Velykų kilmė ir papročiai

Velykos3

Velykų kilmė ir reikšmė

VelykosVelykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Papročiai

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir panašiai – tai krikščionybės suformuoti papročiai. Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir panašūs – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Margučiui didžiausia šventė buvo priskiriama Velykų papročiuose. Jis – svarbiausias Velykų simbolis ir atributas. Margučiai per Velykas buvo šventinami. Be margučių neapsieidavo net vargingiausio valstiečio šventinis stalas, nors daugelis tik tą vieną kartą per metus jų ir teragaudavo.Velykos2

Lietuviams nuo žilos senovės buvo žinomas paprotys dovanoti margučius vieni kitiems, linkint sveikatos, laimės, džiaugsmo ir tikint, kad visa tai išsipildys. Per Velykas dažytus kiaušinius dovanodavo tėvai vaikams, broliai seserims, seserys broliams, kaimynai vieni kitiems, mergina patinkančiam vaikinui ir panašiai.

Paprotys per pavasario šventes dažyti kiaušinius yra labai senas. Manoma, kad lietuviai dažydavę kiaušinius pavasario švenčių metu jau Mindaugo laikais. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius pateikia M. Mažvydas 1549 metais. Tame pačiame amžiuje juos mini ir M. Daukša.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi jais papročiai yra daug senesni už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir lietuviai, liudija paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šventą Jurgį bei Sekmines. Tačiau tikrasis margutis labiau siejamas su Velykomis.

Apie Velykų valgius: čiačia ir čia.

Reklama

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: