Filmas. Atleisk mums, Viešpatie!

Peras Fabianas Lagerkvistas

Filmas. Atleisk mums, Viešpatie! (Nobelio literatūros premijos laureato, švedų rašytojo Pero Fabiano Lagerkvisto apysakos “Budelis” ir kitų kūrinių motyvais).

Režisierius – Bronius Morkevičius

Operatorius – Zigmas Pranas Gružinskas

Dailininkas – Rimas Olšauskas

Kostiumų dailininkas – Slavomiras Leontjevas

Garso operatorius – Algimantas Sliaužys

Vaidina: Vytautas Paukštė, Eglė Gabrėnaitė, Marijus Zaikauskas, Rolandas Butkevičius, Ramūnas Abukevičius, Gediminas Karka, Vytautas Grigolis, Rolandas Kazlas, Ingrida Kilšauskaitė, Rasuolė Laurinaitytė, Vanda Marčinskaitė ir kiti

Metai: 1989 m.

Trukmė: 01:20:56

Aprašymas. Tai alegorinis pasakojimas apie budelį ir auką, amžiną gėrio ir blogio kovą, gyvenimo ir mirties buvimą šalia Viduramžių iki mūsų laikų. Tai   alegorija apie Amžinąjį Blogį. Veiksmas vyksta vienoje iš Šiaurės šalių. Karčiamoje išgėrinėjantys valstiečiai vienas kitam pasakoja istorijas apie savo susitikimus su Budeliu.               

Tai neapibrėžti seni laikai, nežinoma Šiaurės šalis. Smuklėje sėdintys valstiečiai lošia kauliukais, pasakoja baisias istorijas, kurių personažu būna Budelis – gal tas pats, raudonu apsiaustu su gobtuvu, čia pat, nuošalėje, ir sėdintis. Kristoferis papasakoja, kaip jį, dar vaiką, Budelis vedęs prie krioklio, davęs atsigerti iš savo delno („Dabar jau gali nieko nebijoti“), o tada vaikas pajutęs, kad Budelis irgi nelaimingas. Antonas – kaip Budelis pamilęs Moterį, jo vedamą jau prie trinkos, gavęs teisėjo leidimą vestis, bet viskas vis tiek prastai pasibaigę. Lesė pakaruoklis – apie mistišką šaknį, jo išrautą iš po pačių kartuvių. Domimasi: ar rytoj kam nors kirs galvą, ar ne.

Akmenuotame lauke tie patys personažai, tapę kito meto baudėjais, šaudo į beginklę, švytruojančių baltais baltiniais pasmerktųjų minią. Pilnas griovys lavonų, Jukė dar juos pribaigia. Kareivinių prieblandoje šmėkščioja ta pati Budelio raudona figūra. Nelauktai vienas baudėjų, jaunasis Junas prabyla apie Kristaus kančią, nesusilaukdamas pritarimo. Tik senąjį Jokimą kamuoja nuojauta: kažkas bus, kažkas turi atsitikti.

Atsitinka – bet vėl kitoje, modernesnėje epochoje, per vaišes su paršiuku. Antono manymu, „žmonijai aušta naujas rytas“. Tačiau garbės svečias Budelis neturi iliuzijų: „Buvau su jumis nuo pasaulio pradžios ir lydėsiu iki galo“. Riksmas lydi Juno savižudybę. Per pradinius akmenuotus laukus žengia laidotuvių procesija. Sustingusiai miniai Budelis porina apie anuos laikus, „kai dar buvo Dievas“, lyg iš rytojaus sako apie dabartį: „…kai čia gyveno žmonių giminė“. Jis liko sėdėti prie šviežiai supilto kapo, tik vietoj kryžiaus galvūgaly įbestas kalavijas.

Kiti filmai

Kategorijos

Kiti šaltiniai

Garso įrašai

E-knygos

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: