Srovės ir rašytojai

 

   RENESANSAS (Atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje (Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.). Tai didelių visuomeninio gyvenimo pasikeitimų laikotarpis, mokslo pakilimo, meno ir literatūros suklestėjimo epocha. Renesanso judėjimas buvo nukreiptas prieš viduramžių tamsumą, žmogaus asmenybės ir jo įsitikinimų varžymą.

BRUOŽAI:

  1. Aukštinamas žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis.
  2. Dievinamas žmogiškumas (humaniškumas; iš čia kilo humanizmas – lot. Humanus – žmogiškas).
  3. Žavėjimasis žmogaus sugebėjimais, protu, visapusišku jo išsilavinimu, žiniomis ir veikla (reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse: moksle, mene, politinėje veikloje).
  4. Ginamas žmogaus asmenybės savarankiškumas (jokių suvaržymų), jo jausmų laisvė ir kova su luominėmis (pasenusiomis) tradicijomis bei prietarais.
  5. Tyrinėjama antikinių autorių kūryba, senovės rašytojų rankraščiai, panaudojama antikinė mitologija (= fantastinis visatos atsiradimo ir raidos suvokimas, mitai apie Dievų ir herojų gyvenimą, jų darbus ir žygius visuma, aiškina gamtos ir kultūros reiškinių kilmę, funkcijas ir reikšmę) ir istorija.
  6. Vaizduojamas žmogus teisingai ir visapusiškai. Tai gyvas, realus žmogus, turintis teigiamų ir neigiamų bruožų.
  7. Veikėjai – herojai, gilių jausmų ir stiprios dvasios asmenybės, išsiskiriančios iš aplinkos, turinčios gyvenimo tikslą ir prasmę.
  8. Smerkiamas blogis, atsirandantis dėl neteisingos visuomeninės santvarkos, atsispindi meilė paprastam žmogui, iškeliamas jo moralinis tvirtumas.
  9. Manyta, kad blogis – laikinas ir ilgainiui turės išnykti. Tikima žmonijos pažanga. Įsivaizduojama geresnė žmonijos ateitis, kuri kūryboje dažnai būdavo fantastinė, utopinė (= išgalvota, pramanyta).

Žymiausias kūrėjas Europoje – V. Šekspyras (1564-1616) – Anglijoje; jo tragedija „Hamletas“.

ŠVIEČIAMASIS AMŽIUS (Švietimo amžius, racionalizmas ir sentimentalizmas) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi XVIII a. Prancūzijoje. Tai kova prieš feodalinę santvarką, prieš viduramžių pasaulėžiūrą. Formavosi kapitalizmas, buvo kovojama prieš feodalizmą (1789 m. Prancūzijoje įvyksta buržuazinė revoliucija).

BRUOŽAI:

  1. Kritikuojama baudžiavinė sistema, viduramžiais viešpatavusios pažiūros, ginami visų feodalizmo prispaustų visuomenės sluoksnių interesai, visų žmonių laisvės ir lygybės idėja.
  2. Iš prigimties visi žmonės lygūs, ir kiekvienam žmogui turi būti suteiktos galimybės išsikovoti vietą visuomenėje.
  3. Buvo manoma, kad, panaikinus feodalinius įstatymus ir privilegijas, ims viešpatauti tikra visuomeninė gerovė.
  4. Kritikuojama bažnyčia ir religija už tai, kad mulkino liaudį, paneigiamas bažnyčios mokymas apie dievą, nemirtingą sielą, pomirtinį gyvenimą. Religija yra tamsumo padarinys ir ji išnyks, žmonėms apsišvietus ir išsimokslinus.
  5. Švietėjai rėmėsi ne tik protu, bet ir žmogaus prigimtimi. Jie teigė, kad iš prigimties visi žmonės lygūs, o feodalinės privilegijos ir luominė nelygybė atima iš žmogaus pačios gamtos jam suteiktas teises.
  6. Dievinama gamta: manyta, jog natūrali gamta gimdo natūralų žmogų (Ž.Ž. Ruso šūkis „Atgal į gamtą!“).

Švietimo epochoje dar buvo „Audros ir veržimosi“ judėjimas ir sentimentalizmas (lot. sentiment – jausmas), kurie išaukštino jausmą, paprastumą, kvietė grįžti  „į gamtą“. Sentimentalizmas pirmumą teikė ne protui, o jausmams, aukštino melancholišką (= liūdną) nuotaiką. Daug kalbėjo apie laisvę, bet, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Maištaudavo, bet dažniausiai atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove.

Sentimentalizmo ir „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio bruožai:

  1. Nerimstantis, maištingas žmogus („genijus“), išsiskiriantis iš aplinkos.
  2. Literatūros herojus – veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė.
  3. Kaip ir švietėjai, taip ir audrininkai tokio herojaus ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Getės Verteris ir kt.).
  4. Pripažino rašytojo kūrybinę laisvę, jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba – plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes.
  5. Domėjosi liaudies kūryba (tautosaka), sėmėsi iš jos nemaža motyvų bei siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.

Žymiausi kūrėjai – Johanas Volfgangas Gėtė (1749-1832) ir draminis kūrinys „Faustas“, K. Donelaitis (1714-1780) ir poema „Metai“.

ROMANTIZMAS (tautinio atgimimo epocha) – literatūros ir meno srovė, susiformavusi Europoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojojje pusėje, veikiant prancūzų revoliucijos idealams.

BRUOŽAI:

  1. Aukštinamas žmogaus pilnatvės siekimas, gamtos kultas, jausmai, fantazija.
  2. Naudojami liaudies, istorijos ir egzotiški motyvai.
  3. Skelbiamos patriotizmo ir nepriklausomybės idėjos.
  4. Kūryboje – naujas herojus – vienišas kovotojas su pasauliu.
  5. Tikrovė perkūrinėjama, noras pertvarkyti gyvenimą, daug fantastikos, sąlygiškų (= neatitinkančių tikrovės) situacijų, simbolių (= primenančių gyvenimo reiškinius), grotesko (= kai žmogus arba jo gyvenimas piešiamas sutirštintomis komiškomis spalvomis, jame pinasi gyvenimo tikrovė su fantastika, tragiški elementai su komiškais), daug romantikos (= idealizuojama tikrovė, svajojama ir įsivaizduojama jausmingai).
  6. Idealo ir tikrovės konfliktas, romantinė meilė.
  7. Gamta idealizuota, emocinga; gamtoje žmogus išgyvena.

Žymiausi kūrėjai – A. Mickevičius (1798-1855) ir jo epinė poema „Ponas Tadas“, taip pat „Krymo sonetai“, „Vėlinės“; Maironis (1863-1932) ir jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poema „Jaunoji Lietuva“.

REALIZMAS (pažangos amžius ir jo idėjos) – literatūros srovė, susiformavusi apie 1850 m. Daugelyje Europos šalių.

BRUOŽAI:

  1. Visiškai atmetė romatiką: reikia ne svajoti ir įsivaizduoti, o realiai jausti „kojas ant žemės“, pabrėžia žmogaus kasdienybę – dirbančio, vargstančio žmogaus buitis.
  2. Objektyviai (= dalykiškai, kad atitiktų tikrovę) vertinti pasaulį ir žmogaus gyvenimą, išryškinti esminius aplinkos ir visuomenės bruožus.
  3. Grožio ir prasmės ieškojimas, skriaudos ir kaltės motyvai, idealo problema.

Žymiausias kūrėjas – Jonas Biliūnas (1879-1907) ir jo apsakymai („Ubagas“, „Brisiaus galas“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Tikėjimas“), apysaka „Liūdna pasaka“.

NEOROMANTIZMAS (atsinaujinantis romantizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros ir meno kryptis, kuri į romantizmą žiūri naujai, ją papildo ir sieja su impresionizmu (= trumpalaikiais pojūčiais ir įspūdžiais, intymiais išgyvenimais, kurie paremti ne mintimis, o nuotaika, spalvomis, garsais, žodžio niuansais), simbolizmu (= simboliais grindžiama žmogaus nuojauta, žmogaus patirtis), su realizmu (= siekimas tikslo, gebėjimas skaitytis su faktais ir konkrečia tikrove; vaizduoja įvykius, žmones, daiktus ir gamtą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų). Pastaba. Kiekvienam rašytojui ir jo kūriniams būdingi kai kurie atskiri bruožai.

BRUOŽAI:

  1. Puoselėja emocingumą (= jausmingumą), dramatizmą (= ryškų konfliktiškumą kaip dramoje, aplinkybių  bei situacijų sudėtingumą, pagrįstą priešingų interesų susidūrimą).
  2. Keliamos žmogaus egzistavimo problemos, vaikų ir tėvų santykiai, vienatvė, meilė.
  3. Domimasi istorija, remiamasi faktais: vaizduojamos maištingos, išdidžios tragiško likimo istorinės asmenybės (pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologiniai dalykai).

Žymiausi kūrėjai – Vincas Krėvė – Mickevičius (1882-1954) ir jo istorinė drama „Skirgaila“. Salomėja Nėris ir jos eilėraščių rinkiniai „Diemedžiu žydėsiu“ (motinystės, Lietuvos likimo, žmogaus egzistencijos problemos), „Prie didelio kelio“ (tautos likimo kryžkelės, skausmo, nusižeminimo ir atsparos motyvai, namai, tėvynės ilgesys, tautos ir žmogaus gyvenimo dramatizmas).

  SIMBOLIZMAS – XIX ir XX a. sandūros (= susikirtimo) literatūros ir meno srovė, kuri simboliais pažino pasaulį, simboliais grindė individo nuojautą, emocinius išgyvenimus.

BRUOŽAI:

  1. Realybė (tikrovė) tėra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis (= sudvasintas, atitinkantis tikrovę, bet realiai neegzistuojantis, įsivaizduojamas) pasaulis.
  2. Neatspindi  matomos tikrovės; ji tik nujaučiama kaip ir visas pasaulis. Skverbiamasi į pasaulio paslaptis, kurios slypi už tikrovės, nematomame pasaulyje.
  3. Kūrybos žmogus – gyvenimo paslapčių ieškotojas, beveik pranašas. Jis neanalizuoja kasdienybės, visuomenės gyvenimo dėsnių, o pateikia būties vienovės bei žmogaus ir pasaulio vienovės išgyvenimą.
  4. Simboliais aiškinami akiai nematomi reiškiniai ar pasaulio sandara. Žodis yra tam tikras ženklas ar simbolis, išreiškiantis Dievo ir Gamtos sukurtą harmoningą (= vieningą) ir vientisą (= nedalomą) kosmosą.
  5. Mąstoma apie žmogaus vietą bendrame kosmoso ritme, žmogaus gyvenimo tėkmę, gilinamasi į žmogaus vidų, sielos gyvenimą.

Žymiausi kūrėjai – Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) ir jo eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, kuriame iškyla idealo ir tikrovės priešprieša, dramatiški vidiniai prieštaravimai, veržimasis į laisvę ir laimę, asmenybės dvasinė nepriklausomybė, vergiškumas (sunki našta, kai nerandama išeities ar atsakymo į iškilusius gyvenimo klausimus). Beje, jo psichologinis realistinis romanas „Altorių šešėly“ nėra simbolistinis, o grynai realistinis kūrinys, kuriame iškyla kunigo-poeto-žmogaus problema, ekskunigio (= buvusio kunigo) problema, Liudo Vasario dvasinė evoliucija (= atskiri gyvenimo etapai). Todėl šį romaną siekite su realizmu, o ne su simbolizmu.

EKSPRESIONIZMAS (pranc. expression – išraiška) – meno srovė, pirmiausia paplitusi Vokietijoje XX a. pirmajame trečdalyje.

BRUOŽAI:

  1. Maištaujama prieš urbanistinę (= didelių miestų) civilizaciją.
  2. Kelia erotikos, laisvės, anarchistines (= savivalės) mintis, šokiruojančius įvykius ir tų įvykių netikėtus posūkius.
  3. Reiškiama autoriaus pasaulėjauta.
  4. Išorinė tikrovė vaizduojama per žmogaus nuotaikas, išgyvenimus.
  5. Siekiama išsakyti žmogaus vidinę būseną, išreiškiamas atsinaujinimo troškimas.
  6. Išaukštinamos vertybės.

Žymiausias kūrėjas – Jurgis Savickis (1890-1952) ir jo apsakymai „Vagis“, „Kova“, „Ad astra“, Paskutinis rapsodas“, „Ūkininkai“, „Motina“.

EGZISTENCIALIZMAS (lot. existentia – egzistavimas, buvimas) – II-ojo pasaulinio karo išvakarėse atsiradusi literatūros kryptis.

BRUOŽAI:

  1. Siekė atskleisti žmogaus buvimo, jo vietos pasaulyje, laisvo pasirinkimo ir atsakomybės, asmenybės vienišumo problemas.
  2. Pasaulis vertinamas antikinio mito akimis, o mitas kaip tikrovė.
  3. Iškyla moralinės kultūros (= žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai) žmogus, aistra gyvenimui mirties pavidalu.
  4. Išgyvenimas ir refleksija (= savo psichikos stebėjimas ir mąstymas).
  5. Svarbiausios žmogiškosios galios: klausa, regėjimas ir sąmonė.
  6. Jausmas – nereikšmingas dalykas.
  7. Dvilypis žmogus – vienišas, apimtas liūdesio, ir linksmas, ironiškas, ciniškas (grubus).
  8. Gyvenimas – žaidimas, spektaklis, kuriame tik dalyvaujama; kasdienybė – mirtis.
  9. Nemažai mitologijos (požeminis pasaulis, žemė ir dangus). Pasakos ir relios tikrovės konfliktas (ypač H. Radausko eilėraštyje „Pasaka“, kur lyrinis subjektas su kauke).

Žymiausias kūrėjas – Henrikas Radauskas (1910-1970) ir jo eilėraščių rinkiniai „Fontanas“, „Strėlė danguje“.

EGZISTENCIALIZMAS IR ABSURDO TEATRAS. Šalia egzistencializmo bruožų absurdo drama pabrėžia žmogaus beprasmybę, kvailumą, nesąmonę, neatitinkamumą tiesai. Žmogaus egzistencija (= gyvavimas ir gyvenimas) absurdiškas, jo vienišumas priešiškame pasaulyje. Žmogus – visuomenės nepripažįstamas individas. Žmogų veikia istoriniai, socialiniai, biologiniai veiksniai; žmogaus elgesys netikėtas, nekontroliuojamas, staigus ir beviltiškas, jo poelgiai nekontroliuojami.

Žymiausias absurdo teatro kūrėjas – prancūzų romanistas Alberas Kamiu (1913-1960) ir jo romanai „Maras“, „Svetimas“, kuriuose pagrindiniai veikėjai neįvertina savo elgesio, remiasi tik nereikšmingomis savo gyvenimo smulkmenomis, jie atsiskyrėliai, jų absurdiškumas slypi visuomenėje, aplinkoje, kurioje gyvena.

  „SĄMONĖS SRAUTO“ literatūra. Akcentuojamas žmogaus sąmonės tuštumas ir mirtis, žmogaus suirimas ir beviltiškumas. Daug meditacijos ir trancendentinio pasaulio (= anapusinio pasaulio, neprieinamo patyrimui; pažįstamo tik nuojauta) vizijų (= regėjimų, tariamų vaizdų, svajonių), kurios slypi už pažinimo ribų.

Žymiausias kūrėjas – Antanas Škėma (1911-1961) ir jo romanas „Balta drobulė“ (pavadinimas aiškinamas kaip Kristaus įkapių drobulė).

 

ŠIANDIENINĖ LIETUVIŲ LITERATŪRA. DRAMATURGIJA.

BRUOŽAI:

  1. Atsakomybės prieš tautą, atminties tema, kerštas, pavydas, intrigos, motinos ir sūanaus, tėvo ir sūnaus santykiai.
  2. Istorija ir istorinės asmenybės (Mažvydas, Barbora Radvilaitė ir kt.).
  3. Pilietinės pareigos klausimas.

Žymiausias kūrėjas – Justinas Marcinkevičius (1930-2011) ir jo draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ (jums skaityti reikia antrąją trilogijos dalį – poetinę dramą „Mažvydas“). „Mažvyde“ vaizduojamas pirmosios lietuviškosios knygos autorius, jis yra kaip istorijos didvyris ir kankinys.

PROZA. NOVELISTIKA. (XX a. antroji pusė) (1971-1988 m). Tai stagnacijos metais literatūroje įsitvirtinusi nauja kūrėjų karta – J. Aputis, R. Granauskas, B. Radzevičius, R. Šavelis ir kiti.   

                             BRUOŽAI:

  1. Istorinė-kultūrinė tematika (pokaris, sovietizacija ir žmogus).
  2. Žmogiški santykiai, žmogaus gerumas, dvasios jautrumas ir teisybės ilgesys.
  3. Veikėjai – pokario žmonės su savo rūpesščiais ir nepritekliais.
  4. Kasdieniška kaimo, o ne miesto, aplinka ir žmogaus-kaimiečio gyvenimas.
  5. Dabarties ir praeities priešprieša, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai.
  6. Kaimo ir miesto kultūra (girtuoklystės priežastys ir jos pasekmės; kolektyvizacija (kaimų draskymas, kolūkių steigimas)).
  7. Pagonybės ir krikščionybės supriešinimas, maldos svarba, Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime).
  8. Amžinybės ir laikinumo, žmogiškųjų vertybių išsaugojimo ir pervertinimo (degradavimo) klausimai.
  9. Senosios ir jaunosios kartos santykiai, jų priešprieša; senųjų tradicijų ir papročių naikinimas ir mirtis (jų priešpriešos: kūryba – griovimas, gyvenimas – mirtis, atmintis – užmarštis, meilė – neapykanta, ištikimybė – išdavystė, nuopuolis – prisikėlimas).

Žymiausi kūrėjai – Juozas Aputis (1936-2010) ir jo novelės: „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Tik tik tik“ ir kiti. Romualdas Granauskas (1939-1999) ir jo apysaka „Gyvenimas po klevu“, novelės „Veršio akis“, „Žolė“, „Duonos valgytojai“ ir kiti. Vanda Juknaitė ir romanas „Šermenys“, novelės „Stiklo šalis“ ir „Stotis“.

ŠIUOLAIKINĖ POEZIJA (XX a. septintasis dešimtmetis). 

                          BRUOŽAI:

  1. Kultūra ir grožis.
  2. Miesto kultūros ženklai.
  3. Žmogaus gyvybė ir dvasios gyvybė, jautrumas, gailestis.
  4. Tautosakiškumas (dainos, sakmės, raudos, pasakos motyvai).
  5. Istorinės asmenybės (K. Donelaitis, A. Strazdas, A. Vienažindis, P. Vaičaitis ir kiti).
  6. Praeities liūdesys, praradimai ir atradimai.
  7. Kalbos grožis, ilgesys, praradimo liūdesys, nuoskauda, vienatvė,  begalinė ištikimybė ir skaudžiai žeidžiantis sielos išdidumas.
  8. Didelės gyvenimo meilės žmogus, arčiau prie gyvenimo kasdienybės.
  9. Regimi, matomi įspūdžiai, spalvų, simetrijos ir asimetrijos architektūra, magiškas kalbėjimas, malda.
  10. Dvasios, sielos paslapties nuojauta.
  11. Žemės darbai, moraliniai praradimai.
  12. Lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas.
  13. Istorijos tema (apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, Kęstutaičius, Vilniaus universitetą, Kernavę) (J. Vaičiūnaitės lyrikoje).

Žymiausi kūrėjai – poetai Marcelijus Martinaitis (g. 1936) ir jo eilėraščių rinkiniai „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, „Saulės grąža“, „Debesų lieptai“, „Toli nuo rugių“, „Atmintys“ ir kiti. Judita Vaičiūnaitė (1937-2001) ir jos eilėraščių rinkiniai „Pilkas šiaurės namas“ ir kiti.

Komentarai:

   Atkreipkite dėmesį, kad kai kurios išvardintos literatūros ir meno srovės yra bendros modernizmo – XIX a. antros pusės ir XX a. naujoviškos meno kryptys, srovės, stiliai. Taigi modernizmui priskiriami impresionizmas, simbolizmas, ekspresionizmas, egzistencializmas ir kiti.

Modernistai neigė realistinio, romantinio meno tradicijas, siekė atlikti avangardo (= naujų kelių ieškojimo literatūroje ir mene) vaidmenį, ieškojo neįprastų išraiškos būdų bei priemonių.

Tai, kad modernizmui priskiriamos šios išvardintos srovės, lėmė:

  1. Istorinės prielaidos.
  2. Filosofinės idėjos (A. Šopenhaueris, F. Nyčė, S. Klierkegoras).
  3. Kultūrinė charakteristika (masinė ir elitinė kultūra).

Ankstyvosios modernizmo kryptys: impresionizmas (rašytojai – Šatrijos Ragana, Ignas Šeinius, Balys Sruoga), simbolizmas (Balys Sruoga, Faustas Kirša, V.Mykolaitis-Putinas).

Vėlyvojo modernizmo kryptys, paženklintos dekadentizmo (pranc. dekadence – smukimas, kultūros krizė): ekspresionizmas (svarbiausias: Jurgis Savickis ir kiti), egzistencializmas (Alberas Kamiu, Balys Sruoga, Vytautas Mačernis, Marius Katiliškis, Romualdas Granauskas ir kiti) ir kitos.

Vadinasi, kai kurių rašytojų kūryba artima ne vienai, o kelioms srovėms. Tad būkite atidūs!

Parengta pagal mokovas.wordpress.com duomenų bazę

 

Advertisements

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: