Argumentavimo tipų pavyzdžiai (21)

Pagrindinių argumentavimo tipų pavyzdžiai[1]

raskite, kur remiamasi: analogija, etika, autoritetu, intuicija, apibendrinimu, priežastimi, motyvu, pavyzdžiu, ženklu, eksperto išvada, klasifikavimu, metafora.

1. Rėmimasis ___________________

„<…> Atrodė nuoseklu, kad save teigianti žmogiškoji valia žengtų dar vieną žingsnį išsilaisvinimo kryptimi ir pašalintų paskutinę tariamą žmogaus laisvės kliūtį – tikėjimą į Dievą. Šitą laisvinimosi sta­diją vokiečių filosofas F. Nietzsche pavadino Dievo mirties metafora. Nietzsche tikėjo, kad, Dievui „mirus“, žmogus pasidarysiąs visatos centru. <…>

Tačiau didžiausias ateizmo apaštalas puikiai nujautė, kad už dievžudyste įgytą laisvę žmogus turės brangiai užmokėti. Mat protingajai būtybei nutraukti ryšius su dievybe yra tas pats, kas žemės planetai išslysti iš saulės orbitos. Neveltui Nietzschės pamišėlis, baimės pagautas, primygtinai klausė: „Ką gi mes padarėme, atpalaiduodami žemę nuo saulės? Kur link ji dabar skrieja? Kuria kryptimi mes dabar skriejame? Tolyn nuo visų saulių? Argi mes nesmingame nuolat žemyn? Atgal, į šalis, pirmyn, į visas kryptis? Argi iš viso bepaliko dar kokia kryptis aukštyn ar žemyn? Argi mes neklaidžiojame lyg kokioje begalinėje tuštumoje? Argi mes nejaučiame tuščios erdvės kvapo?“

Vaizdingi, bet šiurpūs, širdies gelmes sukrečią klausimai dvelkia ontologine baime. Išsiveržęs iš dieviškos orbitos, žmogaus gyvenimas praranda ir gelmę, ir kryptį. Jis skuba nežinodamas kur. Mylinčio ir atleidžiančio Tėvo balsas jo jau nebepasiekia. Sielos ledinė tuštuma ir yra ta kaina už „laisvę nuo ko“ dvasinėje plotmėje. Tačiau ne visiems kaina yra pakeliama. <…> Žmogus negali gyventi be gairių. Jos privalo ateiti iš šalies arba iš jo paties. Gal dėl to ir šiandienos žmogus taip lengvai pasiduoda visokioms ideologijoms ir visokioms religijoms. Apskritai, jei praeities žmogaus opiausias klausimas buvo, kaip išsiveržti iš gamtos, visuomenės ir dievybės varžtų, tai šiandienos žmogaus problema, kaip vėl prie šių tikrovių sugrįžti.“ (p. 7).

 

2. Rėmimasis ____________________

„Aleksandras Solženycinas, kalbėdamas Hooverio institute, išreiškė gilų rūpestį ir dėl laisvės piktnaudžiavimų Vakaruose. Jis suminėjo visą eilę piktnaudžiaujamų laisvių. Laisvė televizijai žiūrovų akis, ausis ir smegenis apversti reklamų šiukšlėmis. Laisvė sveikiems ir stipriems žmonėms vengti darbo ir gyventi visuomenės sąskaiton. Laisvė streikuotojams atimti iš kitų gyventojų darbą, susisiekimo priemones, maistą, medicinos pagalbą ir t. t. Laisvė neatsakingai ir paviršutiniškai formuoti viešąją opiniją ar naudos sumetimais rinkti paskalas, nepaisant daromos žalos paskiriems asmenims ar visam kraštui. Laisvė politiniais sumetimais išplepėti gynybos paslaptis. Laisvė parduot viską, nežiūrint, kad tuo galėtų būti išduotas ir kraštas. Pagaliau – laisvė neginti net ir laisvės.“ (p. 22–23).

 

3. Rėmimasis ____________________

„Laisvės nuotaikų paveikti tėvai linksta į per didelį nuolaidžiavimą vaikams. Tokia tėvų laikysena nepadeda jauniesiems išvystyti savitvardos ir pastovumo. <…> Užtenka, sakysime, menkos kliūties ar mažos nesėkmės, kad pasirinkto veiksmo linkmė tuojau būtų pakeista. <…> Dar toliau. Sunykus <…> vadinamajai išplėstinei šeimai (seneliai, giminės…), vaikai ir paaugliai paliekami vieni kitų globai. Tačiau be suaugusių artumos sunku vaikams įgyti altruistinių charakterio bruožų, kaip lojalumas šeimai ir visuomenei, rūpinimasis kitais, pajėgumas pakelti sunkumus ir t. t. Priešingai, sau lygių tarpe vaikai išvysto destruktyvios asmenybės ypatybes: potraukį naikinti, laužyti, nesivaldyti. <…>

Galimas daiktas, kad tokios apraiškos didžia dalimi yra vertybių tuštumos padarinys.“ (p. 27–28).

 

4. Rėmimasis ________________

„Jei gamta nemėgsta tuštumos, tai žmogus jos išvis negali pakelti. Visokiais būdais jis bando ją užpildyt. Vieni kerštingai puola tą visuomenę, kurioje jie jaučiasi esą nereikalingi. Kiti išlaisvinto jaunimo tūkstančiai Rytų religijose ieško tradicinių vertybių: tiesos, asmeniško santykio su Dievybe, šiltos draugystės ir autoriteto. Netikrumo ir abejonių prislėgti, nuolatinių pasirinkimų išvarginti, jie tikisi surasti autoritetą, kuriuo galėtų pasitikėti; kuris galėtų jų gyvenimo problemas suprastinti ir joms atsakymą pateikti. Kitaip tariant, <…> jaunimas dairosi tvirtų pasaulėžiūros rėmų, į kuriuos galėtų prasmingai savo gyvenimą įtalpinti.“ (p. 28–29).

 

5. Rėmimasis ________________

„Kai kas iš didžiųjų žmonijos mintytojų laisvės, laimės ir vertybių trikampį priėmė kaip akivaizdžią tiesą. Kantas ir Max Scheleris įspėjo ieškantį Vakarų žmogų, kad malonumas nėra pagrindinis gyvenimo tikslas, bet tik šalutinė jo pasekmė. Laimė ateina tik tada, kai žmogus atlieka jam gyvenimo uždėtus uždavinius. Humanistinės krypties psichologai (V. Frankl, A. Maslow, G. Allport) šitai Kanto – Schelerio aksiomai visiškai pritaria. V. Franklio įsitikinimu, laimė ir gyvenimo džiaugsmas sau vieni pasaulyje neklaidžioja. Jie visuomet seka vertybių kategorijomis. Laimė niekad nepasiduoda savo medžiotojams. Ji visada, kaip šmėkla, išslysta iš jų rankų. Juo mes labiau ją vejamės, juo labiau nuo jos atsiliekame. O ji, kaip nelauktas svečias, lanko žmogų tik drauge su vertybėmis.“ (p. 30–31).

 

6. Rėmimasis ___________________

„Galima vaizduotis žmogaus gyvenimą vykstant dviem pagrindinėmis linijomis: horizontalia ir vertikalia. Visas medžiaginis pasaulis yra pirmosios, o mokslas, menas, dora, religija – antrosios krypties pavyzdžiai. Norėdamas išlikti gyvas, žmogus privalo visad būti susijęs su ta horizontalia plokštuma, o norėdamas išlikti žmogiškas žmogus, jis turi atsižvelgti į vertikalę – į vertybių hierarchiją. Tačiau ir šiuo atveju, būdamas laisvas, žmogus gali tą įgimtą vertybių sąrangą apversti aukštyn kojomis. Gali tai padaryti ir paskiras individas, ir visa tauta. Tačiau pasisavinę tokį veikimo ir gyvenimo būdą, ir individas, ir visuomenė privalės priimti jo neišvengiamas pasekmes. Žmonių biografijos ir tautų istorijos duoda pagrindo šituo teigimu tikėti. Jo liudininku gali būti ir pasaulinė literatūra.

Goethe aiškiai suprato, kad, savavališkai ardant prigimtinę vertybių sąrangą, nei mokslininkas, net nei pats velnias negali blogų pasekmių išvengti. Goethės Faustas, moderniojo žmogaus simbolis, šį faktą dramatiškai išryškino individualioj perspektyvoj. Išsilaisvinęs iš kasdienos rutinos, palikęs tyrinėjimų laboratorijas ir savo praeitį, jis metėsi gyvenimo sūkurin ieškodamas laimės ir prasmės. Pažino jis meilės nuotykius, įsigijo turtų ir jėgos, bet laimės nerado. Net savo sielą velniui pažadėjo, bet laimingu vis vien netapo. Sielos tuštuma vis tiek jį kankino. Tik nusigręžęs nuo savanaudiškų malonumų, atsidėjęs kitų gerovei, Faustas atrado ir prasmę, ir džiaugsmą.“ (p. 31–32).

 

7. Rėmimasis ___________________________

„Olandų fenomenologinės psichologijos atstovas J. H. Van den Berg mano, kad anomiją, t. y. etinių normų ir tikėjimo trūkumą, reikia laikyti neurotinių sutrikimų priežastimi. Nūdienos „išlaisvinti“ pacientai nebejaučia savyje konflikto tarp to, kuo jie yra, ir to, kuo jie turėtų būti. Jie net „nebežino“, kuo jie turėtų būti. Sakytume, jie gyvena lyg kokioj prieblandoje, neberegėdami aiškių kontūrų tarp gero ir blogo, tarp švento ir profaniško, gražaus ir bjauraus, vertingo ir pigaus, tarp „aš“ ir ne „aš“. Tiesa, jie puikiai supranta loginę tų žodžių reikšmę. Tik už tų sąvokų esanti tikrovė jų jau nebepaliečia. Dar toliau. Dar nepalaidojusioj Dievo visuomenėj žmogus, ir vienas būdamas, nejaučia vienatvės. Jis žino, kam jis priklauso, kas jį myli, kam jis reikalingas. Priešingai, nuo visko „išsilaisvinusios“ visuomenės narys tokios priklausomybės jau nebepažįsta. Neberanda jis jau atsakymo į didžiuosius žmogaus klausimus: kas jis ir kokia jo vieta visatoje? „Žmogus, atsisakydamas matyti tikrovę už žmogiškos apimties ribų, gali prieiti prie tuštumos, beprasmiškumo, frustracijos, susvetimėjimo, vienatvės, baimės ir kaltės pajautų“. <…> Dabarties psichinio „ligonio“ nebekankina paskiros psichinės žaizdos, bet viena visą jo gyvenimą apimanti žaizda – jis pats. Jis yra nelaimingas ir prislėgtas. Gal dėl to jis ir savo psichės gydytoją prašo, „kad visas jo buvimas žmonių bendruomenėje būtų atstatytas. Jis prašo sau vietos gyvenime“. O tokia vieta negali būti surasta, nepavarčius žmogiškų, kartais net ir dieviškų, vertybių knygos.“ (p. 33–34).

 

8. Rėmimasis _____________

„Išlaisvinta“ iš mitologinių „prietarų“, <…> siela nerimsta siaurame racionalizmo narve. Jei kitaip negali, ji laužia privataus ir viešo tuščiavidurio gyvenimo formas net liguistais būdais. Argi nuasmeninta muzika, beidėjinė tapyba, pornografinės vizijos, išdaigingi apdarai, miestų terorizmas ir t. t. nėra tos liguistos priemonės, kuriomis dvasia laužiasi iš ją supančios tuštumos.“ (p. 38).

 

9. Rėmimasis ________________

„Nūdien žmonės nekantriai siekia laisvės nuo suvaržymų, bet nenoromis juda arba visai atsisako pajudėti „laisvės į ką“ kryptimi, t.y. prisiimti įsipareigojimų. Jei žmogus pasitenkina tik „laisve nuo ko“, toji laisvė jam tampa sunkiai pakeliama našta. Todėl jis ieškos įvairių būdų ta laisve nusikratyti, pasidarydamas, pvz., konformistu. Bet bandydamas tapti tuo, ko kiti iš jo reikalauja, individas visiškai paskęsta grupėje. Kitas būdas „laisvės nuo ko“ sukurtai tuštumai pergalėti gali būti radikalus pasipriešinimas visuomenei. Tai „revoliucionierius“ ar „maištininkas“, kuris, stumdydamas kitus ir naikindamas daiktus, bando pridengti savo vidinį bejėgiškumą. Gali žmogus pasirinkti ir trečią idealią išeitį – savarankišku galvojimu ir veikimu išvystyti savo individualybę. Tvirtai atsistojęs ant savo kojų, laisvu pasirinkimu jis vėl susijungia su visuomene kaip nepriklausomas individas. Kaip ten bebūtų, individas niekada nepajėgs nuo visuomenės atsitraukti. Jis arba joje paskęs, arba ją puls, arba našiai su ja bendradarbiaus.“ (p. 39–40).

 


[1] A. Paškus. Asmuo ir laisvė. Chicago: Ateitis, 1984. [Pavyzdžius iš šios knygos rinkausi dėl kelių priežasčių: 1) ji plačiausiai analizuoja įvairialypę laisvės problematiką (159 psl.); 2) nėra laisvai prieinama Lietuvos skaitytojui (išleista Čikagoje 1984 m.); 3) joje argumentuojama įvairiai, paprastai ir suprantamai (kalba kai kur šiek tiek taisyta, bet egzilės atspalvis paliktas) – Z.N.]

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: