Meilės trikampis romane “Miškais ateina ruduo“

© Autorių teisės 

Draudžiama visą ar dalimis kopijuoti, spausdinti ar kitaip panaudoti medžiagą be autoriaus sutikimo. Leidžiama naudoti tik mokymo(si) tikslais. Medžiagos ištrauką, kurią skaitysite, priklauso Šiaulių universiteto Literatūrologijos specialybės dieninio skyriaus magistrantei JURGITAI TUZINAITEI (2011). Bet kokiu atveju autorės prašymu ši medžiaga gali būti ištrinta. Autorės darbas buvo paskelbtas: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110803_090034-57575/DS.005.0.01.ETD Šiuo metu nurodytu šaltiniu autorės darbo nebėra (pakoreguota ir patikrinta 2014-12-09).

Katiliskis. Miskais_ateina_ruduo

M. Katiliškio kūrinys skiriasi nuo standartinio (tradicinio) lietuvių romano vaizduojančio kaimą: „Nors ir nemėgindamas kurių nors naujesnių forminių atradimų, Katiliškis iškelia visą eilę elementų, kurie mūsų tradicinio kaimo romano kontekste yra nauji. Jis išveda šviežius, retai sutinkamus personažus, nesiribodamas vien ūkininkais, bet daugiau dėmesio kreipdamas į kaimo ribose plušančius, mylinčius ir vargstančius darbininkus. Vietoj įprastinės žemdirbio rutinos Katiliškis rodo kaimo žmonių pastangas siekti geresnio gyvenimo. Jų tarpusavio santykius iššaukia ne paprasti kaimyniniai-šeimyniniai vaidai, bet

gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas“ (1968, 143). Autoriui rūpi ne tik kaimo žmogaus darbai ir rūpesčiai: „Jų tarpusavio santykius iššaukia ne paprasti kaimyniniai-šeimyniniai vaidai, bet gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas“. Visa tai ir sudaro M. Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ pagrindą.

Meilės aistros

 

 Romano pradžioje matome, kaip jaunas vaikinas Telesforas Gelažius (Tilius), trokšdamas asmeninės laimės ir siekdamas geresnio gyvenimo, į Basiuliškes atvyksta kirsti miško. Šis Tiliaus žengtas žingsnis pakeičia jo gyvenimą. Pirmosios algos mokėjimo dieną Gužienės karčemoje Tilius pastebi ir įsimyli šeimininkės jaunesniąją dukterį Agnę. Tarp judviejų užsimezga ypatingas meilės ryšys. Jie jaučiasi tarsi du įsimylėję vaikai.

Tiliaus ir Agnės aistros proveržis pastebimas pačioje pažinties pradžioje: „Jis dar palaukė užsigulęs ir užsimerkęs, drėksdamas nagais delnus ir traškindamas pirštus. Ant jų, po sakų ir purvo  24 sluoksniu, tebesilaikė stiprūs pėdsakai, tartum tik švelnus jos standžių krūtų prisilietimo kutenimas.

Jis braukė atvirkščia ranka per burną, mėgindamas nutrinti jos minkštų lūpų pabučiavimą“ (Katiliškis, 1969, 51). Toks Tiliaus veiksmas gali būti aiškinamas tuo, kad jis arba gėdijasi, arba nori „paslėpti“ įvykusio ir patirto fizinio artumo veiksmų pėdsakus. Bet spręsdami iš vėlesnių šio veikėjo veiksmų ir Agnei rodomų šiltų jausmų, galime daryti išvadą, kad, veikiausiai, taip elgėsi drovėdamasis. Vėliau Tilius drąsiai, nesibaimindamas siekia Agnės meilės: „Plaukai užkrito kaklą. Jis pasilenkė prie jos ir beveik siekė lūpomis. — Agne, miela mergyt… Jeigu tu būtumei viena… Išbučiuočiau tave, kaip nežinau ką… O, po šimts… — jis atmetė plaukus ir atsitiesė, giliai įtraukdamas oro“ (Katiliškis, 1969, 65).

 Reikšmingas yra Tiliaus vaizduotės sukurtas reginys ir įsivaizduojamo sapno turinys, atskleidžiantis jo mintis. Tilius savo galvoje modeliuoja situaciją, įsivaizduoja, kaip gulėdamas lovoje visą naktį, mėgausis savo vaizduotės sužadintomis vizijomis: „Ir užmigęs, sapne, glebėsčiuos pagalvį, ant kurio, išmesta virš galvos, ilsisi Agnės ranka. Jos plaukai pasilieję auksiniu sriautu“ (1969, 66). S. Freudas, aiškindamas apie norų patenkinimą, pažymi, kas yra svarbiausias dalykas sapnuojant: „Abiem atvejais padarėme išvadą, kad sapno darbo esmė – minčių pavertimas haliucinaciniu išgyvenimu“ (Freud, 1999, 194). Vadinasi, Tiliaus mintys yra paverčiamos haliucinaciniu išgyvenimu, nes regi tai, ko išties nėra, kas sunkiai įgyvendinama, bet apie ką jis svajoja.

 Psichoanalizės pradininkas užsimena ir apie „iškraipytų sapnų norus“: „Taip pat žinome, kad „iškraipytų sapnų norai – tai draudžiami, cenzūros atmesti norai, kad kaip tik jų egzistavimas ir tapo sapno iškraipymo priežastimi, sapno cenzūros įsikišimo motyvu“ (1999, 195). Tilius suvokia, kad jo noras, šalia jausti Agnės šilumą, draudžiamas ir sunkiai išpildomas: „Kam visko perpilniui, tam dar prideda. Jauną mergą atveda ir paguldo šalia. Ten va, už tų durų“ (1969, 66). S. Freudas tvirtina, kad norų patenkinimas turi teikti malonumą norinčiajam. Tačiau priduria, kad norinčiojo (sapnuojančiojo) ir norų santykis yra ypatingas. Kalbėdamas apie norus, jis akcentuoja tokį faktą: „Tad jų patenkinimas suteikia jam anaiptol ne malonumą, o visiškai priešingą jausmą. Patirtis rodo, kad šis priešingas jausmas yra baimė. <…> Dėl tokio santykio su savo sapno norais sapnuojantįjį galime palyginti su būtybe, kurią sudaro du labai glaudžiai tarp savęs susiję asmenys. <…> Jei kartais ji [cenzūra] pasijunta bejėgė prieš kokį nors netikėtai ją užklupusį sapno norą, tai, užuot mėginusi jį iškraipyti, griebiasi kraštutinės priemonės – atsisakyti miego būsenos pasitelkiant augančią baimę“ (1999, 197-198). Tilių apnikusi baimė dėl to, kad kitame kambaryje šalia Agnės miega pono Melamedo įgaliotinis Špicas. Auganti baimė dėl Agnei gresiančio pavojaus išblaško Tiliaus miegą ir jo spėjimai netikėtai pasitvirtina: „ — Paleisk! Ir dvigubai didesniame triukšme jis  25 būtų atpažinęs Agnės balsą. Kėdės stumtelėjimą, duslų stalo atsitrenkimą į sieną. Žiovulys surakino žandikaulius. Koja pastūmė į vidų atsidarančias duris ir puolė taip staigiai, jog Špicas nespėjo atitraukti rankų nuo mergaitės ir prisidengti“ (1969, 67). Taigi Tilius, nors ir miega kitame kambaryje ir nejaučia Agnės fizinio artumo, bet sugeba intuityviai nujausti apie jai gresiantį pavojų ir, išgirdęs grumtynių su kitu vyru sukeltus garsus, nieko nelaukęs, puola jos ginti.  Romane nuolat pabrėžiama nevaldoma, gaivališka veikėjų aistra. Tilius, jausdamas galvos svaigimą ir kūnu lakstančius šiurpulius, instinktyviai prisiglaudžia arčiau Agnės: „ <…> ir nejausdamas to, viena ranka apkabinęs, spaudė mergaitę vis arčiau ir tvirčiau, lyg pabūgęs, kad gali ją sugriebti srovė“ (1969, 94). Agnė atvirai išreiškia savo meilę Tiliui ir bijo prarasti jį: „Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai, tvirtai. Taip tvirtai, lyg sėdėtų siūbuojančioje valtyje ir nuolat grėstų pavojus. Be jo juk nieko daugiau ji neturėjo“ (1969, 124). Veikėjai apakinti meilės elgiasi kaip vaikai, patys to nejausdami ima žaisti: „Susikabino rankomis į jo alkūnę, parietė kojas ir bandė jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė ir sukosi. Ji skriejo oru kaip karuselėje ir ji buvo lygiai tokia mergaitė, kokią įsivaizdavo prie bažnyčios barstant žalumynus“ (1969, 194). Vadinasi, gaivališka ir nevaldoma aistra veikėjus veda „gilyn“ ne tik į suaugusiųjų pasaulį, bet ir sugrąžina į vaikystės dienas.

 Tiliui ir Agnei durys į suaugusiųjų pasaulį atsiveria tada, kai jie pirmą kartą atlieka lytinį aktą, prilyginamą audros šėlsmui: „Siaubi tyla ir troški tamsa, teskrodžiama uodo zyzimo, juos įsuko savo pragaištingan sūkurin, ir jie spaudėsi arčiau vienas kito, ieškodami išsigelbėjimo ir paguodos tik savo tarpe ir iš savęs. Pro ploną Agnės bliuzelės audinį tvinkčiojo kraujas, kaip suspaustas garas akliname inde, grasindamas suplėšyti kevalą ir išsilieti. Ji staiga neteko iškalbos, ūmai užmiršo visa, ką plepėjusi, ir nebesurado to vieno, vienintelio žodžio išsakyti tam, kas ją buvo tvirtai ir negailestingai pasigriebęs ir nešėsi drauge su artėjančios audros šėlimu“ (1969, 195-196). Veikėjai glaudžiasi vienas prie kito, trokšta vienas kito, yra išalkę meilės. S. Freudas kalbėdamas apie seksualinę energiją pabrėžia tokį faktą: „Tikslinga būtų įvesti ir libido [Libido] sąvoką. Pagal analogiją su alkiu libido vadiname jėgą, kuria pasireiškia potraukis, šiuo atveju, seksualinis, panašiai kaip alkiu reiškiasi potraukis maistui“ (1999, 284). Vadinasi, kaip žmogus nori valgyti, taip Tilius ir Agnė jaučia begalinį seksualinį potraukį. Tilius dėl trykštančios milžiniškos seksualinės energijos apibūdinamas taip: „Ir jis nieko jai nebegalėjo padėti šią minutę. Jis ėjo šalia didelis, pasviręs ant jos. Toks milžinas ir stiprus, jog kalnus galėjo versti, ir tačiau bejėgis, tvirtom rankom tegalįs apglėbti jos liemenį ir sugniaužęs laikyti jos rankas“ (1969, 196). Begalinio seksualinio potraukio, gaivališkos ir nevaldomos aistros nulemtas Agnės ir Tiliaus lytinis aktas dar labiau juos suartina. 

Pirmoji ir vienintelė vyro ir moters sueitis tik sustiprina jų meilės jausmą: „Ji alsavo, lyg būtų bėgusi ir skubėjusi. Ji nesuvok÷, kad tai, kas darosi šiuo metu, teįvyksta vieną kartą gyvenime. Kad po to jau viskas eina savaime ir nebeatšaukiamai. O jei ir jautė ką, tai taip neaiškiai ir miglotai. Ji baigė praeiti paskutinę savo vaikystės valandą. Ji drebėjo visais sąnariais. Agnė mylėjo“ (1969, 196). Agnė sunkiai suvokia, kad tai, kas įvyko tarp jos ir Tiliaus, buvo neišvengiama. Ji iš vaikystės pasaulio, kuriame vis dar gyveno, įžengia į suaugusiųjų pasaulį – tampa moterimi.

Tiliaus galvoje po neužmirštamos nakties su Agne sukasi keistos mintys. Jis jaučiasi svetimas, lyg būtų koks atklydėlis iš visai kito gyvenimo, po ilgo laiko ir įgijęs daugiau patirties, sugrįžtantis čia ir mėginantis iš naujo kurti savo gyvenimą: „Jis stebėjosi, kaip gali rastis kitų minčių galvoje tokiu metu, kai dar neatvėsęs kraujas, kai prakaito sūrumas tebegraužia kaktą ir dar nespėjo nubraukti bučinių perštėjimo. <…> Jis nepajėgė susitelkti ir atgaivinti prarastos akimirkos. Tik viena tikrai žinojo — kad turėtų būti ten. Ten traukė jį“ (1969, 200). Tilių traukia į Doveikos sodybą, kur jo išsiilgęs laukia naujas meilės objektas – Monika Doveikienė. Agnė, priešingai nei Tilius, žino viena, kad nori būti ten, kur ir jis. Ji baiminasi jo netekti: „— Tai gerai. Aš tai jau labai, labai tave, Tiliau. Nežinau, ką daryčiau be tavęs, — ir ji glaudėsi taip stipriai ir lenk÷ galvą ant jo krūtinės taip švelniai, kaip niekas prie jo nebuvo glaudęsis ir tokia kaitra bučiavęs“ (1969, 258). Agnė, suvokusi, kad praranda Tilių, svajoja apie susitaikymą su juo, prisimena kartu patirtus neišdildomus įspūdžius. Trokšta vėl būti šalia ir jausti jo artumą: „Jai rūpi vis dėlto klėtelė. Tilius galėtų ateiti kada nori, ir jie praplepėtų iki vidurnakčio, sau ant lovos susėdę. Och, ant tos lovos… Ant tos pačios. Kai daužėsi perkūnai ir žaibai akino, prasiverždami pro plyšius ir pro uždangstytą langelį. Tokios nakties jau niekad nebesulauks. Jai darėsi graudu, kažin kaip gūdžiai liūdna ir ilgu, prisiminus aną nuostabią naktį“ (1969, 323). Bet, laikui bėgant, Agnė susitaiko su esama padėtimi ir nebe taip skaudžiai reaguoja į išsiskyrimą su Tiliumi. Ji vėl tampa tokia, kokia buvo iki susipažindama su jos gyvenimą pakeitusiu vyru – valiūkiška mergaite: „Jis matė taipgi ją žvilgčiojant, ir jų akys susitiko vienu metu.

Suradusi jį, gręžiojosi nuolatos ir, stengdamasi to neparodyti, sukosi dar smarkiau ir su didesniu įniršiu. Kaip vėjas, kaip karštas pavasario dvelksmas miškais į upės slėnį, anuomet lyžtelėjęs jų veidus. Kaip nuplėšta žydinčios pienės galvutė“ (1969, 344).  Pirmąją romano porą, Tilių ir Agnę, sieja ypatingas meilės ryšys. M. Katiliškis gausiai vaizduoja scenų, kuriose pastebime jųdviejų gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržių. Pasitelkdamas sapno vaizdinį rašytojas atskleidžia veikėjų svajones ir baimes. Svarbiausia, kad parodo žmogaus perėjimą iš vaikystės pasaulio į suaugusiųjų pasaulį, parodo mergaitės tapsmą moterimi. Kartu supažindina, kad meilė gali ne tik džiuginti, bet ir skaudinti. 

Antroji romano pora – Petras Doveika ir Monika Doveikienė. Doveika susižavi į miestelį atvykusia naująja pienininke Monika ir įkalba už jo tekėti. Jaunoji žmona žavi ne vien Doveiką, bet ir svečius, kurie pamatę Moniką ima keistai elgtis: „O kaip jie žiūrėję į Moniką, tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami. Paima jos ranką, pakelia beveik iki smakro ir paskui pabučiuoja. Bučiuoja ilgai ir bučiuodami žiūri į akis iš pažemių. Visai ne taip, kaip moterys klebono ranką pasigavusios. O rankos ir pabučiavę dar tuojau nepaleidžia, bet laiko apgniaužę, pirštus čiupinėja ir vis — į akis“ (1969, 255). Monika žadina vyrų smalsumą, kursto aistras. Doveika jaučia begalinę aistrą žmonai ir trokšta jos kaip moters. Jis kviečia Moniką į miegamąjį, bet ši bando išsisukti nuo Doveikos: „— Manai, kad lengva atsakyti kodėl? Eime į lovą, eime, mano mažute. — Palaukit, palaukit Doveika. Atimkit ranką. Ir taip jau šilta, — ji spaudėsi prie sienos, lenkėsi vyro apkabinimo. Ar jo ranka šilta? Ji taip pasakė visai nepagalvojusi. Ranka įšilusi nuo oro ir tvankos, bet ne iš vidaus. Ta ranka kaip pagalys su pritaisytais paukščio nagais gale. Ir ten daugiau kaulo negu kraujo“ (1969, 262). Monika kreipiasi į Doveiką „jūs“, o ne „tu“, tai rodo, kad jam jaučia prielankumą, pagarbą, bet nieko daugiau. Ji nenori būti liečiama, glamonėjama, nes jaučia nuo Doveikos sklindantį šaltį.

Netikėtai savo rugių lauke Doveika randa žmonių išgulėtą plotą. Jo viduje sukyla smalsumas: „Jis žiūrėjo tartum ką ypatingo atradęs, į keletą palaužtų rugių stiebų… <…> Ir tik truputį vėliu susiprotėjo, kad ne taip sau ir ne savaime atsiradę pėdsakai. Ir kad joks gyvulys negalėjo atsidurti čia, atitrūkęs nuo bandos. Jis pasiekė brydę, atsargiai skleisdamas į šalis rugius, ir sustojo prieš išgulėtą plotkelę tirštoje javų tankmėje. Prityrusia seno ūkininko akimi jis galėjo tuojau nustatyti, jog čia būta žmonių visai neseniai“ (1969, 368). Mąstydamas apie atokioje, jam priklausančios žemės, vietoje įvykusį ypatingą ritualą susijaudina, kartu ir gėdijasi. Vaizduotėje iškyla netikėti reginiai, Doveikos viduje, nors to jis ir neparodo, prabunda pavydas: „Jie buvo ir nuėjo, ir nebegrįš. O tačiau jis nukaito ir, keistu nerimu degdamas, graibėsi apie save, lyg ieškodamas pateisinimo savo smalsumui. Čia jo žemė, ir jis turi žinoti, kas joje vyksta. Bet būti užtiktam vietoje, kur neseniai kažkas ypatingo dėjosi, jam pasirodė labai nepatogu. Vogčiomis jis mėgavosi ūmai vaizduotėje sukilusiais reginiais. <…> Bet negi pavydėsi jaunuomenei to, kas jai priklauso, guodė save žmogus, traukdamasis atatupstas ir vis negalėdamas atsiplėšti nuo nespėjusio atvėsti guolio rugiuose“ (1969, 309).

 Rašytojas parodo, kad greta vyresnio Doveikos esanti jaunesnė žmona, žadina ne tik jo, bet ir vyro draugų susižavėjimą. Atskleidžia ir tai, kad vyro jaučiama aistra moteriai yra daug stipresnė nei šios jam. Doveika, teisėtas Monikos vyras, trokšta jos kaip moters, bet lieka atstumtas. M.  Katiliškis detaliai nusako Doveikos reakciją, kada šis jam priklausančiame lauke aptinka dar nespėjusį atšalti meilės guolį.

 Trečioji ir reikšmingiausia romano meilės pora – Tilius ir Monika Doveikienė. Tilius ateina tarnauti pas senį Doveiką. Tarp jo ir Monikos Doveikienės užsimezga stiprus abipusis slaptas meilės ryšys. Nuolatinis slapstymasis ir baimė būti užtiktiems Doveikos, jų meilei suteikia pikantiškumo. Vos tik išvydęs Moniką Tilius negali patikėti, kad tai jo šeimininkė, tuo labiau senio Doveikos žmona: „Kaip patikusi šeimininkė? Naujoji šeimininkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo šeimininke, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir neįtikėtina, kaip turėti tokią merginą. Vaikščioti su ja, kalbėti. Gal net mylėti ją? <…> Ji daug jaunesnė. Ir gražesnė. Jauniausia Doveikos dukterim ją palaikytum, ir tai nebūtų per daug“ (1969, 83). Monikos išvaizda pakeri naująjį darbininką, jis susižavi ja daug anksčiau negu Monika pastebi jį: „Ji net nepasižiūrėjo. Greičiausiai jį stebėjo atsispindintį lange. Gal mat÷ jo numuštą ranką, tai ir viskas. <…> Jis atsiminė tik sulytą tamsių plaukų sruogelę aną šeštadienio vakarą“ (1969, 83).

Pirmieji ir nedrąsūs veikėjų žvilgsniai į vienas kitą, išduoda apie bundančią simpatiją. Monika Doveikienė, kitaip nei Agnė Gužaitė, pažadina Tiliuje slypėjusią milžinišką jėgą – seksualinę energiją. Būtent su ja jis tampa tikru vyru: „Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. Nebūtų drįsęs — paprasčiausiai. Ir nejau tik dabar suaugo į vyrą ir pajuto jėgą? Tos jėgos tūnota ne vien raumenyse. Į jį žvelgė lūkestingos akys. Jo ilgėjosi ir tiesė rankas į jį. Tereikėjo tik nueiti ir pasiimti. Jis tik dabar tesužinojo, kaip baisiai buvo išsiilgęs moters“ (1969, 224). S. Freudas aiškindamas apie libido raidą ir seksualinę organizaciją iškelia tokį teiginį: „Taip, ponai, aš nenusistatęs prieš organų teikiamą malonumą; žinau, kad didžiausias seksualinės sueities malonumas irgi yra tik su genitalijų veikla susijęs, šių organų teikiamas malonumas“ (1999, 294). Tačiau Tilius patiria ne tik S. Freudo paminėtą malonumą, bet jam malonumą suteikia ir Monikos ilgesingas žvilgsnis, kuriuo jis kviečiamas ateiti ir susilieti su ja.

S. Freudas taip pat kalba apie meilės objektą ir jo įtaką žmogui, tačiau pateikiamame pavyzdyje vaiko (o ne vyro) meilės objektas yra motina: „Tuo metu, kai motina tampa vaiko meilės objektu, prasideda ir psichinis išstūmimo darbas, kuriuo pasiekiama tai, kad vaikas nežino kai kurių savo seksualinių tikslų“ (1999, 299). Šį teiginį galime pritaikyti Tiliaus ir Monikos situacijai. Monika tampa Tiliaus meilės objektu, tada įvyksta „psichinio išstūmimo“ procesas. Jo rezultatas yra tas, kad Tilius iki tol nežinojęs savo seksualinių tikslų, Monikos dėka sužino ne tik apie jame slypinčią didžiulę seksualinę jėgą, bet ir kaip ilgėjosi moters, jos šilumos. 

 Tiliaus ir Monikos gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržiai daug aktyvesni nei Tiliaus ir Agnės. Monika svajoja atsidurti tvirto vyro glėbyje: „Tada gali tvirčiau pajusti neramios rankos spūstį. Kieta, sunki ta ranka turėtų būti, apkabinanti it geležiniu lanku ir nebeatleidžianti. Galinti pasmaugti, uždusinti, užgniaužti žadą. Nieko neklausianti ir nepaisanti. Imanti ir pasiimanti, kas jai reikia. Tokią ranką ji buvo pajutusi visai neseniai. Ji pati ją buvo pasiėmusi ir tartum netyčiomis prisispaudusi prie krūties. Ji stebėjo, kaip stambesniais lašais išsipylė jo kakta, ir tik per plauką susilaikė nenusikvatojusi“ (1969, 271). Vadinasi, ji trokšta vyro glėbyje jaustis saugi, reikalinga ir geidžiama.

 Tiliaus viduje verdančios aistros yra prilyginamos net šėliojančiam gaisrui, kurį numalšinti gali tik tokia pat ugnis: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį nuo kojų nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi. Taip daro miške gaisrininkai: pamatę, kad su ugnimi kova beviltiška kontraugnį“ (1969, 272). Abiejų veikėjų viduje tūnančios aistros yra „laukinės“, užliejančios visą kūną ir sunkiai suvaldomos.

Monika pažinties pradžioje į Tilių žvelgusi atsargiai, vėliau suvokia, kad jis yra būtent tas, kurio tiek ilgai troško ir laukė: „Jo karštį ir aistrą ji priėmė su šaltu apskaičiavimu. <…> Tačiau tas laikas atėjo staigiai ir greičiau, negu ji manė. Jis atėjo savo laiku – tada, kai turi ateiti. Taip, kaip ateina pavasaris“ (1969, 274). Ši netikėtai išsipildžiusi Monikos svajonė skatina ją nepasiduoti ir kovoti iki galo, kol Tilius bus tik jos: „Ir kodėl ji iš karto gali turėti patį geriausią ir kaip tik tą, kuris ir kitiems taip būtinas. Paverks, paliūdės ir susiras kitą. Ir tai nebus jai sunku. Monika sprendė kietai ir nesivaržydama. Ji turėjo siekti savo. Monika mylėjo“ (1969, 276). S. Freudas aptardamas perversinį ir normalų seksualumą teigia, kad juose dominuoja netapatūs daliniai potraukiai, dėl kurių skiriasi seksualiniai tikslai. Vienu atveju vyrauja vyriškoji giminė, kitu – moteriškoji. Tiliaus ir Monikos situacijoje vyrauja Monika. Ji siekia užvaldyti Tiliaus protą ir jausmus.

S. Freudas tvirtina, kad nuo seksualumo neatsiejami seksualiniai suaugusių žmonių iškrypimai: „Beje, galime išgirsti, kad vienam būtina seksualinio pasitenkinimo sąlyga yra objekto lytėjimas ir apžiūrėjimas; kad kitas gnaibosi ir kandžiojasi pasiekęs seksualinio susijaudinimo kulminaciją; kad kartais mylintįjį jaudina ne objekto genitalijos, o kokia nors kita kūno sritis…“ (1999, 292). Monika pasiekusi seksualinio susijaudinimo viršūnę, palieka dantų žymes ant Tiliaus kūno: „Kai ji apsikabina, jau tada jos nieks neatplėš. Ką padarė jos dantys! Galite pasižiūrėti, jei tikite. Tai jos dantų žymės dviem puslankiais — priešpriešiais. Ir dabar jis negali nusivilkti marškinių darbe ar prausdamasis“ (1969, 301). Palikdama antspaudą ant Tiliaus kūno Monika taip pažymi, kad jis priklauso jai. Bet toks Monikos elgesys sukelia nepatogumų Tiliui. S. Freudas akcentuoja, taip pat ir tokį faktą: „Iš pat pradžių, primityvioje oralinėje individo fazėje, krūvio nukreipimo į objektą ir identifikacijos veikiausiai nė negalima nuo kitas kito atskirti. Vėliau galima tiktai tarti, kad krūvio nukreipimas į objektą kyla iš Id, kuris erotinius siekius jaučia kaip poreikius. Pradžioje dar apysilpnis Ego gauna žinią apie krūvio nukreipimą į objektus, pakenčia juos arba mėgina nuo jų gintis išstūmimo procesu“ (Freud, 1999, 152-153). Taip nutinka ir Tiliui. Jis iš pradžių nesuvokia, kad Monika juo susidomi, bet vėliau supranta, kad aistra sužadina Monikos erotinius siekius, kuriuos ji jaučia ir trokšta patenkinti.

Monika slapto pasimatymo su Tiliumi metu, pati siekia dėmesio, puola glamonėti, bučiuoti jį, neleisdama pratarti nė žodžio. Nuolatos seka jį, tarsi vis kažką įtarinėdama: „Tačiau jis jautėsi sekamas ir, prieš įnerdamas daržinėn, atsisuko. Monika stovėjo priebutyje ir kilstelėjo ranką, siųsdama bučinį oru. Ji tikriausiai žinojo, ir kur jis buvo“ (1969, 333). Vadinasi, Tilius nebeturi asmeninės laisvės, tampa visiškai priklausomas nuo Monikos ir jos valdomas. Tilius nebemoka gyventi be Monikos, prisiriša prie jos ir neįsivaizduoja tolesnio savo gyvenimo be šios moters: „Jis įjunko, kad ji ateitų ir atsigultų šalia. Nieko kito nebeliko be jos. <…> Jis laukė jos žvilgsnio pietų ir pusryčių metu prie bendro stalo virtuvėje. Jų akys susitikdavo ne dažniau ir ne ilgiau, kaip ten esančių, ir kaip būdavo iš pat pradžių. Bet jų iškalbingumas galėjo išduoti bet kam suokalbį. Jie turėjo saugotis ir to“ (1969, 351-352). Tiek Tilius, tiek Monika suvokia, kad gali būti demaskuoti Doveikos, bet slaptų susitikimų neatsisako ir meilės vienas kitam neišsižada. Saugiausia meilės susitikimų vieta jiems atrodo Doveikos rugių laukas, kurio begalinėje plotmėje juos būtų sunku užtikti: „Stangrus rugių šepetys juos įsiurbdavo savin, užklostydavo, uždangstydavo. Geresnio prieglobsčio savo meilės valandai jie veltui būtų ieškoję kitur“ (1969, 352). Vyro pašonėje, jo rugių lauke Monika su Tiliumi mėgaujasi meile ir jos teikiamais malonumais.

M. Katiliškis vaizduoja dviejų jaunų žmonių, Tiliaus ir jo šeimininkės Monikos, slaptą meilės ryšį. Atskleidžia veikėjų viduje slypinčią milžinišką seksualinę energiją, pateikia užuominų apie seksualinius suaugusių žmonių iškrypimus (kandžiojimasis). Moterį pristato kaip drąsią, nebijančią kovoti už savo meilę.

 Romane „Miškais ateina ruduo“ veikia trys meilės objektų poros: Tilius ir Agnė, Doveika ir Monika Doveikienė, Tilius ir Monika Doveikienė. Tiliaus ir Agnės pirmą kartą patiriamas meilės jausmas „perkelia“ juos iš vaikystės pasaulio į dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį, kuriame viskas nauja, nežinoma. Doveikos ir Monikos meilė nėra abipusė. Doveika myli, tiesiog dievina Moniką, o šis jai kelia šleikštulį ir nemalonius jausmus. Trečiąją romano meilės porą – Tilių ir Moniką – sieja ypatinga, obsesyvi meilė. Taip, kaip Tilius ir Agnė patiria pirmąją meilę, taip ir Monika su Tiliumi patiria iki tol nepatirtą, daug stipresnį jausmą, kuris juos sujungia amžiams. Vyksta meilės objektų kaita – tarp Tiliaus ir Monikos, Doveikai nežinant, užsimezga ypatingas meilės jausmas. 

 

Apnuoginto kūno, seksualumo, erotikos apibrėžtys

A. Tereškinas pateikia tokį kūno apibrėžimą: „Kūnas yra ta vieta, kurioje įspaudžiami įvairūs ženklai ir žinios (prisiminkime Odisėjo randą). Kūnuose ieškome identiteto požymių. <…> Kūno žymės – apgamai, randai, tatuiruotės, spuogai, raukšlės – gali tapti naratyvu, kurį kas nors perskaitys“ (Tereškinas, 2001, 9-10). M. Katiliškio romane itin domimasi žmogaus kūnu, jo biologine sandara. Nestebina, kad daugiausiai vaizduojamas ne vyro, o moters kūnas pabrėžiant jo grožį ir seksualumą. Rašytojas pristatydamas karčemos savininkę Gužienę, Agnės motiną, akcentuoja puikią figūrą: „Jos pilna krūtinė siūbavo ir drebėjo su kiekvienu žingsniu ir posūkiu. Sveikatą žymėjo jos traškūs judesiai, ir plaukai blizgėjo tuo žaviu atšvaitu, kurį teturi medžių lapai pavasarį ir moterų plaukai jaunystėje. Pasiutimo kipšai jos akyse ir kaklo iškirpimas — kaip nušviesta aikštelė vidury miško, kur norėtum prikristi poilsio atgaivai“ (1969, 48-49). Tokie kūno požymiai kaip „pilna krūtinė“, „traškūs judesiai“, „plaukai blizgėjo tuo žaviu atšvaitu…“, „pasiutimo kipšai akyse“, „kaklo iškirpimas — kaip apšviesta aikštelė“ padeda atpažinti, kitaip tariant, „išskaityti“, kad ši moteris yra sveika, gyvybinga, trykštanti energija ir seksualumu.

Dukterys, kaip ir jų motina, pasižymi neįprasto grožio kūnais, kuriais žavisi vyrai. Rašytojas pateikia jaunesnės ir vyresnės dukterų išvaizdos aprašymus, siekdamas pabrėžti kiekvienos iš jų pranašumą: „Žiūrėk, koks kaklas, kaip ji, viliokė, kraipo strėnas, o krūtys nebetelpa po marškiniais. <…> O Agnė — vaikas liaunu liemenėliu, gniūžtanti nuo menkiausio apkabinimo. Ji dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras, visu grožiu atskleidžiąs lapelių švelnumą“ (1969, 63). Vyrų akimis, vyresnioji daugiau verta dėmesio negu Agnė, nes ši dar yra vaikas. Jos kūnas tik pradeda formuotis, skleistis it pumpuras visu grožiu. Todėl juo nesižavima taip, kaip visiškai subrendusios moters kūnu, kuris spinduliuoja seksualumu ir domina vyrus.

A. Tereškinas apibrėžia ir seksualumo sąvoką: „Seksualumas nėra vien tik fizinio kūno nuosavybė. Jis susijęs su fantazijomis, simboliais ir vaizdiniais, kurie lemia tai, kaip mes suvokiame save ir esame suvokiami kitų“ (Tereškinas, 2001, 11). Tiliaus galvoje iškyla vaizdiniai, kaip jis, slapčia patekęs į Agnės kambarėlį, glamonėja ją, grožisi kūnu ir jaučia fizinį artumą: „Stiprus, smerkiamai purtantis noras kėlė jo ranką prie lango. Pastumti jį, praverti, pagauti mergaitės ranką, apglėbti pirštais prilaikomų marškinėlių dengiamą krūtinę ir išbučiuoti ją. Ir tas kaitriai jaunas ir ryto rausvumu gundančias lūpas, ir baltą kaklą su švelniu ir minkštu įdubimu virš sulenktos rankos“ (1969, 159). Tačiau fantazijas išsklaido skaudi realybė – Tiliui pamatyti ir pajausti Agnę, jos kūną,  trukdo tame pačiame kambaryje mieganti sesuo. Būdamas vienui vienas su Agne Tilius džiaugiasi jos buvimu šalia: „Ją užlaužė kampe, bučiavo, spaudė ir pakėlęs kelis kartus apsuko aplink. Ji tik žiopčiojo, gaudė orą, sugniaužusi mažą, sunkų paketėlį“ (1969, 172). Abu veikėjai trokšta jausti vienas kito kūną, išnaudoja kiekvieną akimirką būdami drauge: „Jie ėjo susiglaudę. Jis vedė ją, apkabinęs per pusiaują, o abi jos rankas laikė didžiuliame delne“ (1969, 195). Meilės jausmas, kurį jie jaučia vienas kitam, yra stiprus, vienijantis ir priverčiantis du kūnus tapti vienu.

 Agnės kūno seksualumą pabrėžia lankstūs, grakštūs, trykštantys energija judesiai: „Eikliu stirnos šuoliu kinktelėjusi per griovį, nušnareno ežia ir pranyko sodelio krūmuose“ (1969, 216). Mergaitės staigus atsiradimas kitoje griovio pusėje prilyginamas eikliam ir gracingam stirnos šuoliui.  Be Tiliaus Agnės kūno trokšta ir kiti vyrai, tačiau mergaitė neleidžia jokiam kitam vyrui lytėti savo kūno. Vienintelis vyras, kuriam priklauso jos kūnas – Tilius. Kada inžinierius kėsinasi apkabinti ją ir „pavogti“ bučinį, Agnė visaip mėgina išsisukti nuo to, ir tik Tilius išlaisvina ją iš Špico gniaužtų. Mergaitė prisimena tos nakties įvykius ir papasakoja mylimajam: „— Jis sakė šitaip, tartum dainuodamas: mielai aš išbučiuočiau akutes, lūputes…— Ir išbučiavo? — Ne. — Kodėl? — To aš nežinau. Bet jis tikrai norėjo. — Gal manęs pabūgo?“ (1969, 528).

M. Katiliškis supriešindamas vyresnės, subrendusios moters (Gužienė, jos vyresnė dukra Milė) kūną su dar mergaitės kūnu (Agnė), atskleidžia jų pranašumus. Agnės kūnas yra ne ką mažiau seksualesnis nei jos motinos ar vyresnės sesers. Akcentuojama, kad seksualumu trykštantis moters kūnas labai žavi vyrus.

 Monika Doveikienė savo kūno grožiu pralenkia Gužienę, Milę ir Agnę. Tilius, pirmą kartą išvydęs Moniką, „iškreiptai“ regi jos kūno formas: „Jos figūra čia traukėsi, čia tįso, tartum žiūrint pro langą, kur įdėtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkęs daiktus ir žmones“ (1969, 83). Monika, kaip ir Agnė, pasižymi grakščiais kūno judesiais, kurie, visų pirma, žavi Doveiką, kitus vyrus ir Tilių. Kūno gestai, laikysena padeda Monikai komunikuoti su kitais, ypač Tiliumi: „Nėra ko sakyti, ji sugeba dailiai pasikraipyti ir mėtyti kojas kaip šaudykles. <…> Ji skriste nuskrido per kiemą, ir ne kaip moteriškė rimta, ir ne kaip šeimininkė tokio ūkio ir žmona tokio vyro. Tarytum pusmergė, išleista išeigai, bažnyčion ar pas drauges, ištrūkusi iš ją ganančių akių. Pasijutusi pirmą kartą laisvėje ir pirmą kartą išvydusi tokį didelį ir mielą pasaulį“ (1969, 204). Judesiai išduoda jos savijautą ir potyrius.

Atviresnis Monikos kūno vaizdavimas tik dar kartą pabrėžia seksualumą. Tilius, kada Monika tvarsto ranką, atidžiai ją stebi. Tačiau netikėtas Monikos gestas, kuriuo jo ranką priglaudžia prie savo krūtinės, priverčia Tilių pasijausti nepatogiai: „Ir jos kaklą regėjo prasiskleidus jos Biauriai neteiktinas bendrinės kalbos žodis, kalbos klaida. Bendrinėje kalboje – tai „bjauriai“.  Ir tebejuto jos standžias krūtis po savo šiurkščia, kietai sudirbta ranka, kai ji buvo ją pasigriebusi ir prisispaudusi, kad geriau galėtų aprišti pirštus“ (1969, 238). Vėliau Monika suvokia, kad ji turi džiaugtis gyvenimu ir jaunyste, išnaudoti puikią jai pasitaikiusią progą ir neslėpti išsiveržiančios gaivališkos aistros: „Ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste. Jaunystė netelpa jos kraujuje, ir jis gaivališkai plūsta, lyg daina iš miško, ir jis užlieja viską pakeliui ir nustebina kaip daina skurdžią šermenų giesmę“ (1969, 286). Ji drąsiai, nieko nebijodama, užmezga santykius su vyru, kuriam jaučia begalinę aistrą, o vėliau ir meilę. Meilę, kuri tiek Moniką, tiek Tilių, gali pražudyti, bet jie yra bejėgiai prieš tokią stiprią juos užvaldžiusią jėgą. Būtent tai, kad ši meilė yra pavojinga, draudžiama suteikia jų istorijai pikantiškumo. Veikėjai gyvena nuolatinėje baimėje, kad slaptas meilės ryšys gali būti išaiškintas ir jie demaskuoti. Net auganti baimė negali išskirti Tiliaus ir Monikos. Jie jau yra tapę vienu kūnu ir nebeįsivaizduoja savo gyvenimo vienas be kito.

Bučiniai, kuriais Monika apdovanoja Tilių, aistringi, lydimi be sąryšio tariamų žodžių, kartais neleidžiantys Tiliui pratarti nė žodžio: „Jis negalėjo nieko pasakyti. Nebuvo kaip praverti burnos. Ji vėl iš naujo bučiavo, spausdama delnais jam galvą ir pirštais kedendama plaukus“ (1969, 312). Jausdamas Monikos lūpų karštį, Tilius netikėtai prisimena regėtą vaizdą. Jis prisipažįsta, kad ilgą laiką negalėjęs atsiminti, kur ir kada tai matęs, tačiau tai jam palikę neišdildomą įspūdį: „Ant tavo lūpų buvo likęs vyno lašas, ir man visas pasaulis nusidažė tąją spalva. Jis buvo baisiai tolimas ir nepasiekiamas“ (1969, 315). Monikos lūpų pajautimas ant savųjų sugrąžina jam atmintį, ir jis suvokia, kad būtent tada, dar gerai nepažinodamas Monikos, jis jautė, kad ji jam yra artima, bet tuo

pačiu tolima ir nepasiekiama. Bet dabar yra visai kitaip – Monika yra jo. S. Freudas kalba apie bučinius ir pateikia tokių teiginių: „Net bučinį pagrįstai galime pavadinti perversiniu aktu, nes tai yra dviejų erogeninių burnos zonų, o ne genitalijų sąlytis. Bet niekas jo nesmerkia kaip perversinio, priešingai, scenoje jis priimtinas kaip švelni užuomina į seksualinį aktą“ (1999, 292). Tiliaus ir Monikos bučiniai, kartu ir glamonės, „veda“ link seksualinio akto.

Seksualinis (lytinis) aktas, kurį patiria Monika Doveikienė ir Tilius aprašomas labai išsamiai, įsigilinant į kiekvieną smulkmeną. Veikėjų kūno gestai, jų laikysena, kalba, veido išraiška – tai komunikacijos elementai, atskleidžiantys lytinio akto metu patiriamus jausmus, išgyvenimus. Tilius glamonėdamas mylimą moterį tyrinėja kiekvieną kūno dalį, jaučia nuo jos sklindantį karštį, užuodžia kūno kvapą ir skonį: „Jis suspaudė ją glėbyje, ranką pakišęs po galva ir apglėbęs pečius. Ir žiūrėjo į ją iš taip arti, kad viskas susiliejo vienon dėmėn. Jo plaukai lietė jos plaukus, jos alsavimas šiureno jo antakius ir blakstienas. Lūpomis jautė jos veido odos sūrumą ir smulkučius pūkelius, tamsiu šešėliu, lyg brūkštelėjimu nuo tolo, išsipylusius ant viršutinės lūpos. Jų suprakaitavę kūnai glaudėsi ir ieškojo vienas kito“ (1969, 314-315). Tilius į aistros apimtą, susijaudinusią Moniką  žvelgia sumišusiu žvilgsniu: „Jis regėjo ją iš taip arti. Jis svaigo ir sotinosi tuo nuostabiu reginiu kaip vagis, įsilaužęs miesto iždinėn ir rankas iki alkūnių panėręs į atrištus aukso maišus“ (1969, 315). Vadinasi, jis jaučiasi tarsi neteisėtai liečiantis, glamonėjantis šalia gulinčios moters kūną. Tilius rizikuoja savo gyvenimu. Meilė šiai aistringai moteriai gali jį „sudeginti“ ir pražudyti. A. Tereškinas savo studijoje kalba ir apie seksą: „Seksas buvo ne tik jutimų ir malonumų, įstatymų ir tabu reikalas, bet ir tiesos bei neteisybės dalykas. Tiesa apie seksą tapo kažin kuo fundamentaliu, naudingu ir sykiu pavojingu, brangiu ir sykiu gąsdinančiu. Trumpai tariant, seksas buvo konstruojamas kaip tiesos problema“ (2001, 11-12). M. Katiliškio romane seksas, priešingai negu ankstesnių lietuvių rašytojų kūriniuose, nebėra tabu. Nebijoma atvirai vaizduoti jo scenų, nes tai yra suvokiama kaip normalus, nuo žmogaus gyvenimo neatsiejamas dalykas, suteikiantis ne tik malonumą, bet suteikiantis galimybę pratęsti giminę ir susilaukti palikuonių. Tai visiškai negėdinga, o malonu ir naudinga.

Romane „Miškais ateina ruduo“ atskleidžiama ir biologinė žmogaus kūno sandara. Moteris parodoma kaip gerai pažįstanti savo kūną, kaip žinanti, kas jai geriausia ir daugiausiai teikia malonumą: „Ji mokėjo parodyti, kas ir kokio dydžio jai patiko. Ji sugebėjo tai išreikšti lūpomis, įtikinti akimis. Vylingais stangraus kūno judesiais. Ji buvo moteris, ir iš tokių, kurias galima palyginti su užvilkintu pavasariu, su pavėlavusiu augliumi, kurio alkiui ir rajumui nėra vardo ir panašumo aplinkoje“ (1969, 354). Monika kūno kalbos (bučiniai, žvilgsnis) dėka parodo, kas jai suteikia seksualinį pasitenkinimą. Kūnas tarsi „priemonė“ pasiekti saviems tikslams.

Monika Doveikienė vienui viena būdama miegamajame imasi tyrinėti savo kūną. Kambario prietemoje nusimetusi palaidinę, stovi prieš veidrodį ir stebi save, apnuogintą savo kūną. Ji trokšta, kad įeitų Doveika ir būtent tokią pamatytų. Monika nori, kad jis suprastų, jog tokia moteris kaip ji, negali būti su juo, o tuo labiau jo. Moters pažintis, nors ir ne pirmoji, su savo kūnu vaizduojama labai detaliai: „Monika rąžėsi, iškeldama rankas, suimdama plaukus užpakalyje ir atmesdama galvą — tartum po šiltu vasaros lietumi, plūstančiu iš aukšto, šniokščiančiu krūmų šakose ir metaliniu skambesiu susigeriančiu į žolę. Ji svaigo, save iškėlusi iš tamsos didžiulėje veidrodžio plokštėje, vibruodama kaitra, pribrendusia vasaros saulėje ir tvankių naktų nepasotintame alkyje. Ji nirto abiem rankom spausdama krūtis, tarsi nei malda, nei bejėgis nuolankumas nebūtų padėjęs sulaukti grubaus ir nieko nepaisančio delno, apglėbusio ir nusinešančio užmarštin. Ir kramtydama lūpas šnabždėjo: ateik, ateik“ (1969, 276). Monika intuityviai „kviečia“ Tilių, trokšta, kad jis būtų šalia, nori pasidalinti užplūdusiu kūno karščiu. Ji laukia, nekantrauja. Net ima kaltinti save, kad tada tvirčiau nepriglaudė Tiliaus rankos prie savo krūtinės. Svarsto, kad galbūt turėjo įkąsti, giliai nuleisti nagus į kūną, kad šis visa savo esybe pajustų Monikos jaučiamą milžinišką seksualinį potraukį. Ji bijo, kad Tilius nepajuto, koks yra reikalingas jai.

Monikos kūnas yra tarsi mediumas, nes juo ji sugeba pajusti artėjantį Tilių: „Ji pajuto anksčiau už šunis, ir ne klausa, bet visa savimi, virpančiu ir degančiu kūnu, kiekvienu įjautrintu nervu, kiekviena svylančios odos ląstele. Tai jis, Tilius grįžo iš mergaitės, lėtai statydamas kojas, saugodamasis neužvirsti ant kokio daikto ir neprikelti žmonių“ (1969, 277). Monika įaudrintu kūnu jaučia tai, ką gali pajusti šuo ar pavydėtinai geros klausos žmogus. Ją ir Tilių siejantis ryšys yra nepaprastas.

Du aistros valdomus žmones jungia obsesyvi meilė. Tilius ir Monika apie vienas kitą be perstojo galvoja, svajoja, yra labai prisirišę ir jaučia nenumaldomą potraukį. Tokios meilės, kokią jaučia vienas kitam, jie dar nėra patyrę: „—Tiliau, Tiliau — kuždėjo ji, glausdama veidą prie jo neskusto žando, glostydama delnais taip švelniai, kaip tėra liečiamas pats trapiausias žiedas, kaip glaudžiamasi prie gležniausio kūdikio. <…> Ji sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė prie krūtinės. Jis pajuto kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per kokį sprindį. Ir laukė kvapą užgniaužęs“ (1969, 412-413). Jie šliejasi vienas prie kito atsargiai, kaip glaudžiamasi prie trapiausios būtybės – kūdikio. Tilių ir Moniką užvaldę patys gražiausi ir tyriausi jausmai suteikia jiems galimybę jaustis tarsi ant sparnų.  M. Katiliškio romane pabrėžiamas kūniškumas (moters kūno grožis), seksualumas ir erotizmas. Atskleidžiama biologinė žmogaus (vyro ir moters) sandara. Bet daugiausiai dėmesio skiriama moters kūnui, pažinčiai su juo. Vyro kūnas, jo grožis taip akivaizdžiai nėra aukštinami. Atvirai piešiamos seksualinio (lytinio) akto scenos rodo, kad autoriui šie dalykai nėra tabu, o savaime suprantami ir visiškai negėdingi. M. Katiliškis moters kūnui „suteikia“ ypatingą funkciją. Moters kūnas tarsi mediumas, nes Monika nematydama Tiliaus kūnu sugeba pajusti jį šalia. Rašytojas vaizduoja obsesyvios meilės užvaldytų žmonių (Tilius ir Monika) gyvenimą.

 

Šeimos (su)kūrimo faktoriai

 

 Romane „Miškais ateina ruduo“ rašytojas supažindina su ankstesniu Doveikos gyvenimu. Iki tol, kol jo gyvenime pasirodo Monika, Doveika gyveno įprastą našlio gyvenimą: „Jis turėjo patyrimo daugelyje sričių, jis sugebėjo valdyti valsčių, priversti klausyti įstatymų visokius neklaužadas“ (1969, 230). Taigi kada į Basiuliškes atvyksta naujoji grietinės nugriebimo punkto vedėja Monika, jis ėjo viršaičio ir pieno perdirbimo bendrovės valdybos nario pareigas. Petro Doveikos socialinė padėtis gera, rodosi, nieko jam netrūksta. Tačiau Doveika jaučiasi vienišas: „Jis ėjo vis tiek prie savo. Visą amžių ilgėjosi didelės meilės ir jos teikiamos palaimos. Atsibodo, pakyrėjo verstis gegutės papročiais ir dėlioti kiaušinius į svetimas gūžtas. Labai jau panūdo savos“  36 (1969, 269). Jam trūksta moters, šalia kurios jis jaustųsi laimingas. Doveika trokšta ir yra išsiilgęs šilumos ir meilės.

Monikos socialinė padėtis daug blogesnė. Ji per savo gyvenimą nėra turėjusi galimybės pasirinkti tai, kas jai geriausia ir tinkamiausia. Dažniausiai jai atitekdavo tai, ką suteikdavo kiti, kas jiems buvo nebereikalinga. Monika buvo priversta daryti tai, kas jai buvo ne prie širdies. Skurdas ir nedalia lydėjo ją nuo pat lopšio. Šiuos du dalykus kaskart vis kas nors primindavo. Monika buvo pasiryžusi daryti viską, kad tik tokia jos padėtis pasikeistų: „Ji vylėsi ištrūkti, sulaukusi pilnų metų ir savarankumo“ 4  (1969, 186). Bet netikėtai sulaukusi paskyrimo į Basiuliškių grietinės nugriebimo punktą Monika nusivilia: „Ir tada, kai ji buvo pačiame laukimo įkaityje, mažiausiu nervu pasidavusi kilti ir šuoliu mestis į priekį, atėjo paskyrimas į šią miškų sodybą…“ (1969, 187). Ji dar nenutuokia, kokie išbandymai laukia šioje, visai jai nepažįstamoje vietoje.

Moniką paskyrusi organizacija ją guodžia: „Centras savo rašte paaiškino, kad tai tik laikinai, kad ji nelaikytų pažeminimu tokios tarnybos, kuriai užtenka dviejų savaičių kurselių“ (1969, 187). Tačiau tokie žodžiai menkai paguodžia naująją pienininkę. Ji užsisklendžia savyje, aimanuoja, kad pieninėje nėra prieš ką „pasirodyti“: „Kam rūbai ir visa kita? Prieš ką ji galėjo pasirodyti? Suvažiuojantiems pieninėn vyrukams ji ir taip atrodė per gerai su savo baltu palaidiniu, medinėmis klumpėmis ir skarele, kuria parišdavo plaukus tik tam, kad jie neįsiveltų kokion transmisijon ar diržan“ (1969, 188). Netrukus Monika pastebi ir atkreipia dėmesį į visai šalia jos esantį vyrą – Doveiką. Jai nesvarbu, kad jis našlys. Jaunoji pienininkė, pasitarusi su tėvais, nusprendžia, kad vedybos su Doveika leistų jai išbristi iš visą gyvenimą lydėjusio skurdo: „Namiškiai ją laikė suaugusia ir visiškai pasikliovė jos skoniu ir pasirinkimu. Ar jie savo vaikui pavydėtų laimės? Niekuomet. Tačiau ji manė, kad daugiausia svėrė vaizdus ūkio aprašymas. Jis ir jaunikio amžių tėvų akyse padarė visai nereikšmingą. Senas geriau mylės. Geriau už seno lazdos, negu už jauno botago. Visa liaudies išmintis kalbėjo už tai“ (1969, 267). Monika pasiryžta tekėti už daug vyresnio vyro, nes mano, kad jis labiau mylės.  Vestuves jaunikis nori surengti kuo greičiau ir tokias, kad visi žinotų, jog pagaliau sutiko savo moterį: „Jis jautėsi jaunikis visoje aukštumoje ir toks, kurs parveda žmoną, išskirtiną keliose parapijose. Tad tegul ir girdi, ir mato“ (1969, 267). Monika skubėti ir viešinti šio įvykio nenori. Net tėvų teigia nekviesianti, tai paaiškindama tuo, kad bus proga su jais susipažinti vėliau. Užtat Doveika išreiškia norą į vestuves pakviesti savo sūnų su marčia. Jam pritaria Monika. Bet sužadėtinių nuomonės išsiskiria dėl užsakų: „ — O užsakai? — Jokių užsakų. Iš dekano gausim indultą. Nuvažiuosim pavakary tik su liudininkais ir… — Ir jau mano žmonelė brangiausia būsi…“ (1969, 4).

Savarankumo neteiktinas bendrinės kalbos žodis, kalbos klaida. Rašytojas, veikiausiai, vartoja tarmybę. Bendrinėje kalboje – tai „savarankiškumas“.  (37 268). Monika susituokti nori ramiai ir slapta, tik prie liudininkų akių. Ji drovisi, kad teka už daug vyresnio, jai į tėvus tinkančio vyro. Kad Monika pasiryžta šeimą kurti su Doveika ne iš meilės rodo, jos ir tėvų iškelta sąlyga, kad ūkis būtų užrašytas Monikos vardu: „Ar ne tėvas laiške buvo užsiminęs kažką apie dokumentų sudarymą? Turbūt 5, nes ji pati kai ką galėjo ir užmiršti. Ūkį užrašyti jis jau turėtų žmonai. Ir dar prieš vestuves. Tik kaip Doveika manąs? Matyt, rimtai ji apie tai kalbėjo, nes jam iš karto pasidarė aišku, jog atidėliojimai gali tik pakenkti. — Pavažiuosim kurią dieną pas notarą. — Gerai. Pavažiuosim. — Jau mano pareiga sutvarkyti, kad žmona ir vaikeliai, kurių, dievo padedami, susilauksim, gautų savo dalį“ (1969, 268). Monika ir Doveika į šeima jungiasi socialiniu (antierotiniu) pagrindu, o ne iš meilės. Monika nemyli Doveikos, net bjaurisi juo, bet trokšta turtų ir siekia geresnio gyvenimo.

Šeimą stiprinantis ir mylimuosius suartinantis „elementas“ – vaikai. Bet Monikos ir Doveikos šeima nėra tradicinė. Jų abiejų tikslai skirtingi: Monikos praturtėti ir išbristi iš skurdo, Doveikos turėti gražią ir jauną žmoną šalia ir nebesijausti vienišam. Norėdamas „prisirišti“ Moniką jis net mąsto apie vaikus su ja. Tokia mintis šiurpina Moniką ir stiprina jos neapykantą Doveikai: „Jai pasirodė itin keista, kad toks senis, nors ir dievo padedamas, dar tikisi susilaukti vaikų“ (1969, 268). Vien išgirdusi vyro šlepečių šlepsėjimą, žengiamus tylius, ant pirštų galų, žingsnius, pajutusi minkštos ir nesudirbtos rankos prisilietimą, tankų alsavimą Monika išsigąsta: „ <…> norėjosi šokti ir bėgti laukais. Bet ji kentė ir drebėdama laukė vis pasikartojančių ir nesibaigiančių meilikavimų. Koks karštis bebūtų tvilkęs ir koks ilgesio tvaikas bebūtų svaiginęs, iš karto pasijusdavo kaip įmesta eketėn ir tik dantis sukandusi ištverdavo. O jis kalbėjo apie savo laimę ir apie vaikus, kurių jau pats laikas būtų susilaukti“ (1969, 275). Doveika vis tiek neatsisako minties su Monika susilaukti vaikų. Tai dar vienas tikslas, kurio jis visaip siekia. Bet šiai svajonei nelemta išsipildyti, Monika laukiasi ne nuo jo, o nuo Tiliaus: „Ji sugraibė jo ranką patamsyje ir prispaudė prie krūtinės. Jis pajuto kažin ką artėjantį, skubantį ir sustojantį per kokį sprindį. Ir laukė, kvapą užgniaužęs. — Mes turėsime kūdikį“ (1969, 413). Šis netikėtas įvykis kelia pavojų Monikos ir Tiliaus meilei. Netrukus išaiškėja jų, tiek ilgai slėpta tiesa ir Monikos ir Doveikos šeima „sugriūna“. Nepasitvirtina iš pradžių Monikos prisiminta patarlė: „Senas geriau mylės. Geriau už seno lazdos, negu už jauno botago“. Ji pasirenka jaunesnį, ją dievinantį, be jos negalintį ir nebemokantį gyventi vyrą.

M. Katiliškis romane parodo, kad moteris, trokšdama geresnio gyvenimo, ryžtasi tekėti už daug vyresnio ir nemylimo vyro. Rašytojas pabrėžia, kad Monika ir Doveika į šeimą jungiasi socialiniu pagrindu (nori gauti ūkį, turtų). Akcentuoja ir pagrindinio šeimos „elemento“ – vaikų – svarbos sutuoktinių gyvenime.

 

Moters vaidmuo vyro gyvenime

 

 Tilius, vienas iš pagrindinių M. Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ veikėjų, atvyksta kirsti miško į Basiuliškes. Būtent čia sutinka Agnę, pakeitusią jo gyvenimą. Kartu su ja išgyvena pačius tyriausius jausmus, iš vaikystės pasaulio „įžengia“ dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Dirbdamas sunkų darbą miške Tilius guodžiasi tuo, kad tokia padėtis laikina, kad netrukus gausiąs tarnybą: „Pareinu, o ant stalo laiškas. Nepaprastas laiškutis, ypatingas laiškelis. Vokas rudas, be pašto ženklo, antspaudas nudaužytas. Reiškia: prašau, ponas atvykti. Mes laukiame tamstytės, reiškia… <…> Šiuo metu, kai į tavo pragertą galvelę mėginu įsprausti gerą mintį, laiškininkas, skirstydamas korespondenciją, vieną laišką atideda į šalį. Jis gali būti iš Miškų departamento. Skiria žvalgu…“ (1969, 14). Tilių taip pat guodžia mylimos ir mylinčios mergaitės palaikymas. Kadangi yra toli nuo savo artimųjų, motinos ir sesers, Agnė jam tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Tilius ir Agnė myli vienas kitą, gyvena ateities svajonėmis. Jiedu tarsi vaikai, gyvenantys savo mažame pasaulyje. Išsiskyrimai, nors ir trumpi, juos „žudo“: „Atsisveikino karštai ir dūsaudami, prižadėdami susitikti, kada tik bus galima“ (1969, 216). Tiek Agnė Tiliui, tiek Tilius Agnei tampa žmogumi, be kurio jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Jie sudaro vienį.

Bet jų meilei gresia pavojus. Agnės krikštamotė pateikia jos motinai ypatingą pasiūlymą, kuriuo ši susivilioja ir nori įtikinti dukrą su tuo sutikti. Agnės teta jau seniai yra našlė, gyvena viena. Jai priklauso nemažai žemės ir namai prie bažnyčios. Sena moteris jaučiasi vieniša, todėl nori įsidukrinti Agnę, kad ši gyventų kartu ir rūpintųsi ja. Už tai, kaip atlygį, žada užrašyti Agnei savo namus, žemę. Taip pat Agnei jau yra „surastas“ vyras, kuris sutinka, kad ši taptų jo žmona: „Ją išleistų už vyro. Ji jau turinti numačiusi padorų vaikiną ir esanti kalbėjusi su juo, ir net atvaizdą jam rodžiusi. Agnė baisiai jam patikusi“ (1969, 210). Krikštamotė ir Agnės motina nori „sutvarkyti“ Agnės gyvenimą taip, kaip joms atrodo geriausia, neatsižvelgdamos ko nori jauna mergaitė. Agnę tokie pasiūlymai gąsdina. Ji bijo prarasti savo vienintelę meilę – Tilių. Šioje situacijoje pastebime vyraujančią tendenciją, kad dažniausiai tėvai lemia savo vaikų gyvenimą. Jie mano esantys labiau patyrę, geriau viską išmanantys ir galintys „tvarkyti“ vaikų gyvenimą. Tokią didžiulę tėvų įtaką, kada jų vaikai veda ar išteka ne tą kurią norėtų ar ne už to, kurio norėtų, pastebime Lazdynų Pelėdos „Klaidoje“ (Petras Jonaitis veda ne Marę Stonaitę, o aukštesnio luomo atstovę Eugeniją), J. Lindės-Dobilo „Blūde“ (Petras Bajoriūno žmona tampa ne Ievutė, o „dalbyčia“ Ona), I. Šeiniaus „Kuprelyje“ (Kunigunda Gervydžiūtė, atsižvelgdama daugiau į tėvų norus, pasirenka draugystę ne su Olesiu, o su lenku Jonu Staševskiu).

Tiliaus vaidmuo Agnės gyvenime, ir Agnės vaidmuo jo gyvenime yra didžiulis. Jiems susitikus jų gyvenimai pasikeičia. Agnė Tiliui Basiuliškėse tampa pačiu artimiausiu žmogumi. Tačiau Agnės artimieji mėgina „išardyti“ šią jų sąjungą, norėdami išsiųsti gyventi pas krikštamotę ir ištekinti už kito vyro.

Kito romano veikėjo, senio Doveikos, gyvenimą pakeičia Monika. Jis, iki tol buvęs našlys, veda jauną ir gražią moterį. Pažintis su Doveika aukštyn kojomis apverčia ir Monikos gyvenimą: „Jos vienatvė turėjusi aiškias savižudybės užmačias, baigėsi netikėtai greitai“ (1969, 190). Anksčiau gyvenusi skurde, dabar Monika turi galimybę gyventi taip, kaip visada troško ir svajojo. Jaunoji Doveikos žmona apibūdinama taip: „Šeimininkė jaunoji — ką gi, lėlė, pirmą kartą uždėjusi ant žemės dailią koją. Neįgudusi, neužsigrūdinusi rūpesčiams ir vadovavimui. Kad ir bandė pamažu pratrinti, supažindinti, paaiškinti, bet ne per dieną to pasiekiama. Jei pati domėtųsi, tai kita byla, bet lig šiol didelės meilės neparodė ūkiui. Na, žinoma, ne tam ji — turkštis kiaulidėse ir markstytis daržuose“ (1969, 230). Monika yra išpuikusi, išlepusi, nesirengia sunkiai dirbti ūkyje, kaip to norėtų Doveika, todėl šiam nieko kito nelieka, kaip sutikti su tuo, kad žmona jam yra akių šviesa, džiaugsmas, o ne namų šeimininkė, panirusi į kasdieninių darbų ir rūpesčių liūną.

Apakintas meilės Monikai senis Doveika pasiryžta suteikti jai ką tik gali: „Visa, ką reikėjo, ko pageidavo, nupirko. Ir dar daugiau, ko ji neprašė, bet kas, jo nuomone, jai galėjo patikti. Ir jam pavykdavo nutaikyti. O tai vis geri ir nepigūs dalykai. Jis energingai siekėsi ją užvaldyti, įsigauti jos vidun, pasiglemžti sau pilnai. Tad jos troškimai turėjo būti ir jo taipogi“ (1969, 231-232). Doveika jai nieko negailėdamas turi tikslą visiškai paveržti Moniką, kad priklausytų tik jam. Tačiau mąsto, kaip jaustųsi, jeigu būtų apgautas arba su juo būtų netinkamai pasielgta: „Jis tikėjo jos meile ir šventa ištikimybės priesaika, net neprileisdamas artyn minties, kad kitaip galėtų būti, kad kas drįstų jį apgauti ar netinkamai pasielgti, tą teisę pasilaikydamas tik sau ir sau taikydamas kuo didžiausias lengvatas“ (1969, 230). Jis svarsto tai, kas jo ir Monikos meilės istorijoje yra neišvengiama. Doveika yra apgaunamas Monikos ir Tiliaus.

Monikos išdavystė, apie kurią Doveika netikėtai sužino, priverčia jį elgtis neprognozuojamai: „Jis ištarė lėtai, vos girdimai žodžius palydėdamas nuostabiai staigiu judesiu, neįtikėtinu tokiuose metuose, ranką nuleisdamas kelnių kišenėn ir tokiu pat greičiu keldamas aukštyn. Tilius šoko į priekį, petimi kliudydamas ir pargriaudamas ant žemės Moniką. Jis puolė ant  40 ištiestos rankos, leidžiančios vieną po kito šūvius“ (1969, 431). Doveika griebiasi ginklo norėdamas už išdavystę atsilyginti prieš jį susimokiusiems Tiliui ir Monikai. Bet nuo šūvių nukenčia tik Tilius.

Doveika ir Monika labai pakeičia vienas kito gyvenimus. Pažintis ir vedybos su šiuo vyru Monikai yra puiki galimybė išpildyti savo svajonę – išbristi iš skurdo. Tuo tarpu Doveikos gyvenime Monika palieka kur kas gilesnę žymę. Jos dėka jis atjaunėja, vėl nori gyventi ir siekti savo tikslų. Bet kelyje pasipainiojęs Tilius sudaužo Doveikos svajones.

Tiliaus gyvenime milžinišką įtaką padaro Monika Doveikienė. Įsimylėjęs ją, jis ne tik palieka Agnę, kuri sužadino pirmąjį meilės jausmą, bet ir atsisako to, ko siekė visą gyvenimą – tarnybos. Monika suvilioja Tilių ir šis, negalvodamas apie pasekmes, užmezga slaptus santykius su „užimta“ moterimi. Doveikos mylimosios dėka, Tilius sužino apie viduje ilgą laiką slypėjusią, bet iki pažinties su Monika, neprasiveržusią milžinišką seksualinę energiją. Tik su ja pasijunta tikru vyru.

Veikėjų Tiliaus ir Agnės, Doveikos ir Monikos Doveikienės, Tiliaus ir Monikos vaidmenys vienų kitų gyvenimuose akivaizdūs, reikšmingi ir daug ką keičiantys. Agnės vaidmuo Tiliaus gyvenime itin svarbus. Ji Tiliaus gyvenime tampa moterimi, su kuria jis pajunta pirmąją meilę, ir kurios palaikomas siekia užsibrėžtų savo tikslų. Monika visiškai pakeičia Doveikos gyvenimą, sugrąžindama norą gyventi. O kitos romano veikėjos, Monikos, vaidmuo Tiliaus gyvenime yra pats ryškiausias iš aptartų, nes būtent ji padeda atsiskleisti Tiliaus viduje slypėjusiai seksualinei energijai, būdamas būtent su ja Tilius tampa tikru vyru.

Romane „Miškais ateina ruduo“ veikia trys meilės objektų poros: Tilius ir Agnė, Doveika ir Monika Doveikienė, Tilius ir Monika Doveikienė. Pastebima meilės objektų kaita – tarp Tiliaus ir Monikos, Doveikai nežinant, užsimezga ypatingas meilės jausmas. Tuo tarpu Tiliaus mylimoji Agnė žino, apie Tiliaus ir Monikos santykius. Rašytojas pabrėžia kūniškumą (moters kūno grožį), seksualumą ir erotizmą. Atskleidžia biologinę žmogaus (vyro ir moters) sandarą. Daugiausiai dėmesio skiria moters kūnui, pažinčiai su juo. Vyro kūnas, jo grožis taip akivaizdžiai nėra aukštinami. Atvirai piešia seksualinio (lytinio) akto scenas. Autoriui šie dalykai nėra tabu, o savaime suprantami ir visiškai negėdingi. M. Katiliškis moters kūnui „suteikia“ ypatingą funkciją. Moters kūnas tarsi mediumas, nes Monika nematydama Tiliaus kūnu sugeba pajusti jį šalia. Rašytojas vaizduoja obsesyvios meilės užvaldytų žmonių (Tilius ir Monika) gyvenimą. Šeimos (su) kūrimas yra pagrįstas socialiniu atžvilgiu. Moteris, trokšdama geresnio gyvenimo, ryžtasi tekėti už daug vyresnio ir nemylimo vyro. Monika ir Doveika į šeimą jungiasi socialiniu pagrindu (nori gauti ūkį, turtų). Akcentuojama ir pagrindinio šeimos „elemento“ – vaikų – svarba sutuoktinių gyvenime. Moters vaidmuo romano vyrų gyvenime akivaizdus ir reikšmingas. Agnė pasirodžiusi Tiliaus gyvenime visiškai jį pakeičia. Petro Doveikos gyvenime pasirodžiusi Monika sužadina jo norą vėl gyventi. Tiliui Monika Doveikienė padeda atsiskleisti kaip vyrui – sužadina viduje tūnojusią milžinišką seksualinę energiją. Taip pat „priverčia“ atsisakyti siektos svajonės – eigulio tarnybos. Šis išeivis lietuvių rašytojas savo kūrinyje vaizduoja tradicinį Lietuvos kaimą, sunkiai dirbančius, kovojančius už vietą po saule ir mylinčius kaimo žmones. Pabrėžia jų nuolatinę kovą dėl geresnio gyvenimo. Itin domisi veikėjų tarpusavio santykiais, kuriems milžinišką įtaką daro gaivališkos aistros proveržiai. Lietuvių literatūros istorijoje šis romanas yra išskirtinis dėl jame tvyrančios drąsios erotikos sklaidos. M. Katiliškis, priešingai negu kiti lietuvių rašytojai, neužslaptindamas „praskleidžia“ biologinę žmogaus (vyro ir moters) sandarą. Amžininkų kūrėjų prieštaringai vertinamus dalykus, kaip gaivališkų žmogaus aistrų, apnuoginto kūno vaizdavimą, seksualumo ir erotiškumo pabrėžimą, atvirą ir išsamų seksualinio (lytinio) akto aprašymą romano autorius suvokia kaip natūralius ir negėdingus, kaip spinduliuojančius grožį, seksualumą ir teikiančius didelį malonumą. Visi šie dalykai yra neatskiriami nuo žmogaus fiziologijos.

M. Katiliškis šiuo romanu „priverčia“ kitaip (be tabu, nesidrovint ir nesikuklinant) pažvelgti į žmogų, jo kūną ir su juo vykstančius procesus. Romane veikia trys meilės objektų poros (Tilius ir Agnė, Doveika ir Monika, Monika ir Tilius), tarp kurių vyksta gaivališkų ir nevaldomų aistrų kaita. Atvirai vaizduojamas apnuogintas arba mažai pridengtas kūnas, pabrėžiamas jo seksualumas. Demaskuojami šeimos (su)kūrimo faktoriai. Rašytojas atskleidžia moters vaidmenį vyro gyvenime.

M. Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja tradicinį Lietuvos kaimą, sunkiai dirbančius, kovojančius už vietą po saule ir mylinčius kaimo žmones. Pabrėžia jų nuolatinę kovą dėl geresnio gyvenimo. Itin domisi veikėjų tarpusavio santykiais, kuriems milžinišką įtaką daro gaivališkos aistros proveržiai. Lietuvių literatūros istorijoje šis romanas yra išskirtinis dėl jame tvyrančios drąsios erotikos sklaidos. M. Katiliškis, priešingai negu kiti lietuvių rašytojai, neužslaptindamas „praskleidžia“ biologinę žmogaus (vyro ir moters) sandarą. Amžininkų kūrėjų prieštaringai vertinamus dalykus, kaip gaivališkų žmogaus aistrų, apnuoginto kūno vaizdavimą, seksualumo ir erotiškumo pabrėžimą, atvirą ir išsamų seksualinio (lytinio) akto aprašymą romano autorius suvokia kaip natūralius ir negėdingus, kaip spinduliuojančius grožį, seksualumą ir teikiančius didelį malonumą. Visi šie dalykai yra neatskiriami nuo žmogaus fiziologijos.

M. Katiliškis šiuo savo romanu tarsi skatina kitaip (be tabu, nesidrovint ir nesikuklinant) pažvelgti į žmogų, jo kūną ir su juo vykstančius procesus.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

 

Šaltiniai

1. Augustas Gailitas, Tomas Nipernadis, Chicago: Terra, 1952.

2. Marius Katiliškis, Miškais ateina ruduo, Vilnius: Vaga, 1969.

3. Julijonas Lindė-Dobilas, Blūdas arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete, Vilnius: Vaga,

1990.

4. Tomas Manas, Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai, Vilnius: Vaga, 1981.

5. Lazdynų Pelėda, Klaida, Vilnius: Vaga, 1990.

6. Kazys Plačenis, Pavasario pranašas (Pulkim ant kelių), Vilnius: Vaga, 1978.

7. Kazys Puida, Žemės giesmė, Kaunas: Spindulio B-vės spaustuvė, 1931.

8. Vincas Mykolaitis-Putinas, Altorių šešėly, Kaunas: Šviesa, 1983.

9. Ignas Šeinius, Kuprelis, Vilnius: Vaga, 1970.

10. Antanas Vaičiulaitis, Valentina, Vilnius: Alma littera, 2001.

11. Vaižgantas, Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros I T., Vilnius: Vaga, 1969.

12. Vaižgantas, Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros II T., Vilnius: Vaga. 1969.

 

Literatūra

 

13. Kazys Ambrasas, Romano likimas arba Liudo Vasario draugai ir priešai, Vilnius: Vaga, 1983.

14. Algimantas Bučys, Romanas ir dabartis. Lietuvių Tarybinio romano raida iki 1970m. (Žanro

problemos), Vilnius: Vaga, 1973.

15. Elena Bukelienė, „Seno kareivio sugrįžimas“ [žiūrėta 2011-05- 20]. Prieiga per internetą: <http://www.rasyk.lt/knygos/seno-kareivio-sugrizimas/2231.html&gt;.

16. Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos, Vilnius: Vaga, 1999.

17. Sigmund Freud, Anapus malonumo principo, Vilnius: Vyturys, 1999.

18. Vytautas Galinis, Juozas Girdzijauskas, Vilius Gužauskas, Vytautas Kubilius, Algis Tamulionis, Jūratė Spindytė, Saulius Žukas., Literatūros teorijos apybraiža, Vilnius: Vaga, 1982.

19. Adomas Jakštas, Raštai III T. Estetika, Vilnius: Mintis, 1997.

20. Adomas Jakštas, Mūsų naujoji prozos literatūra (1904-1923), Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, 1923.

21. Carlas Gustavas Jungas, Psichoanalizė ir filosofija, Vilnius: Pradai, 1999.

22. Kęstutis Keblys, „Romanas išeivijoje“, Lietuvių literatūra svetur. 1945-1967, Chicago: DRAUGO spaustuvė, 1968.

23. Aleksandras Krasnovas, Literatūros terminų žodynas I sąsiuvinis. Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 1995.

24. Gintaras Lazdynas, Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo „Algimanto“ iki „Altorių šešėly“, Kaunas: Naujasis LANKAS, 1999.

25. Gintaras Lazdynas, „Apie meilę ir (lietuvių) romaną, Šiaurės Atėnai, 1999, nr.33 (474), p. 5-9.

26. Lietuvių literatūros enciklopedija (elektroninė versija) [žiūrėta 2011-05-20]. Prieiga per internetą: <http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=r&-max=2147483647&-recid=41993&-find=&gt;.  48

27. Artūras Tereškinas, Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, Vilnius: Baltos lankos, 2001.

28. Artūras Tereškinas, Intymios erdvės, vieši gyvenimai: kūnas, viešuma, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

29. Vanda Zaborskaitė, Literatūros mokslo įvadas, Vilnius: Mokslas, 1982.

30. Janina Žėkaitė, Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940m., Vilnius: Vaga, 1970.

 

Pastaba. Medžiagos ištrauką, kurią skaitysite, priklauso Šiaulių universiteto Literatūrologijos specialybės dieninio skyriaus magistrantei JURGITAI TUZINAITEI (2011). 

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: