Kudirka Vincas (1858-1899)

Minime Vinco Kudirkos 155-ųjų gimimo ir „Tautiškos giesmės“ sukūrimo 115-ųjų metines 

Vincas KudirkaTautiška giesmė

Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V. Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik siekė ją pataisyti.

 Gyvenimas ir veikla

V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas ir pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jis neteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, ką apskritai motina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius, labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”.

Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau tuomet jis pasižymėjo gabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871-1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliu pamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirka ėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba.

Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęs į Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis, nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos režimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėl to V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos.

1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti. Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo nelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausias bendradarbis.

Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera. Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.

Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės nuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos, įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip pat buvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kurso studentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvo suimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su “Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo” konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirka buvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau, paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato”bylos dalyviams, jis buvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kurią aukštąją mokyklą.

Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkų inteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujino ryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madinga liberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas “Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos jo ideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui. Susidūręs su “Proletariato” partijos kova prieš carizmą, V. Kudirka galėjo stipriau pajusti meilę ir savajai, carizmo engiamai tautai, aiškiau suprasti, kad reikia pradėti kovoti dėl jos nacionalinių teisių.

Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J. Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis 1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda tai XIX amžiuje taip elgtis – mesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J. Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.

Be kitų veiksnių, patraukusių V. Kudirką į lietuvių nacionalinį judėjimą ir į lietuvių literatūrą, jam turėjo didelės įtakos “Aušros” laikraštis. Tai vėliau pripažino pats V. Kudirka. 1885 m. “Aušroje” V. Kudirka išspausdino pirmąjį savo eiliuotą kūrinį – sekimą nežinomu autorium.

1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią “Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V.  Kudirka vaidino žymų vaidmenį. Todėl draugijos įstatai iš dalies atskleidžia ir jo paties ideologiją bei pažiūras. Įstatai buvo sudaryti pagal to meto lenkų liberalinės pozytivizmo srovės programą, stengiantis ją pritaikyti Lietuvos sąlygoms. Draugijos “Lietuva” įstatuose akcentuojami tikslai, būdingi lietuvių liberalinės buržuazijos judėjimui: “I. Platinimas šviesos. II. Atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės. III. Pagerinimas ūkės butės. IV. Platinimas rubežių lietuvystės”.

1889 m. pradėjo eiti Varšuvos lietuvių studentų draugijos įsteigtas žurnalas “Varpas”, o sekančiais metais – valstiečiams skirtas laikraštis “Ūkininkas”. Šiuose periodiniuose leidiniuose V. Kudirka spausdino savo kūrinius, o žurnalą “Varpą” jis kelerius metus ir redagavo.

Baigęs 1889 m. Varšuvos universitetą, V. Kudirka atvyko į šakius, kur 1890 – 1894 m. vertėsi gydytojo praktika, kartu rašydamas eilėraščius ir ypaš gausiai publicistinius straipsnius.

Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą, V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas, G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat  plati jo erudicija ir kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais, buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų tarpe.

Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka vėl buvo paleistas.

Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų peesekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei “Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž. Bairono “Kainą”.

Paskutiniuosius gyvenimo metus V. Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras “Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė į lietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A. Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt.

V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reišmingas buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d. 1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).

V. Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 16 d., palaidotas Naumiestyje (nuo 1934 m. vadinamas Kudirkos Naumiesčiu).

LAISVOS VALANDOS

TAUTIŠKA GIESMĖ

Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.

Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,

Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.

Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

VARPAS

Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu

Apreiškė žemei tekėjimą savo,

Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,

Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:

Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…

Tuoj darbininkai visi suknibždėjo

Lyg gyventojai užgauto skruzdyno

Ir kasdieniniai darbai prasidėjo

Žmonių lizduose ir ant lauko gryno.

Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…

Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,

O graudus balsas veržiasi per orą.

Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?

Tinginius prikelt turi tikrą norą.

Kelkite, kelkite. kelkite. kelkite…

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Tai skambink, ,,Varpe“! tegul gaudims tavo

Išilgai, skersai eina per Lietuvą!

Budink ir šauki graudžiu balsu savo,

O tas šaukimas perniek tenežūva!

Kelkite, kelkite, kelkite. kelkite…

Kas darbininkas ir kas dirbti gali,

Ant tavo balso prie darbo teimas!

O kur atrasi tinginį miegalį,

Tegul neliaudams jį budin gaudimas:

Kelkite, kelkite. kelkite, kelkite…

LABORA!

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski! Tuomet, kada jausi,

Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,

Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,

Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,

Tu nesupelytum ir neitum į kapą

Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

O jeigu apilsi sunkiam darbe savo

Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,

Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo –

Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

Eilėraščio „LABORA“ analizė

Vincas Kudirka – įžymus lietuvių nacionalinio judėjimo liberalinės srovės ideologas bei vadovas, vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų, talentingas publicistas. Aktyvus lietuvių literatūros kritikas, kitų tautų rašytojų kūrinių vertėjas į lietuvių kalbą. “Būdą turėjo švelnų” – taip apie V. Kudirką sakė visi jį pažinoję XIX a. šviesuoliai. Buvęs taktiškas ir linksmas, tvirtų pažiūrų, savo idėjų ir “prižadėjimų jis niekados neatsisakydavo”. Pinigai V. Kudirkai buvo antraeilis dalykas. Gyveno ne “dėl trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto.”

Poetas mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje, Varšuvos universitete studijavo filologiją, vėliau mediciną. Baigęs mokslus , 1890 metais grįžo į Lietuvą.

Universiteto baigimo proga V. Kudirkai kilo mintis parašyti eilėraštį “Labora!”. “Dirbk” – imperatyviai skelbė lotyniškas šio kūrinio pavadinimas.

Eilėraštyje “Labora!” liečiami aktualūs visuomeninio gyvenimo klausimai: raginama šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, ugdyti tautinį susipratimą, smerkiamas savanaudiškumas, išsižadėjus tautinių interesų dėl “trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto”, išsigandus galimų kliūčių ir sunkumų.

Žmogus, ypač jaunas, raginamas dirbti visuomenės labui. Darbuotis visuomenei – doras, aukštas ir kilnus idealas.

Šis eilėraštis yra parašytas spaudos draudimo metais, todėl jame tiek daug raginimų dirbti, kovoti dėl savo mylimos tėvynės Lietuvos.

“Labora!” yra tarsi šūksnis, kuris turėtų pažadinti jaunimą. Eilėraštis pulsuoja jaunatviška energija, gėrimasi jaunystės galiomis. Poetas ragina visus suskubti, nes gyvenimas vietoje nestovi, ir senatvėje žmogus sustingsta, ir darbas nevilioja. Antro posmo eilutė ” kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,” byloja, kad jaunimas gali pasiekti daug, nes krūtinėje rusena noras ir užsispyrimas, tik šiek tiek jaunimą reikia paskatinti, pastūmėti, nukreipti teisingu keliu. O kai pasieki savo trokštamo tikslo, taip būna gera, “jog menkas ir silpnas net milžinu stoji.” Svarbiausia jog liktų pėdsakas po mirties. Tave turi atsiminti, kad tu buvai žmogus, kad tu gyvenai ir pasiaukojai, darbavaisi žmonijos, tautos labui. O jeigu gyvenimas labai apsunks nuo sunkaus darbo, “tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo.” Jaunimas turi ir pats dirbti, ir seniems būti širdies paguoda. Skatinimas dirbti vien pasižiūrėjimu į juos.

Šis eilėraštis yra oratorinis. Jis pasižymi įsakmiu tonu: klausiama, sušunkama, pabrėžiama, liepiama. Skatinama rinktis poeto siūlomą etinę ir moralinę poziciją. Tai pilietinė poezija. “Laborai!” būdingas publicistinis patosas, retorinės išraiškos priemonės. Eilėraštyje lotynizmai atliko skatinimo ir poetizavimo funkcijas. V. Kudirka, kaip ir jo amžininkai, auklėjo ir mokė lietuvius, jų žodis buvo pragmatiškas, didaktiškas. Šią tendenciją atspindi V. Kudirkos poezijoje dažnai vartojamos liepiamosios, skatinamosios gramatinės formos.

,

%d bloggers like this: