ROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos idealams.
BRUOŽAI:
- Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.
- Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
- Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
- Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
- Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (= neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama jausmingai).
- Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
- Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.
Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip pat „Krymo sonetai“, „Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“.
ROMANTIZMO ATSIRADIMO APLINKYBĖS IR PRIELAIDOS
Noras keistis: siekimas originalumo gyvenime ir literatūroje, poeto laisvė, kūrybos naujovių paieškos;
Svarb. įvykiai – Napoleono žygis per Europą ir prancūzų revoliucija (1789-1794), sugriovusi feodalinę sistemą, panaikinusi luomines privilegijas, tačiau neatitikusi svajoto idealo, neišpildžiusi asmens išlaisvinimo, harmoningo ir laimingo gyvenimo. Todėl stiprėjo nerimo, nusivylimo, pesimizmo nuotaikos, kurios išjudino pavergtas tautas, skatino nacionalinės savimonės formąvimasi.
TIKROVĖ IR IDEALYBĖ
Romantikams realus pasaulis atrodė chaotiškas, prieštaringas, nepastovus, neteisingas. Juos viliojo anapus pasaulio, neprieinamas patyrimui būtis, paslaptis, protiškai nepaaiškinami dalykai, troško nekasdieniškumo, vengė realybės, kuri varžo, į kasdienį gyvenimą žiūri iš idealo aukštybių.
Išvada. DVIEJŲ PASAULIŲ – REALAUS – (riboto) IR begalinio, idealaus, SVAJOJAMO (ĮSIVAIZDUOJAMO) – PRIEŠPRIEŠA.
VAIZDUOTĖ
Tikrasis, amžinas pasaulis pažįstamas intuicija, sapnu, vaizduote. Svajonė įgyvendinama mene ir sukuriamas grožio pasaulis, kuriame vyraus meilė ir harmonija, nebus tikrovės prieštaravimų.
Išvada. ATSISAKOMA TIKROVĖS VAIZDAVIMO.
VIDINIS PASAULIS
Kūrybinga asmenybė gali aprėpti visatą, pažinti ir vaizduoti subjektyvų pasaulį, išreikšti nepakartojamą sielos gyvenimą. Svarbiausia dvasinės vertybės – religinis jausmas ir meilė. Tik tada galima patirti būties tikrumą, susijungti su pasauliu ir su Dievu.
Išvada. JAUSMINIS, INDIVIDUALUS ŽMOGAUS GYVENIMAS, JO VERTĖ.
GAMTA
Gamtoje atsispindi dieviškasis pradas. Naktis, miškas, audringa jūra, žemė – paslapčių atskleidimo vietos. Romantiką žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta, kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Vyrauja kalnų, jūros, nakties peizažai, kerinti, mistiška gamta.
Išvada. GAMTA TAMPA PALAIMA IR IŠSIGELBĖJIMU.
TOLIMI KRAŠTAI IR LAIKAI
Svajojamo idealo siekiama egzotiškuose kraštuose: pinasi pasaka ir tikrovė, natūralumas, nepaveiktas blogio pasaulis. Dievino viduramžius: čia gyvenimas buvęs laimingas ir harmoningas (vientisas, nedalomas). Žavėjosi gotikos menu, mistika, viliojo riterių žygiai, meilės poezija, tikėjimo stebuklai.
TAUTOS DVASIA
Istorija kaip nuolatinis kitimas ir atsinaujinimas. Kiekviena tauta unikali ir nepakartojama. Tautos kultūra vertinga ir įdomi. Praeityje ieškoma savitumo, siužetų savo kūryboje.
ROMANTINĖS LITERATŪROS ŽMOGUS
Tai jausmo žmogus – dvasiškai laisvas, neramios ir išdidžios sielos, stipriomis aistromis, turtingu dvasiniu pasauliu. Jis nuolat analizuoja, susikaupęs apmąsto savo išgyvenimus. Jis nesitaiko su tikrovės blogiu, gyvena pagal sąžinės ir širdies balsą. Dėl nesėkmių jis užsidaro savyje, bėga į gamtą, ilgisi kažko amžino ir tikro, idealaus ir nepasiekiamo. Romantikų mėgstama būsena - liūdesys, melancholija.
Išvada. ATOTRŪKIS TARP DIDELIŲ SIEKIŲ IR REALIŲ GALIMYBIŲ.
MENO FORMOS
Nepasitiki tuo, kas tradiciška, sutvarkyta, nusistovėję, kas varžo kūrybingos asmenybės laisvę. Vertina savaiminę kūrybą. Gražu tai, kas paslaptinga, individualu. Svarbus yra pats kūrimas. Kūrėjo talentas ir laisvė yra vertingi.
TRŪKUMAI
IEŠKOJIMAS NEPATIRTŲ ĮSPŪDŽIŲ, GYVENIMO PERMAINŲ SIEKIMAS.
SVAJOTOJIŠKAS TIESOS IEŠKOJIMAS, ATOTRŪKIS NUO ŽEMIŠKO GYVENIMO.
PER DIDELIS PASINĖRIMAS Į SAVE.
GRĮŽIMAS Į PRAEITĮ.
DAŽNAI LIEKA NESUPRASTAS, VIENIŠAS, NEPRITAMPA PRIE VISUOMENĖS, NES GYVENA SAVO SVAJONIŲ SUSIKURTAME PASAULYJE.
