Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

NEOROMANTIZMAS

(XIX a. pab. –XX a. pr)

Dramatizmas

Skaudžiai jaučiama tikrovės ir idealo nesantarvėJi -dramatiškų išgyvenimų,  melancholiškų refleksijų,  skepsio ar rezignacijos šaltinis.  Kas gera ir bloga,  didu ir žema išsiskiria į du polius,  o konfliktas tarp idealiosios ir realiosios gyvenimo plotmės skausmingai atskleidžiamas.  Konfliktai vertinami krikščioniškosios moralės požiūriu.

Santykis su laiku

Kūrėjo mintis sukuria veiksmo lauką,  neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko kontūrais.  Istorinis koloritas išblukęs,  nepaisoma istorinio konkretumo,  akcentuojami tautiškumo momentai.

Santykis su aplinka

Realybė perkuriama,  suromantinama,  paverčiama pasaka ar svajone.  Izoliuojamasi nuo socialinės aplinkos.  Poetinė mintis ir išgyvenimas bręsta „paslaptingoje vienatvėje“. Realusis pasaulis atrodo suskilęs,  priešingas ar svetimas kūrėjo asmenybei.

Kiti estetikos principai

Neoromantizmo sąvoka miglota,  nes ir pats judėjimas neturi aiškių kontūrų,  organizacinio branduolio,  vieningos linijos. Neoromantizmas – paskutinioji romantizmo stadija,  sujungusi naujausius poetikos (realizmo,  impresionizmo,  simbolizmo)  atradimus bei paneigusi antiidealistines estetines sąmonės apraiškas  (natūralizmą,  pozityvizmą).  Menas,  suvoktas kaip savita estetinė vertybė,  siejamas su dvasiniu pasaulio pradu – Absoliutu,  o per jį su gėriu ir tiesa.  Menininko individualybė,  meno autonomiškumas bei grožio savaiminė vertė atskiriama nuo naudos.  Kūrinys – pasaulio idealaus ir realaus pradų estetinis harmonizavimas.

Dviejų pasaulių  (realybės ir svajonių,  pasakų)  priešprieša.  Trokštamas pasaulis – iliuzinis.  Nėra visuotinio patoso,  visuomeninių idealų,  kurie skatintų maištauti.  Dominuoja intymios temos,  motyvai  (meilės,  kančios).  Poetizuojama meilė.  Gamtovaizdis įgyja pasakos bruožų.  Kūrybos nacionalinio savitumo idėja.  Idealistinio pasaulėvaizdžio atrama – religija.  Dievybės idėja neturi kosminių mastelių,  filosofinio aspekto kaip kad simbolistų kūryboje.

Egocentrinė išpažintinė lyrika.  Žmogaus psichika tarp nepajudinamų vertybių:  Tėvynės ir Dievo.  Stiprūs pojūčiai,  meilės išgyvenimai,  ryšio su gamta gyvybinė energija.  Katastrofizmo savijauta.  Vienišumas.  Panteistinis gamtos suvokimas.  Emocinis konkretumas,  subjektyvumas.  „Aš“ dramatiškas,  svajotojas,  jautrus,  trapus,  linkęs į melancholiją,  elegišką intymumą,  švelnumą.  Neapibrėžtas idealių vertybių ilgesys,  amžinybės garantijų stoka,  troškimas kuo nors tikėti -nuolatinės ^neišsprendžiamos žmogaus egzistencijos problemos.  Psichologizmas.  Folkloras,  iš dalies orientalizmas – mėgstamiausi meninės vaizduotės šaltiniai.

Stiliaus bruožai

Tradicinių romantizmo formų ir bruožų jungimas su impresionizmo,  simbolizmo formomis ir ypatybėmis.  Polinkis į tautosakinę tradiciją (pasaka,  daina,  rauda,  liaudiški frazeologizmai). Intymi pasakojimo tonacija.  Lyrizmas, dramatizmas.  Psichologinės meilės atodangos.  Spontaniškumas.  Asociatyvumas. Poetiškumas. Gamta sukelia išgyvenimą, jausmus,  nuotaiką, ji poetizuojama.  Išdailinta, grakšti poetinė kalba. Muzikalumas  (garsinio,  muzikinio prado akcentavimas).  Deminutyvinis liaudies kalbos švelnumas.

 

Fragmentinė poetinio vaizdo sandara. Racionaliosios logikos nevaržoma eilėraščio struktūra,  judri strofa.  Nutylėjimai, peršokimai.  Potekstė.  Mažas dėmesys sceniškumui, psichologinė bei simbolistinė pakraipa  (dramoje).

Žanrai

Lyrika, drama (herojinė poetinė drama, misterijos, istorinė tragedija).

Atstovai

E. Rostanas, R. Kiplingas, Dž. Konradas,

 

Lietuvoje J. A. Herbačiauskas, V. Krėvė, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana, J. Aistis, A. Miškinis, S. Nėris, B. Brazdžionis.

Architektūra: neogotika- Rokiškio, Palangos bažnyčios, šv Onos bažnyčios varpinė (Vilniuje)

 

 Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

 Vaižgantas1BIOGRAFIJA. Juo­zas Tumas-Vaižgantas – vienas ryškiausių XIX a. pabaigos-XX a. pir­mosios pusės lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a. pradžioje lietuvių kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą.

Būsimasis rašytojas gimė Maleišių kaime, Svėdasų valsčiuje. Gražios pašvenčių apylin­kės, apipintos poetiškais padavimais, darni gau­si šeima, turtinga kaimo žmonių šnekta išugdė jo būdą ir literatūrinį talentą. Iš gimtųjų apylinkių, vaikystės ir jaunystės prisiminimų Vaižgantas pasisėmė daugelį savo kūrybos temų, veikėjų prototipų. Baigęs Kauno kunigų seminariją, Tumas pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo. Nuo jo redaguojamo „Tėvynės sargo“ (1896-1904) prasidėjo tikybinius ir patriotinius interesus derinanti katalikiška lietuvių spauda, iš kurios vėliau išaugo žymiausi XX a. pirmosios pusės katalikiški lietuvių kultūros žurnalai – „Draugi­ja“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“. Niekad nesi-veržęs vadovauti, save laikęs nuolankiu „savo visuomenės tarnu“, savo veikla ir raštais Tumas yra prisidėjęs net prie dviejų svarbiausių ano meto Lietuvos politinių jėgų – krikščio­nių demokratų ir tautininkų- susiformavimo.

Šviesiu optimizmu, atsidavimu artimui, tolerancija, kalbėtojo ir publicisto talentu bei grožine kūryba Vaižgantas pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Apie jį sklido daug įvairiausių pasakojimų, anekdotų: kaip basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip teatre spektaklio metu kreipęsis į prezidentą, prašydamas malonės politiniam kaliniui, o kitą kartą pareikalavęs artistų, kad tie garsiau kalbėtų; kaip išdaly­davęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų tekdavę prisegti raštelį – „Pinigų neskolinu, pats neturiu“. Tad Vaižgantas yra ne tik rašytojas, bet ir Lietuvos istorijos, ir mūsų tautos vaizduotės vei­kėjas, ir istorinė, ir simbolinė figūra. Toks dalyvavimas visuomenės gyvenime, kultūroje ne tik kūryba, bet ir savo asmenybės poveikiu būdingas ir kitiems didiesiems mūsų literatūros autoriams (Mairo­niui, Baranauskui, Vincui Mykolaičiui-Putinui).

ASMENYBĖ. Dar gyvas tapęs, anot V. Mykolaičio-Putino, „šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda“ Vaižgantas yra ir gili, dramatiška asmenybė. Mažai kas temini, kad jis buvo kunigas vienuolis, priklausęs pranciškonų ordino tretininkų atša­kai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių, kaip ir kitos vienuolijos saistomai neturto bei savęs atsižadėjimo įžadų, – jų Vaižgantas visą gyvenimą pavyzdingai laikėsi. Verdančio temperamento, išoriškai trykštąs energija rašytojas juto ir vienatvės dvelksmą, matė savo darbų netvarumą, ribos tarp gėrio ir blogio žmogaus prigimtyje tra­pumą. Šią slaptąją Vaižganto asmenybės dalį įžvelgė poetas Jonas Aistis, keliuose rašiniuose atskleidęs jo paskutiniųjų gyvenimo metų šešėlius. Vaižganto pasaulėvokos sudėtingumas matyti ir jo kūrybo­je, kurioje greta šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninių likimų istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

KŪRYBOS BRUOŽAI. Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. Viena būdingų jos ypatybių – publicistiškumas. Kiekybiškai didžiausią Vaižganto rašytinio palikimo dalį ir sudaro publicistika – Įvairūs laikraštiniai rašiniai, poleminiai pasisakymai, kelionių įspūdžiai, re­cenzijos. Šiai raštijos rūšiai įprasta meninį vaizdą derinti su sąvokine kalba, beletristiniais elementais pagyvinti, iliustruoti teiginius. Ir sa­vo grožinėje kūryboje Vaižgantas mėgsta publicistiškai apibendrinti, pakomentuoti menines scenas. Šis bruožas neabejotinai susijęs su jo, kaip laikraštininko, biografija, su noru paveikti nelabai išprususią savo auditoriją. Šiandien tą publicistinio elemento perteklių suvo­kiame kaip balastą.

Kita būdinga Vaižganto kūrybos savybė – fragmentiškumas. Nors rašęs ir didžiulių kūrinių – apysakų, romanų, – Vaižgantas pir­miausia yra nedidelio apsakymo, vaizdelio meistras. Pats jis savo kū­rybą ir apibūdino kaip vaizdus. Visus didžiuosius rašytojo kūrinius sudaro serija mažesnių pasakojimų, vaizdų, kuriuos neretai galima skaityti ir kaip savarankiškus kūrinius. Šių vaizdų tarpusavio jung­tys, siužetas, intriga rašytojui ne visada pasiseka, ne sykį čia vaduojamasi minėtais publicistiniais intarpais. Tačiau pavieniai Vaižganto vaizdai dažnai esti įkvėpti kūriniai, geriausi – tikri šedevrai.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus. Pirmajai grupei atstovauja didžiausias Vaiž­ganto kūrinys – tautinio atgimimo epopėja „Pragiedruliai“ (1918-1920, pataisytas leidimas 1923-1926), o ant­rajai – apysakos „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Nebylys“ (1930), apsa­kymas „Išgama“ (1929). Be abejo, suskirstymas į šias grupes yra sąlygiškas. Minėtuose kūriniuose Vaižgantas sukūrė visą galeriją bendriniais tapusių veikėjų, įvaizdžių, be kurių neįsivaizduojama XX a. lietuvių tautinė savivoka: Mykoliukas, Severja, Napalys Šešiavilkis, Dzidorius Artojas, Saulius ir kt. Tokie bendriniai literatūriniai vaizdiniai (be Vaižganto, jų yra sukūrę Maironis, Baranauskas, Krė­vė, Biliūnas, Mykolaitis-Putinas ir kiti rašytojai) sudaro nacionalinės kultūros šerdį. Jų kaskart nauja interpretacija, atitinkanti naujo laiko žmonių dvasinius poreikius, garantuoja mūsų kultūros tęstinumą.

„PRAGIEDRULIAI“

Šioje epopėjoje Vaižgantas užsimojo sukurti apibendrintą XIX a. tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveiks­lą. Kūrinio žanrą ir temą aiškina paantraštė – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. „Pragiedrulių“ siužetas yra gana šakotas; reikšmingiausi juose atskiri vaizdai, susitelkiantys apie svarbiausią temą – lietuvių kultūros prigimtį ir jos skleidimosi istoriją. Panagrinėkime keletą šio didžiulio veikalo epizodų.

Vaižganto „Pragiedrulius“ sudarančios dvi dalys „Gondingos kraštas“ ir „Vaduvų kraštas“ susijusios su svarbiausiais Lietuvos regionais – Žemaitija ir Aukštaitija. Žemaitiją rašytojas sieja su prak­tiškumu, ūkine pažanga, o Aukštaitiją – su „tautos dvasia“, poezija, legendomis, mitais. Svarbiausi kūrinio veikėjai yra dvi šeimos – Prū­sijos lietuviai Vidmantai ir aukštaičiai Šešiavilkiai, taip pat daktaras Gintautas (jo paveiksle galima atpažinti idealizuotą Vincą Kudirką), kunigas Vizgirda (tai pačiam Vaižgantui artimas veikėjas), nusigyve­nę dvarininkai Sviestaičiai ir kelios dešimtys mažesnių.

„Gondingos krašte“ vyrauja prak­tinio darbo tautos labui vaizdai. Susipina dvi istorijos: Lietuvos ūkio pertvarkymo ir kovos prieš Rusijos ca­ro valdžios priespaudą – lietuviškos spaudos draudimą. Verslūs lietuvių ūkininkai perima dvarininko Sviestavičiaus žemes, jam pačiam įkvepia energijos, atveria naujas gyvenimo perspektyvas, susijusias su tautiniu atgimimu, su pasitenkinimu, teikiamu darbo savajai visuomenei. Rašytojas kuria poetiškus ūkio darbų vaizdus, tikrus himnus dirbančiam, kuriančiam žmogui (Napalio darbai – tą epizodą galbūt prisimenate iš žemesniųjų kla­sių skaitinių). Su ūkininkais puikiai sutaria naujosios lietuviškosios inteli­gentijos atstovas daktaras Gintautas; skirtingus luomus susieja ir meilės ryšiai. Tai optimistiška, idealizuota tautinio atgimimo laikų visuomenės vizija. Per romaną nusidriekia ir intriguojantys, beveik detektyviniai knygnešystės, knygų slapstymo nuo žandarų siužetai. Dėl lietuvybės reikalų čia susilaukiama net kitataučių – žydų pagalbos. Vyrauja švie­si, optimistinė pasaulėvoka, nors pirmosios kūrinio dalies siužetas baigiasi nelinksmai – suėmimu ir tremtimi. Tad Vaižganto kūrinys skaitytoją supažindina su spaudos draudimo epochos Lietuvos rea­lijomis, leidžia pajusti to meto lietuvių visuomenės nuotaikas.

„Vaduvų krašte“ vyrauja šeimos gyvenimo ir gamtos vaizdai. Čia atsiskleidžia giluminiai lietuvių pasaulėvokos ir dorovinės kul­tūros pagrindai. Šviesūs Aleksiuko vaikystės, bendravimo su tėvais epizodai perteikia tas lietuvių tautos būdo savybes, kurias rašytojas labiausiai vertino: rūpestingumą, rimtumą, atidumą kitam, atjautą. Prie šių bruožų šliejasi ir gyvas gamtos jausmas, mistinių jos paslap­čių jutimas.

„Vaduvų krašte“ daug mitologinių, legendinių elementų. Atvirai stebuklinė Valiulio pasaka apie kalnų, ežerų, akmenų kilmę – tai kūrybiškai perpasakota lietuviškų etiologinių sakmių pynė. Alijaušo pasakose panaudoti padavimai apie baudžiavą – bene šiurpiausi lietuvių tautos atmintyje išlikę liaudies kančių, nežmoniško išnau­dojimo atgarsiai.

Mitologiniais, tautosakiniais vaizdiniais rašytojas perteikia ir jam rūpimą tautinio atgimimo ideologiją, ir romantizuotą lietuviš­kos kultūros viziją. Šuo požiūriu svarbus vaizdinys yra kalnas, pi­liakalnis, kuriame miega kariuomenė, budi ir bręsta tautos dvasia. Prie kalno neretai yra akmuo (aukuras), medis, primenantis mitinį Pasaulio medį (Juodžiaus kelmas), pasirodo į žynį panašūs veikėjai (Valeras Burzdulis). Prie piliakalnių prigludusios sodybos, į juos atbėga vaikai – čia jie išmoksta išgirsti gamtos šnabždesį, pajunta istorijos paminklų bylą. Taip rašytojas parodo senosios ir naujosios Lietuvos kultūros tęstinumą, atskleidžia, kaip mitų, pasakų, gamtos aplinkoje skleidžiasi naujosios tautinės kultūros pradai. Ir pasaulėvokos, ir stiliaus požiūriu čia itin akivaizdus Vaižganto artumas neoromantizmui.

Didžiausio Vaižganto kūrinio savitumą rodo ir jo stiliaus ypa­tybės. Jis labai įvairus, jame persipina ir publicistiniai, doku­mentiniai, ir simboliniai, alegoriniai elementai. Verta atkreip­ti dėmesį į publicistiniuose samprotavimuose Vaižganto vartojamas gamtos atbudimo metaforas (kūrinio „Įžangos vaizdas“ vadinasi „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis“) -jos siejasi su daugeliui tautinio atgimimo laikų rašytojų būdingu pavasario kaip tautos atgimimo simboliu (plg. Maironio eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“). Su šia simbolika susijęs ir kūrinio pavadinimas.

„Pragiedruliai“ – gana sudėtingas kūrinys. Jis netelpa nei į romano, nei į esė, nei į novelių ciklo žanro rėmus. Jį įdomiausia skaityti ne kaip realistinį, o kaip simbolinį, kultūros filosofijos kūrinį. Tai tikras paminklas lietuvių tautinio atgimimo epochai.

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

“DĖDĖS IR DĖDIENĖS“

Apysaką “ Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas.

“Dėdės” ir “ dėdienės” – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. “Dėdės” – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: “Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausią draugą – smuiką, kuris leidžia jam užmiršti ir sunkų vargą, ir žmonių skriaudas, ir savo širdies liūdesį. Jis vis griežia tą pačią melodiją, kurią galima išgauti tik stipriai įaugus į gamtą. bet, pasirodo, kad šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: “Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.” – jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį suprasti. Kai skausmo replės sugniauždavo širdį: “… skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, supratųjį. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas.

Antras pagrindinis kūrinio veikėjas – Severja. ji savo prigimtimi artima Mykoliukui. Juos abu sieja širdies jautrumas, grožio jausmas. Severiutė kupina jaunystės žavesio, švelnumo. Sunki gyvenimo našta užgriūva ir jos pečius. Mykoliukas ir pamilsta tokią Severją, ir ji jam neabejinga, tačiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, ji jo atsižada, pasirinkdama tijūną Rapolą. Severiutė turėjo stiprų šeimos jausmą, ji žinojo, kad Mykoliukas, būdamas tik “dėdė”, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio. Tačiau likimas nepasigailėjo ir Severiutės. Ji taip pat tampa “dėdiene” – ujama ir niekinama. Pradžioje, netekusi vienintelio žmogaus, kuriuo ji rūpinosi, Severja pajunta darbo beprasmiškumą ir pradeda lankytis karčemoje kartu su kaimo vyrais. Tačiau tai tik laikinas maištas, kuriam nutrūkus, Severja paguodą randa maldoje.

Tijūnui Rapolui Geišei nesvetimas gilesnis dvasingumas, savotiška vidinė kultūra. Tai “protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo”, mėgėjas pasakoti būtas ir nebūtas istorijas, ji tik yra klausytojų. Ramus, pakankamai protingas “Rapolas tiesiog sukvailioja iš laimės”. Meilė jį darė geresnį, žmoniškesnį. Netekęs tijūno padėties, Rapolas palūžta, vengia bet kokio darbo. Tai tinginystė, o ne kokia negalia.

Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo.

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: