Senoji lietuvių literatūra (37 temos)

1. Literatūros istorijos periodizacijos principai: Vidurinieji amžiai ir Naujieji laikai (Renesansas, Barokas, Apšvieta)

Senąją Lietuvos literatūrą (XIII-XVIII a.) pagal Europos kultūros ir stilių epochas skirstome į keturis laikotarpius: Viduramžių, Renesanso, Baroko ir švietimo, arba Apšvietos, epochos pradžios literatūrą. Viduramžiams priklauso pirmieji negausūs Lietuvos valstybėje XIII-XV a. sukurti rašytiniai paminklai daugiausia lotynų ir rusėnų kalbomis.

Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Pradžia skaičiuojama nuo Vakarų Romos Imperijos žlugimo V a. Tada germanai nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Kiek anksčiau (IV a.) jau buvo atskilusi Rytų Romos Imperija – Bizantija, egzistavusi iki XV a. vidurio, kai ją nukariavo musulmonai turkai. Vakaruose įsigalėjo lotynų, Bizantijoje – graikų kalba.

Svarbiausias Viduramžių visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Krikščionybė, atsiradusi I a. Dievo kultas yra svarbiausia Viduramžių idėja. Šiai epochai būdingas taip pat valdovų kultas. Viduramžiai baigėsi, kai XIV a. Italijoje prasidėjo Renesansas – antikinės-kultūros atgaivinimas neatsisakant krikščionybės. Renesansas per kitus du šimtmečius apėmė visas Europos valstybes.

Viduramžiais gausi religinė literatūra buvo sukurta daugiausia lotynų ir graikų kalbomis.

Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis. Grožinės kūrybos centrai buvo Prancūzija, Vokietija, Anglija, Skandinavija. Kuriama įvairių žanrų literatūra.

Iškilo daug sėslių ir klajojančių herojinės, lyrinės, satyrinės poezijos kūrėjų – skaldai, bardai, trubadūrai, minezingeriai, vagantai ir kiti. Savita buvo satyrinio, didaktinio, religinio pobūdžio miestiečių literatūra: fablio žanras, hagiografiniai pasakojimai apie šventųjų gyvenimus, draminės misterijos biblinėmis temomis. Ją veikė pradėję kurtis universitetai.

2. Viduramžių raštija apie Lietuvą

Žinios apie Vakarų ir Rytų Europos kultūrą pasiekdavo ir baltus, lietuvius, ypač kai susikūrė XIII a. Lietuvos valstybė. Deja, konkrečių duomenų apie literatūrinę, meninę Lietuvos kultūrą trūksta. Būta liaudies dainių, raudotojų, grota kanklėmis, vamzdžiais, dainuotos karo ir kitokios dainos, sutartinės. Kulto reikalus tvarkė arba patys kunigaikščiai, arba žyniai, kurie saugojo amžinąją ugnį, pranašavo. Jie gyveno prie saugomos ugnies buvusiuose būstuose, gaudavo dalį turto. XV a. lenkų istorikas Janas Dlugošas (Długosz) savo „Lenkijos istorijoje“ rašo, kad amžinąją ugnį sostinėje Vilniuje, „šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znič“. Žynį lotyniškai J. Dlugošas vadina kunigu (sacerdote), o lietuviškai „Znicz“. Nemokėdamas lietuvių kalbos jis tą žodį pateikia slaviška forma, bet tai nekeičia esmės (gal tokią formą reikia sieti ir su galimu šventyklos pavadinimu „žynyčia“). Iš XIII a. šaltinių žinome lietuvių dievybių vardus (Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Nunadievis, Diviriksas, Medeina, Zuikių dievas, kultūrinis mitų veikėjas Sovijus), bet neaišku, kokiomis maldomis, kreipiniais, epitetais jie buvo garbinami – nežinome senameldiškų tekstų. Archeologija ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos meistrai mokėjo gaminti papuošalus, ginkluotę, būta orkestrantų ir dailininkų valdovų (Gedimino, Jogailos, Vytauto) rūmuose. Apskritai tai svarbios žinios, bet lietuvių raštijos ir literatūros istorijos tiesiogiai neliečia.

Vytautas, laimėjęs kartu su Jogaila Žalgirio mūšį, buvo miestietišku stiliumi lenkų apdainuojamas kaip didvyris. Gal ir lietuviai apie tai dainavo, tik tekstų niekas neužrašė.

Žodžiu, labai mažai kas žinoma apie senameldišką Lietuvą. Tačiau pabirų duomenų šiek tiek yra. Pavyzdžiui, apytikriai galima restauruoti, kokiu būdu senameldžiai lietuviai tvirtindavo taikos sutartis, šiuo atveju svarbūs trys dalykai: sutarties užrašymas, teksto antspaudavimas, žodinė priesaika ir tam tikra apeiga.

Antspaudus Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo jau nuo Mindaugo laikų. Sutarčių tekstai buvo rašomi rusėnų, vokiečių ir lotynų kalbomis. Tad mums belieka aiškintis, kokios galėjo būti žodinės priesaikos ir jas lydintis ritualas.

Kitataučiai krikščionys, sudarydami sutartis su lietuviais arba reikšdami jiems ištikimybę, bučiuodavo kryžių. Senameldžiai lietuviai, suprantama, to nedarė. Atrodo, simbolinę reikšmę turėjo auksinio diržo dovanojimas. Vytautas kaltina Jogailą, kad atėmė iš Jono Algimantaičio tėviškę, nors buvo tvirtai pažadėjęs to nedaryti: davęs ranką ir priėmęs iš Jono Algimantaičio auksinį diržą. Ypatingą reikšmę turėjo rankos ir žodžio davimas. šis susitarimą įteisinantis ir patvirtinantis būdas daug kartų panaudotas derybose, kilus konfliktui tarp Jogailos ir Kęstučio, kai 1382 m. prie Trakų išsirikiavo viena prieš kitą abiejų kunigaikščių kariuomenės. Atvykęs į Kęstučio kariuomenę Jogailos brolis Skirgaila siekė taikos (netrukus paaiškėjo, kad tai buvo klasta), duodamas žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos ir savo vardu. Tai reikia laikyti taikos sudarymo teisiniu patvirtinimu, kitaip būtų nesuprantama, kodėl Skirgaila duoda žodį ir ranką Kęstučiui ir Vytautui Jogailos vardu. Kas buvo pareiškiama tuo duodamu „žodžiu“? Matyt, specialios, akcentuotos frazės. Deja, niekur jos konkrečiai neužfiksuotos. Taip pat nežinome, kaip skambėjo pusmečiu anksčiau Jogailos duota Kęstučiui ištikimybės priesaika. Kad tas „žodis“ reiškė juridinį aktą, matyti daugeliu atvejų. Žodžio nesilaikymas vadinamas tiesos nesilaikymu. Jis ne tik duodamas, bet ir „priimamas“, „paimamas“ ir perduodamas kitam asmeniui. Vytautas „paimtą“ Jogailos žodį dėl Kęstučio saugumo „perdavė“ pačiam Kęstučiui (taip sąvoka vartojama Lietuvos metraščių Trumpajame sąvade).

Tai seniausia ir unikali informacija. Sužinome pirmojo krikšto Lietuvoje aplinkybes, galime kalbėti apie valstybingumo užuomazgą, sužinome pirmąjį lietuvio vardą. Lietuva išeina iš bevardės epochos, sakytume, pradeda savo istoriją, prasiskleidžia uždanga į 1009 m. lietuvių visuomenę. Lietuvos teritorija jau apibrėžta, siena saugoma, nes ją peržengęs Brunonas suimamas. Netimeras priima krikštą su 300 vyrų. Tai kariauna. Genčiai ji per didelė, bet per maža valstybei. Vado valdžia jau paveldima, nes Netimeras norėjo ją perleisti sūnui. Lietuviai turi stabų, turbūt vado šventyklą, nes pasakyta „karaliaus stabai“. Visa tai rodo besiformuojantį valstybingumą. Vis dėlto Lietuva dar ne valstybė, nes Netimeras, nors jau supranta krikšto reikšmę, vienas jo įvesti negali. Reikia įtikinti kariauną. Tuo tikslu uždegami laužai. Tai įdomus liudijimas apie Viduramžių mentalitetą ir diplomatiją. Netimeras, nusprendęs priimti krikščionybę, susitaria su Brunonu kaip parodyti jos stebuklingumą. Iš toliau žiūrintiems genties žmonėms tarp dviejų laužų sėdintis ar einantis Brunonas atrodo turįs nežemišką galią, nes jo neima liepsnos, o lietuvių stabai sudegė. Taigi senameldystė silpnesnė už krikščionybę. Realu ir tai, kad tarp Netimero ir jo brolių, nepriimančių krikščionybės, kyla konfliktas. Juk tai pirmasis krikščionybės žingsnis į senameldišką Lietuvą. Natūralus ir Netimero pasiryžimas, palikus valdžią sūnui, lydėti Brunoną misijose. Labai galimas dalykas, kad taip Netimeras norėjo įsigalėti aplinkinėse baltų žemėse.

Kyla klausimas, kur dingo Netimero valstybingumo tradicija, kodėl vėliau nėra jokios užuominos apie ją. Manoma, kad Netimero ar jo įpėdinio Lietuvai jungą užkrovė Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis. Tikrai žinoma, kad XII a. pradžioje Lietuva Rusiai mokėjo duoklę, šios priklausomybės Lietuva nusikratė tik XII a. pirmoje pusėje. Praėjo dar šimtas metų. Lietuviai neprarado savo, kaip stipriausio etnoso, vaidmens tarp baltų genčių, ir Mindaugas jau pajėgė sukurti Lietuvos valstybę.

Brunono misija aprašyta hagiografiniu stiliumi. Ypač ryškus jis Petro Damianio pasakojime. Skaitytojas veikiamas įvairiomis priemonėmis. Iš pradžių tai daroma apibūdinant rūbus: Brunonas pasirodo Netimerui prastai apsirengęs ir basas, ir karalius mano, kad jis atvyko išmaldos. Bet štai persirengia puošniais vyskupo drabužiais ir pademonstruoja nežemišką krikščionio galią, daro stebuklą – nedega laužo ugnyje. Dangaus bausmė ištinka Netimero brolį ir jo žmones už Brunono nužudymą – jie netenka žado ir tartum suakmenėja. Pasveiksta priėmę krikšto sakramentą. Daugelyje kitų hagiografinių pasakojimų krikštas gali akimirksniu grąžinti sveikatą, pvz., aklajam regėjimą. Tai atėjo iš Naujojo Testamento. Gauname ne tik pirmąsias žinias apie lietuvių visuomenę, bet ir regime, kaip Vakarų Europa pasibeldžia į nekrikščioniškos Lietuvos duris.

Sudėtingi santykiai su Ordinu, krikštas ir ryšiai su popiežiumi, Lietuvos karalystės atsiradimas, reikalavo raštininko paslaugų. Jas teikė tikriausiai raštininkas iš Livonijos ordino, mokantis lotynų ir vokiečių kalbas. Vokiečių dvasininkų jau buvo Mindaugo dvare. Turėjo būti ir lietuviškai mokantis vertėjas (galbūt tas pats Parbus), nes Mindaugas negalėjo likti nežinąs raštų turinio. Mindaugas yra siuntęs kelis laiškus popiežiui Inocentui IV. Žemių dovanojimo raštų – donacijų – Ordinui žinoma apie dešimt. Dalis jų – klastotės Mindaugo vardu. Esama popiežių bulių, liečiančių Mindaugą. Tokiu būdu Lietuva mokėsi rašyti, pažinti Romos ir Livonijos ordino korespondenciją. Buvo kultivuojami Viduramžių diplomatinės raštijos žanrai: laiškai, donacijos, popiežiaus bulės. Vienas svarbiausių yra Mindaugo 1254 m. kovo 12 d. aktas lotynų kalba, kuriuo skelbiama, kad įkuriama Lietuvos vyskupystė ir pirmuoju vyskupu priimamas Livonijos ordino brolis kunigas Kristijonas, kuris anksčiau mokė Mindaugą krikščionybės pirmamokslio ir aiškino, kokį vaidmenį tarp Vakarų Europos karalysčių vaidina popiežius. Aktas aiškiai išreiškia monarcho (visvaldžio) Mindaugo valią. Vartojama majestotinė daugiskaita „mes“ (tai reiškia „aš“), tekstas turi būtinas tokiems dokumentams sudedamąsias dalis: intituliaciją (titulavimąsi), saliutaciją (pasveikinimą), promulgaciją (sprendimo paskelbimą), dataciją (datavimą) ir kt. Tai rodo, kad tekstą rašęs vokiečių raštininkas buvo įgudęs laikytis ano meto diplomatinės korespondencijos taisyklių.

Žinomas rytų slavų kraštams skirtas Mindaugo antspaudas: švininis skritulys su ženklu, panašiu į apverstą didžiąją raidę M ir kryželiu bei kirilicos raidėmis užrašytu vardu Mingdov (Мънгдовь). Aktas liudija, kad formuojasi Lietuvos valdovo taryba – du sūnūs ir pavaldinys, atlikęs diplomatinio pasiuntinio į Italiją pas popiežių pareigas. Kiti jos nariai buvo Mindaugui ištikimi kunigaikščiai.

XIII amžiaus Lietuva aprašyta ano meto (XIII-XIV a.) Vokiečių ordino kronikose ir Haličo-Voluinės metraštyje. Esama net neįrodytos hipotezės, kad XIII a. antroje pusėje Mindaugo sūnaus stačiatikio Vaišvilko (Vaišelgos) dvaro vienuolis buvo parašęs dingusį Lietuvos metraštį apie Mindaugo, Vaišelgos, Traidenio laikus. Vokiečių ir rytų slavų aprašymai išreiškė Lietuvos politinių ir karinių varžovų interesus.

Kryžiuočių ordino brolis kunigas Petras Dusburgietis (lot. Petrus de Dusburgk, vok. Peter von Dusburg) 1326 m. parašė lotynų kalba proza „Prūsijos žemės kroniką“, kurioje papasakojo Vokiečių ordino istoriją nuo įsikūrimo 1190 m. Jeruzalėje ir atvykimo į prūsų žemę 1230 m. iki 1326 m.

Petras Dusburgietis siekė išaukštinti ir pateisinti Ordino kovą krikščionybės vardan. Pateiktoji medžiaga yra unikali prūsų bei lietuvių senovei pažinti. Pasakojama, kad prūsai dievino saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį, sparnuočius, keturkojus, rupūžes. Turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nieko daryti. Nadruvos viduryje buvo vieta, kurią vadino Romove, neva gavusi vardą nuo Romos. Ten gyveno krivis (Dusburgietis; Criwe), kurį gerbė kaip popiežių. Jam pakluso prūsai, lietuviai, latviai. Net jo pasiuntinys, keliaudamas su krivule ar kitu žinomu ženklu, visur susilaukdavo didžios pagarbos. Šlovino negęstančią ugnį, tikėjo, kad kūnas prisikelia iš mirusiųjų ir būsimajame gyvenime yra toks pat kaip šiame, todėl dažnai su mirusiu kilminguoju degino jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, medžioklinius šunis bei sakalus ir visa kita, kas reikalinga kariams. Su nekilmingais drauge degino jų kasdienio darbo reikmenis. Po pergalės prūsai aukojo savo dievams padėkos auką iš viso grobio, trečdalį atiduodami kriviui, kuris tą dalį degino. Lietuviai ir kiti ten gyvenantys auką degina toje vietoje, kurią jie laiko šventa. Prieš degindami arklius taip juos nuvaiko, kad šie vos begali pastovėti. Retai kada imasi kokio svarbesnio darbo, netraukę burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų. Geria vandenį, midų ir kumelių pieną. Svečiams rodo nepaprastą lipšnumą ir vaišingumą. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ apstu hagiografinių stebuklų, bet jam žinomi ir narsieji Uliksas (Odisėjas) bei Hektoras, tik ne iš Homero, kuris Viduramžiais, kaip minėjome, dar nebuvo atrastas, o tikriausiai iš riterinio „Trojos romano“. Kronikoje minimas vienas iš Romos karalių Tarkvinijų, labai žiaurus, taip pat Julijus Cezaris, neva kariavęs su prūsais.

Ršė ir apie Herkų Mantą ir jo žūtį.

Apie XIII a. pradžios įvykius, kai dar nebuvo Lietuvos valstybės, o tik stiprėjanti lietuvių ir žemaičių kunigaikščių konfederacija, daugiausia rašoma Rygos vyskupo Alberto metraštininko, kunigo Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Daug autentiškų Viduramžių papročių, kautynių detalių. Visa tai liudija, be kita ko, didžias priešpriešas tarp dviejų kultūrų, visuomenių – autochtonų ir atėjūnų.

Henrikas Latvis buvo neblogas beletristas ir detaliai aprašė Latvijos ir Estijos nukariavimą tarsi istoriniame romane.

Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“ nemaža įvairių žinių apie lietuvius, bet jie autoriui mažiau pažįstami negu kitos to regiono tautos. Lengva pastebėti, kad į lietuvius, kurie netrukus sugebėjo įkurti savo valstybę, žiūrima kaip į stipriausią baltų etnosą, pavojingiausią karinį priešininką. Lietuviai esą „vikresni ir žiauresni už kitas tautas“. Matyti savita lietuvių karyba. Kautynėse su žiemgaliais raiti lietuviai „savo įpratimu, užjodami iš kairės ir dešinės, staigiai atsitraukdami ir staigiai puldami, daugelį semigalų [žiemgalių] sužeidė, mesdamiesi ant jų su žirgais ir kuokomis“. Raitelių judrumas primena didįjį lietuvių kariuomenės atsitraukimo manevrą Žalgirio mūšyje. Henrikas Latvis šitaip apibūdina lietuvių karius: bėgo rutenai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latviai klusniai lietuviams tarnavo, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują. Tuo „ganytoju“ ir užsimojo tapti vokiečiai.

„Senojoje Livonijos kronikoje“ išsiskiria lietuvių karvedžio Žvelgaičio žygio beletristinis aprašymas.

Lietuvių moterys, žuvus jų vyrams, pasikaria, nes tiki, kad kitame gyvenime vėl su jais bus kartu. Pabaltijiečiai vengia krikšto, bijodami lietuvių keršto. Žiemgaliai, lietuviai ir kuršiai neapkenčia vokiečių, krikštytieji žiemgaliai atsimeta nuo krikščionybės. Lietuviai, atjoję su savo greitais žirgais, lyvių žemėje apiplėšia dvasininko namus, ima arklius, galvijus, drabužius, maistą, raiti įjoja į bažnyčią, ieško šventųjų indų, drabužių, pervažiuoja bažnyčią rogėmis ir išvyksta namo, išsivarydami daug moterų (jas suriša), vaikų. Įsiveržę vokiečių riteriai, šauliai ir žiemgaliai randa Lietuvos kaimus tuščius: vyrai ir moterys su vaikais buvo išbėgioję slėptis. Lietuviai meta ietis į Dauguvą, tuo pareikšdami, kad atsisako taikos su vokiečiais. Lietuvių karvedys Daugerutis, sugautas brolių riterių, surakintas ir įmestas į kalėjimą, po keleto dienų persismeigė kalaviju. Lietuviai reikalauja atiduoti užmušto vado nors galvą, kad pagal savo papročius galėtų žuvusį palaidoti ir iškelti šermenis. Už vado galvą paleido belaisvį didiką. Lietuviai Livonijoje prieš mūšį su vokiečiais išrikiuoja savo kariuomenę ir du šimtus geriausių raitelių pastato nuošaliau vokiečiams persekioti, kada jie bėgs. Likusieji eina su vokiečiais kautis. Vokiečiams 1225 m. užvaldžius Latviją, ateina „ramybė“. Visos tautos ėmė bijoti vokiečių, siuntė į Rygą atstovus su dovanomis – rusenai, estai, žiemgaliai, kuršiai „ir net lietuviai“, ieškodami taikos ir draugystės. Tokios ramybės niekad nebuvo, nes lietuviai ir kitos tautos iki vokiečių atsiradimo ir jiems atsiradus niekad tų kraštų nepaliko be pavojaus. Lietuviai renka kariuomenę, pasiųsdami po visą Lietuvą šauklius.

Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“ aprašytas labai sunkus Rytų Pabaltijo tautų istorijos laikotarpis. Pabaltijo tautos, net ir atėjūnų pavojaus akivaizdoje, kariavo tarp savęs, skaldė jas ir vokiečių krikšto politika. Būta ir pastangų susivienyti. 1210 m. „vieni pas kitus siuntė šauklius, pirma lyviai pas kuršius, kuršiai pas estus, taip pat pas lietuvius, žiemgalius ir rutenus, ir visi ieškojo būdų, kaip sunaikinti Rygą, kaip nepastebimiems prieiti prie teutonų ir juos išmušti“. Bet to padaryti nepavyko. Sustabdyti vokiečių invaziją sugebėjo tik spėjusi susikurti LDK.

Be Henriko Latvio „Senosios Livonijos kronikos“, apie ankstyvąjį Lietuvos istorijos laikotarpį nemažai papasakota nežinomo autoriaus „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“, Hermano Vartbergiečio „Livonijos kronikoje“, Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“, „Posilgės kronikoje“, Haličo-Voluinės metraštyje.

„Eiliuotoji Livonijos kronika“ apima 1143-1290 m. laikotarpį, ji sukurta vokiečių kalba. Nežinomas autorius, sprendžiant iš teksto, buvo Ordinui tarnavęs kariškis. Daugiausia vietos kronikoje jis skiria karo žygių ir mūšių aprašymams, tačiau dėl nuolat besikartojančių stilistinių formulių jie yra ganėtinai stereotipiški. Labiau už nuoseklų įvykių nušvietimą jam rūpėjo poetinis faktų išdėstymas. Vaizdingi yra Mindaugo krikšto, karūnavimo ir atsimetimo nuo krikščionybės aprašymai. Kai Mindaugui pavyko išardyti priešų koaliciją ir pakviesti į Lietuvą Livonijos ordino magistrą Andrių Štirietį, puotos metu susitariama dėl Mindaugo krikšto ir vainikavimo karaliumi. Tai įvyko 1250-1251 m. sandūroje.

Veiksmas vyksta tarsi kokiame Viduramžių riterių romane. Mindaugas siunčia į Romą (iš tikrųjų popiežius tada gyveno Milane) pas popiežių Inocentą IV savo pasiuntinį Parbų. Popiežius įgalioja magistrą Andrių ir Prūsijos Kulmo vyskupą Heidenreichą vainikuoti Mindaugą karaliumi – kronikoje Mindaugo krikštas ir vėliau, 1253 m. vasarą, įvykusi jo karūnacija suplakami į viena.

Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės ir santykių nutraukimas su vokiečiais (1261) aprašytas ne tik su politiniu, bet ir su psichologiniu įtaigumu.

Nedidelė Hermano Vartbergiečio „Livonijos kronika“ parašyta lotynų kalba proza. Apima 1196-1378 m. laikotarpį. Parašyta „tuo metu, kai lyviai, latviai ir estai jau buvo nukariauti, kai buvo tramdomi krikštyti kuršiai su žiemgaliais ir visa Livonijos ordino karinė jėga užgulė Lietuvą“. Autorius – Livonijos ordino vienuolis ir magistro kapelionas. Daugeliu atvejų pats dalyvavo įvykiuose. Svarbiausia jam buvo – kova su lietuviais. Henrikas Latvis buvo Rygos vyskupo metraštininkas, o Hermanas Vartbergietis – jo oponento, Livonijos ordino, žmogus. Hermano stiliui būdingas konspektiškumas, sausas faktų konstatavimas, komentarų ir asmeninio vertinimo vengimas. Todėl jo kronika labiau panašesnė į metraščius negu į kronikas, kurių žanras pasižymi išplėtotais įvykių aiškinimais, siužetiškumu.

Jis fiksuoja Mindaugo krikšto ir apostazės istoriją. Keliais sakiniais atpasakotas 1297 m. pradėtas Rygos vokiečių karas su Livonijos ordinu ir lietuvių didžiojo kunigaikščio Vytenio pagalba rygiečiams. Įdomios detalės iškyla iš XIII a. pačios pabaigos: Rygos miestiečiai, lietuvių padedami „ir kaip išdavikai apsirengę jų apsiaustais“ kovojo su Ordino broliais. Rygiečiai ir lietuviai drauge užmuša magistrą. Lietuviai, pasidaliję grobį, grįžta namo. Po to Rygos miestiečiai „prie savosios miesto dalies įėjimo“ pastatė lietuviams pilį, kuri ir Hermano Vartbergiečio laikais vadinosi „Lietuvių pilimi“. Įsiveržęs 1329 m. į Livoniją, Gediminas „su savo abiem broliais“ dvi naktis nakvojo vienoje klebonijoje, bažnyčią pavertė arklide, daug kartų begėdiškai elgėsi prie Švč. Sakramento. Algirdo žiaurius įsiveržimus ir net atšiaurų charakterį liudija pasakojimas, kaip 1345 m. prie Rygos vienas lyvių seniūnas pranešė Algirdui, kad visi naujakrikštai jį iškėlę karaliumi ir, jeigu jis su tuo sutiks, tai visas kraštas jam pasiduos. Tada Algirdas jį paklausė, o kas atsitiks Livonijos magistrui. Tasai atsakė, kad visus vokiečius išvarys. Algirdas tarė: „Kaimieti, tu čia karalium nebūsi“, ir liepė nukirsti jam galvą. Tai, matyt, tikras faktas, rodantis, kad Lietuvos valdovai pagal Viduramžių ideologiją pripažino tik santykius su aukščiausia valdžia.

Hermanas Vartbergietis rašo apie 1358 m. derybas tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV ir Algirdo bei Kęstučio. Į Vilnių atvyko aukšto rango imperatoriaus pasiuntiniai. Lietuviai reikalavo plačiių sienų. Pasiuntiniai grįžo, nes reikalavimus laikė nepagrįstai dideliais. Šis užrašas pirmiausia rodo Algirdo ir Kęstučio pasitikėjimą savo galia: jie nori atimti daug Vokiečių ordino nukariautų baltų žemių, o ir patį Ordiną iškeldinti į mažai apgyvendintas sritis prie Dnepro žemupio, link Juodosios jūros. Antra, stengiamasi prijungti prie Lietuvos baltų žemes, vadinasi, politika iš dalies remiasi ir etniniu, tautiniu principu. Trečia, reiškiama teisė į visas rytų slavų žemes. Panašią politiką vėliau tęsė Kęstučio sūnus ir Algirdo sūnėnas Vytautas.

Hermanas Vartbergietis pirmasis užrašo žinią apie Algirdo mirtį ir jo laidojimo apeigas.

Svarbi yra Vygando Marburgiečio „Naujoji Prūsijos kronika“. Jis buvo Vokiečių ordino didžiojo magistro heroldas – rūmų šauklys, skelbęs gyventojams nutarimus, riterių turnyrų organizatorius, herbų žinovas. Savo kroniką baigė rašyti XIV a. pabaigoje eilėmis vokiečių kalba. Tai Ordino karo žygių į Lietuvą 1293-1394 m. istorija. .

Jau Petras Dusburgietis buvo rašęs, kaip „Lietuvos karalius“ Vytenis 1311 m. pavasarį įsiveržė su rinktine kariuomene į Varmės vyskupystę Prūsijoje, siaubė bažnyčias, grobė šventus rūbus bei taures, išniekino sakramentus, varėsi belaisvius. Nužygiavęs į Bartos žemę, įžūliai gyrėsi, sakė belaisviams krikščionims. Po kelių dienų, atėjus vokiečiams, Vytenio kariuomenė buvo sumušta, jis pats „su būreliu savo vyrų vos ne vos paspruko“. Net išvaduotos moterys krikščionės galabijo lietuvius. Kitaip, jau su hagiografinio stiliaus elementais, aprašytas tas pats įvykis Vygando Marburgiečio beveik po šimto metų.

Kitaip negu K. Šiuco, Vygando Marburgiečio sutrumpintame vertime rašoma, kad per mūšį „daug stabmeldžių sužeistų ištrūko iš ten raiti“.

Jono Posilgiečio „Prūsijos žemės kronika“ vadinama ir „Posilgės kronika“. Tai lotynų kalba parašyta Kryžiuočių ordino kronika, apimanti įvykius nuo 1360 iki 1419 m. Daugiausia pasakojama apie Ordino kovas su Lietuva Vytauto laikais. Daug duomenų apie LDK politinius santykius su totoriais, Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, Novgorodo Respublika. Pagrindinis autorius – vokiečių kunigas Jonas, kilęs iš Posilgės (prūsiškai Pusilių) į rytus nuo Ordino sostinės Marienburgo.

„Prūsijos žemės kronika“ yra vienas pačių svarbiausių šaltinių Žalgirio mūšiui nušviesti. Jogaila vadinamas Antikristu, Vytauto kariuomenė – pagonimis. Yra medžiagos apie baltų mitologiją. Minimi burtininkaujantys prūsai. Rašoma, kaip žemaičiai suėmė Klaipėdos komtūrą „ir su visais šarvais ir žirgu pririšo prie medžio ir aplink sukūrė laužą, ir jį paaukojo savo dievų garbei“. Rišimas prie medžio gali būti mitologiškai prasmingas turint galvoje baltų polinkį medžiu vaizduoti Visatos modelį – „pasaulio medį“.

Yra ir daugiau įvairaus pobūdžio XIII-XIV a. literatūros kūrinių, parašytų kitų tautų autorių, kur pasakojama apie atėjūnų žygius į Lietuvą. Apie Lenkijos karaliaus Boleslovo II Narsiojo įsiveržimą rašoma austrų poeto ir istoriko Otokaro fon Šteiermarko (Ottokar von Steiermark) „Eiliuotojoje Austrijos kronikoje“, apie Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygį į Prūsus ir Lietuvą – prancūzų poeto ir kompozitoriaus Gijomo de Mašo (Guillaume de Machaut) epiniame kūrinyje „Draugo parama“. Austrų kunigaikščio Alberto žygį į Prūsus ir Lietuvą mini austrų poetas Peteris Zuchenvirtas (Peter Suchenwirt) eilėse „Kunigaikščio Alberto riteriai“. Pamini prūsus ir Lietuvą anglų poezijos tėvas Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer) savo svarbiausiame veikale „Kenterberio pasakojimai“. Tai poetai. Jų kūrybos ištraukos paskelbtos A. Šešplaukio-Tyruolio sudarytoje antologijoje „Nemarioji žemė“.

Haličo-Voluinės metraštyje pateikta informacija apie Mindaugo susitarimą su Livonijos magistru Andriumi Štiriečiu ir apie Mindaugo, kaip naujakrikšto, apsimetėlišką elgesį. „Eiliuotojoje Livonijos kronikoje“ Mindaugo sutartis su magistru pavaizduota kaip abiem pusėms malonus įvykis, vos ne dviejų bičiulių susitikimas. Be abejo, kur kas objektyviau apie tai rašoma Haličo-Voluinės metraštyje.

Pasirodo, Mindaugas, išsigandęs Rygos vyskupo ir Livonijos ordino teikiamos pagalbos į Rygą atvykusiam ir krikščionybę priėmusiam jo konkurentui į Lietuvos sostą Tautvilui, per slaptą pasiuntinį užmezga ryšį su magistru Andriumi ir savo įtikinėjimus ir maldavimus paremia „didelėmis dovanomis“. Vadinasi, kaip ir paperka Ordiną. Magistrui pasiuntė „daug aukso ir sidabro, ir gražių sidabrinių ir auksinių indų, ir daug žirgų“. Sakė: „Jei užmuši ar išvysi Tautvilą, tai ir dar daugiau to gausi“. O Mindaugo krikštas buvo klastingas, nes „slapčia meldėsi savo dievams: pirmas Nenadejevi  ir Teliaveli, Diverikzu, kiškių dievui ir Meideinu. Kai išjodavo į lauką ir išbėgdavo į jį kiškis, neidavo į miško tankmę ir nedrįsdavo nė žabo nulaužti. Ir savo dievams meldėsi, ir mirusių kūnus degino, ir savo pagonybę viešai išpažino“. Istorinių apysakų sceną primena Mindaugo apgulimas Vorutos pilyje 1251 m. Ją puolė Tautvilo vadovaujami žemaičiai, jotvingiai ir haličėnai, o pilyje, be Mindaugo karių, jau buvo ir Livonijos ordino karių būrys. „O Mindaugas pasiruošė ir nusprendė nesikauti atviroje vietoje, bet suėjo į pilį, vardu Voruta. Ir išsiuntė naktį savo svainį ir išvaikė ir rusus, ir jotvingius. O rytą išjojo vokiečiai su šaudyklėmis. Prieš juos jojo rusai su palydovais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tartum žaidynėse. Iš čia Tautvilas grįžo į Žemaitiją“.

Metraštyje užrašyti lietuvių dievų vardai kelia neaiškumų.

Be istorinių kronikų ir metraščių, esama ir kitų rašytinių šaltinių apie Viduramžių Lietuvą. Išsiskiria savo forma „Lietuvos kelių aprašymai“, vokiškai vadinami Die Littauischen Wegeberichte. Juos sudarė kryžiuočių žvalgai ir vedliai XIV a. pabaigoje ir pirmaisiais XV a. metais. Pranešimai buvo siunčiami Ordino vyresniesiems. Buvo surašytas šimto tokių pranešimų rinkinys, daromi jo nuorašai. Vieni pranešimai aprašo kelius į Žemaitiją, kiti – į Lietuvą. Nurodoma, per kokius miškus, laukus, gyvenvietes eina keliai. Pateikiamos žinios, reikalingos priešo teritoriją užpuolančiai kariuomenei. Informuojama apie maisto ir pašaro išteklius, kelius ir gamtos kliūtis juose, atstumus, gyvenvietes, gynybinius įrengimus ir pan. Tai savotiškas žodinis Lietuvos žemėlapis, šiandien jis labai svarbus istorinei geografijai, socialinių santykių tyrinėjimui, kraštotyrai.

Žinių apie Lietuvos krikštą, remdamasis Jeronimo Prahiškio pasakojimu, pateikė XV a. antroje pusėje italas Enėjas Silvijus Pikolominis ir lenkų istorikas Janas Dlugošas.

XV a. Lietuvoje lankėsi keliautojai ir pasiuntiniai – prancūzų didikas, riteris Žiliberas de Lanua ir italas Venecijos ambasadorius Ambraziejus Kontarinis.

Žiliberas de Lanua pirmą kartą Lietuvoje pabuvojo 1413-1414 metais. Grįždamas iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, per Daugpilį pasiekė Lietuvą. Keliavęs per kaimus, ežerus ir miškus, atvyko į Vilnių. Žiliberas pasakoja, kad sostinėje Vilniuje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno. Ji sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Apačioje apjuosta mūrine siena. Pilyje paprastai būna valdovas Vytautas. Jis ten turi savo dvarą ir būstinę. Vilniaus mieste daug negražiai sustatytų medinių namų, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių. Krašto gyventojai yra krikščionys, turi gerų bažnyčių miestuose, nuolat stato jas kaimuose. Žiliberas specialiai pažymi, kad „Lietuviai turi savo atskirą kalbą“. Be abejo, jis čia rašo apie bajoriją, aukštuomenę. Vilniuje Žiliberas prisistatė dviem Vytauto žmonos seserims. Iš Vilniaus pasiekė „labai didelį“ miestą Trakus, apstatytą vien tik mediniais namais. Ten yra dvi pilys: viena labai sena medinė, apsupta pylimu iš rąstų ir velėnų, o antroji „visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu“. Taigi Žiliberas čia rašo apie Pusiasalio ir Salos pilis. Trakai priklauso Vytautui, juose gyvena vokiečių, lietuvių, rusų ir labai daug žydų. Be abejo, prie žydų pasakotojas priskyrė ir karaimus. Trakų mieste yra žvėrynas, kuriame laikomi stumbrai bei kiti laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai.

Vytautas labai galingas, turtingas ir vaišingas. Jis nugalėjo ginklu, sako Žiliberas, dvylika ar trylika „karalysčių ir šalių“, turi dešimt tūkstančių jam pačiam priklausančių pabalnotų žirgų, laiko garbės dalyku, kad nė vienas svetimšalis, atvykstantis į Lietuvą ar per ją važiuojantis, neturėtų jokių išlaidų. Paskui Žiliberas atvyko į didelę pilį ant stataus Nemuno kranto. Ten jis rado Vytautą, jo žmoną (kunigaikštienę Oną), dukterį (Sofiją), išleistą už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, ir „jo dukters dukterį“. Kunigaikštis atvyksta į tą pilį (Punią) žiemą medžioti, čia prabūna tris savaites ar mėnesį niekur neišvykdamas. Grįždamas į Kryžiuočių ordino valstybę, Žiliberas dar buvo Kaune. Tai didelis įtvirtintas miestas, labai graži didelė pilis, stovinti ant Nemuno skardžio.

Antrą kartą Žiliberas susitiko su Vytautu Lietuvos valstybėje 1421 m. Atvyko po vizito pas Jogailą Lenkijoje. Vytautą rado rusėnų mieste Kremenece kartu su žmona ir daugybe „kitų kunigaikščių, kunigaikštienių ir riterių“. Buvo ir vienas totorių kunigaikštis. Vytautui Žiliberas atliko taikos misiją nuo Prancūzijos ir Anglijos karalių, įteikė Anglijos karaliaus brangenybes. Vytautas diplomatą labai pagerbė, tris kartus surengė jam pietus, pasodino jį prie savo sosto, kur sėdėjo jo žmona ir totorių kunigaikštis. Pastabusis Žiliberas matė prie Vytauto stalo mėsą ir žuvį, nors buvo penktadienis.

Vieni pietūs buvo labai iškilmingi, surengti Didžiojo Naugardo ir Pskovo pasiuntinybių garbei. Tie pasiuntiniai atvežė Vytautui 60 rūšių dovanų: neišdirbtų kiaunių kailiukų, šilkinių rūbų, kailinių, kepurių, lininių audinių, žuvų kurakų dantų, aukso, sidabro. Pasiuntiniai, įteikdami dovanas, bučiavo prieš Vytauto stalą žemę. Naugardo dovanas Vytautas priėmė, o Pskovo atmetė „visų akivaizdoje iš neapykantos“. Išvykstančiam Žiliberui Vytautas parūpino reikalingus laiškus, parašytus totoriškai, rusiškai ir lotyniškai, paskyrė keliolika palydovų. Po devynių viešnagės dienų išvykdamas per Turkiją, Žiliberas buvo Vytauto gausiai apdovanotas. Dovanų gavo jis pats, jo šauklys, raštininkas ir penki riteriai. Žiliberą dar apdovanojo Vytauto žmona, vienas Podolės seniūnų Gedigaudas, kiti bajorai, vienas rusėnų kunigaikštis su kunigaikštiene iš Vytauto žmonių. Dovanos išvardytos. Kai kurios primena suvenyrus, pvz., livrėjų kepurės, totoriški peiliai, rusėniškos siuvinėtos pirštinės, o Vytauto žmona kunigaikštienė Julijona Žiliberui atsiuntė auksinę grandinėlę ir didelį totorišką floriną, kurį ji nešiojo prie savo livrėjos.

Ambraziejus Kontarinis aprašė du savo susitikimus su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Kazimieru Jogailaičiu: pirmą kartą Lenkijoje, Lenčicoje, 1474 m. ir antrą kartą Trakuose 1477 m. Ten atvyko grįždamas iš Maskvos. Žiemą keliauti buvo sunku. Susitikimo Trakuose aprašymas duoda įdomių detalių apie valdovo aplinkos etiketą, kuris nė kiek neatsiliko nuo Europos monarchų rūmų ceremonijų.

Atvykęs A. Kontarinis buvo apdovanotas purpuriniais damasto rūbais, papuoštais kiaunių kailiukais. Taip vilkėdamas buvo nuvežtas į valdovo rūmus karieta, kurią traukė šešetas arklių, o lydėjo keturi bajorai ir „būrys kitų“. Valdovas nusivedė A. Kontarinį į savo kambarį ir išklausė jo pranešimą apie diplomatinę kelionę į Persiją ir kitus politinius dalykus. Dalyvavo daug didikų ir bajorų. Italo kėdė buvo pastatyta viduryje kambario. Jis norėjo kalbėti priklaupęs, bet valdovas neleido, kol A. Kontarinis neatsisėdo. Valdovas sėdėjo su dviem sūnumis ir norėjo, kad A. Kontarinis juos paimtų už rankų. Valdovas per vertėją pareiškė, kad pasiuntinio grįžimas jį labai nudžiuginęs. Tada svečias buvo nuvestas į rūmus pusryčiauti. Tuoj atėjo valdovas su sūnumis. Jų priekyje „su karališku spindesiu“ žengė trimitininkai. Kazimieras atsisėdo pirmas, jo dešinėje – abu sūnūs, kairėje pirmasis valstybės vyskupas, šalia kurio buvo paskirta vieta ir Venecijos pasiuntiniui. Dalyvavo apie 40 asmenų. Nešant naujus valgius, trimitininkai išeidavo į priekį ir sutrimituodavo. Su pasiuntiniu pagarbiai atsisveikino ir tėvo paraginti sūnūs. Kelionėje į Varšuvą A. Kontarinį lydėjo vedlys.

XV a. lietuvių kalbą vartojo Lietuvos valstybėje ne tik žemasis luomas, bet ir lietuvių kilmės bajorai bei didikai, vadinamieji ponai. 1440 m., atvykęs iš Krokuvos į Vilnių, didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras, apie kurį pasakojo A. Kontarinis. Nuo 1447 m. jis tapo ir Lenkijos karaliumi. Lietuvos ponai, vadovaujami Jono Goštauto (Goštauto), pareikalavo, kad jis mokytųsi lietuvių kalbos ir papročių. Apie tai rašo J. Dlugošas savo „Lenkijos istorijoje“, kurią jis sukūrė Kazimiero valdymo laikais ir buvo Kazimiero vaikų auklėtojas, taigi yra šių įvykių amžininkas. J. Dlugošas pasakoja: „Pagaliau Lenkijos ponai, gavę iš kunigaikščio Kazimiero atleidimą ir nežymių dovanų, grįžo į Lenkiją [...]. Nedaugelį kitų, kurie buvo pasilikę, lietuviai savo neapykanta ir persekiojimais vėliau išstūmė iš krašto [...]“. J. Dlugošas rašo, kad „priskyrė lietuvius pareigūnus ir jį mokė savo kalbos ir papročių“.

Yra šaltinis, paliudijantis, kad Kazimiero Jogailaičio laikais lietuvių kalba vartojama įtakingiausių ponų viešose derybose. Tai Gdansko pasiuntinių pranešimas. Pasiuntiniai atvyko į Vilnių 1492 m. tartis su valdovu ir jo didikais. Pranešime atpasakotas derybų turinys ir nurodyta, kad buvo tariamasi ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir rusėniškai..

3. Pirmieji Lietuvos raštijos paminklai, karaliaus Mindaugo raštinės dokumentai. Rašomosios kalbos samprata. Epistolinė raštija: Gedimino laiškai. Vytauto laiškai

Gediminas turėjo raštinę, ir tai galima laikyti Mindaugo tradicijos plėtojimu. Neturime užmiršti, kad Gedimino tėvas, kaip manoma, Butvydas. Tad Gedimino tėvui, o iš jo ir pačiam Gediminui, buvo gerai žinomos Mindaugo krikšto, karūnavimo Lietuvos karaliumi ir žuvimo 1263 m. aplinkybės. Priimti krikštą per Rygos arkivyskupą svarstė ir Gedimino vyresnysis brolis didysis kunigaikštis Vytenis, valdęs Lietuvą 1295-1316 m. ir pastatydinęs savo valstybėje pranciškonų vienuoliams bažnyčią. Apie tą bažnyčią rašoma Gedimino laiškuose. Taigi didžioji politinė, socialinė ir kultūrinė reforma – Lietuvos krikštas ir tapimas karalyste – Gediminui nebuvo naujiena, o aktualiausia problema.

Išliko šešių Gedimino laiškų nuorašai. Laiškai parašyti lotynų kalba 1323-1324 m. Vilniuje. Jie adresuoti popiežiui Jonui XXII, kurio būstinė tuomet buvo Avinjone, Vokietijos miestų Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno, Rostoko, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando salos piliečiams, visoms vienuolių dominikonų ir pranciškonų provincijoms, visų pirma Saksonijos, Tartu (Dorpatas) ir Saremos (Eželis, lot. Osylia) vyskupams, Revelio (Talinas, lot. Reval) žemės Danijos vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Gediminas, kitaip negu Mindaugas, rėmėsi ne Livonijos ordino magistru, o Rygos arkivyskupu. Kaip matome, Gedimino laiškų kryptis yra krikščioniškieji Vakarai, Livonija ir vokiečių adresatai.

Su Gedimino laiškais ir apskritai valdymu susiję kai kurie kiti dokumentai. Svarbiausi mums yra 1324 m. pabaigos popiežiaus legatų pasiuntinių, vedusių derybas Vilniuje, ataskaita ir 1338 m. Gedimino prekybinė sutartis su Livonijos ordinu. Laiškai (su netikslumais) ir kiti dokumentai paskelbti leidinyje „Gedimino laiškai“.

Gedimino laiškai priklauso epistolinės raštijos žanrui (gr. „epistolė“ – laiškas).

Gedimino laikais jau kilo didžiulis pavojus Lietuvai iš Vakarų. Vokiečių ordinas, nukariavęs prūsų, latvių ir estų žemes, geležiniu gniaužtu spaudė Lietuvą iš pietvakarių nuo Nemuno ir iš šiaurės nuo Dauguvos. Europos įstatymai nepripažino Lietuvos valstybės, nes jos valdovai ir valdančioji tauta buvo nepriėmę krikščionybės. Vokiečių ordinas siekė Lietuvą nukariauti, apkrikštyti ir valdyti. Kaip prūsus, latvius ir estus.

Sumanus politikas Gediminas negalėjo nesuprasti, kad krikščioniškoje Europoje jo vienintele senameldiška valstybe neturi perspektyvos išsilaikyti. Gediminas, atrodo, visai rimtai nusprendė priimti krikščionybę, bet ne iš savo nuožmaus priešo Vokiečių ordino, o iš paties popiežiaus Jono XXII. Tik tokiu būdu buvo įmanoma panaikinti Vokiečių ordino veržimosi į Lietuvą dingstį. Laiške popiežiui Gediminas rašė: „ mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent, minėtasis magistras ir broliai“. Šį savo pažadą krikštytis Gediminas panašiais žodžiais pakartojo 1323 m. laiškuose kitiems adresatams. Gediminas įrodinėjo, kad jis prieš krikščionybę nekovoja, o tik ginasi nuo Vokiečių ordino.

Gediminas, kaip ir jo pirmtakai, iš tikrųjų buvo tolerantiškas krikščionybei. Krikščionys stačiatikiai buvo jo valdomi rusenai – rytų slavai (būsimieji baltarusiai, ukrainiečiai), su kuriais nuo pat valstybės įsikūrimo lietuviai senameldžiai rimtai skaitėsi. Tai, be kita ko, rodo lietuvių aukštuomenės ir stačiatikių santuokos. O negausiems užsieniečiams krikščionims – taikiems pranciškonų ir dominikonų vienuoliams – Gediminas buvo pastatydinęs dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Naugarduke. Taip jis tęsė jau anksčiau savo brolio Vytenio pradėtą politiką. Laiške popiežiui Gediminas sako, kad „mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas“ (p. 27). Tai tikras faktas, nes šių ordinų vienuolių buvo Gedimino tarnyboje. Tik jokiu būdu Gediminas nesutiko įsileisti į Lietuvą savo karinių priešų – Vokiečių ordino vienuolių-riterių. 1323 m. gegužės 26 d. laiške Vokietijos miestų piliečiams Gediminas pareiškė, kad „Mes rinksime vyskupus, kunigus [ir] dominikonų bei pranciškonų vienuolius, kurių gyvenimas [yra] girtinas ir doras; [tačiau] nenorime, kad [pas mus] atvyktų tokie, kurie daro iš vienuolynų plėšikų prieglaudą [...]; patariame, kad tokių vienuolių saugotųsi kiekvienas valdovas“. Minėtame laiške popiežiui Gediminas dar pabrėžė, kad ir Mindaugas nuo krikščionybės atkrito dėl Vokiečių ordino daromų skriaudų: „kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje“ (p. 23). Šie Gedimino žodžiai rodo, kad Lietuvoje vadinamoji Mindaugo apostazė buvo suprantama kitaip negu rašoma vokiečių kronikose ir rytų slavų metraščiuose. Lietuva kaltino dėl to vokiečius, o ne Mindaugą. Mindaugas dėl vokiečių piktadarybių buvo priverstas pulti Livonijos ordiną, – rašo Gediminas.

Gediminas prašė, kad jo laiškai užsienyje, kaip įprasta Viduramžiais, būtų siunčiami iš miesto į miestą, nuorašai prikalami prie bažnyčių durų, skelbiami kaimuose. Gedimino pasižadėjimas krikštytis ir sunkūs kaltinimai Vokiečių ordinui sukėlė Vakarų kraštuose abejonių dėl Ordino veiksmų prieš Lietuvą. Gediminui net pavyko 1323 m. Vilniuje padaryti su Livonijos ordinu taikos sutartį, kurią patvirtino popiežius. Lietuvos krikšto reikalas tiek pasistūmėjo į priekį, kad popiežius pasiuntė į Lietuvą du aukštus legatus – patyrusius diplomatus Alektos (lot. Electa) vyskupą Baltramiejų (lot. Bartholomeus) ir Anicijo vyskupystės Šv. Teofrido vienuolyno abatą Bernardą (lot. Bernardus), kurie turėjo krikštyti Gediminą, jo vaikus kunigaikščius, kilminguosius ir visą lietuvių tautą. Tiedu popiežiaus legatai (įgaliotiniai) 1324 m. atvyko į Rygą. Tikrai buvo sumanūs, nes iš karto pas Gediminą nesiryžo keliauti. Legatai nusiuntė iš Rygos į Vilnių savo pasiuntinius, kad galutinai išaiškintų aplinkybes. Legatų pasiuntiniai į Vilnių atvyko 1324 m. lapkričio mėnesį ir čia išbuvo apie tris savaites.

Padėtis Vilniuje jau buvo pasikeitusi: Gediminas krikšto atsisakė. Pasiuntinių ataskaitoje, parašytoje jiems grįžus į Rygą, apie tai pranešama: Gediminas pareiškęs, kad apie krikštą neliepęs rašyti, tačiau jei jo raštininkas pranciškonas vokietis Bertoldas (lot. Bertoldus) supainiojo, „tegu ant jo galvos ir krinta“, Ataskaitoje cituojama emocinga Gedimino kalba. Jis sakęs: „Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybes, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta [...]“. Legatų pasiuntinių ataskaita rodo, kad vis dėlto Gediminas iš tikrųjų buvo pasiryžęs krikštytis. Jie „slapta mūsų ratelyje“ išgirdo iš Gedimino tarybos nario vokiečio dominikono Mikalojaus lūpų, kad Gediminas su juo tikrai kalbėjęs „apie savo atsivertimą“, prašydamas patarimo, ką daryti. Kone prisaikdinę pasiuntiniai reikalavo, kad teisybę pasakytų vertėjas Henekinas, kuris tikriausiai buvo naujakrikštas baltas iš Livonijos, mokantis lietuvių kalbą. Jis buvo vertėjas tarp Gedimino ir raštininko Bertoldo, kai buvo rašomas tas svarbusis laiškas popiežiui dėl Gedimino krikšto. Henekinas, paprašęs išlaikyti paslaptį „kaip per išpažintį“, nes kitaip neteksiąs gyvybes, jiems atsakė: „Jūs, ponai, taip giliai sujaudinote mane [...], kad aš turiu jums pasakyti tiesą. Aš žinau, kad karalius tvirtai buvo pasiryžęs atsiversti, nes su dideliu noru parašydino laišką; bet kodėl jis nuo to atsisakė, nežinau; žinoma, velnias pasėjo savo sėklą [...]“. Pasiuntiniai dar iššnipinėjo per vieną brolį pranciškoną, kad viena moteris iš didžiosios kunigaikštienės, turbūt Jaunės, šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, kad Gediminas, pasikalbėjęs Vilniuje su popiežiaus legatų pasiuntiniais, pasitraukė dviese su giminaičiu Erudu „į savo miegamąjį ir visą naktį labai graudžiai verkė ir, padaręs pertrauką, vėl pradėjęs verkti; ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį; taigi pagal tai ta moteris galėjo spręsti, jog jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėtojo sumanymo“.

Istorikai neabejoja, kad Gediminui priimti krikštą sutrukdė senameldžių žemaičių ir jo valstybės stačiatikių slavų grėsmingas pasipriešinimas. Nenorėdamas, matyt, tokių dalykų viešai atskleisti, Gediminas ir turėjo apkaltinti raštininką Bertoldą. Tačiau tikrosios padėties Gediminui nuslėpti nepavyko. Popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitoje pasakyta: „slapta išgirdome [...], kad Prūsijos broliai [Kryžiuočiai] davė daug drabužių ir brangenybių įtakingesniems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilo prieš karalių, sakydami, kad, jei jis priimsiąs tikėjimą, jie [esą pasiryžę] nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus [...]. Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje; panašius grasinančius žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai [Lietuvos valstybės slavai stačiatikiai]; dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą“.

Dėl sudėtingų aplinkybių Lietuvai teko pasilikti senameldiška. Tai buvo Lietuvos pralaimėjimas.

Dideli rūpesčiai dėl Lietuvos krikšto ir žūtbūtinė kova su Vokiečių ordinu yra svarbiausia, dramatiškiausia Gedimino laiškų problema. Galima sakyti, kad tai Lietuvos likimo atodanga. Kartu laiškuose ir jiems artimuose raštuose (kai kurie iš jų rašyti ne lotynų, o vokiečių kalba) randame ir kitų nepaprastai vertingų duomenų apie ano meto Lietuvą.

Valdymo klausimais Gediminas tardavosi su savo taryba, kurią sudarė apie 20 asmenų. Taryba rinkdavosi valdovo pilies menėje. Rūmai tikriausiai stovėjo Gedimino kalno papėdėje nuo dabartinės Arkikatedros pusės. Didysis kunigaikštis turėjo savo antspaudą, pridedamą prie laiško, taip patvirtinant jo tikrumą. Gedimino antspaudas yra aprašytas tvirtinant laiškų nuorašus Liubeke. Vaškinis antspaudas turėjo apvadą iš dvylikos kampų, o apvado viduryje – pavaizduotą ilgais plaukais vyrą, sėdintį soste ir laikantį dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą. Aplink vyrą įrėžtas kryžius ir užrašas lotynų kalba iš keturiasdešimt vienos raidės: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG („Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus Gedimino anstpaudas“).

Gediminas laiškais kvietė iš Vokietijos ir kitur įvairių specialybių meistrus: akmenskaldžius, malūnininkus, račius, batsiuvius, druskininkus, sidabrakalius, ginklakalius, taip pat riterius ir ginklanešius. Prašė važiuoti į Lietuvą žemdirbius, žvejus, pirklius, gydytojus. Jiems visiems su šeimomis garantavo tikėjimo laisvę bei geras veiklos sąlygas. Tie kvietimai reiškia, kad Gediminas buvo užsimojęs plėsti amatininkystę, tobulinti ginkluotę, rūpinosi mūrine statyba, žodžiu, vykdė Lietuvos ūkinio, kultūrinio ir karinio ugdymo plačią programą. Vokiečių ordinas stengėsi užkirsti užsieniečiams kelius į Lietuvą – vykdė Lietuvos sienų blokadą. Gediminui tai buvo žinoma, todėl jis nurodė laiškuose vykti į Lietuvą per Mozūriją, su kuria palaikė taikesnius santykius, mat už Mozūrijos kunigaikščio Vaclovo buvo išleidęs savo dukterį Danutę. Gediminas turėjo patyrusių diplomatų – pareigūnų santykiams su užsienio valstybėmis palaikyti. Tokie buvo gal lietuviai, o gal kitų baltų tautų vyrai Liesė ir Kurša. Jie mokėjo, be lietuvių ir kitų baltų kalbų, rusėnų, taip pat vokiečių kalbas, nes vadovaudavo pasiuntinybėms į Livoniją ir Prūsiją pas Vokiečių ordino brolius. Kartu su Liese kartais vykdavo, kaip jis pats sako, ir jo draugai „rusai“. Liesė 1326 m. Rygoje prisistatė kaip Gedimino diplomatas: „Gerbiamieji ponai [...], kaip žinote, esu oficialus pasiuntinys ir juo buvau daug kartų ir, ką sakau, kalbu pagal jo [Gedimino] širdies norą [...]“. Tąsyk Liesė Šventosios Romos imperijos viešo raštininko Arnoldo Vifhuzeniečio ir liudytojų akivaizdoje apkaltino Vokiečių ordino brolius sutarčių laužymu ir smurtavimu.

Gediminas laiškuose save tituluodavo taip: lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis. Karaliumi Gediminas niekada nebuvo, bet laiškuose ir kiti jį taip vadina. Dėl Žiemgalos valdymo Lietuva varžėsi su Livonijos ordinu. Gedimino laiškuose ir jiems artimuose raštuose aiškiai skiriamos lietuvių, žiemgalių, prūsų, lenkų, vokiečių tautos. Rusais (rutenais) vadinami rytų slavai stačiatikiai. Diferencijuojamos religijos: katalikai (vokiečiai, lenkai), stačiatikiai ir senameldžiai lietuviai. Randame svarbių žinių apie senameldystę, deja, jos pernelyg bendro pobūdžio, nors kai ką pasako. Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje pareiškė, kad jis leidžia savo valstybėje Dievą garbinti rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes [lietuviai] garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“. Kokios tos senameldiškos lietuvių apeigos, kas tas vienas dievas, pasiuntinių ataskaitoje neparašyta. Vilniuje Gedimino laikais turėjo būti, kaip rodo vėliausi archeologiniai tyrinėjimai, Perkūno mūrinė šventykla, perdirbta iš, kaip manoma, Mindaugo statytos katedros, šventykloje buvo aukurai. Pažymėtina, kad pasiuntiniai, atvykę iš Rygos į Vilnių, nė žodžio nerašo apie lietuvių religinį kultą. Matyt, vokiečiams visa tai, nuolat bendraujant su lietuviais, buvo gerai žinoma, įprasta regėti.

Šį tą paliudija 1338 m. Lietuvos prekybinė sutartis su ordinu. Tekstas parašytas vokiškai. Ją tvirtinant, vokiečių pusė „tuo reikalu pabučiavo kryžių“. Gedimino delegacijoje buvo jam pavaldžių Polocko ir Vitebsko kunigaikštysčių atstovai stačiatikiai. Jie taip pat, „patvirtindami minėtąją taikos sutartį, pabučiavo kryžių“. Tai savaime suprantama, nes jie visi krikščionys. O štai kas pasakyta apie Vilniaus atstovus: „pagal Lietuvos karaliaus, jo vaikų ir visų jo bajorų sutikimą; jie tuo reikalu taip pat atliko savo šventąsias apeigas [...]“. Kokiomis konkrečiai apeigomis Gedimino diplomatai senameldžiai patvirtino sutartį, neparašyta. Aišku tik, kad jie atliko kitokias negu krikščionys apeigas ir jiems kryžiaus ženklas neturėjo šventos, šiuo atveju ir juridinės, galios. Prisimenant kiek vėlesnio laiko lietuvių elgesį panašiomis aplinkybėmis, galima daryti šiokias tokias prielaidas. Lietuviai, sudarant Kęstučiui 1351 m. taikos sutartį su Vengrijos karaliumi Liudviku aukojo, Kęstučiui perkirtus kraujagyslę, jautį, šlakstėsi ar pasitepė jo krauju ir davė priesaiką žodžiu. O 1382 m., kai prie Trakų išsirikiavo viena prieš kitą, pasiryžusios stoti į mūšį, Kęstučio ir Jogailos kariuomenės, susitarimas buvo pasiektas paprasčiau, gal kaip tarp saviškių, – duodant žodį ir ranką. Todėl galima manyti, kad ir Gedimino įgalioti vilniečiai, tvirtindami 1338 m. taikos sutartį su Ordinu, pasitepė aukojamo jaučio krauju, davė žodinę priesaiką.

Natūraliausia būtų manyti, kad didysis kunigaikštis, pasitaręs su savo tarybos nariais, laiškus diktavo vertėjui Henekinui lietuviškai, o šis Gedimino žodžius ir mintis persakydavo vokiškai raštininkams, kurių vardai žinomi – minėtasis Bertoldas ir Henrikas. Prie lotyniškai parašyto švarraščio, atitinkamai jį sulanksčius, būdavo tvirtinamas Gedimino antspaudas. Gedimino lietuviškumą rodo ne tik jo paties, bet ir sūnų bei dukterų vardai. Senameldystė lėmė lietuvių kalbos vartojimą. Netiesiogiai tai parodo 1323 m. gegužes 26 d. laiškas Vokietijos pranciškonams. Gediminas praneša, kad jau pastatė pranciškonams dvi bažnyčias – vieną „mūsų karališkajame mieste“ Vilniuje, kitą – Naugarduke, ir prašo „šiais metais“ prie jų priskirti „keturis brolius, mokančius lenkiškai, žiemgališkai ir prūsiškai, kaip kad dabar yra ir buvo [anksčiau]“. Kodėl Gediminas nekviečia į Lietuvą vienuolių, mokančių lietuvių kalbą? Reikia manyti, kad tai daroma politiniais sumetimais. Jo valstybėje esantys lenkai, o tikriausiai dalis žiemgalių bei atbėgę prūsai, jau buvo krikščionys. Jiems ir reikalingi tas kalbas mokantys vienuoliai. O lietuviai – senameldžiai. Gediminas, pats neapsikrikštijęs, negalėjo leisti, kad už jo nugaros būtų pradėta krikštyti lietuvių tauta. Katalikybės įvedimo akciją jis pats turėjo pradėti pirmas. Taip darė anksčiau Mindaugas, o paskui Jogaila.

Gediminas Lietuvos krikšto idėjos neatsisakė ir, praėjus apie 20 metų, prie jos grįžo. Vėl krikštyti Lietuvą jis bandė su Čekijos Karalystės pranciškonų pagalba ir, atrodo, dėl to buvo nužudytas, šiame sąmoksle galėjo dalyvauti Jaunutis. Manoma, kad tuo laiku Vilniuje buvo nužudyti ir du Čekijos pranciškonai.

Labai svarbūs Gedimino laiškai dar vienu atžvilgiu. Istorikai yra susitarę miestų amžių skaičiuoti nuo pirmojo paminėjimo raštuose. Vilnius pradedamas minėti kaip „mūsų miestas“, „mūsų karališkasis miestas“ (vadinasi, kaip Lietuvos sostinė) 1323 m. rašytuose Gedimino laiškuose. Nuo to laiko Vilnius yra tikroji ir amžina Lietuvos sostinė.

Atskiro apibūdinimo reikalauja Gedimino laiškų žanrinės ir stilistinės ypatybės. Laiškai leidžia, nors ir ribotai, charakterizuoti adresanto asmenį, o tai literatūros istorijai itin svarbu.

Visų laiškuose esančių konkrečių pasiūlymų ir sprendimų šaltinis buvo Gediminas. Bet laiškų lotyniškus tekstus rašė vienuoliai raštininkai. Tų tekstų redaguoti adresantas negalėjo. Laiško rašymo procedūra vyko adresantui per vertėją dėstant savo teiginius, bet ne diktuojant sakinius. Iš popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaitos matyti, kad Gediminas tą ar kitką rašyti „liepdavo“, kad rašoma tik tai, ką jis sako. Bertoldas teisinosi, kad nieko nerašęs, kas ne „iš karaliaus burnos“.

Daugeliu atvejų tekstas skamba dalykiškai, nors jaučiamas ir tam tikras majestotiškas pakilumas.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „Todėl norime surinkti vyskupų, kunigų [ir] vienuolių, išskyrus tuos, kurie savo vienuolynus parduoda ir rengia dvasininkams mirtį [...]“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „esame didžiausias savose [valdose], kur turime [galią] paliepti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atverti“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško pranciškonams: „laikėme reikalingu dalyku pridėti prie šio [rašto] savo antspaudą, kurį pasiuntėme apaštališkajam ponui ir mūsų švenčiausiajam tėvui [ir] kurį kryžiuočiai įmetė į ugnį šios pasiuntinystės įžeidimui. Prieštaraujančius šiam antspaudui, [taip pat] klastojančius šį tekstą [žmones] šiame rašte skelbiame tikėjimo persekiotojais, piktais ir klastingais eretikais“.

Šiose citatose galima apčiuopti Viduramžių dokumentikos stilistinius ir juridinius elementus, kitaip tariant, įgudusio raštininko plunksnos pėdsakus. Čia dalykai, kuriuos dėsto Gediminas, natūraliai susipynę su krikščioniškomis nuostatomis.

Tačiau laiškuose yra ir tokių teiginių, kurie atspindi Gedimino senameldišką puikybę, jo įsitikinimą, kad esąs pranašesnis už krikščionis. Raštininkas turėjo tai užrašyti, nes jis buvo Gedimino valdinys.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „pirmiau geležis vašku taps ir vanduo į plieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „Mūsų protėviai pasiuntė jums savo pasiuntinius ir laiškus, atvėrė jums [savo] kraštą, [bet] niekas iš jūsų neatvyksta ar [net] šuva iš jų pusės [nesulojo], padėkodamas už pasiūlymus“. Krikščionys sugretinami su šunimis.

Iš to paties laiško: „Mes [...] pažadame ir jus visus patikiname, kad nustatysime tokią savitarpio taiką, kad [apie] panašią krikščionys niekada [nė] negalvojo“. Čia jau akivaizdi senameldžių ir krikščionių priešprieša. Tokias vietas reikia laikyti senameldžio adresanto citatomis.

Gedimino raštininkai Bertoldas ir Henrikas, be abejo, buvo išėję mokslus vienuolynuose, todėl turėjo gerai išmanyti diplomatinių laiškų rašymo taisykles. Gedimino laiškuose, kaip ir Mindaugo, išsiskiria epistolografijos formuliaro dalys: intituliacija (prisistatymas oficialiu titulu), saliutacija (pasveikinimas), promulgacija (sprendimo paskelbimas), datacija (datavimas) ir kt. Pačiam Gediminui žinoti ką nors apie tokias teorijas nebuvo jokio reikalo.

Taigi kai kurias laiškų teksto vietas, nekalbant, suprantama, jau apie turinį, galima laikyti užrašymais iš Gedimino „burnos“. Bet yra ir kita pusė – posakiai, kurie, be abejo, priklauso raštininko vienuolio „burnai“. Jie lydi Gedimino pareiškimus krikštytis. Čia raštininkai jautėsi daug savarankiškiau, be to, ir buvo įpratę kalbėti apie krikščionybę religinių raštų frazėmis.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško dominikonams: „idant jis mus vilktų pirmuoju [teisiųjų] drabužiu“; „Viešpačiui Jėzui Kristui pritariant būsime pasiruošę [įvykdyti] visus jo valios pageidavimus“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško miestų piliečiams: „Kadangi dangiškajam karaliui Jėzui Kristui yra pavaldžios kaip forma materijai arba vergas namams visos karalystės, iš jų vieną valdome mes [...]“; „dėl jungimosi su Dievo bažnyčia [...]“.

Iš 1323 m. gegužės 26 d. laiško pranciškonams: „idant jis kreiptų mus kartu su kitomis avimis keliu link gausybės ganyklų“; „[nes norime], kad kuo greičiau Dievo triūsas būtų užbaigtas ir niekais nueitų tvirkinanti klasta“; „kad tai, ką Dievas palaistė, [Jis ir] užaugintų bei nukirstų ir dangaus [aruoduose] su palaimintaisiais padėtų“; „visi broliai tegul nuoširdžiai meldžiasi už karalių, [jo] vaikus ir karalienes, ir už visą kraštą, kad Viešpats užbaigtų, ką pradėjo“.

Šie teiginiai sukėlė didelį konfliktą tarp Gedimino ir raštininko Bertoldo, kuris buvo apkaltintas adresanto minčių iškraipymu. Buvo pasakyta, kad Gediminas krikštytis nežadėjo, kad tai prasimanė pats Bertoldas. Tikriausiai tai buvo Gedimino diplomatinis išsisukinėjimas. Jis, pvz. aiškina, ką turėjo galvoje, vadindamas popiežių tėvu. Pasiaiškinimas remiasi senameldžių paprotine teise: „apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes „jis yra vyresnis [amžiumi] už mane [tikrai vyresnis, nes gimė 1249 m., o Gediminas – apie 1275 m.]; ir kitus tokius [...] laikysiu tėvais, ir poną [Rygos] arkivyskupą [Frydrichą] panašiu būdu laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis“.

Popiežiui rašytame laiške yra pavartota frazė, kad „esame pasirengę [...] priimti krikščionių tikėjimą“. Specialistai pabrėžia, kad formulė „priimti tikėjimą“  yra įprastinė ir neabejotinai reiškia pasižadėjimą krikštytis. Ir vis dėlto raštininkas buvo diskredituotas, pasižadėjimas krikštytis paneigtas, nes Gedimino rūmai galėjo sau leisti nesuprasti krikščioniškų metaforizuotų formulių.

Vytauto epistolinis-dokumentinis palikimas yra labai gausus. Neskaičiuojant mokslinėje periodikoje ir įvairios tematikos dokumentų rinkiniuose paskelbtų šio kunigaikščio raštų, vien keli specialūs sąvadai apima ne mažiau kaip 456 pozicijas. A. Prochaskos parengtame ir 1882 m. publikuotame sąvade Codex epistolaris Vitoldi paskelbti 258 Vytauto laiškai, pasirašyti jo vieno arba drauge su Jogaila (kartu su kitų valdovų bei įvairių pareigūnų laiškais Vytautui čia publikuoti 1507 dokumentai). J. Ochmańskio parengtame ir 1986 m. publikuotame sąvade Vitoldiana: Codex privilegiorum Vitoldi paskelbti 207 Vytauto raštai (su abejotinais ir falsifikuotais – 228). Išaugęs dokumentų srautas liudija apie organizuotos veiklos pobūdį didžiojo kunigaikščio raštinėje, o raštų turinys kalba ne tik apie įsisavintus tokios veiklos: diplomatinio susirašinėjimo ir pan., įgūdžius, bet ir apie deramą valdovo aplinkos raštingumo lygį. Tokį vertinimą paremia specialūs istorikų tyrinėjimai.

Bendra daugelio nuomone, būtent su Vytauto įgyvendintomis valstybės valdymo reformomis reikia sieti pastoviai veikusios raštinės atsiradimą. Joje dirbo nemažai lenkų, pasitelktų iš Lenkijos Karalystės žemės ir Jogailos lotyniškosios kanceliarijų, keletas vokiečių iš Prūsijos, taip pat keletas rusėnų, susipažinusių su Voluinės rašto tradicijomis. Tarnavo ir vienas kitas lietuvis. Tuo metu raštinė dar neturėjo pastovaus vadovo – kanclerio: tokia pareigybė žinoma tik nuo 1441 m. Jo pareigas atlikdavo vyresnieji sekretoriai: Mikalojus Cebulka, Mikalojus Maldžikas ir galbūt kai kurie kiti pareigūnai. Yra žinoma, kad prie kai kurių raštų rengimo, netgi redagavimo prisidėjo Vilniaus seniūnas Manvydas, Podolės seniūnas Daugirdas, valdovo maršalka Čupurna ir kt. Išnagrinėjusi šių ir kitų asmenų parengtus Vytauto laiškus Viduramžių epistolografijos šviesoje, R. Čapaitė priėjo prie tokios išvados: „Aptartoji medžiaga leidžia kalbėti apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio epistolinį palikimą kaip viduramžių kultūrinį tekstą, apimantį tiek bendriausius tuometinės epistolikos bruožus, tiek konkrečiame laiške išgyvenamą XIV a. pabaigos – XV a. pradžios politiko patirtį, išreiškiamą stereotipine, sustingusia, o drauge ir labai gyva, įtaigia literatūrine forma“.

Po Žalgirio mūšio (1410) vykstant atkakliai tarptautinei diplomatinei kovai dėl Žemaitijos (ar ją grąžinti Lietuvai, ar palikti Vokiečių ordinui), Vytautas kai kuriuos savo reikalavimus grindė ne tik paveldėjimo ir nuosavybės, bet ir etnolingvistiniais (šiuo atveju – lietuvių kalbos) argumentais. XIV a. pabaigoje ir Jogaila, ir Vytautas dėl įvairių politinių manevrų buvo Žemaitiją padovanoję Vokiečių ordinui. Laimėjus Žalgirio mūšį, kuris iš esmės ir kilo dėl Žemaitijos, reikėjo ją žūtbūt atsiimti. Tuo tarpu Vengrijos ir Čekijos karalius Šv. Romos imperijos imperatorius Zigmantas nenorėjo Žemaitijos pripažinti Lietuvai.

Argumentas, kad kraštas turi priklausyti Lietuvai, nes ten gyvenantys žmonės kalba lietuviškai, yra naujoviškas, sakytume, jau pranašaujantis Renesansą, apibrėžiantį tautinę savimonę, žmogaus priklausymą savo tautai.

Yra vienas dokumentas, kuris parodo, kad Vytautas ir Jogaila tarpusavyje kalbėdavosi lietuviškai. Reikia manyti, lietuvių kalba skambėjo Vilniaus pilyse XIV ir XV a., gal ir vėliau. Vytauto valdomoje Lucko (dabar Ukraina) pilyje 1429 m. vyko tarptautinis valdovų suvažiavimas, kurio metu kilo konfliktas tarp lietuvių ir lenkų didikų dėl Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi. Vytautas primena Jogailai tuometinį jų pokalbį. Imperatorius Zigmantas ir Vytautas tada tarėsi Lucke su Jogaila.

Vytautas tada prabilo lietuviškai, kad jo pokalbio su Jogaila nesuprastų Zigmantas. Matome, kad lietuvių kalba Viduramžiais buvo vartojama Lietuvoje net pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose.

4. Lietuvos krikštas ir jo įtaka raštijos plėtotei

Nei Mindaugui, nei Gediminui nepavyko apkrikštyti lietuvių tautos, kitaip tariant, Lietuvos krikštą įvykdė jau kita karta – Jogaila ir Vytautas.

Po Kriavo sutarties su Lenkijos Karalyste (1385) Jogaila su kai kuriais savo broliais ir giminaičiais atvyko į Lenkijos sostinę Krokuvą. Tarp jų buvo ir Vytautas. 1386 m. jie buvo pakrikštyti. Jogaila ir Vytautas gavo krikščioniškus vardus – Vladislovo ir Aleksandro. Jogaila vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą ir buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip prasidėjo Lietuvos krikštas katalikų tikėjimu. 1387 m. pradžioje Jogailai su grupe dvasininkų atvykus į Vilnių, prasidėjo oficialus visos lietuvių tautos krikštas. Jį organizavo pats Jogaila. Iš pradžių buvo įkurta Vilniaus vyskupija (1387), kurią popiežius patvirtino 1388 m., o po Žalgirio mūšio (1410) ir Žemaičių vyskupija (1413), kurią popiežius patvirtino 1417 m. Žemaičių vyskupijos centru tapo Medininkai (dab. Varniai).

Krikštijami žmonės gaudavo katalikiškus vardus. Buvo naikinamos senameldžių šventenybės: kertamos šventosios giraitės, niokojami šventi kalneliai, vadinamieji alkai, gesinama visą laiką kurstoma šventoji ugnis, užmušami namie laikomi žmonių gerbiami žalčiai, griaunami aukurai. Uždrausta mirusiuosius deginti. Iki krikščionybės įvedimo deginami buvo ir didieji Lietuvos kunigaikščiai, todėl mes nežinome jų kapaviečių. Įvedus krikščionybę, jau aišku, kad Vytautas palaidotas Vilniaus Arkikatedroje (kapavietė nenustatyta), o Jogaila – Krokuvos Vavelyje. Antkapyje pavaizduota jo autentiška skulptūra. Ten, kur Vilniuje stovėjo Perkūno šventykla, Jogaila toje pačioje vietoje pastatydino svarbiausią Lietuvos bažnyčią – Vilniaus vyskupijos katedrą. Vykstant tokioms didelėms permainoms ir reformoms, turėjo atsirasti ir būtiniausi religiniai tekstai lietuvių kalba – poteriai. Neturėdami lietuviškų poterių, nei Jogaila, o kiek vėliau ir Vytautas, nebūtų galėję vykdyti lietuvių tautos kristianizacijos.

Reikia manyti, kad Jogaila ir Vytautas pasinaudojo jau anksčiau pranciškonų išverstu poterių „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“ tekstu. (Pranciškonai dalyvavo krikštijant Mindaugą.) Savo autoritetu jį priėmė ir įtvirtino. Tačiau dabar turimi duomenys to negali paliudyti, todėl reikia atsižvelgti ir į kitus teiginius.

Lietuvos krikštas buvo vykdomas valdovų valia.

Jogailos akte pabrėžiama senų krikščionių stačiatikių ir naujakrikštų lietuvių katalikų nevienoda padėtis valstybėje. Lietuviai katalikai iškeliami aukščiau už rusenus stačiatikius. Tik XV a. viduryje abiejų tikėjimų (katalikų ir stačiatikių) teisės buvo sulygintos.

Krikšto akcija tęsėsi ne vienerius metus. Vytautas, po penkerių metų tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo toks pat griežtas kaip ir Jogaila. Jis paskelbė tokį įsakymą savo pareigūnams:

Mus pasiekę liudijimai, kaip praktiškai buvo atliekamas krikščionybės įvedimas Lietuvoje, ne visai patikimi. Apie tai rašo du šaltiniai. Vienas jų perteiktas italo Enėjo Silvijaus Pikolominio (Aeneas Silvius Piccolomini) (būsimo popiežiaus Pijaus II) iš Jeronimo Prahiškio (Jeronim Jan Silvanus Pražsky) pasakojimo. Jeronimas Prahiškis buvo Jogailos dvaro Krokuvoje pamokslininkas. Pačioje XV a. pradžioje atvyko į Lietuvą ir čia išbuvo trejus metus. Senameldžių kulto vietas naikino fanatiškai, todėl žmonių prašymu Vytauto išvarytas ir grįžo į Lenkiją. Jeronimo Prahiškio pasakojimą E. S. Pikolominis užrašė 1432 m., praėjus 30 metų nuo tų įvykių. Pasakojimas turi hagiografinių ir anekdotinių detalių. Kai vienas lietuvis išdrįso kirsti seną viduryje garbinamos giraitės augusį ąžuolą, pataikė kirviu sau į blauzdą ir griuvo ant žemės. Jeronimas liepė jam keltis ir parodė, kad jokios žaizdos nėra. O kai moterys apskundė Jeronimą Vytautui ir joms pritarė vyrai, Vytautas pasakęs, išvarydamas Jeronimą: geriau tegul žmonės nusigręžia nuo Kristaus negu nuo manęs.

Kitas šaltinis yra lenkų istoriko, Kazimiero Jogailaičio vaikų mokytojo, Jano Dlugošo pasakojimas. Jis kelia daug abejonių, nes J. Dlugošas pats nebuvo tų įvykių liudytojas, prikūrė nebūtų dalykų. Tačiau kai kuriais J. Dlugošo duomenimis iš dalies galima patikėti. Jis rašo, pasakodamas apie žemaičių krikštą, kad nė vienas iš dvariškių, atvykusių iš Lenkijos į Žemaitiją kartu su Jogaila, nemokėjo žemaitiškai, todėl kalbėjo pats karalius. Jis išmokė žemaičius Viešpaties maldos („Tėve mūsų“) ir Tikėjimo išpažinimo („Tikiu Dievą Tėvą“), kitų religijos tiesų. Lenkai dvasininkai karaliui primindavo pamokymus, o jis juos pasakojo žemaičiams „kaip tikras kunigas“. Tada žemaičiai pripažino „lenkų dievą“.

Tikriausiai poterius išvertė pranciškonai dar iki oficialaus krikščionybės įvedimo 1387 m. Todėl labai abejotinas Krokuvos universiteto profesoriaus M. Kozlovskio (Kozłowski) teiginys, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą išvertė Jogaila. M. Kozlovskis po Jogailos mirties tais pat metais (1434) pasakytame pamoksle Bazelio bažnytiniame susirinkime teigė, kad Jogaila „Taip buvo susirūpinęs jų išganymu, kad pats vienas mokė juos [...] tikėjimo išpažinimo ir viešpaties maldos [...] ir vienas išvertė iš mūsų vietinės kalbos į jų kalbą [...], kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti“.

Po krikšto lietuvių kalba, suprantama, pradėta vartoti bažnyčiose, nors labai trūko ją mokančių kunigų. Daugiausia kunigavo lenkai.

5. Ankstyvieji Lietuvos metraščiai. Vytauto “Skundas prieš Jogailą”

XIV a. pabaigoje – XVI a. viduryje LDK buvo rašomi istoriografinio pobūdžio kūriniai – metraščiai ir kronikos. Dviejų terminų vartojimas atitinka tų pasakojimų formą. Metraščiai – tai pametimai istorinių įvykių užrašai, dažnai trumpi. Tai būdinga rytų slavų tradicijai. Kronikos medžiagą pateikia ištisiniais pasakojimais, lyg kokiais siužetais, mažai dėmesio kreipdamos į konkrečius metus arba visai jų neminėdamos. Tai būdinga vakarietiškai, vokiškai, lenkiškai istoriografijos tradicijai. LDK aprašant valstybes istoriją reiškėsi abu pasakojimų stiliai – ir metraštinis, ir kronikinis, Metraštyje koks nors įvykis dažnai fiksuojamas labai lakoniškai, konspektiškai. Kronikinio stiliaus pasakojimai gerokai ilgesni, metais neįrėminami, neretai turi užuomazgą ir atomazgą

Trumpojo Lietuvos metraščių sąvado pirminis tekstas (autografas) nėra išlikęs, gal nesurastas. Jis, kaip ir dauguma vėlesnių nuorašų, buvo parašytas tikriausiai rusėnų kalba. Nuorašus darė daugiausia rytų slavų stačiatikiai vienuoliai, nors yra žinomi ir tekstų vertimai į lotynų bei lenkų kalbas, atlikti katalikų.

Naujausios Lietuvos metraščių ir kronikų publikacijos pateiktos tęstiniame leidinyje „Pilnas rusų metraščių rinkinys“.

Trumpojo sąvado arba jo dalių nuorašų žinomi šeši variantai, datuojami XV-XVI a. Tyrinėjimo istorijoje jie yra gavę specialius pavadinimus pagal radimo arba saugojimo vietą, kolekcionieriaus pavardę ar pagal išlikusį teksto pavadinimą. Vienas fragmentas, saugomas Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje, mokslinėje literatūroje vadinamas „Vilniaus metraščiu“ pagal saugojimo, o ne pagal surašymo vietą. Jis surašytas 1495 m, Smolensko mieste, kuris tada priklausė LDK.

Visi tie nuorašai yra defektiniai: arba trūksta lapų, arba nurašant atsirado praleidimų ir iškraipymų. Tenka tarpusavyje lyginti visus šešis variantus ir jų tekstus „aritmetiškai sudėti“.

Visų nuorašų svarbiausias ir pilniausias yra vadinamasis Supraslio nuorašas, rastas XIX a. pradžioje Supraslio miesto (dab. Lenkija) bazilijonų vienuolyno bibliotekoje. Nuorašas datuojamas 1519 m. Trumpojo sąvado medžiaga gausiai panaudota XVI a. pirmoje pusėje Viduriniajame, arba Platesniajame, sąvade ir Plačiajame sąvade (vadinamojoje „Bychoveco kronikoje“).

Trumpasis sąvadas sudėtas iš dviejų dalių. Jas būtų galima pavadinti slaviškąja ir lietuviškąja. Sąvadas prasidėjo slaviškąja dalimi. Tai atspindi būdingą LDK XV a. pilietinę nuostatą – lietuvių ir rytų slavų kilmės diduomenės, bajorijos bendrumo, „giminystės“ jausmą. Ši politinė vieningumo nuostata išpopuliarėjo XVI a. (A. Rotundo, M. Strijkovskio raštai), tačiau ją greit nuslopino Lietuvos valstybės jungimasis su Lenkija, Jogailaičių lenkiška orientacija, Liublino unija ir vėlesni įvykiai.

Slaviškoji dalis vadinosi „Metraščių rinkinys, išdėstytas trumpai“. Tačiau šios dalies pabaigoje visas dėmesys nukreipiamas į Lietuvos istorijos įvykius. Žiūrima iš Lietuvos valstybei priklausiusio Smolensko. Slaviškosios dalies pabaiga išsiskiria net lietuvišku patriotizmu. Čia aprašomas Vytauto bandymas „pas save“ (mes žinome, kad Vilniuje) karūnuotis, Švitrigailos ir po to Žygimanto Kęstutaičio valdymas, jų tarpusavio karas, Pabaisko mūšis (1435), pasakojama apie Žygimanto Kęstutaičio nužudymą Trakuose, maištą prieš Lietuvos valdžią Smolenske, Kazimiero Jogailaičio išrinkimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jo pergales prieš maskvėnus. Kiek pavėlintai įterptas „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“. Supraslio nuorašas baigiamas lietuviškąja dalimi, pavadinta „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“.

Trumpasis sąvadas yra Lietuvos valstybės Viduramžių kultūros apraiška. Reikia atskleisti svarbiausias jame glūdinčias politines, moralines idėjas, apibūdinti stilių, paliesti kai kuriuos genezės klausimus.

Analizuojant ir gretinant įvairius faktus, galima daryti gana tvirtą prielaidą, kad Trumpasis sąvadas pradėtas sudarinėti naudojant įvairius senesnius tekstus tiek iš rytų slavų metraščių, tiek iš Vilniaus raštinės. Šis darbas buvo pavestas Smolensko vyskupo Gerasimo raštininkui Timofejui apie 1428-1430 m. – Lietuvos valstybės didžiausio iškilimo laikotarpiu ir jos valdovui Vytautui rengiantis karūnuotis. Dalį Trumpojo sąvado teksto – naują medžiagą – parašė pats Timofejus. Situacija komplikavosi 1430 m. mirus Vytautui. 1432 m. išvyko į Konstantinopolį įsišvęsti į metropolitus Gerasimas – buvęs tvirtas Vytauto veiklos rėmėjas. 1435 m. jis buvo Švitrigailos įsakymu sudegintas Vitebske ant laužo už paramą Žygimantui Kęstutaičiui (Vytauto broliui). Timofejus neteko pagrindinių vadovų – Vytauto ir Gerasimo. Trumpajam sąvadui aiškiai trūksta vilnietiškos medžiagos, matyt, nespėta jos sukaupti, kol dar buvo gyvas Vytautas. Neaišku, kokį vaidmenį čia suvaidino Jonas Goštautas (miręs 1458 m.), kuris 1432 m. dalyvavo Žygimanto Kęstutaičio sąmoksle prieš Švitrigailą, 1436-1440 m. buvo Smolensko vietininkas, vėliau – Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris – pirmasis pareigūnas valstybėje po jauno didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio.

Trumpasis sąvadas nėra galutinai sutvarkytas kūrinys. Slaviškoji ir lietuviškoji dalys nė nemanytos kompoziciškai derinti, yra pasikartojimų. Tačiau jas jungia dominuojanti Vytauto absoliučios valdžios idėja. Buvo sumanytas didelis darbas, bet jis liko nebaigtas. Atrodo, kad Timofejus rašė iki 1435 m., nes po 1435 m. įvykių ir Pabaisko mūšio aprašymų įdėtas Timofejaus sukurtas „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimas“, taip užbaigiant dėstymą, nors „Vytauto pagyrimas“ buvo parašytas dar Vytautui esant gyvam – turbūt apie 1430 m. Paskutinis Trumpojo sąvado įrašas liečia 1446 merus.

Kam reikalinga slaviškoji Trumpojo sąvado dalis? Ji prasideda Kijevo Rusios seniausia istorija nuo „Rusios žemės pradžios“ 854 m. Juk rašomas LDK metraštis, o ši valstybė atsirado tik XIII a. Vis dėlto ryšys tarp Kijevo Rusios senovės ir LDK labai aiškus: tai Vytauto valdomos valstybės praeitis. Be to, Vytauto planas buvo įsigalėti visų rytų slavų („rusų“) žemėse, valdyti visas jų didžiąsias kunigaikštystes. Todėl Vytautas ir savinosi slaviškų rytų istoriją. Politinės nuostatos Trumpajame sąvade yra ne vienodos, nulemtos dvilypės jo prigimties – slaviškos stačiatikiškos ir lietuviškos katalikiškos. Tačiau jos turi bendrą pagrindą. Tai Vytautas ir jo linijos tęsėjai ponai. Atsiranda skirtybių jungtis: jūs, stačiatikiai, Kijevo Rusios ir kitų senųjų kunigaikštysčių palikuoniai, mylėkite, kas jums brangu ir sava, bet visi klausykite Vilniaus: duokite jam savo karius, mokėkite duokles ir t. t. Maža to, Vytautas bandė įvykdyti katalikų ir stačiatikių uniją.

“Metraščių rinkinys, išdėstytas trumpai” vyrauja, išskyrus, kaip minėta, pabaigą, slaviški, rusėniški, stačiatikiški idealai. Pagarbiai rašoma apie Rusios krikštytoją Kijevo didįjį kunigaikštį šv. Vladimirą. Ryškus šventųjų Boriso ir Glebo kultas. Fiksuojami svarbiausi Stačiatikių Bažnyčios istorijos įvykiai. Jaučiamas pasididžiavimas Rusia, gimtosios žemės meilė, ypač aprašant mongolų-totorių antplūdį ir jungą, prasidėjusį 1237 m. Herojiški narsių kunigaikščių paveikslai. Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius ėjo prieš totorių Mamajų Kulikovo lauke 1380 m. „už savo tėvoniją ir už šventąsias cerkves“, o po pergalės „stovėjo mūšio lauke ir gailėjo savųjų, kurių čia daugybė buvo išmušta [...]“. „Jų atminimas bus amžinas [...]“.

Slaviškojoje Trumpojo sąvado dalyje, nors žinios imtos iš Maskvos, Tverės, Naugardo, Pskovo, kurie Lietuvai nepriklausė, šaltinių, priešiškumo jai nėra. Kai kur jaučiami tokie niuansai, bet juos nustelbia ir panaikina prolietuviški smolenskiečio Timofejaus tekstai, išaukštinantys Vytautą ir jo valstybę. Reikia atminti ir tai, kad Viduramžių lietuvių diduomenė politiniais tikslais labai dažnai vedybomis jungdavosi su stačiatikiais slavais. Formavosi LDK diduomenė, kurią M. Strijkovskis XVI a. pavadino „šlovinga lietuvių, žemaičių ir rusų tauta“. Politinės buvo ir Vytauto dukters Sofijos bei Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus vedybos 1392 m. Jos paminėtos slaviškojoje dalyje ir plačiau aprašytos lietuviškojoje.

Trumpasis sąvadas įvairus žanriniu ir stilistiniu atžvilgiu, ypač slaviškoji dalis, kurioje naudojamasi trijų šimtų metų metraštine tradicija. Jame randame sutrumpintą Rusios metraščių šedevrą – „Senųjų laikų pasakojimą“. Jis buvo sukurtas Kijeve XII a. pradžioje ir labai greitai paplito visoje Rusioje daugybe nuorašų. „Senųjų laikų pasakojime“ daug liaudies epinės kūrybos. Slaviškojoje dalyje vyrauja pametimai užrašai, tačiau yra ir įvairių kronikinių nukrypimų. Ryškiausi yra pasakojimai apie Kijevo didžiąją kunigaikštienę Olgą, Rusios krikštą, mongolų-totorių jungo pradžią, Nevos mūšį, Vytauto klastą pirmą kartą paimant Smolenską, Švitrigailos karą su Žygimantu Kęstutaičiu. Šiuose ir kituose pasakojimuose vyrauja ne fakto konstatavimas, o priežasties ir pasekmės santykiais pagrįsta įvykių grandinė, siužetas. Iš tokių kronikinių epizodų labai išsiskiria panegirika Vytautui. Kronikinis pasakojimo stilius leidžia metraščiui priartėti prie beletristinio vaizdo. Batalinių scenų plastika išsiskiria Nevos mūšio aprašymas, kuriame pavaizduoti individualūs šešių narsuolių veiksmai mūšio metu – kaip istoriniuose romanuose: „Penktas – iš jaunųjų, Sava vardu. Šis raitas puolė didelę palapinę auksiniu stogu ir perkirto didįjį palapinės stulpą, ir griuvo palapinė, ir Aleksandro pulkai, matydami, kaip ta palapinė [švedų vado šėtra] griuvo, apsidžiaugė“. Apstu pusiau beletristinių politinio, visuomeninio, net asmeninio gyvenimo vaizdų, scenų, nuotykių, leidžiančių pažinti anų laikų žmogų. Deja, ne visada, kada norėtume. Pavyzdžiui, apie Žalgirio mūšį duodama tik minimali informacija, nors ten dalyvavo ir trys Vytauto valdomo Smolensko pulkai.

Politine Trumpojo sąvado kulminacija reikia laikyti Timofejaus parašytą „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrimą“. Tai retoriškai itin puošni panegirika, tiesiog superlatyvas. Vytautas laikomas žymiausiu valdovu Europoje. Tonas mažorinis, taigi rašyta, kai jis rengėsi karūnuotis. Daugelis valdovų su juo gyvena meilėje, kiti vykdo jo nurodymus, neklusniuosius baudžia. Net imperatorius Zigmantas, kai Vytautas „liepė jam būti pas jį“, „be jokio pasipriešinimo greit atvažiavo pas jį su savo karaliene“ (į Lucko suvažiavimą 1429 m.). Aštuoniolikos valstybių valdovų išvardijimai teikia visam tekstui patoso, kurį sustiprina periodai, hiperbolės, palyginimai. Valdovai davė Vytautui gausias dovanas ir dideles duokles „ne tik kiekvienais metais, bet ir kiekvieną dieną“; „neįmanoma žodžiais išsakyti nei raštu aprašyti didžiojo kunigaikščio darbų. Kaip negalima niekam ištirti dangaus aukštybės ir jūros gilybės, taip negalima papasakoti apie to šlovingo valdovo jėgą ir narsumą“; „Kaip upė, tekėdama per visą žemę, žmones ir kaimenes girdo, o pati nemažėja, taip ir šlovingas valdovas daugybę chanų siunčia į Ordą, o pas jį išmokyta apstybė chanų“.

Panegirika kompoziciškai įrėminta trimis parafrazėmis iš Biblijos. Epigrafo vietoje pasakyta: „Imperatoriaus paslaptį saugoti yra gera, o apie darbus didžio valdovo pasakoti irgi yra gera“. Panegirika baigiama aukščiausio laipsnio palyginimu, panaudojant biblinę parafrazę: „Nes kaip iš jūros daugybė vandenų plūsta, taip ir išmintis iš to didžio valdovo didžiojo kunigaikščio Vytauto”.

Matome, kad šioje bizantiško-slaviško stiliaus panegirikoje valdovas idealizuotas maksimaliai. Tai ryškus viduramžiškos retorikos pavyzdys.

“Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis”. Taip vadinasi Trumpojo sąvado lietuviškoji dalis. Tačiau tokio atskiro kūrinio tikriausiai nebuvo, šį pavadinimą lietuviškai medžiagai bus davęs pats sąvado sudarytojas ir iš dalies autorius Timofejus.

„Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“suskyla į tris dalis. Atskirų pavadinimų jos neturi, bet mokslinėje literatūroje pasiūlyta jas vadinti taip:

1) „Kęstučio konfliktas su Jogaila ir Kęstučio mirtis“. Jis prasideda Gedimino testamentiniu sprendimu, kam iš sūnų kokios žemės skiriamos valdyti, kas paliekamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu (Jaunutis). Dalis baigiasi Vytauto pirmuoju pabėgimu į Prūsiją pas kryžiuočius 1382 m.; pasakojimas surašytas pagal situaciją, susidariusią po 1392 m., nes Algirdas vadinamas karaliaus Jogailos tėvu, o Kęstutis – didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvu (Vytautas valdyti Lietuvą gavo 1392 m.). Šis užrašas buvo išverstas į lotynų kalbą – tai minėtasis Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lituanie; jo slaviškas protografas nežinomas. Užrašas duoda tiek detalių, kad darosi panašus į Vytauto šeimos užrašus ar memuarus.

2) „Pasakojimas apie Vytauto kunigaikščiavimą“, prasidedantis po pranešimo apie Vytauto pirmąjį pabėgimą pas kryžiuočius (1382). Aprašomi įvykiai iki 1397 m. pradžios. Tai jau kito autoriaus darbas. Nebėra detalių ir intymių žinių. Pasaulietišką stilių keičia religinė nuotaika. Apie Lietuvą rašoma trumpiau, apie Smolenską plačiau, tad autorius turėjo būti smolenskietis, manytina, Timofejus. Ir rašyta greičiausiai Smolenske. Įterptas pasakojimas apie Sofijos Vytautaitės ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus vedybas Maskvoje. Dalis baigiasi Vytauto susitikimo su žentu Smolenske aprašymu ir jo grįžimu „į Lietuvą“.

3) „Pasakojimas apie Podolę“. Tai atskiras kūrinys, pradedamas žiniomis apie tai, kaip Algirdo nurodymu įsigali Podolės žemėje jo brolėnai Karijotaičiai ir kuria ten naujus miestus. Paskui rašoma apie Vytauto valdymo laikotarpį (1392-1430) ir Podolės prijungimą prie Lenkijos po Vytauto mirties. „Pasakojimo apie Podolę“ tikslas – įrodyti, kad ji priklauso Lietuvai ir kad lenkai ją užgrobė neteisėtai.

Pasakojimai apie Kęstutį ir Podolę sukurti Lietuvos raštinėje. Kaip rodo kalbos analizė, juos rašė du neišaiškinti autoriai. Pradėjus kurti Lietuvos metraščių Trumpąjį sąvadą, juos iš Vytauto galėjo gauti vyskupas Gerasimas ir perduoti kaip medžiagą Timofejui kartu su Vytauto ir savo paties nurodymais.

„Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“ yra Lietuvos metraščių, rašomų Vilniuje ar Trakuose, užuomazga. „Skundą“ Vytautas padiktavo raštininkui 1390 m., antrą kartą perėjęs su savo kariuomene pas Ordiną. Jis parašytas Ordino reikalavimu, kad, remdamas Vytautą, galėtų įrodyti palaikąs teisėtą Lietuvos valdovą. Pabrėžiama, kad Vytautas yra teisingas ir teisėtas Lietuvos valdovas, geras katalikas, o Jogailos ir Skirgailos poelgiai neteisingi, jie apgaudinėja, imasi prievartos prieš Vytautą. Be to, rašoma „Skunde“, Skirgaila yra rusų tikėjimo. Jie ir Vytautą privertė priimti rusų tikėjimą, bet jis slapta laikėsi katalikų tikėjimo. Iš tikrųjų Vytautas, pakviestas Jogailos, 1384 m. grįžo iš Ordino į Lietuvą, bet buvo skaudžiai nuviltas. Jogaila Vytauto tėviškę Trakus atidavė Skirgailai, o Vytautą privertė priimti, kaip rašo „Skunde“ Vytautas, „rusų tikėjimą, kad pasidaryčiau visų žmonių nekenčiamas“. (Vytautas jau buvo 1383 m. apsikrikštijęs pas kryžiuočius kataliku ir gavęs Vyganto vardą, bet grįžęs į Lietuvą turėjo pereiti į stačiatikių tikėjimą, nes gavo valdyti Lucko kunigaikštystę Voluinėje, kurios gyventojai buvo stačiatikiai. Tarp 1384-1385 m. buvo pakrikštytas stačiatikiu Aleksandru, o 1386 m. drauge su Jogaila ir kitais lietuvių kunigaikščiais Krokuvoje – pakartotinai kataliku, paliekant Aleksandro vardą).

Tačiau į „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštį“ pateko iš „Skundo” tik dalis kaltinimų Jogailai ir Skirgailai. Pasakyta, kad Jogailos tarnai nužudė Kęstutį Kriavo pilies požemiuose, kad Jogaila įkurdino Vilniuje lenkų karių įgulą, kad Vytautui „buvo apmaudu, nes – to anksčiau nėra buvę lietuvių žemėje – svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę“.

„Skunde“ yra daug sunkių kaltinimų Jogailai ir Skirgailai, bet po to, kai Vytautas 1392 m. susitaikė su Jogaila ir gavo valdyti Vilnių ir visą LDK, tie kaltinimai pasidarė nebeaktualūs ir būtų tik gadinę Lietuvos valdovų tarpusavio santykius, kenkę valstybes politinei padėčiai. Į metraščius nebepateko štai tokie Vytauto kaltinimai savo pusbroliams.

Vytautas skundėsi, kad kai Jogaila Krokuvoje 1386 m. krikštijosi kataliku, vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą ir gavo Lenkijos karaliaus vainiką, „jie“ vėl nenorėjo leisti Vytautui būti kataliku. 1389 m. Liublino pilyje Jogaila užrašė Skirgailai visą Vytauto tėviškę (Trakų žemes) jo paties akivaizdoje. Nedavė Jogaila Vytautui raštų bei privilegijų valdyti Lucko kunigaikštystę, pareiškęs „visiems žmonėms“: „Jei panorėsiu, tai ir vėl iš jo tą žemę atimsiu“. Jogaila suėmė Vytauto bajorus ir juos kankino. Skirgaila šmeižė Vytautą Jogailai, „galvojo, kaip galėtų mane nužudyti [...]. [...] kenkė jis man pas kunigaikštį Jogailą, net man pačiam ten drauge būnant [...]. [...] paskelbė man kovą, sakydamas: „Tu saugokis manęs, o aš tavęs“. Vytautas sakosi buvęs „pas juos“ kaip koks baudžiauninkas, net dukters Sofijos negalėjo atiduoti, kam norėjo, Jogaila atiminėjo žemes iš Vytauto brolio Tautvilos, giminaičių ir draugų, sulaužydamas savo žodį, rankos padavimą, auksinio diržo priėmimą (iš Jono Algimantaičio, kuris buvo vedęs Vytauto žmonos Onos seserį).

Visų šių Vytauto nusiskundimų, parodančių jo trečiaeilę padėtį 1384-1390 m., „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje“ nėra. Čia epiškai ir be kokių nors skriaudų Vytautui, tačiau iš jo pozicijų, atpasakoti, tikriausiai Timofejaus plunksna, istoriniai įvykiai tik iki 1397 m. Toliau susidaro didelė tuštuma. Kodėl – neaišku. Kai ką randame slaviškojoje Trumpojo sąvado dalyje. Joje glaustai arba plačiau papasakota apie tai, kaip Vytautas klasta paėmė pirmą kartą Smolenską, apie Vorsklos mūšį, maištą Smolenske prieš Vytautą, kaip jis antrą kartą paėmė Smolenską, apie Žalgirio mūšį, apie Vytauto pastangas sudaryti LDK katalikų ir stačiatikių uniją. Trumpai aprašytos Vytauto pastangos karūnuotis ir mirtis, tačiau netiksliai. Nepasakyta, kad jis karūnuotis pasirengė Vilniuje, kad mirė Trakuose, kad palaidotas Vilniaus katedroje. Parašyta, kad jis sušaukė svečius „pas save“, bet nepaminėtas miestas. Tačiau nurodyta, kad karūnos į Lietuvą nepraleido jo priešai (lenkai).

6. Lietuviški poteriai. Lietuvos metrika

1962 m. Vilniaus universiteto Mokslinėje bibliotekoje jos darbuotoja O. Matusevičiūtė, tvarkydama senus fondus, rado lietuviškus poterius, įrašytus lotyniškos knygos Tractatus sacerdotalis („Traktatas kunigams“) paskutiniame tuščiame puslapyje, ši knyga buvo išleista 1503 m. Strasbūro mieste. Rastoji knyga yra konvoliutas, sudėtas iš keturių knygų. Pirmoji skirta klierikams, propaguoja dvasininko tarnybą. Antroji skirta mišių laikymo taisyklėms. Trečioji knygelė aiškina, kaip reikia ir ar iš viso galima laikyti mišias ypatingais atvejais, pvz., ar galima laikyti mišias jūroje ir t. t. Ketvirtoji knyga yra didžiausia, ji ir vadinasi Tractatus sacerdotalis. Joje rašoma apie sakramentus ir kt. Jos paskutiniame tuščiame puslapyje ir įrašytas lietuviškas poterių tekstas. Konvoliuto knygų autoriai yra žymūs anų laikų katalikų teologai.

Dzūkų tarme paskutiniame konvoliuto tuščiame puslapyje užrašyti poteriai. Tekstas užrašytas XVI a. pradžioje, bet jis yra senesnio vertimo iš lenkų kalbos nuorašas. Remiantis šiuo faktu, raštijos lietuvių kalba pradžią mažų mažiausiai reikia nukelti į XV a., nors, kaip rodo kitų aplinkybių analizė, ji bus atsiradusi gerokai anksčiau – Mindaugo laikais XIII a. viduryje vykdant pirmąją lietuvių tautos krikšto akciją.

Seniausias lietuviškas rankraštinis tekstas yra labai reikšmingas, daug ką pasakantis. Jis rodo, kad tautos krikščioniškas mokymas prasidėjo nuo pačių svarbiausių maldų, kuriose aiškinami krikščionybės pagrindai. „Tėve mūsų“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“ yra būtent tie poteriai, kurių, kaip teigė M. Kozlovskis, Jogaila mokė lietuvius. „Tėve mūsų“ – tai pirmieji žodžiai maldos, kurią apaštalus kalbėti išmokė Jėzus Kristus, ji vadinama Viešpaties malda. „Tikiu Dievą Tėvą“ – malda, kurią kalbėdavo apaštalai, vadinama Tikėjimo išpažinimu. „Sveika, Marija“ prasideda angelo pasveikinimu Marijai. Pagal pirmuosius maldų žodžius poteriai dar vadinami lotyniškai Pater noster – „Tėve mūsų“, Ave Maria – „Sveika, Marija“, Credo – „Tikiu“.

Lietuviško seniausio teksto įrašo autorius ir knygos Tractatus sacerdotalis savininkas buvo kunigas, greičiausiai priklausęs pranciškonų vienuolių ordinui ir dirbęs Vilniuje. Tarmė, kuria užrašyti poteriai, ieškotina Vilniaus krašte, galbūt Dieveniškių-Trobų-Lazūnų ruože. (Trobos ir Lazūnai dabar priklauso Baltarusijai, yra Gardino srities Vijos rajone.) Pagal tarmę poterių tekstas labai artimas rytiniam vėlesnių lietuviškų raštų kalbos variantui, kuris rėmėsi Lietuvos valstybės centro šnekamąja kalba ir buvo vartojamas Vilniaus vyskupijoje. Tuo kalbos variantu turėjo kalbėti ir Lietuvos didieji kunigaikščiai (Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas). Tokią prielaidą sutvirtina Kęstučio anspaude esanti jo vardo rytietiška forma, lotyniškai užrašyta KYNSTVTT.

Seniausio lietuviško poterių teksto reikšmę reikia pabrėžti dar keliais požiūriais. Jis, nors ir nedidelis (24 eilutės), labai svarbus lietuvių kalbos ir tarmių, rašybos istorijai studijuoti – datuojamas, kaip minėjome, XVI a. pirmu antru dešimtmečiu, bet ateina iš XV a., o gal ir iš dar ankstesnio laiko. Lyginimas su vėlesniais tekstais parodo, kaip buvo kuriamas ir vėliau apytikriai nusistovėjo lietuviškasis poterių kanonas – vienodas, visiems privalomas kalbėjimas. Yra dar vienas dalykas, susijęs ir su kalbos, ir su kultūros istorija: pirmaisiais krikščioniškų tekstų vertimais į lietuvių kalbą pradedamas kurti naujas rašto stilius, paremtas bibline retorika. Atsiranda kalbos figūrų, kurių anksčiau negalėjo būti – emocingi kreipiniai, prašymai, pripažinimai, prisipažinimai, pasižadėjimai. Tiesa, mes nežinome, kokiomis formulėmis senameldžiai lietuviai kreipdavosi į savo dievus ir dievaičius, bet tokio asmeninio, vidinio santykio tikriausiai nebuvo. Atsivėrė naujas tolimų kraštų koloritas. Keitėsi senųjų religinių-mitologinių sąvokų prasmė. Tokie įvaizdžiai kaip dangus, dangūs, žemė. Dievas, Dvasia, šventieji paimami iš ikikrikščioniškos kultūros, bet dabar jie įgauna naują turinį: Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia, šventųjų draugystė. Tokias naujoves randame trumpame 24 eilučių poterių tekste. Nepalyginamai didesniu mastu su šiomis problemomis susidūrė, pvz., M. Mažvydas, nors jis jau galėjo remtis tam tikra lietuviškų religinių rankraščių tradicija. Šioje tradicijoje susipynė sukrikščionintos senameldystes sąvokos, pvz., dangus, dangūs, įvaizdis kilęs neabejotinai iš žodžio dengti, arba sąvoka pasaulis, kuris savo pirmąja prasme reiškė visa tai, kas yra po saule. Tai visiškai aiški ir paprasta senameldiška pasaulėžiūra: viskas yra dengiama, viskas yra po saule. Į naująją tradiciją įsipynė lenkiškų krikščioniškų raštų ir žodžių pavyzdžiai, seni skoliniai iš stačiatikių rytinių slavų, anksčiau apkrikštytų negu lietuviai (bažnyčia, Kalėdos, Velykos, krikštas ir t. t.).

S. Narbuto 1986 m. Lietuvos knygų rūmuose rastame lotyniškame mišiole, išleistame 1501 m. Lione, paraštėse yra 91 įrašas su lietuviškais žodžiais ir frazėmis. Versta iš lotynų kalbos. Įrašai gali būti iš XVI a. pradžios. Tai įrodymas, kad Bažnyčiai prireikė turėti lietuviškų tekstų. Įrašų autorius, kaip rodo tarmė, kilęs iš Vilniaus krašto, nuo Trakų-Eišiškių.

Visiškai naują koncepciją apie poterių vertimą į lietuvių kalbą ir seniausią lietuviškų poterių tekstą paskelbė Z. Zinkevičius. Jis įrodo, kad krikštijant Mindaugą, jo artimuosius, didikus ir kitus lietuvius, buvo išversti į lietuvių kalbą ir poteriai. Vertė iš Livonijos atvykę, lietuviškai išmokę pranciškonai. Versta iš vokiečių kalbos, nes tik vokiškame Kryžiaus ženklo (žegnonės) teksto frazėje „Tikiu Dievą Tėvą“ yra žodis „Dievą“. Kitų kalbų tekstuose, taip pat lotyniškame, yra tik „Tėvas“. „Dievą“ šioje frazėje turi tik vokiečių krikštytos prūsų ir latvių tautos. Seniausias lietuviškas poterių tekstas knygoje Tractatus sacerdotalis, Z. Zinkevičiaus nuomone, ne vertimas iš lenkų kalbos, padarytas krikštijant Jogailai Lietuvą 1387 m., o senieji Mindaugo laikų poteriai, kuriuose laikui bėgant atsirado polonizmų ir slavizmų. Tačiau ir seniausiame užrašytame knygoje Tractatus sacerdotalis lietuviškų poterių tekste dar galima įžiūrėti vieną kitą mindauginio teksto reliktą. Tyrinėtojas neabejoja, kad Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos į lietuvių buvo išversta ne tik žegnonė, bet ir poteriai. Z. Zinkevičius pateikia Mindaugo laikais verstų poterių rekonstrukciją: kaip maždaug galėjo atrodyti lietuviškas tekstas. Imamas Rytų Lietuvos regiono kalbos variantas, nes jis buvo vartojamas Mindaugo valdose.

Taigi ši koncepcija leidžia teoriškai nukelti lietuvių raštijos pradžią į XIII a. vidurį, į pirmojo Lietuvos krikšto laikus. Tekstai tikriausiai neišliko. Lietuviški rašmenys turėjo būti sukurti lotyniško ir gotiško raidyno pavyzdžiu.

7. Naujųjų laikų samprata. Renesansas. Išsilavinusio žmogaus idealas ir kultūrinės Lietuvos situacija XV-XVI a. sankirtoje

Renesansas – Europos kultūros ir meno raidos epocha, apimanti XV–XVI a.
Ryškiausias Renesanso literatūros bruožas yra sekimas antikiniais kūriniais bei su tuo susiję jos pasaulietiškumas ir humanizmas. Tarp skaitytojo ir teksto Renesanso literatūroje atsirado tarpininkas, kurį galima vadinti meninio pasaulio subjektu. Atsargiai, o kartais visai atvirai jis įsiterpia į pasakojimą, komentuoja tekstą, aiškina kūrinio pasirodymo aplinybes, aptarinėja herojų veiksmus ar siužeto vingius. Ši Renesanso literatūros savybė – antropocentrizmas – leidžia atskirti ją nuo „beasmenės“ Viduramžių literatūros.

Lietuvoje Renesanso pradžia datuotina XVI a. 3-uoju deš., kuris žymi lūžį LDK kultūros raidoje. Jo pradžioje Vilniuje pasirodė keli leidiniai, liudiję apie naujų raštijos pavidalų įsisavinimą ir visuomenės pasirengimą naujovėms.

Svarbiausia renesansinės Lietuvos literatūros tema – LDK valstybingumas. Įvairūs autoriai jį gynė visomis pagrindinėmis LDK rašto kalbomis.

Tautinės kalbos įvedimą iš dalies galima laikyti šios epochos kultūros pradžia. Viską matome iš žmogaus pozicijos, ne dievo. Pradėtas labiau vertinti žmogaus protas ir gebėjimas spręsti.

Renesansas – religinė epocha. Humanistinis religingumas glaudžiai susijęs su religine savimone.

Viduramžiais buvo svarbi scholastika, reikia gyventi pgl bažnyčios mokymo tradiciją, bažnyčia moko, o ne pats žmogus mokosi, kaip Renesanse.. tai buvo reguliuojama pasaulėžiūra, Renesansas bando iš to išvaduoti. Renesanse žmogus turi mąstyti pats, vertinti, matyti. LDK atsiranda rašančių didikų. 1529 m., priimtas teisės kodeksas (teisynas). Lietuvos statutes – ryškus naujųjų laikų ženklas. Vienas iš pirmųjų renesansinių teisynų. Pažangus statutas.

Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūros tradicijų gaivinimas. Renesanso menui būdinga aiškios, ramios formos, harmoningos proporcijos, tikėjimas žmogaus protu.

Renesansas literatūroje. Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvinio, arba individo naudai. Laikas kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Grįžimo į praeitį idėja. Menas imituoja tikrovę, siekdamas perteikti jos grožį. Žmogus pasaulio centre. Vaizduojamos fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus. Nuolatinis žinių ieškojimas. Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojami mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos. Į vairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija. Grožinė kūryba lenkų kalba. Aukštinama lietuvių kilmė. Katalikybės ir protestantizmo priešprieša skatino religinių raštų atsiradimą lietuvių kalba. Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, sonetas, odė, poema, drama.

Šiame laikotarpyje, Lietuvoje, greta toliau besivystančių pasaulietinio turinio raštų rusų, lotynų ir lenkų kalbomis, pradėjo žymiai sparčiau vystytis ir raštija lietuvių kalba, daugiausia religinio turinio (katekizmai, pamokslų rinkiniai ir kt.), pasirodė pirmieji kalbinio pobūdžio veikalai (žodynai), ėmė formuotis lieratūrinė lietuvių kalba.

8. Pirmosios Lietuvos spausdintos knygos. Katalikiškoji Lietuvos literatūra iki Reformacijos ir jos idėjos. Jonas Vislicietis, Erazmas Vitelijus, Mikalojus Husovianas

Vienas iš pirmųjų  epinio žanro kūrinių žyminčių humanistinės literatūros formavimąsi pradžią Lietuvoje ir Lenkijoje, buvo Jono Visliečio poema „Prūsų karas“. Poema buvo sumanyta kaip Žalgirio mūšio įamžinimas, praėjus šimtui metų nuo šio reikšmingo visai Europai įvykio.

Poemą sudaro trys dalys. Pirmojoje prisimenama senoji legendinė Lenkijos istorija, aprašomi mitologinio lenkų karaliaus Lecho, Krokuvos įkūrėjo Krako, karalienės Vandos žygiai. Minimas, ir Žygimanto Senojo garsusis protėvis Jogaila, kurio šlovė pasiekė tolimiausius kraštus. Antrojoje dalyje pasakojama Žalgirio mūšio peripetijo. Čia daug vietos skirta Lietuvai, jos istorijai, gamtai, žmonėms. Tai yra tarsi Žalgirio mūšio rezultatų apmąstymas, Lenkijos ir Lietuvos įvykių raida iki pat kūrinio parašymo laikų.

Pasakojama, kaip Kujavijos kunigaikštis Konrodas pasikvietė kryžiuočius kovai su vietiniais prūsais, kiap kryžiuočiai nugalėjo prūsus ir patys apsigyveno jų žemėse, pasisavindami net jų vardą, kaip jie ėmė puldinėti savo buvusius sąjungininkus lenkus.

Autoriaus požiūris į šį karą labai aiškus: lietuviams ir lenkams jis yra prievartinis, primestas, todėl neteisingas.

Jo manymu, kryžiuočiai pralaimėjo todėl, kad pažeidė dorovės normas ir pažadus, duotus kunigaikščiui Konradui, kad rodėė nusikalstamą išdidumą, kad siųsdami kruvinus kalavijus išdrįso pasityčioti iš galingo karaliaus. Ir šati atpildas: nepalaužiamas lenkų narsumas atėmė valdžią iš kryžiuočių ir išstūmė iš užimtų žemių. Taigi aiški krikščionių tikėjimo nuostata: už blogus darbus ateina atpildas ir bausmė. Vislietis šį atpildą sieja ne su Dievo vardu, o su likimu, lemtimi.

J. Vislietis yra vienas iš pirmųjų nelotyniškųjų Renesanso poetų Lenkijoje, kurio kūryba taip glaudžiai susijusi su Lietuva ir jos istorija.

Poema „Prūsų karas“ – vienas iš pirmųjų epinio žanro kūrinių naujųjų laikų Europos lotyniškojoje literatūroje, kuriame pateikiamas toks platus poetinis Lietuvos aprašymas ir svarbių istorijos faktų apmąstymas.

Tai ne tik gražus, poetinis paminklas Žalgirio mūšiui, bet ir įspudingas lietuviškos Jogalaičių giminės portretas Sarmatijos istorijos fone.

Erazmas Vitelijus – gime rugsejo 1 1522 metais, Erazmas Ciolekas (?) buvo humanistas, turėjo dvarą, į kurį buvo patekęs Mikalojus Husovianas. Jis kurį laiką buvo Vilniaus kanauninku, paskui tapo Aleksandro sekretoriumi, Polocko vyskupu, Žygimanto Senojo pasiuntiniu. Jis globojo poetus ir mokslo žmones, su įvairiomis diplomatijos misijomis buvo siunčiamas į užsienį, taip pat į Romą pas popiežių. savo kalboje popiežiui Aleksandrui VI Romoje 1501 m. kovo 31 d. Jis akcentavo, kad lietuviai turi savo kalbą. husoviano globejas. nuo 1518 m. Erazmas Vitelijus išsiučiamas į Romą ir būna ten 4 metus kaip tarpininkas. Palaikė ryšį tarp karaliaus ir porpiežiaus. Romoje tuo metu kyla maras ir Erazmas Roterdamietis miršta.

Mikalojus Husovianas – (ap.1475,1485 – ne anksčiau kaip 1533) galima sakyti , jog Mikalojus Husovianas buvo daugitautės LDK pilietis, palikęs pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių – kultūroje.

Galimas daiktas, kad Husovianas gavo išsilavinimą Erazmo Vitelijaus dvare.

Pirmajame ir žymiausiame savo kūrinyje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, sekdamas Antikos  ir Renesanso poetais vaizdingai aprašė stumbrų medžioklės scenas, gimtųjų miškų grožį bei turtus, natūralų žmogaus ryšį su gamta. Išvardija visa, ką duoda lietuviui giria: geltoną vašką, dervą, taip reikalinga laivams, kailiuis žeminimas drabužiams, medineną, o kur dar visa girių augmenija ir gyvūnija.

Giria, sako Husovianas, maitina ir kūną ir dvasią, tačiau tomis gėrybėmis reikia mokėti naudotis: tausoti, saugoti, prižiūrėti.  Tai turbūt ankstyviausias Lietuvos literatūroje paliudijimas , jog miškas yra bene esmingiausia lietuvių būties dominantė, ryškiausias žmogaus ir gamtos jungties ženklas.

Vaizdingai ir jautriai aprašomas stumbrų gyvenimas nuo mažumės iki senatvės: jų stiprumas, jėga, siaubą kelianti išvaizda, žiaurumas, tarpusavio santykiai. Daug paralelių su žmogaus gyevenimu, deja, ne visada žmogaus naudai. Pažymima, jog stumbras niekada nepuola žmogaus, jei tas jo nesužeidžia, tačiau būna ir įtaresnis, kai vedasi vaikus.

„Giesmė apie stumbrą“ tai kovos su turkais ir totoriais, kuriose išryškėjo kilni LDK misija apginti nuo kitatikių antpuolių visą Vakarų ir Vidurio Europą, išsagoti katalikų tikėjimą.

Vytautą laiko tvirtos, gerai organizuotos valstybės simboliu, apibūdina jį kaip protingą, narsų, teisingą valdovą. Pabrėžia, kad būtent Vytautas įteisin Lietuvoje krikščioniškąją moralę ir krikščionių tikėjimą.

Atskleidžia kaip krikščioniškasis poetas, katalikybėjė įžvelgiantis piliečių dorovės ir valstybės stiprumo pagrindus.

Dar stipresnė krikščioniškojo Dievo ir katalikiškojo tikėjimo apologetika paskutiniame M. Husoviano kūrinyje „Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus“. Čia lb kategoriškai pasisako prieš Liuterio mokslo skleidimą, kurį prilygina Antikristo atėjimui. Poetui kelia siaubą naujojo tikėjimo išpažinėjų agresyvumas: jie plėšia iš bažnyčių auksą, draudžia garbinti Dievo Motiiną ir šventuosius, mėto vargonus, paveikslus, šventųjų atvaizdus bei relikvijas – visa tai, kuo labiausiai remiasi katalikų tikėjimas.

Pateikia gražų harmoningą Dievo sukurto pasaulio vaizdą, kuriame viskas tikslinga ir prasminga: žvaigždynų judėjimas, paukščių, žvėrių ir žuvų gyvenimas, medžių, gėlių ir žolių augimas, jų visų tikslas – „atsidėkoti savo Sutvėrėjui ir tarnauti žmogui“.

Harmoningas ir prasmingas pasaulis supriešinamas pagoniškųjų tikėjimų tuštybei, reformacinio mokymo erezijai.

9. Pirmoji Lietuvos spaustuvė ir jos knygos: P. Skoryna

Jis pirmasis pradėjo spausdinti Vilniuje knygas (rusų kalba). Jis pats buvo baltarusis, gimęs apie 1490, kilęs iš Polocko, žymaus anų laikų prekybos centro, iš pirklių šeimos. Skorina pasiekiė aukštą humanistinį išsilavinimą. Jis studijavo Krokuvos universitete, kur gavo 1506 m. laisvųjų mokslų bakalauro laipsnį. 1517 m. įkūrė spaustuvę. Joje išspausdino „Psalmyną“ (1517) ir „Rusų bibliją“ – Senojo Testamento 22 knygas (1518-1519). Tuos kuklius ir patogius, mažo formato ir pigius, tačiau labai skoningai apipavidalintus leidinius Skorina skyrė liaudžiai šviesti – paprastiems žmonėms gerai pamokyti. 1519 m. jis išvyko iš Prahos ir sugrįžo į LDK kartu su savimi atsiveždamas spaustuvės reikmenis ir popieriaus atsargas. Vilniaus burmistro Babičiaus namuose jis įkūrė spaustuvę. Čia 1525 m. išspausdino ir pirmąsias knygas – „Apaštalas“ ir „Mažoji kelionių knygutė“. Pirmąjį leidinį sudarė vadinamieji apaštalų laiškai iš Naujojo Testamento, o antrąjį – psalmių ir įvairių didaktinių pamokymų rinkinys. Šie, kaip ir Prahos leidiniai buvo skirti ne tik liturginiams tikslams, o skaitymui namie, kelionėje. 1530 m. po Vilniaus gaisro, sunaikinusio didelę dalį miesto, o kartu, matyt, ir spaustuvę, Skorina išvyko į Karaliaučių, kur tikėjosi gauti paramos iš kunigaikščio Albrechto. Tačiau atkurti Vilniuje spaustuvę ir atgaivinti knygų leidybą jam nepavyko. Skorina, leisdamas religines knygas, jis stengėsi priartinti jas prie liaudies, supasaulietinti, padaryti jas naudingas praktiniam žmonių gyvenimui. „Mažojoje kelionių knygutėje“ jis pateikia kalendorių, kuriame nurodo dienos ir nakties ilgumą įvairiais metų laikais, saulės tekėjimo laiką ir kt. Skorina stengėsi rašyti paprasta, šnekamąja baltarusių liaudies kalba. Jo leidiniai pasižymi aukšta spaudos technika, poligrafine kultūra: aišku ir stilingu šriftu, turtinga ornamentika, puikiomis graviūromis. Skorinos leidiniai pradėjo knygų spausdinimo tradiciją LDK.

10. Ankstyvoji Renesanso istoriografija: Bychoveco kronika

Vieno iš Lietuvos metraščių – Bychovco kronikos – tyrinėtojas ir vertėjas į lietuvių kalbą Rimantas Jasas laiko šią kroniką „politine valstybės istorija“, o patį nežinomą jos autorių apibūdina taip: „Bychovco kronikos autorius – tai visų pirma literatas, publicistas, populiarintojas, kurio uždavinys buvo per trumpą laiką sukurti politiškai aktualią, trumpą ir lengvai paskaitomą Lietuvos istoriją“. Pagal sandarą ir turinį Bychovco kroniką galima skirstyti į dvi dalis: 1) sietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1445 metų ir 2) įvykiai nuo 1446 iki 1506 metų, tais metais įvykusių mūšių prie Klecko, kur buvo nugalėti Perekopo totoriai, baigiasi Bychovco kronikos tekstas.

Bychovco kronikoje jaučiamas noras iškelti įtakingos XVI a. pirmosios pusės lietuvių didikų Goštautų giminės nuopelnus Lietuvos valstybei. Spėjama, kad Bychovco kronika buvo parašyta Alberto Goštauto, LDK kanclerio aplinkoje, jam remiant, o galbūt net jo užsakymu. Kronikos susiejimas su konkrečiu asmeniu leidžia tiksliau datuoti ir jos parašymo laiką. R. Jasas tvirtina, jog ji parašyta 1519-1521. Renesansiška Alberto Goštauto asmenybė, jo išsilavinimas, užimamos pareigos, valstybinės ir literatūrinės veiklos formos labai gražiai dera su Bychovco kronikos patriotizmu, pastangomis ginti Lietuvos valstybės savarankiškumą.

11. Politinė polemika: Albertas Goštautas

Albertas Goštautas rūpinosi Pirmojo Lietuvos Statuto parengimu ir išleidimu (1529), dalyvavo diskusijoje teismų reformos klausimu, gindamas teisę turėti Lietuvoje savą teismų sistemą, skirtingą nei Lenkijoje. Alberto Goštauto valstybinis patriotizmas, renesansinė mąstysena, retorinis stiliaus pakilumas ir poleminė argumentacija puikiai atsispindi jo „Memorale karalienei Bonai Sforcai“ (1525). Tai vienas iš ankstyviausių Renesanso epochos Lietuvoje poleminės publicistinės raštijos tekstų, kuriame Goštautas svarsto tautos, valstybės, pilietybės klausimus, pabrėžia skirtingą lietuvių ir rusėnų prigimtį, skirtingas dorovines savybes. Memorialas parašytas sklandžia lotynų kalba, pakiliu ciceronišku stiliumi, nevengiant taiklių liaudiškų posakių „žmogus silpnadvasis ir kiškiaširdis“.

12. Reformacijos pradžia Lietuvoje. Reformacija Rytų Prūsijoje. Abraomas Kulvietis ir jo „Tikėjimo išpažinimas“

Istoriškai lietuviškų knygų rašymą ir publikavimą, jų atsiradimą lėmė universali Renesanso idėja pripažinti, kad tautos turi savo atskirą veidą, kad žmogus priklauso ne tik religijai, ne tik valstybei, bet ir tautai. Vienas pirmųjų tai supratęs M. Liuteris pareikalavo ir pasiekė, kad religija būtų aiškinama ne lotynų, bet tautinėmis kalbomis. Todėl pirmieji lietuvių tautybės šviesuoliai ėmėsi auklėti savo tautą jų pačių kalba – lietuviškai. Lietuvių tauta, iki tol nežinoma savo raštais, stojo į gretą kitoms „raštingoms“ tautoms. Bet lietuvių tauta nebuvo tautelė, o stiprios valstybės – LDK – kūrėja. XVI a. pirmojoje pusėje, kai didelis būrys lietuvių šviesuolių perėjo į liuteronybę, dar niekas negalėjo išpranašauti riboto vaidmens Abiejų Tautų Respublikoje. Rankraštinių ir spausdintinių knygų plitimą Lietuvoje rodo didiko A. Gostauto asmeninės bibliotekos sąrašai.

Pagaliau, apie 1522 m. į Vilnių atvykęs rusėnas P. Skorina, remiamas Vilniaus miestiečių stačiatikių, gavęs, suprantama, Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio A. Gostauto leidimą, įkūrė čia pirmąją spaustuvę LDK. Joje 1522-1525 m. išleido dvi knygas kirilicos raštmenimis savo tautiečiams. Siekdamas sudaryti Lietuvoje atskirą nuo Lenkijos vienuolių bernardinų provinciją, reikalavo, kad lietuvių kalbą mokėtų bernardinų provincijos vadovai.

Čia svarbu, kad A. Gostautas asmeniškai bendravo su M. Mažvydo pirmtaku ir bendraminčiu A. Kulviečiu. Išvykdamas iš Lietuvos 1536 m. tęsti studijų Europoje, A. Kulvietis vežėsi ir A. Gostauto rekomendacinį laišką Albrechtui. Vadinasi, A. Gostautas palaikė gerus santykius su Albrechtu (liuteronu). Mirus 1539 m. A. Gostautui, tolesnė lietuviškų knygų atsiradimo istorija siejasi su Reformacijos sąjūdžiu ir Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu.

Reformacijos veikėjai kartu su kitais protestantais (kalvinistais, cvinglistais, anglikonais) siekė pertvarkyti katalikų tikėjimą. Liuteronai ir kalvinistai oficialiai vadinami evangelikais liuteronais ir evangelikais reformatais. Svarbiausi liuteronybės teiginiai yra šie.

Pomirtinį išgelbėjimą žmogui suteikia ne geri darbai, bet tikėjimas į Jėzaus Kristaus dieviškąją malonę. Tikėjimo šaltinis yra Biblija, kurią Dievas perdavė žmonėms kaip savo Apreiškimą. Liuteronai nepripažįsta Tradicijos (ankstyvųjų religinių raštų, sukurtų Bažnyčios Tėvų ir kt.), popiežiaus pirmenybės, šventųjų gerbimo, atlaidų, vienuolių ordino, celibato ir kt. Liuteronybei būdingi tautiniai bruožai, todėl nuo pat XVI a. apeigose vartojo tikinčiųjų gimtąsias kalbas, o ne lotynų kalbą.

Kilus Vokietijoje reformacijos sąjūdžiui, įtikintas M. Liuterio, paskutinysis vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas su dauguma brolių-riterių 1525 m. perėjo iš katalikybės į liuteronybę. Jis panaikino vokiečių ordino (Kryžiuočių) valstybę ir 1525 m. paskelbė Prūsiją pasaulietine kunigaikštyste, o pats pasivadino jos hercogu – kunigaikščiu. Naująjį kunigaikštį prakeikė popiežius, pasmerkė Šv. Romos imperatorius. Ieškodamas atramos, Albrechtas siekė suartėti su Lenkija ir Lietuva.

Albrechtas įvykdė daug labai svarbių reformų. Jis 1544 m. įsteigė Karaliaučiuje universitetą, į kurį priėmė bajorų, miestiečių ir valstiečių vaikus iš savo valstybės, iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų kraštų. Kad galėtų turėti vietines kalbas mokančių dvasininkų, rūpinosi ne tik vokiečių, bet ir kitomis savo kunigaikštystės tautomis. Skyrė specialias stipendijas universitete studijuojantiems lenkams bei lietuviams, taip pat neužmiršo ir dar savo kalbą išlaikiusių negausių prūsų. Būdamas įžvalgus politikas, Albrechtas globojo iš Lietuvos varomus liuteronus ir suvokė lietuvių kalbos kultūrinę (religinę) ir valstybinė reikšmę. LDK valdžia savo įstatymų, nei kitokių nors įsakymų, lietuvių kalba nerašė (nors kartais žodžiu skelbė) iki pat Abiejų Tautų Respublikos agonijos XVIII a. pabaigoje. O Albrechtas savo raštinėje įvedė ir lietuvių kalbą, ten veikė vokiškas ir lietuviškas skyriai. Albrechtas įsakė, kaip to reikalavo M. Liuterio doktrina, lietuviams bažnyčiose pamokslus sakyti lietuvių kalba arba per vertėjus, jei pastorius lietuviškai dar neišmokęs.

Albrechtui lietuvių reikėjo dar ir dėl to, kad jis norėjo sujungti Prūsiją su Livonija (Latvija, Estija), kur taip pat įsiviešpatavo liuteronybė. Todėl buvo svarbu skleisti liuteronybę Žemaitijoje. Tada religijos požiūriu Prūsija, Livonija ir Žemaitija būtų suvienodėjusios.

Tokioje aplinkoje , plintat visame regione Renesansui, atsiveriant lietuvių kalbos perspektyvai Prūsijos Kunigaikštystėje, į istorijos areną įžengia pirmieji lietuviškų knygų kūrėjai. Jie visi, išskyrus Bretkūną, buvo kilę iš LDK, todėl ir pirmųjų lietuviškų knygų idėjų turėjo atsinešti iš savo tėvynės, iš Vilniaus. Kadangi jie perėjo į liuteronybės stovyklą, tai tolesnis lietuviškų knygų radimasis susilieja su Reformacijos sąjūdžiu ir persikelia kuriam laikui į Prūsijos kunigaikštystę. Prasideda naujas etapas Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje: kuriasi rašytinė tautinė kultūra, mezgasi ryšiai su kaimyniniais kraštais.

Apskritai Reformacija, skelbdama religiją krašto žmonių kalba, buvo labai palankus veiksnys, skatinęs visas tautas, kuriose paplito liuteronybė, net ir mažąsias, rūpintis knygų gimtąja kalba leidimu. XVI a. išspausdinamos pirmosios latvių, estų, suomių knygos. Albrechtas atkreipė dėmesį ir į prūsų kalbą.

Tragiško likimo prūsų tautos rašytiniai paminklai yra labai negausūs, tačiau ankstesni negu kitų baltų tautų. Žinomas iš maždaug 1400 m. nuorašo vokiečių-prūsų kalbų žodynėlis, vadinamas Elbingo žodynėliu. Kitas – Simono Grunau prūsų kalbos žodynėlis. Bei dar trys per baltų filologijos įvadą aptarti katekizmai.

Prūsų tauta yra palikusi vieną ypatingą literatūrinį pėdsaką – seniausią baltų kalbų literatūrinį reliktą – dvi hegzametro eilutes, parašytas XIV a. viduryje.

ABRAOMAS KULVIETIS yra žymiausias lietuvių Reformacijos veikėjas. Kilęs iš senos lietuvių bajorų giminės. Studijas pradėjo 1528 m. Krokuvos universitete, toliau mokslus tęsė Vokietijoje, Italijoje. Po studijų grįžo į Lietuvą su teisių daktaro diplomu. 1539 m. įsteigė Vilniuje aukštesniąją mokyklą, kurioje auklėtiniai buvo rengiami studijoms užsienio universitetuose. A. Kulvietis vykdė plataus masto kultūrinę programą. Jis siekė atnaujinti tikėjimą – skleidė liuteronybę. A. Kulvietis pradėjo kritikuoti katalikų kunigus iš protestantizmo pozicijų. Tokia veikla tuo metu Lietuvoje buvo draudžiama. Tad Kulviečiui teko pasitraukti į Karaliaučių.

Albrechtas 1542 m. įkūrė Karaliaučiuje partikuiarą – mokyklą, iš kurios turėjo išaugti universitetas. A. Kulvietis buvo paskirtas partikuliaro vadovu. A. Kulvietis, prieš apsispręsdamas dirbti Karaliaučiuje, kreipėsi į Žygimanto Senojo žmoną Boną lotynišku laišku, išspausdintu Karaliaučiuje 1543 m., pareikšdamas norą dirbti savo tėvynėje Lietuvoje. Laiškas vadinosi „Abraomo Kulviečio tikėjimo išpažinimas, parašytas Šviesiausiajai Lenkijos Karalienei“. A. Kulvietis skundžiasi, kad pasmerktas be teismo sprendimo. Kad mokinių, kuriuos Vilniuje mokė, globėjai ne visi atlygino už mokymą ir išlaikymą. Kad silpna vyro mirties ir sūnaus ištrėmimo prislėgta motina. Grobstomas ūkis. Neigdamas apkaltinimus A. Kulvietis išdėsto savo liuteroniškas pažiūras ir kritikuoja katalikų kunigus. Pabrėžęs, kad Lietuvai reikia aukšto lygio mokyklos, A. Kulvietis apgailestauja, kad negali dirbti saviesiems (lietuviams) ir turi tarnauti svetimiesiems (Prūsijos Kunigaikštystei).

Ar būta atsakyta į šį viešą laišką – nežinia. Tačiau Žygimantas Senasis leido A. Kulviečiui lankytis Lietuvoje. Tarpininkavo Albrechtas.

Jo gyvenimas ir veikla. XVI amžius Lietuvos istorijoje užima išskirtinę vietą – tai naujos lietuviškos kultūros, būdingos naujiesiems amžiams, klestėjimo laikotarpis. Iš Vakarų Europos sklindanti humanizmo, renesanso ir reformacijos banga paskatino pokyčiams ir Lietuvos visuomenę: viduramžišką vertybių sistemą ėmė keisti naujųjų amžių vertybės ir pažiūros, kova tarp seno ir naujo vertė polemizuoti, rengti disputus, ieškoti tiesos. Šioje kovoje dėl Lietuvos žmonių protų ir tikėjimo išpažinimo kūrėsi ir skleidėsi lietuviškoji kultūra.

Abraomas Kulvietis – iškili šios epochos asmenybė. Jo biografija atspindi prieštaringą XVI amžiaus dvasią. Humanistas, lietuviškos raštijos pradininkas, reformacijos skleidėjas, profesorius, senųjų kalbų žinovas, troškęs dirbti Lietuvos labui, A. Kulvietis tikslingai ieškojo savo kelio, skaudžiai išgyveno ištrėmimą iš Lietuvos. A. Kulvietis buvo pirmoji asmenybė, rodanti, kad ir vidurinioji bajorija ėmėsi profesionaliosios kultūrinės veiklos, jungėsi į besitelkiančios lietuvių inteligentijos sluoksnį. Šį kelią A. Kulvietis rado remdamasis reformacijos idėjomis.

Vaclovas Biržiška, Ingė Lukšaitė bei kiti autoriai plačiai tyrinėjo A. Kulviečio veiklą ir darbus, tačiau, trūkstant istorinių šaltinių, tebelieka daug neatsakytų klausimų: kada gimė Abraomas Kulvietis, kaip jis atrodė, kur jo kapas?

A. Kulviečio gimimo data paremta spėliojimais, užuominomis pirmųjų jo biografų raštuose. Tiksliai žinoma gimimo vieta – tai Kulvos dvaras, 9 km nuo Jonavos. A. Kulviečio tėvai, vidutinio turtingumo bajorai, Petras Kulvietis (mirė 1542 m.) ir Elzbieta Kulvietienė Jodataitė (mirė 1550 m.). Jo jaunesnysis brolis Adomas mirė 1594 m., pergyvenęs Abraomą veik penkiasdešimt metų. A. Kulviečio genealogija siekia XV a. Pirmasis žinomas protėvis – Ginvilas, kuris, anot V. Biržiškos, buvo Abraomo prosenelis. Savo giminei pažymėti Kulviečiai vartojo Gulbės ženklą. Šis ženklas vaizduojamas Karaliaučiaus matrikuluose prie A. Kulviečio pavardės.

Manoma, kad studijoms užsienyje A. Kulvietis ruošėsi privačiai kuriame nors Bilevičių dvare apie Kražius ir Raseinius, greičiausiai Viduklėje. Išvykęs į užsienį studijuoti, Vakarų Europoje A. Kulvietis praleido dešimt metų. 1528 m. įstojo į Krokuvos universitetą, po metų gavo bakalauro laipsnį, čia užrašytas „Abraham de Kolwa“. Kitus šešerius metus (iki 1535 m.) jis studijavo įvairiuose universitetuose. Apie šį pirmųjų jo studijų laikotarpį nėra patikimų žinių, tad iki šiol nenustatyta, kur A. Kulvietis studijavo 1530-1535 metais. Manoma, kad iš Krokuvos jis nuvyko į Liuveno universitetą. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad čia mokėsi pas garsųjį humanistą Erazmą Roterdamietį. V. Biržiška paneigia nuomonę, kad A. Kulvietis buvo Erazmo mokinys, nes 1529-1535 m. Erazmas dėstė Freiburgo universitete, o to universiteto paskelbtuose dokumentuose nėra A. Kulviečio pavardės. Jonas Laužikas daro prielaidą, kad A. Kulvietis, siekdamas pažinti naujausias humanistines idėjas ir susipažinti su žymiausiais tų idėjų skleidėjais, galėjo Bazelyje ar Freiburge aplankyti Erazmą ir išklausyti vienos ar kelių jo paskaitų. Šiuo laikotarpiu A. Kulvietis įgijo rimtą senovės kalbų pažinimą. Anot V. Biržiškos, kuris rėmėsi ankstyviausiais Kulviečio biografais, lotynų, graikų ir hebrajų kalbas jis pažino ne blogiau už savo gimtąją kalbą. Tikėtina, kad šiuo metu jis gavo magistro laipsnį. Šio laikotarpio A. Kulviečio studijų mecenatas nenustatytas. V. Biržiškos nuomone, labiausiai tikėtina, jog tai buvo Lietuvos kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Taip pat manoma, kad šiuo metu A. Kulviečio studijas šelpė ir tėvai, matyt, tuomet ir atsirado 104 kapų (1 kapa – 60 grašių) lietuviškų grašių skola, kurią jau po Abraomo mirties išmokėjo jo motina.

1535 m. A. Kulvietis grįžo į Lietuvą. V. Biržiška neabejoja, kad tuo metu Kulvietis dar buvo katalikų kunigas, nes vėliau gavo leidimą sakyti pamokslus Vilniaus šv. Onos bažnyčioje. Gali būti, kad kaip tik tuo laiku (1535-1536 m.) A. Kulvietis buvo įšventintas katalikų kunigu. Lietuvoje jis praleido apie metus laiko: viešėjo pas tėvus, susitiko su savo rėmėju Lietuvos kancleriu ir Vilniaus vaivada Albertu Goštautu. Gavęs jo rekomendaciją, 1536 m. išvyko pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, kuris A. Kulvietį nukreipė jį į Leipcigo universitetą. Ten 1536 m. vasaros semestrui įsirašė „Abraamus Culvensis Lituanus“. Nuo 1537 m. jis studijavo Vitenbergo universitete. A. Kulvietis buvo pirmasis lietuvis, stojęs į tą universitetą, nepaisant, kad Žygimantas Senasis buvo uždraudęs lankyti šį protestantizmo židinį. Čia mokėsi pas Martyno Liuterio bendramintį, vokiečių reformatą Filypą Melanchtoną. Kitais metais A. Kulvietis aplankė Romą, nepilnus metus studijavo Sienos universitete, ten apsigynė teisės mokslų daktaro laipsnį.

1538 m. pradžioje vėl grįžo į Lietuvą. Tuo metu Vilniuje gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir karalienė Bona. Albertas Goštautas valdovams pristatė A. Kulvietį. Karalienei jis padarė labai gerą įspūdį savo humanistiniu išsilavinimu ir, jai rekomendavus, jis paskiriamas šv. Onos bažnyčios pamokslininku. Iš sakyklos Abraomas Kulvietis pradėjo skelbti protestantizmo idėjas, ypač kritikuodamas katalikų dvasininkiją.

Kryptingai veikdamas, A. Kulvietis 1539 m. įkūrė mokyklą Vilniuje (naujausių tyrinėjimų duomenimis šį mokykla pradėjo veikti 1540 m.). Bažnyčios požiūriu, jis neturėjo teisės ją steigti, nes buvo studijavęs protestantiškuose universitetuose. Tad A. Kulvietis steigė mokyklą neprašęs ir negavęs Vilniaus vyskupo ir kapitulos leidimo. Leidimą mokyklai įkurti davė karalienė Bona.

Apie mokyklos veiklą išliko mažai žinių. I. Lukšaitė teigia, kad tai buvo pasauliečiams skirta mokykla, kurioje siekta įvesti Vakarų Europoje bebaigiančią įsigalėti naująją mokymo programą, paremtą trijų kalbų mokymu. Mokykla veikė trejus metus. Joje mokėsi 60 jaunuolių iš bajorų ir miestiečių šeimų, kurie buvo ruošiami studijoms Europos universitetuose. Mokyklą uždarius, kai kurie liko skolingi A. Kulviečiui už mokslą ir išlaikymą, apie tai jis rašė laiške karalienei Bonai. Tai, kad per trumpą laiką mokykloje susibūrė nemažai mokinių, rodo, kad mokykla tenkino visuomenės poreikį turėti vidurinio lavinimo mokyklą. I. Lukšaitė neabejoja, kad kurdamas mokyklą, A. Kulvietis bandė papildyti Lietuvos švietimo sistemą naujo tipo aukštesniąja mokykla, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Jis laužė Katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, nes Bažnyčia, būdama konservatyvi, siekė išlaikyti švietimo sistemoje nepakitusią padėtį.

1542 metai Abraomo Kulviečio gyvenime – lūžio metai. Jo veikla papiktino aukštąją katalikų dvasininkiją. Kol jo globėja karalienė Bona buvo Vilniuje, A. Kulvietis jautėsi saugus. Tačiau 1542 m. Bona išvyko į Lenkiją. Tuomet Vilniaus vyskupas Povilas Algimantas Alšėniškis išreikalavo iš karaliaus Žygimanto Senojo dekretą prieš A. Kulvietį. Baimindamasis persekiojimo, pastarasis išvyko į Prūsiją, manoma, dar prieš pasirodant dekretui. Tais pačiais metais, mirus A. Kulviečio tėvui Petrui, buvo persekiojama jo šeima. “Tikėjimo išpažinime” A. Kulvietis rašė, kad kaimynai grobsto jo turtą. Giminaičiai ir kaimynai, norėdami užvaldyti Abraomo palikimą, pasiekė, kad motina Elzbieta, brolis Adomas bei keli A. Kulviečio šalininkai būtų įkalinti. Jie buvo uždaryti vyskupo Alšėniškio įsakymu, nes neatsisakė duoti pasižadėjimą nutraukti saitus su Abraomu Kulviečiu, nerašyti jam ir nepriimti iš jo laiškų. Apie tai sužinojęs, A. Kulvietis norėjo vykti į Lietuvą, stoti prieš bažnyčios teismą ir tuo būdu išgelbėti motinos turtą ir ją pačią iš kalėjimo. Jau kelyje jį sulaikė kunigaikštis Albrechtas dėl steigiamo Karaliaučiaus universiteto reikalų ir pažadėjo pasirūpinti jo artimaisiais per karalienę Boną. Karalienė, remdamasi Lietuvos Statutu, išreikalavo iš vyskupo P. Alšėniškio, kad kalinami jos valdiniai, Kauno pavieto bajorai, būtų paleisti.

Imdamasis vadovauti protestantiškai mokyklai Prūsijoje, 1542 m. Abraomas Kulvietis parašė minėtą laišką, dedikuotą karalienei Bonai, kuriame gina savo pažiūras, smerkia šlykščiam godumui atsidavusius bažnyčios tarnus, išsako savo nuoskaudą dėl persekiojimo. Šis laiškas tarsi išpažintis tiek prieš karalienę, tiek prieš visuomenę. Kulvietis troško būti naudingas ir dirbti tėvynėje: „Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiems“. Atsakymo į šį laišką nesulaukęs, 1543 m. Karaliaučiuje išspausdino jį atskira knygele „Confessio fidei” (“Tikėjimo išpažinimas”). Po 1542 metų A. Kulvietis jau apsisprendęs evangelikas liuteronas. Kiek tam apsisprendimui turėjo jo ir jo artimųjų Lietuvoje persekiojimas – sunku pasakyti, tačiau aišku, kad dirbti naujoms, humanistinėms, idėjoms priešiškoje aplinkoje A. Kulvietis negalėjo.

A. Kulviečio pažiūras ir siekius patikimiausiai atskleidžia jo parašytas „Confessio fidei” (“Tikėjimo išpažinimas”). Šiuo veikalu remiantis, galima spręsti apie šio humanisto propaguotas visuomenės modernizavimo idėjas. Jis skelbė, kad visuomenės papročiai yra sugedę, kad kunigai yra didesni nemokšos nei vienuoliai, ir jie netinka net vaikų mokyklai vadovauti. Teigė, kad bažnyčios mokytojas turi būti ne godus, ne piktadarys, o kilnus ir apsišarvavęs mokslu. Siūlė kitaip naudoti bažnyčios turtą. Jo žodžiais tariant, turtai bažnyčioms tam yra dovanoti, kad iš jų santūriai ir taupiai gyventų bažnyčios tarnai, kad būtų padedama beturčiams mokiniams, kad, reikalui esant, būtų teikiama pagalba valstybei. Buvo įsitikinęs, kad taupumas yra labai reikšmingas visuomenei. Manė, kad būtina steigti viešas (ne uždaras vienuolynų) mokyklas, skirtas pasauliečiams. Išsilavinimą ir mokslą laikė didele vertybe, kuri prieštaravo senajam požiūriui, teigiančiam, kad užtenka kilmės ir turto. Teikė didelę reikšmę teisei, siūlė keisti patį teisės principą ir neleisti vien dvasininkams spręsti bylų, kurios iškeltos asmenims, kritikuojantiems bažnyčią. Jis rašė, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje. Aiškiai išskyrė lietuvių tautos buvimą daugiatautėje Abiejų Tautų Respublikos valstybėje. Jo idėjos artimos kitų to laikotarpio Lietuvos liuteronų – Mykolo Lietuvio, Vaclovo Agripos ir kt. pažiūroms.

1543 m. Albrechtas, viešėdamas Krokuvoje, išrūpino iš Žygimanto Senojo apsaugos raštą Kulviečiui, tad 1543 -1544 metų žiemą Abraomas praleido namuose, Kulvos dvare. V. Biržiška teigia, kad šį ramų atokvėpio laikotarpį Kulvietis skyrė kūrybai, kad būtent tuomet jis sukūrė (išvertė) savo lietuviškas giesmes. A Kulviečio 24 eilučių giesmė “Malonus dėkavojimas…” išspausdinta Martyno Mažvydo Giesmyne (1570 m.).

A. Kulviečiui, užsibrėžusiam tikslą kurti literatūrą lietuvių kalba, buvo nepaprastai sunku: aplinka buvo perdėm lenkiška, lietuvių literatūros pavyzdžių nebuvo. Lietuviškai kalbėjo tik valstiečiai ir pati kalba buvo buitinė, priartinta prie žemės ūkio. Pavyzdžių jis neturėjo. Maždaug tuo pačiu metu lietuviškai kūrė ir Stanislovas Rapolionis, bet V. Biržiškos nuomone, Kulvietis galėjo to ir nežinoti. Martynas Mažvydas, rašydamas Katekizmą, jau galėjo remtis Abraomo Kulviečio darbais.

1544 m. A. Kulvietis išvyko į Prūsiją. Čia buvo maloniai sutiktas. Kunigaikštis Albrechtas paskyrė jį savo patarėju. Vėliau A. Kulvietis tapo partikuliaro vicerektoriumi, rūpinosi Karaliaučiaus universiteto organizavimu, užėmė naujai įkurto Karaliaučiaus universiteto graikų kalbos katedros profesoriaus pareigas. Universitete dėstė graikų, hebrajų kalbas. A. Kulviečio biografai pabrėžia jo išsimokslinimą, profesinį pasirengimą. Jis sukaupė 80 (ar 88) knygų biblioteką, daugiausia lotynų, graikų, hebrajų kalba. Abraomui Kulviečiui pagrįstai priskiriama vieno iš Karaliaučiaus universiteto įkūrėjų garbė.

Nuo 1544 m. Vilniuje apsigyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir pasiekė, kad valstybinė valdžia liovėsi kišusis į tikybines kovas. Lietuvos aplinka tapo pakantesnė reformacijai, užvirė smarkūs tikybiniai ginčai, buvo organizuojami atviri disputai. Apie tai sužinojęs, A. Kulvietis 1545 m. sausio pradžioje išvyko į Lietuvą. Į Kulvą užsuko trumpam, nes skubėjo į Vilnių, norėdamas dalyvauti disputuose. Po kelių mėnesių, smarkiai pablogėjus jo sveikatai, buvo nuvežtas į Kulvą, kur ir mirė 1545 m. birželio mėn. 6 d. A. Kulviečio pirmasis biografas Johanas Hopijus pasakoja, kad prie jo mirties patalo sušaukta šeima lietuviškai giedojo psalmes, kurias jis buvo parašęs bei giedoti išmokinęs.

Kunigaikštis Albrechtas atsiuntė motinai Elzbietai užuojautos laišką ir persiuntė A. Kulviečio kuklią mantą ir visą biblioteką. Karaliaučiaus bažnyčioje jo atminimui buvo įmūryta paminklinė lenta su lotyniška epitafija.

Kraštotyrininko P. Juozapavičiaus nuomone, Abraomas Kulvietis palaidotas ant Smičkų kalnelio netoli Kulvos, kur buvusios protestantų kapinaitės. Čia iškiliam mūsų krašto žmogui 1978 m. buvo pastatytas obeliskas.

Reformacija pasaulyje:

Lot. reformatio – pertvarkymas.

Reformacijos nereikėtų laikyti vien tik religiniu judėjimu, nukreiptu prieš katalikų bažnyčios sustabarėjimą ir lėmusiu ne vienos naujos krikščionybės šakos atsiradimą. Reformacijos laikotarpis kartu buvo ir visuomeninių bei politinių permainų metas.

Reformacijos prielaidos: nusivylimas Katalikų bažnyčia ir pasipiktinimas jos valdžia bei turtais, privilegijuota dvasininkų padėtimi; humanistinės Rrenesanso idėjos; noras keisti socialinę padėtį bei luominę sntvarką.

Visų pirma reformacija atsirado ir paplito vakarų Europoje. Dar XIV a. Pab. Džonas Viklifas reikalavo panaikinti bažnytinę žemėvaldą ir kai kurias apeigas, teigė, jog pasaulietinė valdžia yra aukštesnė už dvasinę. XV a. pr. Bažnyčios turtus ir prekybą indulgencijomis smerkė Janas Husas.

Oficialia reformacijos pradžia laikoma 1517.X.31., kai Vitenberge, Vokietijoje Martyno Liuterio buvo paskelbtos tezės smerkiančios prekybą indulgencijai, davė pradžią luteonybei ir sukėlė platų visuomeninį atgarsį. Martyno Liuterio teiginiai:

• Žmogus gali išganyti savo sielą tikėjimu; dvasininkija, kaip tarpininkas , nereikalinga.

• Žmogus turi tarnaiti Dievui. Visi tikintieji Dievui yra lygūs. Reikia panaikinti katalikų hierarchiją, nepripažinti popiežiaus laiškų, Bažnyčios susirinkimų.

• Vienintelis tikėjimo šaltinis – Šventasis raštas. Jį kiekvienas tikintysis gali aiškinti pats.

Pagrindinės reformacijos kryptys ir srovės: Biurgerinė buržuazija (U. Cvinglis, J. Kalvinas (radikalus), M. Liuteris (nuosaikus)) – supaprastinti bažn. apeigas, panaikinti paveikslų ir šventųjų garbinimą, sekuliarizuoti bažn. turtus. Valstietiškoji plebėjiškoji (anabaptistai, T. Miunceris) – reikalavo panaikinti ir bažnytinę, ir pasaulietinę valdžią, socialinę ir turtinę nelygybę, feodalinę santvarką. Karališkoji kunigaikštiškoji (Anglijoje ir Skandinavijoje, t.p. Vokietijoje) – sustiprinti karaliaus ar kunigaikščių valdžią, bažnytinę valdžią pajungti pasaulietinei, sekuliarizuoti bažnytines žemes.

1545 – 1563 m. Italijoje vyko Tridento susirinkimas, skirtas reformacijos padariniams įveikti. Tridento nutarimai:

•  pasmerkė prekybą indulgencijomis;

•  įteisino visas tradicines katalikybės dogmas;

• sustiprino Katalikų bažnyčios organizaciją, pavaldumą popiežiui, vienuolių ordinų drausmę;

• atskilėlius paskelbė eretikais;

• paliko celibatą kunigams ir vienuoliams.

Tridento susirinkimo nutarimai davė pradžią kontrreformacijai.

Reformacija Lietuvoje:

1520 pirmosios žinios apie Vilniaus vyskupų sinodus (katalikiški)

1520, 1522, 1523 ir 1534 Žygimanto Senojo ediktai, draudžiantys reformacijos apraiškas. (Žygimantas Augustas išliko katalikų Bažnyčios rėmėju, tačiau išlaikė toleranciją reformacijai, susirašinėjo su J.Kalvinu)

1525 Vilniuje, pranciškonų vienuolyne, Martyno Liuterio mokymą skelbęs vienas vienuolis.

1525 (– 1530m.) Liuteronybę priėmė nuo vokiečių ordino atsiskyrusi ir pasaulietiška valstybe tapusi Prūsija, adovaujama kunigaikščio Albrechto (judėjimas pasuko kunigaikštiškąja kryptimi). Prūsų raštijos paminklai.

1527 Lenčicoje, Lenkijoje, įvyko Gniezno provincinis sinodas.

1539 – 1540 Abraomas Kulvietis įkūrė aukštesniąją mokyklą Vilniuje. Abraomo Kulviečio asmenybė: studijos Vitengerbe, laiškas bonai Sforzai, “Tikėjimo išpažinimas” (Rima )

1544 atidarytas protestantiškas universitetas Karaliaučiuje

1545 m. gegužės 8 d. Stanislovo Rapalionio lotyniškas “Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių”

1547 Martyno Mažvydo “Katekizmas” (+ 13 bendradarbių, kilusių iš įvairių LDK vietų) (tik vėliau  – katalikiški Mykalojaus Daukšos “Postilė” ir “Katekizmas”)

Mikalojus Radvila Juodasis (1515 – 1565) – Nuo 1553 rėmė reformaciją (kalvinistas); t.p. Kęsgailų, Chodkevičių, bilevičių šeimos.

1553 M. radvilos Juodojo įkuriamas spausdinimo centras Breste (anksčiau – P. Skorinos spaustuvė Vilniuje 1522m.); 1563m. Pirmoji Lietuvos Biblija lenkų kalba

Liuteronai, kalvinistai, arijonai – anabaptistai (1565 ėmė rengti atskirus sinodus, Simonas Budnas).

Nuo 1557 Lietuvos reformatai ėmė rengti bažnytinius sinodus – kunigų ir pasauliečių susirinkimus.

1579 Vilniaus kolegija perorganizuota į universitetą

Ne vienas bandymas versti Bibliją į lietuvių kalbą. 1701m. išleistas pirmasis lietuviškas Naujasis testamentas, parengtas ir išleistas Karaliaučiuje.

1588m. Lietuvos reformatai jau buvo pasirengę ir bandė kurti aukštąją mokyklą Vilniuje, tačiau tam pasipriešino katalikų Bažnyčia.

Reformacijos silpnėjimas. Nepavykę bandymai 1570, 1585, 1595 sujungti Lietuvos liuteronus ir kalvinistus. 1668 Žečpospolitos seimas nutaria tremti pasitraukusius iš katalikybės.

Reformacijos reikšmė religijai, mokslui, menui, kultūrai.

Iš1547 – 1600 m. išėjusių 26 lietuviškų knygų 22 išleido protestantų veikėjai

13. Liuteroniškoji Reformacijos literatūra. Stanislovas Rapolionis. Venclovas Agripa. Mikalojaus Radvilo Juodojo Brastos spaustuvė ir joje išleistų knygų lenkų kalba pobūdis. Bažnytinės raštijos žanrai

STANISLOVAS RAPALIONIS A. Kulviečio bendramintis, kolega, taip pat tarptautinio masto humanistas. Studijas pradėjo Krokuvos universitete kartu su A. Kulviečiu ir J. Zablockiu. 1542 m. kovo 22 d. Įstojo į Vitenbergo univerą, jau buvo apsisprendęs M. Liuterio šalininkas.
Reikšmingi jo traktatai parašyti lotynų kalba, polemizuojant su katalikais: 1) S. Rapolionio atsakymai diskutuojant daktaro tezių gynimo Vitenbergo universitete metu tema „Dėl atgailos“. Geri darbai nenulemia žmogaus nuteisinimo (išganymo), tik Jėzaus Kristaus malonė tai suteikia. Tą postulatą įrodinėjo A. Kulvietis savo „Tikėjimo išpažinime“. 2) 53 tezės pavadintos „Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“. Šis Rapolionio traktatas buvo išleistas tris kartus ir suvaidino svarbų vaidmenį religinių kovų peripetijose ne tik Lietuvoje, bet ir Prūsijoje, Vokietijoje. S. Rapolionio raštų modelis žanriniu požiūriu yra renesansinis. Universitete Rapolionis aiškino Bibliją, vertė disputus, dėstė hebrajų kalbą. Jis buvo vienas veikliausių ir labiausiai apsišvietusių Karaliaučiaus universiteto profesorių, ne tik teologas, bet ir plataus akiračio filologas. S. Rapolionis parašė nedaug – vos kelis tekstus lotynų ir lietuvių kalba. Iki mūsų laikų išliko tik vienas jo tekstas – 9 posmų senos ir visoje Europoje populiarios gavėnios giesmės vertimas. Paskutinis jos posmas, rodos, parašytas paties Rapolionio. Mirus S. Rapolioniui, nutrūko taip pat sumanytas ir pradėtas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą.

Iš renesanso ir humanizmo gelmių iškilusi reformacija sudrebino beveik visą Europą. Susvyravus Romos bažnyčios autoritetui, kilo kitos bažnyčios autoritetui, kilo kitos bažnyčios.
Stanislovo Rapolionio laikai – XVI amžiaus pirmoji pusė. Sąjunga su visapusiškai stipresne lenkija varžė LDK savarankiškumą. LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto bei kylančių didikų Radvilų veikla, I Lietuvos statuto paskelbimas ir kiti dalykai tarsi sakė, kad Lietuva visus unijinius ryšius su Lenkija jau laiko negaliojančiais. LDK didikai bei kai kurie vyskupai siekė ir Lietuvos bažnytinio savarankiškumo. Tačiau dvasininkai lietuviai, kurie daugiausiai būdavo kilę iš stambesnių bajorų, nelabai rūpinosi savo tautiečių reikalais, bažnyčia tapo patogia institucija, sudarančia sąlygas nerūpestingai gyventi ir kaupti turtus. Lietuvoje jau XVI a. pirmojoje pusėje ne tik buvo jaučiama aukštosios mokyklos būtinybė, bet ir susidarė galimybės ją įkurti. Tai patvirtina mokslo siekusio jaunimo gausėjimas ir studijos užsienyje, taip pat vietinių mokslo pajėgų atsiradimas. Reformacija lietuviškos raštijos ne sukūrė, o tik suaktyvino jos kūrimo procesą. Raštijai plisti trukdė ir spaustuvių stoka. Lietuvoje iki 1574 m. veikė tik viena efemeriška Pranciškaus Skorinos spaustuvė (1522-1525), leidusi knygas senąja rusų kalba.
Lietuvoje Reformacija buvo ne tik religinis sąjūdis prieš katalikų bažnyčią, prieš jos sustabarėjimą. Su religiniu reformaciniu judėjimu visuomet yra surištas ir stengimasis reformuoti ir politinius, visuomeninius, ir ekonominius santykius valstybėje, ir toks stengimasis reformuoti atsiranda daug anksčiau nei religiniai reformacijos idealai. Bažnyčios žinioje buvo dideli turtai be jokių įsipareigojimų valstybei. Reformacija ir Lietuvoje mėgino pakirsti bažnyčios galią. Bažnyčios reformavimą kai kurie visuomenės luomai norėjo panaudoti ir grynai savo tikslams. Bajorai troško užvaldyti bažnytines žemes, priešinosi bažnytinių teismų nuosprendžiams. Svarbus veiksnys Lietuvos reformacijoje buvo kaimynystė su 1525 m. virtusia pasaulietine kryžiuočių ordino valstybe – Prūsija, kurios kunigaikštis Albrechtas įvedė liuteronizmą per gana trumpą laiką ir paskelbė jį oficialia valstybės konfesija. Jau XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo susiformavęs inteligentų būrys, kuris dėl savo priešiškumo katalikų bažnyčiai bei dėl gresiančių persekiojimų  buvo priverstas apleisti savo kraštą ir ieškoti prieglobsčio Albrechto Brandenburgiečio valdose. Savo tikėjimo skleidimu Pabaltijo kraštuose buvo susirūpinę ir patys reformatoriai. Vienas pirmųjų Lietuvos dvasininkų, galutinai pasukęs į liuteronizmą buvo Šilalės klebonas Jonas Tartilavičius Batakietis. Savotiškų laisvių laikotarpis Lietuvos reformaciniame sąjūdyje prasidėjo 1544 m., kai Vilniuje apsigyveno kunigaikštis Žygimantas Augustas. Jau apie 1537 m. buvo teigiama, kad jaunasis karalius užsikrėtęs liuteronizmu. Apie 1550 metus reformacinio sąjūdžio vėliavą Letuvoje tvirtai paėmė Radvilos. Tačiau tuo metu pasirodė ir pirmieji reformacijos susiskaidymo ženklai. Žemesnieji luomai reformacijoje dalyvavo labai mažai. Kaimiečiai – pats gausiausias luomas gyveno paskutinį įbaudžiavinimo etapą. Valstiečių religinis išprusimas buvo labai menkas. Reformacijai plintant, valstiečiai mieliau grįždavo prie senojo pagoniškojo tikėjimo, negu laikydavosi katalikybės ar priimdavo naujoves. Vargu ar kaimietį galėjo jaudinti dvasininkijos ir bajorijos varžytinės, kurių vienokia ar kitokia baigtis jiems nieko gero nežadėjo. Reformacija negriovė feodalinės priespaudos. XVI a. pirmojoje pusėje reformacija Lietuvoje nebuvo organizuotas, o greičiau tik elitinių visuomenės sluoksnių sąjūdis, kuriam žemieji luomai buvo abejingi. Reformacija sulėtino prūsų išnykimą, kurį laiką sušvelnino germanizacijos bangas Latvijoje, suaktyvino jos tautinę raštiją. Iš kultūrinės stagnacijos reformacija pažadino ir Lietuvą: brandino visuomeninę mintį, suaktyvino tautinę raštiją, kultūrinei veiklai paskatino savo priešininkus – kitas konfesijas, tiesė ir platino intelektualius kelius ne tik iš Europos, bet ir į Europą. Jau tuomet Lietuva ėmė skaidytis į du infrastruktūrinius arealus. Lietuviai liuteronai įsijungė į vadinamąjį Šiaurės Europos kultūros arealą, o katalikai liko vadinamajame Vidurio arba Europos areale.
Per pusę amžiaus reformacijos kovų Lietuva žengė žingsnį, kuris kultūriniu atžvilgiu ją priartino, o kai kur ir sulygino su kitomis Europos tautomis. Visas tas permainas lėmė ne tik idėjos, bet ir žmonės.

Liuteronu tapo VENCLOVAS AGRIPA(1525-1597). Mirus Jonui Radvilai 1551 m. parašė lotynišką „Laidotuvių kalbą apie šviesiausiojo kunigaikščio ir pono Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“, kurioje parūpino ir išspausdino Melanchtono giesmę mirus Jonai Radvilai.; vienas iš grožinės literatūros LDK pradininkų.

1545–52 studijavo Leipzigo, Krokuvos, Wittenbergo u-tuose. Nuo 1563 LDK sekretorius, nuo 1566 Livonijos lauko raštininkas, nuo 1575 LDK raštininkas, nuo 1586 Minsko, nuo 1590 Smolensko pilininkas.

Parašė 1553 Wittenberge išleistą Oratio funebris de illustrissimi principis et domini, domini Iohannis Radzivili Oliciae et Nesvisii ducis, vita et morte (Gedulinga kalba apie šviesiausiojo didiko ir pono Jono Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, gyvenimą ir mirtį), į lenkų k. išvertė 1588 Vilniuje pasirodžiusį J. Brenco pamokslų rink. Ewanielia od Jana swiętego Apostoła y Ewanielisty napisana (Šventojo Jono, Apaštalo ir Evangelininko, parašytoji Evangelija). Spėjama Agripą esant kai kurių XVI a. II pusėje Vilniuje išėjusių anoniminių kūrinių autoriumi. Reikšmingiausias veikalas Gedulinga kalba, kurioje vaizduojamas idealus žmogus – Radvila, iškeliamas jo dievobaimingumas ir patriotizmas, išsilavinimas ir dorybingumas, pabrėžiama mokslų ir menų svarba žmogui ugdyti, aukštinama LDK galybė ir istorija, papasakota savita liet. kilmės iš romėnų legenda. Gedulinga kalba laikytina pirmuoju išsp. lietuvio parašytu grožinės literatūros kūriniu.

LIUTERONŲ LITERATŪRA Stanislovas Rapalionis tapo pirmosios lietuvių teologinės knygos autoriumi. 1545 m. Karaliaučiuje jis išspausdino veikalą „Dėl bažnyčios ir jos požymių“, tapusį liuteronų Bažnyčios sampratą detaliai apibrėžiančiu tekstu, paplitusiu ne tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Didžiausias šio laikotarpio lietuvių liuteroniškos veiklos nuopelnas – M. Mažvydo pirmoji lietuviška knyga. Savo daugiažanrine sandara ir idėjiniu užmoju pirmoji lietuviška knyga pranoko daugelį to meto liaudžiai skirtų kaimynų vokiečių, lenkų, prūsų ir kt. Mažvydo katekizmas buvo pirmasis christianizacines idėjas aktualizavęs tekstas. Pateikdamas liuteroniškų tiesų pradžiamokslį, jis sykiu pirmą kartą lietuviams teikė išganingąsias krikščionybės idėjas. Visi vėlesniuose lietuviškuose Mažvydo raštuose, išleistuose Karaliaučiuje, minimi trylika bendradarbių liuteronų, besidarbavusių lietuviškoje raštijoje, buvo kilęs iš LDK. Ši ankstyvoji lietuviškai ėmusių rašyti liuteronų karta, kurios centrinė figūra, be abejo, buvo Mažvydas, negalėjo laisvai reikštis tėvynėje, todėl jų veiklos rezultatai LDK nebuvo tokie dideli, kokie galėjo būti. Nepaisant to, būtent jiems teko lietuvių raštijos ir literatūros pradininkų vaidmuo. Liuteronai Lietuvoje buvo įvairių bažnytinių ir pasaulietinių literatūros žanrų lotynų ir lenkų kalbomis pradininkai. Vienas produktyviausių XVI a. Lietuvos liuteronų literatų, Mykalojaičio sūnus Vaclovas Agripa 1552 m. išspausdino laidotuvių kalbą apie Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį. Jonas Radvila buvo vaizduojamas kaip naujo tipo žmogus, renesansinius „gerų manierų“ papročius derinęs su išsilavinimo, tikro tikėjimo ir patriotizmo vertybėmis. Šis kūrinys pradėjo Lietuvos laidotuvių kalbų žanro tradiciją, iškėlusią žmogaus biografinę vertę. Individo istorijos, asmens savivokos fiksavimas tapo ypatingu protestantų mentaliteto bruožu.

1588 m. Vilniuje išspausdinta pirmoji postilė – Vaclovo Agripos iš lotynų į lenkų kalbą išversta Jokūbo Brencijaus pamokslų knyga. Agripa pasižymėjo ne tik literatūrine veikla. Vilniaus krašte jis įsteigė liuteronų bažnyčią, ten jis ir buvo palaidotas. Vaclovo Agripos posūnis Elijas Piligrimovijus vienas pirmųjų LDK pasižymėjo herojinės prozos žanre, 1583 m. išspausdinęs Kristupo Radvilos žygiui į Maskvą išaukštinti skirtą panegiriką „Panegirinis kreipimasis“.

Neabejotinai sėkmingesnė ir galingesnė buvo Lietuvos kalvinizmo tradicija, lėmusi daug ryškių Lietuvos kultūros istorijos pokyčių. Kalvinizmo mokymo priėmimui ir konfesijos įsitvirtinimui lemiamos reikšmės turėjo Lietuvos reformacijos vadovo, LDK kanclerio ir vaivados kunigaikščio MIKALOJAUS RADVILOS JUODOJO (1515-1565) apsisprendimas tapti kalvinistu. Radvilos Juodojo reformacinės pažiūros tikriausiai susiformavo Lietuvoje. Jo gyvenimo istorijoje ir raštuose protestantizmas atsiskleidžia kaip vidinės asmenybės paieškos ir Lietuvos gyvenimo subrandintas reiškinys. Jau 1553 m. Radvilos Juodojo įkurtoje pirmojoje (neskaitant prieš tris dešimtmečius Lietuvoje trumpai veikusios Pranciškaus Skorinos spaustuvės) LDK spaustuvėje išleistų ankstyvųjų Lietuvos knygų negalima vadinti liuteroniškomis, nepaisant to, jog jos rėmėsi kai kuriais liuteronų autoriais. 1553 arba 1554 m. išspausdintas lenkiškas „Mažasis Brastos katekizmas“ jau turi kalvinistišką dešimt Dievo įsakymų tvarką, be to jame nesilaikoma tam tikrų liuteronų katekizmams būtinų apibrėžčių. Pirmos evangelikų reformatų bažnyčios taip pat ėmė kurtis privačiose Radvilos Juodojo valdose Brastoje bei Vilniuje (Lukiškėse).

Visa ankstyvoji Lietuvos kalvinistų literatūra, ypač Brastos knygos, pvz.:1558 m. giesmynas „Giesmės Dievo garbei“, pasižymi originalumu, nes bažnytinių raštų srityje kalvinistai neturėjo vienintelio sektino pavyzdžio, ir europinė kalvinistų ortodoksija dar nebuvo nusistovėjusi. Ankstyvąsias kalvinistų knygas lenkų kalba rengė Radvilos Juodojo globojami autoriai: Bernardas Vojevodka, Simonas Zacijus, Jonas Zaremba, Jokūbas Silvijus ir kt. Brastos spaustuvės produkcija, pradėjusi nebenutrūkstamą LDK protestantų literatūros ir apskritai knygų spausdinimo istoriją Lietuvoje, vainikavo savo veiklą pirmąja Lietuvos Biblija, lenkų kalba išspausdinta 1563 m. Kalvinistai yra literatūrinės religinės polemikos Lietuvoje pradininkai.

1594 m. Vilniuje išėjusio kalvinistų katekizmo pagrindu buvo parengtas pirmasis Lietuvos kalvinistų leidinys lietuvių kalba – Vilniaus teismo raštininko Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“ su giesmėmis (1598). Tuoj po Petkevičiaus „Katekizmo“ pasirodė Jokūbo Morkūno „Postilė“ (1600).Bažnytinės raštijos žanrai. Postilė – pamokslų rinkinys suprantamai aiškinantis ir komentuojantis Biblijos ištraukas;Giesmės, Pamokslai, Biblija, Katekizmas.

14. Martynas Mažvydas ir pirmosios lietuviškos knygos

Martynas Mažvydas Vaitkūnas (ap.1510-1563) gimė pietų žemaičių tarmės plote greičiausiai paie žemaičių Naumiestį, Gardamę, Švėkšną. Kada gimė ir kokiam sluoksniui priklausė – nežinoma. Artimas bajorų luomui.

Mažvydas parengė, parašė, sukūrė pirmąsias šešias lietuviškas knygas, visos išleistos Karaliačiuje: 1) „Katekizmo prasti žodžiai“ – 1547m.; 2) „Giesmė šv. Ambroziejaus bei šv. Augustino, kurią vadin Te Deum laudamus“ – 1549m.; 3) „Forma krikštymo“ – 1559 m.; 4) „Giesmės krikščioniškos“, d.1 – 1566m.; 5) „Giesmės krikščioniškos, d.2 – 1570m.; 6) „Parafrazis“ – 1589 (maldos „Tėve mūsų aiškinimas“)

Atvykęs į Prūsijos Kunigaiktystę (1546m.) labiausiai rūpinosi bažnytiniu giedojimu Karaliaučiuje iš karto priimtas į universitetą. Universitatą baigė per 3 semestrus vietoj 8 – 1548m., studentas parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą.

Gavo kunigo šventimus. Karaliaučiuje gavo kunigaikščio skirtą stipendiją, parengė ir išleido knygelę „Giesmė šv. Ambraziejaus“. Kai dirbo Ragainėje, gyveno neturtingai: neturėjo deramų drabužių, įsigydamas knygų studijoms užsitraukė buto skolą, trūko pinigų kelionei iš Karaliaučiaus į Ragainę. Iki pat mirties (1563) klebonavo Ragainėje. Du sklypus žemėje turėjo Tilžėje.

Pirmosios lietuviškos knygos išliko 2 egzemplioriai – Vilniaus ir Torunės universitetuose. Katekizmo tiražas buvo 200-300 egz. Turi 79 psl, vyrauja gotikinis šriftas, bet lotyniška dedikacija ir prakalba. Meniniu požiūriu – kukli. Spaustuvininkas Johanas Veinrechas buvo atvykęs iš Gdansko. Antraštė papuošta Renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą.

Parengta sumaniai, pasinaudojant kt.tautų autorių darbais, kad patenkintų ne tik Bažnyčios, bet ir pasauliečių klutūrinius poreikius.

Knyga prasideda eleginiu distichu, sueliuotu dedikaciniu ketureliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams. Toliau eina lotyniška prakalba „Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Pagr. Mintys liuteroniškos. Aiškinama, kad Biblija ir kt.religinė literatūra turi būti prieinama visiems, ne tik dvasininkams, konstatuojama, kad  lietuvių tauta, palyginti su kitomis tautomis, yra tamsi. Pažadama netrukus išleisti lietuviams išsamesnį veikalą, tai rodo, kad pradedamas planingas lietuvių religinis švietimas.

Eiliuotoji lietuviška prakalba vadinasi „Knygelės pačios bylo lietuvinynkump ir žemaičiump“. Pirmasis lietuvių originaliosios poezijos rinkinys. Jo turinys pasalietiškas, pobūdis publicistinis. Čia pabrėžiama, kad dabar išsipildo senas lietuvių noras turėti savo knygas. Rodo, kaip pažinti krikščionybę. Ragina mesti pagonių tikėjimą. Prakalba baigiama kreipiniiu į pasaulietinius ponus bei viešpačius ir į kunigus, kad jie skleistų žmonėse krikščionių tikėjimą, varytų juos į bažnyčią. Pažada artimiausiu metu juos pateikti „platesnį mokslą“

Kompoziciniu požiūriu ją galima padalyti į tris dalis. Iš pradžių kalba pati knygelė. Tai personifikacija, nuo 63 eilutės (iš visio 112) kalbėti ima jau pats Mažvydas. Nuo 79 autorius kreipiasi į ponus, kad verstų žmonės į tikrą tikėjimą.

Mažvydas turėjo poetinių ambicijų, siekė retorinio efekto. Tekstą sukūrė pgl archajiškos sintaksinės-intonacinės eilėdaros taisykles, būdingas lenkiškai Viduramžių poezijai. Prakalba yra vienintelis ryškus šios eilėdaros pavyzdys liet. Litteratūroje. Sintaksė – intonacinė eilėdra kalbos ritmiškumo pasiekia sintaksinėmis prieminėmis. Randmae keletą tropų, nors apskritai žodynas sausokas. Perskaitome pirmą lietuvišką eiliuotą periodą – ilgą, išbaigtos minties banguojančios intonacijos sakinį, sudarytą iš kylančios ir krintančios dalis.

Jo retorika antikinės ir biblinės kilmės, o eilėdra lenkiška. Taip Mažvydas pradeda jungti lietuvių kalba parašytame kūrinyje Europos klutūros tradicijas, deja, taip kai ką mechaniškai kopijavo iš kitų, įsileisdamas į savo raštus pirmiausia nemažai gramatinių ir leksinių polonizmų.

Yra nedidelis (4 psl.) elementorius. Jame atspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė. Įdėta 11 giesmių. Yra viduramžiškų himnų.

Parašyta žemaičių tarme, nemažai ir aukštautybių. Nelietuvių kilmės žodžiai sudaro apie 20 proc.leksikos, daugiausia slavizmai.

Išleido pirmąjį lt.giesmyną. tailb vertingas lt poetinės ir muzikinės-vokalinės kultūros paminklas. Jame yra 76 giesmės ir 30 eiliuotų psalmių. Atsiskiria dvi atskiros giedojimo liniijos – katalikikiška Viduramžių ir naujoji liuteronų.

Formavosi silabinė eilėdara, t.y. buvo siekiama vienodo skeimenų skaičiaus atitinkamuose eilutėse.

15. Mažvydo laiškai. Mažvydo raštų bendradarbiai

Išliko 13 jo laiškų. Rašyti lotynų kalba 1548-1561 m. Pirmasis adresuotas Karalaiučiaus universiteto rektoriui J.Bretšneideriui, kiti – Albrechtui. Laiškams nestinga aukšto stiliaus religiškai nuspalvintų įvadinių ir baigiamųjų pastraipų, tačiau vyrauja rūpimų kl.dalykinis dėstymas. Akivaizdus Antikai bei Renesansui įprastas konvenionalumas: Albrechtas – mecenatas, Mažvydas – klientas: tokioje situacijoje klientas gali savo bėdas rodyti sutirštintomis spalvomis, o dideli prašymai nė kiek nežeidžia mecenato.

Daugiausiai liečiami butiniai ir ūkiniai jo reikalai, taip pat religinė liaudies būklė. Neatsispindi rašytojo asmenybė, vidinis pasaulis, dvasiniai interesai, literatūrinis darbas, bet iš jų pažįstame konkrečias sąlygas, kasdienę butį, aplinką, sužinome daug svarbių detalių, biografijos fakltų. Mažvydas pabrėžia savo kūrybinį lietuvių auklėtojo ir švietėjo pašaukimą, bodėjimąsi ūkininkavimo rupesčiais, kurie neleidžia atsidėti studijoms, kaip mėgo sakyti Mažvydas, ty. Lietuviškų knygų rašymui.

Svarbus yra 5 laiškas, 1551 m., kuriame parodo Mažvydo pastoracinę veikklą bei lietuvių valstičių laikyseną liuteronizmo ir apskritai religijos atžvilgiu XVI a.vid. Išdėsto savo pastoracinio darbo naują programą. Aprašo savo parapijiečių nepaklusnumą, kurie niekina  sekmadienines bažnytines apeigas, bedieviškai elgiasi per Kalėdų, Naujųjų metų, 3 Karalių, Velykų ir kt. Prašo, kad kunigaikštis uždraustų žmonėms dirnti sekmadienį.

Katalikybė XVI a. pirm.pus. jau buvo lietuvių tautoje gana tvirta, o naujųjų liuteronų reikalavimų žmonės taip ūmai nesuprato. Dievas Mažvydui reiškė prievolės vykdymą, bet kartu ir sąžiningą pareigų atlikimą.

8 laiške (1555 m.) rašo apie ankstesnio Ragainės klebono vokiečių Ambrziejaus Lauteršterno po mirties paliktą šeimą – aklą žmoną su penkiomis dukterimis ir keturiais sūnumis. Našlę ir 3 vaikus pakirto maras, „pasigailėjęs 3 sūnų ir tiek pat dukterų“, vedė vyresniąją dukterį Benigną, kartu su žmona šelpė jos brolius ir seseris.

12 laiškas (1560 m.) – Mažvydo pasiaškinimas dėl prieš jį nukreipto Tilžės gyvenatojo Ambraziejaus Zetė skundo. Jis norėjo užimti Ragainės mokytojo vietą ir skundėsi, kad Mažvydas tą vietą jam pažadėjęs, bet paskui nebedavęs.

1560 m. vasario 29 d. Tilžėje buvo sudarytas Mažvydo ir Benignos testamentas. Tarpusavio donotacija – dovanojimas. Su  savo žmona sugyveno gražiai, vaikų neturėjo, mir anksčiau už žmoną.

Giesmyne randame 12  jo pagalbininkų: A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis, B. Vilentas, Augustinas Jomantas, Stanislovas Marcijanas, Jonas Šeduikonis, Ulrichas Merkucecijus, Jonas Kirtoforas, Aleksandras Rodūnionis vyresnysis, Tomas Gedkantas, Mikalojus Blotnas.

Ko gero, visi jie yra kilę iš Didžiosios Lietuvos, vadinais, LDK formavosi tautinė lietuvių inteligentija, jos lietuviška sąmonė.

16. Reformacijos politinė polemika Lietuvos DK. Venclovo Mykalojaičio (Mykolo Lietuvio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“

Mykolas Lietuvis gyveno ir kūrė pirmojoje XVI a. pusėje, tad jo veikalas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ susijęs su lietuvių literatūros istorijos pradžia. Savo traktate jis stengiasi atsakyti į ano meto Lietuvos valdančiuosius sluoksnius dominančius klausimus, paaiškinti pablogėjusios padėties priežastis ir paieškoti, jo nuomone, teisingų būdų ūkinio ir politinio gyvenimo trūkumams šalinti. Domėjimasis svarbiais reikalais, rašytojo talentas bei išsimokslinimas leido jam gana plačiai ir ryškiomis literatūrinėmis priemonėmis atskleisti mums ano meto gyvenimą, visuomenines politines ir kultūrines tendencijas. Todėl nenuostabu, kad Mykolo Lietuvio traktatas ir idėjiniu-tematiniu turiniu, ir kai kuriomis literatūrinės formos ypatybėmis tapo vienu iš reikšmingiausių ir įdomiausių XVI a. lietuvių raštijos paminklų.. Nors išlikusio originalo apimtis tesudaro 41 nedidelio formato puslapį, kūrinio reikšmė pranoko savo metą. Bet jis svarbus ne vien Lietuvos kultūrai, todėl dar praėjusiame šimtmetyje buvo išverstas į rusų kalbą. Po Mykolo vardu slypi asmenybė, kurią drąsiai galima statyti greta pirmosios lietuviškos knygos autoriaus M. Mažvydo. Beje, jie buvo amžininkai. Mykolas Lietuvis savo veikalą parašė apie 1550 m. Mykolas – pirmas lietuvis, kuris moksliškai aptarė lietuvių tautos charakterį ir pamėgino pagrįsti jos valstybinę egzistenciją. Jis kritikavo savo krašto socialines ydas, pateikdamas pavyzdžių, kaip galima tvarkytis geriau. J veikalas atspindi plitusį tuo metu humanistinį sąjūdį, kuris čia siejosi su reformacijos idėjomis, o reformacija savo ruožtu mūsų krašte žadino tautines aspiracijas. Lenkų dvasininkų paplitimas lietuviškose parapijose, sosto pajėgos per religiją ginti Lenkijos atstovų privilegijas Lietuvoje turėjo čia nemažą opoziciją. Lietuviškai kalbanti liaudis, nemokėdama lenkų kalbos, išvis abejingai žiūrėjo į nepažįstamos religijos centrus. Ilgai laikėsi senoviško lietuvių tikėjimo apeigų. Netrukus naują tikybą perėmė beveik visi Lietuvos didikai. Dar A. Goštautas, kaltindamas lenkų vienuolius amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nesimokymu ir turtų iš Lietuvos gabenimu, oficialiai reikalavo, kad jie išsikraustytų iš šio krašto. Nemažai lenkams nepalankų straipsnių pateko į pirmąjį Lietuvos Statutą (1529), o ypač liečiančių žemėvaldą Lietuvoje. Lenkai taip pat netylėjo.

Šalia Abraomo Kulviečio, kaip vienas iš poleminių raštų, ginančių lietuvybę ir smulkiosios bajorijos pozicijas, tam pačiam laikotarpiui priklauso ir Mykolo Lietuvio minėtas veiklas, dedikuotas Žygimantui Augustui, į kurį Lietuvos diduomenė tam tikru metu dėjo gana daug vilčių. Deja, 1551 mirė Barbora, o Lenkijos senatas ir Krokuvos katalikų vadovybė nėrėsi iš kailio, kad atitrauktų karalių nuo Lietuvos didikų įtakos. Žygimantas Augustas ir pats užsidegė Lietuvos ir Lenkijos suvienijimo idėja, paskelbęs ją didžiausiu savo gyvenimo tikslu, kol galų gale viskas pasibaigė Liublino unija.
Mykolas Lietuvis svajojo apie savarankišką Lietuvą su stipriu savo valdovu, kurio pavyzdį praeityje jis matė Vytauto Didžiojo asmenyje, o tarp savo amžininkų nurodė Maskvos carą ir totorių chaną. Tik laimingo atsitiktinumo dėka Mykolo Lietuvio rankraštis buvo rastas Šveicarijoje su nemažais išbraukymais. Labai akivaizdus autoriaus demokratiškumas, kuriuo remdamasis jis smerkia didžiūnų ir turtuolių savivalę, žemesniųjų sluoksnių engimą. Atkreipia dėmesį ir labai kritiškas Mykolo Lietuvio požiūris į bažnyčią, jos dvasinės hierarchijos išsigimimą ir tamsybiškumą. Ši aplinkybė daro Mykolo veikalą labai aktualiu, kalbant apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje.

17. Radvilų kultūrinė mecenatystė ir literatūrinė šlovė: XVI a. herojinė poema. Pranciškuas Gradauskas, Elijas Piligrimovijus, Andrius Rimša, Jonas Radvanas. Herojus Renesanso literatūrinėse kalbose

Renesanso epocha, sukūrusi veiklių, narsių asmenybių poreikį ir jų kultą, suformavo ir literatūros žanrus, kurie galėjo geriausiai įamžinti tokių asmenybių nuveiktus darbus, juos deramai pašlovinti ir perduoti jų atminimą ateities kartoms. Visų pirma tai herojinė poema, panegirika, enkomijas. LDK herojinių poemų parašė Radvilų dvaro poetai Pranciškus Gradauskas, Andrius Rimša, Jonas Radvanas ir kt. Aprašydami savo globėjų žygius jie rėmėsi Lietuvos istorija, legendinės praeities ir herojiškos dabarties sąsajomis, nevengdami Lietuvos valstybės ateities projektų. Šlovės siekis ir tėvynės meilė – svarbiausi tų poemų herojų veiklos stimulai ir darbų vertės matas

1582 m. Vilniuje, Jono Karcano ir Danieliaus Lenčickio spaustuvėje buvo išleista Gradausko poema „Žygio į Maskvą apdainavimas“. PRANCIŠKUS GRADAUSKAS buvo kilęs iš Žemaitijos bajorų, susijusių su reformaciniu judėjimu. 1565 m. kovo 22 dieną įsirašė į Vitenbergo universitetą, kur matyt, ir baigė humanitarines studijas. Grįžęs iš pradžių dirbo Stepono Batoro, vėliau Zigmanto III Vazos sekretoriumi. 1518 m. kartu su Lietuvos lauko etmonu Kristupu Radvila Perkūnu dalyvavo žygyje prieš Maskvos valstybę, Pskovo apgulime ir kituose tų metų karinėse akcijose, kurios baigėsi 1582 m. sausio 15 d. Taikos sutarties pasirašymu. Tam žygiui poetiškai pavaizduoti ir skirtas vienintelis Gradausko kūrinys. Poema prasideda įprastiniu XVI – XVII a. poezijai „herbiniu“ eilėraščiu, interpretuojančiu Kristupo Radvilos herbo simboliką. Radvila čia pristatomas ne tik kaip Lietuvos pažiba, bet ir kaip Kristaus karys. Pats žygis į Maskvą nusakomas kaip neišvengiama būtinybė. Gradauskas pabrėžia moralinį lietuvių pranašumą, kurį palankiai vertina Aukščiausioji dievybė. Kaip dera Renesanso poetui, Gradauskas lengvai jungia mitologinį ir realųjį pasaulį, dabarties įvykius lygina su antikinės praeities pavyzdžiais. Žygio į Maskvą sunkumą Gradauskas lygina su Hanibalo žygiu per Alpes, Kserkso žygiais. Įspūdingai šioje renesansinėje poemoje atrodo epizodas, kuriame Radvila, nugalėjęs maskvėnus, meldžiasi mėnuliui. Nemažai  dėmesio poemoje skiriama Kristupo Radvilos tėvui Mikalojui Radvilai Rudajam. Vis dėlto Gradausko poema neįgauna universalaus epinės poemos užmojo, apsiribodama panegiriniu Radvilos Perkūno žygių pašlovinimu. Kita vertus, poemoje atsispindi XVI a. pabaigos LDK santykiai su Maskvos valstybe ir veiksmų Livonijoje panorama, papildanti istorinių šaltinių medžiagą

Kristupo Radvilos žygį į Maskvą siekė įamžinti ir kitas to žygio dalyvis ELIJAS PILIGRIMOVIJUS kūrinyje „Panegirinis kreipimasis [skirtas] Kristupui Radvilai“. Tai panegirinis kūrinys parašytas proza, pakiliu, retoriniu stiliumi, šlovinantis K. Radvilos šaunumą. Tai ir savotiška kliento dovana patronui, privalomos padėkos ir pagarbos ženklas, kurio autorius nebando nuslėpti. Tačiau Piligrimovijus pakylėja savąjį herojų iki Antikos herojų lygio, prilygindamas Herakliui, Achilui, Hektorui ir kt. Autorius aukština Kristupo Radvilos narsą, ištvermę, karinį įžvalgumą ir jo žygio į Maskvą svarbą Lietuvos valstybei. Pats būdamas kalvinistas Piligrimovijus aukština Radvilas kaip tikrosios religijos – kalvinizmo – globėjus, atvėrusius duris Evangelijai.

Radvilų poetams priklauso ir ANDRIUS RIMŠA, pasiryžęs pateikti Kristupo Radvilos Perkūno dešimties metų (1572-1582) poetinę apžvalgą lenkų kalba. Tiek apimtimi, tiek meninėmis ambicijomis gerokai aplenkia Gradausko ir Piligrimovijaus kūrinius. Knygos pratarmėje įdėtoje eiliuotoje pratarmėje „Paskatinimas išgarsinti riteriškų žmonių šlovę“ keliama jau Strijkovskio suformuluota mintis, jog tik užrašyti darbai lieka ainių atmintyje ir garantuoja žmogui nemirtingumą. Andrius Rimša, be abejo, mokėjo lotynų kalbą, bet rašė poemą lenkiškai, nes norėjo, kad ji būtų prieinama prastiems žmonėms. Nepaisant orientacijos į paprastus žmones Rimšos poemoje gausu antikinės mitologijos vardų, antikinių epinių formulių, lotyniškų sentencijų, sąsajų su žinomais antikiniais epais. Kaip ir daugeliui Renesanso autorių, Rimšai svarbu pabrėžti, kad jis apdainuoja ne išgalvotus, o tikrus dalykus. Vis dėlto poetui nepavyksta išvengti to netikrumo, nes būtent su praeities herojais jis lygina savo herojaus Kristupo Radvilos darbus. Į realų istorinį vyksmą neretai įsiterpia mitologinės būtybės, personifikuotos gamtos jėgos. Andriaus Rimšos poemoje jaučiamas stiprus LDK piliečio patriotinis nusiteikimas, šlovingas praeities suvokimas siejamas su Vytauto Didžiojo vardu.

Ryškiausiai ir pilniausiai herojinės poemos ir tautinio epo sampratą išreiškia JONO RADVANO poema „Radviliada“ (1592). Tarp aptartųjų poemų tai, be abejo, meniškiausias ir labiausiai poemos žanrą atitinkantis kūrinys. Jos herojus, Kristupo Radvilos tėvas, Mikalojus Radvila Rudasis – LDK taurininkas, etmonas, didysis etmonas, Trakų vaivada, buvo viena iš įtakingiausių asmenybių LDK valstybės gyvenime. Jonas Radvanas nuosekliai aprašo savo herojaus jaunystę, auklėjimą, mokymąsi, karinį grūdinimą, įsitraukimą į LDK politinį gyvenimą. Toliau poetas aprašo Mikalojaus Radvilos diplomatinius nuopelnus sudarant LDK sutartį su Livonijos ordinu, taip pat karinius žygius LDK karuose su Maskvos caru. Jono Radvano tikslas veikiau buvo aprašyti realaus žmogaus gyvenimą, o veikiau sukurti idealaus herojaus, Tėvynės gynėjo, jai aukojančio savo asmeninius interesus, paveikslą. Autorius negaili savo herojui liaupsinančių epitetų. Kita vertus, Jonas Radvanas, kaip ir daugelis Renesanso poetų, teikia pirmenybę faktui, o ne fikcijai. „Radviliada“ parašyta imituojant Vergilijaus „Eneidą“ ir kitus antikos autorius. Imituoja „Eneidos“ kompozicinius principus, frazeologiją, leksiką, mitologinius įvaizdžius, semantinius akcentus. Kiekvienoje giesmėje kompozicinį-semantinį centrą sudaro įspūdingos ir dinamiškos mūšių scenos. Poemoje pateikiama daug originalių XVI a. LDK situaciją atskleidžiančių epizodų, motyvų, realijų. Galima tvirtinti, kad „Radviliada“ yra ryškiausias XVI a. LDK valstybinio savarankiškumo siekį įprasminantis kūrinys. Poetas su meile aprašo Lietuvos miškus, upes ir ežerus, gausybę žvėrių ir žuvų, laukus, ąžuolus. „Radviliada“ parašyta Jono Abramavičiaus liepimu ir skatinimu. Jis buvo Jono Radvano globėjas, kalvinistas. „Radviliadą“ papildo vieno iš žymiausių XVI a. Lietuvos publicistų Andriaus Volano laidotuvių kalba mirus Mikalojui Radvilai Rudajam.

18. Katalikų Bažnyčios reforma ir kultūriniai pokyčiai. Jėzuitai Lietuvoje. Vilniaus universiteto reikšmė

Katalikiškąją Reformą ženklina tie patys akcntai kaip ir proatestnatiškąją: rūpestis dėl sielovados ir dvasininkijos drausmės bei tinkamo pasirengimo pareigoms, ypatingas dėmesys Šv. Raštui ir Bažnyčios Tėvams, nuteisinimo tikėjimo pabrėžimas.

Nors akivaizdūs katalikiškosios Reformos ženklai (susirūpinimas dvasininkų disciplina ir mokytumu, apaštalaujančių ir artimo meilės darbams pasišventusių brolijų ir vienuolijų kūrimasis, Šv. Rašto studijos) pasirodė jau XV a. pa., tik grėsmingai plečiantis Reformacijai oficialaus Ktalikų Bažnyčios reformavinmo „iš viršaus“ ėmėsi popiežius Paulius III (1534 – 1549). Pagr.Reformos nuostatas suformulavęs Tridento Susirinkimas (1545 – 1563) katališkosios Reformos proceso anaiptol neužbaigė.

Ikitridentinės Lietuvos Ktalikų Bažnyčios, kaip ir visuotinės Bažnyčios, krizės ženklai buvo menka dvasininkijos drausmė ir prastas pasirengimas bei nepatenkinama sielovados būklė. 1527/1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nusiskundė, kad dvasininkai dėvi pasaulietišką apdarą, dalyvauja puotuose, nešioja ginklus, girtuokliauja ir laiko sugyventines.

Tiek disciplinos, tiek sielovados reforma galėjo sudrausminti pavaldžiu dvasininkus ir laiduoti efektyvią parapijos kaip pagrindinio sielovados vieneto veiklą, dėka. Esminis lūžis Reformos naudai LDK Bažnyčioje įvyko XVI a. 8-9 dešimt., kai savo vyskupijose Tridento nuostatas įgyvendinti pradėjo pirmieji reforminiai vyskupai Jurgis Radvila (Vilniaus) ir Merkelis Giedraitis (Žemaičių), o Vilniaus jėzuitų kolegija, peraugusi į akademiją, tapo ryškiu intelektiniu katalikybės centru.

Tridento Susirinkimas darsyk įsakmiai pakartojo, kad dvasininkai turi rodyti tikintiesiems sektiną pavyzdį savo asmeninio gyvenimo šventumu. Suteikus didesnius įgaliojimus, vyskupai ordinarai įpareigoti rūpintis vyskupijos drausme.

Negeroves šalinti ypač padėjo dažnas vyskupijų vizitavimas. Nedrausimingiems grėsė nuobaudos. Skatino ir dekanų vizitacijos. Potvarkiai dėl dvasininkų elgesio buvo skelbiami ir sinouose. Užkietėjusių nedrausmingųjų laukė įvairios sankcijos – pradedant piniginėmis baudomis ir baigiant beneficijos atėjimu bei įkalinimu.

Įvedus griežtesnę dvasininkų kontrolę, eliminuota ir klajojančių dvasininkų problema. Kunigais imta šventinti tik tuos kandidatus, kurie jau turėjo kokį nors pajamų šaltinį kurioje nors beneficijoje; palikti vyskupiją buvo galima tik su išleidžiamaisiais vyskupo raštais. Visa tai ribojo ir reglamentavo benficijų neturinčių kunigų – vikarų – judėjimą, ligi tol gana spontanišką ir sunkiai kontroliuojamą.

Vienas svarbiausių katalikiškosios Reformos ženklų – rūpinimasis ganomųjų sielomis. Parapija buvo pagrindine sielovados darbo vieta: čia mokyta tikėjimo tiesų, sakyti pamokslai, teikti sakramentai. Stengtasi ne tik padidinti parapijų skaičių ir optimizuoti jų išsidėstymą, bet ir atgauti, kas prarasta protestantizmo potvyniui kylant.

Katalikiškoji reforma ryškiai pakeitė dvasininkų luomo veidą, suaktualino kunigo pastoracinę tarnybą, kiek nuošalyje palikdama tarpininkavimo misiją. Itin svarbūs Reformai tapo klebonai, okapitulų prelatai ir kanauninkai, pajutę smunkantį savo prestižą ir menkstančias teisines galias, visai neatsitiktinai tapo atkakliausiais Reformos priešininkais.

Reformos pradžioje trūko kunigų, ką jau kalbėti apie mokytus ar mokančius lietuviškai. Padėtis ėmė taisytis, Tridento Susirinkimo nurodymu ėmus steigti vyskupijų seminarijas – namus neturingiems kunigystės siekinatiems jaunuoliams su nemokamu išlaikymu. Vilniaus vyskupų seminarija buvo atidaryta 1582m., popiežiškoji seminarija – 1583 m., o Žemaičių vyskupijos seminarija Vilniuje – 1581 m. Seminarijų dėka kunigas galėjo tapti ir nepasiturinčių tėvų sūnūs; atsiradus daugiau galimybių siekti kunigystės, pagausėjo ir pašaukimų.

Ne mažiau svarbi negu kiekybė buvo ir dvasininkų išsilavinimo kokybė. Seminaristai, vii studijavę Vilniaus akademijoje, kunigystės galėjo siekti trumpesniu arba igesniu keliu. Visi kandidatai būdavo išventinami kunigais tik po egzamino, ištyrus jų mokytumą. Tobulėjimas čia neturėjo baigtis. Žinios buvo tikrinamos gana dažnai: per vizitacijas, sinodus, pretenduojant į kokią nors naują beneficiją.

Įsteigus seminarijas, ėmė daugėti vietinės kilmės kunigų, tad problema iš dalies prarado aktualumą. Lietuviškai nemokantys klebonai turėjo išmokti šią kalbą arba bent jau laikyti lietuviškai suprantantį vikarą.

Tridento Susirinkimas įpareigojo kunigus sekmadieniais ir šventadieniais mokyti parapijiečius tikėjimo tiesų jų kalba. Bažnyčiose parapijiečius katekizavo brolijos ir mokiniai, mokyklose tikėjimo tiesas aiškino mokytojai; lankytis kaimuose ir katekizmuose parapijiečius buvo įpareigoti ir klebonai. Iniciatyvos ėmėsi ir apaštalijos vienuolijos – 1583 m. jėzuitai mokė katekizmo lenkiškai, lietuviškai ir vokiškai dešimtyje Vilniaus miesto vietų. Katechezėje įvyko tikras kokybinis perversmas:1527/1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė leisti nieko neišmanantiems apie tikėjimą, tačiau pamaldžiai nusiteikusiems eiti komunijos, o 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinode uždrausta teikti Eucharistiją tiems, kurie neturi katekizmo pagrindų.

Reforma išplatino ir pamokslų sakymo praktiką.

Vienas iš sielovados tikslų buvo intensyvinti tikinčiųjų naudojimąsi sakramentinėmis malonėmis, todėl pirmiausia uždrausta kunigams reikalauti kokio nors mokesčio už sakramentų teikimą. Apribotas ir krikštatėvių skaičius, įvestos metrikų knygos.

Vienas svarbiausių Reformos pasiekimų – visuotinis ėjimas velykinės išpažinties ir komunijos.

Išpažinties, tuomet paprastai atliekamos kiekvienąkart prieš priimant komuniją, klausymas reikalavo daug diskretiško subtilumo ir moralinės teologijos išmanymo, todėl išvantinti ir siolovadinės beneficijos negavę kunigai išpažinčių galėdavo klausyti tik gavę specialų leidimą, suteikiamą išlaikius egzaminą. Reformos laikotarpiu klausykla tapo neatskiraiama bažnyčios invantoriaus dalimi. Reformatoriai kunigą nuo penitento atskyrė grotelėmis.

Labiausiai pertvarkė santuokos sakramentą. Tuoktis nurodyta savo parapijos bažnyčioje viešai, o bažnyčioje nesudarytos santuokos paskelbtos nagaliojančiomis. Įvestos santuokos registracijos knygos.

Labiausiai apleisti Reformos išvakarėse buvo Ligonių patepimo ir Sutvirtinimo sakramentai. Reformos dėka šiuos sakramentus priimančių žmonių skaičius didėjo.

Nemaža pagyvenusių ir senų žmonių pirmąsyk eidavo išpažinties ar komunijos, susituokdavo jau daug metų kartu išgyvenusios poros, susitaikydavo besivaidijančios šeimos, kredotoriai ir skolininkai.

Vienas efektyviausių ir intensyviausių misijų vykdė jėzuitai. Reformos dėka atgimė piligrimystės praktika.

Reformos maldingumą ypač išreiškė Eucharistijos kultas. Tebernakulis didesnės pagarbos dėlei atsidūrė didžiajame bažnyčios altoriuje. Jėzuitų dėka grei paplito Švč. Sakramento 40 valandų adoracija, organizuota ne tik taikos, bet ir karo sąlygomis.

Taip pat sparčiai plito nauji ir seni Marijos gerbimo būdai. XVI a.pab. išpopuliarėjusį rožinį platino dominikonai ir Rožinio brolijos. Piligrimų keliai vis dažniau ėmė vesti stebuklingų Marijos paveikslų link.

Lietuvą pasiekė ir katališkosios Reformos metu įsikūrusios/reformuotos vienuolijos: jėzuitai, bonifratrai, karmelitai ir t.t. jėzuitai žengė apaštalavimo ir veiklios artimo meilės keliu.

19. Katalikiškoji potridentinė literatūra. Polemika su evangelikais: Petras Skarga, Andrius Jurgevičius. Augustino Rotundo „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“

Keletas skurdžių sakinių enciklopedijoje, kukli atminimo lenta prie šventų Jonų bažnyčios – regis, viskas, kas Lietuvos kultūroje primena PETRĄ SKARGĄ (Piotr Skarga), pirmąjį Vilniaus universiteto rektorių, žymų XVI-XVII amžių sandūros publicistą, pamokslininką ir valstybės veikėją. Apie jo darbus ir plačius užmojus, aprėpusius Lietuvą, Lenkiją, Rusiją ir net Skandinaviją, parašytos monografijos lenkų, prancūzų, rusų, ukrainiečių kalbomis. P.Skargos įvairiapusiška veikla traukė ir tebetraukia tyrinėtojų dėmesį, kiekvienas autorius bando naujai pažvelgti į šį pamokslininką, turėjusį įtakos karaliaus rūmams, dvasininkijai ir visam politiniam bei kultūriniam to meto gyvenimui. Šiame straipsnyje norėčiau nors kiek atskleisti P.Skargos gyvenimo uždangą, apžvelgti jo nuveiktus darbus.

Katalikiškos reformacijos ideologas. Šiuo metu tam pačiam judėjimui įvardyti vartojami du terminai: “kontrreformacija” ir “katalikiška reformacija”. Žodis “kontrreformacija” išreiškia vien negatyviąją judėjimo pusę. Tokia išankstinė nuostata nereikalauja jokių tyrinėjimų, tik palieka galimybę pakartoti faktus. Naujasis, neseniai imtas vartoti terminas “katalikiška reformacija” leidžia kalbėti ne tik apie protestantų ir katalikų judėjimų skirtumus, bet ir apie jų sąveiką, bendrus požiūrių taškus. Tokią galimybę suteikia žodis “reformacija”. Apie protestantiškąją reformaciją jau daug kalbėta. Tad kokia buvo katalikiška reformacija?

Po bažnytinio Tridento suvažiavimo (1545-1563) prasidėjo naujas katalikų bažnyčios raidos etapas. Žinoma, šis susirinkimas buvo visų pirma reakcija į protestantiškąją reformaciją, tačiau šių dviejų galingų jėgų susidūrimas davė postūmį ir pozityviai veiklai. Katalikų bažnyčia pradėjo vaduotis iš viduramžių dvasios: bandė įsiklausyti į kito nuomonę, polemizuoti, stengėsi derintis prie mokslo atradimų, kai ką iš jų pripažinti, skelbė dvasinį atsinaujinimą. Po Tridento suvažiavimo buvo atkreiptas dėmesys į dvasininkų parengimą, jų tinkamumą šiai tarnybai, susirūpinta liaudies švietimu, jos katekizacija, pradėta rengti rekolekcijas, bandoma individualiai prieiti prie kiekvienos šeimos, reikalauta, kad žmonės mokėtų 10 Dievo įsakymų, maldas, lankytų bažnyčią, švęstų šventes, stengtasi, kad Dievo žodis būtų aiškinamas gimtąja kalba. Savo nuostatų skelbėjais ir vykdytojais Tridento suvažiavimas pasirinko jėzuitus. Šį Jėzaus vardo ordiną įkūrė šv. Ignotas Lojola (1491-1556), patvirtino popiežius Paulius III 1540 metais. Jėzuitai, kaip skelbia jų įstatai, turi dirbti ten, kur galima daugiau tarnauti Dievui ir daugiau padėti žmonėms. Jų veiklos sfera plati: misijos įvairiuose kraštuose, rekolekcijų rengimas, religinių draugijų kūrimas, jaunimo auklėjimas mokyklose, religinių ir mokslinių knygų rašymas, pamokslai ir disputai. Pirmieji jėzuitai Lenkijoje pasirodė 1564 m., Lietuvoje – 1569-aisiais. Nuo 1571 m. tarp jų buvo ir Petras Skarga, uolusis ordino narys ir žymusis pamokslininkas.

P.Skarga gimė 1536 m. vasario mėn. Grojece, netoli Varšuvos. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat katekizmo, giedojimo ir šiek tiek lotynų kalbos gramatikos; 1552 m. įsirašė į Krokuvos akademiją. Tenai trejus metus studijavo teologijos mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas bakalauro laipsnis. 1555 m. P.Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie šv. Jono kolegijos. Po dvejų metų darbo jam buvo pavesta lydėti vieno didiko sūnų į imperatoriaus Ferdinando I dvarą Vienoje. Grįžęs iš kelionės po Europą, arkivyskupo Pauliaus Tarlos paskatintas, 1564 m. buvo įšventintas kunigu ir tuoj paskirtas kanauninku, o po kiek laiko – Lvovo kapitulos kancleriu. P.Skarga jau tuomet garsėjo savo pamokslais, jo laukė puiki karjera: bažnytinės vadovybės remiamas būtų gavęs beneficiją ir klebonavęs.

Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip, nei daugelis tikėjosi. Būdamas Vienoje, P.Skarga susipažino su šv. Ignoto Lojolos ordinu; jam patiko jėzuitų disciplina, veiklos apimtis ir įtaka Europoje. 1568 m., daugelio atkalbamas, išvyko į Romą. Ten P.Skarga studijavo teologiją, klausė Vatikano šv. Petro bazilikoje išpažinčių, įstojo į jėzuitų noviciatą. 1571 m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove.

Vyresnybės pasiųstas, 1573 m. sausio mėnesį P.Skarga atvyko į Vilnių padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui . Lietuvoje pamokslininkas rado savo apaštališkajam darbui plačią dirvą. Po keleto mėnesių viešėjimo Vilniuje jis rašė jėzuitų provinciolui: “Stebėdamas šio krašto vargus, jaudinuosi iki širdies gelmių. Tiek daug tūkstančių apleistų katalikų čia be kunigų, be duonos, kurios mažutėliai prašo, nes kai kurie yra priversti vykti dvidešimt mylių kelio, kad Vilniuje galėtų išpažintį atlikti. Neieškokime nei Rytų, nei Vakarų Indijos. Tikra Indija yra Lietuva ir Šiaurė…”.

Jėzuitams atiduotoje šv. Jono bažnyčioje skambėjo ugningi P.Skargos pamokslai, privertę ne vieną grįžti į katalikų tikėjimą. Pamokslininkas kovojo su erezijomis ne tik žodžiu. Prie šv. Jono bažnyčios jis organizuoja Švč. Sakramento broliją, kurios nariai dalyvauja Eucharistijos adoracijoje ir procesijose, padeda vargšams, lanko ligonius ir t.t. Kaip rašo tuometinis Vilniaus kolegijos rektorius Varševickis ordino generolui, iki tol Vilniuje tokių procesijų nebuvo, jos savo nepaprastumu traukte traukė žmonių minias. P.Skarga paskelbė daug pamokslų apie Švč. Sakramentą, polemizavo raštu su Andriumi Volanu, Vilniaus kalvinistų vadovu. 1576 m. pasirodė pirmasis jo darbas Apie Švč. Eucharistiją prieš kalvinistų erezijas ir Andrių Volaną…”.

Vilniuje P.Skarga išleido net 11 knygų. Be poleminių straipsnių, Vilniaus laikotarpiu buvo sukurtas reikšmingas veikalas “Apie Dievo Bažnyčios vienybę”, 1577. Šis darbas, antrąkart išleistas 1590 m., tapo Lietuvos Brastos sinodo unijos pagrindu. Po poros metų, 1579-aisiais, jėzuitų provinciolo pavedimu buvo parašyta knyga “Šventųjų gyvenimai”, plačiai išgarsinusi autorių ir sulaukusi net 25 leidimų.

1579 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė akademiją, kurios pirmuoju rektoriumi buvo paskirtas P.Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių Steponą Batorą aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo 1579 iki 1584 metų. Per šį trumpą laiką buvo nuveikta gana daug: įkurti Filosofijos ir Teologijos fakultetai, į kuriuos sukviesta įtakingų užsienio šalių mokslininkų, vyko intensyvus mokslinis kultūrinis darbas, padėti pamatai geresniam Lietuvos žmonių švietimui ir išsimokslinimui. Vilniaus akademija jau savo veiklos pradžioje tapo stipriu mokslo židiniu visoje rytinėje Europos dalyje, pritraukdama įvairių kraštų žmones: artimiausi Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetai nebuvo tokie įtakingi, o kitos aukštosios mokyklos atsirado gerokai vėliau – švediškasis Tartu universitetas buvo įkurtas 1632 metais, Suomijos Turku universitetas – 1640, o seniausias Rusijoje Maskvos universitetas – tik 1755 metais.

P.Skargai rūpėjo ne vien studentų išsimokslinimas, bet ir jų visuomeninė veikla: akademiniam jaunimui jis įsteigė sodaliciją, religinę broliją Marijos garbei, kurios nariai lankydavo ligonius prieglaudose, mokė katekizmo gatvėse ir šiaip žmonių susibūrimuose, netgi plaudavo kojas ligoniams. Tai liudija, kad Vilniaus akademija jau nuo pat pradžių nebuvo uždara institucija – studentai buvo rengiami būti atsakingi už savo valstybę ir jos žmones.

Lietuvos ir Lenkijos karalius Steponas Batoras labai pasitikėjo P.Skarga, todėl pavedė panašią jėzuitų kolegiją įkurti ir Polocke. 1583 m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas Livonijos vietininko patarėju.

1584 m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į Krokuvą. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala, po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva” Sekdamas italų pavyzdžiu, P.Skarga šiame mieste įkuria kelias organizacijas. Pirmoji jų – “Gailestingumo brolija” (“Bractwo Milosierdzia”) – pradėjo veiklą jau 1584 metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki 1948 metų. Prie “Gailestingumo brolijos” P.Skarga prijungė bažnytinį banką “Varguolių kamara” padėjo susikurti draugijai “Šv. Mikalojaus skrynelė” kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P.Skarga su kitais kapitulos nariais įkūrė “Šv. Lozoriaus broliją”

Visą tą laiką P.Skarga nenuilsdamas mokė žmones žodžiu ir plunksna. Jo pamokslai traukė žmonių minias į šv. Barboros bažnyčią, prieš kurį laiką perduotą jėzuitams. 1597 m. Krokuvoje pasirodė “Sekmadienio ir švenčių pamokslai”. Šį savo veikalą P.Skarga dedikavo Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliui Zigmantui III, prie šių pamokslų prijungė ir savo garsiuosius “Seimo pamokslus”1600 m. Krokuvoje išleistus “ Pamokslai apie septynis sakramentus” paskyrė žymiam Lietuvos didikui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. Testamentiniu P.Skargos kūriniu laikomas 1610 m. Krokuvoje išleistas darbas Lenkijos karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių kvietimas atgailai”. Be šių stambių veikalų, P.Skarga parašė dar keletą smulkesnių, daug poleminių straipsnių ir vertimų.

Atsidėti vien tiktai kūrybai ir ganytojiškai veiklai neleido užimamos pareigos: nuo 1588 m. P.Skarga tapo Zigmanto III rūmų pamokslininku. Manoma, kad P.Skarga dalyvavo 15 Seimų, ne kartą kalbėjo iš sakyklos Vavelio katedroje Krokuvoje ir šv. Jono bažnyčioje Varšuvoje. Jis pirmasis iš dvasininkų prabilo Seimui lenkų kalba, pirmasis išdrįso pabarti, pamokyti savo klausytojus.

Silpstant jėgoms daugelį kartų prašė karaliaus, kad leistų jį poilsio. 1612 m. Velykų pirmąją dieną 76 metų P.Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro bažnyčioje Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti Mišių, tik kiekvieną dieną priimdavo šv. Komuniją. 1612 m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė. Visuose miestuose, kur tik jis buvo lankęsis, buvo aukojamos gedulingos Mišios su daugybe dvasiškių ir miniomis tikinčiųjų. P.Skargą palaidojo šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios požemyje Krokuvoje. Laidotuvių pamokslą pasakė kitas garsus ano meto pamokslininkas Fabjanas Birkovskis

P.Skargos pamokslų nuostatos. P.Skargos pamokslai, įrašyti į lenkų literatūros aukso fondą, dar ir dabar domina tyrinėtojus. Jo darbų reikšmę galima nusakyti tokiais žodžiais: “Ar nori tapti geru pamokslininku? – skaityk Skargą; filosofu? – skaityk Skargą; teologu – skaityk Skargą; politiku – skaityk Skargą; krikščioniu? – skaityk Skargą. Skarga tikrai yra viskas visiems. Praėjusių laikų dvasia, jaučiama pamoksluose, nė kiek nesumažina jų vertės, tik dar labiau pabrėžia tai, kuo pamokslininkas gyveno, kas jam buvo svarbu.

P.Skargos įsitikinimu, Lietuvos ir Lenkijos valstybė yra kamuojama šešių baisių ligų: žmonių priešiškumo valstybei ir godumo; kaimynų kivirčų ir vaidų; katalikų tikėjimo pažeidimo ir erezijų epidemijos; pagarbos karaliui bei valdžios susilpnėjimo; neteisingų įstatymų; akivaizdžių nuodėmių bei piktybės, kurios prieš Dievą kyla ir bausmės iš Jo reikalauja. Pamokslininkas nurodo žmonėms vienintelį kelią, kaip išsigydyti nuo šių ligų ir apginti valstybę, neleisti jai pražūti – tai artimo ir tėvynės meilė, tikėjimo vienybė, tarpusavio susiklausymas ir paklusimas Dievui.

P.Skarga savo klausytojams priekaištauja, kad tarp žmonių maža beliko krikščioniškos meilės, kuri yra valstybės tvirtumo pamatas. Ragindamas vieniems kitus mylėti, jis primena Dievo meilę žmonėms: “Nes nieko Viešpačiui Dievui nėra būdingesnio kaip visiems žmonėms gera daryti. Ir kas toks yra, tas savyje turi Dievo panašumą ir paveikslą” Kaip ir daugelis to meto rašytojų, su meile ir užuojauta jis kalba apie paprastą žmogų, piktinasi išnaudotojais: “Supykęs dvarininkas ar seniūnas ne tik viską atims, bet ir užmuš, kada nori ir kaip nori”. Už šių žodžių slypi karti to meto tikrovė: nuo 1518 m. karališkasis teismas nustojo peržiūrėti valstiečių skundus ir šie tapo visai beteisiai. Pamokslininkui vargšas yra ne mažiau vertas meilės negu kilmingasis, užtat ragina visus žmones būti supratingais, gyventi vienybėje ir santarvėje su savo broliais: “Jeigu esame Jo mokiniai, jeigu krikščionys, jeigu gimę Jo krikšte, jeigu Jo kančios ir kraujo atpirkti, jeigu Kristų tikime, pripažįstame jį Viešpačiu ir mūsų vadovu kaip ištikima Jo šeimynėlė, jeigu mes Jam priklausome, jeigu naudojamės Jo namų turtais ir ištekliais, jeigu norime ilsėtis Jo globoje ir šešėlyje (…), – turime sutarti ir vienybėje gyventi, ir santarvėje laikytis”.

Artimo meilė P.Skargos pamoksluose neatsiejama nuo tėvynės meilės. Pamokslininkas cituoja Senąjį Testamentą, kur rašoma apie Mozės, Samsono, Dovydo, kitų šventų vyrų ir moterų meilę tėvynei, primena, kad tėvynė žmogui yra kaip tikra motina, kurią Dievas įsakė gerbti. Antrajame Seimo pamoksle P.Skarga kreipiasi į susirinkusius: “Pažiūrėkite, kokią priespaudą ir tironiją kenčia Turkų ir Maskvos valstybių piliečiai. Ne tokia jūsų tėvynė: motina jums yra, o ne pamotė. Ant savo rankų jus nešioja ir jokių skriaudų kęsti neleidžia”

Viena didžiausių blogybių P.Skarga laiko tikėjimo suskaldymą, nes “karalystė negali gyvuoti be Dievo pagalbos”. Pamokslininkui tėvynė ir tikėjimas yra kaip nedaloma visuma: per tikėjimą tauta bendrauja su Dievu, sužino Jo valią. P.Skarga primena, kaip Dievas išvedė savo išrinktąją tautą iš Egipto nelaisvės, davė įsakymus ir liepė jų klausyti. “Ir tokia nelaisvė, – sako pamokslininkas, – yra tikroji laisvė, kai tarnaujam tam, kuris yra nuo gimimo mūsų ponu, kuris už tarnybą gerai apmoka, kurio tarnyba yra dėkinga ir garbinga…” Tauta, P.Skargos supratimu, yra laisva, priklausydama Dievui, jo valiai ir sprendimams, nelaisva – vergaudama svetimiems žemės dievams. Pamokslininkas kalba pranašo Izaijo žodžiais: “karalystė, kuri tau netarnaus, žlugs ir tautas sunaikins” nurodydamas į akivaizdžią grėsmę Lietuvos ir Lenkijos valstybei: “Žiūrėkite, turkiškas kalavijas kaipmat pasiruošęs paliesti jūsų galvas, o mūsų kaimynė kas metai vis arčiau prieina prie mūsų vartų…”

P.Skarga savo pamoksluose gina stiprios monarchinės valstybės idėją kaip santarvės ir stiprybės pagrindą: “Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas. Tačiau pamokslininkas anaiptol nepritaria neribotai valdžiai, o tuo labiau savivalei: akcentuodamas teisės svarbą valstybėje, pasisako prieš beteisiškumą, klestintį Turkų, Totorių ir Maskvos monarchijose. Anot pamokslininko, ten nesilaikoma įstatymų, kurie reikalingi valstybei “kaip reikalingos kūnui akys”. Jų būtinumą P.Skarga apibūdina tokiais žodžiais: “Ir geriau būti miestui be mūrų (…), negu be teisės. Nes apsiginti nuo kokios nors kariuomenės galima, o be teisės gyventi ir išlikti nė vienam negalima”.

Pamokslininkas teigia, kad įstatymai turi būti visiems teisingi: negali vieniems padėti, kitiems kenkti; statutų kūrėjams primena: “Bijokite savo Viešpaties Dievo, kuris uždraudė rašyti piktus ir neteisingus įstatymus ir griežtai dėl to baudžia”

P.Skargos pamoksluose neretai pasikartoja Dievo bausmės motyvas. Pamokslininkas ne gąsdina, o įspėja Lietuvos ir Lenkijos valstybės žmones apie galimą valstybei pavojų kalbėdamas pranašų Izaijo, Jeremijo ir kitų žodžiais, primindamas, kad valstybė negali gyvuoti be artimo ir tėvynės meilės, be vieningo tikėjimo ir santarvės, kurią laiduoja žmonių susiklausymas ir paklusimas Dievui. Kaip ir Senojo Testamento pranašai jis kreipiasi į savo tautą: “Bijokite galų gale šių pranašysčių. Aš neturiu iš Viešpaties Dievo ypatingo apreiškimo jums ir jūsų pražūčiai. Tačiau turiu iš Viešpaties Dievo misiją ir pavedimą, kad jums jūsų piktybes nurodyčiau ir bausmę už jas, jeigu jų nenugalėsite, pasakyčiau. Visos karalystės, kurios žlugo, tokius Dievo pasiuntinius turėjo, kurie jiems aiškiai parodė jų nuodėmes ir pranešė apie žlugimą”

P.Skargos darbų reikšmė. vo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, P.Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tokį jį prisimena kardinolas Commendone, taip jį pristato garsus pamokslininkas Fabjanas Birkovskis. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P.Skargos “Šventųjų gyvenimai”, susilaukę vėliau net 25 leidimų.

Legenda apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą 1792 m. buvo išspausdinti “Seimo pamokslai”. Tokiu būdu autorius atsidūrė tarsi už literatūros ribų. Romantikai matė jame patriotą, regintį tautos smukimą ir veltui perspėjantį savuosius apie jų tėvynės neišvengiamą sunaikinimą. Žymiausias lenkų romantikų atstovas Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz) “Seimo pamokslų” autoriui paskyrė visą 1841 m. birželio 25 d. paskaitą (College de France), kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. “Skarga nepriklauso kokiai nors partijai ar epochai, – rašo poetas, – jame atsispindi visas kraštas, visa tauta su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi”. A.Mickevičiaus sukurtame P.Skargos portrete galima rasti nemažai romantinio herojaus bruožų: jis – aplinkinių nesuprastas, niekintas, vadintas inkvizitorium. klastotoju, absoliučios valdžios šalininku, jis – pranašas, vienintelis suvokęs tautos vietą ir paskirtį istorijoje. A.Mickevičius, remdamasis P.Skargos pamokslais, pirmasis prabilo apie lenkų tautos misiją tarp kitų slaviškų genčių, pavadino Lenkiją “civilizacijos tvirtove”.

Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, P.Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Tuo metu buvo parašytos didelės monografijos lenkų, prancūzų, rusų, ukrainiečių kalbomis. Istorikus domino P.Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P.Skarga: stipri valdžia (aukštino monarchiją), visų bendros pastangos dideliems darbams (peikė Seimo atstovus dėl nesantaikos, mokė visus būti vieningus), religijos vienybė (pasisakė prieš erezijas). Istorikų nuomone, P.Skargai pavyko įgyvendinti tik trečiąjį programos punktą. Katalikų bažnyčia pavergtoje Lenkijoje nesusitaikė su istorine skriauda ir tapo valstybingumo idėjos skleidėja – katalikybė sutapo su lenkiškumu. Lotyniškojo universalizmo virtimą lenkiškuoju tikėjimu istorikai susiejo su P.Skargos vardu. Profesorius Stefanas Bieškas rašė: “Mes giliai suprantame Skargą, kad lenkas turi dvi motinas: bažnyčią ir tėvynę, kad pirmąja ir tikrąja motina, be kurios nebūtų antros, yra tikėjimas, Kristus.

AUGUSTINAS ROTUNDAS buvo vienas reikšmingesnių šio laikotarpio rašytojų . Rotundas Vilniuje buvo vaitas, Žygimanto Augusto sekretorius, elgėsi kaip Lietuvos pilietis. Rotundas pasireiškė kaip publicistas, istorikas ir teisininkas. Buvo labai išsimokslinęs žmogus. Jis padėjo paruošti brošiūra „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“, kuri buvo išleista lenkų kalba apie 1564 m. Brošiūra yra įdomus priešunijinės publicistikos pavyzdys. Ji buvo parašyta kaip atsakymas į lenkų publicisto Oženchovskio brošiūrą „Piramidė“. Oženchovskio manymu Lenkijos valstybinę santvarką sudaro  tikėjimas, kunigas, altorius ir karalius, o viršuje – Gnezo arkivyskupas. Taigi aukščiausia valdžia priklauso bažnyčiai. Tuo pačiu Lenkijoje esanti geriausia santvarka, o blogiausa – LDK. Lenkija – tai ideali valstybė, o Lietuva tai vergų kraštas. Suprantama, kad Lietuvos feodalai turėjo į tuos užsipuldinėjimus atsakyti. Toks atsakymas ir buvo „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“. Pati brošiūra parašyta su didele erudicija. Įrodinėjama silogizmais, , autoritetais ir konkrečia istorine medžiaga. Remiamasi Platonu, Aristoteliu, Ciceronu, Makiaveliu ir kt. Nurodoma, kad, kai Lenkiją valdė kunigaikščiai, buvo geriau, nes nebuvo ponų savivalės. Brošiūroje suteikiami užstojami žemesnieji luomai, ginami valstiečiai ir miestiečiai, pasisakoma už tvirtą karaliaus valdžią. Kaip teisininkas Rotundas redagavo trečiąjį Lietuvos Statutą, tačiau mirė to darbo nebaigęs. Antrąjį Lietuvos Statutą jis išvertė į lotynų kalbą ir paskyrė jį Steponui Batorui. Prie vertimo pridėjo prakalbą ir trumpą Lietuvos kunigaikščių kronikėlę. Prakalboje laikomasi pažiūros, kad lietuviai yra kilę iš romėnų ir kad lotynų kalba yra teiktinesnė už rusų kalbą. Rotundas norėtų, kad lotynų kalba ne tik būtų vartojama mokyklose, teismuose, bet ir privačiame gyvenime ji užimtų žymesnę vietą. Jis pasisako prieš lietuvius, kurie niekina savo lotyniškosios kilmės kalbą ir šneka bei rašo lenkiškai. Žygimanto Augusto pavedimu jis rašė Lietuvos istoriją lotynų kalba. Istorijos rankraštis neišliko.

20. Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos DK. Mikalojus Daukša

Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje. Nežinoma irgi, ar Daukša studijavo. Tačiau jo vaikystės ir brendimo metu jau nemažai Lietuvos jaunimo siekė aukštojo mokslo, vykdavo studijuoti. Aukštosiose mokyklose (pvz., artimiausiuose Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetuose) studijuodavo ne vien didikai ar turtingieji bajorai. Jas baigdavo ir smulkūs bajorai, turtingesni miestiečiai, o kartais ir vienas kitas valstietis. Todėl reikia manyti, kad ir Daukša kur nors studijavo. Be tokios prielaidos būtų nesuprantamas jo mokytumas, platus humanistinis išsilavinimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, pagaliau jo kaip dvasininko karjera.

Dvasininko luomą Daukša pasirinko apie 1551-1562 m, norėdamas, matyt, turėti neblogą pragyvenimo šaltinį ir tuo pačiu atsidėti mokslui. Iš pradžių jis greičiausiai ėjo kur nors vikaro pareigas, o nuo 1570 m. buvo Krakių klebonas. Gyvendamas Krakėse, lengvai galėjo palaikyti ryšius su palyginti netoli buvusia tėviške ir dažnai joje lankytis. 1572 m. jis buvo paskirtas Žemaičių kanauninku ir persikėlė į Varnius, vyskupijos sostinę, kartu ir toliau likdamas Krakių klebonu. Varniuose Daukša dirbo drauge su istoriku Motiejumi Strijkovskiu, kuris irgi ten buvo kanauninkas. Kultūriniais interesais, atsidėjimu Lietuvos istorijai M. Strijkovskis turėjo traukti Daukšą, galėjo būti jam skatinančiu pavyzdžiu. Daukša gerai sugyveno ir su vyskupu Jurgiu Petkūnu (Petkevičiumi), kuris buvo studijavęs keliuose universitetuose ir pažino užsienio šalis. Galbūt, ir jis turėjo Daukšai teigiamos įtakos. Šis vyskupas rūpinosi Daukšos bažnytine karjera, paskyrė jį vienu iš savo testamento vykdytojų ir užrašė jam dovaną – baltą žirgą ir laikrodį. Po jo mirties Žemaičių vyskupu 1576 m. tapo Merkelis Giedraitis, su kuriuo Daukša ypač artimai bendradarbiavo. M. Giedraitis savo planų neribojo vien tikybiniais dalykais, todėl labai vertino Daukšos interesų platumą, gerą lietuvių kalbos mokėjimą, liaudies pažinimą. Vyskupas stengėsi jį geriau aprūpinti, sudaryti palankesnes sąlygas jo darbui. 1580 m. Daukša paskiriamas pelningos Kražių koplyčios altarista, bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. 1585 m. jis jau buvo Žemaičių vyskupijos oficiolas – artimiausias vyskupo padėjėjas, bažnytinis teisėjas. Jam tekdavo faktiškai valdyti vyskupiją, tvarkyti įvairius reikalus. Tas pareigas Daukša ėjo iki 1592 m. Iš jų buvo atleistas, matyt, dėl to, kad galėtų labiau atsidėti literatūriniam darbui ir užbaigti vertimus. Tais pačiais 1592 m. vietoj Krakių jis gavo daug turtingesnę Betygalos parapiją. Gyvenimo pabaigoje Daukša pergyveno M. Giedraičio mirtį (1609 m.) ir trumpai bendravo su nauju vyskupu – Mikalojumi Pacu. Jis buvo M. Giedraičio testamento liudininkas, vyskupas užrašė jam dovaną – šermuonėlių kailius, paruoštus pamušti, ir sieninį skambantį laikrodį. Po M. Giedraičio mirties Daukša, seniausias kanauninkas, turintis didelį patyrimą, gerai pažįstantis dieceziją (vyskupiją), buvo išrinktas vyskupijos administratoriumi. Perdavęs vyskupiją naujam vyskupui M. Pacui 1610 m., Daukša neilgai begyveno. Mirė 1613 m. Varniuose ir ten buvo palaidotas. Jo knygos buvo atiduotos Kretingos vienuolyno bibliotekai.

Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Tarkvinijus Pekulas, popiežiaus nuncijaus auditorius, 1579 m. vizitavęs Žemaičių vyskupiją, konstatavo žemą dvasininkų moralę, nepakankamą pasiruošimą, neišprusimą, abejingumą pareigoms, visišką nesirūpinimą religijos propagavimu, menką lietuvių kalbos mokėjimą. O apsilankęs Krakėse, Daukšos klebonijoje, pažymėjo, kad joje yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų. Tarp jų buvo ir Erazmo Roterdamiečio „Adagia” ir dvi graikų kalbos gramatikos (F. Melanchtono ir J. Meclerio). Tas knygas T. Pekulas liepė Daukšai sudeginti arba suplėšyti, arba perduoti jėzuitams. Taigi Daukša, matyt, mokėjo ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, savo bibliotekoje turėjo ir graikiškų knygų. Jo biblioteka, atrodo, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje (šalia Albrechto Goštauto, Abraomo Kulviečio, Žygimanto Augusto, Motiejaus Strijkovskio, Merkelio Giedraičio, Jurgio Albino bibliotekų). Dvasininkų tarpe knyga (ypač pasaulietinė) tuo metu mažai tebuvo paplitusi. Didesnius jų rinkinius turėjo tiktai humanistai, renesanso žmonės, siekę universalumo, troškę praplėsti savo akiratį. Be to, knygos tuomet buvo labai brangios, jei reikėdavo atsigabenti iš užsienio, nes Lietuvoje knygų prekyba buvo menka.

Daukša buvo uolus katalikas. Iš šešių kanauninkų, buvusių Žemaičių vyskupijos kapituloje 1579 m., vizitatoriui T. Pekulai jis pasirodė rimčiausias. Buvo ne tik išsimokslinęs, bet turėjo ir kunigo šventimus, atlikdavo bažnytines pareigas. Jam nieko nebuvo galima prikišti moraliniu atžvilgiu, ir tuo Daukša išsiskyrė iš daugumos dvasininkų. Iš visų šešių vyskupijos kanauninkų vienintelis vilkėjo dvasininko drabužius ir turėjo tonzūrą. Tačiau kartu Daukša buvo tolerantas. Jis, kaip ir vyskupas M. Giedraitis, bendravo su reformatais, tuo nusikalsdamas bažnytinei drausmei. Drauge su evangelikais jis pasirašė reformato Morkaus Vnučkos testamentą; į teismus savo įgaliotinius siųsdavo ir reformatus. Gana liberaliai žiūrėjo ir į daugelį bažnytinių nuostatų (išpažintį, mišias, pamokslus). Nors Daukšos pasaulėžiūra buvo religinė, nors jis buvo katalikas, kontrreformatorius, bet jį buvo stipriai paveikusios ir gaivios, pažangios renesanso idėjos. Dvasininkas neužgožė jame žmogaus, piliečio, patrioto. Feodalinę santvarką vertindamas kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, jis kartu matė jos negeroves, gilius prieštaravimus: didėjančią valstiečių priespaudą ir beteisiškumą, neribotą feodalų savivaliavimą, liaudies niekinimą, joje susikaupusią neapykantą. Į tai jis žiūrėjo kaip į šalintinas negeroves, tačiau manė, kad feodalų ir valstiečių konfliktą galima išspręsti moralinėje plotmėje. Tipiškos dvasininkų pažiūros į tai buvo reakcingesnės, negu Daukšos. Su socialinėmis Daukšos pažiūromis susijęs jo rūpinimasis švietimu, mokslo propagavimas. Pagrindinę epochos švietimo problemą – mokslo prieinamumą liaudžiai – jis, atrodo, sprendė taip, kaip pažangiausi ano meto pedagoginės minties atstovai. Vizitatorius 1579 m. rado Krakėse Daukšos išlaikomą mokytoją, kuris turėjo 12 mokinių. Su Daukšos švietėjiška veikla sietinas taip pat mokyklos atsiradimas Močėnuose, Babėnų apylinkėje.Taigi Daukša buvo neeilinis, įžymus žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą, siekęs didžių dalykų. Jam būdingas humanistinis išsimokslinimas, platūs užmojai, veržlumas ir valingumas, gilus patriotizmas. Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Dėl to jį labiausiai ir vertiname.

Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Tačiau jie daug svarbesni už anuos savo kalba, patriotinėmis idėjomis.Ne visi Daukšos darbai tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertimas. Tačiau buvo manyta, kad jis, be to, išvertė į lietuvių kalbą bulę „In coena Domini” („Surinkimas gromatos […] Gregario trečio lieko popiežiaus”) ir 1588 m. išleido pamokslų rinkinį (homilijas).

Jokūbo Ledesmos, ispanų jėzuito, Katekizmą Daukša išvertė ne iš ispanų, o iš lenkų kalbos. Tai pažymėta tituliniame vertimo puslapyje („iš liežuvio lenkiško”). E. Zitingas (Sitting) nustatė, kad Daukša vertė iš XVI a. pabaigos lenkiško Ledesmos Katekizmo, savo ruožtu versto iš italų kalbos.

Daukšos „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus” buvo išleistas Vilniuje 1595 m., atrodo, M. Giedraičio lėšomis, ir skirtas Žemaičių vyskupijai. Jį sudaro dvi dalys: 1) „Mokslas krikščioniškas” (katekizmas) ir 2) „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių”. Ilgą laiką jis buvo nežinomas, tik 1886 m. jį surado ir perspausdino E. Volteris, o 1926 m. dar kartą perspausdino (kartu su lenkišku originalu ir anoniminiu 1605 m. vertimu) E. Zitigas. Ši siauro konfesinio pobūdžio knygelė, skirta pagrindiniams katalikų tikėjimo dalykams mokyti, yra svarbi dėl savo kalbinių bei stilistinių ypatybių. Katekizmą Daukša vertė gana laisvai, nesilaikė aklai originalo, taikėsi prie naujo skaitytojo – lietuvio. Kai ką jis praleido, pakeitė arba papildė bei praplėtė. Daugumas tų pakeitimų neliečia esmės, neišeina iš tikybinių katekizmo rėmų, bet vienas kitas yra įdomesnis. Taigi versdamas Daukša sukonkretino mintį, išskaičiavo gausias senojo tikėjimo liekanas liaudyje. Jo žodžių teisumą patvirtina daug kitų šaltinių iš XVI a. ir vėlesnių laikų. Tačiau pagrindinė Katekizmo vertybė yra jo kalba. Atrodo, kad Daukša žinojo apie lietuviškas protestantų knygas (M. Mažvydo, B. Vilento, iš dalies J. Bretkūno) ir jomis pasinaudojo, bet kartu neabejotina, kad jis savo pirmtakus pralenkė. Katekizmo vertimas, atrodo, buvo tiesiogiai skirtas Žemaičių vyskupijai, bet faktiškai Daukša jį skyrė visiems lietuviams. Tuo būdu jis susidūrė su bendrinės literatūrinės kalbos problema. Daukša norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Gerai žinodamas Lietuvos tarmes, jis galėjo prie visų derintis. Jam ypač rūpėjo leksika, jos turtingumas ir grynumas. Labiausiai krinta į akis leksinių paralelizmų vartojimas. Daukša deda juos greta vienas kito, sujungdamas jungtukais arba, ir, jungiamaisiais žodžiais tai yra, taip pat prirašo paraštėse. Jokiame ankstesniame ir vėlesniame lietuviškame leidinyje, išskyrus Daukšos Postilę, jų nėra tiek sukaupta. Daugelis leksinių paralelizmų yra iš kasdieninės aplinkos ir apyvartos.. Nemaža jų taip pat abstrakčios ir perkeltinės prasmės. Leksiniais paralelizmais, gausiais sinonimais Daukša norėjo padaryti savo kalbą įvairią, žodingą, įtikti įvairių tarmių skaitytojams, o kartais – paaiškinti svetimybes. Kadangi daug dvasininkų lietuviškai silpnai temokėjo arba visai nemokėjo, Daukša kad jiems būtų lengviau susigaudyti, paraštėse ties lietuviškais žodžiais rašė ir atitinkamus skolinius. Nors Daukša taip pat vartoja skolinių, bet jų kiekis Katekizme keliskart mažesnis, negu M. Mažvydo ir kitų pirmųjų rašytojų. Daukša pralenkė savo pirmtakus ir vertimo menu. Apskritai imant, Katekizme, kaip ir kituose lietuviškuose XVI a. leidiniuose, dominuoja pažodinis vertimo principas.

Kalba, iš kurios verčiama, yra lyg modelis, kuriam stengiamasi prilygti. Dėl to mažiau paisoma savo kalbos specifikos, jos vidinių dėsnių. Tačiau Daukša turėjo gerą kalbos jausmą ir versdamas pažodinio principo aklai nesilaikė. Jis keitė daiktavardinį nusakymo būdą veiksmažodiniu, rasdavo tinkamų pakaitalų idiomoms, vieną gerą atitikmenį keliems žodžiams, išvengdavo to paties žodžio kartojimo. Jis ne tik tiksliai ir taisyklingai, daugiausia gražiai lietuviškai išvertė originalą, bet prilygo jam ir stilistiniu atžvilgiu. Ne kartą jaučiame visai laisvą, nė kiek originalo nevaržomą Daukšos žodį, natūralų iškalbingumą. Dažnai jo sakinys, ištisas periodas skamba laisvai, lengvai, lyg prieš keliasdešimt metų, bet ne prieš šimtmečius būtų parašytas. Ne vienas pasakymas Daukšos vertime gavo tokią formą, kuri jau nebekito, plačiai paplito ir visuotinai įsigalėjo. Daukša įvedė Katekizme nemaža svarbių, kultūriniam gyvenimui reikalingų žodžių. Daugelį jų ėmė iš gyvosios kalbos, suteikdamas naują turinį, perprasmindamas. Kitus sukūrė pats, dar kitus perėmė iš ankstesnių rašytojų ir padėjo jiems įsitvirtinti. Katekizmo vertime vartojami įvairūs psichologiniai terminai – pojūčių pavadinimai, psichinių galių, procesų, jausmų, nuotaikų, ypatybių pavadinimai, pagaliau šiaip įvairių sričių žodžiai, išlikę iki šių dienų. Gyvus, vaizdingus Daukšos pasakymus galima traktuoti kaip literatūrinio stiliaus užuomazgas. Apskritai, originalo vaizdinių elementų Daukša nesumažina, nesusilpnina, o juos pagausina ir sustiprina. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė yra veiksmažodis – konkretus, gyvas, vaizdus, dinamiškas ir liaudiškas, susijęs su kasdieniška aplinka, alsuojąs betarpiška. Tuo tarpu originale veiksmažodis yra daugiau bendrinės, sąvokinės reikšmės, mažiau teturi vaizdinio atspalvio. Daukšai rūpejo ne tik vaizdingumas, bet ir stilistinis sklandumas, skambumas. Tuo tikslu jis sumaniai vartoja ilgesnes ir trumpesnes žodžių lytis.

Katekizme Daukša išspausdino ir dviejų giesmių vertimus: Tomo Akviniečio giesmės (Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji”) ir „Salve regina” („Sveika, karalyčia”). Tai buvo pirmos lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir kartu tai pirmos išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės. Pirmoji iš jų eiliuota, o antroji parašyta ritmine proza. Daukša, matyt, didesnių eiliuotojo gabumų neturėjo. Vėlesniuose giesmynuose jo verstomis giesmėmis, atrodo, nebuvo pasinaudota.

Pagrindinis Daukšos darbas, su kuriuo susijusi jo šlovė, yra Jokūbo Vujeko Postilės vertimas. Tai stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas greta J. Bretkūno Biblijos vertimo. Postilė, kaip minėta, 1595 m. buvo atiduota spausdinti, bet išėjo tik 1599 m. Spėjama, kad Daukša ją išvertė 1582-1595 m. J. Vujekas, lenkų jėzuitas, vienas stambiausių kontrreformacijos šulų, parašė dvi postiles: didžiąją ir mažąją. Didžioji buvo skirta siauresniam, mokytesniam skaitytojų ratui, dvasininkams, o mažoji – neturtingiems kunigams ir mažiau išsilavinusiems skaitytojams. Ypač populiari buvo jo mažoji Postilė. Kadangi lenkų reformatai buvo išleidę daug gerų postilių, J. Vujekas turėjo parašyti tokią, kuri atsvertų visas reformatų postiles. Dėl savo nuopelnų kontrreformacijai J. Vujekas buvo vadinamas Lenkijos Ciceronu. Kurį laiką jis gyveno ir Lietuvoje, 1578-1579 m. buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius. Todėl vyskupas M. Giedraitis, o gal būt, ir Daukša galėjo būti su juo pažįstami.

Pilnas Postilės pavadinimas yra toks: „Postila katolicka. Tai est: išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus”. Be J. Vujeko pamokslų, joje yra originalių priedų, kurie ne visuose egzemplioriuose vienodi. Tačiau iš skirtingų egzempliorių padarius vieną, knygą sudarytų:

1. Lotyniškas ketureilis, skirtas M. Giedraičio herbui. Jame dirbtinai mėginama poetizuoti vyskupo veiklą, kelti jo nuopelnus tėvynei.

2. Lotyniška 8 eilučių epigrama, skirta M. Giedraičiui. Joje su daug didesniu užmoju aukštinamos vyskupo dorybės ir nuopelnai, užtikrinamas jam neblėstantis atminimas. Laikas sunaikina didžių karalių sostines, marmurą, piramides, užmarštin nugramzdina karvedžių garsą, bet vyskupo šlovė būsianti nemari, nes jis savo liaudžiai parūpinęs šventąjį peną. Kai kuriuose egzemplioriuose po epigrama pažymėtas autorius Vaclovas Labunauskis, o iš tikrųjų, kaip išaiškino K. Jablonskis, tai Vaclovas Daujotas iš Labūnavo. S. Daukantas savo turėtame Daukšos Postilės egzemplioriuje ranka įrašė lietuvišką šios epigramos vertimą, po kuriuo taip pat pažymėtas Vaclovas Labunauskis. Tačiau ligi šiol neišaiškinta, ar tai senas vertimas, ar S. Daukanto laikų.

3. Lotyniška Daukšos prakalba į M. Giedraitį. Tai lyg atviras laiškas vyskupui. Čia jis idealizuojamas, šlovinamas, prilyginamas žymiausiems amžiaus vyrams, iškeliamas kaip vyskupas, valstybės veikėjas ir žmogus. Panegiriškai atsiliepiama ir apie pačią Postilę bei jos autorių. Postilė vadinama puikiu veikalu, vertu išplatinti visame pasaulyje, o J. Vujekas – mokyčiausiu ir religingiausiu vyru. Postilės išleidimas lietuvių kalba laikomas nemirtingu ir beveik dievišku vyskupo sumanymu. M. Giedraičiui būsią dėkingi: 1) tėvynė – už atsidavimą, 2) dvasininkai – už darbo palengvinimą, 3) piliečiai – už išganingą mokslą, 4) visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo apleidimo ir pražūties. Visi kiti – tai visi nekatalikai, reformatai (kalvinistai ir liuteronai). Taigi Postilės vertimas turėjo būti reikšmingas visai tautai, visiems lietuviams, nepaisant kokio jie bebūtų tikėjimo. Daukšos kultūriniai patriotiniai interesai čia aiškiai pranoksta religinius. Postilė taip pat skiriama ne tik dvasininkams ir per juos liaudžiai, bet visiems luomams, visiems feodalinės visuomenės sluoksniams: didikams (summis), bajorams (mediocribus) ir valstiečiams (infimis).

Daukša didžiuojasi atliktu darbu. Jis lygina save su orfėju, paaukojusiu dievams lyrą, kuria nuolat naudojosi, taip pat su romėnų kariu, prie Heraklio šventovės durų sudėjusiu ginklus, kuriais daug kartų buvo nugalėjęs priešą.

4. Lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Ji yra programinio pobūdžio, geriausiai parodo Daukšą kaip kovotoją dėl gimtosios kalbos teisių.

5. Patys pamokslai. Juos versdamas, Daukša naudojosi ir reformatų raštais – B. Vilento „Evangelijomis bei epistolomis”, bet neištisai. Postilėje dominuoja savarankiškas vertimas.

Svarbiausias dalykas Daukšos Postilėje yra jos lenkiškoji prakalba. Joje matyti gilus Daukšos susirūpinimas savo tauta, jos ateitimi. Ji yra lyg koks naujo etapo manifestas. Iš jos Daukša išryškėja kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų.

Veiksnių, nulėmusių Daukšos pažiūras į gimtąją kalbą, buvo keletas. Pirmas veiksnys – paties Daukšos vaikystės ir darbo aplinka. Gimtoji jo kalba buvo lietuvių. Vaikystėje jis kitokios kalbos tikriausia negirdėjo. Su lenkų kalba susidūrė, turbūt, tik mokydamasis. Todėl jis buvo iš prigimties prisirišęs prie lietuvių kalbos. Su tuo susijęs kitas veiksnys – Daukšos ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija. Nuo XVI a. vidurio, o ypač po Liublino unijos, viršūniniuose feodalų sluoksniuose ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba, bet ji ilgą laiką dar liko svetima smulkiajai bajorijai (ypač Žemaičiuose). Lenkų kalba darėsi stambiųjų feodalų kalba, kuria jie norėjo atsiskirti nuo smulkiųjų bajorų ir liaudies. Smulkieji bajorai buvo labai prisirišę prie savo gimtosios lietuvių kalbos ir XVI amžiuje ją tebevartojo. Tokia aplinka skatino ir Daukšą, kilusį iš smulkiųjų bajorų, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Prisidėjo čia ir trečias veiksnys – kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Vienas aktyviausių tos kovos dalyvių buvo tiesioginis Daukšos viršininkas – M. Giedraitis. M. Daukša su Giedraičiu gerai pažino to meto politinį gyvenimą ir suprato, koks pavojus gresia Lietuvai. Jis norėjo likviduoti pražūtingas Liublino unijos pasekmes. Stambieji feodalai, gindami Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažiausiai neturėjo. Tačiau smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. Kova dėl valstybinio savarankiškumo žadino ir tautinį jų sąmoningumą, skatino rūpintis lietuvių kalbos likimu.

Tie trys veiksniai sudarė prielaidas išaugti Daukšai kaip kovotojui dėl gimtosios kalbos teisių. Tačiau jį subrandino ir teoriškai apginklavo ketvirtas veiksnys – būtent renesansas. Renesanso epochoje vyko persilaužimas iš lotynų kalbos į tautines kalbas. XVI amžius kaip tik buvo kovos dėl tautinių kalbų ir jų įsigalėjimo Europos literatūroje laikotarpis. Kova dėl tautinių kalbų kartu buvo kova dėl kultūros demokratizavimo, kad ji būtų prieinama platiesiems sluoksniams ir kad jie galėtų dalyvauti jos kūrime.

Daukša skelbė tautinį bendrumą su liaudimi. Feodalinėje visuomenje luomus skyrė neperžengiama privilegijų ir prietarų siena. Į liaudį buvo žiūrima iš aukšto, stengiamasi ją vis labiau pavergti ir išnaudoti, nuo jos atsiriboti. Todėl bendrumo su liaudimi skelbimas ir propagavimas buvo pažangus. Feodalizmo laikams taip pat buvo būdingas provincinis uždarumas. Žemaičiai ir aukštaičiai dažnai laikydavo vieni kitus kone svetimšaliais. O Daukša gerai suvokė žemaičių ir aukštaičių tautinį bendrumą. Jis kalba tik apie visus lietuvius kaip vieną tautą, apie visiems bendrą lietuvių kalbą. Tuo jis pralenkė ne tik daugumą amžininkų, bet ir žymiai vėlesnių (net XIX a. pirmos pusės) rašytojų.

Daukša nė žodžiu neužsimena apie tariamą lietuvių kilmę iš romėnų, nekalba apie valstybę nuo jūrų iki jūrų. Rūpindamasis tėvynės likimu, jos valstybiniu savarankiškumu ir gerove, kaip ateities laidą jis nurodo visai kitą dalyką – tautinę kultūrą, kuriamą gimtąja kalba. Tačiau, ragindamas vartoti lietuvių kalbą, Daukša anaiptol nepasisako prieš kitas kalbas, jų mokėjimą, mokymąsi ir vartojimą. Į pirmąjį planą jis iškelia visų tautų natūralią teisę vartoti savo kalbą, visoms kalboms pripažįsta lygybę. Jis nekalba, kaip daugelis kitų anuometinių kalbos gynėjų, apie tobulas ir netobulas, gražias ir negražias kalbas. Savaime suprantamu dalyku laiko visų kalbų vartojimą, branginimą, ugdymą ir išlaikymą, todėl nori, kad ir lietuvių kalbai būtų pripažintos lygios teisės. Taigi Daukša pasirodo kaip vienas pažangiausių kovotojų dėl tautinių kalbų teisių XVI amžiuje. Jo pažiūrose nė ženklo nematome tautinio ribotumo, uždarumo, horizonto siaurumo. Prakalboje išryškėja taurus jos autoriaus humanizmas. Pavyzdžiu nurodydamas kitas tautas, Daukša siekia dviejų pagrindinių dalykų: 1) įvesti lietuvių kalbą į viešąjį valstybinį gyvenimą, padaryti literatūrine, rašto kalba ir 2) kurti lietuvių literatūrą, savąją raštiją, duoti jai pradžią. Prakalboje Daukša išreiškė ne vien savo ir pažangiosios ano meto šviesuomenės pažiūras, bet ir plačiųjų liaudies masių, taip pat smulkiosios bajorijos nuotaikas. Joje atsispindėjo augantis.

Daukšos Postilės prakalbai būdingos ne tik humanistinės idėjos, bet ir renesansinė argumentacija. Plačiai pagrįsdamas ir įrodinėdamas būtinumą vartoti savo gimtąją kalbą, Daukša remiasi ne Biblija, ne Bažnyčios tėvais, ne scholastiniais išvedžiojimais ir silogizmais. Daukša, kaip ir daugelis renesanso filosofų, žiūri į prigimtį, gamtą kaip į nepajudinamą dalyką. Jos įstatymų turi visi paisyti, laikytis, iš jų neiškrypti. Visi turi klausyti jos balso, taigi visi turi vartoti ir savo gimtąją kalbą. Antras Daukšos argumentų šaltinis yra istorija, tautų ir valstybių – Persijos, Romos, Graikijos, Arabijos – likimas. Daukša teigia, kad tos valstybės išsilaikė tiktai išsaugodamos savo kalbą. Tokiais argumentais irgi pasireiškia renesanso epochos dvasia. Daukša taip pat, kaip ir daugelis renesanso humanistų, kalbą laikė ne kokia absoliučia „dievo dovana”, o tokiu žmonių prigimties dalyku, kurį pats žmogus turi ugdyti ir tobulinti. Jeigu ilgainiui vienos pasidarė turtingesnės už kitas, tai priklausė ne nuo jų pačių, bet nuo žmonių pastangų ir išmonės. Daug renesanso bruožų yra ir prakalbos formoje, išraiškoje. Ji glausta, bet labai turtinga, daro iš karto įkvėptai parašyto kūrinio įspūdį. Nėra joje jokio dirbtinumo, erudicijos demonstravimo, tuščiažodžiavimo, ilgų išvedžiojimų, citatų. Viskas atrodo natūralu, paprasta, organiškai susieta, sumaniai ir įtaigiai sukomponuota. Jaučiama aukšta literatūrinė autoriaus kultūra, antikinės retorikos išlavinta įgudusi plunksna.

Daukša, ką skelbė prakalboje, stengėsi pritaikyti gyvenime. J. Vujeko Postilės vertimas turėjo pastovią, ilgalaikę reikšmę lietuvių literatūrai. Savo gausia leksika jis žymiai praturtino besiformuojančią lietuvių literatūrinę kalbą. Versdamas Daukša parodė ir individualius stilistinius polinkius, siekė išraiškos vaizdingumo ir išbaigtumo, davė nemažai literatūrinio stiliaus, iš dalies ir grožinės prozos užuomazgų.

Postilės vertimui dar labiau negu Katekizmo būdingas leksikos turtingumas. Daukša sąmoningai stengėsi įvairinti vertimo kalbą, padaryti ją žodingesnę. Jis pažymėjo, kad žodžių gausumas knygoje lengvai praturtins uolų skaitytoją. Pagrindinė priemonė kalbos žodingumui ir įvairumui didinti buvo sinonimika. Daukša sinonimus Postilėje vartoja panašiai kaip Katekizme, bet iš dalies ir skirtingai. Katekizmui būdingas pusiau mechaninis sinonimų įvedimas. Jie daugiausia įrašyti vertimo paraštėse, mažiau jų pačiame tekste, ypač skirtingose jo vietose. Postilėje sinonimai dažniausiai įjungti į tekstą, tik maža dalis pridėta paraštėse. Sinonimai yra nevienodos paskirties. Dalis jų tolygūs savo reikšme, neturi stilistinių niuansų. Dažnai, kaip ir Katekizme, greta pateikiamas skolinys ir jo lietuviškas atitikmuo. Svarbesni yra sinoniminiai žodžiai, leksiniai paralelizmai su skirtingais prasmės, vaizdumo atspalviais. Kartais vieno originalo žodžiui duodami net 5 lietuviški sinonimai. Daukša nesitenkina bespalviais, perdaug bendros reikšmės originalo žodžiais, ieško tikslesnių lietuviškų atitikmenų, geriau išreiškiančių ir nusakančių kalbamą dalyką. Postilėje gausu įvairių gyvenimo sričių leksikos, pradedant kasdienine buitimi ir baigiant filosofiniais terminais. Joje minimi darbo įrankiai, ginklai, apranga.  Nemaža žodžių atspindi feodalinę visuomeninę aplinką, socialinius sluoksnius, jų santyklius. Yra ir kultūrinių-literatūrinių terminų. Postilėje ne kartą minimi, nors ne visuomet įprasta reikšme, kai kurie tautosakos terminai. Apskritai Daukšai būdingas siekimas išsiversti be skolinių, juos pakeisti lietuviškais žodžiais. Kur tai nepavykdavo, jis mieliau vartodavo tarptautinius žodžius – lotyniškus arba graikiškus, bet ne slavizmus. Tačiau slavizmų Postilėje irgi neretai pasitaiko. Daukša turtino savo vertimo leksiką ir naujadarais. Jis mėgo darytis abstrakčius daiktavardžius su priesaga - umas, -imas, -ėjas, su neigiamu ne-. Daug darėsi ir sudurtinių žodžių.

Daukšai rūpėjo ne vien žodžių gausumas, bet ir jų išraiškingumas. Laikydamasis daugiausia pažodinio vertimo principo, jis siekė tolygios ar net stipresnės išraiškos, įtaigumo. J. Vujeko Postilėje vyrauja intelektualinis pradas, išraiškingesnis žodis rečiau pasitaiko. Daukšai būdingas didesnis vaizdingumas, emocingumas. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė yra veiksmažodis. Jis jautė veiksmažodyje slypinčias neišsemiamas vaizdingos išraiškos galimybes ir jas gausiai panaudojo. Veiksmažodžiais ir dalyviais jis ne tik sustiprino, bet ir sudinamino išraišką. Jais daugiausia remiasi literatūrinio stiliaus užuomazgos Postilės vertime. Blankius originalo žodžius Daukša pakeičia vaizdingais, sugeba parinkti tiksliausius, specifinius kiekvienam atvejui veiksmažodžius. Daukša nenori pasitenkinti bespalviu žodžiu, jis linkęs visur vaizdžiau, įtaigiau pasakyti, sustiprinti ir pagyvinti išraišką. Tokius žodžius Daukša galėjo paimti tik iš gyvosios kalbos, iš liaudies lūpų. Ir visame Postilės vertime jaučiamas liaudiškas kalbos pagrindas. Iš liaudies šnekamosios kalbos Daukša pasisavino ir patį nusakymo būdą – gyvą, vaizdų, dažnai gruboką. Daukša, kaip ir kiti renesanso epochos rašytojai (iš dalies ir J. Vujekas), vadina daiktus tikraisiais vardais, nevengia šiurkštesnių pasakymų, palyginimų, neskirsto žodžių į kastas, maišo aukštąjį ir žemąjį stilių.

Be vaizdingumo, išraiškos liaudiškumo, Daukšai būdingas aiškumo, nusakymo pilnumo, išbaigimo siekimas. Vertime daug kur išsireikšta plačiau, konkrečiau, išsamiau ir kartu kasdieniškiau, negu originale. Vertėjas dažnai išryškina ir akcentuoja pagrindinį dalyką sakinyje, praplečia ir papildo jį naujais bruožais ir detalėmis. Tuo tikslu jis paprastai vartoja sinonimus, sinoniminius pasakymus bei sugretinimus. Sinonimų sugretinimą ir kitas žodžių grupes, kaip retorinę priemonę, jau vartojo M. Mažvydas eiliuotoje Katekizmo prakalboje ir J. Bretkūnas savo Postilėje. Tačiau J. Bretkūnas dažnai juos sugretindavo inertiškai. Jo sinoniminės grupės antrasis žodis dažnai yra trumpesnis ir blankesnis už pirmąjį, šio nepapildo, nesustiprina. O Daukša mėgsta sugretinti žodžius, kurių antrasis savo reikšme yra svarbesnis, stipresnis už pirmąjį arba bent papildo, praplečia. Pasitaiko ir asindetinis sinonimų sugretinimas, kai du žodžiai sudaro tarsi vieną sąvoką, yra tariami be pauzės. Daukša mėgsta ir kitas dvinares, nesinonimines žodžių grupes, išplečia jomis kai kurias originalo vietas.

Postilės vertimo sintaksėje, sakinio kostrukcijoje gyvosios kalbos bruožų jau labai maža. Tai aiškintina pirmiausia vertimo pažodiškumu. Daukša turėjo prieš akis ne tiktai originalo mintį, bet ir sakinio modelį, nuo kurio nenorėjo nutolti. Be to, jį traukė antikinė meninė proza, jos periodų konstrukcijos. J. Vujekas labiausiai mėgo dvinares konstrukcijas, jas derino su trinarėmis ir keturnarėmis, o Daukša dažniausiai vartoja trinares ir dvinares konstrukcijas, ypač trinares. Trinarės konstrukcijos buvo vienos mėgstamiausių antikinėje prozoje. Trinariai, derinami su dvinariais, žymiai paįvairina periodų struktūrą, ir padeda ją geriau išbaigti ritminiu atžvilgiu. Daug dėmesio skyrė Daukša periodo pabaigai – klauzulei, turbūt, sekdamas antikiniais autoriais ir retorikos teoretikais. Nuo klauzulės žymia dalimi priklausė viso periodo efektyvumas. Daukša mėgo originalo klauzulę praplėsti, pailginti – vienanarę paversti dvinare. Dvinarės klauzulės harmoningai išbaigia periodo visumos struktūrą, sudarydamos baigiamąjį atitikmenį sudėtingoms konstrukcijoms viduryje. Daukšai rūpėjo ir sakinio, periodo ritmas. Jis rinko ir derino žodžius, atsižvelgdamas į jų ilgumą, ypač periodo pabaigoje. Vienur žodžiai tolygio ilgėja, sąlygodami kylančią intonaciją. Kitur jie tolydžio trumpėja, sąlygodami krintančią intonaciją. Daukša, sekdamas J. Vujeko originalu, arba antikine proza, kartais rimuoja periodo narius, tuo sustiprindamas ir paryškindamas sintaksinius. Daukša vengia kartoti tuos pačius originalo žodžius, kad nesusidarytų monotonija, kad būtų stilistiškai sklandu ir įvairu. Daukša tai išvertė dviem skirtingais pasakymais. Siekdamas sklandumo, skambumo ir įvairumo, Daukša lygiagrečiai vartoja sutrumpėjusias ir nesutrumpėjusias žodžių formas. Daukšos vertime gana tobulą meninę išraišką gavo kai kurie priežodžiai, patarlės, posakiai. Daukša jautriai ir kūrybiškai išvertė literatūriškesnes Postilės vietas. Pasitaiko fragmentų, kur beletristiškai suvokiami ir apibūdinami įvairūs reiškiniai, dvelkteli poetinė nuotaika, nekasdieniškas požiūris į tikrovę.

21. Motiejus Stryjkovskis ir jo darbai. Renesanso istorijos pobūdis ir isoriografinė reikšmė. Istorija ir literatūra

Motiejus Strijkovskis ( 1547 – ap.1593) – istorikas ir poetas, lenkas, kilęs iš Strijkovo miesto. Ap. 1563 – 1565 m. atvyko  į Lietuvą ir ėmė tarnauti LDK kariuiomenės Vitebsko srityje pulke, kuriam vadovavo italas Aleksandras Gvaninis, ap. 1573 – 1574 m. jua buvo parašęs veikalą „Europinės Sarmatijos aprašymas“, prie kurio dirbo beveik 8 metus. Jo veikalą savo vardu 1578 m. išleido A. Gvaninis.

Tarnaudamas LDK kariuomenėje algininku, rinko ir tyrė Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1575 m. gyveno Slucke pas kunigaikštį Jurgį Olelkaitį. Nuo 1578 m. jį globojo žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. M. Strijkovskis gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“, išleistą 1582 m. Karaliaučiuje. Įvykiai dėstomi iki 1581 metų. Istorinių šaltinių traktavimu ir medžiagos dėstymu M. Strijkovskio veikalas panašus į viduramžių istoriografų darbus, bet turi ir renesanso kultūros bruožų. Istorinį procesą nagrinėjo ir aiškino ne religiniu, o valstybiniu požiūriu, gynė LDK politinį savarankiškumą, smerkė kryžiuočių agresiją. „Kronika“ yra vertingas lietuvių mitologijos, etnografijos ir tautosakos šaltinis. „Kronika“ naudojosi ir vėlesni Lietuvos istorikai. Kiti su Lietuvos istorija susiję Motiejaus Strijkovskio darbai – eiliuota kronika „Apie šauniosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“ (parašyta 1575–1578), „Dorybės šauklys“ (1574), „Lietuvos kronikos veidrodis“ (1577), „Apie tautų karūnos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laisves (1575). 1570–1573 m. parašė LDK ir gretimų šalių istoriją.

Maža dalis jo kūrinių yra išleista, gerokai daugiau žinomi tik iš pavadinimų, minimi jo paties ar kitų autorių darbuose, likę rankraščiuose. Tarp jų įdomi poema „Apie 30 tūkstančių maskvėnų ir Polocko vaivados, kunigaikščio Petro Šuiskio pralaimėjimą, kurį patyrė Ivansko laukuose prie Ulos upės, [sumušti] kunigaikščio Mikalojaus Radvilos, Lietuvos kariuomenės etmono ir Vilniaus kasteliono Grigo Chodkevičiaus Lenkijos kariuomenės didžiojo etmono…“

Karaliaus Žygimanto Augusto mirties metais (1572) arba vėliau buvo parašyti „Trenai mirus Žygimantui Augustui“ tačiau kūrinys laikomas dingusiu.

1574 metais Krokuvoje buvo išleisti du Strijkovskio kūriniai: poema „Dorybės šauklys“ ir „Šlovingo kunigaikščio, Dievo malone Lenkijos karaliaus, Lietuvos ir t.t….“

„Dorybės šauklį“ sudaro dvi dalys: 1 – skirta Lenkijos karalių kilmei ir žygimas, 2 – aprašoma Lietuvos kunigaikščių genealogija, žygiai, narsa. Išskiria tris luomus: žemdirbių, kunigų ir bajorų, arba karių. Kiekvienas turi savą dorybės sampratą, tačiau esama ir bendrų, visiems luomams privalomų nuostatų. Tai teisingumas, sumanumas, tvirtybė, kantrybė, tėvynės meilė.

Joje pavaizduota personifikuota dorybė, poetiškai apibūdinama jos reikšmė tėvynei ir tautai. 8-oje poemos giesmėje apdainuojama Lietuvos istorija. Šią giesmę Strijkovskis 1576–78 išplėtė sukurdamas istorinio turinio kūrinį „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią, giminių kilmę, galybę ir didvyriškus darbus kovų laukuose ir namie”.

Mirus jį globojusiam J. Olelkaičiui, persikėlė į Varnius, kur, palaikomas Žemaičių vyskupo M. Giedraičio, 1579–80 kūrinį žymiai papildė, pervadino ir parengė spaudai, o vėliau Karaliaučiuje prižiūrėjo jo spausdinimą. 1582 išėjęs Strijkovskio veikalas vadinosi „Niekada anksčiau šviesos neregėjusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos – Kijevo, Maskvos, Seversko, Voluinės, Podolės, Podgorjės, Palenkės Rusios ir t.t. – kronika”. Tai pirmoji išspausdinta Lietuvos istorija. Pagrindiniai jos veikėjai – lietuviai, žemaičiai ir vėliau į LDK įėjusios slavų gentys. Apie kitas tautas – lenkus, vokiečius, totorius – Strijkovskis pasakojo tiek, kiek reikalavo siužeto aiškumas. Sekdamas užsienio kronikininkų pavyzdžiais, „lietuvių, žemaičių ir rusų tautą“ jis išvedė iš Antikos istoriografams žinomų gepidų bei alanų, o pastaruosius – iš biblinio Gomero. Kad ir kaip nepagrįsta ši genezė, anuo metu ji buvo labai reikšminga, nes LDK tautas įrašė į kultūringų Europos tautų šeimą. Sekdamas Bichoveco (Bychovco) kronika, Strijkovskis į gepidų gyventas žemes „leido“ atsikelti legendinio Palemono romėnams, nugalėti vietinius gyventojus ir pradėti galingąsias Lietuvos dinastijas. Jis išsamiai aprašė, kaip romėnai iš pradžių įsikūrė prie Dubysos ir Nemuno, paskui išplėtė savo valdas visose gepidų-alanų žemėse nuo Baltijos šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose ir nuo Narevo bei Bugo vakaruose iki Dnepro rytuose. Savo žvilgsniu Strijkovskis aprėpė jau nebe LDK likučius po Liublino unijos, bet nusitaikė į Vytauto sukurtąją imperiją. Kronikoje išsamiai aprašytas ir vaizdingai apdainuotas Vytauto valdymas, užimantis kone ketvirtadalį jos teksto, taip pat palankus didžiojo kunigaikščio veiksmų vertinimas ir įspūdingas jo literatūrinis portretas. Amžininkams Vytauto laikų Lietuva turėjo tapti paskata galingos LDK kūrimui, savarankiškos valstybinės veiklos pateisinimu ir visų tolesnių veiksmų tikslu. Tokio tikslo tuo metu siekė asmenys, kuriems Strijkovskis dedikavo paskirus Kronikos skyrius: Mikalojus Radvila Rudasis, Kristupas Radvila Perkūnas, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Leonas Sapiega ir kt.

1575 m. Krokuvoje išleido eiliuotą kūrinį „Apie Lenkijos Karūnas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laisvę“, kuriame dar veikiamas kelionės į Turkiją įspūdžių aukština sarmatų laisvę ir piešia baisius turrkų nelaisvės vaizdus, tuo tasi siekdamas sužadinti savo  tautiečių pasiryžimą priešintis – turkų agresijai.

Svarbiausi ligi šiol lieka du Strijkovskio kūriniai, skirti Lietuvos istorijai ir mitologijai. 1 – asis, rašytas 1576 – 78 m. Slucko kunigaikščio Jurgio Olelkaičio dvare (vadinamas Nesvyžiaus rankraštis), tai – „Apie šlovingas lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią, kilmę, narsą, karžygių darbus karo ir taikos metu“, 2 – asis, rašytas žemaitijoje ap. 1578 – 1582 m., vadinosi „Niekad anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, žemaičių ir visos Rusios…“ 791 psl. Kūrinys, paprastai vadinamas „Kronika“. Atrodo parašė ir „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių geneologijos lentelės“, vadinamos „Lietuvos Kronikos veidrodis“.

Pirmasis vadinamas „Eiliuota kronika“ arba „Nesvyžiaus rankraščiu“.

Suformuluoja pirmąjį istorijos, kaip rašytinio dokumento, tikslą ir paskirtį. Ji turi fiksuoti amžininkų darbus ir perduoti juos ateities kartoms. Tai laiduoja tų darbų nemirtingumą, o kartu pagrindžia atskiro žmogaus ir tautos egzistavimą.

Kita istorijos paskirtis – teikti pavyzdžius, apsaugoti nuo galimų klaidų.

Istorijos ir poezijos jungtis jam atrodė natūrali ir pagrįsta, juk ir Herodotas, istorijostėvas, pateikė daugybę mitų.

„Kronikoje“ jungia realių įvykių aprašymus ir poetines improvizacijas, citatų bei šaltinių gausą ir laisvą, subjektyvią jų interpretaciją, nuolat pabrėžia tiesos siekį ir čia pat pateikiamas fantastiškiausias argumentacijas. Pasakojimas yra gyvas, įtaigus, atitinkantis pagrindinį retorikos reikalavimą: mokyti, džiuginti, įaudrinti.

22. Lietuviškosios kalvinistų literatūros atsiradimas XVI a. pab. Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“. Kalvinistų bažnytinės giesmės. Jokūbas Morkūnas

Kalvinizmo mokymo perėmimui ir konfesijos įsitvirtinimui lemiamos reikšmės čia turėjo Lietuvos Reformacijos vadovo, LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) apsisprendimas tapti kalvinistu. Su Europos kalvinizmo vadovais (Jonu kalvinu, Henriku Bullingeriu), kitais autoritetingais Vakarų evangelikų teologais jis intensyviai susirašinėjo nuo 1555 m. iki mirties. LDK spaustuvėje išleistų ankstyvųjų Lietuvos knygų negalima vadinti liuteroniškomis, nepaisant to, jog jos rėmėsi kai kuriais liuteronų autoriais. 1553 arba 1554 m. išspausdintas lenkiškas „Mažasis Brastos katekizmas“ jau turi kalvinistišką dešimt Dievo įsakymų tvarką, be to jame nesilaikoma tam tikrų liuteronų katekizmams būtinų apibrėžčių. Turint galvoje mažus ankstyviausių liuteronų ir kalvinistų katekizmų skirtumus, šį katekizmą jau reikia laikyti kalvinistišku.

Visa ankstyvoji Lietuvos kalvinistų literatūra, ypač Brastos knygos, pvz.: 1558 m .giesmynas „Giesmės Dievo garbei“, pasižymi originalumu, nes bažnytinių raštų srityje kalvinistai neturėjo vienintelio sektino pavyzdžio ir europinė kalvinistų ortodoksija dar nebuvo nusistovėjusi. Ankstyvąsias kalvinistų knygas lenkų kalba rengė Radvilos Juodojo globojami autoriai: Bernardas Vojevodka, Simonas Zacijus, Jonas Zaremba, Jokūbas Silvijus ir kt. Brastos spaustuvės produkcija, pradėjusi nebenutrūkstamą LDK protestantų literatūros ir apskritai knygų spausdinimo istoriją Lietuvoje, vainikavo savo veiklą pirmąja Lietuvos Biblija, lenkų kalba išspausdinta 1563 m. Kalvinistai yra literatūrinės religinės polemikos Lietuvoje pradininkai.

1594 m. Vilniuje išėjusio kalvinistų katekizmo pagrindu buvo parengtas pirmasis Lietuvos kalvinistų leidinys lietuvių kalba – Vilniaus teismo raštininko Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“ su giesmėmis (1598). Tuoj po Petkevičiaus „Katekizmo“ pasirodė Jokūbo Morkūno „Postilė“ (1600).

MERKELIS PETKEVIČIUS buvo Vilniaus žemės teismo raštininkas kilęs iš senos vidutiniųjų bajorų giminės. Tos giminės nariai ėjo  karaliaus dvare įvairias tarnybas. Jis buvo uolus reformatas, karšto temperamento. Petkevičius 1598 m. savo spaustuvėje ir savo lėšomis išleido lenkiška-lietuvišką katekizmą. Knyga panaši į Mažvydo katekizmą: pats katekizmas joje užima tik dalį, toliau eina maldos, giesmės, Dovydo psalmės ir agenda (apeigų formulės). Tekstas išspausdintas lygiagrečiai dviem kalbomis. Šio katekizmo pasirodymą neabejotinai paskatino M. Daukšos katekizmas. Petkevičius irgi pabrėžia gimtosios kalbos reikšmę, bet savo katekizmu jis nori padėti kalvinistų kunigams, daugiausia lenkų dvasininkams. Nemaža Petkevičiaus knyga išleista skubotai. Vertėjui nerūpėjo lietuvių kalbos grynumas ir gražumas. Jis laikėsi pažodinio vertimo principo, paliko lietuviškame tekste beveik pusę lenkiškų žodžių. Tuo atžvilgiu katekizmas davė pradžią klerikaliniam žargonui lietuvių raštijoje. Katekizme be prozinių dalykų yra ir giesmių. Tai pirmas giesmių rinkinėlis LDK. Giesmės verstos iš lenkų kalbos, laikantis originalo, bet apskritai jų vertimas blogas. Taigi, pirmoji lietuviška reformatų kalvinistų knyga, palyginus su M. Daukšos leidiniais, yra žingsnis ne į priekį, o atgal. Tačiau ir jame yra gražių lietuviškų žodžių, pasakymų. Jo giesmėse ryškesnė, negu Mažvydo katekizme ir giesmyne, izosilobizmo formavimosi tendencija. Neblogai išverstos kai kurios Kochanovskio psalmės.

JOKŪBO MORKŪNO postilė pasirodžiusi 1600 m., buvo antras reformatų leidinys LDK. Pačioje knygoje niekur neparašyta, kad vertė Morkūnas. Bet vertėjo klausimas tebėra neišspręstas. Postilė versta iš lenkų reformato Mikalojaus Rejaus postilės penktojo leidimo, išėjusio Vilniuje 1594 m. Antraštėje pažymėta, kad postilę Sofijos Morkuvienės Vnučkienės lėšomis išleido Jokūbas Morkūnas, Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos tarnas. Morkūnas buvo spaustuvininkas ir knygrišys, išleidęs knygų lenkų kalba. Knygos pradžioje eina eilės – dedikacija S. Vnučkienei, pasirašyta Jono Kazoko, du lotyniški teksteliai, lietuviška prakalba skaitytojui, maldos, pati postilė (evangelijos ir pamokslai sekmadieniams ir šventėms per visus metus), o gale įdėtos lenkiškos eilės. Postilė savo formatu, apdarais ir vinjete panaši Daukšos postilę, su kuria ji ir buvo išleista konkuruoti. Postilė, kaip ir Petkevičiaus katekizmas, leistas labai skubotai, nerūpestingai. Joje daug korektūros klaidų, sumaišyti net puslapiai. Versta pažodžiui ir net paraidžiui, vertimas pilnas polonizmų. Taigi reformatai savo pirmaisiais raštais LDK pažangos nepadarė, o pradėjo formuoti lietuvių raštijoje religinį žargoną.

23. Prūsų Lietuvos liuteronų bažnytinės giesmės XVI a.

1525 m. dar prieš pasirodant M .Liutherio Deutshe Messe Karaliaučiaus pamaldų įstatuose atsirado pirmieji reformuotos praktinės liturgijos ženklai: per pamaldas įsakyta gidoti himnus vokiečių ir lotynų kalbomis.

1527 m. išleidžiami du pirmieji , o 1540 m. – trečiasis vokiškas giesmynas, kuriuose Prūsijo vokiečių liuteronų bažnyčios giedojimui buvo pateiktas visos liuteronų bažnyčios „tėvų“ poezijos komplektas: M. Lutherio, Decijaus, P.  Sperato, J. Graumano giesmės.

Lygiai po 20 metų (1547 m.) Karaliaučiuje pasirodė giesmių rinkiniai tautų, sudariusių Prūsijos Kunigaikštystės gyventojų daugumą, kalbomis. Tai lenkiškas Jano Seklucjano giesmynas Piesni ludowne ir Martyno Mažvydo Katekizmas, kuriame buvo ir vienuolikos giesmių rinkinys. Jis spėjo pasinaudoti tais pačiais metais keliais mėnesiais anksčiau išleistu J. Seklucjano giesmynu ir paimti iš jo šešias giesmes bei dvi psalmes.

Pirmoji iš šių giesmių – eiliuotas Viduramžių dekalogas, viena seniausių giesmių visomis liaudies kalbomis.

Pats Mažvydas, šias giesmes versdamas gal ir spėjo pasinaudoti J. Seklucjano giesmynu, bet nepasitenkino vien juo, pvz.: septintąjai giesmei įdėjo dar ir melodiją, ko nebuvo Seklucjano giesmyne.

Pirmajame lietuviškų giesmių rinkinyje M. Mažvydas suderino katalikų ir naująją, protestantų, liturgiją. Toks giesmynų ruošimo principas, kai pirmenybė buvo teikiama tradicinėms katalikų melodijoms ir bendriems abiem liturgijom tekstams, būdingas XVI a. Rytų Prūsijai.

Lietuvių ir lenkų liuteronų giesmynų sudarymo principas, ypač pirmųjų giesmynų, buvo tas pats, tačiau tekstai įvairavo.

M. Mažvydo paruoštas giesmynas, kurio pirmąją dalį 1566 m., o antrąją – 1570 m. Karaliaučiuje išlido B. Vilentas, buvo pirmas ir stambiausias viso XVI a. lietuviškas giesmynas tiek LDK, tiek Prūsų Lietuvoje. Jame yra 76 giesmės ir 30 eiliuotų psalmių.

Nors giesmyno sudarymo paskata buvo aiškiai reformacinė, jame išsiskiria dvi atskiros himnodijos dalys – katalikiška Viduramžių ir naujoji liuteronų.

Mažvydo giesmyno didelę dalį sudaro Viduramžių tekstai, net ir viduramžių mišių dalys,kurių nebuvo kituose to meto protestantų giesmynuose.

Kai kurios psalodijos dalys pateikiamos su melodijomis, kitų – vien tekstai.

Antrąją Mažvydo himnodijos grupę sudaro ne psalmės, o originali poezija. Mažvydo prosa (Alleluja giedojimas) stengiasi išlaikyti klasikinę sekvencijos struktūrą: tekstas pradedamas ir baigiamas vienaeiliais, o visa sekvencija sudaryta iš dvieilių, kurių skaičius gali būti neribotas. Taisyklingoje sekvencijoje kiekviena dvieilio eilutė turėtų būti vienodo skiemenų skaičiaus.

Be sekvencijų, tropų rūšiai M. Mažvydo giesmyne priklauso trys Kyrie tropai ir vienas Gloria tropas. Išspausdintos ir trys didžiosios evangelinės giesmės, vadinamosios cantica majora, jas visas protestantų bažnyčia priėmė į savo liturgiją.

Likusi M. Mažvydo Viduramžių kilmės tekstų grupė – himnai, giesmė apie dešimt dievo įsakymų bei grupelė giesmių, verstų iš lenkų kalbos.

Kita didelė M. Mažvydo giesmyno dalis – naujosios Reformacijos laikų giesmės ir visų pirma M. Liutherio tekstai.

Antrojoje M.Mažvydo giesmyno dalyje buvo išspausdinta Jono Kyrtoforo iš lenkų kalbos versta giesmė, įtraukta tikriausiai B. Vilentu sumanymu. Tai pirmojo LDK kalvinistų superintendento S. Zacijaus, drauge su kitais ruošusio Brastos giesmyną, giesmės „Požegnaj nas, Bože Ojcze“ vertimas.  Giesmė primą kartą buvo išspausdinta Brastos giesmyne.

Daugiau kalvinistų vartojamų tekstų M. Mažvydo giesmyne nebuvo. Tai liudija principinę liuteroniškų ir kruopščiai atrinktų senų Viduramžių tekstų derinimo nuostatą.

Taigi, M.Mažvydo giesmyną sudarė dvi gana skirtingos tekstų grupės – viduramžiniai, apėmę, kai kurias mišių psalmodijos dalis, mišių himnus bei kitas giesmes, ir naujieji protestantų tekstai. Toks giesmyno sudarymo principas nebuvo tipiškas nei XVI a. Prūsijoje, nei Vokietijoje. Vokiški Prūsijos giesmynai buvo leidžiami grynų liuteroniškų Vokietijos giesmynų pavyzdžiu, o pirmieji lenkiški J. Seklucjano giesmynai neturėjo griežtos liuteroniškos pakraipos, į juos įtraukta daug kalvinistų giedotų giesmių. Akivaizdu, kad Mažvydas ir jo bendradarbiai nesekė jokiu ankstesnio giesmyno modeliu, o atrinkdami giesmes, sukūrė savitą, originalų rinkinį.

Išsigryninus liuteronybės dogmoms ir formuojantis liuteronų ortodoksijai, M. Mažvydo giesmynas, nepaisant jame esančių daugelio „grynųjų“ liuteroniškų tekstų, jau nebepatenkino to meto liuteronų. 1568 m. Prūsijos kunigaikštystėje buvo patvirtinti nauji pamaldų įstatai, siekę išgryninti ir liuteronų liturgiją. Juose įsakyta saugotis „neprasmingų“, „eretiškų“ tekstų, per mišias giedoti kuo daugiau  M. Liuterio giesmių. Šių taisyklių pasirodymas buvo susijęs su XVI a.pab.Europoje bebaigiančiu susiformuoti protestantų choralu. Tuomet pradėti leisti kancionalai – homofoninių protestantų melodijų rinkiniai su „teisingais“ tekstais. 1589 m. J. Bretkūnas ir parengia pirmą tokį lietuvišką Kancionalą, kuriame, tiesa, naujų, M.Mažvydo  giesmyne nespausdintų giesmių nebuvo, bei griežtai liuteronišką giesmyną, kurį sudarė 76 giesmės.

J. Bretkūnas gerokai pakeitė XVI a,pab. Prūsų Lietuvos giedojimo repertuarą. Sudarydamas giesmyną, jis atsisakė labai didelės M. Mažvydo giesmyno dalies: nebeliko viso katalikiškų mišių klodo, daugelio Viduramžių himnų, originalių lenkų ir lietuvių giesmių. Giesmyno, nors ir sudarinėto XVI a.pab., pagrindu tapo Reformacijos metų, o pirmiausia – M. Liuterio giesmės, net tik senosios, perimtos iš M .Mažvydo, bet ir naujai išverstos.

Iš viso Bretkūno giesmyne atsirado 28 nauji Reformacijos giesmių vertimai.

J. Bretkūno kancionalebuvo 17 tų pačių, giesmyne esančių giesmių, tik su melodijomis. Tokio pobūdžio rinkiniai buvo liuteronų liturgijos dogminė šerdis. Reikšminga, jog visa ji, tiek tekstai, tiek melodijos, buvo jau pirmajame, M. Mažvydo ir B. Vilento sudarytame giesmyne.

Reformacijos giesmė gimė ne kaip poetinis kūrinys, o kaip priemonė, būdas išsakyti tikėjimo tiesas. Šia prasme tai buvo taikomoji poezija. Reformacijos laikotarpio  giesmės vadinamos aiškinamosiomis, pamokomosiomis, nes pirminis jų tikslasbuvo tikėjimo pagrindų ir dogamatikos išdėstymas. Visos jos turėjo nuoširdų kongrgacinį naujo tikėjimo išpažinimo pobūdį.

Giesmės žodžiui buvo teikiama ypatinga reikšmė, nes juo, kaip bibliniu, siekta atverti „tikrąją“ krikščionybės esmę, anot M.Liuterio, jos kilmę.

Žodžio, kaip sakramentų, tiesa buvo viena svarbiausių liuteronų tikėjimo išpažinimo atramų. Liuteronai buvo įsitikinę, kad Šv. Rašto žodis atsiveria tik kaip apreiškimas karštai tikinčiam – per Šventąją Dvasią. Jis nepavaldus intelektui. Credo principas buvo esminė išganymo garantija. Jo vardan asmeninis religinis patyrimas tapo prioritetine vertybe, suteikiančia „Dievo vaiko“ vardą, kurio, tiesa, niekam negali pateikti kaip įrodymo, bet tik jis vienas liudija tikrąąjį krikščionio išrinktumą.

Pati Reformacijos dogma, niekinanti žmogaus darbus išganymo vardan, palyginti silpnai atsispindėjo bažnytinėse giesmėse.

Dėl nesugriaunamo įsitikinimo prigimtine nuodėme, iš kurios žmogus negali išsivaduoti savo jėgomis, visas viltis protestantai dėjo į tikėjimo galią. Ši jėga buvo suvokiama ne tik kaip atsvara katalikiškai gerų darbų tiesai, bet kaip daug svarbesnis, esminis visos naujosios krikščionijos požymis, pgl kurį visas pasaulis buvo padalintas į „teisiuosius“ ir „prakeiktuosius“.

Tikėjimas savo religiniu išskirtinumu XVI a.liuteroną skatino niekitni pasaulį, o ypač renesansinį humanistinį pasididžiavimą savo „šaunumu“, protu, žinojimu, žmogiškąja galia.

Liuteronų giesmė, priešingai tuometinei Renesanso pasaulietinei minčiai, teigė žmogaus menkumą prieš Dievo didybę, neleido jaustis likimo valdovu.

Ankstyvosiose Reformacijos giesmėse neretai akcentuojamas buvo žmogaus nuodėmingumas, kurio akivaizdoje net žmogaus „širdies“ balsas buvo klaidatikystė tikrojo žodžio atžvilgiu.

Svarbi buvo ir sakramentų įtvirtinimo tema, ypač Paskutinės vakarienės ir jos komunikacijos teikimas abiem pavidalais.

Pirmosios kalvinistų giesmės, išspausdintos Brastos giesmyne, neturėjo jokio mokomojo, visuotinai skelbiamo naujų tiesų išpažinimo pobūdžio.  Vidiniai protestantizmo prieštaravimai ir iš jų besiformuojanti dogmatika pakeitė vėlesniųjų kalvinistų pobūdį. Polemikos patirtis, noras atskleisti tikėjimo išpažinimo, kaip atskiros ir tikros, įvairias erezijas atmetančios Banyčios, požymius suformavo esminį kalvinistų giesmynų bruožą – Dievo ir žmogaus, kaip pažinimo objektų, suvokimą

Kalvinizmo doktrina reikalavo ypatingos tikėjimo reglamentacijos dogmatika, kuri prilygo kultui. Kalvinistai, kaip ir liuteronai, tikėdami, jog yra išrinktieji, šį išrinktumą turėjo paliudyti ne karštu tikėjimu, bet suvokimu, žiniomis apie dieviškąjį planą.

Pradedant Brastos Katekizmu, visi vėlesni kalvinistų katekizmai buvo sudaromi griežta klausimų-atsakymų forma, o amžiaus pabaigos giesmės įgavo ištęstą, nuolat pasikartojančią tiesų išvardijimo pobūdį.

Kalvinistų giesmynai, pradedant giesmėmis apie Dievo prisakymus ir tikėjimo išpažinimą, pirmiausia pateikdavo „trumpą išguldymą“ būtinųjų žinių ir mokslo.

Nesvyžiaus ir Vilniaus rinkinių gismėse buvo ypač daug aktualijas, protestantų ginčus atspindinčių giesmių, tapatinusių savo ir pirmųjų krikščionių persekiojamą Bažnyčią. Kalvinistai netuurėjo liuteroniškojo bažnyčios „platinimo“ užmojo ir savo žinojimu bei mokslu galėjo pasitenkinti gana siauro rato bendruomenėje, kuriai reikėjo tik apsaugos. LDK kalvinistų giesmės nepasižymėjo Vakarų Europos kalvinistams būdingu lb aktyvaus tikėjimo herojaus, suvokiančio save kaip tikrai Dievo pasirinktą instrumentą, kūrimu. Dieviškoji sargyba, intymumas liko vienas esmingiausių kalvinisto vidinių poreikių, o pats žmogus buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas.

Kalvinistų ir liuteronų dogmatikos akcentai išryškina skirtingas pasaulėvokines vertinimo tendencijas: liuteronų atveju – „širdies tikėjimo“ vedamo asmens, kalvinistų atveju – sistemos tikslingumą suvokiančio ir žinančiojo žmogaus.

XVI a.protestantiškai giedojimo sistemai kurti buvo pasorinkti tradicijos tąsos aspektai: kalvinistai pirmenybę atidvė privatumui ir ankstyvajai lotyniškajai poetikai, atsisakydami visuotinumo ir senosios tradicinės apeigų formos, liuteronai – pasiliko tradiinę formą, bet atsisakė Viduramžių poetikos ir ėmė linkti į naują – liaudišką visuotinę poetiką.

24. Jonas Bretkūnas. Bretkūno „Postilė“ – pirmas originalus lietuviškos prozos paminklas. „Postilės“ žmogaus ir liuteroniškos pasaulėvokos principai

Jonas Bretkūnas – (1536 – 1602) gimė Bambolių kaime prie Alnos upės, netoli Frydlando miesteliopirmasis prūsų kilmės lietuvių rašytojas, vienas žymiausių Renesanso raštijos kūrėjų, manoma kad jo gimtosios kalbos buvo prūsų ir vokiečių, bet dar jaunystėjė išmoko ir lietuvių kalbą. Spėjama, kad baigė Frydlando mokyklą. Gal po to kurį laiką lavinosi dirbdamas lietuviškos parapijos klebono pagalbininku, nes studijuoti pradėjo vėlokai – devyniolikos metų.

1555 ma birželio 14 dieną įrašomas į Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą, pažymint, kad yra neturtingas ir našlaitis. Stodamas į univer.mokėjo lotynų kalbą, o Bibiljos nagrinėjimas reikalavo rimtai gilintis į graikų ir hebrajų kalbas.

1556 m. pab. nutraukė studijas Karaliaučiuje ir persikėlė į Vitenbergo univesitetą. Neaišku kada jis jį baigė. 1562 m. jis buvo Pietų Vokietijoje, gal net Šveicarijoje. Gal tuo metu dirbo didikų vaikų mokytoju. Tais metais kunigaikščio Albrechto nurodymu pašaukiamas grįžti į Prūsiją. Paskiriamas Labguvos klebonu. Taigi Karaliauiuje buvo žinoma, kad J.Bretkūnas moka lietuvių ir prūsų kalbas, kurios buvo reikalingos dirbančiam Labguvoje.Labguvoje išgyveno daugiau kaip 25 metus. Jo žmona tapo vokiečių bajoraitė.

Labguvoje buvo kalbama daugiausia vokiškai ir lietuviškai. Dauguma žmonių apie krikščionybę menkai ką išmanė.

Bažnyčioje dirbo dviem kalbomis. Pamokslus sakė lietuviškai ir vokiškai.

Atsidėjo mokslui ir liet.knygų rašymui, todėl ūkio reikalai jį slėgė panašiai kaip M. Mažvydą, stengėsi jų atsikratyti. Darbas Labguvoje intelektualui darėsi nebepakenčiamas. Kai 1587 m. mirė B. Vilentas, į jo vietą Karaliaučiuje paskiriamas J.Bretkūnas. mirė siaučiant maro epidemijai.

1589 m. Karaliaučiuje pasirodė trys jo parengtos nedidelės lt knygos: „Giesmės duchaunos“, „Kancionalas nekurių giesmių“, „Kolektos, arba Paspalitos maldos“.

1591 m. išėjo dviem dalimis, sujuntomis į vieną knygą, stambus jo darbas (ap.1000 psl.). tai pirma spausdinta, iliustruota postilė lt. Kalba. Be publicistinių svarstymų, apstu ir filos.minčių, atitinkančių liuteronizmo doktriną. Naudojosi kai kuriais „garsiausių teologų“ komentarais, ištikimai laikėsi liuteronybės principų, tikruoju religijos šaltiniu iškeldamas Bibliją, ypač evangelijas.

Knygos lotyniškoje prakalboje, adresuotoje kunigaikščiui Jurgiui Frydrichui, autorius pareiškia, jos rėmėsi pagr.Liuterio ir Melanchtono teiginiais.

Postilė turėjo didelę reikšmę lietuviškų raštų stiliaus ir apskritai bendr.kalbos formavimuisi.

Svarbiausias J. Bretkūno darbas – visos Biblijos vertimas į lt kalbą nebuvo išleistas. Bibiblijos vertimas į tautines kalbas buvo vienas svarbiausių kultūrinių uždavinių Renesanso ir Reformacijos epochoje.

Didelis įvykis Lietuvoje, Lenkijoje buvo vadinamosios Brastos Biblijos pasirodymas lenkų k., kurį organizavo LDK kancleris M. Radvilas Juodasis.

Išversti Bibliją buvo lb sunku ne tik dėl jos teksto senumo ir sudėtingumo, bet ir dėl to, kad lietuvių literatūrinė kalba dar buvo nesusiformavusi. . Bretkūnas nuosekliai laikėsi oroginalo, atkūrė orientalinį veikalo pobūdį, leido pasireikšti ir liet. K. Dvasisiai. Pasižymėjo kalbos ir išraiškos grynumu, vengė germanizmų. Siekė versti trumpai ir aiškiai, neskubėjo nusakinėti originalo sąvokų keliais kitais žodžiais, bet ieškojo atitikmenų, kūrė naujadarus.

Vertimo rankraštį, suskirstytą į 8 tomus, sudarantį arti 2000 lapų, iš vertėjo nupirko Prūsijos valdžia. Vertimo pagrindas buvo M. Liuterio vokiška Biblija. Naudotasi ir lotyniškais bei graikiškais šaltiniais. Remtasi dar B. Vilento „Evangelijomis bei epistolomis“.

Turime 14 J. Bretkūno laiškų. Jie rašyti 1563 – 1602 m. vokiečių ir lotynų kalbomis. Pagr. Tea – nepasitenkinimas ūkininkavimu, troškimas dirbti kūrybinį darbą, atitinkantį išsilavinimą ir lt kalbos mokėjimą.

Siekė, kad jo veiklą remtų valdžia. Sutelkė nemažą būrį pagalbininkų – kunigų, gerai mokančių lt kalbą.

Matė sunkią žmonių būtį, paprastus žmones užjautė, smerkė žiaurų ponų elgesį. Žadino lt tautinę sąmonę, ragino žmones reikalauti tokių kunigų, kurie rašo lt knygas.

„Postilėje“ jaučiamas šiltas ryšys su parapijiečiais. Paprastai kreipiasi į žmones dgs 1 asm., lyg kalbėtų ir jų, ir savo vardu.

Perspėjo, kad netikėtų žolininkais, butininkais, žyniais, visokiausiomis dievybėmis. Baro žmones ir už tai, kad neina  bažnyčion, o karčemon.

Svarbiausias kalbos šaltinis buvo lietuvininkų šnekamoji kalba. Liaudies kalbai būdingas ir stačiokiškumas ir švelnumas. Mėgsta sustiprinti išraišką. Vartojo meilius pasakymus. Yra liaudiškų palyginimų, vaizdingų vksm. Kūrėsi naujų žodžių. Mėgst.jo retorinė figūra yra anaforinis pakartojimas. Mėgsta ištisas sinonimų tiradas.

Teigia, kad mirtis atėjo iš velnio. Didelį dėmeį skyrė tam, kaip išmokti gyventi. Kasdien žmogus tui peržvelgt 10 įsakymų. Prieš mirtį turi žmogus visiems atleisti – „Gyvenimas kaip kelionė“. Žmogus kaip tarnas pasaulyje. Teigia, kad žmogaus prote nėra nieko duota. Pabrėžia lietuviųk.svarbą.

25. Pirmoji lietuviška Biblija. Simono Vaišnoro „Žemčiūga teologiška“

Stambiausias, daugiausiai jėgų pareikalavęs Bretkūno darbas buvo biblijos vertimas. Pradėjo ją versti 1579 m., baigė 1590 m. Vertė su pertraukomis. Išvertęs rūpinosi išleidimu, įteikė komisijai tikrinti. Tačiau komisijai toks uždavinys pasirodė per sunkus, ji prašė skirti į pagalbą hebrajų kalbos žinovų. Biblijos išleisti Bretkūnui taip ir nepavyko. Rankraštis buvo nupirktas iš jo prieš pat mirtį ir yra išlikęs Getingene. Jo fotokopijos yra saugomos VU bibliotekoje. XVII a. pradžioje Jonas Rėza bandė išleisti Bretkūno bibliją bent dalimis, bet visos jos dar niekas nėra išspausdinęs.

Biblijos vertimas Bretkūnui, atrodo, buvo pats brangiausias darbas. Biblija yra didelis veikalas, sudarytas iš įvairaus žanro kūrinių. Ji buvo pradėta rašyti X a. prieš m. e. Ir baigta III m. e. a. Išversti Bibliją į lietuvių kalbą buvo labai sunku ne tik dėl jos didelės apimties, teksto senumo ir sudėtingumo, daugelio vietų meniškumo, bet ir dėl to, kad lietuvių literatūrinė kalba dar buvo nesusiformavusi. Nebuvo jokių pagalbinių priemonių, paruošiamųjų darbų, jokio žodyno ar gramatikos. Bretkūnas vertė bibliją su pertraukomis 12 metų, atmetus pertraukas gautųsi 5 metai, o tai yra labai trumpas laiko tarpas. B. Vilentas vien Biblijos ištraukas vertė 10 metų. Versdamas bibliją Bretkūnas turėjo po ranka hebrajišką originalą, kurį nuolatos lygino su graikišku, lotynišku ir vokišku tektu. Jis laikėsi pažodinio vertimo principo, bet ne aklai. Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą, turėdamas gerą kalbos jausmą, stilistinę nuovoką, Bretkūnas pasiekė neblogus rezultatus. Bretkūnas nuosekliai laikosi originalo. Jis tiksliai perduoda kiekvieną vaizdą, kiekvieną bruožą, išlaiko orientalinį veikalo pobūdį. Kartu jis leidžia pasireikšti ir lietuvių kalbos dvasiai. Kita labai teigiama vertimo savybė yra  ta, kad jis pasižymi kalbos bei išraiškos grynumu. Jame nėra tų gausių germanizmų, kurie įsibrovė į lietuvių literatūrinę kalbą vėliau. Trečias būdingas vertimo bruožas – trumpumas ir aiškumas. Komisijos nariai delsė patvirtinti jo vertimą, galbūt jie pavydėjo Bretkūnui lietuvių Liuterio garbės.

SIMONAS VAIŠNORAS, atrodo, buvo kilęs iš žemaičių. Savo išleistos knygos antraštėje jis pasivadino varniškiu, o prakalboje Žemaičius ir Lietuvą vadina savo tėvyne. Gimė apie 1545 m. Prūsijos kunigaikščio lėšomis trejus metus studijavo Karaliaučiaus universitete. Vėliau kunigavo, buvo paskirtas klebonu į Ragainę. Vaišnoro mirties metais 1600 Karaliaučiuje išėjo jo knyga „Žemčiūga teologiška“ versta iš lotynų kalbos. Jos autorius buvo vokiečių liuteronas Adomas Franciškus. Knygoje aiškinami pagrindiniai liuteronų tikybos klausimai. Be to, Vaišnoras išvertė į lietuvių kalbą dvi giesmes, kurios buvo išspausdintos Zengštoko giesmyne. Knygoje be atskiro antraštinio puslapio eina lietuviškai išverstas vokiečių liuterono Herbranto darbas. Tai dogmatiška polemiška knygelė. Jos vertimas labai prastas. Joje svarbiausios yra prakalbos – viena Tilžės kunigo, kita – paties Vaišnoro. Kunigo prakalboje matomas siekimas ugdyti lietuvių literatūrinę kalbą, rašoma apie nepalankiausias tam darbui sąlygas. Vaišnoro kalboje randame patį pirmą pasisakymą apie lietuvių literatūrinę kritiką. Autorius iš anksto kalba apie savo knygos sutikimą.

26. Baroko epochos bruožai ir meninio vaizdavimo principai. Barokas Lietuvoje

XV a. pabaigoje – XVI amžiuje katalikų bažnyčia išgyveno sunkų laikotarpį. Europos monarchai stiprino savo valdžią ir visais būdais stengėsi apriboti popiežių įtaką. Popiežiaus ir pasaulietinių valdovų kova privedė Bažnyčią prie Didžiojo skilimo laikotarpio (1378 – 1417 m.), kai vienu metu katalikiškąjį pasaulį valdė 2 ar net 3 popiežiai. Bažnyčia pergyveno ir vidinį nuosmukį – jos žemių valdos, turtai, dvasininkijos gyvenimo būdas kėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. Renesanso ir humanizmo idėjų veikiami protai griežtai pasisakė už Bažnyčios radikalų pertvarkymą. Reformacijos judėjimas privertė Bažnyčios vadovus imtis kontrpriemonių. 1545 – 1563 metais vykęs Tridento bažnytinis susirinkimas iš vidaus pertvarkęs Bažnyčios gyvenimą, ėmėsi priemonių kovai su Reformacija. Viena iš jų – meną panaudoti katalikiškų idėjų propagavimui. Popiežiaus valdose kilęs stilius greitai apėmė visą Italiją, paplito Vakarų ir Rytų Europoje.

Jei Renesansą galime vadinti miestų – valstybių stiliumi, tai naujasis, Baroko stilius (itališkai keistas, įmantrus), laikytinas absoliutizmo epochos stiliumi. Monarchai, pabrėždami savo galią, didybę ir turtus, leido milijonus rūmų statybai, aplink juos įrengdami fantastiškus parkus su šimtais fontanų, grotų, skulptūrų… Nuo monarchų stengiasi neatsilikti ir didikai.

Sunku būtų nurodyti Baroko epochos pradžią Lietuvoje. Daugelis mano, kad Baroko epocha Europoje tęsėsi nuo XVI a. paskutiniųjų dešimtmečių iki XVII amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. Galima tvirtinti, kad tokia chronologija tinka ir Lietuvai.

Būdingiausias Baroko stiliaus bruožas laikomas dinamiškumas, dramatizmas, polinkis į patetiką, tapybinių efektų, įmantrios formos paieškos, kontrastų, antitezių pomėgis. Baroko pradžią LDK žymi Mikalojaus Radvilo Našlaitėlio lėšomis Nesvyžiuje 1584 m. pastatyta jėzuitų bažnyčia. Grožinėje literatūroje naujus idėjinius ir estetinius pokyčius, Baroko epochos idėjas išreiškė Laurentijaus Bojerio poema „Karolomachija“, dramoje ir teatre – Grigaliaus Knapijaus tragikomedija „Filopatris“; poleminėje publicistikoje – Petro Skargos veikalai. Baroko kultūra dažnai laikoma jėzuitine arba kontrreformacine, yra glaudžiais susijusi su Tridento bažnytinio susirinkimo nuostatais bei juos reglamentuojančiais dokumentais. Beveik 20 metų trikęs Tridento bažnytinis susirinkimas iš esmės aptarė visą būsimos kontrreformacinės kovos programą. Visuomeninė, akademinė, kultūrinė jėzuitų veikla bene labiausiai paveikė Lietuvos XVI a. pabaigos ir viso XVII a. gyvenimą, to meto literatūrą, kultūrą, mokslą, žanrų ir stilių plėtotę, politinės ir pilietinės istorijos raidą. Per katalikiškąjį Vilniaus universitetą Lietuvoje plito lotynų kalbos vartojimas, antikinės literatūros imitacija, buvo palaikomi ryšiai su Vakarų Europa. Vilniuje veikė mokyklinis jėzuitų teatras, buvo organizuojama daug parateatrinių renginių, rašomi grožiniai ir moksliniai veikalai, mezgėsi lietuvių filologijos mokslo pradmenys, brendo nauja Lietuvos istorijos koncepcija.

Kitas svarbus Baroko kultūrą ir literatūrą formavęs veiksnys buvo didikų dvaruose susiklostęs gyvenimo būdas, tam tikri bendravimo ritualai, tos aplinkos žmonių išsilavinimas, religinės pažiūros, religinės pažiūros, visuomeninė ir politinė veikla. Didikų dvaruose lankėsi nemažai gabių literatų, studijavusių įvairiuose Vakarų Europos universitetuose, čia buvo kaupiamos bibliotekos, paveikslų, gobelenų kolekcijos, puoselėjama literatūrinė, muzikinė, teatrinė kūryba. Daug poetų, muzikantų, dailininkų, kitų profesijų išsilavinusių žmonių telkėsi Žygimanto Augusto rūmuose.

Baroko epochoje daugeliu atvejų vyravo tie patys žanrai, stiliai, eilėdaros formos, imitacijos šaltiniai, kaip ir renesanso epochoje. Nuosekliai eidami nuo elementarių lotynų kalbos gramatikos dalykų prie antikinių autorių kūrinių analizės, poetikos klasėje susipažinę su eilėdaros bei versifikacijos pagrindais, retorikos klasėje studentai jau buvo pajėgūs kurti savarankiškai, imituodami žinomus Antikos autorių tekstus, jų leksiką bei frazeologiją.
Vis dėlto Baroko literatūra Lietuvoje turi ir specifinių bruožų, kuriuos lėmė visuomeniniai, politiniai bei religiniai pokyčiai, estetinių idėjų Europoje raida. Vienu iš svarbiausių imitacijos šaltinių, greta antikos kūrinių, Baroko literatūroje tampa Biblija. Svarbiausią Renesanso literatūroje šaunumo sampratą Baroko literatūroje keičia pamaldumas. Šaunaus ir veiklaus žmogaus vietoje atsiranda atgailaujančio žmogaus tipas. Dievas iškyla ne kaip teologinė kategorija, bet kaip asmeninis žmogaus buvimo puoselėtojas. Keičiasi ir meninė stilistinė Baroko literatūros raiška. Pastebimai ima ryškėti kūrinių kurinių emocionalumas, plečiasi poetinio vaizdo asociatyvinė amplitudė, situacija nusakoma metaforiškai, nevengiant hiperbolizavimo.
Viena iš svarbiausių Baroko literatūros ypatybių laikomas retoriškumas, suvokiamas kaip tam tikra mąstymo, imitavimo, raiškos būdų forma.

27. Baroko asmens savirefleksija. Memuaristika, autobiografija, kelionių aprašymai. Mikalojaus Radvilo Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ ir Teodoro Jevlašauskio „Atsiminimai“, Teodoro Bilevičiaus „Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme dienoraštis“

Žmones visada traukė svetimi kraštai, kelionės, nepatirti įspūdžiai. Smalsumas ir nuotykių romantika padėjo atrasti naujus geografinius pasaulius, nežinotas iki tol civilizacijas ir tautas. Beveik visa pasaulinė grožinė literatūra rėmėsi kelionės, išbandymų, atradimo, grįžimo namo, laukimo topika. Kai kuriuos įspūdžius keliauninkai užsirašydavo tarsi sau, negalvodami apie būsimas publikacijas, o tiesiog norėdami išsaugoti patirtus išgyvenimus, vaizdus ir faktus. Dienoraščiai, kelionių aprašymai, memuarai paženklinti rašiusiojo individualybės, subjektyvių emocijų, sudaro reikšmingą senosios raštijos dalį. Šimtmečius pragulėję archyvuose, nūnai jie keliami į dienos šviesą, publikuojami, iš naujo perskaitomi. Subjektyvus žmogiškasis jų tekstas ypač didina jų vertę.

Žinodami, kad kai kurie žmonės jau keliavo po Europą XIII-XIV a. (vienuoliai, pirkliai, diplomatai), o ypač jų kelionės suintensyvėjo XV a., kai daugelis didikų vaikų vyko studijuoti į didžiausius Europos universitetus, galėtume laukti ir kokių nors tos kelionės aprašymų. Seniausias šio žanro kūrinys yra Jurgio Radvilos „Kelionės į Italiją 1575 aprašymas“.

Savo jaunesniajam broliui Jurgiui Radvilai nenusileido ir kitas Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus MIKALOJUS KRISTUPAS RADVILA NAŠLAITĖLIS (1549-1616), palikęs mums kelionės į Šventąją žemę aprašymą. Radvila Našlaitėlis pradinį mokslą išėjo namuose, tikriausiai prižiūrimas kokio nors mokytojo kalvinisto. Vėliau studijavo Leipcigo, Strasbūro, Romos, Paryžiaus universitetuose. Apie 1567 metus perėjo į katalikybę. Ėjo aukštas pareigas – kašteliono, vaivados. Nesvyžiuje pastatė pirmąją Lietuvos-Lenkijos valstybėje barokinę jėzuitų bažnyčią, kolegiją, benediktinų vienuolyną, pilį. Nesvyžius tapo reikšmingu kultūros centru. Čia buvo turtinga biblioteka, archyvas, veikė teatras. Čia buvo sudarytas ir 1613 m. tiksliausias tuo metu LDK žemėlapis. 1575 m. Radvila Našlaitėlis padovanojo Vilniaus jėzuitų kolegijai savo spaustuvę. Radvila Našlaitėlis buvo silpnos sveikatos, todėl sykį, negalavimams paaštrėjus (jį kankino stiprūs galvos skausmai), davė įžadą aplankyti Šventąją žemę. Jeruzalėje jis išbuvo dvi savaites, aplankė įžymiausias krikščionių vietas, Kristaus kančios ir mirties kelią, vėliau išplaukė į Egiptą. Čia praleido du mėnesius ir grįžo į gimtąjį Nesvyžių. Radvilos Našlaitėlio veikalas „Kelionė į Jeruzalę“ pirmą kartą buvo išleistas Branieve 1601 m. Veikalas buvo labai populiarus. Dabar žinomi keturi lotyniški, devyni lenkiški, du vokiški ir vienas rusiškas leidimas. Radvilą Našlaitėlį iš kitų piligrimų išskiria jo interesų platumas. Autorius ne tik detaliai aprašo savo įspūdžius, vietoves, augalus, upes, matytus žmones, tautas, bet ir demonstruoja apsiskaitymą, mokytumą, bando pats daryti mokslines išvadas. Savo įspūdžius jis lygina su istoriniais šaltiniais, pavyzdžiui Herodoto veikalais, kitų keliautojų aprašymais, su tam tikromis Senojo ir Naujojo Testamento vietomis. Kita vertus, autorius nepretenduoja būti visažiniu. Taigi pasakotojas „Kelionėje į Jeruzalę“ iškyla kaip smalsus žmogus, siekiantis tikslumo ir norintis sudominti skaitytoją. Jo pasakojimas gyvas, emocingas, įtaigus. Galbūt Radvila Našlaitėlis yra pirmasis lietuvis XVI a. pab. įkopęs į Egipto piramidžių viršūnes, aprašęs Sfinksą ir Memfio akropolį. Atrodo Radvilos buvo didžiausi keliauninkai.

Kelionių įspūdžių aprašymus papildo Vilniaus universiteto auklėtinio TEODORO BILEVIČIAUS dienoraštis, rašytas 1677-1678 kelionėje po Vakarų Europą lydėjo Mykolą Kazimierą Radvilą ir jo žmoną. Dienoraštyje gana nedaug asmeninių išgyvenimų. Pagrindinė jo tema yra bažnyčios: kruopštus jų interjero, meno vertybių ir relikvijų aprašymas. Visas dienoraščio tekstas niekada nebuvo išleistas. Dabar žinomi du jo rankraščiai. Spausdinti buvo tik fragmentai.

TEODORAS JEVLAŠAUSKIS (1546-1604) – vienas iš nedaugelio LDK rašytojų, kilęs iš sulenkėjusios rusų stačiatikių bajorų giminės. Dirbo karaliaus kanceliarijoje, tvarkė Radvilos Našlaitėlio reikalus. Jevlašauskio dienoraštyje atsiskleidžia LDK papročių realijos, įvairių tikybų žmonių bendravimas, išryškėja krikščioniškų ir pagoniškų pažiūrų santykis, pasikliovimas Dievo valia ir liaudies tikėjimų paisymas. Jevlašauskis vienintelis iš LDK rašytojų vartoja melancholijos sąvoką, kuri reiškia ne tik tam tikrą dvasios būseną, bet ir gilinimąsi į save, savistabą, intensyvią savianalizę. Tai vertinga medžiaga padedanti geriau pažinti XVI a. pabaigos LDK piliečio vertybes, idealus, gyvenimo būdą.

28. Konstantinas Sirvydas – lietuviškojo Baroko klasikas. Sirvydo postilė „Punktai sakymų“ ir katalikiškoji XVII a. mintis

Konstantinas Sirvydas – (1578/1581 spėjama, Sirvyduose netoli Anykščių, mirė 1631 VIII 23 Vilniuje); religinis rašytojas, leksikografas, vienas lietuvių raštijos pagrindėjų, valstietiškos kilmės, aukštaitis.

1598 įstojo į Jėzuitų ordiną. Mokėsi jėzuitų mokyklose Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Pułtuske. Profesoriavo Vilniaus akademijoje, buvo jos rektoriaus tarėjas, dėstė teologiją,. Apie dešimt metų lietuvių ir lenkų k. sakė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje. Buvo pirmasis, kuris pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Pamokslai gana intelektualūs, ne kaimo bendruomenei, kaip Bretkūno. Skirtas akademinei visuomenei. Pagr.yra Biblija, evangelija. Sprendžiami ontologinės sampratos, būties ir nebūties problemos. Žiūrima į žmogu barokiniu aspektu. Pasirinkimo klausimas priklauso tik nuo žmogaus… Žmogaus egzistencija – kova su pagundomis. Dažnai moko kaip reikia išmanyti savo nuodemes. Postilė lb alegoriška. Būties problemas vaizduoja naudodamas alegorija. Meditatyvumas. Kaltės jausmo jutimas nuolatinis, kurį reikia išpirkti dvasiniu meditavimu. Daug dėmesio skiriama ardvės ir laiko savimonei. Sprendžia vakuumo sąvoką. Žmogus – viso kosmoso mikroskopinis atspindys. Žmogus – “mažasis svietas”. Pragaras – pasidavimas žmogaus silpnybėms. Mėgo cituoti šv. Augutiną, nors jį dažniausiai cituoja protestanatai. Turėjo filosofijos ir laisvųjų mokslų magistro laipsnį. Pirmasis leksikografas. Pirmasis lietuviško žodyno autorius, gabus mokslininkas, daug žodžių sukūrė, leksikos kūrėjas

Sirvydo veiklos kryptį ir pobūdį nulėmė, iš vienos pusės, kultūrinis pakilimas, reiškęsis XVI a. ant.pus., irk ova dėl valstybės savarankiškumo, o iš kitos pusės, religinės kovos, jo paties priklausyma jėzuitų ordinui. Tačiau neigiama jėzuitų ordino įtaka Sirvydo veikloje buvo atsverta patriotinių tendencijų. Jis išsiskyrė iš kitų jėzuitų tuo, kad pirmas atsidėjo tik lietuviškiems raštams.

Buvo geriausias XVII a.liet..žinovas. jo kalbinių darbų paruošimas susijęs su jėzuitų mokymo programa. Kalbinių darbų reikalavo ir religinių raštų rengimas. Buvo reikalingas lietuvių kalbos vadovėlis, gramatika, žodynas.

Parengė pirmąją originalią lietuvišką postilę Punktai sakymų pamokslų santraukos pagrečiui lietuvių ir lenkų k. Lenkiškas tekstas yra vertimas iš liet. Kalbos, o ne atvirkščiai. Tai pirmas toks atvejis liet. liter. istorijoje.Pamokslai ne plačiai parašyti, bet nurodytos tik pagr.mintys – “punktai”. Knyga išėjo dviem dalimis (1, 1629; 2, 1644). Pirmoji Punktai sakymų dalis turi tris autoriaus parašytus priedus: lotynišką epigramą Vilniaus vysk. E. Valavičiaus herbui su herbo atvaizdu (stemą) bei lotynišką dedikaciją pačiam vyskupui ir lenkišką Prakalbą į skaitytoją. Iš šių priedų matyti, kad savo pamokslų knyga Sirvydas siekė dviejų tikslų: religinio žmonių auklėjimo ir Vilniaus vyskupijos kunigų mokymosi liet. kalbos. Punktai sakymų priklauso ir Lietuvos filosofinės minties problematikai. Jų centre mąstymai apie atskirą mirtingą žmogų, kurio dvasioje susiduria gėris ir blogis. Svarbiausias klausimas – prasmės ieškanti asmenybė. Sirvydas gali būti siejamas su praeities ir naujųjų laikų mąstytojais, bandžiusiais spręsti vieno žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį. Egzistencine problematika ir stiliumi Punktai sakymų yra barokiškas kūrinys. lotyniškoje prakalboje Sirvydas pabrėžė, kad savo knyga norėjęs papadėti pamokslininkams, nemokantiems lietuvių kalbos, ir ragino tą kalbą studijuoti. Labiausiai jam rūpėjo sklesisti katalikybę, kovoti su reformacija. Visa jo mintis sukasi tikybos pasaulyje, jis daugiausiai remiasi bibliją, aiškina ją, visur įžiūrėdamas paslėptą prasmę. Jam būdingas scholastinis bibiljos traktavimas ir su tuo susijęs alegorizavimas. Taip pat propaguoja asketizmą ir skelbia bažnyčios primatą. Nori, kad bažnyčia apimtų ir apkabintų visą pasaulį. Sirvydas mato socialinę neteisybę ir stovi skriaudžiamųjų pusėje, vaizdžiu palyginimu atskleisdamas išnaudotojiškos santvarkos esmę.

Norėdamas rašyti trumpai, bet įtaigiai, ieško tikslaus, tinkamo, su reikiamu emociniu ir vaizdiniiu atspalviu žodžio. Dažniausiai vartoja vaizdinį veiksmažodį, taiklų epitetą ir palyginimą.

Čia regime ne Tomo dievą – pasaulio prasmingumo puoselėtoją, bet Augustino – asmeninio  žmogaus buvimo puoselėtoją. Jo atspirteis taškas – ne pasauliui prasmę teikiąs dievas kūrėjas, bet prasmės ieškant žmogaus asmenybė.

Laisvę suprato dvejopai: kaip vidinę, dvasinę ir išorinę, visuomeninę. Santykiuose su žmonėmis, su pasauliu asmenybė nėra ir negali būti laisva, tarp žmonių įmanomas tik darnus, meile ir lygybe pagrįstas sygyvenimas. Deramą visuomenės tvarką lemia sąžiningas visų piliečių darbas. Visuomenės darna reikalaujanti teisminės visų piliečių lygybės. Reikalauja, kad didikai gerbtų jiems priklausomus žmones.

Žmogaus laisvės kūrėjo akivaizdoje išpažinimas neatsiejamas nuo dvasinės asmenybės raidos suvokimo, nuo nuojautos, kad gyvenimas žmogui yra ne tik duotas, bet ir užduotas. Kūrėjo dovanota laisvė verčia žmogų būti pareigos asmenybe, atsakinga už savo gyvenimo prasmę. Nors mūsų valandas, dienas, metus, skaičiuojąs dievas, bet avo laiką kuriame patys. Nesutampanti objektyvi laiko tėkmė su prasmingai asmenybės nebūtu laiku.

Darbą suprato ne vien kaip aktyvų pamaldumą, bet ir kaip kuriančią, visuomenės dvasios gyvenimą keičiančią žmogaus veiklą. Pats lietuvių pamokslininkas garsėjo nergėtu darbštumu, atsidėjimu tautos kultūrai.

Nežinia – nuolatinė žmogaus būklė pasaulyje, nes jis nenumanąs, ką turi savyje pikta irk ą gera, ar ilgai bus sveikas ir turtingas, nežinąs “apie valandą smerties savo”, nei apie vietą ir būdą jos nesąs tikras, ar jo darbai patinką dievui, ar pateksiąs “dangaus karalystėn”.

Didis esąs tas, kuris savo nebūtį “savo nieką” pažino. Suvokusi savo menkystę, pajutusi pragaištingą aistrų galią ir gąsinantį savosios būties beribiškumą, “Punktų sakymų” asmenybė pasaulio nežinioje kreipiasi į dievą, kaip į vienintelę sielos atramą.

Dabartinių žmonijos vargų ir kančių priežastis esanti nepaklusnybė dievui, atsižadėjimas jog lobos. Nes kol žmogus dievo klausęs, tol klausęs žmogaus ir jo geidulių žvėris.

Čia laisvės klausimas regimas baroko mąstytojo žvilgsniu.

Sirvydo mintis atveria žmogų kaip “sutvertą dievą” – neribojamų galimybių, neimatuojamos gelmės būtybę ir tuojau pat, šios atvirybės pabūgusį, skaudžių nežabotos renesanso laisvės pasekmių pastūmėta, skuba žmogaus sielą užsklęsti, nukreipti ją vieninteliu – dievo malonės keliu.

29. Sirvydo lietuvių kalbos žodynas. Jonas Jaknavičius

Sirvydas yra lietuvių leksikografijos pradininkas, parašęs lenkų–lotynų–lietuvių k. žodyną Dictionarium trium linguarum. Išėjo penki jo leidimai: prieš 1620, 1631, 1642, 1677, 1713. Pirmasis leidimas, kurio žinomas vienintelis egzempliorius (saugomas Maskvoje), yra defektinis, neturi pradžios ir pabaigos, galėjo vadintis kitaip. Jis sudarytas pagal lenkų kalbininko N. Volckmaro žodyno lenkų–lotynų k. dalį, turi ~6000 lietuviškų žodžių. 1631 jo leidimas nesurastas arba neišlikęs, kiti leidimai sudaryti pagal lenkų filologo G. Cnapijaus (Knapskio) žodyno lenkų–lotynų k. dalį. Juose yra ~10 000 lietuviškų žodžių. Žodynas tyrėjo universalios reikšmės – leido visiems studijuoti ir norminti liet. literatūrinės kalbos rytinį variantą, apskritai liet. bendrinę kalbą, padėjo plėtoti lietuvių leksikografiją. Žodynas turtingas ir svarbus. Buvo kilęs iš liaudies, todėl lb vertinamas.  Po jo mirties jo žodynas nuolat buvo plečiamas. Sirvydo žodynas – vienintelis spausdintas lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje iki XIX a.pab. jis buvo pagr. Knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos. Jis suvaidino didelį vaidmenį kovoje su lietuvių literatūrinės kalbos užteršimu ir degradavimu XVIII a.

Svarbiausias K. Sirvydo leksikografinio metodo bruožas – sinonimų arba reikšmės lietuvišų žodžių pateikimas, ieškant atitikmenų lenkiškiems ir lotyniškiems žodžiams.

Ne visi lenkiški ir lotyniški žodžiai turi atitikmenis. Trečiajame leidime trūksta apie 100 lietuviškų atitikmenų.

Tematiniu atžvilgiu žodyno leksika gana įvairi. Gausios tokios grupės kaip gyvosios ir negyvosios gamtos pavadinimai, materialinės kultūros dalykai, visuomeninio gyvenimo reiškiniai. Liaudies materialinė ir dvasinė kultūra žodyne atsispini mažiau, nes jis buvo skirtas mokyklos reikalams.

Kilmės atžvilgiu rasime keletą leksikos sluoksnių: dialektizmai, archaizmai, istorizmai.

Trečiajame leidinyje yra 11 proc. žodžių yra skoliniai. Daugiausia tai slavizmai, ypač rusėniškos kilmės. Yra pluoštas graikų ir lotynų kilmės žodžių, kuriuos ir dabar vartojame. Stengdamasis vengti skolinių, K> Sirvydas kūrė nemažai naujadarų. Didžiausias tų trūkumas yra tai, kas jie buvo sudarinėjami su priesagomis iš priedėlėtų žodžių. Tai būdinga lenkų, bet ne lietuvių kalbai.

Žodyno reikšmė didžiulė. Tai pirmasis sėkmingas bandymas leksikografiškai tvarkyti lietuvių kalbą, ją norminti ir turtinti valstybės centro – Vilniaus ir Vilniaus krašto – dialektais. Žodyne lietuvių kalba atsidūrė greta visuotinai pripažintos lotynų kalbos ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime plačiai vartojamos lenkų kalbos: tai kėlė lietuvių kalbos autoritetą tiek akademiniuose, tiek bažnytiniuose, tiek kituose visuomenės sluoksniuose. Žodynas įgalino lietuvius studentus mokytis lotynų ir lenkų kalbų vartojant savo gimtąją kalbą. Vėlesniais šimtmečiais plėtoti lietuvių leksikogafiją Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.

Jėzuitų istorikai mini, kad ~1630 Sirvydas išleido lietuvių k. gramatiką Clavis linguae Lituanicae (Lietuvių kalbos raktas), tačiau apie ją kitų žinių nėra.

Jaknavičius, Jonas (1589 Rytų Lietuvoje, mirė 1668 IV 11 Vilniuje); religinių raštų rengėjas.

1609–15 ir 1619–22 studijavo Vilniaus akademijoje, 1616–18 – Braunsbergo (dab. Branevas, Lenkija), nuo 1622 – Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje. Po 1634 buvo Kražių, Smolensko, Vilniaus kolegijų rektorium.

Parengė ir 1637 išleido Lenkiškas ir lietuviškas evangelijas (XVII–XIX a. išėjo daugiau nei 40 leidimų). Spėjama, išvertė į lietuvių k. evangelijų ištraukas Konstantino Sirvydo Punktams sakymų (1629), prisidėjo prie jo žodyno antrojo leidimo (1629) parengimo. 1644 išleido Sirvydo Punktų sakymų antrąją dalį (leidimui išvertė pamokslus į lenkų k., evangelijas – į lietuvių k.). Parašė eilėraščių lotynų k.

30. Lietuviškos Biblijos vertimų apžvalga

Nuo pirmųjų Lietuvos christianizacijos bandymų, ypač nuo XIV a. organizuotai vykdyto krikšto į kultūrinį ir kalbinį tautos aruodą įsiliejo krikščioniškojo tikėjimo sąvokos, drauge ir Šventojo Rašto fragmentų vertiniai.Dar prieš spaudos išradimą Lietuva savaip yra prisidėjusi prie pirmojo Biblijos vertimo į lenkų kalbą (1453–1461): jį užsakė ir globojo iš Rytų Lietuvos kilusi karalienė Sofija Alšėniškė, Jogailos žmona, šv. Kazimiero senelė. Kaip jau minėta, į lietuvių kalbą Evangelijos tekstus tik žodžiu versdavo pamokslininkai. Raštu versti pirmieji suskato evangelikai liuteronai. Jau Martynas Mažvydas į savo Katekizmą (1547) įdėjo dviejų psalmių vertimą. Baltramiejaus Vilento parengtas evangelijų ir epistolių (apaštalų raštų) sekmadieniams ir šventėms rinkinys buvo išleistas 1579 m. (Vilniaus universiteto įkūrimo metais). Biblijos tekstų vertimų yra 1598 m. išleistame Merkelio Petkevičiaus „Katekizme“, 1599m. Žemaičių kapitulos kanauninko Mikalojaus Daukšos parengtoje atitinkamoje katalikų knygoje Postilla, išleista 20 metų vėliau, turtingesnė tuo, kad pateiktos ir plačios homilijos, Jokūbo Morkūno „Postilėje“ (1600 m.). Jėzuito Jono Jaknavičiaus (1589–1668) parengtos Evangelijos XVII–XIX a. sulaukė daugiau kaip keturiasdešimties leidimų.

Toliau ilgai Biblijos vertimais pirmavo broliai protestantai. Prūsų kilmės pastorius Jonas Bretkūnas išvertė visą Bibliją (baigė 1590), kuri nebuvo išspausdinta, tik plito nuorašais. Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė buvo nepatenkinta Samuelio Boguslavo Chylinskio vertimu (1667–1669), ir jo spausdinimas Londone nutrūko. 1625 m. kun. Jonas Rėza išleido J. Bretkūno išverstą Psalmyną Visas Naujasis Testamentas pirmąkart išleistas Karaliaučiuje 1701 m. Daugiausia prie jo vertimo prisidėjo evangelikų reformatų superintendentas Samuelis Bitneris (apie 1632–1710). 1727 m. išleistas Pilypo Ruigio (1675–1749) parengtas Naujasis Testamentas, kuriame lygiagrečiai pateikti lietuviški ir vokiški tekstai, o ištisa lietuviška Biblija pasirodė taip pat Karaliaučiuje 1735 m. Vertėjų pastorių grupei vadovavo Jonas Jokūbas Kvantas (Quandt) ir Jonas Berentas, tad paprastai vadinam Kvanto Biblija. Iš pavardžių matyti, kad vertėjai nebuvo etniniai lietuviai, bet tarp lietuvių gyvenę ir jų kalbą išmokę. Paskui vertimą tobulino lietuviai Liudvikas Rėza ir Fridrichas Kuršaitis. Rėzos-Kuršaičio vertimas per du šimtmečius, iki pat XX a. vidurio, buvo porą dešimčių kartų pakartotinai spausdinamas ir vartojamas lietuvių protestantų bažnyčiose ir namuose.

31. Baroko istoriografijos savitumas: Albertas Vijūkas Kojelavičius, Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ ir kiti istorijos darbai

Kojelavičius gimė 1609 m. Kaune. Būdamas universiteto rektoriumi, jis lotynų kalba parašė „Lietuvos istoriją”, apimančią laikotarpį nuo seniausiųjų laikų iki Žygimanto Augusto mirties. Daugiausia autorius rėmėsi Motiejaus Strijkovskio „Kronika”. Tačiau tai nebuvo paprastas vertimas. A. Kojelavičius panaudojo ir daugiau šaltinių, pasižymėjo kritiniu jų vertinimu. Daugelis dokumentų, kuriais jis rėmėsi, ir iki šiol nėra išaiškinti. „Lietuvos istorijoje” pabrėžiamas teigiamas Lietuvos vaidmuo Lenkijos istorijoje, iškeliami Lietuvos kunigaikščių darbai, smerkiama kryžiuočių agresiją į Lietuvą. Be to, A. Kojelavičius parašė ir vertingą studiją apie Lietuvos bajorų herbus ir jų genealogiją.

Proginės raštijos raida, retorinės kultūros universalumas davė poveikį ir kitų Baroko literatūros žanrų Lietuvoje plėtotei, jų problematikai, bei meninės raiškos ypatumams. Tame įtakos lauke buvo parašytas žymiausias Lietuvos Baroko istoriografijos kūrinys – Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvio, jėzuito Alberto Kojelavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorija“. Remdamasis XVI a. istoriko Motiejaus Strijkovskio lenkiškai parašyta „Kronika“ (1582). Diegiama mintis, kad vadovų ir piliečių dorinė branda kuria valstybės gerovę. Kojelavičius apvalė Strijkovskį, išmesdamas lenkų kronikų ir rusų metraščių žinias apie Lenkiją ir Rusiją ir palikdamas tik tai, kas tiesiogiai buvo susiję su Lietuva. Ši knyga yra pirmoji Lietuvos istorija, eliminuota iš slavų pasaulio ir pateikianti Lietuvos istorijos įvykių apžvalgą nuo seniausiųjų laikų iki Žygimanto Augusto mirties (1572). Parašyta taisyklinga lotynų kalba, pakiliu ciceronišku stiliumi, besiriamianti antikos istoriografine tradicija. Veikalas parašytas iš krikščioniškosios, katalikiškosios ideologijos pozicijų, tarsi perkainojant daugelį praeities ir dabarties vertybių Dievo apvaizdos akivaizdoje. Susitaikę su Dievu ir pripažinę Dievo valią, iš gyvenimo išeina didieji Lietuvos kunigaikščiai. Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“ iš tikro yra lietuvių tautos ir lietuvių valstybės istorija. Matydamas LDK daugiatautiškumą Kojelavičius akcentuoja atskiros tautos teisę turėti savo valstybę. Aiškiai stovėdamas katalikų bažnyčios pusėje, Kojelavičius nėra aklas jos apologetas. Jis nepritaria kryžiuočių ordino vykdomiems žygiams. Kita vertus, Kojelavičius smerkia Lietuvos kunigaikščius, kurie griauna jau pastatytas šventyklas, žudo krikščionis. Dora ir prigimtinis žmogiškumas jam atrodo esą svarbesni dalykai nei formalus krikščionių tikėjimo išpažinimas. Dorovės matmuo leidžia sulyginti įvairių tikybų ir įvairių luomų žmones ir vertinti jų poelgius Dievo įstatymų akivaizdoje. Veikale „Įvairenybės apie bažnyčios būklę LDK“ Kojelavičius demonstruoja religinę toleranciją, vardindamas tiek katalikų, tiek stačiatikių, tiek unitų tikėjimo šventuosius bei šiaip žymius žmones. Tos pačios pakantumo ir tolerancijos nuostatos reiškiamos ir kitame veikale „Radvilų kronika“ (1653). Katalikų ir protestantų tikybinės polemikos apibendrinimą Kojelavičius pateikė veikale „Teologo pokalbiai apie dalykus, susijusius su tikėjimu“.

32. Jėzuitų mokyklinio teatro raida (XVI–XIX a.)

 

1570-10-18 Vilniuje suvaidinta pirma komedija Herkulis

M. teatro pagr. f-jos:

  1. edukacinė (buvo stud. programų dalis: lavina atmintį, vaizduotę, tobulina lot. klbos įgūdžius, dikciją, moko gražios laikysenos bei valdyti gestus, mimiką, ugdo sugebėjimą vertinti įvykius ir žmones);
  2. didaktinė (cenzūra: padorūs siužetai, jokių meilės scenų, jokių atvirų ar paslėptų įžeidimų didikams ir valdovui, drabužiai ir butaforija – kuklūs);
  3. patriotinė (žadina patriotinius jausmus, primena didingą LT praeitį).

Dramaturgija

  • Nebuvo įprasta programoje nurodyti autoriaus, todėl dažnai jis lieka nežinomas;
  • režisierius, redaktorius ir dažnai dramų autorius būdavo retorikos ar poetikos profesorius;
  • kartais pjeses kūrė patys studentai (Prakeiktas valdžios troškimas) ar net studentų kolektyvai;
  • daug adaptacijų, klajojančių motyvų, net Šekspyrui artimo tragizmo motyvų.

Epilogas – svarbus m. dramos elementas. Jame paprastai labiausiai moralizuojama, atsiprašoma ir dėkojama žiūrovams, apdovanojami geriausi mokiniai.

      Itermedija – būtinas elementas. Tai juokingi intarpai tarp veiksmų, nesusiję su dramos siužetu; kartais nėra intermedijų, bet pačiame veiksme yra jiems tolygių scenų. Pvz., valstiečiai kalba a la lotyniškais posakiais arba mėgdžioja turtingųjų kalbėjimo manieras, arba tiesiog pasakoja ką nors juokinga apie drabužius ar valgius; t. p. šmaikščios apgavystės, juokingi žodžiai ir veiksmai. Nuostatai leido intermedijas atlikti vietine kalba.

Scenos aparatas. Proscenium: orchestra (choro ir šokėjų vieta) ir pulpitum (pakyla, skirta aktoriams); scena (dekoracijos vaidinimui, vykstančiam ant pulpitum; 3 tipai: tragiškoji scena – kolonos, pilių bokštai; komiškoji – miesto sienos, pastatai; satyrinė – peizažai). Už scenos – postscenium, skirtas persirengti aktoriams.

1626 m. Sarbievijus parašė poetiką apie barokinio teatro scenos techniką (žr. Zaborskaitė, 140).

Kitos sceninės priemonės:

  • laterna magica (rodomi paveikslai, leidžiantys vaizduoti kelias vienu metu vykstančias scenas);
  • šviesos efektai (naudojama nuotaikai kurti bei paslėpti mechaninio įrenginio trūkumus);
  • fejerverkai, raketos, iliuminacijos (išliko iki pat XVIII a. vid., nors pasitaikydavo ir apdegimų);
  • kostiumai (žr. Zaborskaitė, 147);
  • ginklai (kostiumo dalis ir priemonė garsiniams efektams sukelti, pvz., patrankų šūviai; 1619 m. m. teatre uždrausta naudoti ginklus).

XVIII a. pab. ir XIX a. vaidinimai pasidaro ne programos dalis, o tik pomėgis.

33. Baroko lyrika. Danielius Nabrovoskis, Samuelis Pšipkovskis, Zbignievas Morštinas

Dvasinio ir visuomeninio gyvenimo permainos Baroko epochoje sukėlė ir meninės kūrybos pokyčius formavosi naujas kūrybos stilius, nauji vertybiniai kriterijai, naujos saviraiškos formos. Šie procesai ryškiausi dvarų poetų kūryboje. Mat dvaro poetų nevaržė mokykliniai kūrybos kanonai, todėl jų mąstymas platesnis, jausmų skalė platesnė, maninė raiška labiau individualizuota. Renesanso epochoje dvarų poetų kūryboje vyravo epinio užmojo kūriniai. Baroko epochoje dvarų poetai labiau gilinosi į savo pačių išgyvenimus, ieškojo universalesnių kūrybos temų. Jie mokėjo pasijuokti iš savęs ir iš savo aplinkos, atvirai reiškė jausmus žemiškajai savo širdies damai, jautriai fiksavo žmogaus ir visatos kosminį ryšį.

Baroko epochos žmogaus pasaulėjautą, jos prieštaringumą ir tragizmą bene geriausiai išreiškė DANIELIUS NABOROVSKIS (1573-1640). Jis gimė Lenkijoje smulkių bajorų šeimoje. Atvyko į bazelį studijuoti medicinos ir čia išleido pirmąjį savo mokslinį veikalą „Apie temperamentus“, kuriame pateikė senovės graikų bei romėnų medicinos veikalų apžvalgą. Po to studijavo teisę. Pirmuosius poetinius kūrinius Noborovskis parašė dar studentaudamas. Puikus humanitarinis išsilavinimas, antikinių kalbų ir literatūros pažinimas, leido Noborovskiui įvaldyti eilėdaros, stiliaus, kompozicijos, meninės raiškos esminius principus. Tai tipinė Baroko epochos poezija, jungianti progiškumą, panegirizmą, konvencionalią retoriką ir asmeninių išgyvenimų nuoširdumą. Kitimo, nepastovumo, viso ko laikinumo motyvai eina per visą Naborovskio poeziją. Negailestingoje laiko tėkmėje, kuri viską keičia, griauna, naikina, poetas mato vienintelę nekintančią vertybę – meilę, kuriai jis skiria erotiškus, lyriškus, komiškus, autoironiškus posmus.

Kristupo Radvilos dvarui priklauso dar vienas poetas, reformacijos veikėjas, arijonas, kilęs iš apsišvietusių bajorų SAMUELIS PŠIPKOVSKIS  (1592-1670) šį poetą išgarsino poleminis traktatas „Disertacija apie taiką ir bažnyčios santarvę“. Nemaloni Reformacijos ir Kontrreformacijos politinių ideologinių konfliktų patirtis, sunkūs asmeniniai išgyvenimai (buvo ištremtas iš tėvynės) skatino Pšipkovskį ieškoti paguodos filosofijoje, kasdienių įvykių kaitoje, įžvelgti universalesnius dalykus. Lygindamas žmogaus ir dangaus šviesulių kelio panašumą, poetas pasiekė gilios filosofinės prasmės, emocinio įtaigumo. Tačiau Pšipkovskis buvo ir poetas publicistas, aprašęs tikybinių kovų pragaištingumą, Lenkijos karus su švedais.

Su Biržų Radvilomis buvo susijęs ir kitas žymus poetas arijonas Zbignievas Morštinas (1628-1689), gimęs iš garsios poetų giminės. Išleido filosofinių eilėraščių knygą „Pasaulio malonumas“. Morštinas buvo karys ir poetas, tai atsispindi jo kūryboje. Morštinas rašė epitafijas, epigramas, trentus, epitalamijus, emblemas, poemas, eiliuotus laiškus. Jam būdinga savistaba, ironija savo ir kitų atžvilgiu, pastangos derinti individualią refleksiją, panoraminį epiškumą ir epigraminį žaismingumą, patriotinius ir religinius motyvus. Išgarsėjo eilėraščių rinkiniu „Namų mūza“ (1675), kurio jau pats pavadinimas nusako asmenišką, intymų kalbėjimą, paprastų, kasdieniškų išgyvenimų raišką, kaip priešprieša pakiliai, rafinuotai dvaro poezijai. Kitas poetui šlovę pelnęs ciklas „Emblemos“ (1680) sukurtas populiarios baroko epochoje antitezės dieviška-žemiška meilė pagrindu, remiantis Giesmių giesmės motyvais. Pagrindinė šio ciklo tema yra dieviškos meilės analizė, visa apimančios dievo meilės ir žmogaus noro bei pastangų tą meilę priimti santykis. Nuolankus nusižeminimas, aistringas veržimasis dievop, sužadėtinį ir sužadėtinę sujungianti meilės ugnis – tai metafizinės poezijos simboliai.. Akcentuojama kančios metafizika. Šlovinama lasva mintis, dieviškos išminties pėdsakai. Emblema buvo vienas populiariausių žanrų baroko epochoje, jungęs grafinį vaizdą ir poetinį tekstą.

34. Mikalojaus Kazimiero Sarbievijaus kūryba

Neabejotina, kad meninio meistriškumo viršūnę Lietuvos lotyniškoje Baroko literatūroje buvo pasiekęs Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Galima drąsiai sakyti, jog tai žymiausias 17 amžiaus poetas Lietuvos – Lenkijos valstybėje ir visoje Europoje, rašęs lotyniškai.

M.K.Sarbievijus gimė 1595m. vasario 24d. Sarbiewo kaime, netoli Plonsko. Septyniolikos metų įstojo į Jėzuitų ordiną ir dvejus metus (1612-1614) mokėsi Vilniaus novicijate prie Šv.Ignoto bažnyčios. Po to studijavo filosofiją Braunsberge, dėstė poetiką Kražių kolegijoje, o 1620m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. Po dvejų metų buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą, iš kur grįžo 1625m. vasarą. Atlikęs privalomą praktiką Nesvyžiuje ir Polocke, ėmė dirbti Vilniaus universitete, kur dėstė retoriką (1627-1628), filosofiją (1628-1631) ir scholastinę teologiją (1631-1635). Čia ne tik profesoriavo, bet ir ėjo įvairias administracines pareigas: buvo universiteto rektoriaus patarėjas, Marijos kongregacijos vadovas, Filosofijos ir Teologijos fakultetų dekanas. 1635m. buvo paskirtas Šv.Jono bažnyčios pamokslininku, tačiau tais pačiais metais išvyko į Varšuvą, kur penkerius metus pamokslavo karaliaus Vladislovo IV Vazos rūmuose. Į Vilnių buvo atvykęs 1636m. vasarą, kai jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Mirė Varšuvoje 1640m. balandžio 2d.

Jis visą laiką taisė ir pildė savo poezijos rinktinę “Lyrikos knyga” (Lyricorum libri), kuri pirmą kartą buvo išleista Kölne 1625m. Iš viso vien XVII amžiuje pasirodė 30 jos leidimų. Labiausiai pagarsėjo 1632 metų Lyrikos leidimas, kuriam titulinį lapą sukūrė Paulis Rubensas. M.K.Sarbievijaus poezija yra išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, lenkų, lietuvių kalbas.

M.K.Sarbievijaus poezijos rinktinėje pateikiami įvairiais gyvenimo laikotarpiais rašyti kūriniai, parodoma jų žanrinė, tematinė ir estetinė įvairovė. Kūrinių išdėstymas atitinka poetui gyvam esant išleistų rinkinių struktūrą.

M.K.Sarbievijaus kūryboje skiriami trys etapai: iki išvykstant į Romą (1618-1622), studijuojant Romoje (1622-1625) ir grįžus iš Romos (1625-1635). Per tą laiką buvo parašyti ir išleisti visi svarbiausi M.K.Sarbievijaus kūriniai.

Eiliuoti pradėjo Kražiuose. Paskelbė Žemaičių vysk. Kiškai, didikams Chodkevičiams, Sapiegai pagerbti skirtus proginės poezijos leidinius, kuriuose siekiama nustebinti erudicija, antikinės mitologijos vardų bei aliuzijų gausa, pateikiama lietuviškų vietovardžių (Kražiai – Crosi, Crosos; Kražantė – Crosenta; Medžiokalnis – Medocalna cacumina) bei realijų.

Romoje susipažino su Antikos kultūra ir italų literatūra, teatru, muzika, parengė poezijos rink. Lyricorum libri tres (Trys lyrinių eilėraščių knygos, 1625). Rinkinyje imituoja Horacijaus kūrinius, bet ne juos aklai sekdamas, o kurdamas naujas variacijas, kartais savo kūriniui suteikdamas priešingą prasmę. Horacijaus poezijos motyvus dažnai sieja su Biblijos siužetais, su krikščioniškojo tikėjimo nuostatomis, žemiškąją meilę paverčia dieviškosios meilės troškimu. Dėl žavėjimosi Horacijaus kūryba, kurią imitavo, buvo vadinamas “Sarmatų Horacijumi” (Horatius Sarmaticus), o dėl bandymų ją sukrikščioninti – “Krikščioniškuoju Horacijumi” (Horatius Christianus).

Alegoriškai traktuodamas erotinius Giesmių giesmės motyvus, Sarbievijus kuria religinę metafizinę lyriką, kurioje mylimojo ir mylimosios poetiniais įvaizdžiais nusakomas Kristaus ir Bažnyčios mistinis ryšys. Jis aukština asmenybę, kuri geba atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Dvasios ramybė jam yra vienintelė būsena, leidžianti priartėti prie Dievo, juo tikėti, jį mylėti. Taip jungiamos antikinio stoicizmo ir krikščionybės nuostatos, papildant jas Jėzaus Draugijos kūrėjo Ignoto Lojolos programiniais teiginiais.

Svarbi vieta Sarbievijaus kūryboje atiteko likimo, lemties aprašymui. Pati poezijos rinktinė jau yra pavadinta „Lemties žaidimai“.

Likimui nusakyti Sarbievijus vartoja įvairius žodžius, kurie išreiškia ir antikinę, ir renesansinę, ir krikščioniškąją šių sąvokų sampratą. Štai „Fatum“ kartais atitinka antikinį „objektyviosios duotybės“, „dievų ištarmės“ įvaizdį, tačiau kartais abstrakti lemtis tapatinama su krikščioniškuoju Dievu ir jų galia vertinama vienodai, kaip antai II knygos 6-oje odėje „Katonas politikas“:

Tas valdovas, kuris liks visada ramus,

Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka.

Jis didesnis netaps, jei jam pridės turtų,

Jei atims, nesumažis jo.

Pirmosios knygos 4-oje odėje „Kristupui Levinijui“ Sarbievijus kalba apie „laimingas“ ir „nelaimingas“ valandas, kurių vienos kažką žmogui duoda, kitos – atima. Likimas taip pat nusakomas kaip „kintantys, neaiškūs atsitiktinumai“. Tuo tarpu tų atsitiktinumų valdytojas vadinamas pasaulio Viešpačiu (Dominator mundi).

Fortūna – tai kitimo, permainingumo, atsitiktinumo simbolis, kartais vaizduojama kaip savarankiška, žmogui priešiška jėga, kartais – kaip Dievo ar aukštesnių jėgų dvasios reiškėja.

Sarbievijus ją apibūdino epitetais: skraji, veržli, apgauli… Ji panaši į besisukantį kamuolį, į besisukantį ratą, į išmestą burtų kauliuką. Ji tapatinama su likimo deivėmis Parkomis, kurios verpia likimo siūlą ir jį savavališkai nutraukia. Ji gali reikštis kaip atsitiktinumas, burtas, dalia, kaip įvykiai, smūgiai, kritimai.

Nepaisant likimo galios ir jo įgeidžių, žmogus privalo jam priešintis. Žinojimas, jog likimas yra kintantis kaip besisukantis ratas, verčia ne tik per daug nesureikšminti laikinų dalykų, bet ir tikėtis, kad blogus dalykus pakeis geresni.

Bene svarbiausias dalykas, kuris leidžia atlaikyti likimo smūgius ir tarsi pratęsti savo gyvenimą, – tai nuveikti darbai ir šlovė, kurią paliekame po savęs:

Tas, kurio mirties gailestavo žmonės,

Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas

Šlovę po savęs: visa kita metai

Nuneša godūs.

 

35. XVII a. evangelikų-reformatų literatūra. Radvila ir Kėdainių kultūrinė aplinka

                      Po M. Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) ir J. Morkūno postlės (1600 m.) per 50 metų Lietuvos reformatai nieko reikšmingesnio neišleido. Jų spauda atgijo tiktai XVII a. vid., kai 1653 m. veikė J.G.Reto (Rhet) spaustuvė, dar vadinama Gimnazijos spaustuve  Kėdainiuose. Tas atgijimas susijęs su katalikiškų knygų pagausėjimu XVII a. antr. Ketv. Ir XVI a.pab. ir XVII a. vid. Reformatų leidiniai buvo atsakymas į katalikiškas lietuviškas knygas. Vilniaus vaivada etmonas Jonušas Radvila 1651 m. Kėdainiuose įsteigė spaustuvę specialiai lietuviškiems reformetų raštams leisti. Deja, ji tik 2 – 3 metus teveikė, buvo per karą sunaikinta. Svarbiausia Kėdainių spaustuvės leidinys – „Knyga nobanystės krikščioniškos“, išleista 1653 m. Kėdainiai, Jonušo Radvilo rezidencija, tapo reformatų centru Lietuvoje. Buvo pastatyta kalvinistų bažnyčia, rotušė, stiklių cechas ir kt. Svarbūs pastatai. Daugiataučiame mieste lietuvių kalba buvo plačiai vertojama, ją mokėjo miesto burmistrai. J. Radvilas 1649 m. pertvarkė tėvo Kristupo Radvilo įsteigtą aukštesniąją mokyklą į gimnaziją, kur subūrė nemažai mokytojų reformatų. Prie gimnazijos įkūrė spaustuvę, atsikvietęs iš Gdansko spaustuvininką J.G. Retą. Kėdainiuose jau anksčiau  buvo pastatytas popieriaus fabrikas. Susidarė galimybė išleisti aukšto kalbinio ir literatūrinio lygio veikalą – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kuri prilygsta M. Daukšos raštų kokybei, o vietomis net ją prašoka. Tai lb reikšmingas vidurinio raštų varianto paminklas.

36. „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ – XVII a. LDK reformatų literatūros paminklas. J. Božimovskis, S. Minvydas

Leidinį sudaro 3 sudėtinės dalys, 3 knygos: 1) giesmynas „Psalmai Dovydo švento“; iš lenkų kalbos vertė Steponas Jaugelis-Telega; 2) XVI a. lenkų rašytojo Gžegožo iš Žarnovco postlės sutrumpintas vertimas į lietuvių kalbą „Suma, arba Trumpas išguldymas evangelijų šventų per visus metus“; vertė Samuelis Minvydas ir Jonas Božimovskis Vyresnysis; 3) „maldos krikščioniškos“, po kuriių eina tolesne pulapių paginacija „Katekizmas, arba Trumpas pamokslas vieros krikščioniškos dėl vaikelių mažų“; parengė taip pat S. Minvydas ir J. Božimovskis.

Paaiškėjo, kad buvo du jos leidimai. Pirmas iš tikrųjų išėjo Kėdainiuose 1653m., o antrasis – Karaliaučiuje 1684 m.

Išleisti lietuvišką knygą buvo nutarta reformatų sinode. Rengėjai, vertėjai, autoriai džiaugėsi, kad šilb eikalinga ir naudinga „mūsų, lietuvių, krašte“ knyga išėjo būtent tais metais, kai, paskirtas Vilniaus vaivada, J. Radvilas įžengė į Lietuvos sostinę, ir prašo tuos jos įsteigtos spaustuvės „pirmuosius vaisius“ lyg kokią dovaną ar pasveikinimą priimti linksma širdimi ir veidu. Taip sakoma lenkiškoje dedikacijoje, kurią pasirašė LDK reformatų vyresnieji prižiūrėtojai ir kunigai. Vadinasi, Lietuvos reformatai rado bendrą kalbą su aukščiausiais valstybės pareigūnais, išpažįstančiais tą patį tikėjimą.

Pati knyga buvo atsakas į K. Sirvydo „Punktus sakymų“ ir S. Slavočinskio „Giesmes“ – reikšminiausias to laikotrpio lietuviškas katalikiškas knygas. Reformatų leidiniai buvo ne kiek ne žemsnio lygio.

S. Jaugelio dedikacija „Ant herbo Kunigaikščio, Jo Mylistos“ yra pirmoji eiliuota lietuviškos knygos lietuvių kalba sukurta dedikacija. Primenamas herbas – juodas erelis išskėstais sparnais, ant kurio krūtinės trys medžiotojų trimitai – ragai.

S. Jaugelio giesmynas rėmėsi lenkiškais kalvinistų giesmynais. Buvo atsisakyta daugelio senųjų giesmių. Iš M. Petkevičiaus lietuviško-lenkiško katekizmo 55 giesmių S. Jaugelis perėmė tik 31, gerokai jai pataisydamas.o didžioji giesmių dalis, manoma, išversta paties S> Jaugelio iš lenkiškų kalvinistų giesmynų. Giesmyną parengė pgl moderniausius reikalavimus, buvo paimta ir lietuviškų liuteroniškų giesmių, bet daugiausiai liuteroniškų giesmių versta iš lenkų kalbos.

XVII a. giesmynuose ir apskitai bažnytinėje literatūroje pasikeičia santykis su Dievu dabar svarbu ne tikėjimo išpažinimas, o pamaldumas, kankinystė, „širdies tikėjimas“. Toks yra ir šis giesmynas.

Samuelis Minvydas – gimė 1602 m. Mokėsi Lietuvos kalvinistų mokyklose, studijavo užsienio universitetuose. Vėliau buvo kalvinistų kunigas Biržuose. Nuo 1638 m. buvo Užnerio apskrities senjoras, pskaui dar ir Žemaičių administratorius. Mirė 1660 m. Drauge su J. Božimovsiu jis paruošė „Knygos nobažnystės..“ antrą ir trečią dalį – postilę ir maldas su katekizmu. Postilė versta iš lenkiškos Gžegožo iš Žarnovco postilės. Dar 1641 m. jis išleido pamokslą (lenkų kalba) Kristupo Radvilos laiduotuvėms.

Jonas Božimovskis – gimė 1610 m. jo tėvas buvo lenkas bajoras, o motina lietuvė. Mokėsi Kėdainiuose, Šiluvoje ir Slucke, studijavo užsienio universitetuose. Po to kunigavo Naujamiestyje, nuo 1653 m. buvo Žemaičių superintendas Kėdainiuose. Mirė 1673 m. Rūpinosi ir biblijos vertimu, buvo ją pats išvertęs, bet jo darbas yra sudegęs. Taip pat tikrino ir S. B. Chilnskio biblijos vertimą.

37. Steponas Jaugelis-Telega ir „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ giesmyno pobūdis

Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666) – pirmasis tikrai žinomas miestiečių luomo atstovas lietuvių literatūroje. Kėdainiškis vertėsi javų prekyba, eksportavo juos į Karaliaučių. Telega – iš tėvo paveldėta pravardė. Nežinia kur mokėsi. Nuo 1631 m. buvo Kėdainių burmistras. Iš bajorų turėjo įkaitų paėmęs žemės, taip pat žemės Bačėnuose, tad jam buvo žinomas ir iš ten kilusio M. Daukšos knygos. Aktyvus reformatų veikėjas – Kėdainių sinodo senjoras ir kt. 1648 m. – Kėdainių gimnazijos rektorius.

Parengė pačią reikšmingiausią „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ dalį – „Psalmus Dovydo švento“. Pavadinimas klaidina: čia yra ne tik 80 psalmių, bet ir 160 giesmių.

Buvo pripažintas Kėdainių poetas. Buvo lyginamas su lenkais M. Rėjumi, J. Kochanovskiu, vokiečių giesmių jkūrėju A. Lobvazeriu ir t.t

Jo išverstas ir suredaguotas giesmynas – didelis lietuvių poezijos pasiekimas. Knyga turi dedikacią kunigaikščiui Jonušui Radvilui, kuris buvo LDK ebangelikų reformatų globėjas.

About these ads

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 911 pasekėjų

%d bloggers like this: