Devintinių tradicijos ir prietarai

ProcesijaŠiandien – Devintinės. Tai Dievo ir Kraujo šventė. Devintinės skiriamos švč. Sakramentui garbinti. Bažnyčios buvo gražiai puošiamos iš rūtų, mėtų, laukinių žolių ir medžių lapų nupintais vainikais. Kai kur Devintinės pažymima ir kaip piemenėlių, vaikų ir jaunimo šventė. Daugelis šią šventę dar vadina pavasario Žolinėmis. Tądien šventinamos gėlės ir žolės. Jas kiekvienoje šeimoje žmonės saugodavo, o jei kas namuose numirdavo, tai sukišdavo į mirusiajam ruošiamą pagalvę. Devintinių dieną pašventintais žolynais smilkydavo namus, beržo, ąžuolo ir kiečio šakutes sukaišiodavo į pastoges, kad perkūnas į namus netrenktų, apsaugotų nuo piktų dvasių.

Pašventintus žalumynus liaudis naudojo ir gydant įvairias ligas.

Seniau per Devintines piemenėliai kai kur elgdavosi panašiai kaip ir per Sekmines – vainikais puošdavo karvių galvas, keldavo piemenėlių vaišes – „pautienes“, kurias iškeldavo už karvių vainikavimą iš šeimininkių gavę sūrio, kiaušinių ir kitokių gardėsių.

Devintinių dieną – darbymetis žolininkėms. Renkamos šventos žolės: drignažolės, meiliažolės, griausmažolės, pamačnykai.

Tradicinis devintinių valgis – virtinėliai (varškiniai ir lašininiai raguoliai). Devintinės bus ne Devintinės, jei tą dieną devynių virtinėlių nesuvalgysi.

Žemaitijoje ši diena dar pavadinama Vainikais. Priimta Devintinių dieną prie namo durų prisegti dvi sukryžiuotas beržo šakeles. Žemaitės pašventintus žolynus pasodindavo į daržo lysves. Tikėta, kad tada kurmiai žemės neišraus.

Rytų Aukštaitijoje iš kiekvienų namų merginos nešdavosi pašventinti po devynis rūtų vainikėlius. Sudžiovintos jų rūtos, kaip ir Verbų dieną pašventinti kadagiai, būdavo padeginami ant ugnies, užėjus smarkiai perkūnijai, kad šventi dūmai išblaškytų audros debesis. Pašventintieji per Devintines įvairūs žolynai – rūtos, mėtos ir kiti, vadinti „Devintinio žolelėmis”, liaudyje plačiai vartojami ne tik apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, bet ir liaudies medicinoje.

Dzūkijoje tautosakoje, užrašytoje iš Alytaus apylinkių, sakoma, kad „po Devintinio negalima nei arti, nei akėti, nei sėti, nes nesiseks ūkininkaut“. Aišku, kad Devintinių laikas, ypač kai jos vėlyvos, jau būna netinkamas, kad spėtų užaugti ir subręsti vasariniai javai. Taip susivėlinusiam su sėja šeimininkui tarsi pati gamta keršydavo, derliaus neišaugindama.

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: