Romantiška Lietuvos istorija tragedijoje “Skirgaila“

ͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼͼ

„SKIRGAILA“: ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA

ͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽͽ

  Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa­saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai.

Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili­zuotai vaizduojama senovinė aplinka – nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė­nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. Bet kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz., Lietuvos kultūrinio sa­vitumo likimas Europoje).

ISTORINIS KONTEKSTAS. „Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu­rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo.“ Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var­dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo­chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę.

Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin­ga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio­joje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 me­tais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil­niaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų ku­nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietu­vos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).

  Skirgaila (»1353-1397 01 11  Kijeve). Manoma, kad jis, o ne Jogaila, nužudęs Kęstutį, prieš tai prieš jį suorganizavęs perversmą. Su Jogaila ir Vytautu nugalėjo K. Valenrodo vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę. Vytautui pradėjus karą Jogaila pašalino Skirgailą iš valdžios su sąlyga, kad Vytautas neatsiskirs nuo Lenkijos. Dėl to Vytautas paskiria jį valdyti Kijevą. Būdamas Vilniuje Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad į kraštą kėsinasi lenkai ir vokiečiai. Skirgaila nepasitiki ir Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.

Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš­tijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato­trūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re­liginė (Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau­tinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę.

Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa­krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau­siusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie­tuvą katalikiška šalimi.

DRAMOS SITUACIJA. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgai­la – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplin­ka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai.

Jų politika – rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę – naujomis istorinėmis sąlygomis ne­veiksminga ar net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę.

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą.

TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks­mais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi­pildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa­prasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti.

Taigi Krėvė „Skirgailoje“ vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas.

PROBLEMOS. 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose; b) Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija.

PAGRINDINĖ MINTIS. 1.Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse (taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja.

ERDVĖ. Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji).

LAIKAS. XIV amžiaus pabaiga, jau po Lietuvos krikšto (1387). Jos valdovas- Jogaila- Lietuvos ir Lenkijos valdovas, juo tapęs po Krėvos unijos (1385-1386).

ŽANRAS. Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus;  pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški.

KOMPOZICIJA. Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he­rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“.

  I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susideda iš 6 paveikslų. I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Jie nepatenkinti, kad Skirgaila jų nepriėmė kaip pasiuntinių. II paveikslas– tai pagoniškasis pasaulis. Skirgaila nebenori klausytis vaidilos Stardo pagoniškųjų dainų, nes jos nebeatitinka dabarties situacijos. Reikia priimti krikščionybę, nes ištiks prūsų likimas. III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais.Vėliau paaiškės ir kaip: siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Sužinoma, kad pilyje gyvena sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Jaunas riteris Keleris skiria pasimatymą kunigaikštytės tarnaitei, jaunai gražuolei Oligei. IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl susibičiuliavimo su priešais. V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Lenkai jai siūlo tekėti už Skirgailos, bet ji nesutinka, įžiūrėdama čia klastą. Atėjęs Skirgaila aiškiai pasako, kad jis  imąs ją į žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos: jis niekam neleisiąs skaldyti Lietuvos. Kai mergina paprieštarauja, kad Dievas neleisiąs jos skriausti, valdovas aiškina, kas jos dievas pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra gyvenimo ant žemės. (I-V paveiksluose- išoriniai konfliktai). VI paveikslas.  Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas. Atsisakydamas praeities, senų dievų, Skirgaila galvoja apie ateitį, apie krašto išgelbėjimą. Bet kaip? Krikščionybė priimta, tai kodėl kryžiuočiai puola Lietuvą? Todėl Skirgaila piktai pasisako ir prieš krikščioniškąjį dievą.

Taigi I veiksmas – tai veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Į pilį susirenka konfliktuojančiuos pusės. Lenkai nori atsiimti Volynės ir Podorės žemes, vokiečiai- sukiršinti lietuvius su lenkais, Skirgaila nenori atiduoti lenkams lietuviškų žemių ir todėl palieka pilyje Oną Duonutę. Tai išoriniai konfliktai. Bet ryškus ir vidinis konfliktas dėl religijos. Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis- nežino.

II d. – „Aistrų sūkury“– iškyla romantiški meilės polėkiai. I paveiksle Kelerį įsimyli Oligė. Šis lovelasas prašo, kad jį įleistų pas Duonutę slapta. Kryžiuočių tikslas – pagrobti merginą iš pilies. II paveiksle Keleris ateina pas Oną, įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir prižada ją išvaduoti iš Skirgailos jį nukaudamas. Ona Duonutė dovanoja jam savo žiedą. III paveiksle Oligė, apgauta riterio, praneša Skirgailai apie riterių sumanymą. Skirgaila įsako suimti Kelerį ir uždaryti į kalėjimą. Šiam pasiseka pabėgti, padedant Stardui, kuris mano, kad svečias yra neliečiamas. Pašaukęs popą, Skirgaila jam liepia sutuokti jį su kunigaikštyte. Popas tai padaro prievarta. Taigi II dalyje Skirgaila, paisydamas Lietuvos interesų, nepaiso jokių žmogiškųjų jausmų.

  III d. – „Palūžusios sielos“. TRYS HEROJAUS ŽINGSNIAI BEDUG­NĖS LINK. STARDO MIRTIS. I paveiksle mirtinai sužeidžiamas mūšyje, kurio metu dalis valdovo kareivių perbėgo pas Vytautą ir Skirgaila pralaimėjo mūšį, Stardas. Mirusįjį pakrikštija vienuolis Jonas. Ši žinia suglumina Skirgailą: „Galingas tavo dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį“. II paveiksle Skirgailai pranešama, kad Keleris nori įsibrauti į pilį. Jo nuotaika bjauri dėl pralaimėto mūšio ir Stardo atsivertimo prie naujųjų dievų. Dabar jis nebetiki nei dievais, nei žmonėmis. Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės- kalba jis. Čia įvyksta lemtingas pokalbis su kriviu Skurduliu dėl religijos. Skirgaila ima suprasti, kad svarbiausia ne išpažįstama religija, bet žmogaus moralė: išgyventi savo amžių taip, kad savo darbais nenuskriaustum kitų ir nepriverstum jų kentėti. Skurdulis per savo amžių suvokė, kad dievai- tai besivystančios žmogaus sąmonės vaizdinys. III paveiksle Skirgaila eina pasikalbėti su Ona Duonute. Jis nori su ja kalbėtis kaip su žmona, nori, kad ji suprastų jį, bet Ona Duonutė, įsimylėjusi Kelerį, ryžtingai atsisako bendrauti su Skirgaila ir informuoja, kad ji renkasi garbingesnį riterį. Supykęs valdovas pažada jai dovanoti Kelerio galvą. Taigi III dalyje Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus paveiktas, pajunta, kokia našta istorijos jam uždėta, nusivilia žmonėmis, politika, todėl nori ramiai gyventi tik asmeninį gyvenimą, ir siekia tariamosios žmonos meilės. Bet supykęs už tai, kad Ona Duonutė pasirinko Kelerį, Skirgaila vėl tampa žiaurus. Nuo dabar jis riedės tik į bedugnę.

  IV dalis – „Bedugnė“. Veikėjų sielos patekę į bedugnę. I paveiksle Keleris patenka į pilį pas Oną Duonutę ir prisipažįsta ją mylįs ir kviečia bėgti kartu. Duonutė atsisako. Keleris supranta atsisakymo priežastį ir bučiuoja ją. Užgirdęs ateinant Skirgailą Keleris bėga. II paveiksle Keleris patenka į koplyčią, kur pašarvotas Stardas, išmeta lavoną ir pats atsigula į karstą, nes kito išėjimo nėra. Skirgaila niekur neranda riterio, nors visi jį įtikinėja, kad mergos mačiusios Stardo šmėklą. III paveiksle šalia karsto atsistoja Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Tai idealas ir realybė. Tai vidinės Kelerio mintys,sprendžiančios dilemą, ką daryti. Jeigu sujudėsi, visi išsigąs ir kelias bus laisvas. Tai tamsiojo vyro mintys. Bet tada tavo mylimosios bus suterštas vardas (Šviesusis vyras), nes kelias į koplyčią eina tik per jos miegamąjį. Tu šiandien baisia mirtimi mirsi (Tamsusis), bet užtat tavęs laukia amžina šviesa (Šviesusis). Pūsteli vėjas, atmeta marškos kraštą nuo velionio veido. Skirgaila pastebi, kad ne Stardas karste ir įsako užkalti karstą ir laidoti. IV paveiksle kareiviai bijo laidoto, nes karste girdėti dejavimas. Visgi laidojama griežtai įsakius Skirgailai kiemo vidury, ant tako.  Paskutinioji dramos dalis – tiesiog atomazga, kurioje tragiškai išsisprendžia visos užsimezgusios intrigos. Baigiasi Skir­gailos – žmogaus ir valdovo – pralaimėjimo istorija. Senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimtini. Artimi valdovui žmonės miršta arba traukiasi nuo jo, Ona Duonutė jį atstumia. Skirgailos širdyje susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis. Dramos finalas ypač niūrus, dvelkiantis gotikiniu siaubu.