Lietuvių moderniosios prozos pradžia

TURINYS

Lietuvių moderniosios prozos pradžia.

JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

BIOGRAFIJA.

KŪRYBA.

KŪRYBOS YPATYBĖS.

ESMINIAI BILIŪNO IR ŽEMAITĖS REALIZMO SKIRTUMAI.

Moralės klausimai. „VAGIS“.

SKRIAUDOS IR KALTĖS: EGZISTENCINIAI IŠBANDYMAI.

„LIŪDNA PASAKA”.

Apibendrinimas.

 

Modernumo sąvoka susijusi su prancūzų kalbos žodžiu moderne, reiškiančiu naujumą, dabartiškumą, šiuolaikiškumą. Prancūzija yra pirminių meno ir literatūros modernumo idėjų tėvynė. Tačiau kiekvieno laiko modernumas yra kitoks.

Lietuvių modernioji literatūra prasideda XX amžiuje. Ji atsiski­ria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti šiuolaikine, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į modernumą XX a. pradžios lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas, simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse, skaitydami.

Lietuvių modernioji proza nuo XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai nenutraukdama ryšių. Svarbiausi skirtumai buvo du: rūpinima­sis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys asmenybei, jos atskirumui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau pri­klausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus prozos teksto žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo reflek­sijos (apmąstymai, tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto struktūra, stiliumi. Modernus tekstas yra tankus. Tą tankį sudaro daug ryšių, linijų, perėjimų, sankirtų. Jau ir Maironio eilėraštis „Vakaras“ yra modernaus teksto pavyzdys.

Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save pasisakytų, sa­ve paliudytų. Todėl labai padidėja dėmesys asmeniškoms laiško, dienoraščio, autobiografijos formoms. XX a. pradžioje pasiro­dė pirmieji lietuvių romanai (pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas”), paįvairėjo apysaka (mažesnis už romaną, bet didesnis už apsakymą kūrinys, turįs platesnį veiksmą ir apiman­tis ilgesnį laiką). Pirmąja modernia lietuvių apysaka laikytina Šatri­jos Raganos „Viktutė” (1903). Joje dienoraščio forma atskleidžiamas jaunos dvarininkaitės gyvenimas, sekamas jausmų, kūrybingumo pabudimas.

Su bendromis prozos modernėjimo tendencijomis sietinas ir žy­mus XX a. pradžios lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo pro­zos pasaulis nuo XIX a. prozos pasaulio pirmiausia skiriasi tuo, kad jame dingsta pastanga viską paaiškinti, veikėjų skirstymas į blogus ir gerus. Biliūnas siekia paveikti, bet ne moralais, o pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais. Tarsi sako: gyvenimas yra įvairus, reikia stengtis jį suprasti.

JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

BIOGRAFIJA. Anykščių krašte, davusiame Lietuvai K. Sirvy­dą, A. Baranauską, A. Vienuolį, yra ir Biliūno gimtinė – Niūronių kaimas. Šventoji – jo upė, Šventosios pakraščiai, Aukštaitija – mylimos erdvės.

Lygindami su XIX a. lietuvių prozos pradininkais (Valančiumi, Žemaite), Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, minkštesnį, kalbesnį, atvires­nį žmonių būdą. Toks buvo ir Biliūnas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau suaugusių brolių ir seserų, „pagrandu­kas”. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį mokytis, tikėjosi būsiant kunigu. Bet mokydamasis būsimasis rašytojas išgy­veno tikėjimo krizę, ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą, tad kunigo keliu negalėjo eiti. Tėvai jau buvo mirę, broliai atsisakė „bedievį” šelpti. Vertėsi kaip išmanydamas pats. Skaudžiai jausdamas žmonių nely­gybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.

Susirgęs džiova (kaip ir Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Petras Višinskis), tolo nuo partinės veiklos, ja nusivylė. Norėjo studijuoti tik literatūrą, atsidėti kūrybai. „Nieko nenoriu žinoti be savo litera­tūros”, – rašė draugui iš Šveicarijos. Niekur taip gerai nesijautė kaip bibliotekoje tarp knygų, tarp senų leidinių. Silpstant sveikatai vis daugiau domėjosi filosofija, skaitė klasiką, pirmuosius krikščiony­bės šaltinius. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Biliūnas grįžo prie savo vaikystės tikėjimo. Išėjo iš gyvenimo skaudžiai gailėdamasis, kad taip mažai tespėjo padaryti. 1907 m. laiške iš Zakopanės rašė bičiuliui: „Niekam nieko nepavydėčiau, kad galėčiau dirbti, rašyti. Medžiagos turiu daug, net sapnuoju nuolat apie tat, bet jėgų neturiu, tik erzinuos ir kremtuos”.

Trumpas Biliūno gyvenimas labai intensyvus, kupinas vidinės kai­tos. Jis jautėsi tęsiąs V. Kudirkos tradiciją. Literatūrinę veiklą pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, skau­džius atsitikimus iš varguolių gyvenimo, gindamas skriaudžiamus ir nelaimingus žmones: nuo darbo neradusiu darbininko iki gimnazis­to, atsisakiusio eiti į kunigus. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, laimės trapumas, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė.

„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,” – sakė Biliūnas. Ir pridūrė: „…savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju”. Sunki liga gilino rašytojo vienišumą. Tik jauna žmona Julija Janulaitytė buvo ištikima slaugytoja ir bičiulė iki paskutinės gyvenimo dienos. „Liūd­nos pasakos”, paskutinio Biliūno kūrinio, kai kurie puslapiai rašyti diktuojant, žmonos ranka. Šio kūrinio pradžia „Baltasai šešėlis” yra ir pokalbis su vienintele moterimi, mylimiausia ir artimiausia: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų paro­dyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti”.

Svarbiausios Biliūno gyvenimo datos:

Gimė 1879 balandžio 11 dieną. Keturiolikmetis neteko tėvų (1893). Mokėsi Liepojos gimnazijoje (1891 – 1899).

1900   įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, 1901 m. už anticarinę veiklą pašalintas. Gyveno Šiauliuose, Panevėžyje.

1901  susipažino su Julija Janulaityte.

1903 išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą, bet kitais metais perėjo į Leipcigo uni­versitetą studijuoti literatūros.

Mirė 1907 gruodžio 8 d. Zakopanėje (Lenkija).

1953 rašytojo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Anykščiuose.

KŪRYBA. Jono Biliūno kūrybos pradžia -1900 me­tai. Jis parašo publicistinių straipsnių, eilėraščių, bando ir prozą, kurioje kalba apie sunkią darbininkų padėtį, vaizduoja gegužės 1-osios streiką Liepojos mieste. Geriausius savo kūrinius  parašo 1904-1907 metais ir juose jau kalba bendražmogiškomis temomis.

KŪRYBOS YPATYBĖS

1. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo bū­das, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Že­maitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jam būdinga:

a)      Stengiamasi ap­rėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų.

b)      Kuriamas objektyvus, tikroviškas vaizdas, todėl  perteikiamas ir regimasis, ir girdimasis pasaulis, kupinas etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių.

c)      Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, išorinių konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose.

d)     Viskas dar pasodri­nama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų por­tretais.

e)      Kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas – stebė­tojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę- jis visažinis.

2. Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu. Jam būdinga:

a)  dėmesys vidiniam konfliktui. Dėl to skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė – psichologizmas,

b)  Dažna tokia kompozicija:  novelėje plėtojamas tik  vienas įvykis,  bet pagrindinis dėmesys  skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams.

c)  aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį,

d) dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu,  dėl to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Su­prantama, pasakotojo ir autoriaus sutapatinti negalima, svar­bu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti pa­slaptį ar nepaprastą išgyvenimą.

e) toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju.

Štai kaip išryškėja objektyvaus ir subjektyvaus pasakotojo skirtumai aprašant daiktą. Žemaitės apsakyme „Petras Kurmelis” vežimą pirmiausia vertina pasakoto­jas: „Vežimaitis dailus.” Vienas iš veikėjų irgi vertina: „Kad ir dėdė įsitaisęs gražų veži­maitį.” Kitas: „Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo?” Zolys: „Kad nagai, tai nagai.” Pasakotojo vertinimą, konkretų, daiktišką, pratęsia veikėjai, ir tik Zolio žodžiuose ryškesnis emocinis vertinimas – ne daikto, o jį padariusio žmogaus. Taip prasideda pažintis su pagrindiniu apsakymo veikėju. Veži­maitis vėliau nebeminimas.

f) Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

g) Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Remiamasi Biblija ( Biblinis kontekstas).

h) Džiaugiamasi žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuo­jama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojas nejučia akinamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam pa­liekama daug erdvės apmąstymams, išvadoms – tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija. Krikščioniškosios vertybės ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos – jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis su­krečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską perver­tinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai. Vienur tas žodis, papras­tas, kasdieniškas, sakinyje greitai prasmunka, kitur jo prasmė išsiple­čia, įgaudama gilų ir daugiareikšmį turinį.

i) Stiliaus ypatybės: mintys dės­tomos glaustai, nuosekliai, išryški­nami tik svarbiausi dalykai. Tikro­viškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai parale­lizmai.

 

Kaip jau žinome, Biliūnas įtvir­tino lietuvių literatūroje realizmo terminą, nusakė šios srovės ypatumus. Jo paties kūryba irgi artimiausia realistiniam vaizdavimo būdui, tačiau įsidėmėtina, kad ne viskas išsitenka realizmo rėmuose. Atidžiai skaitydami, atpažinsime ir impre­sionizmui būdingų dalykų, ir simbolizmo apraiškų. Vargu ar tikslu, pavyzdžiui, noveles „Kliudžiau”, „Ji ir jis”, „Laimės žiburys”, apysakos „Liūdna pasaka” prakalbą „Baltasai šešėlis” vadinti tik realistinėmis. Vadinasi, galime teigti, kad Biliūnas tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženk­lino mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais.

ESMINIAI BILIŪNO IR ŽEMAITĖS REALIZMO SKIRTUMAI

  Žemaitė Biliūnas
Pasakotojas 1. žmogus iš šalies 1. pats į viską reaguoja, pats kenčia, liūdi, prisiima kaltęir atsakomybę, daug ką pasako apie save.
  2. Stebi, kas vyksta aplink,kas žmonėms atsitinka 2. Pats dalyvauja įvykyje, dėl to pasakoja Iasmeniu, dažnai susitapatina su autoriumi.

 

Veiksmas Nuoseklus. Svarbiau įvykis Dažniausiai nuoseklus.  Svarbiau ne įvykis,o  tai, kaip jis išgyvenamas.
Veikėjai Tipiški: geri ir blogi Individualizuoti. Skirstomi ne į gerus ir blo-gus, bet į tai, kaip išgyvena kaltę ir skriaudą.
Tipas Epinis apsakymas Lyrinis apsakymas

 

Moralės klausimai. „VAGIS“.  Biliūną iš ma­žens lavino gimtoji aplinka, etninė žemdirbių kultūra, tautosaka (mo­tina sekė pasakas, dainavo), krikščionybė, tikėjimas. Iš patirties jis žinojo, kad žmogaus gyvenime daug lemia akimirkos, kai lemtingai susitinkama su kažkuo, ko anksčiau nebuvo ar nepastebėta. Tai gali būti išoriškai labai įspūdingas dalykas – dieną pasirodžiusi žvaigždė, „apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys” („Žvaigždė”). Ji pakei­čia piktą prievaizdą: „Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau”. Tos ypatingos akimirkos įstringa jaunam bau­džiauninkui, sužadina jo smalsumą, stebėjimąsi Dievo galybe ir ne­apsakomomis prigimties grožybėmis.

Didelį išbandymą patiria jaunas stiprus žmogus apsakyme „Va­gis“. Vienturtis, linksmas, kuriam gerai klostosi gyvenimas, sutinka ir savo mylimąją, iš karto pajunta kažką įvykus: patinka toji mergina. Bet pasakotojas staiga nukreipia dėmesį nuo moters, žmonos, su kuria yra išgyvenęs daug metų: „Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai dar nerimą mano širdyje gimdo…”

Koks tas vienas atsitikimas? Tai susitikimas su vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį, berno pasididžiavimą. Žmogus akimirksniu apsisprendžia ginti save ir savo turtą, užmu­ša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs,bet sąžinė ilgai lieka nerami („ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo”). Nerimą Bi­liūnas išreiškia savitu palyginimu: „kaip koks kirminas krūtinę man ėdė”. Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui, žmonai, artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramy­bės neranda, klausia savęs: „Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs”. Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau – išveš, uždarys į kalėjimą, kuris „juk nepataiso žmonių”. Bet sąžinė vis vien nerami.

Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svar­biausią žmogaus teisėją. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmo­gų, veikėjas neatgauna ramybės: „O dėl to ir dabar dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis…”

IŠTRAUKOS ANALIZĖ .Detaliau nagrinėjama  nuo ž. „Tat buvo po mano piršlybų“ iki „… atsitikimas ramumo neduoda“.

Pavadinimas

Pavadinimu „Vagis” norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį vi­suomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas), tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas, dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi.

Teksto   vieta   ir situacija

Novelės vidurys.

Grįžęs iš savo paties piršlybų, žmogus, pajutęs nerimą, išėjo pažiūrėti gy­vulių. Pamatęs svetimą žmogų išvedant mylimą arklį, trenkė su kūle ir užmušė vagį. Atsitokėjęs numirėlį nuvežė toliau nuo namų, išvertė jį pagriovin ir nie­kam nematant grįžo namo. Kitąryt atradę vagį bei supratę, ką jis padaręs, kaimo žmonės ir policija žmogžudžio labai ir neieškojo, tačiau pačiam šio įvy­kio kaltininkui dvasinė ramybė dingo visam gyvenimui.

Tema

Žmogaus, užmušusio arkliavagį, dvasinis gyvenimo kelias. Tai istorija, kurios prasmė užkoduota žmogaus veiksme, įvykių grandinėje. (Ši tema bū­dinga J. Biliūno kūrybai: „Brisiaus galas”, „Kliudžiau”. Akcentuojama žmo­gaus dvasinė būsena iki nusikaltimo ir p o.)

Problema

Ar žmogus moraliai atsakingas už savo veiksmus, gyvenimą?

Kompozicija

Kūrinio ištraukoje išryškėja penki prasminiai teksto vienetai. Jų skirstymas atitinka veiksmo evoliuciją – linijinį laiką. Išorinis bei vidinis žmo­gaus veiksmas pagrįstas priežasties ir pasekmės ryšiais:

  1. Žmogaus būsena iki nusikaltimo;
  2. Vaizdas atsikėlus;
  3. Arkliavagio nužudymas;
  4. Žmogaus veiksmai ir dvasiniai išgyvenimai po nusikaltimo;

a)            arkliavagio apieškojimas;

b)                         lavono atsikratymas;

  1. Žmogžudystės įvertinimas:

a)      aplinkinių žmonių;

b)     paties savęs.

Laikas

Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo su arkliavagiu.

Susitikimo laikas -vėlus žiemos vakaras, šviesi naktis. Tačiau tekste nėra smulkaus to laiko aprašymo, jo detalės („mėnesiena”, „tyla aplinkui”, „traškėjo nuo šalčio tvoros” ir kt.) atlieka pagalbinį vaidmenį.

Tekste ryškėja biografinis pasakotojo laikas, kuriame nėra sąstin­gio, jis nuolat einantis į priekį. Ištraukos pradžioje prisimenama jaunystė, grį­žimas iš savo paties piršlybų, vėliau dramatiškas susitikimas su vagimi, o pabaigoje – sąžinės graužaties ir nerimo kupina senatvė. Gyvenimo istorija vertinama iš dabarties laiko pozicijų, tačiau svarbesnė yra praeitis, atskleidžiama retrospektyviniame plane. (Toks požiūris į praeitį būdingas lyrinei prozai). Žmogaus praeitis sąlygoja ne tik jo dabartį, bet susijusi ir su ateities perspektyvomis. Taigi svarbiausias ištraukos laikas- sąžinės graužimas visą likusį gyvenimą.

Erdvė

Ištraukoje minima įprasta realistinėje prozoje kaimo erdvė: namas, gur­bas. Užmuštas nusikaltėlis vežamas kuo toliau nuo namų, t. y. 10 varstų ( 1 varstas – 1,067 km), ir išverčiamas pagriovin. Tuo būdu jam atimama galimybė būti saugioje, sukul­tūrintoje, civilizuotoje aplinkoje, nes jis pažeidė žmogaus sąmonės, žmonijos kultūros raidos dėsnius, nepakluso visuomeniškumo (santarvės) idėjai. Tą aki­vaizdžiai patvirtina ir ant veido uždėtas apynasris.

Sava ir svetima erdvė: Jokūbui sava erdvė padeda išgelbėti arklį, vagiui svetima erdvė pražūtinga.

Pasakotojo mintyse savas sodžius supriešinamas su svetima erdve (kalėjimas, katorga), kuri šiurpina, gąsdina žmogų.

Pasakotojas

Jis susitapatinęs su pagrindiniu novelės veikėju. Pasakotojo gyvenimo isto­rija, dvasinė evoliucija atskleidžiama dviem planais: fiziniu ir psicho­logini u, pastarasis svarbesnis, dominuojantis.

Fizinis   planas(Įvykiai) Psichologinis   planas(Jausmai)
1.Kasdieniai ūkio darbai grįžus vakare iš piršlybų. Ėjimas gulti.  Negalėjimas užmigti, nerimas (nors sąmonė tvirtino nesant jokio pagrindo: „žinojaus gerai gurbų duris užrakinęs”).
2.Pamatytas vaizdas (atidarytos durys) atsikėlus, išgirstas kumelio prunkštimas, geležinių pančių nuėmimas.  Drebėjimas iš išgąsčio ir iš džiaugsmo, kad spėjo ateiti, nes mylėjo kumelį, didžiavosi juo (kumelio aprašymas). Prisiminimai apie arklio nenorą eiti gurban, dvejonės dėl tolimesnių veiksmų. 
3.Spontaniškas vagies užpuolimas („pamačiau… kūlę”, „akies mirksniu prišokau”, „nusitvėriau”, „laukiu”, „kaip daviau kūle”).  Baimė, kad širdis iššoks. Džiaugsmas išsaugojus kumelį („kaip beprotis pripuoliau“, „verkiau“). Šiurpas atsiminus, kad užmušė žmogų.
4.Arkliavagio apieškojimas (randa peilį, revolverį).  Vagies ir savo situacijos įvertinimas („supratau, kad nebūčiau gyvas likęs”). Šiurpulys, kad apie tai sužinos kiti, nerimas dėl savo ateities (kalėjimas, teismas, katorga).
5.Lavono atsikratymas („šokau”, „apsivilkau, pasikinkiau”, „įverčiau” numirėlį”, „išverčiau”, „apsigręžęs vėl parlėkiau”, „niekam neprasita­riau”, „tik kunigui… pasisakiau”.  Nusiraminimas. kad niekas neieško nusikaltėlio, bet paskui širdgėla sugrįžo ilgam („kaip koks kirminas krūtinę man ėdė”, „per miegą baisiai surikdavau”, „šaltu prakaitu apipil­tas atbusdavau”, galvą nuleidęs, vaikščiodavau “).
6.Prisipažinimas žmonai, išpažinties atlikimas, aukojimas bažnyčiai.  Nusiraminimas po išpažinties, aukos. („Lengviau ir ramiau po to būdavo”.) Laimingas žilo plauko sulaukęs ir kartu visiškos laimės nejautimas („tas tik vienas atsitikimas ramumo neduoda”).
 

Kaip matome, fiziniams žmogaus veiksmams, nesusijusiems su pagrin­diniu žmogaus įvykiu jo moraliniu atžvilgiu, skiriamas minimalus dėmesys. Pats nusikaltimas ir jo pėdsakų naikinimas vyksta spontaniškai, greitai. Tų veiksmų priežastis – stiprūs jausmai numylėtam širmam kumeliui, baimė pra­rasti savo įprastą gyvenimą, atsakomybės jausmas kaimo bendruomenei. Vė­liau kaltės ir sąžinės graužatį stengiamasi išpirkti krikščioniškomis priemo­nėmis: išpažintimis ir aukojimu Dievo namams, tačiau šios apeigos tik kai kuriam laikui nuramina žmogaus sąžinę, kaltės skausmą.

Daug svarbesnė pasakotojui yra jo paties dvasinė būsena iki įvykio, paženklinusio visą jo gyvenimą, ir p o įvykio. J. Biliūno žmogus paklūsta intuicijos balsui ir pavojaus akimirką vadovaujasi daugiau emocijomis. Tekste ryškios psichologinės charakteristikos, kartais gana prieštaringos (džiaugsmas-baimė), liudija sudėtingą ir nevienalytę žmogaus psichiką.

Veikėjas

Fiziniame plane vagies paveikslas piešiamas labai šykščiomis ir lakoniš­komis priemonėmis: „žila barzda”, „burlokas”, „žagtelėjo ir parkrito… nė vieno žodžio neprataręs”, apsiginklavęs revolveriu ir prisegtu prie diržo peiliu. Skai­tytojas taip ir nesužino nei jo amžiaus, nei vardo, nei iš kur atkeliavęs. Tačiau dvasiniame plane šiam veikėjui, tiksliau susitikimo su juo pasekmėms, ski­riamas pagrindinis dėmesys. Iki nusikaltimo ir jo metu atėjūnas vertinamas kaip nusikaltėlis, nepageidaujamas visuomenėje, o p o įvykio -kaip žmogus, asmuo.

Pagrindinė   idėja   ir   vertybės

Vidinis sąžinės teismas kur kas svarbesnis už visuomenės. Žmogžudystei nėra jokio pateisinimo šiame pasaulyje. Vagis ir pasakotojas priešinami tik kūrinio pradžioje, bet vėliau ši riba išnyksta. Kodėl? Pats žmogus yra vertybė ir niekam nevalia atimti iš jo gyvybės, o pagrindinis žmogaus vertės kriterijus buvo ir lieka jo dvasingumas.

 

Biliūno vaizduojami žmonės patiria susitikimų, kurie yra nežymūs išoriškai, beveik nepastebimi, bet kartu labai reikšmingi. Apie tokį susitikimą pasakoja trumputis kūrinėlis „Tikėjimas”, parašytas ki­tą dieną po „Vagies”, lyg rašytojas būtų norėjęs kažką papildyti. Tokių trumpų prozos kūrinių (prancūzų literatūroje – Mopasanas, rusų – Čechovas) lietuvių literatūroje iki Biliūno nebuvo. Trumpas kūrinys reikalauja didelio meistriškumo.

Apsakymo „Tikėjimas” veiksmo vieta – Šveicarijos miestas Ciū­richas, jo pakraštys, kylantis kalnų link. Laikas – pavasaris („gieda be perstogės sodneliuose pavasario paukščiai”), o svarbiausia – šven­tadienio rytas, kai iš apačios „pradeda plaukti aukštyn iškilmingas varpų skambėjimas”. Šventadienio ryto gražumas ir ramumas atsi­liepia pasakotojo nuotaikai – „taip gera darosi, taip lengva alsuo­ti”. Pasakotojas – rašantis, kuriantis žmogus („pasidėjęs sąsiuvinį, rašau…”). Jis yra svetimas šioje aplinkoje, nors ji guodžia ir ramina. Jo mintys skrenda į tolimą tėvynę: „Kas dabar tenai dedasi? Kokie nauji vargai slegia žmones, ar kas gaivina jų viltis?..” Iš šių klausimų suvokiame, kad žmogus, šventadienio rytą atsisėdęs prie sąsiuvinio, galvoja apie tėvynę, apie žmonių viltis, kurias reikia gaivinti kaip ir bet kurį tikėjimą. Kūryba jam ir yra tas tikėjimas, kuris žmogų sujungia su žmogumi, vieną atveria kitam. Iš galvojimo apie tėvynę kylančios mintys brangios, pasakotojui gera ir lengva, lyg skambant varpams ir giedant pavasario paukščiams jį gaubtų tikėjimo palaima. Tikėjimas ir pasitikėjimas yra žmoniškumo centrai. Tikintis ir pasitikintis žmogus yra tvirtesnis, patikliau jaučiasi pasaulyje, kelyje, kuriuo eina pats ir į kurį kviečia kitus.

Pasirodo mergaitė – lyg ateitų į susitikimą. Ji prašo paskaityti kažkokį tekstą. Pasakotojas reaguoja šiurkščiai, jis gina šventadienio susikaupimą, ramybę, mano, kad jam. siūloma kokia reklama. Bet mergaitė jau maldaujamai prašo perskaityti. Pasakotojas pajunta, kad atsisakydamas mergaitę neapsakomai giliai užgauna. Todėl ima lakštą, mato, kad mergaitės veidą „apsiaučia džiaugsmo ir vil­ties spinduliai”. Tai laiškas „abejojantiems tikėjimu, paklydusiems ir bedieviams”. Laiško autorius žada „prirodyti” „Dievo būtybę, jeigu jis to nepripažintų…” Laiškas ilgas – du puslapiai įrodymų, išvedžio­jimų. Lakoniška, Biliūnui būdinga išvada: „Supratau: toji mergaitė ir mane prie paklydusių priskaitė…” Bet jis nesijaučia paklydęs ar nuklydęs. Juk ką tik jį be jokių įrodymų gaubė šventadienio ramybė, tvaskantis ežeras, aukštyn kylantis iškilmingas varpų skambėjimas, tolimos tėvynės paveikslai. Ar tai nebuvo ir tikėjimo malonė?

Kokios pasakotojo reakcijos būtų galima laukti? Abejingo rankos mosto – juk kaip primityvu bandyti Dievą įrodyti ir „prirodyti”. Bet yra mergaitė, nuoširdi tikinčioji, nedrąsiai bandanti padėti kitam, nu­švintanti džiaugsmu, kad galbūt jai pasisekė. Jai, tokiai nedrąsiai, nė­ra lengva prakalbinti nepažįstamąjį, o ji ryžtasi būtent kito labui – su­sitikimo labui. Biliūno žmogus negali neatsiliepti į kito nuoširdumą: „Užeina noras ją nuraminti, pasiteisinti arba taip ką nors pasakyti, bet atsigręžęs jos jau neberandu.” Biliūnas tarsi sako: negalvokime apie vienas kitą blogai, neskaudinkime; jei įmanoma, susitikime.

Paskutinis „Tikėjimo” sakinys: „Įsidedu laišką kišenėn ir nuliū­dęs einu namo…”

SKRIAUDOS IR KALTĖS: EGZISTENCINIAI IŠBANDYMAI. Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Itin jos gilios F. Dostojevskio kūryboje.

Skriauda, jos išgyvenimas rūpi ir Biliūnui. Žinomiausias šios te­mos apsakymas – „Ubagas”. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su sene­liu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman”.

Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė (jis jau senas, nedaug bereikią), kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia žmoniškumą, sunaikina sandorą (baigia nyk­ti ir bitės: „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta”).

Rašytojas neparodo beširdžio sūnaus (Lazdynų Pelėda ar G. Petkevičaitė-Bitė jį, be abejonės, išsamiai aprašytų ir pasmerktų), nesi­gilina į konfliktą, namų vaidą, dėmesio verta jam yra tik skriaudos moralinė patirtis.

Šis apsakymas – vienas jautriausių ir labiausiai autobiografiškų J. Bi­liūno kūrinių. Jis parašytas pasakojant pirmuoju asmeniu, pateikiant istoriją kaip paties patirtą įvykį. Kūrinio fabulą sudaro grįžusio iš užsienių ligoto pasakotojo pokalbis su vaikystės pažįstamu, buvusiu ūkininku seniu Sabaliūnu, kurį sūnus išvarė iš namų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo – tai pabrėžia ir kūrinio pavadinimas, – kad norima papasakoti nelaimingo elgetos gyvenimo istoriją.

Bet jau iš pat pradžių pasakotojas pabrėžia, kad Sabaliūnas nėra tipiškas ubagas; jis neturi didelių lazdų, nėra drąsus, kaip įprasta ubagams, ir poterius kalba ne taip kaip kiti ubagai. Taigi atitrūkstama nuo literatūroje įprasto ubago teminio vaidmens. Tačiau neįprastas yra ir pasakotojas, – mokslus baigęs ir iš užsienių grįžęs žmogus neturėtų gulėti be jėgų ir būti neturtingas, negalintis nieko duoti prašančiajam: „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.” Vadinasi, abu susitinkantys personažai yra atsidūrę ne savo vietoje, todėl išmaldos prašoma ir ji duodama abiem labai su­sijaudinus. Aišku, kad sminga ligoniui į širdį paguodai sakomi, bet anaiptol nepaguodžiantys Sabaliūno žodžiai: „Mano dienos neilgos, suskaitytos, e daug man nereikia… pragyvęsiu…” Atrodo, kad nedaug bereikia ir pasakotojui – tik poilsio tėviškėje: malonaus vakarų vėjelio, šlamančio medžių lapais, glostančio plaukus ir veidą.

Po minėtų Sabaliūno žodžių personažai tarsi pasikeičia vaidmenimis, apie negalias dabar ima klausinėti ubagas: „Girdėjau, ir tamsta sergi?” Šiuo klausimu bei ypač žodeliu „ir” tapatinami abu likimai. Galima būtų pasakyti, kad Sabaliūno likimas apnuogina pasakotojui jo paties gy­venimą. Jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių kalbėdamas apie grįžimą į tėviškę pasakotojas užsimena apie savąją negalią. Sabaliūno istorija dar kartą ją primena pabrėždama dvasinę nereikalingo žmogaus savijautą.

Žinant J. Biliūno gyvenimo aplinkybes nesunku pasakotojo paveikslą tapatinti su kūrinio autoriumi. Tačiau kažin ar tai kaip nors ypatingai praplečia kūrinio supratimą. Net ir tikri rašytojo gyvenimo faktai kū­rinyje įgauna naujas reikšmes, o pasakotojo-personažo bruožai vis tiek yra rašytojo vaizduotės padarinys. Kitas dalykas yra autoriaus dvasinė savijauta, kuriai išreikšti J. Biliūnas ir pasirenka šio apsakymo fabulą bei pasakojimo būdą.

Susitikimas su Sabaliūnu tarsi priverčia pasakotoją apmąstyti savo likimą, bet tai išreiškiama ne kaip paties pasakotojo samprotavimai, o per tolimesnį pokalbį su apsilankiusiu ubagu. Sabaliūnas ne tik guodžia pasakotoją, bet kartu įvertina jo gyvenimą: „…šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių… Kad kuniguos’ būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum… Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam…” Ubago žodžiai – tipiškas to laiko kaimo žmonių požiūris į iš lietuviško kaimo kilusius inteligentus pasauliečius. Į Sabaliūno prie­kaištus pasakotojas nieko neatsako, vadinasi, jų nepaneigia. Pirmosiose apsakymo pastraipose buvęs apsiašarojęs ubagas kūrinio pabaigoje virto aiškią nuomonę turinčiu vertintoju ir guodėju. Taigi jo vaidmuo pasi­keitė, pasakotojo ir Sabaliūno likimai suartėjo. Galbūt šiame apsakyme kalbama ne apie vieną ubagą?

Taigi  apsakymuose Biliūnas kelia moralinius, kartu ir filosofinius žmogaus būties klausimus: kas yra skriauda, kas yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra moralinė atsakomybė? Kodėl neteisiamas (iš tiesų nekaltas, nes užmušė arkliavagį gindamas save ir savo turtą) žmogus visą gyve­nimą jaučia sąžinės graužatį? Aiškėja, kad ką padarai bloga kitam, pirmiausia sau bloga padarai.

Biliūnui skriauda pirmiausia yra moralinė nuoskauda, tokią skriaudą žmogus ne­šiojasi širdyje, jos negalima išmatuoti materialiais dalykais. Tad ir kaltė nebūtinai yra aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Kaltė yra ir moralinis nusižengimas. Savo kaltės suvokimas – būtina žmo­gaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama.

Rašytojo kūryba yra dialogiška: žmonės ne tik bendrauja, bet ir siekia vienas kitą suprasti. Apsakyme „Ubagas” tai itin ryšku. Pradžioje pasakotojas seka kiekvieną ubago judesį, o pabaigoje jau Sabaliūnas (ubago padėtis lyg užmiršta) stengiasi ligonį užjausti, paguosti. Buvęs silpnesnis tampa stipresnis – stiprieji ir silpnieji Bi­liūno kūryboje keičiasi vietomis.

Biliūno kūryboje kitas yra ne tik žmogus, bet ir kiekvienas, kuris jaučia skausmą, kenčia. Trumpučiame apsakyme „Kliudžiau” akcen­tuojamas lemtingas šūvis, skaudžiai sugrįžęs į vaiko širdį. Kūrinio pradžia labai paprasta:

Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvory pri­tūpusią, susirietusią, nelaimingą.

Gyvūnėlis apibūdinamas kaip žmogus – nelaiminga. Šiame apsaky­me irgi įvyksta susitikimas: „Mane pamačiusi, ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis.” Gyvū­nėlis laukia iš berniūkščio pagalbos. „Medėjas” daug už ją stipresnis. Jis apsidžiaugia kaip grobį pamatęs medžiotojas. Jo patirtis per maža, kad galėtų suprasti nelaimingą. Už medžiotoju pasijutusio, drąsą parodyti norinčio berniuko pečių tarsi stovi didesnę egzistencinę patirtį turintis pasakotojas ir bando jo ranką sulaikyti, skatindamas įsižiūrėti, suprasti, kas galėjo ištikti nelaimingą gyvūnėlį:

Gal ją atėmė nuo jos motinos žmonės, gal jie pirma norėjo ją įdėti maišiukan ir, nunešę į upę, įmesti vandenin, bet paskui atnešė laukan, pametė patvorin, kad ji neberastų namų ir nudvėstų badu: pas žmones jau nebebu­vo jai vietos, gal jau nebe pirmą dieną ji čia išalkusi ir sušalusi tupi…

Netekti motinos, namų, nebeturėti vietos pasaulyje – štai kas gali blogiausia ištikti kiekvieną gyvą būtybę, „medėją” taip pat. Juo men­kesnis, juo bejėgiškesnis tas, prieš kurį pakeli ranką ar kuriam jos neištiesi, tuo didesnis moralinis nusikaltimas.

Bet berniuko strėlė įtempta – „Kliudžiau”. Tik taškas, ne pergalės šauktukas. Toliau vaizduojamas antras vaiko susitikimas. Dabar ne su nelaime, o su mirtimi, paties prišaukta. Mirtis sukrečia, nudreskia suvaidintos drąsos kaukę: „Širdyje jaučiau skausmą ir sunkumą: tarsi didelė našta slėgė krūtinę”. Taip žmogaus širdyje ima kauptis skaudžioji patirtis, padedanti suprasti kitus.

Apsakymas baigiamas tokia pastraipa: „Tat buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…” Taip sujungiama pasakojimo dabartis ir anas vaikystės įvykis; atsiminė, „medžiotojo” ranką ir širdį sekė jau daug patyręs, išgyvenęs žmogus.

Pastebėkime, koks savitas šiame apsakyme nelaimingo ir laimin­go supriešinimas. Nelaiminga katytė – laimingas šūvis. Laimingas ne todėl, kad pataikė į katytę, o kad vienintelis, kad sukrėtė „medžioto­ją”, padėjo jam suprasti tai, ko kitaip gal ir nebūtų supratęs.

Iš esmės apie tą patį – apie šūvį į save, į savo žmoniškumą – Bi­liūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas”. Šio apsakymo paviršiuje – pasakojimas apie nusenusį, nereikalingą šunį. Giliau – galvojimas apie senatvę, nereikalingumą, apie ryšius, kurie jungia su kitais. Jaunas Brisius, kaip ir jaunas žmogus, priklau­so namų stipriesiems. Bet stiprieji ir silpnieji keičiasi vietomis – toks gyvenimo dėsnis. Todėl rašytojui itin svarbus senatvės ir jaunystės, silpnumo ir stiprumo kontrastas. Silpnumas gėdijasi pats savęs, jaučia kaltę, kad bejėgis, kad „pajautos apgauna”. Stiprieji negailes­tingi silpnam, norinčiam kaip nors išsilaikyti, prisitaikyti, „prisigerin­ti”. Biliūnas tiesiogiai nemoralizuoja, nemoko, negrasina kokia nors bausme. Rašytojas atveda stiprųjį prie lemtingo sukrėtimo akimirkos, kai žmogaus viduje iš tiesų kažkas atsitinka, tarsi nušvinta svarbus potyris: nusikalsdamas gyvybei, neatjausdamas kito, prarandi ir savo stiprumą, teisumą – teisus lieka silpnasis.

IŠTRAUKOS ANALIZĖ. Aptarsime vieną sakinį iš apsakymo.

„Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo su­prasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti…”

To sakinio vieta kūrinyje

Pats paskutinis novelės sakinys, kalbantis apie šuns būseną po šūvio (vyks­mas po vyksmo). Pati mirties situacija tipiška lyrinėje rašytojo prozoje, tačiau nauja, kad ji vertinama ne iš nusikaltėlio, o iš aukos pozicijų.

Tema

Kaltės, sąžinės pajautimo.

Sakinio struktūra

Ilgas (J. Biliūnas – lakoniško sakinio meistras) sakinys, sudarytas iš pen­kių dėmenų. Pagal išgyvenimą, jo pobūdį galima pavadinti juos abejojimu („Gal ir suprato Brisius…”), klausimu („kodėl tasai žmogus jį už­mušė”), suglumimu („tik nebegalėjo suprasti”), klausimu („kodėl tekinom nuo jo pabėgo”) ir savo pozicijos teigimu („juk jisai mirda­mas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti”).

Ką byloja abejojimą, klausimą  reiškiantys dėmenys? Tai bandymas suprasti kitą, vengimas kaltinti, atlaidumas – krikščioniškos moralės bruožai. Suprasti – tai atleisti. Klausinėjimas – filosofiškumo elementas.

Kas dėmesio centre?

Ne šunžudys, o auka. Du veikėjai: šuo Brisius įvardytas (turi vardą), su­žmogintas (gali mąstyti, jausti) ir žmogus, jį apibūdinantis įvardis „tasai” rodo menkinimą, nuasmeninimą. Tai savotiška mažytė drama, kurių veikėjai turi skirtingą požiūrį į gyvenimą ir mirtį, skirtingas vertybes.

Ką sako pagrindinių ir šalutinių sakinių sugretinimas?

suprato, kad užmušė…

negalėjo   suprasti, kad p a b ė g o…

Su mirtimi susitaikoma natūraliai (tai suvokimo ribose), tačiau pabėgi­mas (kontakto, artumo, bendravimo praradimas, išdavystė) visiškai nesuvo­kiami, t. y. moraliai nepateisinami dalykai.

Vertybės

 

Brisiaus Žmogaus
Sužmoginto šuns paveikslu teigia­mos moralinės vertybės,kurių negali įveikti mirtis. Brisius suvokia, kad gyvenimas pagrįstas reikalingu­mo jausmu (šeimininkas šaudo antis, o „jisai iš vandens neša”), tačiau jo gy­venimo samprata grindžiama ne tik „naudingumo koeficientu”, bet ir ge­rumu (nepyko, kad „kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo”).  Žmogus pasėja mirtį. Pasenus šu­niui, tapus jam nenaudingam, nuta­riama atimti gyvybę. Poelgis pateisi­namas naudos, praktiškumo kriterijais. Bėgimas „tekinom” – ne tik fizinis reagavimas į mirties aktą, bet ir mėginimas pabėgti nuo savo sąži­nės, kaltės jausmo.

 

Sakinio   kompozicija

 

Sakinyje ryškus kontrasto principas.

Priešinami veikėjai: Brisius (suasmenintas, atliekantis aukos vaidmenį) ir žmogus (nuasmenintas, atliekantis budelio vaidmenį); vertybės: moralinės ir materialinės. Sakinyje išryškėja sintaksinė („tik” – priešinamasis jung­tukas) ir gramatinė („nuo jo pabėgo” – „kojas norėjo jam palaižyti”) opo­zicija. Sakinio pabaiga, kalbanti apie šuns troškimą paskutinį kartą palaižyti šeimininko kojas, pažymėta daugtaškiu, tarsi reikštų, jog moralinės vertybės amžinos.

 

Idėja

Moralinės vertybės (gerumas, kasdienis artumas, atlaidumas, ištikimybė, pagarba senatvei, sąžiningumas, kaltės jausmas) yra aukščiau gyvenimo prak­tiškumo, materialumo ir jos amžinos.

 

IDEALO PROBLEMA: „LAIMĖS ŽIBURYS”

„Laimės žiburio” paantraštė yra „Pasaka”. Pasakiška pradžia: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių.” Užrašą „Žmonių laimė” perskaito jaunikaitis (ir Maironis, ir Kudirka, ir Biliūnas visas viltis deda į jaunus, ryžtingus), bet išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia, pajėgia tik žilas senelis (ir Maironio lyrikoje gyvenimo paslaptis žino seneliai). Senelis sako: „…tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus…” Bet tų, kurie lips, lauks daugybė sunkių išbandymų. Taip yra ir stebuklų pasakose. Tačiau rašytojas net įveikusiam visus išbandymus nesuteikia pergalės. Žmo­nija eina į priekį tik per aukas, kurios nėra atlyginamos.

Biliūnas sukuria kolektyvinį herojų – drąsuolius : „Bet atsirado drąsuolių”; „Ir ėjo šitie visi drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save, savo mylimuosius…” Tai lyg XIX ir XX amžių sandūros revoliucijų ideologijos atspindys. Kartu ir savitas, biliūniškas tos ideologijos interpretavimas, sakan­tis, kad auka yra atskira, kaip atskiras yra ir pasiryžimas. Lietuvių kultūros istorikas Vytautas Kavolis rašo: „Biliūno šviesos siekėjų sąjūdžiui nereikia nei organizacijos, nei vadų; vyrai ir moterys, be amžiaus skirtumo (ir neidentifikuojami klasės ar tautybės bruožais), jame dalyvauja lygiai ir sutartinai, savo pačių moraliniais impulsais, kiekvienas atnešdamas, ką jis ar ji gali”.

„Laimės žiburyje” tarsi išreikšta Kudirkos nuostata: kritusiųjų vietą turi užimti kiti, perimti jų ryžto dvasią ir žengti toliau: „Žuvu­siųjų draugų dvasia gimdė jų širdyse neapsakomą stebuklingą galią: jie ėjo ant to kalno neužsileisdami paskui vienas kitą”. Pasiryžėlius mažai kas supranta, daug kas iš jų tyčiojasi. Bet jie vis eina, ir štai paskutiniai pasiekia žiburį: „Visi vienu akies mirksniu pavirto į ak­menis…”

„Ir rados stebuklas!” – pakiliu nuostabos tonu pranešama apie pasiektą laimės žiburį. Kas yra stebuklas Biliūnui? Ko sulaukė žmo­nės?

Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykan­ta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pajuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė…

Taip pagal svarbumą išsidėsto Biliūno žmonių laimės formos: laimė prasideda nuo namų, nuo malonios šviesos, nuo žmogaus širdies ramumo. Tada einama prie kito, prie artimo, jo teisių gerbimo. Ši­taip rašytojo suprantamą laimę atnešusieji yra išganytojai (giluminė nuoroda į Išganytoją, Atpirkėją): „Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai, kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę…” Auka ne visada ir negreit įvertinama.

„Laimės žiburys” yra Biliūno humanistinės pasaulėžiūros alego­rinė išraiška.

 

„LIŪDNA PASAKA”SVARBIAUSIAS BILIŪNO KŪRINYS

ĮVADAS.               Apysaka apie 1863-1864 metų sukilimą. Kodėl pasirinktas šis laikotarpis? Rašo 1906-1907 m., kai senka jėgos, kai ligonio padėtis darosi kritiška. Todėl apysakoje skamba skausmo, praradimo motyvas, tarsi bethoveniškais dūžiais beldžiasi likimas. Apysaką galima vadinti Biliūno gulbės giesme.

Apie karus, sukilimus paprastai kalbama daug, nes čia galima vaizduoti didingas mūšių scenas, narsius vadus ir ne mažiau drąsius karius, įpinti meilės istorijų. Čia gi tik LYRINĖ APYSAKA, NES JOS PRADŽIA IR PABAIGA- LYRINĖS, TRAGIŠKAS TURINYS ATSKLEIDŽIAMAS VAIZDUOJANT PAGRINDINĖS VEIKĖJOS JUOZAPOTOS IŠGYVENIMUS.

Apysaka „Liūdna pasaka” pradedama lyrine įžanga „Baltasai šešė­lis”, kuria kreipiamasi į mylimą moterį, grįžtama į jaunas dienas, gailimasi, kad jiedu anksčiau nepažinoję vienas kito: „Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje… Taip, nežinojau… Bet jaučiau…” Biliūnas jausmui suteikia pirmenybę. Supratimas nėra žinojimas arba ne tik žinojimas. Rašytojas tuo metu retai beatsikeldavo iš patalo, nebegalėjo beveik rašyti, todėl dažniau diktuodavo žmonai. Gal todėl I pastraipoje laikinumo, gyvenimo trapumo  motyvas. Ramūta- tai mylimiausio žmogaus, padėjusio gyventi, kurti ir mirti, įvaizdis. Iš dalies, bent nuotaika, vėliau jį įkūnys Juozapota. Taigi I įžanga kuria lyrišką, skaidrią, perpintą prisiminimais nuotaiką, kurioje jaučiamas tragiškos lemties suvokimas.

Siužetinėje apysakos pradžioje pasirodo jau pažįstamas Biliūno pasakotojas, ligotas, jautrus žmogus, paskutinėmis dvasios ga­liomis įsižiūrintis į gyvenimo grožį, į žmones, besistengiantis juos suprasti.

Svarbiausias pirmos dalies įvykis – susitikimas su sena mote­riške. Pasakotojas  poilsiauja vasarnamyje miške. Graži gamta, giedra nuotaika. Ieškoma žodžių, kuriančių nuotaiką: „lengva kvėpuoti… O, kaip gera… Ir taip ramu, taip gera randas“, kuriamas laimingų vasarotojų paveikslas. Ir padaroma išvada: „regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, o jeigu ir yra, tai ne čia…“ Tik staiga viso to disonansu įsiveržia dejonė „kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis“. Pasakotojas pirma išgirsta jos balsą ir supranta, kad „taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas”. Vėl pabrėžiamas jausmas – tokią dejonę „galima tik jausti”. Biliūno pasakotojas visada užima pastovią vietą (stovi, sėdi, guli, žiūri); tas, su kuriuo jam lemta susitikti, ateina, yra pamatomas. Pasakotojas re­aguoja į susitikimą – taip prasideda kūrinio veiksmas. Pasakotojas susidomi: „žiūrėjau ir laukiau…” Nuo jo reakcijų priklauso pasako­jimo intensyvumas.

Tekste fiksuojamos kelios pasakotojo reakcijos: žiūrėjau, laukiau, nusisukau, sudrebėjau, atsigręžiau. Rašytojas dažnai akcentuoja akis; Juozapotos paveiksle jų įspūdis svarbiausias: „Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos”.

Biliūnas savitai kalba apie kūną, apie kūno reakcijas. Jam, kaip ir Šatrijos Raganai, yra svarbus jutimas, jautimas ir kaip kūno paty­rimas.

Iš užgesusios Juozapotos sąmonės, iš būties tamsos vienas šviesus spindulys, vienas prasmingas klausimas: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..” Kur mano žmogus, mano vienintelis? Ieškoda­mas atsakymo į klausimą, kas atsitiko šiai moteriai, rašytojas nori suprasti. Prisipažįsta: „šį tą supratau…” Taip pereinama į žmogaus likimo aiškinimą, į liūdną pasaką:

Buvo tai 1863-čiais metais.

Viename sodžiuje gyveno neturtėlis žmogus, vardu Petras Banys, su savo moterim Juozapota.

Šio epizodo spalvų gama – nuo šviesios, nerūpestingos iki klaikios, tragiškos. Nuotaika apibendrinama: krūtinėje pajutau šaltą sopulį“. Nuo čia prasideda epiškoji dalis, kuri pasakos apie gyvenimą kaip pasaką, kai du mylintys vienas kitą žmonės greta, ir liūdną, kai jie atskirai.

Gyvenimas visada prasideda iš dviejų žmonių: nesvarbu, ar tai būtų karalius ir karalienė, ar neturtėlis ir neturtėlė. Pirmasis sakinys iške­lia lietuviams svarbią ir skaudžią datą – 1863-uosius metus, sukilimą, didelių vilčių ir didelių kančių metą. Antrasis sakinys pateikia infor­maciją: kur, kas, kaip. Sužinome, kad čia gyvena jauni mylintys žmonės (netipiška situacija), kad jie labai laimingi, kad į ateitį jie eina kaip drąsuoliai iš „Laimės žiburio“. Prisimindami kūrinio pradžią, suprantame, kad Juozapotos „mano Petriukas” yra užgesusioje sąmonėje išlikusi dviejų žmonių artumo nuotrupa, atbalsis meile pagrįsto ryšio: mano vyras, mano moteris. Petras išeina į sukilimą: mylintys ir mylimi yra labiausiai pasiryžę aukotis, jie labiausiai trokšta teisybės, šviesos, gražesnio gyvenimo:

Vyras klausė tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti. Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai su jais ir su savo moterim gyvenantis…

Štai iki čia  gyvenimas kaip pasaka. Pažiūrėkime, kaip skiriasi Petro ir Juozapotos laimės samprata, kaip jie suvokia gyvenimo pilnatvę, žmogiškąją laimę, kuo skiriasi jų reagavimas į naujus laisvės vėjus:

  1. Akių detalė: Juozapotos akys- laimės žvaigždės, kontrastingos išprotėjusios moters akims.

Petro akyse degė nesuprantama, ypatinga ugnis, jose „ir baimė, ir viltis, ir  abejojimai“.

  1. Paleidimas iš baudžiavos: jis abiem labai džiaugsmingas, nes nebereikės dvaran eiti ir žemė bus jų, ir vaikų bus, ir sodą įsiveis.  Taigi Juozapotos svajonė – grynai moteriškas laimės suvokimas: šeima, vaikai, nuosavybė. Kada to nebeliks, šeima suduš. Petras irgi džiaugiasi namų židiniu, bet jam to negana. Jo laimės samprata remiasi platesniu visuomeniniu turiniu, todėl nepaisydamas, kad sunku palikti mylimą moterį, gimsiantį vaiką jis eina į sukilimą.
  2. Surandama citatų, kad Banių likimas neatsiejamas nuo visos liaudies likimo: Žmonės vergai ėmė svajoti“, „kunigo prakalba sujudino, naują viltį jų širdyse uždegė. Tiesa, ne vienas gudriai laukė. Petrui „žodžiai laisvė ir lygybė buvo suprantami ir brangūs. Iki tol jis nežinojo, kad „ir vergas gali būti aniems lygus, gali lygių teisų reikalauti“. Taigi jis yra tradicinis vyras- karys, kovotojas už tautą ir šeimos gerovę.

 

Petrui išėjus pas sukilėlius, Juozapota sapnuoja baugų sapną.

Sapnas kompoziciškai tekstą dalija į dvi dalis, nes jis yra lyg pranašystė. Frazės jame muzikalios, ritmiškos. Laimingoji sapno dalis skamba lyriškai, čia dominuoja daugtaškiai. Tragiškoji dalis vientisa, nenutrūkstanti. Sapne iš pradžių vaizduojamos išsipildžiusios Juozapotos svajonės: kūdikis, žydintis sodas, Petras aria savo žemę. Tačiau siaubinga sapno baigtis- preliudija jos tragedijai.

Vėl pažvelgiama, kokios gi dabar Juozapotos akys. Kai ji nubunda, vienu „mirksniu jos akyse sužibėjo saulės spindulys, greitai už debesio pasislėpdamas“. Ši išorinė detalė- tai artėjančios nelaimės pranašas. Atėjus Urbonienei su grėsminga žinia, Juozapota atsisuka „užkaitusiom nuo ugnies akim“. Taigi akys dar gyvos, nors nelaimės nuojauta „širdį kaip replėmis suspaudė“. Pagaliau moteris pasakė, kad vyrai išėjo ir Juozapota reaguoja jausmu: „Dabar jau sunki naštą užgulė krūtinę“. Ji bėga pas Damulius ir ten randa visus prislėgtus. Raiški detalė: „niekas ir pogulio negulė“- sulaužytas valstietiškos buities ritmas. Tada ant „blakstienų ašaros sužibėjo“. Galima daryti išvadą (žinant, kad nuo šio momento akys jau nebebus gyvos): ašaros užgesina akis- laimės žvaigždes, tad toliau bus tik užgesusių žvaigždžių motyvas.

Baugios moters nuojautos vis stiprėja, kol ji išgirsta pasąmonės balsą: „Bėk, išgelbėk savo vyrą!” Tai „Liūdnos pasakos” kulminacija. Juo­zapota jaučia nerimą ir baimę: „Ko jinai bijojo, pati gerai nesuprato: ar savų žmonių, ar kazokų, ar kažin ko kito, klaikaus ir nežinomo”.  Rugiapjūtė. Ji matuoja, karpo drobę, siuva vyrui marškinius, kaip ir pasakose ar dainose sesė, ruošdamasi ieškoti brolių. Eina ieškoti vadovaudamasi ne neaiškiomis nuogirdomis, bet savo meile ir ilgesiu. Bijo eiti, bet įgauna lyg pasakos sesė ištvermės. Deja, susitinka kazokus. Disonansu įpinama šiurkšti susitikimo su girtu kareiviu scena.

Ruduo. Liūdnas gamtos vaizdas ir jį apibendrina sakinys: „visas kraštas kalėjimu virto“. Taigi nuotaika kuriama paraleliai: gamtos fonas- žmogus. Vaizdai derinami prie Juozapotos vidinės būklės. Kažkas klaikus ir nežinomas apima Juozapotą, ji visa persimaino. Tą nusako pasikeitusi jos portretinė charakteristika: „Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nu­vargusį vyrą neseniai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo.” Galutinai ją pribloškia žinia apie Petro suėmimą.

Pirmą kartą vyro ieškoti Juozapota ėjo nerimo vedina, bet su viltim, dabar jau – be vilties. Iš pradžių eina per mišką – savą, žinomą ir todėl saugią erdvę. Čia nors genio taukšėjimas nuramina. Miestas jai absoliučiai svetimas, bet į jį gena didelė meilė, nes be Petro gyvenimas nebeturi prasmės. Randamos detalės, ryškinančios Juozapotos vidinę būseną: „Žiūrėjo į žmones, tartum nuo jų sau pagalbos laukė“, „Taip troško jų paklausti, paprašyti… Nedrįso… Visi jie tokie buvo ponai, galingi“, „Kiek ponų, kokie gražūs“. Taigi ji pasaulį vertina gerumo matu: kaime kiekvienam nepažįstamajam ji padėtų, bet mieste niekas į ją nekreipia dėmesio ir ji pasijunta vienišesnė negu miške. Bet reikia ryžtis klausti ir, dar nepamačiusi kartuvių, ji  ištaria lemtingą klausimą: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..” Širdis pasako žmogui tai, ko dar nežino protas. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje žengia žingsnį į šią žmogaus nežinomybę, į jo dvasios vingius.

Paskutiniame epizode keičiasi pasakojimo stilius. Jis baigiamas iš laiko perspektyvos. Atsiranda 2 pabaigos: caro valdžia paleidžia Juozapotą. Bet labiau rašytojui rūpi dvasinė veikėjos būsenos ir todėl jis daugiau kalba lyriškai.  „Pagijo kūnas, bet ne dvasia”, – taip ištaria Biliūnas apie Juoza­potą, kankintą kalėjime, ilgai sirgusią, pagimdžiusią negyvą kūdikį, išvarytą iš savo kampo… Jos dvasia negalėjo tiek skriaudų išlaikyti. Rašytojas itin atidžiai seka Juozapotos dvasios kelią į nebūtį. Kartoja­mas klausimas apie Petriuką (mažybinė vardo forma sutapdina vyrą ir negyvą kūdikį, kurį mylinti moteris dvasios gilumoje visada regi kaip vyro atvaizdą) yra jos dvasią užgulusios tamsos motyvacija.

Pabaiga:

Ar suprato pati tą savo klausimą? ar atminė dar savo Petriuką? ar tikė­josi nors numirus jį pamatyti?.. Vienas Dievas težino…

Daugtaškis pabaigoje – po dviejų žmonių likimo istorijos, nesibaigian­čios, pereinančios į didžiąją nežinomybę, į kitų žmonių gyvenimus. Į pasaką, kaip į nesibaigiantį pasakojimą apie žmogų.

IŠTRAUKOS ANALIZĖ. Atidesnei Biliūno teksto analizei gali būti pasi­rinktas bet kuris fragmentas, turįs aiškesnius rėmus, kuriuos suda­ro laikas (pradžia, tąsa, pabaiga), vieta (kur vyksta veiksmas), atsiskleidžia veikiantys asmenys. Gana savarankiškas yra šis „Liūdnos pasakos” fragmentas:

Po to, kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą ypatin­gą ir skaudų dejavimą ir iš už namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, įbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai į mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau: „Kiek ponų… kokie jie visi gražūs…” Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..” Bet kas tasai jos Petriukas, nepasakydavo… Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasiramsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori”… Ir taip kuone kasdien, per visą vasarą…

Pripratau prie jos… jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvy­bės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis kaip tinklu buvo išraizgytas moteriškės veidas… Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas vei­das raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras, ir vargų klaikumą – rašė rūpestingai, be pasigailėjimo. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, – visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga – atidengta, nors ir sun­kiai suprantama… Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir …šį tą supratau… Tiesa, ne be žodyno: daug man geri žmonės padėjo…

Liūdna pasaka!..

Analizuokime šią ištrauką tokiais aspektais: pasakotojo ir Juozapotos susitikimai; pasakos patirties atsiliepimas; veido raštas ir gyvenimo knyga.

Perskaitykime tekstą, įsiklausydami į pasakojimą. Pastebėkime, kad jo turinys susidaro iš to, kas neįvyksta. Pasakotojas, patirian­tis, išgyvenantis situaciją „kuone kas diena” (toliau patikslinama: „kuone kasdien per visą vasarą”), susitinka su moterimi, kurią jau buvo kartą matęs ir patyręs baugų įspūdį: „Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas ir labai nelaimingas”. Tas įspūdis yra jį sukrėtęs: „Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėtis…” Anali­zuojamame fragmente pasakotojo būsena gilėja. Susitikimai kartojasi bauginančiu nuoseklumu („tuo pačiu laiku”), toje pačioje vietoje („iš už namo kertės”), tuo pačiu būdu („išgirsdavau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą”). Pasakotojas ne savo valia, o tarsi butų kieno pasirinktas, dalyvauja susitikimuose su sena moteriške, dalyvauja girdėdamas, matydamas, klausdamas, tarsi bandydamas įminti paslaptį, suprasti, ką tai reiškia. Tiesioginio atsakymo nepasiseka rasti. Juoza­pota kartoja du sakinius: „Kiek ponų…kokie jie visi gražūs…” Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..” Tačiau tuos sakinius ji kartoja klausiančiajam – kartoja kaip atsakymus. Ritminguose sakiniuose išryškėja trys pakartojimų grupės, kurios netiesiogiai ryškina Juoza­potos padėtį: seną seną, ilgai ilgai, sunkią sunkią. Senose, nebūtinai liūdnose pasakose, sakmėse taip paslaptingai (tuo pat laiku, toje pat vietoje) rodosi šmėklos, vaiduokliai. Realybėje tai gali būti žmonės, išstumti iš gyvenimo, palytėti mirties. Ir Biliūnas ištaria: memento mori – atsimink, kad mirsi.

Fragmentą sudaro dvi dalys. Pirmoje – bandymas iš senos  moters ką nors išklausti, sužinoti. Nuotaika baugi, nerami, nes susi­duriama su paslaptimi. Antra dalis prasideda sakiniu „Pripratau prie jos…” Daugtaškiu pažymimas ir nepripratimas. Pasikeičia pasakotojo intencija: siekiama nebe sužinoti, o perskaityti senos  moters veidą. Atidus įsižiūrėjimas yra tikresnio susitikimo galimybė: „prisi­žiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo!”

Raukšlės ir raukšlelės suvokiamos kaip veido raštas. Modernia kino kalba (pavyzdžiui, Šarūno Barto) raukšlių raštas perteikiamas kaip ypatinga, atskira patirtis.

Nuo rašto („…rašė ant to veido sopulius ir ašaras, ir vargų klai­kumą…”) pereinama prie knygos (trečia dalis): „visa ton gyvenimo knygon įrašė”. Pasakotojas apibendrina: „Taip, tai buvo gyvenimo knyga – atidengta, nors ir sunkiai suprantama…” Gyvenimo knygos metaforą lietuvių literatūroje jau buvo ištaręs Vincas Kudirka: „Gyve­nimo knygą skaityk laps į lapą…” („Labora!”) Biliūno tekste ryškėja veido kaip knygos skaitymas, jis pirmas lietuvių prozoje sukuria veido – knygos lapo įspūdį. Perskaitymas – suvokimas reikalauja daug pastangų, laiko („dienų dienas ton knygon žiūrėdamas…”). Daugtaškiais (ne tik sakinio pabaigoje, bet ir viduryje) ryškinamas suvokimo fragmentiškumas, neišvengiamas pabirumas: visko nieka­da nepajėgiama suprasti.

Greta knygos pasirodo žodynas. Žodyno (žodžio prasmės aiš­kintojo) vaidmenį atlieka žmonės; tie, kurie ir patys nori suprasti. Iki rašto buvo žodiniai pasakojimai. Rašytojas siekia išgirsti pasakojan­čius. Pasaka apie Juozapotą yra ir išskaityta iš jos veido, ir išgirsta iš žmonių – kaip liūdna pasaka. Pabaigos sakinys „Liūdna pasaka!” yra atskiras, atskirtas. Šaukiamasis sakinys pažymi minties – supra­timo įvykį. Staiga paaiškėja, kas yra tas raštas, perskaitytas iš veido, kas tas žodynas, kurį pasakotojui suteikė geri žmonės. Tai – pasaka, žinomas pasakojimo būdas, kuriame tikra ir netikra susipynę, kur likimas žaidžia žmonėmis ir gyvenimais. Pasaka apie Juozapotą yra liūdna, netgi tragiška: jauna, graži, laiminga moteris patenka į tokias istorijos situacijas, kurioms negali pasipriešinti, negali nei išgelbėti mylimo vyro, nei pati išsigelbėti.

Apibendrinimas

 

Jonas Biliūnas – jauniausiu likęs lietuvių literatūros klasikas. Jis su­telkė literatūros žvilgsnį į išskirtines žmogaus situacijas (skriaudos, nuoskaudos, kaltės, išdavystės), siekė kalbėti santūriai, lakoniškai, vengė tiesiogiai mokyti, moralizuoti. Jis pirmas nustebo, kad taip gražiai rašo Žemaitė, bet pats ėjo jau kitu keliu: jo pasakotojas ne žmogus iš šalies, o pats į viską reaguoja, kenčia, liūdi, prisiima kaltę ir atsa­komybę, daug ką pasako ir apie save. Rašytojo apsakymai turi lyrinių ypatybių, o „Liūdnos pasakos” pradžia yra visai kaip lyrinis eilėraštis, tik eilėraštis proza, ne eiliuotas. Žemaitės pasakotojas stebi, kas vyksta, kas žmonėms atsitinka. Biliūno pasakotojas su žmo­nėmis susitinka, kalbasi. Besikalbantys stengiasi vienas kitą suprasti. Žemaitei svarbiausia – kas atsitinka, o Biliūnui – kaip atsitikimas paveikia žmogų, kokius pėdsakus jo sieloje palieka, kaip tai, kas vyks­ta žmogaus širdyje, atsispindi jo išorėje. Žemaitei svarbesni bendri, tipiški sodiečių bruožai. Biliūnas labiau įsižiūri į žmogaus atskirumą, individualumą. Kartu jam svarbios ir visuomenės problemos. Savo kūrybos pradžioje Biliūnas labiau akcentavo socialinius klausimus, ypač darbininkų padėties. Vėliau rašytojui labiau rūpėjo moralinės, egzistencinės problemos.

Biliūnas – vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, supratusių, kad rašytojo darbui reikia pasirengti, kad būtina pažinti savo tautos ir pasaulio lite­ratūrą. Jis suvokė, kad literatūrinis meistriškumas pasiekiamas ne tik talentu, bet ir darbu.

Biliūno talentas ypatingas: jis girdi žmogų, ypač nelaimingą, o kartu ir žodį – kaip jis skamba, kaip dera su kitais žodžiais, kaip susidaro sakinys, kaip jis jungiasi su kitais sakiniais. Kalbėdamas labai taupiai, rašytojas geba pasakyti daug. „Šeštų metų Joniukas jau piemuo” – iš vienos frazės, iš jos paprastumo ir iškalbumo atpažintume Biliūną. Šeštų metų piemuo – dar mažutis. Jau pie­muo – nėra jam kada paaugti. Šeštų metų Joniukas – ne Jonukas. Vienas minkštasis priebalsis keičia mažo vardo skambėjimą, pripildo jį gailu­mo. Juo talentingesnis menininkas, juo mažiau išorinių priemonių jam reikia. Legendinis smuikininkas sudėtingą kūrinį galėjo sugroti viena styga. Biliūnas mažumo, gailumo, bejėgiškumo, užuojautos melodiją gali išgauti ir vienu priebalsiu.

Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam europietišką formą. Visažinį epinį pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje susitikdamas, užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Už regimų Biliūno įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų: atsiveria po­tekstė. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Savo kūrinius rašytojas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais”, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: