Jurgis Savickis – prozininkas, ekspresionistas (1890 – 1952)

*******************************************************************************

Jurgis Savickis – prozininkas, ekspresionistas (1890 – 1952)

********************************************************************************

Ekspresionizmas (pranc. expressionismeexpression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir  antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

  • Tikras šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo – pirmtakas.
  • —  J. Savickis – Vakarų kultūros žmogus.
  • —  Domėjosi menu (daile, teatru).
  • —  Laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.
  • —  Lietuvos  diplomatas. Užsienyje rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu.

Ekspresionistai vertino menų sintezę. Šis judėjimas apėmė daug meno rūšių: literatūrą, muziką, dailę, šokį, teatrą, kiną, architektūrą.

Literatūros kryptis, kuriai priklausė Savickis:

  • Vieni vadina ekspresionistu, nes vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio katastrofos nuojauta;
  • Kiti vadina impresionistu, nes daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug kalbama apie meilę;
  • Dabar linkstama vadinti jį modernistu arba egzistencialistu, nes kūryboje ryškus dvilypumas:

– novelės novatoriškos, modernios;

– yra ir daug tradicijos.

Kūrybos ištakos. Savickio kūrybai poveikį darė: teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis. Kaip tai pasireiškia kūryboje? Atsiranda tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.

  • Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos.
  • Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose.
  • 1912-1914 m. studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje.
  • Prasidėjus  I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti.
  • 1919-1938 m. Lietuvos reikalų patikėtinis  Skandinavijos šalyse. Atstovaudamas Lietuvai jis rūpinosi tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, populiarino Lietuvos kultūrą užsienyje.
  • Prasidėjus II pasauliniam karui Ženevoje atstovavo Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje.
  • Kai Sovietai okupavo Lietuvą, jis neteko darbo ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje, Rivjeroje, ūkyje, kurį pavadino ,,Ariogala” ir ten mirė 1952 m. gruodžio 22 d.

Jurgio Savickio kūrybos bruožai:

  • —  Žmogaus vienišumo tema, susvetimėjimo jausena;
  • —  Netikėtas susidūrimas su likimu;
  • —  Karo, miesto motyvai;
  • —  Vaizdai ir žodžiai  netikėti, ryškūs, intensyvūs, tapybiški;
  • —  Subtilios užuominos;
  • —  Kultūrinės nuorodos;
  • —  Minties šuoliai;
  • —  Rimtumo ir komiškumo dermė.

Dažnesnės temos:

  • Meilė;
  • Žmogaus vienišumas;
  • Gyvenimas savyje;
  • Neturėjimas jokių tikslų ir siekių.

Stilistinės priemonės:

  1. —  Ironija
  • —  Žodžio, posakio vartojimas priešinga tiesioginei reikšme.

— 2. Humoras

  • —  Pakantus, nepiktas juokas.

—           3. Parodija

  • —  Svetimo stiliaus imitacija pašaipos tikslais.

—            4. Paradoksas

  • —    Netikėtas, prieštaraujantis įprastiniam mąstymui.

Kompozicija:

  • Dėl tokio įvykių fiksavimo pasakojimas skyla į fragmentus;
  • Atskiri sakiniai pavirsta pastraipomis;
  • Suardomas sakinys, kad išryškėtų esmė, netikėta pastaba ar išvada.

Pasakojimo stilius:

  • Pasakojimas žaismingas:

– būdingi staigūs kontrastai;

– kai kada kalbama rimtai, kai kada- šmaikštaujama, mėtomos replikos;

– bandoma šokiruoti skaitytoją;

– nevengiama šiurkštumo, komiškumo.

Veikėjai:

  • Miestietis, menininkas, aristokratas, kaimietis;
  • Veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų;
  • Jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo lūkesčius;
  • Jiems duodami tik keli bruožai;
  • Dažnai veikėjai atrodo lyg  artistai, o dar dažniau kaip prisukami automatai (teatro lėlės – marionetės, manekenai).
  • Kartais jie elgiasi veidmainiškai, nes užsideda kaukę:

– pašnekovui sako viena, patys galvoja ką kita;

– dažnai trokšta keistis, bet ketinimai dažnai yra savanaudiški;

– dėl to dažnai pasišaipoma iš veikėjų.

Būdingi veikėjų jausmai:

  • Novelėse neretai susipina:

– džiaugsmas ir pagieža;

– atjauta ir abejingumas;

– nuoširdumas ir nepakantumas.

Mirtis:

  • Novelėse dažna;
  • Dažniau tai smurtinė mirtis (nužudymas ar savižudybė);
  • Nesiejama su jokiu tragizmu, neverčia pamąstyti apie žmogaus būtį;
  • Siejama su moters įvaizdžiu.

Laikas:

  • Tiesiogiai nenurodomas;
  • Bendrą istorinį foną, gyvenamąjį laikotarpį nurodo tam tikros realijos (kalba, drabužiai, vieta);
  • Istorinis laikas tik numanomas: 19 a. pabaiga- 20 a. I pusės Lietuva ir Europa;
  • Veikėjams svarbiausia yra dabartis, nes jie gyvena šios dienos džiaugsmais ir vargais;
  • Kai kada prisimenama istorinė Lietuvos praeitis, senieji papročiai lyginami su dabartiniais. Dažniausiai palankiau vertinama praeitis;
  • Apie ateitį nekalbama, nes ji nuo nieko nepriklauso ir yra nežinoma.

*******************************************************************************************

BIOGRAFIJA. ASMENYBĖ. KŪRYBA

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. nedideliame Pagausančio dvarelyje Žemaitijoje, netoli Ariogalos. Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės (iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė), tačiau save laikė aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas. Būsimasis rašytojas gimnaziją lankė Maskvoje, kur gyveno jo dėdė, 1911 m. įstojo į Peterburgo aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. 1912-1913 m. dailės studijas tęsė Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išva­žiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m. buvo jų išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnuga­ryje atsidūrusiais lietuviais belaisviais. Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Nuo 1940 m. iki mirties, 1952 m. gruodžio 22 d., gyveno savo viloje, kurią buvo pavadinęs Ariogala, Pietų Prancūzijoje, ant Viduržemio jūros kranto, vertėsi daržininkyste.

Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigim­ties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtin­giausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. Rašytojas Jonas Aistis prisimena:

Susidariau įspūdžio, kad jis vienodai kalba su karaliais (jam teko ne su vienu jų kalbėti!) ir su savo daržo samdiniais žemrausiais italais. Kartą jis mane nusivedė svečiuosna, kur buvo net trys kunigaikštienės, ir jei ne visos trys, tai bent dvi skirtingų tautų. Savickis buvo natūralus kaip na­mie, kaip kasdien ir, rodos, nieko ypatingo nekalbėjo, bet man jos visos, lyg susitarę, kartojo vis tą patį: Koks šviesus žmogus tasai jūsų ministras! Jis apie viską taip įdomiai ir protingai kalba, kaip gali kalbėti tik aukštos kultūros tikras kraujo aristokratas… Man atrodo, kad jo viso patrauklumo ir įdomumo paslaptis glūdi tik jo laikysenos laisvume ir jo kalbos nuošir­dume: jis nieko nevaržo ir pats nesivaržo. Bet tai pasiekti galima tik labai gerai pažįstant žmogaus prigimtį.

[…] Kartą pakvietė mudu kaimynai į krikštynas. Sutartą valandą krikštynininkų prie kaimo bažnyčios neradome, tai jis man ir sako: Tingiu du kartu į kalną lipti, tai ar nenueitum pažiūrėti, ko jie ten gaišta, o aš čia po medžiu ant suolo pasėdėsiu. Neskubėdamas užlipau į kalną: ten jau kūmai ruošėsi, bet dar galėjo visas pusvalandis praeiti, iki išsiruoš, tai nutariau leistis pakalnėn, kad ten jam vienam nepabostų laukti. Nusilei­džiu, ir J. Savickio nei ant suolo, nei šventoriuje nebuvo, bet bažnyčios viduje kažkas suolus traukia per grindis ir kalba. Įeinu, ogi Savickis su zakristijonu suolus tvarko ir kalbasi, lyg jiedu šioje parapijoje būtų drau­ge augę ir drauge visą laiką dirbę. (Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“, 1954.)

Mėgo sąmojį, platų mostą, kartais aštrokai pasišaipydavo iš aplin­kinių, tačiau kartu buvo dosnus, žmogiškas, demokratiškas (ilgai derėjęsis su ūkyje padėjusiu darbininku, užmokėdavo dešimteriopai; grįžęs namo į tėviškę, palikdavo ant tvoros naują kostiumą ir stebė­davo, ką darys jį radęs žmogus…).

Savickis gyvai domėjosi Europos kultūra, šalių, kuriose jam teko lankytis, gyvenimu, daug keliavo – automobiliu apvažiavo visą Va­karų ir Pietų Europą, lėktuvu skrido į Afriką. Savo kelionių aprašy­muose Savickis svajoja apie Jungtines Europos valstijas, tikisi, kad ateis laikas, kai Europoje nebeliks sienų, muitinių, draudimų vartoti bet kurias kalbas ir tarmes. Tačiau drauge jis išlaikė savo lietuvišką tapatybę. Sąmoningu lietuviu Savickis tapo dar ankstyvoje jaunys­tėje, kada kartu su draugu, būsimu inžinieriumi Narutavičiumi, pėsčiomis keliavo po Žemaitiją rinkdami tarmių žodžius, liaudies meną, lankydavosi lietuvių inteligentijos centre – rašytojos Gabrie­lės Petkevičaitės-Bitės dvare Puziniškyje. Apsisprendęs namuose kalbėti tik lietuviškai, lietuvių tautai sugrąžino ne tik prie lenkiškos kultūros linkstančius savo namus, bet ir visą apylinkę. Gyvendamas užsienyje Savickis labai rūpinosi lietuvių kultūros populiarinimu, Skandinavijoje surengė lietuvių meno parodų, išleido knygų apie Lietuvą, stengėsi, kad studijuoti į užsienį atvyktų daugiau lietuvių jaunimo. Savo raštuose į Lietuvą Savickis žvelgia išsilavinusio euro­piečio akimis, o į Europą – lietuvio, nuolat lygindamas gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Iš to kyla daug taiklių apibendrinimų ir nemaža sąmojaus.

Arabai užvis imponuoja man savo rase, savo pozomis, savo būdu kalbėti ir ilsėtis. Ilsėtis! Kai aš pirmą dieną, nusi­minęs nieko „nauja“ čia nerasiąs, įkyraus priemiesčio žole užžėlusiomis gatvėmis beeidamas, saulei šildant, pamačiau vie­ną arabą, savo gūnia užsitiesusį šaligat­vį, sakysim, kokiame mūsų Aleksote, prie naujo tilto, begulintį ir į dangų žiūrintį, man staiga gera dūšioje pasidarė. Jis tyso­jo pačioje gatvėje. Niekas jam „nekliudė“, ir jis, matyti, niekam nekliudė, nors žmo­nių čia ėjo ir važiavo daugybė.

<…> Ir Kaune, ir Tunise tie patys tele­fono stulpai. Mūsų kultūrinio renesanso ramsčiai. Dažniausiai pastatyti ten, kur jiems visai nereikėtų stovėti. Kaip eglės vidurgatvy. O kai pažiūri išilgai, iš akies, perdėm į visus stulpus – tai kaip giria.

<…> Pavyzdžiui, jei vienas stulpas Kaune, kurį aš ypač dažnai turėjau pro­gos matyti, išaugęs meksfalto gatvėje, gat­vės pačiame vidurkly, prieš palocių tokiu įsidėmėtinu parašu: „Justitia est fundamentum regnorum“( teisingumas yra valstybių pamatas), destis – prieš mūsų Teisingumo ministeriją, būtų kada nupieluotas, tai būtų padaryta iš tiesų didelės žalos. Ir mūsų originalumui. Ir mūsų renesansui. (Iš kelionių aprašymų knygos „Truputis Afrikos“, 1934.)

Tad Savickį galime laikyti tikru šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtaku.

Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. pra­džioje, o žymiausias savo knygas išleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancūzijoje. Šiuose rinkiniuose pub­likuota apie 30 novelių; keletas jų apimtimi artimos nedidelėms apysakoms. 1952 m. Londone išleistas vienintelis Savickio romanas „Šventoji Lietuva“, o 1956 m., jau po rašytojo mirties, paskelbtas jo karo metų dienoraštis „Žemė dega“. Be šių knygų, Savickis dar yra išleidęs kelionių aprašymų knygas „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934), „Kelionės“ (1938), leidinių apie Lietuvą danų, švedų kalbomis. Dar vienas kitas neįtrauktas į knygas Savickio kūrinys liko periodikoje arba rankraščiuose. Visus juos galima rasti 1990-1999 m. Vilniuje išleistuose rašytojo Raštuose.

Kostas Korsakas taip yra rašęs: „…skaitydamas Savickio raštus, aš negaliu jų autoriaus kitaip įsivaizduoti, kaip su fraku! Su fraku ir būtinai salone. Kur daug elegantiškų manierų, etiketo, išviršinės estetikos ir mandagaus švelnumo formų, nors lėkšta mintimi, negiliu turiniu. Iš to miestiško salono išauga visa Savickio kūryba“.

Maždaug toks J. Savickio „įvaizdis“ ilgainiui tapo vienintelis ir neginčijamas, todėl ne veltui Alfonsas Nyka-Niliūnas ironiškai šią situaciją reziumavo taip: „Savickis lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dai­liai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtariai stebinčių kaimiečių tarpe“. Iš tiesų buvo panašu, kad taip ir atsitiks: vis dar autoritetingas Adomas Jakštas pirmąjį J. Savickio novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“ sukritikavo, pavadinęs autorių „modernistu ir dekadentu“; lygiai taip pat rašytojas neįtiko nei Petrui Juodeliui ir pjūvininkams, nei K. Korsakui bei trečiafrontininkams. Situaciją neką sušvel­nino geri Balio Sruogos vertinimai. Kaip teigia A. Nyka-Niliūnas, nors antrąjį rinkinį kritika ir sutiko palankiau, bet „…išlaikydama tam tikrą distanciją, pa­brėždama jo nemūsiškumą ir svetimumą mums, kaimiečių vaikams“.

KŪRYBOS BRUOŽAI

<…> Savickio intelektualinis lopšys, galima sakyti – tėvynė, yra Europa, arba toji epocha, kurioje Stravinskio muzikos, Picasso tapybos, Renė Clairo filmų ir poezijos revoliucijų fone pražydo ir išsigimė bur­žuazinė kultūra <…> – rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, įvardydamas Savickio estetinių pažiūrų ištakas. Jaunystėje Sa­vickis rengėsi būti ne rašytoju, o dailininku, dai­le ir vėliau aistringai žavėjosi, retkarčiais tapė. Vilniuje, rašytojo sūnaus Augustino Savicko galerijoje, galima pama­tyti ir vienintelį išlikusį Jurgio Savickio natiurmortą. Jo literatūrinių autoritetų reikia ieškoti XX a. pradžios rusų, lenkų, danų, prancūzų ir kitų tautų rašytojų modernistų kūryboje. Tačiau visas įtakas yra neatpažįstamai perlydęs stiprus rašytojo talentas.

Jurgis Savickis priklauso tai pačiai lietuvių literatūros atnaujintojų kartai, kaip ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys Sruo­ga, Ignas Šeinius; tam pačiam lietuvių kultūros laikotarpiui, kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas, Šatrijos Ragana. Tačiau jo ir šių rašytojų kūrybos likimas skiriasi. Pirmoji Jurgio Savickio knyga „Šventadie­nio sonetai“ (1922) išėjo tais pačiais metais kaip ir Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, Putino, Sruogos poezijos rinkiniai, taip pat ir lietuvių avangardistų manifestinis leidinys „Keturių vėjų pranašas“. Visa ši kūryba greit buvo pripažinta, tapo klasikine, o Savickio no­veles pasitiko geriausiu atveju atsargios, o kartais ir gana piktos recenzijos. Antai žymus katalikiškos pasaulėžiūros kritikas Adomas Jakštas-Dambrauskas rašė:

Dėl ko „Sonetai“? Dėl ko „Šventadienio“? <…> Kur kas labiau pritiktų šie autoriaus rašiniai pavadinti „Dekadento sapaliojimai“.

Tokie vertinimai rodė, kad tuometiniam Lietuvos skaitytojui Savickio kūriniai buvo visiškai neįprasti, palyginti su tradicine neoromantine arba realistine literatūra, ir pagal šį poveikį artima avangardizmui. O keliais dešimtmečiais vėliau Savickio proza, jau tradicinės lietuvių li­teratūros nenaudai, buvo lyginama su „milžinišku medžiu neaiškios ir gana skurdžios augmenijos plotuose“, „lengva naujosios architek­tūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas).

Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tema­tika – jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas – miestietis, menininkas ar aristokratas. Labiausiai nuo tradicijos Savickio proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.

Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvy­kius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakoto­jas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva ( nutolęs taškas, iš kurio kas nors stebima, vaizduojama) dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.

Savickio kūrybai būdingas skeptiškas ( kritiškas, abejojantis, nepatiklus), kartais net pesimisti­nis požiūris į žmogaus prigimtį ir jo būtį. Rašytojo personažai – vi­duje susidvejinę, veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų, jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo lūkesčius. Žmogaus būtis Savickio kūryboje atsiskleidžia kaip nepažini, grėsminga. Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „aukštojo modernizmo“ literatūrai (Franco Kafkos, Albero Kamiu kūriniai). Antra vertus, Sa­vickio proza tikrai nėra niūri. Lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsveria šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), aukštieji grožio, meno, kultūros idealai. Rašytojo pasau­lėvaizdis artimas stoicizmui ( antikos filosofijos srovė, pagrįsta savitvardos, pusiausvyros nepastovios lemties akivaizdoje principus) ir maždaug po dvidešimties metų Europoje susiformavusiam egzistencializmui (apie šią filosofijos ir literatūros kryptį bus kalbama kitoje vadovėlio dalyje).

Savickio kūrinių meninį žavesį lemia ir jo stiliaus meistriškumas: hu­moras, ironija, žaidimas su skaitytojo atmintyje susiklosčiusiais kokių nors situacijų, personažų vaizdiniais, nuorodos į kitus literatū­ros kūrinius, kultūros įvaizdžiai, simboliniai elementai. Ankstyvosio­se novelėse Savickis mėgsta specialiai nustebinti patiklų skaitytoją, sutrikdyti jį netikėtai iškreiptu vaizdu, tolimais palyginimų šuoliais, užšifruotomis užuominomis. Visa tai rašytojo meninei kalbai suteikia nevienaprasmiškumo, padeda išvengti monotonijos.

Savickio proza yra labai koncentruota: jo tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai talpūs, čia nerasime nė vieno blankaus, be papildomo prasminio krūvio pasakyto žodžio. Skaityti Savickį reikia atidžiai, sekant vaizdų ir vertinimų kaitą, neprašokant užuo­minų, gėrintis vaizdo ir žodžio originalumu, netikėtais siužeto po­sūkiais. Tai tam tikrų įgūdžių ir pasirengimo reikalaująs skaitymas, tačiau už pastangas jis su kaupu atlygina estetiniu bei intelektiniu džiaugsmu.

SAVICKIS.ppt

Jurgis Savickis – Noveles.pdf

Reklama

,

  1. #1 by Greta Karakaitė on 2011/09/12 - 20:29

    Labai išsamu, pateikta paprastai ir aiškiai. Didelis ačiū.

%d bloggers like this: