Marcelijaus Martinaičio kūrybos apžvalga

Marcelijus Martinaitis (gimė 1936 m.)

 Marcelijus Martinaitis yra kaimietis, Žemaitis, kilęs iš Raseinių rajono. Gimtasis Paserbenčio kaimas yra jo pasaulio ašis. Poeto kūryba gali būti gretinama su Juditos Vaičiūnaitės poezija, kad labiau išryškėtų  jų savitumas ir išskirtinumas: Judita Vaičiūnaitė įsišaknijusi miesto kultūroje, o Marcelijus Martinaitis – agrarinėje. Be to, Marcelijus Martinaitis priklauso tam laikui, kai agrarinės kultūros ištakos buvo griaunamos, naikinamos. Buvo sunaikintas ir gimtasis Marcelijaus Martinaičio kaimas, namai, už tad poetas jaučiasi esąs žmogus be tikrųjų namų (tėviškės). Jo prisiminimuose vis iškyla gimtinė, namai, į juos ir iš jų vedantis kelias, žemė, vaikystė, tyla. Tai ir yra pagrindiniai jo kūrybos ir jausmų orientyrai. Marcelijaus Martinaičio poezija, anot kritiko Kęstučio Nastopkos, apima viską, ką patiria žmogus savo kelyje, nuo lopšio iki kapo. Poetui nesvetimos mintys ir apie mirtį, išnykimą, bet jos žmogaus nesekina, o atvirkščiai – taurina, grūdina, nes tai yra realybė, kurioje žmogus gyvena.

Marcelijaus Martinaičio poezijos šviesa sklinda iš jautrumo skriaudžiamiems, silpnesniems, juos poetas apgaubia gerumu, užuojauta, tokį jautrumą galima sieti su asmenine poeto patirtimi – jam, kaip mažažemių vaikui, teko anksti susidurti su skaudžia gyvenimo realybe. Pats poetas prisipažįsta jog pasiilgsta ne prabangos, o vargo, nes jis mokė gyventi ir jausti.

Marcelijaus Martinaičio poezijoje labai svarbi kultūra: raštas, knyga, proto šviesa. Jo poetinio pasaulio centras – žemdirbio sodyba, tarsi ribota žemdirbio būtis su kasdieniais darbais, gyvuliais, „bet tose sodybose  buvo saugomi ne tik svirno raktai, bet ir kultūros genetinis kodas“ (K. Nastopka)

Marcelijus Martinaitis atnaujino poezijos ryšį su tautosaka, mitologija, praeities poezija, jis nuostabiai supoetino mūsų ankstesnės poezijos vardus (Antaną Vienažindį, Kristijoną Donelaitį, Antaną Strazdą, Praną Vaičaitį).

Poetas yra išleidęs nemažai eilėraščių rinkinių. Ryškiausi „Debesų lieptas“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“.

Kita Marcelijaus Martinaičio kūrybos šaka – „Kukučio baladės“. Tai populiariausias Marcelijaus Martinaičio kūrinys, o Kukutis – populiariausias personažas XX a. pabaigos poezijoje.

Kukutis yra žemaičių sakmių, melagių pasakų pagrindu sukurtas personažas. Autorius suvokia jį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Kukutis išreiškia archajinį pasaulėvaizdį, kuris dažnai supriešinamas su modernia civilizacija. Eilėraščius apie Kukutį autorius yra pavadinęs baladėmis nors su tradicinėmis baladėmis jos nedaug ką turi bendra. Šiam kūriniui būdingas groteskas, ironija. Dauguma baladžių pašaipiai žvelgia į visuomenės lygį ir atveria egzistencinės žmogaus situacijos paradoksą.

Marcelijus Martinaitis (g.1936 m.) – poetas, eseistas, vertėjas. Atnaujino lietuvių lyriką, derino modernumą ir archajiškumą.

Kaune įgijo techniko specialybę, vėliau Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė tautosaką, literatūrą. Vienas pirmųjų struktūralizmo propaguotojų Lietuvoje. Universitete turėjo literatų būrelį. Nepriklausomybės atkūrimo metu aktyviai dalyvavo politikoje. Dirbo įvairiose redakcijose. Nacionalinės premijos laureatas (1998).

Kūryboje naudodamas folklorą, ankstesnę lietuvių poeziją, Martinaitis apmąsto ryšį su žlungančia agrarine, paprotine kultūra. Jo poetiniame pasaulyje daug įvairių keistų personažų. Žymiausias – folkloro personažas Kukutis. Paradoksalios ir alogiškos šio veikėjo kalbos, kvailiojimai buvo už įtarimo ribų net ir griežtos politinės cenzūros laikais.

Martinaitis – vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko atsinaujinti posovietiniu laikotarpiu. Naujausias jo rinkinys K. B. įtariamas (2004) radikaliai skiriasi nuo ankstesnės kūrybos – nelieka žemės metaforų. Šioje kriminalinėje poezijoje veikia keistas personažas. Jis vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarinėjantis, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. Eilėraščiuose parodijuojami oficialūs kanceliariniai raštai, reklaminiai tekstai, meilės laiškai.

Kultūrologinėse esė, straipsniuose bei interviu Martinaitį domina mito ir folkloro, folkloro ir profesionaliosios literatūros santykiai. Poetas rekonstruoja archajinę sąmonę, senąsias dorovines normas, papročius, šventes, o kartu blaiviai bei objektyviai vertina šiandieninę kultūros būklę, suvokdamas neišvengiamą jos raidą.

M. Martinaitis iš naujo klausia, ką reiškia mūsų žodžiai, mūsų kalbėjimas. Toks noras suteikti žodžiui tikrą krūvį dažnai lemia jo eilėraščių stilių. Frazė netenka goslumo, išdailinimo, išorinio grožio. Ji nuolat sustabdoma, nutraukiama, pritildoma. (Sigitas Geda)

Restauruotą tautosakos modelį modelį M. Martinaitis suduria su pakertančia jo pagrindus socialine patirtimi. Kukučio konflikto su šiuolaikine civilizacija negalima vertinti vienareikšmiškai. Po tariamu mitinio mąstymo naivumu dažnai slypi brandi išmintis. Bet kartais naivumas eina iš to, kad senasis būdas nebetinka pasikeitusiai tikrovei. Autoriaus santykis su herojumi tai patetiškas, tai ironiškas. (Kęstutis Nastopka).

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: