Lietuviškos dvasios savitumas V. Krėvės kūryboje

************************************************************************************

                       LIETUVIŠKOS DVASIOS SAVITUMAS V. KRĖVĖS KŪRYBOJE

                                                             (KŪRYBOS POBŪDIS)

************************************************************************************

NEOROMANTIZMAS (atsinaujinantis romantizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros ir meno kryptis, kuri į romantizmą žiūri naujai, ją papildo ir sieja su impresionizmu (= trumpalaikiais pojūčiais ir įspūdžiais, intymiais išgyvenimais, kurie paremti ne mintimis, o nuotaika, spalvomis, garsais, žodžio niuansais), simbolizmu (= simboliais grindžiama žmogaus nuojauta, žmogaus patirtis), su realizmu (= siekimas tikslo, gebėjimas skaitytis su faktais ir konkrečia tikrove; vaizduoja įvykius, žmones, daiktus ir gamtą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų). Pastaba. Kiekvienam rašytojui ir jo kūriniams būdingi kai kurie atskiri bruožai.

BRUOŽAI:

  1. Puoselėja emocingumą (= jausmingumą), dramatizmą (= ryškų konfliktiškumą kaip dramoje, aplinkybių bei situacijų sudėtingumą, pagrįstą priešingų interesų susidūrimą).
  2. Keliamos žmogaus egzistavimo problemos, vaikų ir tėvų santykiai, vienatvė, meilė.
  3. Domimasi istorija, remiamasi faktais: vaizduojamos maištingos, išdidžios tragiško likimo istorinės asmenybės (pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologiniai dalykai).

Žymiausi kūrėjai – Vincas Krėvė–Mickevičius (1882-1954) ir jo istorinė drama „Skirgaila“. Salomėja Nėris ir jos eilėraščių rinkiniai „Diemedžiu žydėsiu“ (motinystės, Lietuvos likimo, žmogaus egzistencijos problemos), „Prie didelio kelio“ (tautos likimo kryžkelės, skausmo, nusižeminimo ir atsparos motyvai, namai, tėvynės ilgesys, tautos ir žmogaus gyvenimo dramatizmas).

********************************************************************

Krėvė Vincas (1882-1954) – „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“, apysakos „Raganius“, „Miglose“, „Dangaus ir žemės sūnūs“, dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Mindaugo mirtis“.

*******************************************************************

Atsiversk: Lietuvių literatūros skaitiniai 11 klasei. II dalis (baltu viršeliu). V., 1996. P.123 ir pagal planelį brūkštelk keliais sakiniais (pasirašyk):  

1. V. Krėvės gimimo vieta (Prisimink, kokia etnografinė Lietuvos sritis).

2. Kur mokėsi, ką studijavo ir kuo tapo?

3. Svarbiausi V. Krėvės kūriniai.

4. V. Krėvės kūrybinė veikla baigiantis II pasauliniam karui.

*****************************************************************

V. Krėvės istorinės dramos “Skirgaila” parašymo aplinkybės. “Skirgaila” – pirmas lietuvių kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu.

 1925 m. Krėvė parašė istorinę dramą “Skirgaila”. Dramos laikas – XIV a. pabaiga, Lietuvai tapus krikščioniška šalimi. Vaizduojamoji Lietuva yra ne tik romantinė praeities didvyrių žemė, bet ir didelių vidaus priešybių realybė. Svarbiausia yra parodyti “dviejų pasaulių” kryžkelėje stovinčio žmogaus ir valdovo tragizmą. Kunigaikštis Skirgaila stovi ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimų sankryžoje. Skirgailai lemta skausmingu būdu jungti dvi epochas – pagonybę ir krikščionybę, ginti krašto šlovę. Jis, kaip ir Šekspyro Hamletas, stovi ant “būti ar nebūti” ribos. Skirgaila suaugęs su savo krašto istorija, papročiais, bet gyvenimas, Lietuvos interesai verčia jį keisti istoriją. Lietuviai – krikščionys, bet senieji dievai tebegyvena jų sąmonėje; dievus, senąjį tikėjimą nuolat primena vaidilos. Išminčius Skurdulis gina gilesnį žmogaus, tautos ir dievybės supratimą: Dievas gyvena ne ąžuolynuose ir ne šventovėse, o žmogaus sieloje. Tai sukelia Skirgailai abejonių. Senasis vaidila akcentuoja, kad negalima skriausti kitų, versti kentėti. Skirgaila nežino, kaip galėtų atskirti savyje žmogų ir valdovą: valdovas turi daryti viską, kad būtų geriau jo šaliai, žmogus pirmiausia turi elgtis žmoniškai.

******************************************************************

ŽODYNĖLIS. Prototìpas (2) [gr. prōtotypon – pirmavaizdis] – realus asmuo, pagal kurį rašytojas sukuria savo kūrinio veikėjo paveikslą, figūrą. Tipãžas (2) [pranc. typage] – 1. ryškios išorės aktorius, tinkantis tam tikram vaidmeniui; 2. visuma požymių, būdingų kuriai nors žmonių visuomenės kategorijai, žmonių tipui.

******************************************************************

Kreve_Mickevicius.ppt

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: