Jonas Biliūnas (1879-1907) – moderniosios prozos kūrėjas

Jonas Biliunas.ppt (saugomas slaptažodžio, kurį gauti galima el.paštu: dalykas@mums.lt).

JONAS BILIŪNAS (1879-1907). REALIZMAS (2) [lot. realis – tikras, daiktiškas] – literatūros srovė (pažangos amžius ir jo idėjos), susiformavusi apie 1850 m. daugelyje Europos šalių.

BRUOŽAI:

1. Visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis.

2. Objektyviai (= dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius aplinkos ir visuomenės bruožus.

3. Grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema.

Žymiausias kūrėjas – Jonas Biliūnas (1879-1907) ir jo apsakymai (Joniukas“, „Kliudžiau“, „Lazda“, „Žvaigždė“, „Laimės žiburys“, „Brisiaus galas“, “Tikėjimas“), apysaka „Liūdna pasaka“.

J. Biliūnas savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. J.Biliūno novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžian­tis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia.

BIOGRAFIJA. Anykščių krašte, davusiame Lietuvai K. Sirvy­dą, A. Baranauską, A. Vienuolį, yra ir Biliūno gimtinė – Niūronių kaimas. Šventoji – jo upė, Šventosios pakraščiai, Aukštaitija – mylimos erdvės.

Lygindami su XIX a. lietuvių prozos pradininkais (Valančiumi, Žemaite), Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, minkštesnį, kalbesnį, atvires­nį žmonių būdą. Toks buvo ir Biliūnas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau suaugusių brolių ir seserų, „pagrandu­kas“. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį mokytis, tikėjosi būsiant kunigu. Bet mokydamasis būsimasis rašytojas išgy­veno tikėjimo krizę, ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą, tad kunigo keliu negalėjo eiti. Tėvai jau buvo mirę, broliai atsisakė „bedievį“ šelpti. Vertėsi kaip išmanydamas pats. Skaudžiai jausdamas žmonių nely­gybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.

Susirgęs džiova (kaip ir Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Petras Višinskis), tolo nuo partinės veiklos, ja nusivylė. Norėjo studijuoti tik literatūrą, atsidėti kūrybai. „Nieko nenoriu žinoti be savo litera­tūros“, – rašė draugui iš Šveicarijos. Niekur taip gerai nesijautė kaip bibliotekoje tarp knygų, tarp senų leidinių. Silpstant sveikatai vis daugiau domėjosi filosofija, skaitė klasiką, pirmuosius krikščiony­bės šaltinius. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Biliūnas grįžo prie savo vaikystės tikėjimo. Išėjo iš gyvenimo skaudžiai gailėdamasis, kad taip mažai tespėjo padaryti. 1907 m. laiške iš Zakopanės rašė bičiuliui: „Niekam nieko nepavydėčiau, kad galėčiau dirbti, rašyti. Medžiagos turiu daug, net sapnuoju nuolat apie tat, bet jėgų neturiu, tik erzinuos ir kremtuos“.

Trumpas Biliūno gyvenimas labai intensyvus, kupinas vidinės kai­tos. Jis jautėsi tęsiąs V. Kudirkos tradiciją. Literatūrinę veiklą pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, skau­džius atsitikimus iš varguolių gyvenimo, gindamas skriaudžiamus ir nelaimingus žmones: nuo darbo neradusiu darbininko iki gimnazis­to, atsisakiusio eiti į kunigus. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, laimės trapumas, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė.

„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,“ – sakė Biliūnas. Ir pridūrė: „…savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju“. Sunki liga gilino rašytojo vienišumą. Tik jauna žmona Julija Janulaitytė buvo ištikima slaugytoja ir bičiulė iki paskutinės gyvenimo dienos. „Liūd­nos pasakos“, paskutinio Biliūno kūrinio, kai kurie puslapiai rašyti diktuojant, žmonos ranka. Šio kūrinio pradžia „Baltasai šešėlis“ yra ir pokalbis su vienintele moterimi, mylimiausia ir artimiausia: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų paro­dyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti“.

Svarbiausios Biliūno gyvenimo datos:

Gimė 1879 m. balandžio 11 dieną. Keturiolikmetis neteko tėvų (1893). Mokėsi Liepojos gimnazijoje (1891 – 1899).

1900 m.  įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, 1901 m. už anticarinę veiklą pašalintas. Gyveno Šiauliuose, Panevėžyje.

1901 m. susipažino su Julija Janulaityte.

1903 m. išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą, bet kitais metais perėjo į Leipcigo uni­versitetą studijuoti literatūros.

Mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje (Lenkija).

1953 m. rašytojo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Anykščiuose.

KŪRYBA. Jono Biliūno kūrybos pradžia -1900 me­tai. Jis parašo publicistinių straipsnių, eilėraščių, bando ir prozą, kurioje kalba apie sunkią darbininkų padėtį, vaizduoja gegužės 1-osios streiką Liepojos mieste. Geriausius savo kūrinius  parašo 1904-1907 metais ir juose jau kalba bendražmogiškomis temomis.

KŪRYBOS YPATYBĖS

1. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo bū­das, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Že­maitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jam būdinga:

a)      stengiamasi ap­rėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų,

b)      kuriamas objektyvus, tikroviškas vaizdas, todėl  perteikiamas ir regimasis, ir girdimasis pasaulis, kupinas etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių,

c)      tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, išorinių konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose,

d)     viskas dar pasodri­nama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų por­tretais,

e)      kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas – stebė­tojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę- jis visažinis.

2. Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu. Jam būdinga:

a) dėmesys vidiniam konfliktui. Dėl to skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė – psichologizmas,

b) dažna tokia kompozicija:  novelėje plėtojamas tik  vienas įvykis,  bet pagrindinis dėmesys  skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams,

c) aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį,

d) dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu,  dėl to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Su­prantama, pasakotojo ir autoriaus sutapatinti negalima, svar­bu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti pa­slaptį ar nepaprastą išgyvenimą,

e) toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju (Štai kaip išryškėja objektyvaus ir subjektyvaus pasakotojo skirtumai aprašant daiktą. Žemaitės apsakyme „Petras Kurmelis“ vežimą pirmiausia vertina pasakoto­jas: „Vežimaitis dailus.“ Vienas iš veikėjų irgi vertina: „Kad ir dėdė įsitaisęs gražų veži­maitį.“ Kitas: „Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo?“ Zolys: „Kad nagai, tai nagai.“ Pasakotojo vertinimą, konkretų, daiktišką, pratęsia veikėjai, ir tik Zolio žodžiuose ryškesnis emocinis vertinimas – ne daikto, o jį padariusio žmogaus. Taip prasideda pažintis su pagrindiniu apsakymo veikėju. Veži­maitis vėliau nebeminimas),

f) Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas,

g) Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Remiamasi Biblija ( Biblinis kontekstas),

h) Džiaugiamasi žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuo­jama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojas nejučia akinamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam pa­liekama daug erdvės apmąstymams, išvadoms – tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija. Krikščioniškosios vertybės ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos – jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis su­krečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską perver­tinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai. Vienur tas žodis, papras­tas, kasdieniškas, sakinyje greitai prasmunka, kitur jo prasmė išsiple­čia, įgaudama gilų ir daugiareikšmį turinį,

i) Stiliaus ypatybės: mintys dės­tomos glaustai, nuosekliai, išryški­nami tik svarbiausi dalykai. Tikro­viškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai parale­lizmai.

Kaip jau žinome, Biliūnas įtvir­tino lietuvių literatūroje realizmo terminą, nusakė šios srovės ypatumus. Jo paties kūryba irgi artimiausia realistiniam vaizdavimo būdui, tačiau įsidėmėtina, kad ne viskas išsitenka realizmo rėmuose. Atidžiai skaitydami, atpažinsime ir impre­sionizmui būdingų dalykų, ir simbolizmo apraiškų. Vargu ar tikslu, pavyzdžiui, noveles „Kliudžiau“, „Ji ir jis“, „Laimės žiburys“, apysakos „Liūdna pasaka“ prakalbą „Baltasai šešėlis“ vadinti tik realistinėmis. Vadinasi, galime teigti, kad Biliūnas tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženk­lino mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais.

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: