Pastraipų kūrimas (11)

Samprotavimo rašinio dėstymo pastraipų kūrimas ir komponavimas

Kaip komponuoti pastraipas?

• Kad neatsirastų minties šuolių tarp pastraipų, turite jas sieti tarpusavyje.
• Pastraipos pabaigoje, darydami išvadą, turite užsiminti, apie ką kalbėsite kitoje pastraipoje.

Dėstymo pastraipų išdėstymas

• Pasistenkite pastraipas išdėstyti tokiu būdu: pirma – vidutinio stiprumo, antra – silpniausia, trečia – stipriausia.

Pastraipos struktūra

• Tezė (pagrindinis teiginys) → argumentai (teiginio įrodymai) → sakinys tiltas (jungiantis argumentą su pavyzdžiu) →  argumentų parėmimas pavyzdžiais (kultūrinė ar socialinė patirtis) → išvada (dalinis apibendrinimas)

Pastraipos pradžia (tezė)

• Nebūtina pastraipos pradėti nuo tezės, ji gali išryškėti ir pastraipos vidury, bet įvardijus tezę pastraipos pradžioje bus patiems paprasčiau suvokti, ką reikia pagrįsti.
• Prieš užrašydami teiginį pažiūrėkite, apie ką kalbėjote prieš tai buvusios pastraipos pabaigoje.

Argumentavimas

• Dabar laikas įrodyti tezę, rasti argumentų.
• Argumentuodami nepilstykite iš tuščio į kiaurą – svarstykite, kokias tendencijas matote visuomenės gyvenime, ką teigia žiniasklaida, kokie kultūriniai įvykiai siejasi su jūsų tema.

Sakinys tiltas

• Tarp argumentų ir pavyzdžio būtinas siejamasis sakinys.

Netinkami siejimo pavyzdžiai:

–        Kaip ir rašė…

–        Taip pat apie tai kalbama ir…

–        N kūrinyje “X” analizuojama mūsų aptariama problema.

Tinkamas siejimo pavyzdys:

–        Mūsų aptariama problema analizuojama N kūrinyje “X”.

Kultūrinis pavyzdys

• Nepamirškite, kad kultūrinis pavyzdys turi būti tinkamas ir svarus (tinkamas – tiksliai susietas su rašinio tema, svarus – įtikinantis).
• Dažniausiai daromos klaidos:
  • Pavyzdys labai išplečiamas, kalbama apie knygoje (ar kitame objekte) vaizduojamus dalykus, kurie nesvarbūs šiai temai, netgi bandoma pasakoti siužetą.
  • Apie pavyzdį tik užsimenama vienu dviem sakiniais ir net nebandoma jo tiksliai sieti su tema.
• Negrūskite į vieną pastraipą kelių pavyzdžių. Geriau vienas, bet svarus, o ne trys, bet nesvarūs.

Pastraipos pabaiga

• Jokiu būdu nebaikite pastraipos pavyzdžiu.
• Tokiu būdu atsiras minties šuolis tarp pastraipų (juk kitą pastraipą vėl pradėsite nuo argumentų).
• Taip pat nebus prasminio akcento – nepamirškite, kokia tema rašote, tad grįžkite prie jos.
• Prieš parašydami išvadą prisiminkite pastraipos tezę – ar tikrai išvada ją patvirtins?
• Rašydami išvadą turite žinoti, apie ką rašysite kitoje pastraipoje.
• Tai turite “signalizuoti” užuominomis skaitytojui.

Išvados tinkamumas

• Padarę išvadą įsitikinkite, ar ji neprieštarauja rašinio tezei ir pastraipos tezei.

Pastaba

• Tai tik vienas iš galimų pastraipos kūrimo modelių, nepretenduojančių į pavyzdinį. Tai daugiau pagalba tiems, kuriems  sunku sieti mintis, rišliai komponuoti tekstą.

Samprotavimo pastraipos kūrimas

Samprotavimas:

Skirkite samprotavimą nuo aprašymo ar pasakojimo. Samprotavimo rašinyje savąją aptariamo dalyko sampratą jūs nuosekliai plėtojate teiginiais, juos pagrindžiate, polemizuojate (ginčijatės, diskutuojate) su  kitokiomis to dalyko sampratomis, vertinate ir darote išvadas. Privalu, mintis grindžiant argumentais, išaiškinti,  kodėl  taip manoma, kas lemia  šį reiškinį, kokios galimos jo pasekmės  ir t. t. Polemizuoti reikia pagarbiai, nemenkinant kitų nuomonių; nebūkite kategoriški – venkite sąvokų: visada, niekada, visi, nė vienas. Stenkitės vartoti požiūrį ir toną švelninančius įterptinius žodžius: greičiausiai, manyčiau, galima būtų teigti, kaip bebūtų, rodos, ko gero…

Sąvokos:

Argumentacija [lot. argumentatio] – teiginių, teorijų teisingumo pagrindimas argumentais.

Argumentas [lot. argumentum – įrodymo pagrindas] – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys.

Tezė [gr. thesis] – pagrindinė mintis, teiginys, kuris turi būti įrodytas.

Tinkamas argumentas – tas, kuris pagrindžia teiginį, kuriam yra skirtas. Teiginys turi atitikti nagrinėjamą problemą – priešingu atveju jį pagrindžiantis argumentas negali būti įskaitytas.

Svarus argumentas – tas, kuris skatina patikėti, paremia ar net verčia priimti tezę

Išsamus pagrindimas – tai teiginio ir argumentų tarpusavio ryšių demonstravimas, t. y. pagrįstas ir įtikinamas samprotavimas, o ne argumentų gausa (argumentų turi būti nei per daug, nei per mažai – tiek, kad teiginys būtų įrodytas, kad teze būtų galima patikėti).

Argumentų parėmimas pavyzdžiais:

Norint sukurti įtikinamą pastraipą, privalu remtis kultūrine arba bent jau socialine patirtimi. Kultūrinė patirtis – tai rėmimasis 1) vertingais grožinės literatūros ir kitų meno rūšių (dailės, muzikos, teatro, kino klasikos, fotografijos ir kt.) kūriniais, tačiau jei kūrinys minimas be autoriaus – tai tik socialinė patirtis; 2) kultūros istorijos faktais ir reiškiniais (mokslo, religijos žiniomis, tradicijomis; iškilių asmenybių biografijomis ir pan.); 3) šiuolaikinės kultūros formų ir reiškinių (muziejų, festivalių ir pan.) vertinimu; 4) kultūros autoritetų mintimis.

Socialinė patirtis – tai rėmimasis 1) socialinio gyvenimo realijomis (visuomeninės akcijos, organizacijų veikla, pilietinės akcijos; poelgiai, sulaukę atgarsio visuomenėje ir pan.); 2) politikos realijomis; 3) visuomenės, mokslo, politikos autoritetų mintimis; 4) autentiškais liudijimais; 5) savo, šeimos narių, kitų artimųjų, draugų patyrimu; 6) populiariosios masinės kultūros (žiniasklaidos, filmų ir pan.) pavyzdžiais.

Pastraipos struktūra:

Tezė (pagrindinis teiginys) → argumentai (teiginio įrodymai) → sakinys tiltas (jungiantis argumentą su pavyzdžiu) →  argumentų parėmimas pavyzdžiais (kultūrinė ar socialinė patirtis) → išvada (dalinis apibendrinimas).

Pastraipos pavyzdys:

Ar net nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis žmogus privalo atlikti savo pareigą?

1. Tezė 2. Argumentai             3. Sakinys tiltas   4. Argumentų parėmimas kultūriniu pavyzdžiu 5. Išvada

1. Žmogus privalo išlikti žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis.                   2. Žvelgdami į Lietuvos istoriją, matome ilgus priespaudos metus, žmogaus niekinimą, visos tautos genocidą, holokaustą. Tokiomis žiauriomis aplinkybėmis reikėjo stiprybės, gebėjimo išgyventi pačiam ir padėti išlikti kitiems. Kokius žmones su pagarba mename šiandien – gyvendami demokratiškoje ir laisvoje valstybėje? Aišku, kad tuos, kurie karo metu padėjo išgyventi kaimynų žydų šeimai, tuos, kurie, nepabūgę sovietų saugumo, padėjo miškuose kovojusiems partizanams, taip pat tuos, kurie sovietmečiu   skleidė laisvės idėjas. 3. Žmogiškąją pareigą, kaip svarbiausią dalyką, dar antikos laikais iškėlė Sofoklis savo dramoje „Antigonė“.           4. Antigonė savo didžiausia pareiga laikė garbingai palaidoti išniekintą brolį. Ji laikėsi tradicinių moralės normų ir dėl savo žmogiškosios pareigos net nedvejodama paaukojo gyvybę. 5. Taigi žmogus bet kokiomis aplinkybėmis turėtų nepasiduoti, išlikti stiprus ir orus, atlikti savo žmogiškąją pareigą. Juk žmogų galima nužudyti, tačiau jo sunaikinti – ne. (131 žodis)