Šv. Ona ir rugiapjūtės pabaigtuvės

Oninių kilmė ir vardinių šventimas

Oninės – vasaros šventė, minima liepos 26 dieną, kurios metu daugelis mūsų moterų pažymi varduves – šventą Oną. Tai derliaus prinokimo šventė, kai baigiami patys sunkiausi ir didžiausi vasaros darbai bei galima džiaugtis tų darbų rezultatais.

Rytų šalyse šv. Onos kultas buvo paplitęs jau VI a., o Vakaruose jo pėdsakų pastebima nuo VIII a.

Onos vardas labai populiarus buvo X a. Bizantijoje. Iš čia jis pateko pas slavus ir tapo jų mėgstamiausiu krikštavardžiu. Stačiatikių bažnyčios kalendoriuje Onai skirta net 11 datų.

Vokiečiai Onos vardą pamėgo nuo XV a. Vienu dažniausių anglų krikštavardžių Ona tapo nuo XVII a.

Lietuvoje krikštavardis Ona pirmiausia paplito tarp diduomenės dinastijų vedybų keliu, o XVI a. pabaigoje – tarp valstiečių.

Vardinių šventimas Lietuvoje prigijo po krikščionybės įvedimo. Popiežius Grigalius XIII a. šv. Onos šventę paskelbė privaloma visose bažnyčiose. Daugelyje Lietuvos bažnyčių vykdavo gausūs šv. Onos atlaidai.

Istorija liudija, kad pirmoji Ona buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona, kunigaikščio Jogailos antroji žmona, kunigaikščio Švitrigailos žmona Mozūrų kunigaikštienė, kunigaikščio Konrado III Rudojo žmona Radvilaitė, kunigaikščio Stepono Batoro žmona, antroji caro Petro I duktė.

Kažkada šią šventę mūsų protėviai vadindavo Nokiu arba Sirpstu. Visa tai, kas sunoksta, išsirpsta, turi būti pagerbta.

Seniau Žemaitijoje ši diena būdavo tapatinama su javapjūtės pradžia, o Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje – su jos pabaiga. Per Onines buvo valgoma šviežia duona, pienas, medus bei alus. Tradicinis Oninių valgis – vardinių riestainis.

 

Šventosios Onos likimas ir jos populiarumas Lietuvoje

Šv. Ona2Šv. Ona – Mergelės Marijos motina.  Legenda pasakoja, kad ji buvo klajoklio piemens Akaro duktė, gimusi Nazarete ir išauklėta Jeruzalės šventykloje. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Onos gyvenimas buvo apipintas įvairiomis legendomis. Buvo pasakojama, kad, būdama maždaug 20 metų, ištekėjo už nazariečio Joakimo. Sutuoktiniai, kartu pragyvenę dvidešimt metų, neturėjo vaikų ir labai dėl to krimtosi. Galiausiai Joakimas nusprendė eiti į dykumą ir ten melstis keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, kad galėtų susilaukti kūdikio. Jam būnant dykumoje Oną aplankė angelas ir pasakė, kad Dievas išgirdo jų maldas ir jie turės vaiką. Ona, būdama keturiasdešimties, buvo tokia laiminga susilaukusi dukters Marijos, kad paaukojo ją Dievui. Ona tapo našle tuoj pat po Kristaus gimimo ir mirė sulaukusi senyvo amžiaus.

Mergelės Marijos motina Lietuvoje žymiai populiaresnė už tėvą, jos garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai. Šv. Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje (kartu su Šv. Agota) buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies, nuo gaisro.

Oninės visada buvo populiarios Lietuvoje. Šv. Onos garbei daugelyje Lietuvos parapijų įvesti atlaidai, o po jų rengiamos šventės, vaišės.

Šv. Onos vaizdavimas

Šv. Ona vaizduojama sėdinti, laikanti ant kelių arba rankose knygą. Šalia jos – Marija, kaip maža mergaitė, klūpanti, besimeldžianti arba stovinti palinkusi prie knygos, iš kurios mokoma skaityti. Kartais Marija sėdi Onai ant kelių. Šv. Ona dažnai viena ranka apkabinusi Mariją per pečius, kitos rankos pirštai rodo jai raides.Šv. Ona1

Oninių prietarai ir tradicijos

Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“. Tai ir prinokimo šventė – liaudyje Nokis, Sirpstąs. Tikėta, kad kopūstai geriau suks gūžes, jei per Sirpstą arba išvakarėse jas gerai apspaudysi rankomis.

Šias tradicijas vėliau perėmė ir krikščioniškoji kultūra, sutapatinusi Sirpstą su Mergelės Marijos motinos – šv. Onos – vardu.

RugiapjūtėPer šv. Oną galima nuspėti metų derlių. Tai – rugiapjūtės pabaiga, o per pabaigtuves skambėdavo rugiapjūtės dainos, būdavo pinami pabaigtuvių vainikai, skanaujama iškepta šviežia ruginė duona.

Nuo šv. Onos dienos pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai tėra naudingos. Visiems gerai žinomas posakis: šv. Onos rasa negaivina, tik rugius gadina… Ruginė duonelė – pagrindinis valgis. Tad rugius nupjovus, tuoj reikės į kviečius eiti, o ir miežiai tuokart pradeda kukti. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine. Ji yra pati geriausia audimui. Taigi Oninės, kaip ir Jokūbinės, – prinokusios derlių vasaros šventės.

Varduvių vaišės

Šventės metu rengiamos šviežio derliaus vaišės: skinamos prisirpusios uogos, pasikasama šviežių bulvių, pasikepama naujo derliaus duonos, gaminami daržovių patiekalai, o temstant organizuojamos vakaronės.

Dabar per varduves paprastai gaminama tai, kas valgoma per gimtadienį. Tai gali būti voveraičių ir špinatų salotos, marinuotų pievagrybių ir kumpio salotos, šparaginių pupelių mišrainė, juodųjų serbentų sriuba, špinatų pyragas su sūriu, suktinukai su abrikosais, uogų gira ir pan.

Advertisements

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: