Laikmečio poezija

Šiuolaikinė poezija

© Visos autorių teisės saugomos

Draudžiama visą ar dalimis kopijuoti, spausdinti, platinti ar kitaip panaudoti medžiagą be autoriaus sutikimo. Leidžiama naudoti tik mokymo(si) tikslais. Medžiagos ištrauka, kurią skaitysite, priklauso autoriui, kuris bet kuriuo metu turi teisę pareikalauti panaikinti esamą medžiagą.

Pirmuoju pokario dešimtmečiu poezija, kaip ir visa lietuvių literatūra, turėjo šlovinti naująją socialistinę santvarką. Himnai socializmui ir komunistų partijai, padėka „didžiajam vadui“ Stalinui, idealizuoti kolūkinio kaimo ir socialistinių statybų vaizdai — tokios buvo vyraujančios ir privalomos poezijos temos. Poezija turėjo būti deklaratyvi, tiesmukai nusakanti komunistines idėjas. Bet koks bandymas kalbėti kitaip, nors kiek privengiant privalomo žodyno, iš karto buvo vertinamas kaip buržuazinio požiūrio į pasaulį apraiška. Rašyti apie žmogaus jausmus irgi nebuvo leidžiama — vienintelis sovietiniam žmogui tinkamas reikšti jausmas buvo dėkingumas partijai ir vadui. Tai buvo abstrakti, formos požiūriu konservatyvi (klasikinis ketureilis ir paprastas sovietiniam žmogui suprantamas žodynas), nieko bendra su rūsčia pokario tikrove ir tikrąja žmogaus padėtimi neturinti poezija.

Atšilimo laikotarpio poezija

Vadinamuoju atšilimo laikotarpiu poezija mėgino atsisakyti tiesmuko deklaratyvumo. Pirmasis žingsnis — grįžimas prie neoromantikų tradicijos. Idiliškas gamtos vaizdavimas, gimtojo krašto grožio apdainavimas, tuo grožiu besidžiaugiantis žmogus, kartais net susimąstęs ar net liūdnas, romanso, liaudies dainos stilistika — tokia buvo poezija, pasirodžiusi šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Poezijos grįžimą prie lyrizmo žymėjo Eduardo Mieželaičio poezijos rinktinė „Mano lakštingala“ (1956), Pauliaus Širvio poezijos knygos „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961). Oficialiu žmogaus grįžimo į poeziją įtvirtinimu tapo Mieželaičio eilėraščių rinkinys „Žmogus“ (1961, vertimas į rusų kalbą, 1962 — lietuvių kalba), gavęs aukščiausią Sovietų Sąjungos literatūrinį apdovanojimą — Lenino premiją. Nors Mieželaičio rinkinio žmogus — „pilietis ir komunistas“ — tapo beveik oficialia sovietinės ideologijos programos dalimi, jo iškėlimas į eilėraščio centrą buvo suvoktas kaip poezijos atnaujinimo ženklas. Žmogus šioje poezijoje vaizduojamas gana deklaratyviai ir abstrakčiai, bet jau atsisakant tiesmuko realizmo. Panašiai kaip avangardizmo poezijoje, vaizdas išskaidomas — aprašomos atskiros kūno dalys (rankos, akys, plaukai ir kt.).

Mano dvi kojos remiasi į žemės rutulį,

mano dvi rankos paremia saulės kamuolį,

o tarp žemės rutulio

ir tarp saulės kamuolio —

stoviu aš…

 

Mano galva apskrita — kaip žemės rutulys,

kurio gelmėse — kaip rūda ir anglis —

klodais giliai susiklostę smegenys,

aš jas kasu ir lydau iš plieno

didelius daiktus:

traukinius, žemę apjuosiančius, ir laivus,

skrodžiančius žemės gilius vandenynus,

ir lėktuvus, paukščio tolesnį tęsinį,

ir raketas, greitesnes už žaibą

ir greitesnes už mano minties siūlą…

 

Neoficialų poezijos atsigręžimą į žmogų žymėjo netrukus po Mieželaičio knygos pasirodę Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rinkiniai „Būties valanda“ (1964) ir „Langas“ (1966). Juose Putinas grįžo prie ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jį jaudinusių žmogaus vidinio prieštaringumo, egzistencinių problemų (cikluose „Mano mėnesiai“, „Mano būstas“, kituose eilėraščiuose kalbama apie žmogaus laikyseną mirties akivaizdoje). Šiose knygose vėl pasirodo pasaulinės kultūros kontekstas (Bethoveno, Bacho, Mocarto vardai, Šekspyro, Bodlero kūrinių parafrazės).

 

Paklausykite aptartų poetų skaitomų eilėraščių:

http://www.lle.lt/search3.htm — viršuje raskite tamsiai vyšninę juostą ir joje spustelkite nuorodą „Rašytojų balsai“; iš rašytojų sąrašo išsirinkite Pauliaus Širvio bei Vinco Mykolaičio-Putino pavardes; tuomet virš straipsnio spustelkite garsiakalbio piešinėlį.

 

Trisdešimtųjų metų gimimo“ karta

 

Septintajame dešimtmetyje literatūroje įsitvirtino vadinamoji „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų karta — Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis. Šie poetai pirmąsias poezijos knygas, kuriose dar gana daug patetikos, teziškumo, komjaunuoliško optimizmo sovietinės santvarkos atžvilgiu, išleido šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Vėlesnėse jų knygose jau atsargiai prabylama apie pokarį (Marcinkevičiaus eilėraščių ciklas „Šešiolikmečiai“, kuriame sava karta ir pavadinta „trisdešimtųjų metų gimimo“, Baltakio poezijos rinkinys „Velnio tiltas“, 1957), patetiką keičia proziškas vaizdas, kasdienės kalbos intonacijos (Baltakio poezija), abstraktų kalbėjimą išstumia gyvenimo konkretybės poetizavimas (Maldonio lyrika). Šie poetai idealizuoja nykstantį kaimą, valstietiško pasaulio vertybes, darnų žmogaus ryšį su gamta. Apie visa tai kalbama su ilgesiu, iš žmogaus, palikusio kaimą, pozicijos. Kiek vėliau viename eilėraštyje Baltakis savo kartą „pakrikštys“ dar vienu vardu, tapusiu beveik aforizmu, — „pirmoji karta nuo žagrės“. Šie žodžiai dažnai metaforiškai vartojami apibūdinti apskritai rašytojams, kilusiems iš kaimo ir rašantiems apie jį.

„Trisdešimtųjų metų gimimo“ — sąlygiškas kartos pavadinimas. Jis nurodo ne tiek rašytojo gimimo laiką, kiek tam tikrą pasaulio matymo būdą ir to matymo poetinę raišką. Formaliai tai pačiai kartai priklausytų ir Janina Degutytė (1928-1990). Su šia karta poetę sietų ir kai kurios temos (istorijos žaizdų, žmogaus ir gamtos ryšio apmąstymas), tačiau jų raiška ir lyrinio subjekto pozicija jau kitokia. Ankstyvojoje poezijoje (rinkiniai „Ugnies lašai“, 1959; „Dienos — dovanos“, 1960) grįžtama prie Salomėjos Nėries įtvirtintos romantinės žmogaus laikysenos, maksimalizmo, emocinio atvirumo, kurie reiškiami tautosakine stilistika. Abstrakčią, deklaratyvią lietuvių poeziją Degutytė atnaujino intymesniu, vėlesnėje poezijoje ir fragmentiškesniu, muzikaliu kalbėjimu (rinkiniai „Šiaurės vasaros“, 1966; „Šviečia sniegas“, 1970; „Prieblandų sodai“, 1974). Dažnas jos eilėraštis — gamtovaizdžio fragmentas, kurio akivaizdoje patiriama nuostaba kaip eilėraštyje „Liepžiedžių kvapas“:

 

Šviesus ir svaiginantis liepžiedžių kvapas

vasaros vakarą — kaip indą pripildo.

Ir tavo krauju ir žodžiu jau tapęs

liepžiedžių kvapas nuauksina pilką

išdžiūvusią žemę ir temstantį dangų.

Kaip žvakė akimirkai uždegta —

ir visas pasaulis skaudus kaip žaizda

glaudžiu ėriuku pripuola prie rankų…

 

Ankstyvojoje poetės kūryboje vyrauja gyvenimo džiaugsmas, vėlesnėje jį pakeičia dramatiškesnis pasaulio matymas (paskutiniai rinkiniai „Tarp saulės ir netekties“, 1980; „Purpuru atsivėrusi“, 1984).

 

Paklausykite aptartų poetų skaitomų eilėraščių:

http://www.lle.lt/search3.htm — viršuje raskite tamsiai vyšninę juostą ir joje spustelkite nuorodą „Rašytojų balsai“; iš rašytojų sąrašo išsirinkite Justino Marcinkevičiaus bei Janinos Degutytės pavardes; tuomet virš straipsnio spustelkite garsiakalbio piešinėlį.

 

Modernizmo link

 

Kaip rizikinga skirti poetų kartas pagal jų gimimo metus, patvirtintų ir Vytauto Bložės kūrybinis kelias. Bložė gimęs tais pačiais 1930 m., tačiau jo poezija (rinkiniai „Nesudegantys miestai“, 1964; „Iš tylinčios žemės“, 1966) artimesnė tai kartai, kuri į lietuvių poeziją atėjo septintojo dešimtmečio viduryje-aštuntojo pradžioje ir daug ryškiau atnaujino lietuvių poeziją pasukdama ją modernizmo link. Šį atsinaujinimą žymėjo Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio poezijos knygos, Jono Juškaičio (g. 1933) eilėraščiai, vienintelė Lietuvoje išėjusi Tomo Venclovos poezijos knyga. Šiuo laikotarpiu atėjusiųjų kūryboje aiškiai jaučiamas pasaulinės — ir Vakarų, ir Rytų — poezijos kontekstas. Patys poetai imasi šį kontekstą įtvirtinti poezijos vertimais: 1969 m. išeina antologija „XX a. Vakarų poetai“ (nemažą dalį eilėraščių išvertė Tomas Venclova), vokiečių poeto ir prozininko Johaneso Bobrovskio „Sarmatijos metas“ (vertė Sigitas Geda, Bronius Savukynas), vieno garsiausių vokiečių poetų Rainerio Marijos Rilkės „Poezija“ (vertė Janina Degutytė, Jonas Juškaitis, Sigitas Geda, Tomas Venclova ir kt.).

Geda, Martinaitis, Bložė, kaip ir ankstesnės kartos poetai, kilę iš kaimo, jų poezijoje gana daug valstietiškos kultūros įvaizdžių. Tačiau čia jau nėra idiliško grožėjimosi gamta, iš neoromantikų perimtos žmogaus ir gamtos paralelės. Valstietiškos kultūros įvaizdžiai, tautosakos stilistika, derinami su kasdieniška, proziška ir intelektualia kalbėsena, laužyta, avangardistinę manierą primenančia sintakse, tampa sudėtingos metaforos pagrindu. Nebėra ir įprasto lyrinio subjekto — eilėraštyje kalbama keliais balsais, pasakojama, slepiamasi už personažo. Poetai ne tiek kalba apie jausmus, kiek transformuoja, t.y. perkuria, tikrovę, kurioje svarbus vaidmuo tenka mito elementams.

Visas šis modernizmas vadinamuoju atšilimo laikotarpiu oficialios valdžios ir cenzūros buvo praleidžiamas, jeigu tik jis nesikėsino demaskuoti sovietinės tikrovės, nelietė visuomeninio, politinio gyvenimo realijų, nekalbėjo apie draudžiamus istorijos faktus ar religinę problematiką. Arba jeigu poetas sugebėjo apie tai kalbėti taip, kad cenzorius nelabai galėtų suprasti tikrąją šių sudėtingų metaforų prasmę: poezija, kaip ir proza, tobulino vadinamąją ezopinę kalbą.

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga-devintojo pradžia lietuvių poezijoje reikšminga dar vienu požiūriu — tuo metu į literatūrą atėjo karta, jau gimusi sovietinėje Lietuvoje: Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Kornelijus Platelis. Tai labai skirtingi poetai, tačiau visi jie į literatūrą atėjo jau ne „nuo žagrės“, o labiau iš kultūros pasaulio. Gamta jiems jau nebėra saugus ir patikimas prieglobstis — pasaulis matomas ironišku žvilgsniu, jis sudėtingas, chaotiškas.

Poezijai sovietiniais metais teko ypatingas vaidmuo. Tuomet, kai nebuvo kitos galimybės sakyti tiesą arba bent užsiminti apie santvarkos absurdus, propaguoti tautinius ar religinius idealus, literatūra, ir pirmiausia poezija, netiesiogiai atliko ir laikraščio straipsnio, ir mitingo kalbos, ir pamokslo vaidmenį. Poezijos, modernioje visuomenėje laikomos elitiniu menu, knygų tiražai Lietuvoje, palyginti su Vakarų šalimis, buvo didžiuliai, poetas jautėsi esąs reikalingas skaitytojui. Dar vienas poezijos reikšmingumo padidėjimo tarpsnis buvo vadinamieji pertvarkos laikai, kai poezija buvo skaitoma Sąjūdžio mitinguose, deklamuojama iš tribūnų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, padėtis vėl smarkiai pasikeitė — poezijos skaitytojų, regis, sumažėjo, smarkiai krito jos knygų tiražai. Tai atsitiko ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl pasikeitusios pačios literatūros padėties. Žodžio laisvė atėmė ezopinės kalbos teiktus privalumus, poezija tapo tiesiog literatūra, ypatingu būdu organizuota kalba, netiesiogiai kalbanti apie žmogaus rūpesčius ir jo vietą pasaulyje. Pagrindiniu jos matu tapo estetinė vertė.

Šiuo metu svarbią vietą lietuvių poezijoje užima poetai, atėję į literatūrą kaip tik tuo pereinamuoju laikotarpiu. Bene ryškiausi iš jų būtų Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis. Aidas Marčėnas, kuriąs estetizuotą, išoriškai šiek tiek Henriko Radausko poeziją primenantį eilėraštį, nevengia ir lyrinio išsisakymo, derinamo su grakščiu vaizdu ir ironiškais intarpais, lietuvių poezijos perfrazavimais. Sigitas Parulskis požiūriu į pasaulį artimesnis Algimantui Mackui. Mirtis (šis žodis minimas dviejų jo eilėraščių rinkinių pavadinimuose), pasaulio žiaurumas, žmogiškosios prigimties paradoksalumas, sakralios ir profaniškos, kūniškos ir dvasiškos sričių susipynimas šiuolaikinio žmogaus gyvenime — Parulskiui rūpimi klausimai. Jo poezijoje nemažai žemdirbiškos kultūros įvaizdžių, tačiau kaimas jau nebesuvokiamas kaip idiliškos darnos vieta. Tokios vietos šios kartos poetams dažniausiai apskritai nėra, likęs nebent jos ilgesys.

Jauniausieji lietuvių poetai į literatūrą ateina jau ne tik atmesdami ar tęsdami ankstesnės lietuvių poezijos tradiciją, bet ir ginčydamiesi su šios kartos poetais ar pritardami jiems.

 

Paklausykite aptartų poetų skaitomų eilėraščių:

http://www.lle.lt/search3.htm — viršuje raskite tamsiai vyšninę juostą ir joje spustelkite nuorodą „Rašytojų balsai“; iš rašytojų sąrašo išsirinkite  Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės bei Marcelijaus Martinaičio pavardes; tuomet virš straipsnio spustelkite garsiakalbio piešinėlį.

 

Praktinės užduotys ir klausimai

 

  1. Kurių poetų kūryboje vyrauja agrarinės kultūros įvaizdžiai? Kokios pagrindinės šių poetų kūrybos temos?

 

92… JUDITA VAIČIŪNAITĖ (1937-2001)

Kūryba

 

XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje Judita Vaičiūnaitė užima iškilią vietą. Jos kelias nutrūko, kai tebebuvo labai kūrybinga. Jau matyti, kuo ši poetė savita, kuo papildė ir pakeitė lietuvių poezijos vaizdą.

 

Biografijos erdvė

 

1985 metų autobiografiją Vaičiūnaitė pradėjo sakiniu: „Bėgant metams norisi geriau suprasti save pačią. Norisi giliau pajusti savo šaknis, suvokti save kaip visumos dalelę, jungiančią buvusias ir būsimas kartas“. Poetė iki paskutinės dienos išlaikė pasitikėjimą būties tikslingumu, prasme, kuri yra didesnė už kiekvieno atskirumą. Anksti miręs tėvas, įžymus Kauno gydytojas, neilgo amžiaus tesulaukusi mama jos sąmonėje sudarė lyg kokį pasitikėjimo slenkstį, svarbų ir kūrybai. „O gal rašau todėl, kad mano tėvų jau seniai nebėra tarp gyvųjų. Tik aš jų ilgiuosi ir noriu prikelti iš užmaršties, tebemyliu juos vis labiau. O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis.“

Vaičiūnaitė priklauso prie poetų, manančių, kad apie savo gyvenimą atskirai nereikia kalbėti, kad jis išsireiškia tekstais. Bet poetei buvo svarbi gyvenimo patirtis, susijusi su vietomis, kuriose gyveno, su butais, interjerais, žmonėmis, senais daiktais, paveikslais, knygomis.

*

Lyrinių atsiminimų knygoje „Vaikystės veidrody“ (1996) išryškėjo sauganti atminties galia. Vaikystė, kuri kiekvienam kūrėjui yra svarbi kaip pirminė patirtis, Vaičiūnaitės teksto veidrodyje sušvito netikėtomis, naujomis spalvomis. Pirmasis tekstas — „Telefonų knyga“. Jis prasideda taip:

Tarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. LIETUVOS TELEFONO ABONENTŲ SĄRAŠAS 1940 METAMS. PAŠTO VALDYBOS LEIDINYS. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras, d-ras, nervų ir vidaus ligų gydytojas (15-18 val.). Gedimino g-vė 42, bt. 4, 26821. Taip, tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau. Nors buvau labai maža, kai telefoną per karą konfiskavo, lyg kurtūs širdies dūžiai tebeaidi — 26821. Tarytum kažkas suktų ciferblato skritulį, rinkdamas tą seną nebeegzistuojantį numerį, ir štai tuoj pasigirs šaižus telefono skambutis. Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu — visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.

Tas namas tebestovi ir šiandien. Tik jo numeris kitas ir baltos emaliuotos lentelės prie paradinių durų, skelbiančios, kuriom valandom priima gydytojas, jau penkiasdešimt metų nebėra. Namas triaukštis, mūrinis, su erkeriu, su bokšteliu, gatvės, sukančios ir kylančios į kalną, kampe. Viena jo siena belangė, visa apaugusi milžinišku vijokliu, pilnu čiulbančių paukščių, daugiausia žvirblių. Tik balandžių nebuvo.

 

1.1. Ką apie seniai gyvenusius žmones gali pasakyti telefonų knyga?

1.2. Iš ko galima spręsti, kad telefonų knyga yra tikra, išlikusi?

1.3. Kodėl svarbu užrašyti visą knygos pavadinimą, adresą, pavardę?

1.4. Kas biografiškai svarbaus pasakyta šiame tekste?

1.5. Kaip ištraukoje keičiasi pasakojimas? Kokias dalis galima išskirti?

1.6. Kuri dalis svarbiausia, motyvuojanti telefonų knygos kaip įvaizdžio pasirinkimą?

1.7. Kuo teksto dalis („Atsiliepti galiu tik aš“ iki „Tas namas…“) artimas Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžiai? Kuo skiriasi? Kas šią teksto dalį suartina su eilėraščiu?

 

Praktinės užduotys ir klausimai

 

  1. Perskaitėte Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos „Vaikystės veidrody“ ištrauką. Atsakykite į visus (1.1.-1.7.) klausimus.

93..Paskutinė knyga

 

Ji pavadinta metaforiškai — „Debesų arka“ (2000). Rašyta ypatingu laiku, jaučiant tūkstantmečių ribą. Laiko tėkmės apmąstymas — savitas šio rinkinio bruožas. Labai sustiprėjęs Vaičiūnaitei apskritai būdingas būties šventumo jausmas. Poetė daug eilėraščių yra susiejusi su bažnyčiomis (ciklas „Vilniaus bažnyčios“), su šventomis vietomis. Ji tarsi tyrinėjo šventumo formas, būdus, veikimą. Jautė šventumą ir gamtoje — ypač žydėjime, kurį pastebėdavo ir mieste — apleistose vietose, šiukšlynuose. Labiausiai su būties šventumu Vaičiūnaitės eilėraščiuose yra susijęs aukštis, aukštuma, pakilimas. Ir rinkinio pavadinimas yra aukštas — nerealus debesų statinys, primenantis architektūrą. „Debesų arka“ prasideda eilėraščiu „Trys gulbės“. Žinoma jo genezė (kilmė, atsiradimo pirminė priežastis) — per Poezijos pavasario šventę Rusnėje Aidas Marčėnas parodęs jai skrendančias gulbes. Tos gulbės įstrigo į atmintį, įsirašė į eilėraštį.

 

Trys gulbės,

skrendančios į kitą tūkstantmetį,

trys gulbės

virš pavasarinės deltos,

virš Rusnės, virš salos,

kai vėl nutrūkstantį,

užkimusį jau balsą

gniauži veltui,

aukštai

virš pamario baltų erškėtrožių,

lyg potvyniui

gegužės saulei plūstant,

virš pievų,

virš vandens sparnus išskėtusios

plasnoja gulbės trys

į kitą tūkstantmetį.

 

Marija Gimbutienė teigė, kad lietuvių pasaulėjautoje ir mene paukščiai „simbolizuoja kosmoso dinamiškumą ir gyvybės nenutrūkstamumą“, o gulbė, dailus, baltas, riestakaklis paukštis, ypač traukė dėmesį.

Algirdas Julius Greimas lietuvių mitologijos tyrinėjimuose yra pastebėjęs, kad trys gulbės susijusios su žmogaus dalia, likimu, su pasirinkimu. Ir skaičius trys yra ypatingas, magiškas.

Vaičiūnaitės trys gulbės tarsi atlieka ypatingą paskirtį — įveikia laiko ribą, perskrenda į kitą tūkstantmetį. Žmonės jautriau reaguoja į laiko sandūras — didžiosios šventės (ir ikikrikščioniškos, ir krikščioniškos) susijusios su laiko kaita, pavyzdžiui, su saulės grįžimu. Laiko sandūros sustiprina žmogaus likimo apmąstymą.

 

2.1. Kaip realus vaizdas (skrenda trys gulbės) eilėraštyje transformuojamas?

2.2. Kas išlieka nepakeista?

2.3. Kaip eilėraštyje įrašomas žmogaus likimas? Iš ko galima spręsti apie likimo dramatiškumą?

2.4. Kaip susiduria stichijos (vandens, ugnies), kaip susiję dangus ir žemė?

2.5. Kokia reikšmė tenka pakartojimui? Kurie garsiniai pakartojimai ryškiausi?

2.6. Kas eilėraštyje pakartojama tris kartus?

2.7. Kaip sukuriamas trijų gulbių skrydžio ypatingumo įspūdis?

  1. Paanalizuokite eilėraštį „Trys gulbės“, atsakydami į 1., 2.3., 2.4., 2.7. klausimus.

94…NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ

(1950 — 2001)

 

BIOGRAFIJA IR KŪRYBA

 

Gyvenimo apžvalga

       

        Tą vakarą suskrido visos valandos ir dienos

        iš tolimiausių atminties kertelių,

        suklupo paskutinį kartą pasimelst

        už širdį, kurioje žvaigždynai,

        tarsi nakties drugiai, be garso barstė aukso dulkes.

(Leonardas Gutauskas. Iš epitafijos Nijolei Miliauskaitei)

 

Tai viena savičiausių šios kartos kūrėjų, lietuvių lyrikoje užimanti svarbią vietą.

Prisiminimuose pasakojama, kad maža ji buvo šviesių plaukučių (vėliau patamsėjo), mielo veidelio su duobute smakriukyje ir tamsių rudų akių — baukščių, nelinksmų. Nijolės teta Sofija Litvinskienė prisimena, kad „ji buvo nuo mažens rimta“. Sunku buvę prajuokinti. Nijolė labai sielojosi dėl tėvo išdavystės (paliko šeimą, išvyko toli toli). Vėliau artimieji sužinojo, kad prieš mirtį sunkiai sirgo. Motina liko viena su trimis vaikais. Nijolė augo uždara, pradėjo mikčioti, užsikirsdavo kalbėdama. Ypač strigdavo žodžiai, prasidedantys priebalsėmis. Mamukė (taip gražiai vadino senelę) vedė pas kaimo daktarą burtininką. Menkai tepadėjo.

 

        vėl esu tas mikčiojantis vaikas

tamsiam kambary, apsupta

nesuprantamos baimės

vaiduoklių

 

        mintyse

tariu tavo vardą

užsikirsdama

skiemenuodama

 

Nijolė ganė žąsiukus, mamukei einant į tvartą triūstis, nešdavo liktarną. Laukdavo senelių, atvažiuojančių iš Orijos, ir lauktuvių — geltono saldinio sūrio, margų vilnonių pirštinių „su išmegztais taškučiais, kvadratukais, kryžiukais (žvaigždukėm), eglutėm ir tulpėm“. Pusseserė Gedvyda prisimena, kaip Nijolė mėgo pinti vainikus iš dobilų. Mamukė tik jai leisdavo nešti kuparų turtą vėdinti.

 

ir kai nešdavom mes abidvi ir džiaudavom ant tvorų

kai vėdindavom kuparus! kur nuo kandžių

saugojo išdžiovinti tabako lapai, traškantys, byrantys į miltelius

o nuo ugnies —

šv. Agotos duona, įrišta į nosinaitę…

mano močiutės monograma

išsiuvinėta kryžiuku raudonais siūlais

mažutė karūnėlė

o po ja

MD

 

Nijolė padėdavo mamukei prižiūrėti kurkučius, pildavo jiems po taurelę degtinės. Buvimas su mamuke toks gražus, kvepiantis…

 

pievų ramunės, pamerktos puodynėj, saujelė

neužmirštuolių, išblukusiom akim, kaip mano

močiutės

ant paveldėtos

nertinės staltiesės, jos rankų darbo, jos pasididžiavimo

 

Dėl sunkių gyvenimo aplinkybių (viena likusi mama su trim mažamečiais vaikais, iš kurių Nijolė buvo vyriausia) jautriasielei, nedrąsiai mergaitei teko gyventi internate, kuris kaip košmariškas sapnas persekiojo be paliovos. Drausmė, griežta tvarka, kategoriškumas, liepiamoji nuosaka žeidė. Iš čia formavosi apleistumo jausmas, tikrųjų namų ilgesys. Buvusi mokytoja prisimena mergaitę privaloma ruda mokykline uniforma, ilgomis kasomis, vienišą, norinčią pasislėpti. Bet iš prigimties spalvinga, imli įspūdžiams, veikli, kitokia negu eilėraščiuose pasirodžiusi mergaitė iš prieglaudos.

 

su kokiu džiaugsmu nusimesčiau

nušiurusią prieglaudos suknią

iš velnio odos, velveto, tvirčiausio

varguomenės audeklo

dėvėtą daugybės mergaičių

dar prieš mane

 

Internate susibūrė gabių rašančių vaikų frontas. Taip ir buvo pavadintas — „Ketvirtas frontas“. Mokytoja Liuda Viliūnienė prisimena, kad Nijolė Miliauskaitė buvo „ypač veikli, sirgo už savąjį „Frontą“. Diskusijos, planai, muzikos klausymasis, literatų pirmadieniniai vakarai. Nijolė — veikliausia, maištingiausia. Žavėjosi bitlais, „gėlių vaikais“. Jai rūpėjo grožis, kūryba, šviesa. Skaitė savo eilėraščius, spausdinosi. Gražina Zita Mažeikaitė-Sajienė prisimena, kad skaitydavo „tarsi vienu atsikvėpimu“. Rusų kalbos ir literatūros mokytoja Eglė Sabaliauskaitė-Tutinienė mena, kaip Nijolė „su balta toga, lietuviškų laurų vainiku (iš geltonų ir raudonų klevų lapų), su deglu rankoje skaitė eiles…“ Turėjo slapyvardį — Verdenė.

Nijolė labai džiaugėsi, kai mokyklai-internatui buvo suteiktas V. Mykolaičio-Putino vardas. L. Viliūnienė prisimena Nijolės degančias akis, išgirdus šią žinią. Marijampolės mokykloje-internate pradėtas kurti rašytojo V. Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus. Rinkti atsiminimai, įvairi medžiaga Pilotiškėse, Kačerginėje, kitose vietose. Nijolė visur buvo pirmoji.

Baigusi mokyklą-internatą, Nijolė parašė eilėraščių rinkinuką „Išleisk, močiute“, pati jį iliustravo. Dedikacija: „Skiriu „The Beatles“, kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą“.

Vėliau studijos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Draugės prisimena Nijolės išskirtinumą. Segėjo raukiniuotus ilgus sijonus, vilkėjo siuvinėtas palaidines. Puošdavosi ypatingais papuošalais — sugedusiu kišeniniu senelio laikrodžiu, pakabintu ant aksomo juostelės, galvą apsigobdavo geltona šilko skara su kutais… Nijolės draugė  Gražina Ramoškaitė-Gedienė prisiminė, kaip klaidžiodavo Vilniaus gatvėmis, sėdėdavo universiteto Rankraščių skyriuje, kartu skaitė Šventąjį Raštą, verstą J. Skvirecko. G. Ramoškaitė-Gedienė papasakojo kuriozinį atsitikimą: sykį ėjo į svečius pas Nijolę, o ši prikepė žuvies. Žuvis buvo nulupta. Draugėms tai sukėlė daug juoko. Nijolė manė, kad lupti reikia ne tik silkę. Neįsižeidė dėl draugių juoko.

Suvalkietiškos kantrybės Nijolė turėjo su kaupu. G. Ramoškaitė-Gedienė prisimena, kaip vėliau ji tapo puiki šeimininkė, visi stebėjosi ir žavėjosi jos įmantriais patiekalais. Maistą gamindavo su didžiausiu įkvėpimu.

Sesuo Benita Miliauskaitė pasakoja, kaip Nijolė vedžiojosi ją po Vilnių studijų metais. Daug šnekėjo apie kiemus ir auditorijas, žavėjosi Vilniaus senamiesčiu.

Nijolė su draugėmis studijų metais eidavo į Kompozitorių sąjungą, klausydavosi muzikos. Kompozitorius Vytautas Jurgutis keliems Nijolės eilėraščiams parašė muziką. Ciklą pavadino „Mergaitė namų šešėlyje“. Apie tai prisimena studijų draugė Irena Raškevičiūtė-Skurdenienė. Kaip Nijolė tuo džiaugėsi… Kita bičiulė Rima Mekaitė teigia, kad Nijolė didžiavosi savaip, tyliai… Prisimena, ją domino estradinė muzika. Kai „Vilniaus bokštų“ konkurse skambėjo daina „Prie apleisto seno namo…“, Nijolė paslapčiomis prisipažino, kad poetas Vytautas P. Bložė dedikavęs šį eilėraštį jai.

Būdama drovios, uždaros prigimties su kūryba ilgai nesirodė viešumoje, nors rašė nuo keturiolikos metų. Iš savo kartos poetų rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985) debiutavo vėliausiai. Išryškėjo lakoniškas pasakojamasis eilėraščio modelis, konkretus, daiktiškas, daiktavardiškas, susietas su patirtimis, pažįstamais, bičiuliais. Neįprastas pirmosios knygos pavadinimas susijęs su senos moters, o kartu ir su mažos mergytės, artimos draugės dukters, vardu.  Baigusi universitetą kurį laiką dirbo archyve. Archyvarų darbas monotoniškas, tylus, uždaras, bet archyvistika atitiko Miliauskaitės prigimtį — jos darbštumą, begalinį kruopštumą, gebėjimą išmokti, padaryti tvarkingai.

Su poetu V. Blože N. Miliauskaitė susipažino 1966-aisiais, perskaičiusi jo rinkinį „Iš tylinčios žemės“. Ji parašė rašinį, kuris buvo paskelbtas „Moksleivio“ žurnale. Vytautas džiaugėsi subtiliu rašiniu, nujautė, jog auga kūrybinga, įžvalgi poezijos kritikė. Pradėjo susirašinėti. Jis manė, kad „tie laiškai kada nors bus paskelbti“. Vytautas vadino Nijolę Žvaigždene.

Vytautas norėjo būti tik jos mokytojas, bet atsitiko kitaip. Poetas ėmė siųsti jai eilėraščius, o ji viską rinko ir dėjo į savo archyvą tarp džiovintų gėlelių, peteliškių kolekcijų ir pan. Lankė poetą ligoninėje, nupirkdavo medaus, vaistų… Aplankiusi Vytautą reabilitacijoje Druskininkuose, Nijolė atnešė violetinį hiaciną. Gėlę Vytautas priėmė, bet susitikti atsisakė…

 

senovinis hiacintas

plaukuos

tolimos salos

prisiminimas

liguistas ir stiprus

violetinių kekių kvapas

tai jo bangos išmetė mums

švelnų Sapfo vardą

lyg

rausvą akmenį

amžių nugludintą

pasidėk jį ant stalo

 

Paskui jiedu pradėjo susitikinėti. Vytautas pasakojo, kad daugelis gūžčiojo pečiais, pamatę Nijolę ir jį. „Bet mes laikėmės: jei žūt, žūt kartu, jeigu išsigelbėt, irgi kartu“.

Vėliau už šio poeto, gerokai vyresnio, ištekėjo. Buvo tarsi pritraukta jo kūrybos, kuria seniai domėjosi, jautė savitumą ir artimumą. Tuo metu šis poetas buvo mažai spausdinamas. „Ar buvo tai tik įsimylėjimas?“ — jau po Nijolės mirties tarsi ir pats savęs klausė Bložė. Ir atsakė: „Gal ne vien tai. Tai buvo greičiau jos auka vardan poezijos, neskelbiamos, uždraustos, kurią ji viena pati skaitė, slėpė. O aš? Nelabai ir matęs jos buvau. Nebuvo ji nė ypatinga gražuolė. Poetiška — taip, gryna fantazija man buvo. <…> Pakilau iš duobės. Tikrai: tik Nijolės dėka.“

Nijolės Miliauskaitės gyvenimas suaktyvina pasiaukojimo kitam klausimą. Aukščiausiame būties lygmenyje auka, aukojimasis yra neišvengiami, tik būtina, kad žmogus tai darytų laisva valia, iš aukos veiksmo pats išsiskleisdamas kaip asmenybė. Nijolės gyvenimo gilumoj išliko slaptasis moters dalios principas — rūpintis, slaugyti, kažkas tarp gailestingosios sesers ir vienuolės-mistikės.

 

 

Nijolė rūpinosi Vytauto sveikata. Pievose, paupiuose, paežeriuose prisirinkdavo visokiausių žolelių. Įgijo net vairuotojo teises, nes Vytautui dėl prasto regėjimo buvo sunku vairuoti automobilį. Turėjo ypatingos tvirtybės, užsispyrimo, kantrybės…

Didžiąją gyvenimo dalį praleido Druskininkuose, kur buvo jos ir Vytauto butas. Artimai bendravo su Kornelijumi Plateliu, taip pat gyvenusiu Druskininkuose. Svarbi vieta — įsigyta sodyba Švendubrėje, kur pati prižiūrėjo sodą, augino daržoves. Mėgo jausti rankomis žemę — lytėti.

Nijolė labai mylėjo vaikus, ilgėjosi mergytės, kuri būtų dukra. Mėgo siūti skudurinukes lėlytes vilnonių siūlų plaukais, baltomis palaidinėmis, dailiais rauktais sijonėliais. Laiške Birutei ir Henrikui Nagiams Nijolė rašė: „Veiduką išsiuvinėju, plaukus iš vilnonių siūlų darau, garbanotus ir lygius, taip pat gražius rūbelius sugalvoju. 40 cm dydžio, nei per maža, nei per didelė tokia lėlė“. Troško, kad mažos mergytės mylėtų jos lėles. Parduodavo „Šiaurės Atėnų“ salone Vilniuje. Rinko skiautes, skuduriukus, sagutes. Prašydavo neišmesti atraižėlių. Eilėraštyje „Lėlių siuvėja“ 1993-aisiais rašė:

 

skiautė prie skiautės, atraiža prie atraižos

diena po dienos

kiekviena lėlė vis kitokia, vis kita veido išraiška

lyg būtų gyvos

šukuosena, rūbai, viskas o viskas

atitinka žmogaus padėtį, luomą

tik ar bus kam reikalingos

ar kas įduos

į ištiestas rankas, ar suplaks

smarkiau širdis, iš džiaugsmo

pasodini prie veidrodžio Pjero —

liūdną, blyškų, blizgančiu atlasiniu

rūbu, prie lango prieini, pasišnekėt su mėnuliu

jam pasiskųst ir pasiguost:

kiekviena iš jų

nusineša ir mano

sielos dalį

 

Domėjosi Rytų kultūra, kalbėdavo mantras, gamino tradicinius šios kultūros valgius.

Nemėgo kalbėti apie kūrybą. Rašė beveik slapta. Kūryba negausi. Trys išleisti eilėraščių rinkiniai: „Uršulės S. portretas“, „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir ketvirtas rinkinys „Širdies labirintas“, kaip dalis įdėtas į rinktinę „Sielos labirintas“ (1999), už ją poetei 2000 metais paskirta Nacionalinė premija, keli išsamesni pasisakymai, kelios trumpos esė. Svarbus tekstas „Ruduo ir mano poezija“, 1999 m. skaitytas Suomijoje, kūrybiniame susitikime. Poetės vyras Vytautas Bložė prisimena, kad Nijolė savo eilėraščius „iš viso nelabai ir ne bet kur spausdino. Ją rast galėjote tik „Metų“ žurnale ir „Poezijos pavasaryje“. O šiaip niekas nieko neišprašydavo iš jos“. Kodėl ji taip darydavo? „Būgštaudavo, kad poezija netaptų pigaus vienadienio skambėjimo. <…> Ji rašydavo grynai sau ir suprantančių, gerą poeziją mėgstančių ir atpažįstančių ratui“ (Vytautas Bložė).

Nijolės Miliauskaitės gyvybė užgeso 2001 metais.

 

Poetė apie savo kūrybą

 

Teksto „Ruduo ir mano poezija“ pradžioje poetė rašė:

 

Giliai giliai manyje, kažkur pačiam esybės dugne, yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiam lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus — atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką turėtų ateiti? Deja, ne visada.

Visokiausiais vardais vadinu tai, kas slypi giliai viduje. Vieną kartą sakau atmintis, kitą kartą — intuicija, trečią kartą — pasąmonė arba mano tikrasis aš. Iš tikro nežinau, kas tai. Nesvarbu, kaip vadinu: svarbu, kad tas kažkas staiga ima ir padeda.

 

Pasirodžius naujai knygai kalbinama poeto D. Kajoko, N. Miliauskaitė yra sakiusi:

 

Knygelės gyvena savo gyvenimą, aš savo, ką čia bepridursi.

Apie kitų poveikį mano kūrybai? Yra keletas poetų ir vienas prancūzų prozaikas, kurie kažkada taip stipriai mane apžavėjo, kad ligi šiol tebejaučiu jų kūrybos grožį ir jėgą.

Bet tobulo eilėraščio modelio neradau — ne, negi tai būtų įmanoma? Nežinau, kas tai galėtų būti. Jaučiu tik, kad pati turėčiau stengtis kuo tiksliau užrašyti eilėraštį, kai tik jis ateina, kad kuo mažesnė liktų praraja tarp jo ir to menko pavidalo, liekančio popieriuje.

   Praktinės užduotys ir klausimai

  1. Kokią įtaką N. Miliauskaitės kūrybai turėjo biografija? Argumentuokite.

        

  1. Ką iš poetės frazės „nesikišu į tai, tiesiog esu“ galite pasakyti apie poetės santykį su savo kūryba?

 

95…

Marcelijaus Martinaičio literatūrinė veikla labai šakota: poetas, eseistas, kritikas, tekstų interpretatorius, tautosakos tyrėjas, jaunųjų literatų ugdytojas. Baigęs Vilniaus universitete lituanistiką, dirbo įvairiose redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė Vilniaus universitete. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nacionalinės premijos laureatas (1999). Jo kritinių straipsnių knyga „Poezija ir žodis“ (1977) atnaujino požiūrį į poeziją, pabrėžė žodžio svarbą, suteikė lyrikos pažinimo pradmenis. Iki šiol šia knyga galima remtis kaip kūrybos pradžiamoksliu. Kūrybos, literatūros, rašytojo paskirties klausimai svarstomi pokalbių knygoje „Prilenktas prie savo gyvenimo“ (1998).

Martinaičio kūrybos ir filologinės veiklos centras yra individualiai patirtos ir suvoktos žemdirbių kultūros prasmių skleidimas, aiškinimas, įvertinimas. Poeto savivokoje jaučiama riba: esu patyręs žemdirbių kultūros gylį, prasmę, grožį ir jaučiu jos nykimą, žlugimą. Knygoje, pavadintoje esė romanu „Laiškai Sabos karalienei“ (2002), sujungti straipsniai apie liaudies meną, tautosaką, Antano Vienuolio „Paskenduolės“, Juozo Apučio, Romualdo Granausko apsakymų interpretacijos. Knygos pavadinimas siejamas su legendiniu pasakojimu apie paukštį kukutį, Saliamono (biblinio veikėjo ir kūrėjo) pasiuntinį, skraidinusį laiškus Sabos karalienei. Pavadinimo esmė — žinių pernešimas, perdavimas. Paties autoriaus nuomone, „būtų galima sakyti dar ir kitaip — per kultūros ir meno reiškinius veikia ryšių kanalai su praeitimi, kuri būna stipresnė už nepastovią, nuolat savo reikšmes keičiančią dabartį“. Poetas pabrėžia jungiančią, komunikacinę meno funkciją. Jo pasisakymuose apie save iškyla pirminė kaimo namų patirtis, įspūdžiai, šventės. Gyvendamas Vilniuje, jis didesnę laiko dalį praleidžia Vanaginėje, sode, tarp augalų, medžių. „Bet tikru vilniečiu aš jau tikriausiai netapsiu. Tokie esam dauguma, atvykusių iš pokario kaimų. Tam pačiam aukšte už kelių sienų gyvena Judita Vaičiūnaitė, girdi ir mato tą patį, bet jaučiam ir suvokiam kitaip ir kitus dalykus, nes tarsi atėjom iš skirtingų kultūrų bei patirties. Kartą nuvažiavome į Vanaginę, ten buvo pavakarė, dar viskas žydėjo, tvankiai kvepėjo alyvos, buvo tylu ir man labai gražu. O Judita nerimavo, skubėjo į miestą man pasakiusi: „Man baisu, kad tylu. Aš čia bijau.“ O aš, kai tik yra proga, skubu iš miesto pabūti toje tyloje.“ („Prilenktas prie savo gyvenimo“) Ryškėja skirtingi poetų pasirinkimai, priklausomi nuo jų prigimties, patirties.

Martinaitis yra gimęs 1936 m. balandžio 1 d. Žemaitijoje, Kalnujuose (du šios formos vardai — Simonaitytės Aukštūjai ir Martinaičio Kalnujai), krašte netoli Raseinių, Paserbenčio kaime. Kaime, kurio nebėra. „Mes, Paserbenčio vaikai, anksti palikom namus, išsimėtėm po visą Lietuvą ir jau niekada nesusirinkom: Žemaičių plentu išėjom ar išvažiavom suvisam. Štai neturiu ir tėviškės: pats nugrioviau paskutinį Paserbenčio „gyvenimą“: išsivežiau į Vilnių rąstus, langus, lyg dar tikėdamasis juose pamatyti kelią link Jorudo dvaro, sugrįžtantį tėvą, šulinį, kumeliuką… Prikaišiojau knygas, stalčius atsiminimų, parsivežiau Kalnupį, Serbentos upelį, Pilkalnį. Išsiimu, žiūrinėju… Kam viso to reikia? Viską užlieja pasaulis: kiekvieną akmenį, šulinį, slenkstį…“ Ši vietovė ne kartą minima jo poezijoje.

Kūryba ir yra dvasios priešinimasis užmarščiai, visko užliejimui. Pasaulis — didelis nežinomasis. Bet kiekvienas žmogus turi jame savo dalį. Daugiausia turi kaimo žmogus: šulinį, taką, mažą keliuką, parvedantį į namus, lieptą, medį, gandro lizdą, inkilą, drevę medyje… Ir dėl to poezija vis semiasi iš tos versmės. Bet kas daug turi, tas daug ir praranda. Daug prarado ir žmonių karta, iškentusi kolchozinį vienkiemių naikinimą, melioraciją. Du dideli žmonių nuvarymai nuo žemės, išvarymai iš namų. Praradimas, intensyviai išgyvenamas, virsta kūrybos energija: susigrąžinti, vaizduotėje, žodyje vėl išvysti, vėl išgirsti tai, ko nebėra ir nebebus. Atskirą praradimą, netekimą Martinaitis geba išgirsti ir išvysti kaip bendrą savo laiko žmonių patirtį. Ir ne tik savo laiko.

Kūrybos pradžia

 

  1. Martinaitis savo gimimo metais ir kūrybos tendencijomis įsiterpia tarp dviejų poetų kartų —30-ųjų gimimo Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių Jono Strielkūno, Sigito Gedos. Šiuolaikinės lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių.

Pirmoji Martinaičio knyga „Balandžio sniegas“ (1962) dar nėra reikšminga. Tikrojo poeto pradžia — „Debesų lieptai“ (1966). Lieptas, kaip ir laiptas, daugiaprasmis žodis, tad lyg ir savaime poetiškas. „Debesų lieptais“ — jau metafora, perkeltinė reikšmė. Debesų lieptai nerealūs, bet kažkuo žmogui svarbūs.

Šio rinkinio žinomiausias eilėraštis „Tu numegzk man, mama, kelią…“ (tapęs populiaria daina) ir kalba apie nerealius, bet gražius dalykus, tarsi apšviečiančius žmonių gyvenimus:

 

Tu numegzk man, mama, kelią iš

vaikystės ir iš spindulių. Iš mirties,

iš kur sugrįžt negalima, kad galėčiau

aš sugrįžt tuo keliu.

 

Šiame eilėraštyje pasirodo tai, kas Martinaičiui ypač būdinga: netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. Argi kelias mezgamas? Bet motinos mezgimas — ypatingas veiksmas. Atrodo, mezgamas likimas, tai, ką daro motina, yra skirta sūnui apsaugoti.

Programinis eilėraštis „Tau ačiū, tėvyne, už kalbą“. Įprasta dėkoti tėvynei kaip ir motinai. Tačiau poetas ištaria neįprastą, netikėtą padėką:

 

Tau ačiū, kad gyvas,

kad šičia numirsiu,

tau ačiū už vieškelių šviesą…

Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši,

Suarsi mane ir apsėsi…

 

Netikėta išgirsti: „ačiū už tai, kad mane tu pamirši“. Bet tėvynės pamiršimas ypatingas — vienus ji pamiršta kitų gyvybę sėdama.

 

Antrajame rinkinyje išryškėja poetui svarbūs žodžiai: kelias, vieškelis, plentas.

 

Saulės grąža“ (1969) — taip pavadintas trečiasis Martinaičio eilėraščių rinkinys. Pavadinimas taip pat daugiaprasmis: grįžta saulė, ilgėja diena, artėja pavasaris, stiprėja viltis.

Martinaitis irgi tarsi grįžta prie pirminių daiktų, formų, spalvų, garsų:

 

Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia

Iš molio išeinančiu pašalu.

Ten teka upelis — lyg verkia,

Ir naktį gilu vandenuos.

 

Ten motinai liūdna. Ji tyli, Skara

prisidengusi veidą. Ir slenkstis ten

perskiria žmones, Ir verkia vaikai,

kad tylu.

 

Ir gęsta miškai ten. Ir miegas —

Lyg žemėj miegotum. Gilu taip.

Pražydusią motinos galvą

Ten supa vanduo.

 

(„Slenkstis“)

 

Greta kelio, liepto atsiranda slenkstis — jis ir perskiria, ir sujungia. Šviečia tai, kas nėra šviečiantys, — daiktai. Kvepia tuo, kas neturi kvapo, kas miesto žmogui gal yra ir išvis nežinoma — „iš molio išeinančiu pašalu“. Greta netikėtumo ar neįprastumo, kaip stiliaus principo, jau pastebima tai, kas vis stiprės, — gilusis etninės kultūros podirvis. Šiame eilėraštyje su juo susiję vanduo, miškai, daiktai. Eilėraščio laikas yra pavasaris, kai išeina pašalas, kai ima tekėti vandenys. Bet nėra džiaugsmo: upelis teka — lyg verkia (prisiminkime Baranausko eilėraštį „Ko gi skauda man širdelę?“), motinai liūdna, verkia vaikai, miegas — „lyg žemėj miegotum“, lyg būtum miręs. Maži dienos vandenys (upelis), gilūs nakties vandenai. Daugiaprasmis — „gilu taip“ (vanduo ar miegas?). Metafora „Pražydusią motinos galvą ten supa vanduo“. Pražydimas susietas su pavasariu, pražydimo perkeltinė, sunkioji prasmė — pražilusi galva. Pražydusi motinos galva, supama vandens, yra tarsi pasaulio kartojimosi, gyvenimo rato vaizdinys.

 

Ieškojimų kelias

 

„Saulės grąžoje“ poetas išbandė kelią į tautosaką: į jos motyvus, įvaizdžius, žanrus. Išbandė raudą („Justino rauda prie motinos kapo“, „Rauda adant žuvusio sūnaus pirštinę“, „Severiutės rauda“), sakmę, pasaką. „Saulės grąžoje“ pasirodo Martinaičio „veikėjai“: kvailutės, kvaišeliai. Per juos prabyla išmintis, gerumas, gailestis. Sušvyti paradoksas, pranašaujantis Kukučio pasirodymą. Ir pirmas Kukučio paminėjimas — „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“. Rinkinys „Saulės grąža“ yra tarsi kryžkelė. Poetas mato du kelius: lyrinio, dažnai liūdno eilėraščio ir baladiško kūrinio su vienu arba ir net keliais veikėjais, su nedideliu siužetu. Bet nė vieno kelio poetas nenori mesti. Jis nori paėjėti vienu, paskui kitu, pakeliui dar pavarydamas nedidelių pjesių, poemų, eseistinių ir publicistinių straipsnių barus. Pirmąjį kelią rodo eilėraštis „Per lietų“:

 

Kad tavo rankas įsiminčiau, tu glostyk mane tarsi aklą

Kaip miegantį radus miške prie sukilėlių laužo…

Lyg vainikuotum mane — šiltos rankos ant kaklo

Prieš kelią, prieš mirtį ar prieš suėmimą išaušus?

Šypsokis lengvai, kol sunku — kas bus, kai bus lengva,

Kai mėlynais bėgiais manęs nereikės išlydėti?..

Painų gyvenimą šnabžda lietus man už lango,

Ar tyliai tėvynės žodžius tu sakai man per lietų?

 

Tai intymus eilėraštis, bet jo vidinė erdvė plečiama — pasirodo sukilėlių laužas (istorinė užuomina), grėsminga dabarties laiko galimybė būti suimtam naktį ar išaušus. Paskutinės eilutės „tėvynės žodžiai“ yra prišaukti išsiplėtusios prasmių erdvės — žmogus yra ne tik sau, ne tik dėl savęs liūdi ar džiaugiasi. Stiprus netikėtumo efektas: „Šypsokis lengvai, kol sunku — kas bus, kai bus lengva <…>“. Sunkiausia tada, kai lengva, kai net nebeturi skaudaus, bet prasmingo sunkumo mylėti, kentėti, išlydėti ar laukti.

Savita ilga eilutė — su pertrūkiais, pauzėmis. Ilgas sudėtinis sakinys — su palyginimais, įterpiniais. Kintanti intonacija — teigianti, pereinanti į tylą (daugtaškiai), klausianti, bet nelaukianti atsakymo.

 

Kitam poezijos keliui atstovautų „Kvaiša Juzas“:

 

Žagarėj buvau,                             Raiti atjojo, Raiti

Kirvuką pirkau.                            atjojo Gaudyt

Kiek išgalėdamas                         mane. Ką padariau

Žemėn kirtau. Ir                           aš, Ką padariau —

nuskambėjo, Ir                            Žemelėj, Žemelėj

nužvangėjo                                  Žuvelę aš nukirtau.

Kardai žeme.

 

Eilėraštis, kuriame pasirodo „kitas“ — šiuo atveju „kvaiša Juzas“, nors ir kalbantis „aš“ vardu. Martinaitis atranda iš lietuvių tautosakos (ypač iš pasakų) žinomą veikėją — kvaišelį, kvailelį, dažnai ir protingesnį už kitus, bet kitokį, kitaip protingesnį. Kvaišos Juzos veiksmai kitokie — „kvaili“: kirvuku kerta žemėn ir lyg pabudina kokią grėsmingą jėgą — raiti atjoja jo gaudyti. Žuvelė, kurią jis nukerta, negali būti žemėje, tik vandeny. Vyksta kažkas nesuprantama, magiška. Veriasi galimybė pasakyti tai, ko neįmanoma pasakyti tiesiogiai.

Ir toliau Martinaitis eis abiem keliais: kartais vienu, kartais antru, o kai kuriuose eilėraščiuose ir abiem iš karto, subtilią lyrinę nuotaiką jungdamas su pasišaipymu, netikėtumu, „kvaišos“ išmintimi.

Rinkinys „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974) įprasmina paradoksą: daug ko negalima matyti akimi — tiktai širdimi. Tai romantikų pozicija — širdies raktas. Rinkinys pradedamas eilėraščiu, kuris priklauso širdies valdai: „Širdis mana — šalis mana, / ir kaip širdis— tu man viena: / aš tavo paprastus žodžius / kas dieną mokaus iš pradžių“. Greta ankstesnių įvaizdžių kelias, slenkstis, vanduo vis aiškiau jaučiami žodžio, rašto ženklai. Pasirodo literatūriniai motyvai („Dėko­jimas už Donelaičio „Metus“, „Antano Vienažindžio rauda“). Rašto prasmė gražiai pasakyta eilėraštyje „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“. Poetas žengė rizikingą žingsnį — pabandė supoetinti svetimus senųjų autorių vartotus žodžius. Jam pasisekė tai padaryti su smerčiu, lenciūgu („Antano Vienažindžio rauda“).

Gyvenimą Martinaitis jaučia kaip ratą, kaip vainiką, kaip begalinę perėjimų grandinę. Ir rinkinio pavadinimas „Tie patys žodžiai“ (1980) atrodo dėsningas.

Šiame rinkinyje atsiskleidė savitas Martinaičio poetinis principas — laisvos jungtys, laisvi perkeltinės prasmės prijungimai. Eilėraštis „Vaikystė“:

 

Išdygo liepa                                                   O langus kai dėjo, tai dėjo irsu avele,                                                        daužė, dėjo ir daužė — ir vis suprie jos pririšta.                                              gaisru, vis su gaisru, būdavo

lango stiklai.

Ir tėvas

ėmė statyt trobą                                              Paskui tašė suolus, apsėstus

su močiute,                                                     žmonių, stalui lentas obliavo, vis

stovinčia asloj,                                                su motina, plaunančia stalą — ir

su senelio                                                       vis su krauju, vis su krauju

kosėjimu seklyčioj,                                         būdavo stalo lenta.

ir dirbti visokius daiktus —

vis su mano akim.

 

Kai žmogus pradeda savo pasaulį kurti, kuria jį iš to, kas jau seniai pradėta, sukurta. Tėvas dar tik stato trobą, bet jau šimtus metų močiutė stovėjo asloj… Stalas su krauju, langas su gaisru, — sunkios lietuvių istorijos ženklai.

Martinaitis girdi ir mato ženklus net ten, kur, atrodo, jų ir nėra. Tai matyti ir daina virtusiame eilėraštyje — „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Raudonos vyšnios sukelia kraujo asociaciją, toliau atsiranda dalgis. Ryšys su pjovėjų daina, su ilgesinga jos nuotaika. Kartu kalbama ir apie praradimą: „o vakarais kažko taip tolima, / kažko nėra — lyg artimų“. Skaudžios lemties ženklas pasirodo paskutiniame posme — sodybų pelenai:

 

Lig pašaknų ten pjauna širdį,

ten teka vandenys liūdnai.

Ir dulkės vieškelių dar šiltos —

tarsi sodybų pelenai.

 

„Tie patys žodžiai“ turi prasmingą paaiškinimą: „Dabar man atrodo, kad didelę dalį šių eilėraščių parašiau dar vaikas būdamas, dar neišmanydamas rašto, kad tais pačiais žodžiais jau kalbėjau. Į šiuos eilėraščius yra įsipynę tada skaityti pirmieji poetai, jų keistas žodžių tarimas, graudus dainos paprastumas. Prireikė kelių knygų, kad prisikasčiau iki pradžios, iki pirmųjų gyvenimo elementų.“

Šie Martinaičio žodžiai liudija, kad poetas iš tikrųjų prasideda ne tada, kai pradeda rašyti. Poetas pradeda kurti, kai pradeda atsiminti ir kai supranta turįs ką atsiminti. Atsiminti žodžiu tai, ką yra matęs akimis. „Ir pradedu žodžiu, / žodžiu / matyt daug geriau, / negu matydavau / akimis“ („Plentų grandinėm…“).

 

Kaip būti toli nuo rugių

 

Rinkinys „Toli nuo rugių“ (1982) išreiškia dvasinę būseną žmogaus, esančio „toli nuo rugių“, tolstantį nuo gimtinės, kurios jau nebėra, nuo prigimtos kultūros: „Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu…“. Gimtinės sodyba ne vienam lietuviui lieka kaip prarastojo rojaus vaizdinys. Rugiai yra žemdirbiško lietuvių pasaulėvaizdžio ženklas.

Rinkinyje „Toli nuo rugių“ yra ir eilėraštis „Ašara, — dar tau anksti…“, kuris žymi naują poeto žingsnį — į apibendrinimą per detalę, atskirą požymį. Ašara šiame eilėraštyje yra žmogaus atstojamoji — metonimija. Eilėraščio vyksmas pagrįstas kreipimusi į ašarą — raginančių, prašančių, liepiančių, perspėjančių:

 

Ašara, — dar tau anksti

nusirist į smėlį, kad

užkastų.

 

Nepalik namų, senelės akinių,

atminimų užstalėj, rožančiaus

žemės nepabaigiamų darbų.

Pasivyk išeinančius, karštai

išbučiuok jų kojas.

 

Vaiko nepalik, iš jo akių

pėdsaką nuvesk jam iki žemės.

Pagailėk aklų, esi

jiems vienintelis regėjimas.

Susimilk ant mūsų —

ant luošų,

ant laimingų…

 

Greimas apie šį eilėraštį parašė semiotinę studiją „Ašara ir poezija“. Nagrinėjo, kaip gilioji eilėraščio prasmė išryškėja kalbos paviršiuje. Prasmė susieta su gailesčiu, žmoniškumo manifestacija, viltimi. Įdomi sąsaja su Dostojevskio Didžiojo Inkvizitoriaus epizodu, kuriame teigiama, kad nekalto kūdikio ašara, nukritusi ant vienos svarstyklių lėkštės, atsveria ant kitos padėtą visą būsimą žmonijos laimę.

 

Atminties erdvėje

 

Tais pačiais 1986 metais, kai pasirodė albumiška, A. Švėgždos iliustruota baladžių poema „Kukučio baladės“, šviesą išvydo ir mažytė knyga „Atmintys“. Kukutis, galima sakyti, yra savotiška poetinė formulė, gal pati unikaliausia iš visko, ką yra sukūręs M. Martinaitis. „Atmintys“, kaip mažasis lyrikos žanras, irgi yra sukurtos to paties poeto. Ir sukurtos, remiantis panašiu principu kaip ir Kukutis: galimybė pastebėta, pajusta tautosakoje, esanti žmonėse. Teliko tik atkurti, kas mene — lygu sukurti. Kas yra „atmintis“, „atminimas“? Tai tarsi albuminės poezijos žanras, trumpas, įtaigus, kartais aforistiškas, kartais sentimentalus. Nelygu autorius, nelygu adresatas. Atmintis — vieno ar dviejų eiliuotų posmų — būdavo įrašoma ir laiško pradžioje. M. Martinaitį, itin dėmesingą atsiminimui, ir patraukė galimybė pasinaudoti šia albuminės lyrikos forma, įlieti į ją individualią mintį, jausmą.

Svarbiausia albuminės lyrikos tema yra meilė. Atmintis — kamerinis žanras, tarsi skirtas vienam. Tad ir „Atminčių“ epigrafu pasirinkta O. Milašiaus poetinė frazė: „Meilė užmerkia akis: tai ir yra amžinybė“. Atmintys sunumeruotos. Visos jos turi tą pačią struktūrą: du tarsi ir savarankiški, rimuoti ketureiliai. Griežtas rašymo būdas, kurio galbūt poetas buvo pasiilgęs po Kukučio laisvės. Pradžia: „Rašiau tau atmintį į vaikišką albumą. / Tai buvo taip seniai, naivu ir liūdna…“ Ir čia pat prasidedanti kita — likimo tema: „O puslapis su įrašu — seniai išplėštas: /pasaulį jau pasidalijome pusiau“. Kiek išplėštų įrašų albumuose, dienoraščiuose, bylose, dokumentuose! Išplėšto lapo įvaizdis gali būti pokario laikų liudytojas. Kiek kartų viskas dalyta ir perdalyta: gyvenimai, žemės, pasauliai, likimai, dokumentai.

Viena iš svarbiausių „Atminčių“ temų — knyga, raštas. Minimi veiksmai — rašyti, skaityti: „Pirštais, vos liesdama, eilėraščių knygą skleidi <…>“; „Tapau aš tremtinys, pažvelgęs vieną kartą, / kaip sėdi dangui knygą tu atvertus“. Žmogaus nuolatinę pastangą būti žmogumi sutvirtina jausmas, kad nesame vieni, kad esame su kitais ir tarp kitų, kad esame viens kito matomi. Ir ne tik viens kito: „Ar yra, kas įsidėmi, mato mus?“ Ir intymiausios dviejų situacijos yra apšviestos tos šviesos, kuri ateina iš Giesmių Giesmės:

 

Galvą guldai ant kairės man pagal                                 O dešine — per pusiaują — imu

senąją Giesmių Giesmę. Vynuogyno                              tarsi šventraščio liepsną… Prie

neturim — tik samanas, paskutinis                                 manęs tu glaudies, lyg pasaulį dar

aš tavo Saliamonas.                                                       kartą išgelbėt galėsim.

 

„Atmintys“ peršoko ir į rinkinį „Gailile raso“ (1990). Jos kaip ir Kukutis pasirodė esančios labai gyvybingos. 1995 m. išėjo antras, papildytas, „albumiškas“ „Atminčių“ leidimas.

„Gailile raso“ — lyg koks burtažodis, į kitą kalbą neišverčiamas, atėjęs iš seniausių lietuvių dainų — iš sutartinių. „Gailile raso“— ribos knyga, čia yra susitikę skirtingi dalykai, vėl juntama kryžkelė: nebėra gimtinės, namai parėjo į Vilnių. Visa, kas yra, yra Vilniuje. Bet yra kukutiškai: tikrai ir netikrai:

 

Pirksiu

Kaziuko

mugėj

baltą

cukrum apibarstytą Kalnujų bažnyčią,

iš sendaikčių supirkėjo atpirksiu

Jurbarko vieškelį, seną dailyraščio sąsiuvinį,

peraugusį žole.

 

(„Vilniaus Kaziuko mugė“)

 

Vien akivaizdžiu tikrumu nebegalima pasikliauti: per sunku, per skaudu, per liūdna. Tikrumas kyla iš netikrumo: „Tėve, aš jau geriau matau užsimerkęs…“ („Tėvas“). Tai, ką gerai matai užsimerkęs, yra prisiminimas. Keli prisiminimo eilėraščiai („Prisiminimas (Močiutė)“, „Prisiminimas (Kaziukas)“). Kultūrinis prisiminimas — ypatinga prisiminimo rūšis, daug ką sujungianti ir daug ką prijungianti. Štai „Daina, kad neišnyktų A. Baranausko lakštingalos“:

 

Neišnyk, lakštingala, poetų

vienų nepalik tu: kas rytą

nukrės nuo alyvų

radioaktyvų pyktį?

 

Girdi? Lyg šilelis —

Baranauskas giliai atsiduso:

klauso pro žemę tavęs į

Lietuvos pusę.

 

Tavo balsu plakama aušra

ne viena išaušo: nuo mūsų

poetų šlovės juk josios

gražumas priklauso.

 

Slapstydama savo mažumą,

skelbi didelę skalsą. Kai

giedi — visa Lietuva vos

telpa į tavo balsą.

 

Eilėraštis daug suimantis. Jis yra paprastas ir kaip lakštingala slapsto savo mažumą. Bet suima lietuvių lyrikos gamtinę tradiciją, kultūros atmintį — Baranauską — ir lieka pats savimi: Martinaičio sukurtu eilėraščiu.

.         Rinkinyje „Atrakinta“ (1996) viena iš svarbiausių yra istorinės atminties ir asmeninės atsakomybės tema, naujausioje poezijos knygoje „Tolstantis“(2002)

dažnesni laiko negailestingumo, kaitos, nykimo motyvai, apmąstoma poezijos paskirtis kintančiame pasaulyje. Šios poezijos, kuriai nebereikalingas ezopinės kalbos apdaras, stilius lakoniškesnis, ironiškesnis. Tęsiama tautosakos stilizacijos tradicija, tačiau ji derinama su sudėtingesne, intelektualesne ir dažnai atviresne kalbėsena.

Išlaikant tą patį centrą ieškoma naujų raiškos galimybių. Gyvenimo patirtis vis iš naujo perrašoma. Su nauja Lietuvos politine situacija (po 1990-ųjų) gali būti susietas eilėraštis „Mano žemė sulaukė amnestijos“:

 

Mano žemė sulaukė amnestijos

 

Skambinu į Kalnujų kapines,

Sakau: skubinkite — jau atrasti

dokumentai…

 

Ne sau ir ne savo valia

jūs priėmėt žemės komuniją

Kalnujų kapinėse — kažkada

jūsų burnas mačiau dar pilnas kalbos.

 

Laikas atsišaukt, mirusieji: jūsų pagulta žemė

vaisių neduoda. Pagal savo vardus atsišaukia

javai, plynuose laukuose sujuda pašaukti

kaimai.

 

Vilniuje surasti antspaudai. Kregždėms kiekvieno

namo pastogėje grąžinama nuosavybė. Pučia nuo

kapinių vėjas, pakvipęs darbymečiu: jam įsileist

dar neturime daržinių.

 

Amnestuotam Izidoriui grįžta šventumas.

Rugiai atgauna teisę švęsti sekmadienius.

Per Sekmines galvijai galės poilsiauti, —

visos metinės kaltės bus jiems atleistos,

 

kam už rugius, išbraidytus per ganiavą, kam

už apverstą kibirą, išlaužtus vartus, — jeigu

žmonės tik tiek nusidėtų, nebijotų mirties

kaip ir jie.

 

Kai šventorius vėlei užgieda,

koplytėlėse gali ilsėtis šventieji,

nes tada, kai Kalnujai užgieda,

pasaulyje nieko blogo nevyksta.

 

 

  1. Kokia kultūros tradicija artima Martinaičio poezijai?
  2. Apibūdinkite Martinaičio eilėraščio lyrinį subjektą.
  3. Kodėl poeto eilėraščiuose taip dažnai minimi rugiai?
  4. Kaip suprantate poeto žodžius, kad dalį eilėraščių jis yra parašęs dar vaikas būdamas?

 

96…MARCELIJUS MARTINAITIS

Kukučio baladės“

 

Pasaulis, kuriame gyvena Kukutis

 

1977 metais išėjo nedidelis M. Martinaičio rinkinys — „Kukučio baladės“. Maždaug prieš dešimtmetį pasirodęs „Kukutis vienkojis“ pradėjo gyventi kaip savarankiškas veikėjas, o jo pasaulis pradėjo plėstis, išėjo už Lietuvos ribų. „<…> Kas tas Kukutis, ar aš įsivaizduoju jo veidą, akis, eiseną? Ne, kai tik mėginu tai padaryti — jis jau ne Kukutis. Jis man pačiam gyvas dėl to, kad jo nėra, kad jo mirtis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo, o bet kurioj situacijoj, pačioj pavojingiausioj, jis gali tiesiog pajuokauti. Jam nutinka keisčiausių dalykų: jis veikia čia gyvas, čia miręs, įsitraukia į šio amžiaus pasaulinius įvykius ar svarsto Žuveliškių kaimo reikalus.“ Kukutis nėra iš kur nors perimtas, tokio Kukučio niekur nėra, jis yra sukurtas M. Martinaičio. Sukurtas iš savęs ir iš kitų, iš tų galimybių, kurias poetui davė tautosaka, pasakos, sakmės, įvairūs pašmaikštavimai ir pajuokavimai. Ypač tokio šiurkštoko humoro daug žemaičių tautosakoje, kur paminimas ir Kukutis, o ir žemaitis dažnai pavadinamas kukučiu. Kaip matėme, kukutis paminėtas ir legendoje — kaip žinių nešėjas, perdavėjas.

Baladė todėl, kad turi siužetą, veikėją, kad vyksta tai, kas realiai vykti negali, kad Kukutis patiria įvairių „stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų.

Kukutis „jau seniai paliovė būt personažu, kokiu laikėm jį krikšto dieną „Saulės grąžoje“, virto autoriaus kauke, lygiai kaip ir jo etninio kamieno — Žemaičių ir Lietuvos kaimiečio — simboliu“ (D. Sauka). Yra ir tokia galimybė — laikyti Kukutį ne veikėju, o susikurta kauke, kurią patogu užsimaukšlinti ant veido — kaip per žemaičių Užgavėnes — ir pasijusti kažkuo kitu. Poetas iš tikrųjų turi daug gyvenimų. Yra tokia baladė „Kukutis, baigdamas paskutinį gyvenimą“. Bet ne — ir tas paskutinis gyvenimas nebuvo paskutinis. Gyvenimas neturi pabaigos, jis prasideda ir iš mirties:

 

Ne kartą bandžiau                                                Net paskutinio atodūsio

išeiti,                                                                     man nepalieka:

pagyvent slapta nuo gyvenimo.                            jis dar vadinas gyvenimu.

Vos pajudėdavau vėl jis tęsdavosi,

viską sau pasiimdamas.

 

Įprastas, kasdieniškas situacijas Kukutis tarsi patikrina. Jis nemoka apsimesti, kad jam viskas aišku. Iš to aiškumo neaiškumo atsiranda daug įdomybių:

Ar įmanoma atsakyti į klausimą: „Kas duoda Lietuvai panašumą į Lietuvą?“ „Sveikas protas“ to ir negalėtų klausti. Už „sveiko proto“ slypi daugybė mįslių. Todėl ir lietuvių pasakų trečiasis brolis išdrįsta tai, ką apeina „sveiko proto“ broliai. Žmogus gyvena tėvynėje nemąstydamas apie tai, kad gyvena tėvynėje. Niekas netrokšta pamatyti to, kas lyg ir savaime matoma. O Kukutis nori pamatyti tėvynę. Visi viską mato, visi važiuoja, skuba, eina, o Kukutis dirba laukus, taiso šiaudinius stogus, neturi laiko pamatyti tėvynę. Jis galvoja:

 

Kai baigsiu visus darbus,                              

laisvą užsidirbtą sekmadienį

atsigulęs žolėj,

laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,                                           

norėčiau dar pamatyti tėvynę,                                                

kam nedavė laiko gyvenimas.

 

Slypi šioje strofoje ir subtili, apskritai poetui būdinga mintis, kad žmogus toliausiai nueina niekur neidamas. Čia akcentuojamas laisvas sekmadienis, laisvai ant žemės pasidėtos rankos — laisvas žmogaus buvimas savo žemėje.

„Kukučio baladėse“ rasime ne tik paradoksą (netikėtumą), bet ir geliančią ironiją („Ekranizuota Kukučio idilė“), groteską („Kukučio senis su plienine yla“). Ilgai skambėjusios nudėvėtos oficialios frazės apie pirma laiko įvykdytus planus, apie labai gerą gyvenimą, įvairiausi draudimai įgijo farso atspalvį („Neleisti!“). Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.

Didelis Kukučio nuotykis — patekimas į dailininko Algimanto Švėgždos rankas. 1986 m. išleista labai graži, šio dailininko iliustruota knyga „Kukučio baladės“. Joje itin tiksliai, tarsi senoviškai nupiešti Kukučio daiktai ir žodžiai: duonos kepalas, sena maldų knyga, medžio pliauska, peilis išdilusiais ašmenimis.

Meno šakos veikia viena kitą, ypatingi yra poeto S. Gedos ir dailininko P. Repšio, M. Martinaičio ir A. Švėgždos susitikimai.

 

Algimantas ŠVĖGŽDA. M. Martinaičio knygos „Kukučio baladės“ il. 1984 m. Ofortas

Sunkiais ideologinės priespaudos laikais poezija ieškojo būdų, kaip apeiti įvairius draudimus, kaip išsaugoti kalbėjimo laisvę nelaisvėje. Kukutis, toks kvailelis

išminčius, labai tiko visokiems apsimetimams. Štai trumpas eilėraštis „Instrukcija Kukučiui, paleistam iš daboklės“:

 

  1. a) negalvojant            b) nematant c) nesuprantant

galvoti                        matyti                           suprasti

ko nereikia                 ko nereikia                   ko nereikia

galvoti                        matyti                           suprasti

 

Daboklė — vieta suimtam, areštuotam žmogui laikyti. Kukutis į ją galėjo patekti galvodamas apie tai, ko nereikia galvoti, matydamas tai, ko nereikia matyti, suprasdamas tai, ko nereikia suprasti. Instrukcija: ne, neatsisakyk galvoti, matyti, suprasti to, kas draudžiama (ko nereikia), tik galvok negalvodamas, matyk nematydamas, suprask nesuprasdamas.

Poezija kūrėsi savotišką Ezopo kalbą — pagal garsųjį antikos pasakėtininką, kuris mokė nemokydamas arba kalbėjo tiems, kurie pajėgė suprasti. Kukučio kalba, be abejonės, — vienas iš ryškiausių ezopinės kalbos variantų. M. Martinaitis svarsto taip: „Poezija visada yra Ezopo kalba — dirbtinė, išgalvota, niekur kitur gyvenime nepritaikoma. <…> Neseniai mūsų kritikoje vadinta Ezopo kalba buvo labiau politinė konspiracija nei menas. Poezija yra tai, kas lieka atmetus publicistiką, politiką, kokį nors vienpartiškumą“. Iš tikrųjų poetas teisus. Kukutis nepriklauso jokiai partijai, jo ezopinė kalba yra paties gyvenimo kalba. Gyvenimo, kuris yra visoks: gražus ir žydintis, skaudus ir tragiškas, bjaurus ir atstumiantis, keistas ir netikėtas, paslaptingas ir neaiškus.

„Kukučio baladės“ yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga. Visada įdomu tai, kas yra savita, išaugę ir iš individualios, ir iš tautos patirties, siekiančios gilių, mitinio mąstymo klodų. Kiti matai, ateinantys iš praeities, leidžia laisviau žvelgti ir į dabartį. „Žaidimas, pokštas baladėse  savarankiška vertybė. Nebūtina Kukučio poelgiuose kiekvienąsyk ieškoti perkeltinės prasmės.

Kartais pakanka palydėti juos šypsena, pasigėrėti vaizduotės išradingumu. To juk siekiama ir melo pasakose, kurias M. Martinaitis mini tarp Kukučio paradoksalios galvosenos ištakų. Tačiau neteisinga būtų už išorinio šmaikštavimo nematyti rimtesnių dalykų“

(K. Nastopka)

Kaip mito veikėjas

 

 

  1. Martinaitis yra prasitaręs, kad tebeturi tokią stiprią žemdirbio patirtį, kad galėtų atkurti visą jo gyvenimą: plyname lauke pastatyti trobą, pasodinti medžius (turbūt ąžuolą, beržą, uosį, liepą, eglę), įveisti sodą, auginti gyvulius. Poetas yra dirbęs įvairius darbus, viską moka padaryti savo rankomis. Vanaginėje netoli Vilniaus jis pats pasistatė ir įsirengė namą, pasidarė baldus… Poetas, kuris vis atkuria gyvenimą. Ypač vieną jo modelį — sodybos, to lietuviškojo polio, kuris buvo svarbiausias senųjų graikų demokratijos ramstis. Kad būtų vieta, kur būtis susitelktų, susitikdama pati su savimi: kad augtų medis, žydėtų ar tyliai pavasario lauktų gėlė, kad čia pat, ranka pasiekiama, būtų knyga ar baltas popieriaus lapas. Šį idealaus gyvenimo vaizdinį yra turėjęs to pat krašto kaip ir M. Martinaitis gyventojas — Dionizas Poška.

O kas yra kūryba, jei ne nuolatinis dvasinis gyvenimo atkūrimas, atnaujinimas, harmonizavimas? Todėl kultūra ir yra žmogaus dvasios namai. Rinkinyje „Gailile raso“ randame eilėraštį:

 

Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių

jus išvaro rugiai, iš visų pusių

į laukus susibūrę, užmiršę, kad buvo jie duona,

ką lipo prie gomurio, kaip vaikystės kalba.

_______________________________________

 

Pasiimkite slenkstį ir stalą, kur

dainuodavom dainą į Vilnių, į

mylimą šalį apsikabinę stipriau

nei prieš mirtį.

________________________________________

 

Gimtieji namai, mes važiuosim per Lietuvą,

Gedimino keliu prasuksim pro Katedrą, per

išlenktą tiltą per Nerį, kur daužė

patrankos laukus.

 

(„Gimtieji namai“)

 

Neišnyksta namai, nesunaikinami jie važiuoja į Vilnių (amžinas yra žemaičių kelias į Vilnių, nutiestas Simono Daukanto). Eilėraštyje pasigirsta žinomoji daina „Į Vilnių, į Vilnių, į mylimą šalį“ (Maironio eilėraščio nuotrupa). Jis perteikia kultūrą kaip patyrimą, kaip išgyvenimą.

  1. Martinaitis yra subtilus lietuvių tautosakos tyrinėtojas (skaito tautosakos paskaitas Vilniaus universiteto studentams), lietuvių etninės kultūros žinovas.

Gyvenime M. Martinaitis veikia būtent kaip centras — jungiantis, vienijantis, ieškantis žmonėse to, kas jiems yra bendra, brangu.

Vanaginėje (kolektyvinio sodo apsuptyje) nuo M. Martinaičio pasistatytų namų slenksčio, žiūrint į medžius, žolę, ankstyvą sėklą, laukiančią pavasario, atrodo, kad žinoma, kaip reikia gyventi. Kad tai seniai yra žinoma, dar iš mitų. Bet nuolat užmirštama.

 

Apibendrinimas

 

Savo tikrąjį kelią M. Martinaitis surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą su žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika. M. Martinaitis yra sukūręs du itin savitus eilėraščio tipus: Kukučio baladę ir atmintį. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Svarbiausi įvaizdžiai: kelio, liepto, vandens, rašto. Paryškinta atminties ir atsiminime linija, apimanti ir literatūrinę atmintį, pagarbą gyvenimui ir žodžiui.

Martinaičio kūryba susijusi su etnine kultūra, bet nėra jos apribota. Poeto žvilgsnis į pasaulį, į žmonijos kultūrą lieka atviras. „Martinaičio poezijos kalbantysis susiliejo su praeitim, — nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją <…> Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) ir ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos — maldaknygės paralele“ (Rita Tūtlytė).

Praktinės užduotys ir klausimai

       

  1. Perskaitykite M. Martinaičio „Kukučio balades“. Kokie bruožai būdingi „Kukučio baladėms“?
  2. Kodėl kaip tik „Kukučio baladės“ yra išverstos į daugelį kalbų?
  3. Apibūdinkite Kukutį.

97..Kukutis nori pamatyti tėvynę“

 

Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.

Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.

Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.

 

  1. Kokie du požiūriai į tėvynę išryškėja eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“?

 

100…Tomas Venclova — Vaičiūnaitės, Martinaičio bendrakartis, su jais susitikęs Vilniaus universitete. Trečios kartos filologas, rašytojas. Senelis Merkelis Račkauskas — senųjų kalbų, antikinės literatūros profesorius, eruditas, Platono, Erazmo Roterdamiečio vertėjas. Rašytojas, vertėjas buvo ir senelio brolis Karolis Vairas-Račkauskas. Savilaidos būdu išleistą pirmąją savo knygą Tomas pasirašė Andriaus Račkausko vardu, tarsi pabrėždamas ryšį su savo seneliu. Visai jaunas Venclova parašė mokslinės fantastikos knygas „Raketos, planetos ir mes“, „Golemas, arba dirbtinis žmogus“. Tėvas Antanas Venclova — kairiųjų pažiūrų rašytojas, sovietmečiu — aktyvus visuomenės ir kultūros veikėjas. Jo kūryba įvairiaprasmė — šalia socializmo propagandos, kelionių įspūdžių — eleginė poezija, formos ieškojimai. Apie savo tėvą Tomas Venclova yra sakęs, kad jis „buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi ir iš jo“.

Tomas Venclova, gavęs senelio ūkininko vardą, formavosi kaip atkaklus, savo kelio ieškantis žmogus. Jo interesai labai anksti pasisuko į kultūrą, literatūrą, į pasipriešinimą ideologiniams varžtams, primetamiems štampams. Martinaitis yra pastebėjęs, kad Venclova — rašytojas, „kurio įsipareigojimai yra intelektualiniai, nesiejami su biografine gyvenamąja vieta“. Intelektualius įsipareigojimus turime suprasti kaip rašytojo įsipareigojimus kritiniam santykiui, nuolatiniam įprastų dalykų permąstymui. Didžiąją Venclovos tekstų dalį sudaro publicistika, esė, kritika, vertimai, dialogai. Eilėraščių rašo nedaug, nėra produktyvus poetas. Bet jo poetinė kūryba turi stiprų nuolatinio intelektinio darbo kontekstą.

1975 m. pavasarį Venclova kompartijos centro komitetui parašė „Atvirą laišką“, kuriame pareiškė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai“.

1977 m. Tomas Venclova emigravo į JAV, tapo universiteto profesoriumi. Jam daug padėjo bičiuliai Nobelio premijos laureatai — Milošas ir Brodskis.

* * *

Pasigilinsime į vieną iš T. Venclovos atsakymų žymiam rašytojui Antanui Vaičiulaičiui (1978) iš knygos „Vilties formos“ (1991). Kalbėtasi apie ezopinę kalbą, apie Lietuvoje (ir visoje Rytų Europoje) nelaisvės sąlygomis ir poezijoje paplitusį kalbėjimą užuominomis, šifrais, sutartiniais ženklais.

Klausimas: Ar toks palinkimas ir reikalas kalbėti alegorijomis ir metaforomis nepritemdo pirminių lyrikos versmių, dainos iš širdies, o atsiveria per vienokius ar kitokius ženklus?

Atsakymas: Poezija, net ir vadinamoji „daina tiesiai iš širdies“, visada yra kalbėjimas ženklais. Tik kartais tie ženklai yra labai įprasti, daugelio vartoti. Jie praslysta sąmonės paviršium: skaitytojas gauna tai, ko ir tikėjosi, ir dažnai lieka patenkintas. Netradiciniai ar painiau santykiaują su tradicija ženklai — rizikingesnis daiktas. Čia nebelieka to paviršutiniško įspūdžio, kad viskas yra „lyriška“, „sava“, „tautiška“ ar „jautru“. O tas įspūdis paprastai labai apgaulingas: jis pateisina įvairias banalybes arba ir melą. Ne visada, bet pakankamai dažnai. Nesakau, kad savotiškesni ženklai būtinai yra geresni, bet jie turi daugiau progų užgriebti gilesnius sąmonės sluoksnius, taigi — idealiu atveju — gali rimčiau paveikti skaitytoją.

 

  1. Kodėl Vaičiulaitis klausia apie poeto polinkį kalbėti alegorijomis ir metaforomis?
  2. Ar galima manyti, kad Vaičiulaičiui artimesnė daina iš širdies, o ne modernioji poezija?
  3. Kaip T Venclova apibendrina poezijos sampratą?
  4. Kokią ribą poetas nubrėžia tarp kalbos ženklų įprastumo ir neįprastumo?
  5. Su kuo siejamas paviršutiniškas poezijos įspūdis?
  6. Kas priešinama įprastumui, paviršutiniškumui, banalumui?
  7. Iš ko matyti, kad T Venclova yra moderniosios poezijos šalininkas?

 

Kalbos ženklas“

 

Tai T. Venclovos eilėraščių rinkinio (1972) pavadinimas. Ši knyga lietuvių poezijoje labai reikšminga. Poetui emigravus „Kalbos ženklas“ išimtas iš bibliotekų, jo negalima buvo cituoti. „Išsaugojau gerokai suskaitytą, kava sulaistytą, aptrintą „Kalbos ženklą“, kuris ėjo per tikrai gabių žmonių ir mano studentų rankas, palikdamas pėdsakus ir jų jaunoje kūryboje“ (Martinaitis). Plonytė knyga (37 eilėraščiai) išėjo ypatingu laiku, kartu su svarbiomis Juškaičio („Mėlyna žibutė apšvietė likimą“), Gedos („26 rudens ir vasaros giesmės“), Vaičiūnaitės („Pakartojimai“) knygomis. Tai iš esmės laisva kūryba, nebesilaikanti socialistinio realizmo reikalavimų. Visi autoriai buvo kritikuoti.

„Lietuvių literatūroje T. Venclovos eilėraščių rinkinys atrodė tikrai netradiciškai. Tuo metu labiau buvo įprasta poeto tiesioginė emocinė išpažintis, o T.Venclova net eilėraščių pavadinimuose pabrėžia modernistinį eilėraščio „darymą“ (ar „gaminimą“, „konstravimą“, kaip jis pats tai įvardija dienoraštyje): pavyzdžiui, „Bandymas aprašyti kambarį“; yra bent keli eilėraščiai, kurių pavadinimuose tarsi formuluojama tema ar užduotis sau: „Eilėraštis apie atmintį“, „Eilėraštis apie architektūrą“, „Eilėraštis apie pabaigą“ ir kt.“ Taip teigia knygos „Tomas Venclova. Biografijos ir kūrybos ženklai“ (2002) autorė Donata Mitaitė.

Bandymas aprašyti kambarį

 

o paklodės ir paletės ir auksiniai auskarai

bet vieta nepažymėta netgi adreso nėra

 

 

bet yra bulvaro lempos ir garuoja arbata

bet laidai be galo tamprūs ir esmė nesurasta

 

plaikstosi liepsnos liežuvis lig vidurnakčio rašai

o nuo drobių žiūri žuvys ir krevetės ir vėžiai

 

nes akvariumo skardžiai mūsų lango tęsinys

kur akli negudrūs kerdžiai gano riešuto vilnis

 

gipso tirpalas sustingo ir tavęs nebegirdžiu

nedėkingas ir laimingas po kerojančiu medžiu

 

  1. Kas labiausiai krinta į akis perskaičius eilėraštį?
  2. Ką galima pasakyti apie eilėraščio formą? Kokie posmai, rimai, skyryba?
  3. Ar vyksmas nuoseklus?
  4. Kokie kambario daiktai ryškinami?
  5. Kurie įvaizdžiai susiję su daile?
  6. Kaip kambario vidus susijęs su išore?
  7. Kaip galima aiškinti akvariumo įvaizdį?
  8. Kas leidžia suvokti dialogo su moterimi prasmę?
  9. Kuo reikšmingas medis?

 

Pačiu rinkinio pavadinimu „Kalbos ženklas“ Tomas Venclova tarsi teigia, kad eilėraštis prasideda iš kalbos. Prisimename, kad iš kalbos gražumo prasikalė ir Baranausko „Anykščių šilelis“. Bet T. Venclova eina toliau — nuo impulso, nuo kalbos paskatos prie programos. Poezija — kalbos menas, „žodyno tankmė suaugina daiktų likimus / Ir paklydę balsai iš pasaulio pareina į mus“ („Įpusėja para…“). Poetas atskleidžia tokius pasaulio ir žmogaus ryšius, kurių lyg ir nėra tol, kol jie neišsakyti. Kalba — didžiausia žmogaus vertybė, jo pasaulio kūrėja:

Ten, kur sostinė sukas ratu Ir išvargina sniego žaidimas, Kur migla neišduoda daiktų, Ačiū Dievui, dar esti žodynas. Viešpatijoj, kur draugo ranka Niekados nesuskubs į pagalbą, Tuštuma ar aukščiausia jėga Siunčia angelą — ritmą ir kalbą.

„Sutema pasitiko šalčiu…“

„Iš trijų klasikinės poetikos komponentų — minties — žodžio — veiksmo — „Kalbos ženkle“ išskiriamas vidurinysis“ (Nastopka). T. Venclova kuria gana griežtą eilėraštį, laisva improvizacija minimali. Taisyklingas ritmas yra poetinės tvarkos požymis.

  1. Venclovos poezijoje daug pasaulio kultūros, Antikos įvaizdžių, girdimas Dantė, atsiveria avangardinė rusų ir lenkų poezijos patirtis: Pasternako, Mandelštamo, Milošo. Daug modernių poetų T. Venclova yra išvertęs — nuo Bodlero iki Milošo. „Vertimas (arba sekimas) ir originalus rašymas priklauso tai pačiai poezijos erdvei. <…> Perteikti žodžius, pasakytus kita kalba, kartais ir kitoje epochoje, visada rizikinga, bet literatūrinis darbas tuo ir įdomus, kad yra nuolatinė rizika“, — sako poetas.
  2. Venclova atgaivino Radausko tradiciją, kurią būtų galima pavadinti moderniąja klasika. Literatūros kritikai T. Venclovą kartais vadina klasicistu, galbūt labiausiai dėl jo rūpinimosi forma — ne tik subtilia aliuzijų, asociacijų poetika, bet ir žodynu, fonika, eilėdara.
  3. Venclova gana aiškiai yra išsakęs savo požiūrį į poeziją: „poezijoje vertinu santūrumą, skonį, tikslumą, vidinę logiką, apgalvotą kompoziciją, techninį griežtumą ir išradingumą, kuris, žinoma, neturi būti demonstruojamas specialiai. Nemėgstu vadinamojo spontaniškumo, neatsakingo eksperimentavimo, kuris dažnai persilieja į grafomaniją“. Poetas labiau pasitiki racionaliuoju pradu, tvarka, darna. Šiuo požiūriu pažvelkime į eilėraštį „Klaipėdos kanalas. Piešinys“:

 

Tą aušrą viskas susimaišė

Lietaus ir šimtmečių riboj —

Įsimylėjimas ir maištas,

Šekspyras, Blokas ir Rembo.

Į vandenyną plaukė plotas,

Neskyręs dūmų nuo namų,

Toks begalinis, toks miglotas,

Dvelkiąs tamsa ir kartumu.

 

Toks atviras — ir toks negiedras,

Taip nearti — ir taip aukštai…

Į rūką ritosi žuvėdros,

Į jūrą ritosi rytai:

 

Jie švysčiojo garsų grandinėm

Anapus oro ir bangų,

O miestas griuvo nuo krantinių

Lyg iš juoduojančių langų.

 

  • Kokia tvarka pasižymi eilėraštis (posmai, rimai, loginės jungtys)?
  • Kaip eilėraštyje ryškinama netvarka, tai, kas susimaišė’!
  • Kokių laikotarpių poetai minimi, kurių tautų literatūroms jie atstovauja?
  • Kokias ryškesnes prieštaras arba skirtingus polius galima išskirti?
  • Kas būdinga eilėraščio garsynui? Atkreipkite dėmesį j pirmąją eilutę.
  • Kuo pasižymi eilėraščio metaforos?
  • Kuo reikšmingas eilėraščio pavadinimas?

 

  1. Venclovą artima draugystė siejo su Brodskiu. Prisiminkime, kad jam dedikuotas Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“. Poetus jungė pasipriešinimas totalitariniam režimui, poezijos samprata, vertimai. Trečiasis draugijos narys — Milošas. Jie stengėsi išlaikyti nepriklausomą požiūrį, poziciją. Žymus sociologas ir kultūros tyrėjas Vytautas Kavolis yra pabrėžęs, kad T. Venclova „atskleidžia kritišką santykį su savo tautos istorija: <…> ir didžiuojasi, kuo savo istorijoje didžiuotinasi (religine tolerancija istorinėje Lietuvoje, lietuvių atsparumu sovietų koncentracijos lageriuose), ir gėdisi, ko savo istorijoje reikia gėdytis (lietuvių dalyvavimu Antrojo pasaulinio karo metų žydų žudymuose). Jo yra „meilė savo tautai, neatmetanti kriticizmo ir atsakomybės jausmo“. Eilėraštyje „Ghetto“ intelektualia apmąstymo forma atskleidžiama žydų tautos tragedija:

 

Nėra mirties, ir teismas neateis.

Liepsna ir smėlis laižo lango rėmą.

Nebe hebrajų, net ir ne romėnų —

Paskutiniosios teisės pamatais.

Mes vien tik raidės, išnašos, planai.

Mes baltas popierius. Mes pelenai.

 

  1. Venclova turi ne tik poetinių, bet ir mokslinių interesų. Jis yra pateikęs paprastą, suprantamą semiotikos apibrėžimą — tai bendrasis kultūros mokslas, panašus į kalbotyrą. Bendrojo kultūros mokslo studijos veikia ir T. Venclovos poeziją, daro ją struktūriškesnę. Greimas, semiotikos kūrėjas, yra atkreipęs dėmesį į T. Venclovos eilėraščius ir parašęs straipsnį „Tomo Venclovos beveik beprasmė poezija“. Jeigu šioje frazėje vienas žodis būtų pabrauktas, tai šis žodis — poezija. Greimas sako, kad T. Venclovos poezijoje nelengva rasti įprastų, ką nors teigiančių, aiškinančių prasmių. „Poetas liaujasi domėtis pasauliu ir jo daiktais, jis nebelaiko jų aprašinėjimą savo pagrindine užduotimi, — atvirkščiai: pats rašymo procesas virsta jo rūpesčiu <…>“. T. Venclovos poezija daugiareikšmė ir kiekvienas gali rasti joje skirtingų dalykų.

Šiuo požiūriu išnagrinėkime trumpą eilėraštį „Kaip draugystė, kaip verksmas, kaip duona…“ („Kalbos ženklas“):

 

Kaip draugystė, kaip verksmas, kaip duona

Tas rūstumas naktų neilgų,

Išraižytų cezūrom frontonų,

Su žvaigždėm surimuotų langų.

 

Gatvių miglos ir priekalnių molis…

Kur bebūtum — pakilęs ar puolęs,

Ligi galo tave išklausys

Neužmatomų puslapių tolis,

Akmeninių eilių gaudesys.

 

Pradėkime nuo ritmo. Ritmas poezijai yra pirmapradis. Eilėraštis ima ritmiškai gausti arba dūgzti, tik paskui pradeda rodytis žodžiai. Šio eilėraščio ritmo pamatas — klasikinis silabotoninis anapestas (tas pats kaip Maironio „Nuo Birutės kalno“). Tradicinis kryžminis rimavimas pirmajame ketureilyje, modernesnis antrasis posmas — penkių eilučių. Eilėraščio vaizdinį klodą sudaro vidinio ir išorinio pasaulio sankabos (draugystė, verksmas — vidinio žmogaus pasaulio atributai; naktys, frontonai, langai — išorinio). Susipina gamtos ir kultūros linijos. Naktys išraižytos „cezūrom frontonų“ (t. y. architektūros formų pauzėmis). Puslapiai turi gamtinį tolį, o eilės yra akmeninės. Metafora „gatvių miglos“ sujungia miestą ir erdvę, esančią už miesto. Žmogus, kurio vidinio pasaulio parametrai buvo apibrėžti pirmame posme, tikisi būsiąs išklausytas „puslapių tolio“, „eilių gaudesio“. Tad apie ką eilėraštyje kalbama? Apie kuriančio žmogaus savijautą (galvoja apie cezūras ar tiesiog jas girdi, ieško rimo ir mato langus, surimuotus su žvaigždėm)? Apie kūrybą — iš ko ir kaip randasi eilėraštis? Ar apie seną miestą, kuris yra sukurtas ir tebėra kuriamas? „Cezūros frontonų“, „neužmatomų puslapių tolis“, „akmeninių eilių gaudesys“, — ir dvasinės savijautos, ir kūrybos, ir miesto metaforos.

 

 Praktinės užduotys ir klausimai

 

  1. Pasigilinkite į vieną iš T. Venclovos atsakymų žymiam rašytojui Antanui Vaičiulaičiui. Atsakykite į pateiktus klausimus (juos rasite pamokos medžiagoje).
  2. Paanalizuokite T.Venclovos eilėraštį „Klaipėdos kanalas. Piešinys“. Atsakykite į pateiktus klausimus (juos rasite pamokos medžiagoje).

101..

Bala pašlaitėj tvoskia metalu.

Arklys rupšnoja dygiaodę veją.

Aštuonios moters triūsia prie stalų

Rudens ir lygumos centre. Ohio

Savaitgalį prisodrina rasa.

Lomoj rūdija klevas (ar vagonas,

Neatskiriu). Tankėjanti šviesa,

Wisconsinas, Dakotos, Oregonas

 

Ir Orionas. Viešpaties griūtis

Virš prarastos erdvės. Kol nykų plotą

Vienodais dūžiais trupina širdis,

Tebus už naują žemę padėkota.

Ji man neperregima, bet gyva.

Aš jai neperregimas, bet sakyčiau,

Jog Odisėją persenęs šuva

Veikiau pažins ne tėviškėj, o šičia.

 

Dėkoju už atsakymus, kurių

Bemiegis protas vytis nebespėja,

Už tai, kad naują vandenį geriu,

Už būsimas žoles. Už kantrų vėją

Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.

Už svetimo akmens nebaisų svorį,

Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali

Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

 

Už juodą sferų muziką. Už tai,

Kad ši diena ją visą sutalpino.

Įpratę būti prieblandoj, daiktai

Atsikartoja šiapus vandenyno.

Trys laikrodžiai sustoja į kertes.

Tinklainė, nebijodama suklysti,

Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes

Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.

 

  1. Aptarkite veiksmo vietą (erdvę).
  2. Kuo svarbus Odisėjo motyvas?
  3. Kaip paaiškintumėte frazę: Tebus už naują žemę padėkota. /Ji man neperregima, bet gyva?
  4. Kaip išdėstomi dėkojimo akcentai trečiame posme? Išanalizuokite šio pos­mo sandarą. Atkreipkite dėmesį j pakartojimus, į trumpas, kapotas frazes.
  5. Kuriuo būdu grįžtama į praeitį, kaip ji sujungiama su dabartimi?
  6. Kas garantuoja žmogui jo patirties vientisumą?
  7. Kas atsikartoja šiapus vandenyno?
  8. Kaip suprantate tankėjančią šviesą?

 

  1. Paanalizuokite T.Venclovos eilėraštį „Padėkos diena“. Atsakykite į klausimus (juos rasite pamokos medžiagoje)

 

103. Lyriniai eilėraščiai

 

Baladžių poemoje „Devyni broliai“ svarbi atsidusimo melodija. Žmogus kalba, aiškina, gina poziciją, išpažįsta savo tiesą, tikėjimą. Staiga nutyla ir atsidūsta, atsidusimui atiduodamas ir tai, kas nepasakoma.

Dar 1967-aisiais eilėraštyje „Kiek daug tylėjimo gamtoj…“ poeto ištarta:

 

O žodi, žodi! Argi tu

už tylą ne iškalbingesnis?

Po žodžių klodais atkakliai

kaip rūdos — tyli mūsų esmės.

 

Tik atsidūstame giliai

ir tuo pačiu pasakom viską.

Kiek daug tylėjimo gamtoj,

ir koks kantrus augimas vyksta!

 

Atsidusimas yra lyg kalbėjimo tąsa tyloje. Gamta kalba ir tylėdama. Ir žmogaus tyla iškalbi. Lyrika yra literatūros rūšis, kuri remiasi žmogaus išgyvenimais, jausmais, išsakomais eiliuota kalba. Lyrikai svarbu įvairūs nutylėjimai, išreiškiami netiesioginiu būdu, taip pat ir atsidusimai, kai ką nors pasakyti sunku ar net neįmanoma.

Lyrika prasideda Antikoje, per amžius tęsiasi žmogaus noras išsakyti ir išsisakyti. Išsikalbėjimui, išsiliejimui, išsidainavimui skirta ir liaudies daina, apie žmogaus jausmus kalbanti apibendrintai.

Marcinkevičius savo kelią pradeda eilėraščiais, bandydamas jiems suteikti daugiau atvirumo, intymumo. Tačiau iš pirmosios knygos „Prašau žodžio“ beveik nieko neišliko dabartyje. Geriausi Marcinkevičiaus eilėraščiai parašyti pradedant rinkiniu „Liepsnojantis krūmas“ (1968). Gražių, meniškų tekstų rasime rinkiniuose „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, „Būk ir palaimink“, „Vienintelė žemė“, „Žingsnis“, „Carmina minora“, „Dienos drobulė“.

Tarp aštuntojo dešimtmečio vidurio ir 1990-ųjų parašyti populiariausi šio poeto eilėraščiai, tarp jų — „Tai gražiai mane augino…“, „O, tėviške…“, „Dainavimas ant kalno“, „nežinau, bet žino kelias“, „Ant kiekvieno kalnelio“, „Dedikacija“, „ašara Dievo aky…“, „Lopšinė gimtinei ir motinai“. Šiuose ir dainuojamuosiuose eilėraščiuose išryškėjo asmens, prisiimančio dorovinius įsipareigojimus, vaizdinys: „Stovėsiu čia. Ir kai kalbėt sunku bus, / priglauskite mane kaip skepetaitę / prie savo ašarojančių akių“ („Čia“). Pagrindinė šių eilėraščių tema — Lietuva, tėvynės, gimtinės jausmas, žmonių dvasinis bendrumas.

Iš vėlesnių žinomi poeto eilėraščiai apie kūrybą, poeziją ir kalbą: „Kalba“, „Kūryba“, „Kalbos namai“, „Liaudies daina“, „Rimo ieškojimas“. Į populiarumo eilę dar įrašytini „Gerųjų žodžių kryptimi“, „Pieva, motinos pilnoji!“, politinio-pilietinio skambesio „Diena atrištom akim“, skirta pirmam laisvam — po daugelio metų — Vasario 16-osios minėjimui. Populiariausi Marcinkevičiaus eilėraščiai svyruoja tarp meditacijos (pasinėrimo į savo mintis, apmąstymų), elegijos (liūdnos, mąslios nuotaikos) ir pilietinio nusiteikimo, stengiantis kalbėti apie artimiausiai bendruomenei svarbius dalykus. Iš griežtesnės formos eilėraščių išskirtini sonetai „Žodžio sonetas“, savitos sandaros „Kaimo dainininkė“.

Dabartinė Marcinkevičiaus lyrika smarkiai pakitusi. Galėjimas keistis yra talento argumentas. Nuo rinkinio „Žingsnis“ (1998) poetas rašo trumpus eilėraščius — miniatiūras, daugiausia paprastos, tarsi kasdienės kalbos, bet stengiasi išreikšti svarbius žmogaus, ypač jo ryšio su gamta, dalykus, pavyzdžiui:

 

kažkokia sėklelė

įsikibo į mano rankovę

gerai jau gerai

panėšėsiu

 

Sėklelė (žolės, krūmo ar medžio) išreiškia tai, kas gamtoje gležna, trapu, lyg kūdikiška, kam reikia žmogaus globos. Ir globojama, bet tyliu sutikimu, atsisakant aukštų žodžių, pažadų, įsipareigojimų. Panešėk sėklelę. Juk nesunku. O svarbu. Ir gražu.

Marcinkevičiaus poetinės programos visumai svarbus eilėraštis „Kalbos ganymas“ (rink. „Dienos drobulė“). Jis tarsi užbaigia poetinės kalbos programą. Pasiremiama bukolikų (piemenų dainų) tradicija, poetas vaizduojasi esąs kaip kalbos piemuo, tarsi prisijungdamas prie Vinco Krėvės atidengtos kultūrinės skerdžiaus temos.

Lyriniame eilėraštyje lygiai svarbu tai, kas pasakoma tiesiogiai ir kas tiesiogiai nepasakoma. Ankstesnėje Marcinkevičiaus kūryboje negalėjimas tiesiogiai pasakyti stiprino pastangas pasakyti netiesiogiai: ne tik perkeltinėmis reikšmėmis, bet ir nutylėjimais, užuominomis (pvz. eilėraštis „Kalba“).

Marcinkevičiaus pilietinės lyrikos pavyzdys — „Diena atrištom akim“. Tekstui priklauso ir data, įrašyta virš eilėraščio: „1989 m. Vasario 16-oji“.

 

Diena atrištom akim.

Tauta iš kapo pakilus.

Viešpatie, leisk jai atkimt.

Tebūna jos žodžiai kilnūs.

 

Pašauk ją, pašauk atsitiest

ir laisvę išskleist — kaip esmę.

Štai mes — ir mūsų tik tiek,

kiek b u v o m ir kiek e s a m e.

 

Kiek b ū s i m šioje dienoje

sudygę augimui ir brandai,

ant žemės gyvi ir po ja,

paženklinti lietuvybės randais.

 

Prie savo kalbos prikalti,

prie istorijos prirakinti.

Žmonės, jūs nekalti.

Jūs tik labai iškankinti.

 

Bet jau atrištom akim.

Ir kaip vėliava jau — pakilūs.

Lietuva, leisk mums atkimt.

Tebūna mūs polėkiai kilnūs.

 

Prisiminkite svarbiausius pilietinės lyrikos bruožus: tiesioginį kalbėjimą, svarbiųjų vertybių (laisvės, tiesos, ištikimybės, kilnumo) teigimą, raginantį, skatinantį toną.

 

Vytautas Kubilius teigė: „Marcinkevičius sukūrė iš vidinių savo kartos prieštaravimų aukštą eilėraščio įtampą, neišsižadėdamas logiškojo sąryšingumo ir vaizdo plastikos — tradicinių klasikinės lyrikos elementų. Jis grąžino į lyriką etinę refleksiją, savaip pratęsdamas V. Mykolaičio-Putino dvasinės autoanalizės tradiciją. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo nuotaiką: eilėraštis virsta didžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga“.

 

Kalba — eilėraščio gyvybė

 

Pirmiausia įsiklausykime į Just. Marcinkevičiaus eilėraštį „Žodžio tėviškė“:

Stovi prie mano žodžio,

kad vėjas jo neužpūstų.

Ak, svirtie virš mūsų kalbos,

girgždanti vis ir girdanti.

 

Žodžio ten tėviškė. Vaikas

ant motinos kelių jį randa.

Iš verksmo jį išima.

Čiulba paukščio dvynys burnoj.

 

A ta ta sako: saulė.

Y ga ga sako: arklys.

Žiūri į kraujo lašelį

ant piršto ir sako: aš .

 

Čia jaučiame paralelę tarp žmogaus ir žodžio. Kaip ir žmogus, žodis turi tėviškę. Ji yra vaikystėje, kai žodį vaikas randa ant motinos kelių, kai taria pirmuosius žodžius, tik jam vienam suprantamus. Su kiekvienu žmogumi kalba prasideda iš naujo. Pradėdamas kalbėti žmogus tarsi įsilieja į didelį bendrumą, kartu palengva pradeda suvokti save kaip atskirą, kaip „aš“. Kalba jungia žmones kaip ir kraujo ryšys. Vaikas, žiūrėdamas į kraujo lašelį ant piršto, sako „aš“. Vaikas, jaunuolis poeto kūryboje siejasi ir su tautinės savimonės formavimusi, neatskiriamu nuo kalbos. Todėl „vaikas“ eilėraštyje turi platesnę reikšmę. Tai ir „vaikas“, ir kartu atskiras tautos žmogus.

Kalba yra viena pagrindinių Just. Marcinkevičiaus kūrybos temų. Ji eina nuo ankstyvųjų eilėraščių iki dabartinių kūrinių. Kalbos problema ankstyvuosiuose eilėraščiuose atsirado iš noro surasti savo žodžius: „Aš noriu kalbėt apie žemę / ir žodžių nerandu. / Kalbėsiu žodžiais kitų“. Vėliau ryškėja pastangos suprasti žodžio ir kalbos esmę.

Publicistinė poema“ parašyta „dideliais“ žodžiais. Tačiau jie greičiausiai „atšimpa ir nusinešioja“. Be to, kai kurie dideli žodžiai pasirodė tuščiažiedžiai, nesakantys ar nesiekiantys tiesos. Todėl greta iškalbių žodžių poeto kūryboje atsirado iškalbios tylos motyvas, tarsi pakuždėtas gamtos:

 

Kiek daug tylėjimo gamtoj,

kiek atkaklaus, kantraus augimo!

Palaiminta tyla, kuri

nuo tuščiažiedžių žodžių gina.

 

Gamta iškalbiai tyli ir kantriai augina. O žmogus giliai atsidūsta, suvokdamas, kaip nelengva teisingai gyventi, teisingai kalbėti ir teisingai numirti. Didžiausios žmogaus tiesos yra paprastos. Paprastumas ir yra didžiausias nepaprastumas:

 

Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas

atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu.

Gal ir visas gyvenimas — vienintelis, vienas, didžiausias

mano stebuklas, nepaprastas paprastumu.

 

Taip sako Just. Marcinkevičius eilėraštyje „Liepsnojantis krūmas“. Ir kalba, kaip ir gyvenimas, yra nepaprasta paprastumu.

Rinkiniuose „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, „Būk ir palaimink“, „Vienintelė žemė“, „Už gyvus ir mirusius“ kalba yra ne tik tema, bet ir eilėraščio gyvybė. Naujausiuose rinkiniuose atsiveria kalbančio ir į žodį įsiklausančio, jį subtiliai girdinčio žmogaus situacija. Žodis patiria tą patį, ką ir žmogus, ir todėl jis gali būti net dramatiškiausio žmogaus likimo ženklas: „Pareis nušautas žodis, / sugrįš namo pakartas, / klebens duris išvytas“ („Dedikacija“). Suvokiame, kad čia žodis yra pokario žmogaus situacijoje.

Poetas tampa ir kalbos kūrėju: jis kalba taip, kaip „neleidžia“ gramatika: „Ir tada, kai žiūrėjau žaliai, / iš tenai, kai galvojau baltai…“ Bet tai leidžia poezija, didžioji kalbos kūrėja. Greta žodžio ir žmogaus svarbi žodžio ir medžio, žodžio ir žiedo paralelė. Žodis ne tik kenčia, bet ir žydi: „Ant lūpų žydėdamas supasi žodis“ („Lyg bitė žiede…“), iš žodžio ir medžio jungties atsiranda poetiškos metaforos: „žodžio medis“, „balso medis“, „pažinimo medis“.

Just. Marcinkevičiaus kūryboje ir svarstymuose išryškėja požiūris į gimtąją kalbą kaip į svarbiausią tautos turtą ir didžiausią žmogišką vertybę. Poetui svarbi atrama — gimtosios kalbos vertė. Jos ryšį su santaika ir žmoniškumu suvokė jau XVI a. lietuvių humanistai. „Dabar mūsų eilė“, — sako poetas.

Žinome, kokį įstabų himną gimtajai kalbai sudėjo vienas iš lietuvių literatūros pradininkų — M. Daukša. Justinas Marcinkevičius jo „Prakalbos“ ištrauką panaudojo „Katedroje“, norėdamas labiau atkreipti į ją dėmesį ir taip svarstydamas „Dienoraštyje be datų“:

 

<…> būtina bent jau gražiausią, poetiškiausią Prakalbos dalį („Ne žemės derlumu…“) dėti į vidurinės mokyklos vadovėlius, žinoma, aptariant jos parašymo aplinkybes, istorinę situaciją, humanistinius ir meninius privalumus.

 

Kalba turi ne tik dabartį, kaip žmogus, kaip tauta, bet ji turi ir savo istoriją. Lietuvių kalbos istorija sunki, dramatiška. Seniausia gyva indoeuropiečių kalba jaučia savo išnykusios sesės — prūsų kalbos — likimo grėsmę. Štai eilėraštis „Kalba“:

 

O kartais ji stovi,

juoda skara apsigobus,

prie pustuščio

prūsų kalbos kapo.

 

Sunku ir tylėti,

ir verkti.

 

Kalba ėjo iš kartos į kartą, iš motinų lupų dygdama ir vaikuose pasisėdama. Kalbėti gimtąja kalba yra džiaugsmas. Džiaugsmas pašaukti, džiaugsmas atsiliepti — tai didysis žmonių bendrumo ir žmogaus bendrumo su gamta bei pasauliu jausmas. Bet ne tik džiaugsmas. Tai ir skausmas prie kapo, išsakomas, išverkiamas ir ištylimas. Žmogaus ir kalbos jungtis įprasminama pustuščiu prūsų kalbos kapu, prie kurio juoda skara apsigobusi stovi lietuvių kalba. Kalbos

kapas — ypatinga žmogiškumo drama. Todėl „sunku ir tylėti, ir verkti“.

Žodis neatskiriamas nuo žmogaus, žmogus — nuo pasaulio: gerųjų žodžių kryptimi žmogus auga („su paukščiais augdamas į dangų“), o augdamas plečia pasaulį. Taip teigiama programiniame poeto eilėraštyje „Gerųjų žodžių kryptimi“. Taigi žodis, kalba, kalbėjimas Just. Marcinkevičiaus kūryboje neatskiriamas nuo žmogaus, žmoniškumo, nuo gamtos, istorijos. Kalba yra kiekviename žmoguje, ir kiekvienas žmogus yra kalboje. Kalba yra didysis žmonių bendrumo ryšys.

Žodžių sąšaukos, kūrybiniai sumanymai, jų likimai analizuojami „Dienoraštyje be datų“. Tai filosofinių-estetinių poeto svarstymų apie gyvenimą, kūrybą, laiką knyga, susidedanti iš atskirų fragmentų, sudarančių dienoraščio ar užrašų knygutės įrašų įspūdį. Čia įdėti ir atskiri poeto pasisakymai apie poeziją, pokalbiai su kritikais. Pratarmėje paaiškinama:

 

Ši knyga išaugo iš užrašų knygelių, kur retkarčiais pasižymėdavau kokią mintį, įspūdį, išgyvenimą, palyginimą, metaforą, temą straipsniui, minties ar jausmo kryptį eilėraščiui… Geriausiai ją ir apibūdintų pavadinimas: dienoraštis.

Tačiau — dienoraštis be datų.

 

„Dienoraštyje be datų“ yra autobiografinių nuotrupų, gražių gimtinės apibūdinimų, kūrinių eskizų, atskirų kūrinių genezės punktyrų. Ši knyga gali būti ir įvadas į poeto kūrybą, ir kūrybos apibendrinimas. Įdomiausi šie fragmentai: „Man buvo keturiolika metų…“, „Nereikia dievinti žmogaus…“, „Poetą visada lengviausia rasti gamtoje…“, „Pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą“, „Pareiga būti žmogum“, „Mažvydu“ baigiau draminę trilogiją“, „Aš dar užtikau liaudies dainą gyvą“, „Poezija man visada buvo gimtasis kraštas…“, „Priklausau prie tų žmonių…“, „Vienatvė žmogui…“, „Tik dabar matau…“

 

Eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“

 

Eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ buvo išleistas 1978 m. Poetas teigia, kad kurdamas šią lyrikos knygą ieškojęs žodžio, kuris taptų savotiška etine rinkinio programa. Pasirinko žodį gerumas. Eilėraščiuose stengėsi perteikti ir tuomet pajaustą vienovės su viskuo jausmą („Ką sakau apie save, iš tikrųjų sakau apie tave. Ką sakau apie tave ir save — sakau apie gimtinę. Apie žvaigždę ir ašarą.“), atsivėrusias žodžio galimybes. Šis rinkinys pasirodė sovietiniais metais, tad derėtų nepamiršti istorinio eilėraščių konteksto — po pasakytu žodžiu tuomet slėpdavosi nepasakyta, bet iš prasminių akcentų numanoma mintis.

Rinkinį sudaro trys skyriai: „Su klausančia ir klausiančia dvasia“, „Žvaigždė ir ašara“, „Gerumas tas gyvenimas“ ir epilogas „Septynios meilės elegijos“. Visi skyriai pradedami eilėraščiais — moto, esmingai nusakančiais temas.

Pirmo skyriaus centras — žmogus, suvokiantis esąs gamtos kūrinijos, visatos dalis („širdy — su žmonėmis, balse — su paukščiais ir akyse — su dangumi“). Pačiame pavadinime įvardijama to žmogaus būsena: jis įsiklausantis ir klausiantis, tai rodo veržimąsi į pažinimą.

Antrame skyriuje poetizuojama gimtinė — „likimų lopšys“. Poeto skausmas dėl dramatiškos tėvynės būties viename šio skyriaus eilėraštyje išsilieja viltingu kvietimu: „nieko tavęs neprašau / tik nenutildama šauk“ ir įsipareigojimu ją „giedoti“, t. y. perteikti tėvynės šauksmą kūryboje. Kalbančiojo ir tėvynės santykį išgrynina įvairiasluoksnė žvaigždės ir ašaros simbolika. Žvaigždė — tai šviesa tamsoj, vilties ir likimo ženklas, o ašara reiškia tyrumą ir skaidrumą, ji atsiranda iš džiaugsmo arba iš skausmo, abudu šie jausmai eilėraščiuose įprasminami kaip dvasinio išgyvenimo — graudulio — proveržis. Žvaigždės ir ašaros „susiliejimas“ — tai harmoningo dangaus aukštybių šviesos ir žmogaus sielos švytėjimo akimirka.

Trečiame skyriuje „Gerumas tas gyvenimas“ apmąstoma gyvenimiškoji patirtis, pasigirsta užuominų apie artėjantį „Kažką“, dažnėja vakaro motyvas. Gyvenimas filosofiškai apibendrinamas kaip svaiginantis gurkšnis vyno. Atsakymu į visus kilusius klausimus įvardijama dangaus ir širdies giedra, ateinanti su aušra, rugių žydėjimu, baltapūkio kūdikio žingsniais.

Rinkinio epiloge himniškai šlovinama meilė. Eilėraščiai primena maldą, biblines psalmes (Dievo šlovinimo giesmes). Apskritai meilė yra viso rinkinio bendroji jungtis, nes ji ir lemia gerumą.

 

Eilėraščio „Gerųjų žodžių kryptimi“ interpretacija

 

Gerųjų žodžių kryptimi

praplėsk pasaulį,

padaryk jį

vienu gyvenimu gilesnį.

 

Čia krinta vargšės mūsų viltys

ir nieks jų nerenka.

Kaip lapai po žodžiais

čeža mūsų mintys.

 

Stovėdamas tarp jų,

esi tu žemės medis, nes viršūnė

nuo vakar lig rytoj

siūbuoja.

 

Bet šaknys daug giliau.

Iš ten sapnai  ir liūdesys iškyla.

Tamsus tenai buvimo auksas.

 

Sakau, kam nors ir tu gražus,

su paukščiais

augdamas į dangų

gerųjų žodžių kryptimi.

 

 

Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Gerųjų žodžių kryptimi“ parašytas vadinamojoje Brežnevo epochoje (1978), kai lietuvių literatūra jau buvo pradėjusi atviresnį pokalbį su skaitytojais. Just. Marcinkevičiaus poezija buvo oficialiai pripažįstama ir spausdinama gana dideliais tiražais. Poetas ieškojo natūralios laikysenos, kuri leistų pasakyti norimus dalykus ir tuo pat metu apsaugotų nuo politinės cenzūros. Vienas iš tokios laikysenos variantų — jį būtent ir pasirinko poetas Just. Marcinkevičius — kvietimas dvasiškai tobulėti.

„Gerųjų žodžių kryptimi“ — tai ir eilėraščio pavadinimas, ir jo pirmoji bei paskutinė eilutės. Tad ši frazė yra labai svarbi. Pirmasis klausimas pradedant šio eilėraščio analizę ir turėtų būti bandymas aiškintis, ką gi tai reiškia? Kas yra „gerieji žodžiai“, kol kas galime tik abstrakčiai nujausti. Geras žodis apie ką nors yra teigiamas įvertinimas moraline prasme. Galima kelti pirmąją skaitymo hipotezę, kad „gerųjų žodžių kryptimi“ reiškia judėjimą moralinio kilimo link. Tolimesnis eilėraščio tekstas patikslins šią pradinę nuomonę arba teks ją pakeisti.

Bet kokio eilėraščio analizę pradedame nuo kalbėjimo situacijos įvardijimo; kas ir kam kalba, kaip galėtų būti įsivaizduojamas lyrinis subjektas?

Iš pradžių suregistruokime visas veiksmažodines žodžių formas ir įvardžius, kurie leidžia ką nors pasakyti apie lyrinį subjektą ir tą arba tuos, į ką jis kreipiasi. Pirmoje strofoje liepiamoji veiksmažodžių forma „praplėsk“ ir „padaryk“ rodo, kad kreipiamasi gana intymiai — tu praplėsk, — o kvietimas yra gana įsakmus. Antroje strofoje kalbama apie „mūsų viltis“ ir „mūsų mintis“. Tai reiškia, kad čia kalbama ne vien savo, bet ir kolektyvo vardu. Trečiojoje strofoje dar nauja forma: „Stovėdamas… esi tu“. Jeigu eilėraštyje būtų aiškiai pasakyta, į ką yra kreipiamasi, šią frazę galėtume laikyti visai paprasta. Tačiau taip nėra ir todėl reikėtų šioje vietoje būti atsargiems. Ar pasakymas „esi tu“ būtinai yra kalbėjimas apie kitą žmogų? Kartais šitaip galima pasakyti ir apie save. Tai būdinga toms gyvenimo akimirkoms, kai žmogus tarsi iš šalies pažvelgia į save. Iš pradžių atrodo, kad kreipiamasi į ką nors, kas yra artimas, nes vartojama „tu“ forma. Ketvirtoji strofa, atrodo, nieko naujo apie mums rūpimus dalykus nesako. Penktos strofos pirmoji eilutė vėl mums svarbi: „Sakau, kam nors ir tu gražus…“ Šioje frazėje pirmu žodžiu kalbantysis atkreipia dėmesį į save, o po to kreipiasi vartodamas antro asmens įvardį „tu“. Dabar apibendrinkime šiuos duomenis: iš pradžių antruoju asmeniu į kažką kreipiamasi, po to kalbama „mes“ vardu, dar vėliau kreipiamasi į kažką vadinant jį „tu“, o eilėraščio pabaigoje vėl matome panašų kreipimąsi ir netiesioginį paties kalbančiojo pasirodymą. Minėjome, kad kreipimasis į kitą sakant „tu“ gali reikšti kreipimąsi į save patį (prisiminkime poetinį kalbėjimą antruoju asmeniu).

Tolesnis analizės žingsnis turėtų būti laiko ir erdvės figūrų suregistravimas. Pradėkime nuo erdvės nuorodų. Pirmoji eilutė „Gerųjų žodžių kryptimi“ yra moralinio tobulėjimo metafora, ji remiasi erdvine figūra, — moralinis tobulėjimas tradiciškai suvokiamas kaip kilimas aukštyn. Toks šios metaforos turinio šaltinis yra krikščioniškas dieviško dangaus ir pragaro gelmių atskyrimas.

Pirmoje strofoje matome du kvietimus: praplėsti pasaulį ir padaryti jį gilesnį. Pridūrus pirmoje eilutėje nurodytą ir jau aptartą kryptį galima pasakyti, kad kviečiama judėti ir į viršų, ir į apačią (gylį), ir į plotį. Šios erdvinės nuorodos tampa metaforos dalimi, pavyzdžiui, padaryti pasaulį vienu gyvenimu gilesnį yra gana barokiška metafora, nes jungiama erdvinis konkretumas ir labai abstraktus bei neįprastas to gilumo matmuo — „vienu gyvenimu“. Kol kas, remiantis tik pirmąja strofa, šios metaforos turinys nėra labai aiškus; galima tik pasakyti, kad kviečiama judėti visomis kryptimis ir kad tarp šių krypčių nėra aiškios hierarchijos. Taigi judėjimas į apačią arba į gilumą priklauso tam pačiam pasaulio ribų praplatinimui kaip ir judėjimas į viršų. Vadinasi, eilėraštyje nesilaikoma tradicinio viršaus ir apačios supriešinimo, aiškaus jų įvertinimo.

Pirmoji strofa skamba kaip labai abstrakti žmogiško tobulėjimo programa, kaip noras kažką pakeisti, bet dar visai nebuvo kalbama apie tai, kas norima keisti.       Antroji strofa prasideda konkretinančia vietos nuoroda „čia“. Pridurkime dar laiko nuorodą — esamuoju laiku parašytą veiksmažodį „krinta“, kuris reiškia dabarties laiką, ir turėsime labai svarbų laiko ir erdvės tašką — kažkas čia ir dabar krinta. Vadinasi, čia šnekama apie sutampantį su pačiu kalbėjimu laiką ir vietą. Pirmojoje strofoje judėjimas gilyn buvo teigiamai vertinamas, eilėraščio subjektas primygtinai kvietė pagilinti pasaulį, o antroje strofoje kritimas žemyn pateikiamas kaip tradiciškai neigiamas judesys. Skirtingas tos pačios erdvinės krypties vertinimas neturėtų stebinti; abi šios erdvinės nuorodos, arba figūros, į kuriamus vaizdus įsilieja iš jau minėtų skirtingų kontekstų. Antrosios strofos vaizdas taip pat metaforinis; viltys krinta kaip lapai, antroji metafora dar komplikuotesnė, bet ją turbūt galima suprasti tokiu būdu — mintys čeža po žodžiais kaip nukritę lapai, kitaip sakant, mintys tampa bevertės kaip nukritę lapai, jos lieka paslėptos po žodžiais kaip po lapais. Žodžiai „viltys“ ir „mintys“ yra rimuojami, abu juos lydi daugiskaitinės įvardžio formos „mūsų“, taigi juos reikėtų laikyti artimais, — tai yra vadinamieji kontekstiniai sinonimai, nes kitu kalbiniu atveju šie žodžiai nėra sinonimai. Tad antrojoje strofoje kuriamas krintančių nuo medžio lapų vaizdas, kuriam antrina kažko paslėpto po lapais vaizdas. Kritimas žemyn yra neigiamai vertinamas (apgailestaujama, kad „krinta vargšės… viltys“), o apie buvimą po žodžiais (kaip po lapais) irgi kalbama su apgailestavimu.

Trečioji strofa prasideda nelabai aiškiu teiginiu „Stovėdamas tarp jų…“ Manytume, kad čia yra tęsiama praeitos strofos vaizdinė tema — kažkas stovi tarp nukritusių vilčių kaip tarp nukritusių lapų ir tarp čežančių kaip nukritę lapai minčių. Antroji eilutė paremia šitokį skaitymą: tas, kas stovi, yra medis. Vadinasi, antrojoje strofoje prasidėjo vaizdinė medžio tema, kuri yra toliau plėtojama trečiojoje strofoje. Frazė „žemės medis“ reikalauja atskiro komentaro. Poetas savo eilėraštyje panaudoja tuo metu lietuvių poezijoje populiarų pasaulio medžio simbolį. Ši figūra į literatūrą atėjo iš mitologijos tyrinėjimų, ji išreiškė svarbią idėją. Pasaulio medis tautosakoje, mitologijoje yra suvokiamas kaip pasaulio centras, sujungiantis aukštybes ir gelmes, kitaip sakant, pasaulio medis leido sulyginti judėjimo į viršų ir judėjimo į apačią vertinimus. Jau buvo minėta, kad viršaus ir apačios hierarchija bei labai griežtas supriešinimas būdingas krikščioniškajai tradicijai, o pasaulio medis, priklausantis pagoniškajai kultūros tradicijai, leidžia griežtai vertybiniu požiūriu nesupriešinti viršaus ir apačios. Papildomas argumentas, kad Just. Marcinkevičiaus eilėraščio „žemės medį“ reikėtų suprasti kaip pasaulio medžio atitikmenį, yra trečiojoje eilutėje pateiktos laiko nuorodos: „nuo vakar lig rytoj“. Kitaip sakant, to medžio viršūnė siūbuoja amžinai, kaip amžinas yra ir mitologinis pasaulio medis.

Ketvirta strofa tęsia medžio temą; ką tik buvo minėta medžio viršūnė, o dabar kalbama apie šaknis ir apie tai, kas yra gilumoje. Tradicinis pasaulio medis turi tris dalis: viršūnė (ji susisiekia su dangiška sfera), vidurys (tai yra žemiškoji sritis, apie ją buvo užsiminta kalbant apie lapus) ir šaknys (susijusios su tuo, kas yra gilumoje. Gilumos reikšmę aiškiau galima suvokti lyginant su viršumi. Jeigu viršus tradiciškai, kaip ir Just. Marcinkevičiaus poezijoje, išreiškia šviesiuosius žmogaus gyvenimo pradus, jo dvasingumą, sielos polėkį, moralines vertybes, tai apačia, arba giluma, sietina su paslaptimi, kūniškumu, instinktais, su tuo, kas sudaro antrąją žmogiškumo pusę. Ši viršaus ir apačios priešstata ne kartą minima Just. Marcinkevičiaus kūryboje; prisiminkime dramą „Mažvydas“, kurioje ąžuoliuko sodinimo scenoje Mažvydas kalba apie šaknų ir šakų simboliškumą:

 

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.

Klausyk, bet juk tai velniškai gražu!

Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.

 

Aptariamame eilėraštyje medžio viršuje buvo „viltys“, kurios kaip lapai krito žemyn, iš šaknų kyla „sapnai ir liūdesys“. Liūdesys reiškia nusivylimą, bet sapnai gali būti siejami ir su viltimi, tad apačioje esama ir vieno, ir kito. Svarbiausia, kad ketvirtos strofos trečioji eilutė įvertina šią vilties ir nevilties būseną: „Tamsus tenai buvimo auksas“. „Tamsumas“ moralinių vertinimų prasme nėra gera spalva, bet jis siejamas su „auksu“, kuris visuomet išreiškia aukščiausius teigiamus vertinimus, taigi tamsumo ir aukso jungimas rodo aptariamos būsenos prieštaringumą, bet ir pozityvų jos vertinimą. Matome, jog erdvinis vaizdo vertinimas remiasi dviem verčių sistemomis: vienoje apačia yra neigiama, kitoje apačia įgyja tegul ir prieštaringų teigiamų bruožų.

Penktoji strofa netiesiogiai pratęsia medžio temą; minimi paukščiai, bet turima galvoje medžio viršūnė, kuri stiebiasi į dangų. Ši strofa iššifruoja ir pirmąją eilėraščio frazę „gerųjų žodžių kryptimi“ bei patvirtina mūsų spėjimą, kad tai kryptis į viršų, į dangų.

Tolimesni interpretacijos žingsniai turėtų sujungti lyrinio subjekto temą ir erdvės, laiko nuorodas bei jų vertinimus. Dabartinė subjekto būsena išreikšta antrąja strofa, kurioje kalbama apie krintančias kaip lapai ir tampančias bevertėmis viltis. Kad apie tai kalbama visų vardu, atskleidžia du kartus minimas įvardis „mūsų“. Lyrinio subjekto ši būsena nepatenkina, todėl pirmoji strofa ir prasidėjo kvietimu praplėst pasaulį į viršų ir į apačią. Plačiau komentuojamas buvimas gilumoje, jis yra tarsi energijos šaltinis judėjimui į viršų, dvasinio tobulėjimo, „gerųjų žodžių“ link. Beje, kokios nors išorinės jėgos, paverčiančios viltis beverčiais lapais, nėra minimos. Subjekto nepasitenkinimą kelia tai, kad per mažai einama į gilumą, per mažai krypstama į dangų. Taigi situaciją galėtų pakeisti gyvenimo intensyvinimas, asmeninis žmogaus tobulėjimas.

Čia reikėtų keliais bruožais apibūdinti sovietinio gyvenimo savitumą. Sovietinis gyvenimas buvo ne tik politinė ir tautinė priespauda, kasdienybėje jis reiškėsi ypatingu pilkumu ir beveidiškumu. Vienodi blokiniai namai, vienodi nepatogūs (ir dar deficitiniai) automobiliai, vienodi dulksvų spalvų rūbai, vienodi kvapai, vienodi tik kelių rūšių maisto produktai parduotuvėse ir kavinėse, priverstinis vienodas galvojimas, asmeninės iniciatyvos slopinimas, bet kokio originalumo ir individualumo žlugdymas. Tai sovietinio gyvenimo terpė eiliniam žmogui, kurį siekta padaryti sistemos sraigteliu, norima, kad jis pasijaustų menku, nieko nesugebančiu. Kaip tik nuo šio beveidiškumo ir gyvenimo pilkumos kviečiama atitrūkti Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje.

Lieka atsakyti į pagrindinį šio eilėraščio užduotą klausimą — ar kalbantysis kviečia kitus, ar save? Jau aptarėm, kodėl antroje strofoje pasirinkta daugiskaitinė įvardžių forma. Visame eilėraščio tekste tobulėti tarsi kviečiami kiti, bet tos pačios frazės gali būti skirtos ir sau. Nėra abejonės, kad kvietimas lieka labai abstraktus („praplėsk“, „padaryk… gilesnį“), o kai ketvirtoje strofoje kalbama apie „šaknis“ ir „buvimo auksą“, atrodo, kad remiamasi asmeniniu patyrimu. Tad šį eilėraštį galima perskaityti ir kaip kvietimą, adresuotą kitam (nes kreipiamasi į „tu“), ir kaip savęs paties įtikinėjimą judėti „gerųjų žodžių kryptimi“. Paskutinės strofos pirmoji eilutė yra šitų norų, siekiamybės įvertinimas: „Sakau, kam nors ir tu gražus…“ Jeigu būtų kalbama ne apie save, galima būtų pasakyti tiesiai, jog toks žmogus lyriniam subjektui būtų gražus, nes tas, kas kviečia kokiam nors veiksmui, turi tą veiksmą įvertinti. O dabar vertinimas iš dalies atiduodamas kitiems („kam nors… gražus“), vadinasi, laukiama savojo įvertinimo. Vis dėlto reikia pripažinti abi šio eilėraščio perskaitymo galimybes — kreipiamasi ir į kitus, kreipiamasi ir į save.

 

Spustelėję čia (raskite ir spustelkite poeto pavardės nuorodą), galite paklausyti paties poeto skaitomo ką tik aptarto eilėraščio, išgirsite ir kitų eilėraščių.

 

Poetas laiko įtampoje

 

Esminis Just. Marcinkevičiaus kūrybos laikas yra tarp 1968 ir 1978 metų. Intensyvųjį dešimtmetį atveria eilėraščių rinkinys „Liepsnojantis krūmas“ bei poetinė drama „Mindaugas“. Iš kitos pusės įrėmina poetinė drama „Mažvydas“ ir eilėraščių knyga „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Vienu metu poetas labai domėjosi Lietuvos valstybės ir kultūros istorija ir rašė lyriką. 1975 m. išėjo sutelktinis tomas „Eilėraščiai. Mažosios poemos“. Jame yra didelis skyrius „Po aukštąja žvaigžde“, kurį pradeda eilėraštis „Tai gražiai mane augino…“ Eilėraščiais tarsi einama pasitikti tautosakos, tarsi gaivinamas jos balsas: tyliais kreipiniais („Pareik nuo kalno, rugeli…“ — „Rugiapjūtė“; „Panemunių paukšteli žalias…“ — „Važatkiemis“), liaudiškais krikščionybės vaizdiniais („Septyni kalavijai / susminga į tylinčią širdį“ — „Budynės“), tyliais atodūsiais („Iš mano meilės tu mane pažinsi…“ — „Atodūsis“), kraštovaizdžio elementais („Su vėjais eini, su Nemunu…“ — „Kraštovaizdis“), tėviškės kaip didžiausios vertybės išpažinimu („O tėviške, laukų drugeli margas!“ — „O tėviške…“), seniausių liaudies dainų žodžių pakartojimais („Mėnuo, sakau, / saulužę vedė, sakau, / pirmą pavasarėlį“ — „Poezija“).

Žmogaus dvasia šiuose eilėraščiuose atrodo pasislėpusi nuo grubios tikrovės pati savyje, tyloje, meilėje, atodūsyje, kultūroje. Ji yra seseriška žolei („Sesuo tylioji, rudenine žole!“), žvaigždei („Sesuo tylioji, žvaigžde rudenine!“), ji žino, kas yra atgaila. Stipri dvasinė energija gražiai suderina žodžių garsyną:

 

Pilkai plevena pelenų spalva.

Žvarbi žvaigždė į begalybę baugią.

Nulinksta nusikaltusi galva, —

ir atgaila ją grauduliu apgaubia.

( „Atgaila“)

 

Jaučiant dvasios galią, neįmanoma, kad neiškiltų laisvės problema. Trijų eilėraščių ciklas „Kaip laisvė“ sukurtas 1974 metais. Visuose trijuose eilėraščiuose laisvė susieta su skaudžiu negalimumu; pirmajame šią situaciją pažymi tragiškai nusvirusios rankos, antrajame — „kaip akmuo, / šalikelėj sukniubęs“, trečiajame — „kaip giesmę / gerklėje / mirtis uždaro“. Laisvės erdvė yra tragiškos mirties erdvė. Ciklas yra tarsi lyrinio „aš“ pasikalbėjimas su tėvyne. Tėvynė sako įsakmius žodžius: „— Stovėk, / kaip stovi laisvė“; „— Eik taip, / kaip eina laisvė“.

1969—1972 metais parašyta jau aptarta baladžių poema „Devyni broliai“. Būtent šiuo kūriniu poetas aktyviausiai dalyvavo toje ypatingoje lietuvių lyrikos situacijoje, kuri susiklostė dešimtmečių sankryžoje: poezija vis laisvėjo, vis labiau artėjo prie pačių skaudžiausių žmogaus ir tautos klausimų, o ideologiniai draudimai darėsi vis drastiškesni.

Intensyviausios Just. Marcinkevičiaus kūrybos laikas buvo sunkus. Bet poetas, nors ir darydamas nuolaidų, įstengė įveikti daugelį užtvarų, daugelį tarybinės literatūros tabu: Lietuva kaip valstybė, Lietuva kaip ilgaamžė istorija, Lietuva kaip krikščioniškas kraštas. Krikščionybės sąvokos ir tikinčio žmogaus pasaulėžiūros atramos iškyla ne viename Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje. Dar 1966 m. poetas rašė:

 

Man reikia nuo tėvo stalo

duonos juodos paragauti —

kaip tikinčiam, kurs privalo

ramybę ir atlaidus gauti.

(„Ten sniego dabar sulig vartais“)

 

Tyliai ir atkakliai Just. Marcinkevičius tvirtino: „Čia nieko mūsų nėra, / o viskas — mūsų vardu“. Ir tyliai skelbė žmogaus dvasios transcendenciją gamtos žodžiais: „Sakau, kažkas yra / tenai, kur saulė leidžiasi, kur žydi / ugnies žiedais nematoma giria“ („Rudens medis“).

Vytautas Kavolis, tyręs lietuvių sąmoningumą, pagrįstai teigia, kad „Lietuvoje turbūt populiariausią ankstesnės, maždaug 1955-1970 m. sąmoningumo struktūros išraišką randame Justino Marcinkevičiaus kūryboje“.

Laisvoje kultūros raidoje įtampa ir sankirta yra natūralus dalykas. Jų niekas neslopina. Lietuvoje viešai polemizuoti su E. Mieželaičio „Žmogumi“, kuris buvo tarsi kanonizuotas, buvo beveik neįmanoma. Tačiau polemika vyko. Just. Marcinkevičius septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sankryžoje kūrė kitokią stilistiką, kur viešumui priešinosi intymumas, garsumui — tylumas, internacionalumui — nacionalumas. „Nereikia dievinti žmogaus — tai jį demoralizuoja, paralyžiuoja moralines ir kūrybines jo pastangas, t. y. nužmogina jį“, — perspėjo Just. Marcinkevičius.

Ir pats Just. Marcinkevičius kėlė įtampą, į kurią reagavo jaunesnė poetų karta, ieškojusi jau kito kelio, vengusi tiesiai kalbėti apie meilę, gerumą, nenorėjusi pasitenkinti tiesos dalimi. Gal labiausiai ta įtampa juntama tarp Just. Marcinkevičiaus ir T. Venclovos. Ji keleriopa: gyvenimas savo žemėje prisitaikant ir savo žemės palikimas vardan laisvės, harmonizuojantis „aš — kiti“ ir savojo „aš“ išsaugojimas. V. Kavolis šią situaciją yra taip apibendrinęs: „Venclova ir Marcinkevičius — ryškiausios alternatyvos sovietinėj Lietuvoj subrendusiųjų sąmoningumui“. Viena alternatyva negalima be kitos. V. Kavolio teigimu, Just. Marcinkevičiui svarbiau meilė, o T. Venclovai — tiesa. Bet tai nėra pasirinkimas tarp blogio ir gėrio.

Būti laiko įtampoje yra sunku. Bet joje nebūti kūrėjui reiškia visai nebūti

 

Praktinės užduotys ir klausimai

  1. Ką Justino Marcinkevičiaus poezijoje laikytumėte tradiciniais klasikinės lyrikos elementais?
  2. Paaiškinkite rinkinio pavadinimo „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ metaforą.

 

104..Dramos samprata

Drama — literatūros rūšis, kuri nuo epikos ir lyrikos pirmiausia skiriasi tuo, kad joje vaizduojami įvykiai ir veikėjų santykiai atskleidžiami dialogais ir monologais. Anot dramaturgo Juozo Grušo, kuriant dramą reikia laikytis būtinų dramaturgijai dėsnių: „…griežtos įvykių ir charakterių vystymo logikos, labai šykščių, glaustų ir taiklių žmogaus vidaus atskleidimo priemonių. Dramos veikale ypač gerai reikia motyvuoti kiekvieną veikėjo poelgį ir kiekvieną žodį, rašant būtina daug kartų kelti klausimus: kodėl taip elgiasi, kodėl taip kalba, kodėl jis išeina, kodėl jaudinasi, kodėl kodėl… braukyti, rašyti ir vėl braukyti, kol pagaliau neliks nė vieno ,kodėl?’.“ Taigi dialoguose turi būti pateikta visa reikiama informacija dramos siužetui suprasti.

Klasikinės dramos veiksmas grindžiamas priežasties-pasekmės ryšiais, kryptingu ir dinamišku įvykių rutuliojimu. Dramos pradžioje (ekspozicijoje) paprastai išryškėja draminio veiksmo kolizija — susiduria priešingi veikėjų interesai, nuomonės, siekiai. Tuomet užsimezga konfliktas, kol galų gale pasiekiamas kulminacinis momentas ir vienokia ar kitokia atomazga. Draminis konfliktas ir veiksmas dvejopas: išorinis (veikėjų santykių ir poelgių raida) ir vidinis (savo ir kitų veikėjų elgesio apmąstymas). Dramos tekstas komponuojamas taip, kad kiekviena scena pastūmėtų veiksmą. Tai nulemia intrigos — veiksmo plėtojimasis, gudrūs, klastingi veikėjų kėslai, kuriais stengiamasi pakenkti priešininkams, peripetijos — netikėti veiksmo posūkiai (pvz., nelaukta žinia ar veikėjo poelgis), didinantys konfliktą ir veiksmo įtampą. Iš dialogų paaiškėja ir veikėjų būdo bruožai, kaip jie mąsto, ko siekia, ką išgyvena. Juos charakterizuoja jų pačių kalba ir kitų veikėjų požiūris, nemažai nuorodų galima rasti remarkose — autoriaus pastabose tekste. Aišku, dramoje nesiekiama pateikti visapusiškos charakteristikos, akcentuojama tik tai, kas geriausiai išryškina konfliktą.

Modernioji drama linkusi ieškoti įvairesnių formų, todėl nutolsta nuo klasikinės dramos. Ji komponuojama gana laisvai. Veiksmas iš dabarties gali būti nukeliamas į praeitį, po to vėl grįžtama atgal. Atskiromis scenomis virsta veikėjo prisiminimai, vizijos, sapnai. Bet tai irgi perteikiama veikėjų dialogais ar monologais, nes drama neturi pasakotojo. Moderniojoje dramoje vis dažniau atsisakoma vaizduoti tikrovę, o linkstama į sąlygiškumą, kuriami groteskiški ir absurdiški vaizdai, kur tikrovė suprantama perkeltine prasme.

Modernėjant teatro menui, drama darosi vis mažiau savarankiška, spektakliuose daug dėmesio skiriama mimikai, judesiui, šviesos ir garso efektams, scenografijai. Režisierius, įgyvendindamas savo sumanymą, neretai tekstą kupiūruoja, netgi iš esmės keičia jo prasmę. Dramaturgas, rašydamas dramą, kelia svarbias savo gyvenamojo meto problemas, jam rūpimus klausimus, o režisierius, kurdamas spektaklį, tą tekstą interpretuoja, kartais suteikia jam netikėtų reikšmių, nes laikas savaip diktuoja akcentus. Taip drama įgyja naujų prasmių. Lietuvių teatro istorijoje šiuo požiūriu įdomūs Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ spektakliai. Sovietiniais metais spektaklio pabaigoje vis garsiau skiemenuojamas žodis „Lietuva“ daugelio žmonių širdyse buvo suvokiamas kaip protestas prieš sovietinę santvarką, stiprėjanti laisvės viltis, o 1997 m. Algirdas Latėnas, kurdamas spektaklį jau nepriklausomoje Lietuvoje, pasirinko kitokią pabaigą — vaikams pamokoje užčiaupiamos burnos, kad tuščiai ir banaliai netartų žodžio „Lietuva“.

Kai kurie režisieriai, repetuodami spektaklius, kviečiasi dramaturgus bendradarbiauti. Pastarieji, atsižvelgdami į pastabas, nurodytas teksto vietas perkuria iš naujo. Taigi drama kelyje į sceną patiria įvairių išbandymų. Neatsitiktinai modernusis teatras dažnai vadinamas režisieriaus teatru.

Pirmųjų pokario dešimtmečių drama

 

Laisvą lietuvių dramaturgijos, kaip ir visos literatūros, raidą sutrikdė 1940 m. Lietuvos aneksija. Ypač nepalankus laikas menui buvo pirmieji pokario dešimtmečiai. Lietuvių dramaturgija, atkirsta nuo Europos teatrinės minties, kurį laiką negalėjo tęsti netgi savų tradicijų, nes privalėjo laikytis sovietinės ideologijos primesto modelio.

Sovietinėje Lietuvoje pirmiausia suklestėjo realistinės psichologinės, buitinės dramos žanrai. Pokario metais stigo profesionalių dramaturgų (kaip ir režisierių, aktorių): vieni buvo emigravę į užsienį, kiti ištremti į Sibirą, o likusieji Lietuvoje turėjo taikytis prie naujų reikalavimų. Sovietiniai dramaturgai privalėjo vadovautis „tikslaus tikroviškumo“ principu, nepamirštinas buvo ir konkretus orientyras: „priešakinis žmogus — komunizmo statytojas“. Daugelyje to laikotarpio dramų tiesiogiai deklaruojamos socialistinės idėjos, vyrauja realistinis, netgi natūralistinis vaizdavimas, akivaizdus buitiškumas, banalokas siužetas. Veikėjai irgi trafaretiški: komunistas pogrindininkas, valstietis, kovojantis dėl kolūkių kūrimosi, ir pan. Tai liudija vienpusišką, lėkštą meno supratimą ir, žinoma, didelį lietuvių dramaturgijos nuosmukį.

Bene didžiausio pasisekimo tais laikais susilaukė Boriso Dauguviečio komedija „Žaldokynė“. Jos populiarumą lėmė ne tiek pats siužetas, kiek režisierė Kazimiera Kymantaitė ir šmaikščiai vaidinantys aktoriai. Žiūrovai spektaklį labai pamėgo. Kymantaitė ne kartą jį atnaujino, suaktualindavo atsižvelgdama į laiko pokyčius, aktoriai praturtindavo žaismingomis improvizacijomis, tad „Žaldokynė“ vaidinama dar ir šiandien.

Juozo Miltinio teatras

Vienas pirmųjų, priešindamasis tradicijai, teatrą — „publikos linksmintoją“ ir „moralizuotoją“ — imasi keisti režisierius Juozas Miltinis. Dar iki karo Miltinis studijavo Paryžiuje, Šarlio Diuleno teatro mokykloje, klausėsi meno paskaitų Sorbonos universitete, susipažino su Londono režisierių kūryba. Grįžęs į Lietuvą, jis subūrė vienminčių aktorių trupę ir nuo 1940 m. ėmė vadovauti Panevėžio dramos teatrui. Miltinio spektakliams suprasti reikėjo išprususio ir mąstančio žiūrovo. „Mūsų žiūrovai pradžioje visai nėjo jų žiūrėti. Tokiuose vaidinimuose reikia intensyviai galvoti, nėra ten smegenims poilsio. Žiūrovai norėjo gyvenimiškų veikalų“, — skundėsi režisierius, bet nepasidavė publikos įgeidžiams. Palengva jis įtvirtina intelektinės dramos, keliančios egzistencines žmogaus ir visuomenės problemas, repertuarą. Savo spektakliais jis ugdė žiūrovų estetinį skonį, mokė asociatyviai mąstyti, suprasti sąlygiškas raiškos formas, suvokti scenoje įprasminamą gyvenimo filosofiją. Miltinis lietuvių teatre sukūrė visuminę aktoriaus meistriškumo, scenografijos, muzikos, apšvietimo dermę ir tuo Juozas Miltinis išsiskyrė iš kitų. Ilgainiui žiūrovai perprato režisieriaus stilių — Miltinio teatru žavėjosi visa respublika. Jo spektakliai (Henriko Ibseno „Heda Gabler“, Šekspyro „Makbetas“, Volfgango Borcherto „Lauke, už durų“, Juozo Grušo „Pražūtingas apsvaigimas“, Sofoklio „Karalius Edipas“ ir daugelis kitų) garsino Lietuvą ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienyje. Miltinis neabejotinai turėjo įtakos ir lietuvių dramaturgijos raidai, ypač Juozui Grušui.

 

Istorinės poetinės dramos suklestėjimas

 

Lietuvių dramaturgijos atgimimas siejamas su Juozo Grušo istorine drama „Herkus Mantas“, ypač su Kauno dramos teatre 1957 m. pastatytu spektakliu (rež. Henrikas Vancevičius). Istorinės dramos šuolis nėra atsitiktinis. Iš mokyklinių vadovėlių, studijų programų išguita Lietuvos istorija rado atgarsį scenoje, nes dramose vaizduojamą praeitį buvo nesunku tapatinti su sovietmečio tikrove. Metaforizuotas dramos tekstas dažnai skambėdavo kaip protestas prieš sovietinę okupaciją, palaikė tautinės savivokos jausmą, ugdė patriotinį nusiteikimą. Ezopinę kalbą žiūrovai greitai perprato ir lengvai „išlukštendavo“ simbolines dramaturgo mintis ar režisieriaus sukurtų metaforų daugiaprasmiškumą. Spektaklis — gyvas procesas, vykstantis čia ir dabar, tad ir griežčiausia cenzūra negalėjo numatyti, kaip spektaklio metu „kalbėsis“ dramaturgas, režisierius, aktorius ir žiūrovas. Cenzūros draudimai tik dar labiau kėlė teatro prestižą.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai — lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pagrindus tarpukario Lietuvoje dėjo Vincas Krėvė, Balys Sruoga, klestėjimo metas. Ryškiausi poetinės dramos pavyzdžiai — Grušo „Barbora Radvilaitė“, „Unija“, Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Poetinėje dramoje nesiekiama detaliai atkurti istorinės tikrovės, kartais suardoma įvykių chronologija: į dabarties veiksmą įterpiamos praeities, iškylančios kaip prisiminimai, scenos (pvz., „Mažvyde“ Vilniaus įvykiai). Įtaigumo suteikia eiliuota kalba, nes ji ritminga, pakili, už prozinę kalbą sąlygiškesnė ir metaforiškesnė, svarbus žodžiai joje pabrėžiami pakartojimu arba nukeliami į eilutės pabaigą. Visa tai leidžia glausčiau perteikti veikėjų išgyvenimus ir emocijas, išvengti buitiškumo, kasdieniškumo. Ypač reikšmingi monologai — juose atsiskleidžia veikėjo vidinis konfliktas, apmąstoma dramatiška jo būsena. Reikiamą veiksmui nuotaiką neretai padeda sukurti giedamos giesmės, choras. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ pabaigoje choro giedama giesmė skamba kaip meilės himnas, įprasminantis pagrindinę kūrinio idėją.

 

Kazio Sajos groteskas

 

Saja (g. 1932) lietuvių dramaturgijoje įteisino tragikomedijos žanrą. Tragikomedija iš esmės kuriama grotesko principu.

Groteskas — tai vaizdavimo būdas, kuriame derinama išmintis ir nelogiškumas, tikrovė ir išmonė, mėgstamas beprotybės motyvas, leidžiantis be apsimetinėjimo pasakyti tiesą apie melagingą pasaulį. Dramaturgas vaizduoja išgalvotą, sąlygišką pasaulį, bet jame kelia tikrovėje įsišaknijusias negeroves, ieško blogio priežasčių ir prognozuoja jo pasekmes, keliančias grėsmę žmogaus egzistencijai. Šis pasaulis absurdiškas, kupinas paradoksų — netikėtų ir keistų reiškinių, prieštaraujančių  sveikam protui, tad į jį žvelgiama su šypsena, kartais sarkastiška, bet pro juoką veržiasi dramatiška ir netgi tragiška gyvenimo pajauta. Taigi grotesko veiksmas alegoriškas — suprantamas ne tiesiogine, o perkeltine prasme.

Vienas ryškiausių grotesko pavyzdžių — Sajos drama „Mamutų medžioklė“. Karnavališkai apsirengę žmonės (Rylininkas, Čigonė, Vienuolė, Kaminkrėtys) eina ieškoti Džiaugsmo šventės — Fiestos. Pakeliui sutinka Storulį, siūlantį loterijos bilietus, įsimylėjėlių porelę, besivaidijančius Žmoną ir Girtuoklį, bet niekas taip ir neparodo kelio į Šventę. Netikėtai atsiradęs apsukrus Balionų pardavėjas greitai pasinaudoja žmonių („mažadvasių“) primityvumu ir patiklumu — papirkęs balionais, palenkia juos savo pusėn ir tampa vedliu. Greitai nusikratęs aklu, bet įžvalgiu, savanaudiškumą permatančių Rylininku, Balionų pardavėjas išprovokuoja Kaminkrėtį, kad pastarasis neštų jį ant sprando. Vėliau pasirodo dar viena žmonių grupė (Skėčių pardavėjas, Dryžuotas, Languotas, pikantiška gražuolė Mis-Pamatęs Mirk), irgi keliaujanti pagal bandos principą: „Vedlys žino, kur veda.“ Galų gale eidami per draudžiamą zoną visi įklimpsta į dervą, tačiau Rylininko siūlomas būdas susiimti už rankų ir išsigelbėti jiems nepriimtinas. Dramos pabaigoje šventės ieškantys žmonės pavadinami mamutais. Tuo pabrėžiama, kad žmoniškumas yra išnykęs kaip ir mamutai, o dabartinis žmogus vadovaujasi grobuoniškais instinktais, neturi „nei savo nuomonės, nei veido“, jam rūpi karjera ir jos siekia bet kokiomis priemonėmis. Zoną saugantis Sargas, vadinąs save „mamutų medžiotoju“, ragina visus vaduotis („Atsiklaupsiu prieš jus — padarykite Šventę!“), deja, bergždžiai. Abejingi vienas kitam, susitaikę su esama padėtimi žmonės lieka murkdytis dervoje — juos prarijusios kasdienybės liūne, taip ir nepraregėję, kad šventės kūrėjai yra jie patys. Siekis rasti šventę subliūkšta kaip tariamojo vedlio balionai. Tarsi maža vilties kibirkštėlė pabaigoje skamba Rylininko dainos žodžiai: „Turi būt Šventė! Ieškokim — yra!“

Palankaus skaitytojų ir kritikų atsiliepimo susilaukė ne viena Sajos drama: tai ir groteskinis triptikas „Oratorius, Maniakas, Pranašas Jona“, tragikomedija „Ubagų sala“, realistinė pjesė „Šventežeris“ ir kt.

 

 

Juozo Glinskio dramų „žiaurumas“

 

Glinskis (g. 1933) kūrė, kaip pats įvardijo, „pažinimo dramą“ — nors ir žiaurią, negailestingą, bet nieko neteisiančią ir nesmerkiančią, tik ieškančią tiesos. Glinskio dramos lietuvių teatro istorijoje pirmiausia siejamos su „žiaurumo teatru“, nors jo nuostatomis dramaturgas tiesiogiai nesekė. „Žiaurumo teatro“ teoriją sukūrė ir manifestais skelbė prancūzų režisierius ir aktorius Antoninas Arto (Artaud). Jis teigė, kad tai turėtų būti teatras, kuris priblokštų žiūrovus žodžio, gesto ir ekspresijos pliūpsniais. O svarbiausia — stimuliuotų gyvenimo geismą, grožio troškimą, nes sąmonė savaime viską paženklina žiaurumo atspalviais.

1970 m. dideliu kultūros įvykiu Kauno dramos teatre tapo Glinskio dramos „Grasos namai“ spektaklis (rež. Jonas Jurašas). Jame rodomas XIX a. kunigo ir poeto Antano Strazdo likimas. Veiksmas vyksta vienuolyno celėse, čia vykdomos drastiškos egzekucijos, girdėti maldavimai, riksmai, smūgiai. Dramos pradžioje sadistas ir cinikas psichiatras Mališevskis skaito Rusijos imperatoriaus slaptą laišką, raginantį įsteigti „ypatingo režimo GRASOS NAMUS, į kuriuos būtų uždaryti visi aršieji dvasininkai ir vienuoliai, kurie […] nerodo paklusnumo vyresnybei, […] serga susimąstymo, manijų ir kitomis aiškiomis ar neaiškiomis proto ligomis, […] skatina bjauriausią nepaklusnumą tarp piliečių ir kenkia didžiosios imperijos galybei ir jos piliečių gerovei […]“. Be abejonės, tai asocijavosi su sovietmečiu vykdomu kultūros genocidu. Tad režisieriaus Jurašo spektaklyje XIX a. vienuolyno aplinką, tramdymo krėslą galima buvo suvokti ir kaip savotišką sovietmečio KGB kamerų atributiką, tačiau tuomet buvo pavojinga viešai šitai pasakyti — kritikai lygino su fašizmo koncentracijos stovykla.

Strazdo charakteriu dramoje įkūnyta persekiojamo ir varžomo menininko lemtis. Strazdas jaučia pašaukimą kurti giesmes, jose aukština tiesą, gina nuskriaustuosius, todėl ponų ir valdininkų yra smerkiamas. Uždarytas į vienuolyno kalėjimą, jis išlieka savimi: nesiduoda paperkamas, nesutinka šlovinti „ciesoriaus“, pasisako už žmogaus laisvę ir orumą, pranašauja „pavasarėlį“ — naujus laikus. Į dramą įterpti poeto Strazdo eilėraščiai, giedama jo giesmė „Pulkim ant kelių“ suteikia lyrinės nuotaikos, grėsmingą ir skausmo persunktą atmosferą praskaidrina žmogiška šiluma ir švelnumu.

Po dešimties metų (1980) Kauno dramos teatre buvo suvaidinta kita Glinskio drama — „Kingas“ (rež. Jonas Vaitkus). Šįkart dramaturgas pabandė atskleisti nusikaltusių paauglių gyvenimą internate. Jame vyksta arši stipresniųjų ir silpnesniųjų kova, nes kiekvienas nori tapti kingu-karaliumi ir priversti kitus tarnauti. Dramoje gausu šiurkštumo, piktdžiugiško vulgarumo, šiurpą keliančių kankinimo scenų. Smurtui ir brutalumui priešinasi neseniai atvykęs berniukas Saulius, tačiau jis, neatlaikęs žiaurumo, žūsta. Ir dramos tekstas, ir Jono Vaitkaus režisūra (riksmas, kraujas, nuogi kūnai) anuomet šokiravo publiką, netgi buvo norima spektaklį uždrausti.

 

Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac!“

 

Ilgą laiką Vilniaus jaunimo teatre buvo vaidinama Šaltenio drama „Škac, mirtie, visados škac!“ (pastatyta 1978). Ją autorius sukūrė pagal savo paties apysaką „Riešutų duona“. Veiksmas vyksta pokario metais nedideliame miestelyje. Pagrindinio veikėjo Andriaus Šato vaikystės prisiminimuose (jie yra dramos pagrindas) atgyja „smagi ir graudi istorija apie karvę“, kurią jis, dar būdamas vaikas, pirko siekdamas sutaikyti savo tėvus su kaimynais Kaminskais. Atminty sugrįžta mokykloje kurtas spektaklis, pirmoji meilė Liukai Kaminskaitei, ilgesingai skamba seniai mirusio senelio iš anapus ataidintys žodžiai: „Kažkur čia pat… Ana, girdi… kaip daužosi ir spurda dar gyva, Andriuk, tavo vaikystės širdis…“ Naujoviškai atrodė autoriaus sprendimas į sceną išvesti neįprastą ir sąlygišką

veikėją — karvę. Šaltenis dramoje vykusiai supynė lyrinę gaidą su komiškumu ir ironija, sukūrė žaismingą istoriją apie nuoširdų vaiko troškimą pagražinti gyvenimą. Talentingai Dalios Tamulevičiūtės režisuotą ir nuotaikingai aktorių vaidinamą spektaklį žiūrovai labai mėgo, nes kiekvienas jame susitikdavo ir su savo vaikyste.

 

Išeivijos drama

 

Savitu keliu ėjo lietuvių išeivių dramaturgija, anuomet beveik nežinoma Lietuvoje. Jai atstovauja Antanas Škėma, Algirdas Landsbergis. Neįprastais atradimais įdomi avangardistinė Kosto Ostrausko kūryba. Jis išbandė simbolizmo ir absurdo dramos poetiką, plėtojo mažosios dramos, monodramos žanrus. Autorius drąsiai eksperimentuoja, personažus perkelia iš gerai žinomų literatūros kūrinių (pvz., Jūratė ir Kastytis, Hamletas, Don Kichotas) ar literatūros istorijos (Vaižgantas, Biliūnas, Sruoga). Ostrausko dramose tarsi stengiamasi dar kartą įsitikinti gyvenimo vertybių reikšmingumu, įrodyti jų aktualumą, tačiau tai daroma išvirkščiu būdu (valiūkiškai ir apgaulingai manipuliuojant pamatinėmis tradicijomis, apsimestinai abejojant neginčijamomis etinėmis normomis).

 

 

Šiuolaikinė drama

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių drama, tarsi garbingai atlikusi savo misiją ir netekusi maištininkės pozicijų, ima trauktis iš teatro. Ankstesnes dramas naujai statyti ryžtasi vos vienas kitas režisierius, o naujų beveik nekuriama. Tai kelia diskusijas, verčia mąstyti apie lietuvių nacionalinės dramaturgijos perspektyvą.

1998 m. surengiamas naujosios lietuviškos pjesės konkursas, 2003 m. ši akcija tęsiama Vilniaus jaunimo teatre. Tai padeda atrasti naujų dramaturgų: scenoje pasirodo Sigito Parulskio pjesė „P.S. Byla O.K.“, Mariaus Ivaškevičiaus „Malyš“, Liucijos Sintijos Černiauskaitės „Liucė čiuožia“ ir kt.

 

1998 m. almanacho „Teatras“ leidėja Rasa Andrašiūnaitė režisieriams uždavė klausimą, kodėl lietuvių dramos retai statomos teatruose.

 

Algirdas Latėnas:

Nepasakyčiau, kad lietuviška pjesė išnyko tik iš Jaunimo teatro repertuaro. Tai visų teatrų bendra bėda. Atėjo toks laikas, kai prie teatrų nebesiburia dramaturgai, kas buvo anksčiau. Kiekvienas teatras turėjo savus dramaturgus. Kodėl taip atsitiko, aš nežinau. Kol kas tik vienas Sigitas Parulskis bando kažką daryti su Oskaru Koršunovu. Dieve jiems padėk, kad tas jų ryšys nenutrūktų ir toliau jie sėkmingai bendradarbiautų.

Kodėl tyli dramaturgai? Nežinau. Gal kartais jie rašo „į stalčių“, gal reikia jiems kokių impulsų, pvz., dramos konkurso ar dar kažko.

Man asmeniškai labai gaila, kad iš Jaunimo teatro repertuaro išnyko Just. Marcinkevičiaus „Daukantas“ (rež. D. Tamulevičiūtė). Spektaklis buvo „nuimtas“ nuo scenos toli gražu dar „neišvaidintas“.

Tokie spektakliai kaip „Daukantas“ galėtų ilgai laikytis repertuare, juk kiekvienais metais ateina naujas žiūrovas. Tai ypač aktualu Jaunimo teatrui, kurio žiūrovai — daugiausia jauni žmonės. Jiems būtina matyti lietuvių dramaturgiją scenoje. Jei nerandame naujų pjesių, reikia branginti ir išlaikyti scenoje senuosius spektaklius.

 

Rimas Tuminas:

Lietuvių dramaturgijoje aš kol kas nerandu savo žmogaus — herojaus, kuris padėtų man perskrosti savo laiką, modeliuoti jį erdvėje. Man reikalingas partneris. Tik su juo galiu kurti maištingas situacijas arba siekti harmoningos sandaros. Būtent herojus yra mano partneris. Konkretus partneris ne visada sutampa su asmenybės sąvoka. […]

Herojus man padeda užčiuopti vilčių, jėgos ir nevilties centrą — „kaitos tašką“. Pjesėje visada turi būti tas nervas — „kaitos taškas“. Juk ne taip svarbu, kaip yra. Svarbiau suvokti, kaip galėjo būti arba kaip galėtų būti.

Mes dažnai apgaudinėjame save ieškodami vienatvės. Herojus — tai vienatvė! Jei jis yra — nieko ieškoti nebereikia.

[…] Herojus visada likimas. O tai suvokus jau prasideda teatras. Ieškau to, į ką galėčiau atsiremti — savo brolio Abelio. Gaila, bet savo brolį aš dažniau atpažįstu [pasaulinėje] klasikoje, o ne lietuvių dramaturgijoje. […]

 

Gytis Padegimas:

[…] Mūsų teatruose dabar lietuviška pjesė reta viešnia. Kodėl? Daug priežasčių, pabandysiu keletą įvardyti.

Galbūt tai nulemia du mūsų kompleksai, dvi nacionalinio charakterio silpnybės: mes dažnai linkę save nuvertinti, jaustis „mažais“, graužtis, kad nieko nesugebam. Stiprus ir servilizmas* (servilizmas — vergiškas paslaugumas, pataikavimas), pasireiškiantis daugelyje veiklos sričių. Jį formavo istorinės aplinkybės. Tiek metų buvome priklausomi nuo svetimųjų valios.

Tačiau mums netrūksta ir begalinio pasipūtimo, kai niekinama viskas, ką daro kitas. Visa tai matyti ir politikoje, ir kultūroje, ir ūkinėje veikloje. Jei dramaturgas rašo savaip, nepataikauja madingoms teatro kryptims, jis iš anksto „nurašomas“ ir pasmerkiamas. O tai trukdo normaliam lietuvių dramaturgijos raidos procesui. Teatro praktikai žino — jei nepavyks užsienio autoriaus pjesės pastatymas, niekas nepastebės, na, gal pakritikuos. Jei suklupsi statydamas lietuvišką pjesę — pakils tokia patyčių kruša, kad ilgam atims bet kokį norą rizikuoti. Egzistuoja lyg ir nuostata:

Lietuvoje būti dramaturgu ir ką nors vertinga sukurti — neįmanoma. Kaip pramonėje užsienio prekėms bandoma įvesti monopolį naikinant vietinius gamintojus, panašiai ir kultūros sferoje.

Antra vertus, dramaturgas negali įvaldyti scenos specifikos tiesiogiai su ja nesusidūręs. Neįmanoma išmokti plaukti stovint ant kranto ir žiūrint į vandenį. Užsienio autorių pjesės dažnai pranašesnės už mūsų amato išmanymu, įvairesniu realybės ir fantazijos klodų derinimu. […]

Kiekviena kultūringa nacija daugiau ar mažiau reflektuoja savo autentišką dvasinę patirtį teatro scenoje. Mes visiškai nustojome tai darę. […]

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų klasika buvo daugiau ar mažiau visa pastatyta. Naujas požiūris į ją taip pat turi subręsti. Todėl ir atsirado šis vakuumas.

 

Oskaras Koršunovas:

Jokiu būdu nesu nusistatęs prieš lietuvių dramaturgiją. Turiu tam tikrų minčių, svajonių ir apie klasiką, seniai puoselėju sumanymą pastatyti spektaklį pagal L Šeiniaus „Kuprelį“. Inspiravau Sigitą Parulskį rašyti pjesę, nes manau, kad teatrui naujos lietuviškos dramaturgijos atsiradimas tiesiog būtinas. Galiu pasakyti, kad mes su Sigitu jau galvojame apie naują pjesę, naują bendrą darbą. Sceninė patirtis, įgyta statant „P.S. Byla O.K.“, jam, kaip dramaturgui, buvo labai vertinga.

 

Eimuntas Nekrošius:

Būtų neteisinga sakyti, kad dėl to sau nesuku galvos. Tik einu lengviausiu keliu rinkdamasis pasaulinės klasikos veikalus, kurių statymas garantuoja tam tikrą sėkmę. Bet mintyse savęs dažnai klausiu — negi mes iš tikrųjų neturime ką parodyti pasauliui iš savosios literatūros? Mano manymu, statyti verta daug ką, bet tai, žinoma, tik žodžiai… Galbūt mes gėdijamės savosios literatūros, savo šaknų, įsivaizduojame esą primityvūs ir neįdomūs, nemokame kažko apibendrinti, bet tai netiesa. Mūsų literatūra — poezija, proza, dramaturgija — nė kiek nenusileidžia kitų tautų literatūroms, kaip ir mūsų rašytojai įžymiesiems pasaulio rašytojams. Tik kažkoks amžinas „mažųjų“ kompleksas trukdo mums pasijusti lygiaverčiams su kitų, didžiųjų šalių menininkais.

Praktinės užduotys ir klausimai

  1. Nurodykite dramos kūriniams būdingus bruožus.
  2. Surašykite svarbiausius žinomų Lietuvos režisierių argumentus, kodėl lietuvių dramos retai statomos teatruose. Su kuriais argumentais sutiktumėte, kuriems prieštarautumėte?

 

105. Poetinė drama „Mažvydas“

 

Pagrindinė Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos mintis — atskleisti tautos kūrybingumo prasmę: „Savo draminę trilogiją laikyčiau savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių ir prasidėjo tai, ką vadiname Lietuva: valstybės kūrimas („Mindaugas“), rašto ir knygos kūrimas („Mažvydas“), gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba („Katedra“).“ Just. Marcinkevičiaus poetinių dramų tekstas dažniausiai eiliuotas, veiksmas laisvai komponuojamas, jaučiama pakili intonacija, kuri kaitaliojasi su tragizmu, ironija, komizmu, mėgstama stilizuoti (pvz., giesmės „Mažvyde“). Keliamos kilnios ir taurios visuomeninės idėjos, jos aktualizuojamos daugiareikšme simbolika.

Poetinėje dramoje „Mažvydas“ išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas — istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Taigi pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo esmė. Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir krikščionybės sankirta, protestantų ir katalikų konfliktas. Simbolinę prasmę turi ąžuoliuko ir Nemuno įvaizdžiai: ąžuoliukas — tai dvasinės stiprybės ženklas, jo sodinimas atkartoja paties Mažvydo likimą, o Nemunas („pykčio upė“) perskiria Lietuvą į dvi dalis, nors ir viename, ir kitame krante gyvena tos pačios tautos žmonės. Mažvydas savo darbu — knygomis — tikisi sujungti abu Nemuno krantus.

Motyvuodamas temos pasirinkimą, Just. Marcinkevičius „Dienoraštyje be datų“ rašė:

 

Mažvydo asmenybė, jo idėja ir laikas seniai traukė mano dėmesį. Kontinentas, kurį jis atrado ir įdavė mums į rankas — didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga! Nežinau, ką galima padaryti daugiau žmonių labui, humanizmo ir pažangos, lietuviško žodžio labui. Argi ne jis suteikė mums balsą amžinybėje prakalbindamas mūsų širdis taip intymiai, šiltai ir betarpiškai: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“?

Istorija, deja, išsaugojo labai nedaug duomenų apie Mažvydo gyvenimą bei veiklą. Nežinoma net jo gimimo data ir vieta. Nedaug turime šaltinių ir paminklų, bylojančių apie to meto kultūrą ir buitį, socialinius, religinius, tautinius, kitus ideologinius vaizdinius. Todėl, restauruojant epochą ir žmones, ne sykį teko vadovautis analogija, pasiremti intuicija, fantazija.

Tačiau rašytojas — ne istorikas. Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė. Tariuosi suradęs ir supratęs Mažvydo žygdarbio pagrindinę idėją, nušvietusią jo gyvenimą ir veiklą negęstančia amžinybės šviesa. Mūsų dienų žodžiais tariant, tai būtų nacionalinės pareigos idėja… Jos apgaubta, istorijos apyaušriuose plaka tragiška, mylinti ir kenčianti, silpna ir galinga, maža žmogaus širdis.

 

Panašiai kaip Vydūno, ir Just. Marcinkevičiaus žmogus suvokia save per tautą, per jos kalbą, kultūrą, tradicijas. Žmogus ne tik priklauso tautai. Tauta yra gyva žmoguje, ji suteikia žmogui galimybę augti, bręsti, kurti. „Mindauge“ išsakyta ši ir lyrikai svarbi tėvynės ir žmogaus samprata: „O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes. / Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, / Tai ir tėvynė bus teisinga“. Poetinių dramų trilogijoje („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) labiausiai išsikristalizavo poeto požiūris į tautą, į jos istoriją kaip į niekad nesibaigiančią, besitęsiančią mumyse. Draminę trilogiją poetas suvokia kaip savotišką epą ar mitą — „apie mūsų pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių prasidėjo Lietuva. Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos, siekiau priminti skaitytojui ir žiūrovui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems“.

Trilogijos pavadinimas reiškia poeto norą apibendrinti tautos istoriją, akcentuoti jos reikšmingiausius momentus: valstybės, rašto, dvasinių vertybių kūrimą.

Just. Marcinkevičiui svarbiausia buvo parodyti, kad lietuvių tauta turi sudėtingą, dramatišką istoriją, kad valstybinio gyvenimo formos pradėtos kurti
prieš amžius.

Mažvydas“ (1977) — antroji Marcinkevičiaus trilogijos dalis (tarp „Mindaugo“ ir „Katedros“). Pagrindinis šio kūrinio veikėjas — pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.
Mažvydas davė lietuviams pirmąją knygą — „Katekizmą“ (1547). Dabar vis labiau ryškėja simbolinė šio darbo reikšmė. Mažvydas iš tiesų yra toks pat svarbus Lietuvai kaip ir Mindaugas: Mindaugas kūrė Lietuvos valstybę, Mažvydas vienijo jos dvasinę teritoriją. Lietuva per ilgai neturėjo savo rašto, kalbos, jos politinis elitas per mažai rūpinosi tautine kultūra.

„Mažvydą“ Marcinkevičius pavadino „trijų dalių giesme“. Vengė įsipareigojimo faktams. Giesmė čia vartojama apibendrinta senąja reikšme — kaip epe (pavyzdžiui, „Nybelungų giesmė“). Giesmė įgyja ir papildomą prasmę — ji čia pat kuriamą paprastų žmonių iš paprastų žodžių: kiekvienos dalies įžangoje špitolninkų* (*špitolė (svet.) — parapijos elgetų, senelių prieglauda; špitolninkas — kas gyvena prieglaudoje, špitolėje) choras gieda „Naują giesmę apie Martyną Mažvydą, arba varguolių Tėvą“. Žmogui kūryba yra prigimta.

 

Just. Marcinkevičiaus draminė trilogija įsijungė į lietuvių poetinės dramos tradiciją, kurtą Maironio, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos. Marcinkevičiaus draminės trilogijos artimiausias kontekstas yra Juozo Grušo (1901—1986) kūryba. Tragedija „Herkus Mantas“ (1957) Grušas XX a. antrajai pusei atskleidė istorinių asmenybių gyvybingumą. Senovės prūsų kova su kryžiuočiais, Herkaus Manto vadovaujamas sukilimas leido iškelti ne tik tautos likimo, bet ir egzistencines asmenybės problemas. Iš kelių Grušo istorinės temos draminių veikalų („Švitrigaila“, „Unija“, „Rekviem bajorams“) labiausiai žinoma poetinė drama Barbora Radvilaitė“ (1972). Marcinkevičiaus „Mindaugo“ (1968) sceninė sėkmė padėjo ir Grušui laisviau skleisti tėvynės ir žmogaus likimo mintis. „Barbora Radvilaitė“ parašyta eiliuota kalba. Didžiausia emocinė galia suteikta monologams. Tai meilės drama, pagrįsta Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santykiais. Barbora monologus daugiausia kalba apie tėvynę ir meilę, Žygimantas Augustas — ir apie paradoksalią karaliaus ir žmogaus padėtį. Pas Barborą karalius ateina apsirengęs juokdariu. Barbora sutrinka, prašo išeiti, bet rodo ir pagarbą karaliui. Žygimantas Augustas sako:

 

O štai ir jūs, ir jūs nesugalvojot

Ko nors geresnio, juokdare pavirtot.

Prieš ką atsiklaupėt? Prieš juokdarį

Ar prieš karalių? Nebėra karaliaus!

Yra tik amžinas, įsimylėjęs

Iš proto besikraustąs juokdarys.

Pažvelkite, koks laisvas jis dabar.

Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių,

Taisyklių, dogmų, nuostatų… Žmogus,

Kuris pasaulį susprogdins, bet laimę

Sau pasiims — tą mažą, kvailą laimę,

Už aukso kalnus neparduodamą.

Tikrasis juokdarys — tai aš, tai aš —

Karalius, šliaužiantis prie mylimosios kojų.

 

Monologo forma — poetinė. Eiliuotos kalbos ritmas perteikia sujaudintą būseną. Kartu poetiškumas yra teatrinis, sceninis, nes remiasi persirengimo (karalius juokdario drabužiais), kaukės elementais.

 

Poetinė drama — tai scenai skirtas kūrinys, kuriame išorinė forma (teatriškumas) derinama su vidine, kalbine (jausmų, išgyvenimo). Poetinė drama dažniausiai eiliuota, monologuose ryškėja lyrinis, jausminis vaizduojamų žmonių santykis su tikrove.

 

„Mažvydo“ žanras — poetinė drama. Jos vyksmą lemia ne istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės išgyvenimai, mintys, idėjos. Poetinei dramai gyvybiškai svarbu, kad toji asmenybė turėtų visuotinumo atramų, kad jos išgyvenimai būtų svarbūs kitiems. M. Mažvydui tokią visuotinumo atramą suteikia rūpestis knyga, raštu, mąstymas apie Lietuvą, noras ją kultūriškai suvienyti: „Aš Nemuno abu krantus suglausiu — Tai mano misija ir pareiga“.

Kartu Mažvydas yra abejojantis, kenčiantis, savo kaltę mylimai moteriai ir prarastam sūnui suvokiantis žmogus. Be šių dramatiškų aspektų  M. Mažvydo charakteris taptų tik pareigos iliustravimu, neturėtų žmogiškos gyvybės.

„Mažvyde“ Marcinkevičius sukūrė ir ryškią sceninę metaforą, vaizdinį, turintį ir perkeltinę reikšmę. Tokios sceninės metaforos pavyzdžiu „Mažvyde“ gali būti ąžuoliuko sodinimas. Jo metaforinę prasmę atskleidžia špitolninko Tirvos burtų („Jei taip, tai pasakykit tris kartus: / Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų“) ir Mažvydo žodžių sąsajos:

 

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų,

Klausyk, bet juk tai velniškai gražu!

Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.

 

Kalbos reikšmė „Mažvyde“ išsakoma keliomis pakopomis. Kūrinyje veikia kelios kalbos ir kalbėjimo programos. Mažvydo gyvenimas apgiedamas, išreiškiamas špitolninkų giedama Milkaus giesme. Ši giesmė skamba lyg XVI a. pirmųjų lietuviškų raštų imitacija ar stilizacija. Kartu ji yra Mažvydo apibūdinimo priemonė. Mažvydas savo jausmus reiškia apmąstymais, draminiais monologais. Buitiniu stiliumi perteikiamas kasdienis klebonijos gyvenimas, Mažvydo ir jo žmonos Benignos pokalbiai apie įvairius reikalus.

„Mažvydas“ yra tarsi dviejų lygmenų drama: vienas klodas atsiskleidžia dramos veiksmuose, turinyje, o kitas — kalboje. Ištaręs burtus Mažvydas duoda pinigėlį Tirvai: „Čia tau, kad šitaip pasakyti moki“. Žmonės, mokėję pasakyti apie save ir savo pasaulį, parengė dirvą pirmajai knygai — medeliui, kuris turėjo prigyti. Giedamos lietuviškos giesmės irgi buvo rengimasis knygai. Asmenybė, tokia, koks buvo Mažvydas, buvo paskutinis slenkstis. Mažvydas sąmoningai suvokė knygos būtinumą, Marcinkevičius šią mintį ypač pabrėžia — kaip didžią pareigą: „Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti, / Kuriam pavidalą reikėjo rast, / Kad jis galėtų amžiuose paliudyt / Buvimą savo ir galbūt gyvybę“.

 

Išorinis veiksmas ir vidinis vyksmas

 

Nagrinėjant poetinę dramą, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos išorinį veiksmą. Aiškintis atsakant į klausimus: kiek dramoje yra dalių? kokie pagrindiniai veikėjai? kaip veikėjai dalyvauja atskirose dalyse? koks jų santykis su pagrindiniu veikėju? kaip susidaro konfliktas ir juo paremtas siužetas?

Pirmoje dramos dalyje špitolninkai mokosi vargonininko Milkaus sudėtos giesmės, Šv. Martyno dieną norėdami pasveikinti Mažvydą. Vėliau jie kartu su Mažvydu sodina šventoriuje Nemuno atplukdytą ąžuoliuką. Mažvydas skirsto darbus špitolninkams, kalbasi su žmona Benigna, sprendžia jos brolio Kristupo likimą. Kristupas ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Jis perduoda Mažvydui savo motinos Marijos žiedą, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Dabar ir visados. Martynas“.

Šios dalies pabaigoje įtampa tarp jausmo ir pareigos ypač sustiprėja. Krisdamas prieš kryžių, M. Mažvydas ištaria:

 

Marija!.. Ak! Dabar ir visados…

Kiek metų aš krūtinėj šitą šauksmą

Laikiau suspaudęs! Pareiga prislėgęs

Kaip akmeniu buvau jį… Dieve mano,

Dabar ir visados. Dabar, Marija!

 

Antroje dalyje Milkaus giesmė grąžina į praeitį — į Vilnių, į Rotušės aikštę. Čia jaunas Mažvydas ateina pasižiūrėti didaktinio vaidinimo, kuriame demaskuojami visi, mintantys iš valstiečio darbo, taip pat Bažnyčia. Mažvydas kaip eretikas uždaromas Domininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja Liuterio pasekėjų globėjas kunigaikštis Radvila ir Marija, Mažvydo mylimoji.

Po šių dramos vaizdų, kurie yra Mažvydo prisiminimas, vėl grįžtama į kleboniją Ragainėje. Mažvydas kartu ir mąsto, ir kalba, ir meldžiasi. Iš gilumos kyla

žodžiai — jo ir ne jo balsas, „trumpas širdies praregėjimas — viso gyvenimo šauksmas“.

Pokalbis su Kasparu papildo pareigos temą. Kasparas taip pat vykdo savo pareigą — perduoda Mažvydui žiedą ir paskutinius savo motinos Marijos žodžius: „Mylėjau. Dabar ir visados“. Mažvydas sužino, kad Kasparas yra jo sūnus. Dramos veiksmas pasiekia kulminaciją — aukščiausią įtampos tašką. Trečioje dalyje Kristupas bando išgauti Kasparo paslaptį. Mažvydas apeina šventoriuje prie stulpų pririštus nusikaltėlius. Svarbi scena, kurioje jis kalbasi su apsilankiusiu Vilentu, vienu iš lietuvių raštijos kūrėjų. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą. Šis įžeistas nesutinka: „Todėl, kad antrąsyk mane išduodi“, — sako jis Mažvydui. „Man reikia tikro tėvo! Tikro! Tikro! / Kaip apsiriko motina…“ Pasirodo kareiviai, atvykę suimti Kasparo, kuris, keršydamas už žiaurią motinos mirtį (ji buvo apkaltinta raganavimu), nužudė Ariogalos tijūną. Kasparas išvedamas. Mažvydas antrąkart sukniumba prieš kryžių: „Dabar ir aš, kaip tu… Išleidau sūnų. / Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau / Save ir savo kaltę…“

Epiloge, baigiamojoje dramos dalyje, Mažvydas moko skaityti iš katekizmo: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. / Klausykitės gerai… Širdim klausykit!“

Tas sudedamas pirmas žodis yra L i e t u v a.

Iš siužeto matome, kad poetinėje dramoje „Mažvydas“ susikryžiuoja pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos: tėvynės, meilės, kalbos, pareigos, kaltės, atgailos.

Drama atrodo tikroviška, bet kartu jos situacijos yra apibendrintos ir metaforiškos, įgyjančios perkeltinę reikšmę. Ąžuoliuko sodinimas gali reikšti ir žmogaus „persodinimą“ — ąžuoliukas, atplukdytas iš anapus Nemuno ir sodinamas į šios pusės žemę, yra tarsi koks Mažvydo likimo pakartojimas. Mažvydas ketina įsistiklinti langą, kad būtų matyti Nemunas ir kitas krantas, ir dar toliau… Langas taip pat įgyja perkeltinę prasmę — lango į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą. Daugelis scenų — apibendrintos. „Kai šis herojus, ano meto inkvizitorių surakintas ir už maištavimą įkalintas Vilniaus domininkonų bažnyčios požemiuose, su kartėliu apmąsto savo lemtį, jo lūpomis tarsi byloja visi tie, kurie be laiko mirė, siekdami mokslo, kentėjo už savo idealus katorgoje, tremtyje, emigracijose, negalėdami iki galo įvykdyti savo didžių troškimų“ (J. Lankutis).

Nuo išorinio veiksmo pereikime prie vidinio vyksmo, itin svarbaus poetinei dramai. Vidiniu vyksmu ir remiasi jos poetiškumas. Pasekime, kur kūrinyje pradeda ryškėti vidinis vyksmas, kuris jau ima skirtis nuo išorinio. Pirmieji Mažvydo žodžiai yra klausimas: „Šaknų ar nenudraskėt?“ Tai ir klausimas apie ąžuoliuką (susijęs su išoriniu veiksmu), ir bendresnis — apie žmogų, nes tuoj mintis papildoma: „Svarbiausia šaknys“. Vadinasi, Mažvydas dalyvauja ir išoriniame vyksme, ir savo paties vidinėje tikrovėje, kuri yra vidinio vyksmo erdvė.

Vidinis vyksmas labiausiai įprasminamas vidiniu monologu, vidinės kalbos, kalbos su savimi ir sau forma. Vidinio monologo pavyzdys — pirmos dalies antrame veiksme, po Mažvydo pokalbio su žmona, kai jis „tyliai, ritmiškai, beveik pašnibždomis mąsto ar kalba“. Pradžia: „geriau jau geriau jau geriau“. Pabaigoje išryškėja kaltės jausmas, atsivežtas iš Didžiosios Lietuvos:

 

bet kam tai

ranka nepakyla žegnonei
O Viešpatie kaltas
tamsoj mano kelias
bet kvepia tas šienas
tenai prie Dubysos
O Viešpatie kaltas aš
kaltas atleisk – – – –

 

Vidiniu monologu autorius parodo, kad giliai širdyje Mažvydas prisipažįsta nusikaltęs. Šis prisipažinimas perkeliamas į išorinį veiksmą — Mažvydas gauna žiedą iš sūnaus rankų. Išorinis dramos veiksmas pasisuka kita kryptimi — grįžtama į praeitį, į Vilnių, viskas tarsi prisimenama, taip pat ir asmeninio gyvenimo drama, susijusi su Marija, su jos kankinyste, neišdildomai įsispaudusia sūnaus Kasparo sąmonėje. Tėvystės drama — paskutinis laiptas Mažvydo likime. Sūnaus linija nėra biografiška — tai kūrybinės vaizduotės paveikslas.

 

Dialogas

 

Draminės kalbos savitumas labiausiai atsiskleidžia dialogo — dviejų žmonių pokalbio — forma. Dramoje dialogas yra svarbiausias kalbinio bendravimo būdas; juo atskleidžiama veikėjų istorija, mintys, tarpusavio santykiai, dramos veiksmo paskatos.

Išnagrinėkime 3 dalies skirsnį, Mažvydo ir Vilento dialogą. Pradžioje atkreipkime dėmesį į aplinką (scenos vaizdą), kurioje vyksta pokalbis: „Klebonija. Stalas, nukrautas knygomis ir rankraščiais. Vyno butelis, dvi taurės“. Suprantame, kad Vilentas yra Mažvydo svečias. Iš kultūros istorijos žinome, kad Baltramiejus Vilentas buvo Mažvydo pusbrolis, vertėjas ir lietuviškų giesmių eiliuotojas. Paveldėjo Mažvydo rankraščius, išleido jo giesmyną. Kaip pusbroliai turėjo būti artimi, siejami kultūrinių rūpesčių. Mažvydas klebonavo Ragainėje, o Vilentas — Karaliaučiuje, lietuvių parapijoje. Vadinasi, pokalbio galimybė istoriškai ir faktiškai pagrįsta. Bet jo turinys yra autoriaus įsivaizduotas, sukurtas.

Dialogo pradžia — lyg Mažvydo atsakymas į anksčiau Vilento užduotą tradicinį klausimą: „Kaip gyvenate?“ „Taip ir gyvenam, Vilentai, ir vystam / Lyg nušalnotos rudeninės žolės…“ Dialogas formuojamas iš kultūrinių rūpesčių, bet jie susiję ir su kalbančiųjų požiūriu į save, su savo darbo vertinimu. Kalba turtinga palyginimų, vaizdingų posakių, užuominų. Iš to galima spręsti, kad kalbasi išprusę, išsimokslinę žmonės. Vilentas pripažįsta Mažvydo viršenybę, jo darbų svarbą. Bet Mažvydas nėra patenkintas, jis žiūri toliau, toliau ir mato nujausdamas, kad lietuvių kalba ir lietuvių kultūra bus iš šio krašto išstumta. Negana to — iš kunigaikščio žodžių jis numano, kad ir knyga, raštas gali tapti vokietinimo įrankiu. Jis priekaištauja Vilentui, kad Karaliaučiuje lietuvybė labiausiai nyksta. Su įtikinamai perteikta Mažvydo rezignacija*  (*rezignacija (pranc. resignation, lot. resignatio) — visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui) mažiau dera ryžtas kovoti dėl kiekvieno lietuviško žodžio.

Bendrajame dialoge išsiskiria Mažvydo monologai — atskiras balsas, reiškiantis poziciją, nuomonę, reakciją. Poetinės dramos paprastai yra monodramos; veiksmo pagrindinė kryptis priklauso vienam veikėjui — šiuo atveju Mažvydui. Tad Vilentas čia yra ne toks reikšmingas, tik klausantis, atsakantis, replikuojantis, reaguojantis.

  1. Mažvydas ir dramos herojus, ir kartu istorinė asmenybė. Jame derinasi meninė išmonė ir biografinis autentiškumas. Būtų galima teigti, kad M. Mažvydo žmogiškasis likimas (meilė Marijai, nesantuokinis sūnus) laisvai kuriamas, o istorinės asmenybės kontūrai brėžiami remiantis ir mokslinėmis M. Mažvydo koncepcijomis. Apie M. Mažvydą V. Mykolaitis-Putinas yra pasakęs, kad jis buvo humanistinio amžiaus žmogus (vadinasi, žmogus, kuriam svarbios pagrindinės žmoniškumo idėjos ir kuris negalėjo laikytis sustingusių dogmų). Tai daro įtikinamus ir jo žmogiškuosius paklydimus. M. Mažvydo asmenybės turinys labiausiai atsiskleidžia monologe Domininkonų požemiuose:

 

Dar liko Dievo žarija — svajonė

Atnešt žmonėms šviesos, teisybės, gero.

Dar liko nepasotintas troškimas

Žinių ir mokslo…

 

Tik Knygos ir Žodžio reikalingumu M. Mažvydas nesuabejoja. Ir praradęs kitus gyvenimo ramsčius, jis tęsia savo darbą. Ar M. Mažvydas — didvyris? Ar tik žmogus, atlikęs istorijos uždėtą misiją, įvykdęs pareigą savo tautai? Didvyriškas yra tik jo atliktas darbas — išleista pirmoji lietuviška Knyga. O jis pats kenčiantis ir abejojantis Žmogus. Just. Marcinkevičiaus kūryboje žmogaus atlikta misija visada yra didesnė už jį patį. Už Mindaugą didesnė — Lietuva, už Lauryną — Katedra, o už Mažvydą — Pirmoji Knyga.

Poetiški yra pirmosios dalies   monologai, M. Mažvydui grįžtant iš prisiminimų į dabartį. „Dvasia čia kaltina vien save, čia maištingai klausinėja „kodėl“, čia vėl, netekusi savyje atramos, mėgina permaldauti likimą“ (R. Pakalniškis).

„Mažvydas“ — minties ir žodžio drama. Jos veiksmo erdvė yra mintis, laikas — žodis. Arba: jos turinys yra mintis, o forma — žodis. Žodžio formos iš tiesų įvairios ir dramatiškai konfliktuojančios: giesmės, primenančios ir paties M. Mažvydo giesmes (ta pati sintaksinė-intonacinė eilėdara), lyriniai-filosofiniai M. Mažvydo monologai — aukščiausi dvasinės raiškos taškai, buitiniai dialogai su špitolninkais, įtempti pokalbiai su sūnumi.

Praktinės užduotys ir klausimai

  1. Kodėl Just. Marcinkevičius rašė draminę trilogiją?
  2. Aptarkite „Mažvydo“ problematiką.

 

106.      „Mažvydas“

 

Trijų dalių giesmė

 

Pirma dalis

 

…SED LIBERA NOS A MALO…*

(* …bet gelbėk mus nuo pikto… (lot.))

 

Pirmas prologas

 

Špitolninkų Choras

Vargonininkas Milkus

[…]

 

MILKUS (užsidegdamas)

Pritarkit! Pradedu. Pirma dalis.

 

Kad į Ragainę atėjo,

Tuoj visus mokyt pradėjo.

Iš grieko traukė,

Dievopi šaukė

Ir dangų žadėjo.

 

Paskendęs buvo purvuose

Ir mano kūnas, ir dvasia.

Graudžiai verkdamas

Ir kentėdamas,

Voliojaus griekuose.

 

Atėjo, ranką tiesdamas

Ir atsikelti kviesdamas.

Tiesiai į dangų,

Į Dievą brangų

Kelią pašviesdamas.

 

O Dieve, pilnas meilumo,

Taipogi gailestingumo.

Trauk nuo šėtono

Prie savo šono,

Prie dangaus linksmumo.

 

Aptekę buvome votim,

Visokiom kūno bjaurastim.

Kaip ir ant vėjo

Pavietrės ėjo

Iš vieno su mirtim.

 

Iš visokiausių žolelių,

Žiedų, o taipgi šaknelių

Vaistus virdamas,

Mums dalydamas,

Gydė nuo sopulių.

 

Špitolę pastatydamas,

Varguolius suvadydamas:

Šičia nuo šiolei

Gyvenkit, broliai, —

Meiliai sakydamas.

 

Taip mumis mokė Mažvydas,

Nuo dvasios nuomario gydąs,

O ir ant kūno,

Kur velnias tūno,

Patepdamas žaizdas.

 

 

1

1562 metai. Ragainės bažnyčios šventorius. Gilumoje — didžiosios durys.

Dešinėje — trys stulpai su geležiniais antkakliais nusidėjėliams. Keli kapai. Vidurnaktis. Špitolninkai, Mažvydas.

[…]

Špitolninkai, sukibę iš visų pusių, įtempia į sceną jau sumitusį ąžuoliuką ir guldo jį šaknimis prie duobės.

Kurį laiką ilsisi sukritę.

[…]

Žibintu ir krepšiu nešinas, įeina Mažvydas. Padeda krepšį ir pasišviesdamas apžiūrinėja ąžuolioką.

 

MAŽVYDAS

Šaknų ar nenudraskėt?

 

MAČYS

Jau dabojom…

 

MAŽVYDAS

Svarbiausia šaknys. Jei neprisiims,

Prie stulpo prirakinsiu! Kryžium žemę

Bažnyčioj paguldysiu! Tris dienas

Neduosiu ėst…

 

NIKODEMAS

Turėtų prisiimti.

 

MAŽVYDAS

Išvysiu iš špitolės, oi, išvysiu,

Jei nužudysit ąžuolą!

(Žegnojasi)

Beranki,

Kur tavo žiurkė?

 

BERANKIS

Taigi čia, klebone,

Ant pono Zetės kapo.

 

MAŽVYDAS

Kiek laikei?

 

BERANKIS

Kaip ir sakiau.

 

MAŽVYDAS

Pašvinko jau?

 

BERANKIS

Pašvinko.

 

MAŽVYDAS

Tai tempk ją čia!

(Žegnojasi)

Oi, degsi pragare

Per savo burtus! Oi Beranki, degsi…

(Kol Berankis ieško žiurkės)

Kokie gi jūs krikščionys! Stabmeldžiai.

Kiekvieną žygį pradedate burtais

Ir burtais baigiat. Poterių nemokat.

Žegnojatės, mačiau, kaire ranka

Ir tris kartus per kairį petį spjaunat.

Žemėpačiais, laukosargiais, žalčiais

Aptekę jūsų sielos. Dievas mato,

Kaip aš dėl jų su pragaru grumiuosi.

(Įsižiūri į vieną špitolninką)

Kas ten ant tavo kaklo, Nikodemai?

Atseki marškinius. Taip ir maniau:

Žalčių, gyvačių kaukolės! Į duobę,

Į duobę, Nikodemai!

 

NIKODEMAS

Mano tėvas

Nešiodavo nuo priemėčio visokio…

 

 

 

MAŽVYDAS (nuplėšia tuos „karolius“,

įmeta į duobę)

I duobę, Nikodemai, kol dangus

Neužsirūstino. Rytoj per dieną

Kaposi malkas, Nikodemai. Malkas!

Pietų nebus. Galvosi apie Dievą

Ir melsies, kaip aš mokiau: „Tėve mūsų,

Kursai esi danguj…“ Ar atsiminsi?

 

NIKODEMAS Kur čia neatsiminsi!

 

Grįžta Berankis su žiurke

 

MAŽVYDAS

Fu, koks dvokas!

Į duobę ją, Beranki, po šaknim.

Dabar įleiskit medį. Po perkūnais,

Šaknų žiūrėkit! Viešpatie, atleisk!

Ką tu čia bumbi, Tirva? Jeigu moki

Kokių nors burtų, tai sakyk juos garsiai.

 

TIRVA

Bijau, klebone, likti be pietų.

 

MAŽVYDAS

Velniai nematė, kad tiktai prigytų.

 

TIRVA

Jei taip, tai pasakykit tris kartus:

„Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.“

 

MAŽVYDAS

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų,

Klausyk, bet juk tai velniškai gražu!

Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.

(Išima mažą pinigėlį)

Čia tau, kad šitaip pasakyti moki.

O kad per burtus tu eini prie velnio,

Turėsi šluot sekmadienį bažnyčią.

 

TIRVA

Ar nesakiau…

 

MAŽVYDAS

Bažnyčią šluot — garbė.

Kad būtų įdomiau, atsiųsiu Katrę.

 

ŠLIUMPA

Su Katrike tik velniui žvakę žibint.

 

ŠPITOLNINKAI (pasodinę ąžuolioką,

šoka aplink jį kažkokį ritualinį šokį

stūgaudami)

Aržuolėlio trys šakelės,

Ohoho!

Ant kožnos šakelės

Trys žvaigždelės,

Ohoho!

Sugriebę už rankų Mažvydą, įtraukia jį į

savo šokį

 

MAŽVYDAS (atsigodęs)

Ar nenustosit ūbavę! Šventoriuj!

Gerklė užaks…

 

BERANKIS

Ganytojau, taip reikia.

 

TIRVA

Kad prisiimtų…

 

MAŽVYDAS

Liaukitės, dėl Dievo!

Ką pasakysiu, kai manęs paklaus:

Kur, Mažvydai, jų sielos? Sėskit, sėskit!

(Išėmęs iš krepšio duoną, laužo ją, dalija,

paskui iškelia didelį butelį)

Tai kunigaikščio dovana — dėkoja

Už tai, kad jus gerai ganau. Beranki,

Paliek pirmiausia medį, kad prigytų.

Dabar užpilkim, vyrai, ant širdžių,

Kad meile ir džiaugsmu jos sulapotų.

Butelis eina per rankas

 

MAČYS

Ganytojau, kad šitaip visą laiką!

 

MAŽVYDAS

Kaip — šitaip?

 

MAČYS

Kaip dabar. Aš pasakysiu:

Nemylite jūs mūsų. Duoną duodat,

Tačiau nemylit. Jūs širdis tenai,

Anapus Nemuno. Lyg mes nematom!

 

ŽIOBA

Tas Nemunas, sakau, tai pykčio upė.

Tyla

 

MAŽVYDAS

Ko gero, tu teisus: mylėt nemokam.

Aš — jūsų. Jūs — manęs. Ak, žodžiai, žodžiai.

Sielų nuogumą dangstom jais kaip rūbais.

Tyla

Kas gydė tavo šunvotes, Mačy?

Kas išplėšė tave iš maro, Tirva?

Kas ištiesė tau dešinę, Beranki,

Kai tu nusilpęs kabinais į krantą?

Kas, Nikodemai, priglaudė tave,

Niežų apsėstą, prausė, šveitė, tepė?

 

BERANKIS

Atsimenam, ganytojau.

 

MAŽVYDAS

Ir aš

Neužmiršau. Ne dėkingumo laukiu.

Tyla

Aš nesakau, kad taip dariau iš meilės.

Iš pareigos dariau. Iš pa-rei-gos.

Taip žmogų suprantu. Ir taip jį myliu.

Sunkus tai, vyrai, darbas. Oi, sunkus!

(Nugeria iš butelio)

Nes meilė — tai kaip vynas. Lengva. Gera.

Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr.

Tai gal nėra ligų, nėr skurdo, bado,

Tamsos ir priespaudos? Nėr dvasios maro?

Dabar priviso pranašų, kurie

„Žmogus! Žmogus!“ kartoja užsimerkę,

O to žmogaus nemato. Kas tai? Meilė?

Ak, ne su tokia meile atėjau

Iš Lietuvos į Prūsus! Dievas regi.

(Patylėjęs)

Jau trylikti, kai gyvenu tarp jūsų,

O persikelt per Nemuną bijau.

Bijau, kad pasiliksiu. Nebegrįšiu.

Tik pareiga, sakau, tik pareiga…

 

NIKODEMAS (svajingai)

Dangaus aukštumas! Net galva apsvaigo.

 

MAŽVYDAS

Žmogaus širdies gilumas, Nikodemai.

Yra tenai kertelių, į kurias

Tik vienas Dievas žiūri. Arba velnias.

 

NIKODEMAS

Vis tiek dangus aukštesnis.

 

TIRVA

Pasigėrei.

 

NIKODEMAS

Ne, tu tik pažiūrėk: atrodo, lekiam

Aukštyn… arba gilyn…

 

MAŽVYDAS (atsidūsta)

Ak Nikodemai,

Šaknim — į pragarą, šakom — į dangų.

 

NIKODEMAS (taip pat svajingai)

Ganytojau, tą jūsų bėrį… aš

Pavasarį nusiplukdyti leidau…

Taip sakant, išmainiau į vieną kvortą

Linksmybės gėrimo… Va, pasakiau —

Ir palengvėjo.

 

MAŽVYDAS

Rupūžės, žalčiai,

Gyvačių išnaros…

 

TIRVA

Tą jūsų knygą…

Kur kiaulės oda aptaisyta buvo,

Aš Tilžėj pardaviau… per šventą Roką…

Paimkit pinigus… Ramybės nėr.

(Išsitraukęs atriša mazgelį)

Čia ne visi. Išleidau. Atidirbsiu.

MAŽVYDAS Tai kiek gavai?

 

TIRVA

Pusantros markės.

 

MAŽVYDAS

Cha!

Kvailys! Apgavo jie tave, apgavo!

Kaip glušą piemenį… Geriau jau būtum

Į Tilžę kokį aviną nutempęs

Nei mano Ciceroną. Gal žinai,

Kam pardavei?

 

TIRVA

Tokiam storam, barzdotam…

 

MAŽVYDAS

Storų, barzdotų Tilžėj, mielas Tirva,

Ne vienas ir ne du. Ot, apgavikai!

Už Ciceroną — tik pusantros markės!

Ar jie nematė, kad iš kvailo perka,

Kad vogtą daiktą dera? Kur nematė!

 

TIRVA (krisdamas prieš Mažvydą)

Nubauskite, ganytojau, mane!

Ramybės neturėsiu… Galą gausiu…

 

MAŽVYDAS (pripuolęs kelia Tirvą)

Ką tų čia, Tirva, sugalvojai? Kelkis!

Sakau tau, kelkis! Pamanyk, knyga!

Žmogus brangesnis nei knyga. O ypač

Kai jis iš purvo keliasi… kai žydi

Gražiausia jo šaka… Tą Ciceroną

Atmintinai jau moku. Ak dangau,

Kodėl taip sunkiai skleidžias mūsų sielos,

Kodėl jos tokios baikščios? Sėskis, Tirva,

Šalia manęs… Imk butelį, laužk duonos.

 

ŠLIUMPA (Mačiui)

O tu sakai: širdis tenai, anapus.

Ji ir tenai, ir čia — visur, kur žmonės.

 

MAČYS

Išeitų lyg ir taip…

 

MAŽVYDAS (nenustygdamas vietoje)

Ak žmonės, ak!

Net nesmagu, kad šiandien man taip gera.

Pirmiausia ąžuolaitis — kur matyta,

Kad pats į krantą liptų, šaknimis

Kabintųsi… Paskui tu, Nikodemai,

Tu, Tirva… ir visi jūs — kaip tas medis —

Širdim į šviesą pasisukot. Ačiū!

Jūs nemanykit, aš visus jus…

(Pašokęs mojuoja žibintu. Prisidėjęs prie

burnos ranką, šaukia)

Ei!

Jūs, ten, Lietuvoje! Po šimts paralių!

Ar dar yra kas gyvas?

(Nutyla. Klausosi)

 

BALSAS (iš anapus Nemuno)

Ė hė hėj!

 

MAŽVYDAS (šaukia)

Tas medis prisiims!

 

BALSAS

Prūsokas — dvokas…

 

MAŽVYDAS (šaukia)

Sakau, kad prisiims…

 

BALSAS

…po pietų durnas…

 

MAŽVYDAS (numojęs ranka)

Pasišnekėjom… Jau kelintą sykį

Šaukiu į Lietuvą. Žinau, kad veltui,

Bet kai taip gera, tai imi galvoti:

O gal supras? O galgi atsišauks?

(Šokinėdamas keistai aplink ąžuolioką, dainuoja)

O!

Aržuolėlio trys šakelės,

Ohoho…

Ant kožnos šakelės

Trys žvaigždelės,

Ohoho…

 

3

 

[…]

MAŽVYDAS

[…]

Ką apie Dievą tu žinai?

 

KRISTUPAS (sutrikęs)

Ar aš?

Žinau, kad jis yra…

 

MAŽVYDAS

Tai jau šis tas!

 

KRISTUPAS

Kad jis yra pradžia ir pabaiga…

Kad viską regi… kad yra teisingas…

Kad myli žmones…

 

MAŽVYDAS

Ar tikrai?

 

KRISTUPAS

Tikrai!

 

MAŽVYDAS

[…]

Kristupai, sūnau,

Ką tu žinai, mielasai, apie žmogų?

 

KRISTUPAS (sutrikęs)

Ar apie žmogų?

 

MAŽVYDAS

Taigi.

 

KRISTUPAS

Apie žmogų?

Žinau, kad jis… žinau, kad jis mirtingas!

Kad kūnas jo mirtingas. O dvasia…

Dvasia jo nemirtinga…

 

MAŽVYDAS

Iš tikrųjų?

 

KRISTUPAS

Kaip Dievą myliu!

 

MAŽVYDAS

Tai gerai. Ką dar?

 

KRISTUPAS

Kad nuodėmingas jis yra…

 

MAŽVYDAS

Ką dar?

 

KRISTUPAS

Kad silpnas, nuodėmingas… kad mirtingas…

 

MAŽVYDAS

Ir viskas?

 

KRISTUPAS

Viskas.

 

MAŽVYDAS

Taigi apie žmogų

Žinai mažiau nei apie Dievą.

 

KRISTUPAS

Dievas

Yra šviesybė, meilė, džiaugsmas, laimė…

 

MAŽVYDAS

Sakau, kad apie žmogų tu žinai

Mažiau nei apie Dievą…

 

KRISTUPAS (užsidegdamas)

Dievas — viskas!

Jisai yra visur — danguj ir žemėj.

Jis stovi mano dešinėje, kad aš

Nesusvyruočiau…

 

MAŽVYDAS

O tačiau svyruoji!

 

KRISTUPAS

Jis mato mano darbus ir mintis,

Jis — mano skydas ir likimas mano…

 

MAŽVYDAS

Nustok!

 

KRISTUPAS

…jis mano kardas ir tvirtovė…

 

MAŽVYDAS (šaukia)

Nustok, sakau! Aš klausiau apie žmogų.

Žmogau tu mano, apie žmogų klausiau!

Svarbiausio nežinai: kad nelaimingas.

Į galvą įsikalk: kad ne-lai-min-gas.

Todėl ir vertas meilės. Supranti?

Bijok laimingų, jeigu jų yra,

Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.

Tyla

Štai laukiu Vilento iš Karaliaučiaus.

Pasiviešės pas mus kelias dienas —

Galbūt suspėsim peržiūrėt giesmyną,

Galbūt jaunystę prisiminsim. Taigi

Tau metas ruoštis, Kristupai! Žygiuok

Drauge su Vilentu į Karaliaučių,

Kol dar tavęs špitolė neprarijo.

 

 

Kristupas puola bučiuoti Mažvydui ranką
KRISTUPAS

Kaip tikras tėvas duodi man…

 

MAŽVYDAS

Nereikia!

Aš duodu tau, kad duotum: do ut des*.                  (* Duodu, kad ir tu man duotum (lot.).)

Kad žmogui duotum… nelaimingam žmogui.

Žinai ir pats — ne linksmintis siunčiu.

Pakeist mane turėsi laikui bėgant…

(Atsidusdamas)

Jau nežinau, kas man padės tvarkyti

Knygas ir popierius… Reiks Milkų šauktis.

Bet raštas jo bjaurus… Gana! Rašyk!

Papjovėm meitėlį šventam Martynui.

Iš Nemuno ištraukėme skenduolį.

O kas jis toks? Iš kur? Nubėk, paklausk —

Juk ne miegoti atplaukė…

 

KRISTUPAS (išbėgdamas)

Aš greitai…

Aš jį kad pakratysiu — atsipeikės!

 

MAŽVYDAS (šaukia iš paskos)

Atvesk jį čia! Galbūt iš Lietuvos

Ką nors papasakos…

(Atsidusdamas)

Iš Lietuvos…

(Vėl užsigula ant lango)

Dabar ten vyrai mina kanapes.

 

        Praktinės užduotys ir klausimai

 

  1. Pakomentuokite, kokia ąžuoliuko sodinimo simbolinė prasmė. Susiekite tai su paties Mažvydo, Lietuvos likimu.
  2. Pakomentuokite metaforą „šaknim į pragarą — šakom į dangų“.

    

  1. Kaip supratote Mažvydo žodžius: „Ak, žodžiai, žodžiai. Sielų nuogumą dangstom jais kaip rūbais“?

    

  1. Nurodykite šių scenų konfliktus.

107.      „Mažvydas“

 

Trijų dalių giesmė

 

Antra dalis

 

EGO SUM PANIS VIVUS*

(*Aš esu gyvenimo duona (lot.).)

 

Antras prologas

 

Špitolninkų Choras

Vargonininkas Milkus

[…]

 

MILKUS

Tai aš jau pradedu. Antra dalis.

 

O kad jis Vilniuj gyveno

Ir tikrą Dievą pažino,

Skleisdamas šviesą,

Aiškino tiesą

Naujo tikėjimo.

 

Su Kulviškiu Abraomu**,

Abu iš vieno eidamu,

Kalbėjo rodžiai,

Švietė jų žodžiai

Didžiu pamaldumu.

 

Čia Vilniaus vyskupas šoko,

Kad Mažvydas kitaip moko:

Mušė ir daužė,

Sąnarius laužė,

Temnyčion įbruko.

 

Kentėjo kūnu ir dvasia,

Kaip Kristus žydų rankose.

Mirė iš bado,

Kol atsirado

Liuosas žemaičiuose.

 

O kadgi buvo jaunystėj

Ir pačioj savo meilystėj,

Tai ir pažino

Tenai merginą

Visoj nekaltystėj.

 

Į Karaliaučių eidamas,

Palikti ją turėdamas,

Kalbėjo meiliai,

Raudojo gailiai,

Drūčiai kentėdamas.

 

O tu, prakeiktas likime,

Prispaudei mus nuliūdime!

Meilę pamynei,

Širdį sutrynei

Sunkiam padėjime.

 

Veizėk, žmogau, ant pareigos,

Nebodams meilės nei ligos.

Ant lietuvystės

Ir kunigystės

Stovėk lig pabaigos.

 

** Abraomas Kulvietis (apie 1510-1545) — lietuvių humanistas, protestantas, 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurioje moksleiviai buvo rengiami studijuoti užsienyje. Manoma, kad toje mokykloje dirbo Mažvydas.

 

1

Vilnius, 1542 metai. Rotušės aikštė. Paaukštinimas — scena, užtraukta užuolaida.

Mažvydas, „Academia Culvensis“ studentai, miestiečiai, vienuoliai, karaliaus gvardiečiai, valkatos

 

4 scena

 

Suduoda tris kartus į būgną ir atitraukia uždangą.

Scenoje matome iškilmingai sėdintį „Dvasininką“.

Vienoje rankoje jis laiko vyno taurę, kitoje pinigų kapšį

 

MAŽVYDAS

Girtavimas, godumas, aplaidumas

Susuko lizdą Dievo namuose,

Ir ant altoriaus kojas susikėlė

Paleistuvavimas. Užgeso žvakės.

Apleido Dievas maldyklas ir sielas —

Ir dvasios votys, sąžinės raupai

Užgriuvo Lietuvą. Vagysčių maras

Į vieną duobę guldo mus visus.

0 kaip iškelsi sudraudžiantį pirštą,

Jei tavo rankos užimtos? Žiūrėkit!

Mažvydas bando įsprausti „Dvasininkui“

kryžių ir knygą — tas visokiais būdais purtosi

ženklais rodydamas, kad abi jo rankos jau užimtos

 

MAŽVYDAS

Ar matėt? Kaipgi jis ganys ir mokys,

Jei vyno taurėj mirksta, jeigu pats

Ne tik kad varo spiritą — įsako

Pardavinėt jį per šventes kaimiečiams.

Štai Trakų bernardinų vienuolynui

Priklauso penkios spirito varyklos

Ir šešios smuklės. Vilniaus pranciškonams,

Dominikonams ir kitokiems ponams

Malda vynu pavirsta, vynas — auksu.

Pro gerklę viskas lenda — tad pragersim

Ir Lietuvą, ir motiną, ir tėvą,

Vaikus ir anūkus — pragersim viską,

Jei į rankas jėga mums taurę bruka.

Pakilęs iš savo krėslo „Dvasininkas“ iš tikrųjų

apdalija žiūrovus taurėmis, pripila jas gėrimo,

paimdamas už tai po grašį kitą

 

BALSAI MINIOJE

…Turbūt čia mums pašventintą pili?

…Ganytojau, į sveikatėlę!.. Ačiū!

…Skystoką varvini — neužsilaiko.

…Ar negalėčiau pakartot?.. Valio

Ganytojui — pagirdytojui mūsų!

Dvasininkas“ mikliai prekiauja degtine,

jo pinigų kapšys vis auga

 

MAŽVYDAS

O jei prispaudė nuodėmės tave —

Nenusimink, nes auksas viską gali:

Jisai nupirks ir burmistro malonę,

Jis ir dangaus vartus atidarys.

Štai pažiūrėkit, žmonės, pažiūrėkit.

Į sceną išeina keli „nusidėjėliai“

 

PIRMAS „NUSIDĖJĖLIS“

Apsivogiau…

 

DVASININKAS

Ką pavogei?

 

PIRMAS „NUSIDĖJĖLIS“

Paršiuką.

 

DVASININKAS

Menka vagystė — ir bausmė menka:

Trys grašiai.

Nusidėjėlis“ įmeta pinigus į kapšį

Eik, tau nuodėmės atleistos.

 

ANTRAS „NUSIDĖJĖLIS“

Ištvirkavau…

 

DVASININKAS

Kiek sykių?

 

ANTRAS „NUSIDĖJĖLIS“

Neskaičiau…

 

DVASININKAS

Kur?

Nusidėjėlis“ tyli

Pasakyk!

 

ANTRAS „NUSIDĖJĖLIS“

Pirtelėj… prie Vilnelės.

 

DVASININKAS

Dvi kapos grašių. Nuodėmės atleistos.

Nusidėjėlis“ išpila pinigus į kapšį ir švilpaudamas išeina

 

TREČIAS „NUSIDĖJĖLIS“

Aš žmogų užmušiau. Iš pykčio. Girtas.

 

DVASININKAS

Ar prastą, ar kilmingą?

 

TREČIAS „NUSIDĖJĖLIS“

Vidutinį.

 

DVASININKAS

Baisi kaltė — baisi ir atgaila:

Trys auksinai.

 

TREČIAS „NUSIDĖJĖLIS“

Turiu tiktai pusantro.

 

DVASININKAS

Ką su tavim darysi? Duok pusantro.

Kai kitąsyk užmuši, — neužmiršk

Iškraustyt kišenes.

Nusidėjėlis“ išpila pinigus į kapšį ir linksmas išbėga.

Uždanga. Žiūrovų plojimai

 

MAŽVYDAS

Ar matėt, žmonės?

O ką daryt? Toliau gyventi šitaip?

Sugyvulėt? Pavirsti žvėrimi

Ir gerklę savo sąžinei pragraužti

(Kad būt ramiau), ir kūno malonumuos

Voliotis tartum kiaulei po purvyną?

Ar išsigelbėjimo nėr? Yra:

Tikėjimas, malda, geri darbai,

Šviesa, kurią į mūsų širdis siunčia

Martynas Liuteris, jo naujas mokslas…

Pro žiūrovus prasibrauna karaliaus gvardiečiai.

Vyresnysis užlipa į sceną

 

VYRESNYSIS

Baigt!

Kas čia vyriausias?

 

VIENUOLIS (rodydamas į Mažvydą)

Jis vyriausias!

 

MAŽVYDAS

Aš.

 

VYRESNYSIS

Karalius, Vilniaus vyskupui paprašius,

Liu-te-ro-niz-mą uždraudė. Mokyklą,

Kulviškio vadovaujamą, uždaro.

O jos knygas eretiškas įsako

Paimt…

 

VIENUOLIS

Sudegint!

 

VYRESNYSIS

Neškit jas čionai!

Kareiviai atneša į sceną porą glėbelių knygų.

Vienuolis pakiša po jomis deglą

 

MAŽVYDAS (puldamas į sceną)

Atsikvošėkit! Ką jūs darot, žmonės!

Tai knygos, ar suprantat? Knygos! Knygos!

 

VYRESNYSIS

Išveskit jį!

 

VIENUOLIS (iškėlęs liepsnojantį deglą)

Sakiau: dangaus bausmė

Ir atpildas artėja… Atskalūnai!

Su šaknimis išrausim velnio sėklą,

Išmesim ją už Vilniaus vartų lauk,

Išdeginsim kaip šunvotę iš kūno…

 

PIRMAS MIESTIETIS

Tai kaip čia pagaliau suprast: ar čia

Vaidinimas koksai, ar tikras daiktas?

 

KETVIRTAS MIESTIETIS

Jei čia vaidinimas — tai pasakysiu,

Kad suvaidinta meistriškai.

Paplokim!

Aplodismentai

 

 

2

Vilnius. Dominikonų vienuolyno požemiai.

Sunkūs, žemi skliautai. Keli karstai.

Kairėje geležinės durys. Mažvydas

 

MAŽVYDAS

Atsibundi — ir nežinai, ar tu

Dar gyvas, ar jau miręs! Po šiais skliautais

Sustoja laikas. Tik girdėt, kaip kabo

Viršum galvos dulkėta amžinybė.

(Įsiklauso)

Širdis, atrodo, plaka — taigi gyvas.

Ar džiaugtis, ar liūdėt dėl to? Žmogau,

Nepiktžodžiauk, — nes gyvasties siūlelis

Ne tau priklauso. Tu esi beturtis.

Tu nieko neturi.

(Bando keltis — sudejavęs sukniumba)

Išskyrus skausmą.

Tu nieko neturi, išskyrus skausmą.

Ir niekas iš tavęs jo neatims —

Nei priešai, nei draugai. Esi turtingas,

Jei dar kentėt gali ir jei pasaulį

Jauti kaip sopulį, kurio centre

Negęstančia žaizda žmogus liepsnoja.

Kaip dega nugara! Kaip rėkia skausmas,

Kaip mano kūnu jis galingai šaukia!

Gerai, gerai — girdžiu. Nutilk, nutilk!

Bijau tavęs ir traukiuos nuo tavęs,

Gali jį pasiimti, tik palik Mane ramybėj…

(Atsiremia patogiau į sieną, klausosi užsimerkęs)

Motina žinojo

Kažkokių žodžių skausmui numalšinti…

(Stengiasi prisiminti)

…Nubėk su upėm, nusileisk su saule,

Nurimk su vėju, su ugnim užgeski…

(Kasa rankomis žemę)

Štai — iškasu duobelę ir tave

Čia paguldau, vėl užpilu žeme…

Čia tau geriau, čia tu gulėk per amžius…

(Šnibžda)

Ir man geriau… ir man geriau… geriau…

Regiu takelį, bėgantį per pievas,

Žolės minkštumą kojomis jaučiu.

Atplaukia varpo skambesys iš tolo,

Užlieja vakaro gaivi vėsa…

Ir man geriau… jau man geriau… geriau,

Dievuliau mano, man be galo gera!

Aš vienas savo kūne — niekas kitas

Jo nepažįsta ir nejaučia. Niekas.

(Atrodo, užsnūsta. Krūpteli — požemiuos nuaidi baisus riksmas)

Deja, ne man — tėvams dominikonams

Priklauso nelaimingas mano kūnas.

Ką jie su juo darys? Įkiš į karstą

Ir požemyje prie kitų padės?

Per daug garbės… Užkas kaip kokį šunį

Kur nors patvoryje. Arba sudegins.

O pelenais tėvai dominikonai

Patręš gėlyną savo — ir išaugs

Piliarožės, jurginai ir bijūnai.

O jų žiedais tėvai dominikonai

Altorių apkaišys. Ir pats prioras

Prieš Mažvydą priklaups! Ne tik prieš jį,

Bet ir prieš jį… Žiūrėsiu ir kvatosiuos.

Taip, kaip dabar kvatojuos: cha cha cha…

(Mažvydo juoką vėl nutraukia riksmas)

Bet jie, atrodo, nejuokauja… Ką gi,

Vadinas, kūnas man jau nepriklauso.

Dabar dėl sielos: ji seniai ne mano,

O Dievo nuosavybė. Jis, taip sakant,

Man tik paskolino ją kuriam laikui.

Ko gero, greit pareikalaus grąžinti.

Vadinasi, aš nieko neturiu,

Nes tai, ką aš turiu, man nepriklauso.

Juokinga, ne tiesa? Žmogus pats sau

Nebepriklauso. Bet tiek to. Žiūrėkim,

Ar Mažvydui — ar man — kas nors dar liko.

Visų pirmiausia man dar liko skausmas.

Tą aš gerai žinau, nes pats jaučiu.

Dar liko vargas, kurs, kaip toj dainelėj,

Šakoja ir lapoja mano vartuos.

Dar liko Dievo žarija — svajonė

Atnešt žmonėms šviesos, teisybės, gero.

Dar liko nepasotintas troškimas

Žinių ir mokslo… O, kiek daug man liko,

Jau nekalbant apie tą didžią laimę

Mylėti… Taigi, Mažvydai: mylėti!

Tu nieko apie tai dar nežinai,

Bet tai turėtų būt be galo gera.

(Kurį laiką tyli)

O jei dar pagalvoji: Lietuva…

Ne ta, karališka, o paprastesnė —

Ligų, tamsos ir skurdo iškankinta,

Karų, marų ir bado nukryžiuota…

Kai pagalvoji šitaip: Lietuva…

Tai mirti nesinori. Ne-si-no-ri!

(Ūmai, lyg atsiminęs kažką, šliaužia keliais prie

durų, daužo jas)

Ten knygos dega! Knygos dega… Knygos!

Vienintelė šviesa tokioj tamsoj,

Vienintelė paguoda… Dieve mano,

Kaip tai baisu! Tarytum žmonės dega.

Tarytum žmonės…

(Sukniumba)

Taigi: žmonės, žmonės…

 

 

 

3

[Ankstesnėse scenose sužinojome, kad Mažvydas, pamatęs žiedą su įrašu „Dabar ir visados“, sukniumba priešais kryžių. Tuomet jo atminty iškyla Vilniaus įvykiai, atsisveikinimas su Marija.

Ši scena prasideda Mažvydo monologu, tarsi Vilniaus įvykių tęsiniu ir kartu gyvenimo apmąstymu. „Iš gilumos kyla žodžiai — jo ir ne jo balsas, trumpas širdies praregėjimas — viso gyvenimo šauksmas“ (pastaba remarkoje). Vadinasi, Mažvydas labai sukrėstas.]

 

Jam kalbant, įeina Kasparas ir kurį laiką stovi prie durų

 

KASPARAS

Aš atėjau.

 

MAŽVYDAS (nesąmoningai)

Taip, taip… matau.
KASPARAS

Man sakė…

 

MAŽVYDAS (prisimindamas)

A, taigi, taigi… Kasparas!

(Pripuolęs prie jo)

Tą žiedą —

Iš kur gavai? Sakyk, iš kur gavai…

Tik nemeluok — į Nemuną įgrūsiu!

Iš kur gavai, aš klausiu, šitą žiedą?

 

KASPARAS

Iš savo motinos.

 

MAŽVYDAS

O ji iš kur?

KASPARAS

Aš nežinau… turėjo… visą laiką.

 

MAŽVYDAS (vis labiau jaudindamasis)

Kas tavo motina?

 

KASPARAS

Marė Kerzaitė.

 

MAŽVYDAS (krisdamas į kėdę)

O Viešpatie…

(Po pauzės)

Iš kur tu atėjai?

Iš kur atsiradai?

 

KASPARAS

Mane ištraukė

Iš Nemuno…

 

MAŽVYDAS

Aš klausiu — ten, anapus,

Kur gyvenai? Gal Butkiškėje?

 

KASPARAS

Taip.

 

MAŽVYDAS

O Viešpatie…

Tyla

 

KASPARAS

Jeigu sunku — tai aš galiu išeiti.

 

MAŽVYDAS

Ne, ne… Tu sėskis… pasakok… kalbėk,

Tik netylėk, nes aš einu iš proto.

 

KASPARAS

Kad nėr ką pasakot… Na, ji ne sykį

Minėjo man, kad Prūsuose, Ragainėj,

Yra žmogus… Kad kreipčiausi į jį…

Nes čia, sakydavo, vaikel, prapulsi.

Tai aš ir atvykau…

 

MAŽVYDAS

Kaip tu galėjai

Palikti vieną ją?

 

KASPARAS

Taip kaip ir tu.

 

MAŽVYDAS

A, tu žinai? Gerai.

(Pašokęs)

Aš privalėjau!

Aš kunigaikščio pinigais ėjau,

Jo pašauktas, čia, Karaliaučiuj, mokslus.

Į Lietuvą man jau nebuvo kelio.

Aš privalėjau čia atvykti, čia,

Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių

Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.

Aš čia buvau… aš čia esu kaip oras,

Kaip duona, kaip vanduo… Tu pamatysi:

Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu!

Aš Nemuno abu krantus suglausiu —

Tai mano misija. Ir pareiga.

 

KASPARAS

Ar aš gi ką sakau? Bet tu žadėjai

Čia, į Ragainę, motiną pašaukt…

 

MAŽVYDAS (niršdamas)

Prikaišiot atėjai? Išmetinėti?

Priimdamas parapiją, turėjau

Priimt ir savo pirmtako šeimyną —

Devynis žmones! Supranti: tu-rė-jau!

 

KASPARAS (tyčiojasi)

Turėjau! Privalėjau! O tenai,

Anapus Nemuno — neprivalėjai?

 

MAŽVYDAS (pašokdamas ir vėl bejėgiškai

krisdamas ant suolo)

Tu… tu… tu nemanyk, kad man neskauda!

Žmogau tu mano mielas! Ligi šiolei

Sapnuoju Butkiškę. Pusantrų metų

Praleidau po jos stogu — Dievas regi,

Buvau laimingas. Galima sakyt,

Ir katekizmą sustačiau tenai…

(Prisimindamas)

O tie saulėlydžiai Dubysos slėniuos —

Tik ašarą nubraukt ir atsidusti

Žmogus gali… Ir persmelkia mintis,

Kad aš turbūt negyvenau lig šiolei,

O tiktai vykdžiau pareigą. Taip, taip.

Išdžiūvo siela, Kasparai, išdžiūvo…

Naktim be ašarų verkiu. Džiaugiuosi,

Kad užsimiršti rūpesčiuos galiu.

Be rūpesčių turbūt neišlaikyčiau.

(Niršdamas)

Kokių velnių tu atėjai — priminti,

Pažadinti, įskaudinti, pasmerkti?

Juk aš jau pasmerktas — suku kaip girnas

Gyvenimą bespalvį savo…

(Daužo sau į krūtinę)

Šičia

Jau nieko nėr — tik pelenų žiupsnelis,

Kurį turėsiu, Kasparai, padėt

Prie Visagalio kojų. Nežarstyk jų —

Po jais jau nėr žarijų, iš kurių

Galėtumei įpūst jaunystės ugnį.

 

KASPARAS (jaudindamasis)

Aš atėjau, kad perduočiau šį žiedą

Ir jos paskutinius žodžius: „Mylėjau

Dabar ir visados.“ Atrodo, viskas.

Įvykdžiau savo pareigą…

 

MAŽVYDAS (netikėdamas)

Vaikeli,

Ką tu kalbi? Tai Marija…

 

KASPARAS (rėkia)

Taip, mirė.

(Nusigręžia, įsiremta kūkčiodamas į durų

staktą)

Prieš tris dienas… ūmai… Dabar aš eisiu

Atgal į Nemuną… arba į kilpą.

Kas reikia, aš įvykdžiau.

Mažvydas be žodžių apkabina Kasparą —

tas verkdamas įsikniaubia jam į krūtinę

 

MAŽVYDAS

Dieve, mano!

Dabar ir visados… Verk, verk, vaikeli!

Ir už mane paverk… Aš jau sakiau,

Kad ašarų nebeturiu…

(Glostydamas ir maldydamas Kasparą)

Ir niekur

Iš čia tu neisi. Niekur! Tu esi

Jos paskutinis žodis man — aš noriu

Įsiklausyt į jį… girdėt jį noriu

Kiekvieną dieną… kad ir man, kaip jai,

Akis užspaustų tavo pirštai…

 

KASPARAS (pakeldamas galvą)

Tėve!

 

MAŽVYDAS (apstulbęs)

Tu pasakei man „tėve“?

Ką tai reiškia?

 

KASPARAS (sukniubęs ir apkabinęs

Mažvydo kojas)

Ji liepė taip sakyti: mano tėve!

 

MAŽVYDAS (lyg atstumdamas, lyg

norėdamas išsivaduoti)

Ką tu sakai? Negali būt! Ne, ne!

 

Praktinės užduotys ir klausimai

1. Kokios žmonių ir dvasininkų ydos atskleidžiamos studentų vaidinamame spektaklyje?

2. Koks Lietuvos istorinis konfliktas išryškėja šioje scenoje

3. Kur ir kokiomis aplinkybėmis Mažvydas sako monologą „Atsibundi — ir nežinai…“? Kokia Mažvydo būsena?  Ką, anot Mažvydo, įprasmina kančia ir    skausmas? Kuris skausmas didesnis — fizinis ar dvasinis?

4. Kokia pagrindinė šio monologo mintis?

 

108.     „Mažvydas“

 

Trijų dalių giesmė

 

Trečia dalis

 

TRANSEAT A ME CALIXISTE *

(* Teaplenkia mane ši taurė (lot.).)

 

Trečias prologas

 

Špitolninkų Choras

Vargonininkas Milkus

[…]

 

MILKUS (susiėmęs už galvos)

Klausykit, žmonės:

Poryt Martyno. Dvi dienelės liko,

O mes ką darom? Stumdomės, ir viskas.

Gal norit apsijuokt ir užsitraukti

Klebono pyktį? Tad prašau kantrybės,

Ir imkimės giesmės.

 

Kad į Ragainę atėjo,

Širdy sunkumą turėjo.

Ašarom sruvo,

Kad į Lietuvą

Nuo kranto veizėjo.

 

O tu, sraunusai Nemune,

Kursai banguoji pro mane,

Išplauk bent vieną

Gerą naujieną

Čionai ties Ragaine.

 

Kaip tenai broliai gyvena,

Ar mane lig šiolei mena? —

Taip jis kalbėjo,

Kada veizėjo

Į upę Nemuną.

 

Stovėjo ant lietuvybės,

Skaistybės, taipgi blaivybės.

Visą Lietuvą

Šaukė į krūvą

Prie meilės, vienybės.

 

O ir dėl mažų vaikelių

Išdrukavojo knygelių.

Kas jį pažino —

Visi vadino

Varguolių tėveliu.

 

Žiūrėjo šnairai ant ponų,

Burgrovų, šulcų, raitmonų.

Teisiai rėdykit,

Meiliai valdykit,

Dabokit zokonų!

 

Duok jam, o Dieve, sveikatos,

Dėl mūsų dirbti ukvatos.

Mūs ganytojui,

Užtarytojui

Ilgiausios žyvatos!

[…]

 

3

Klebonija. Stalas, nukrautas knygomis ir

rankraščiais. Vyno butelis, dvi taurės.

Mažvydas. Vilentas**

 

(** Baltramiejus Vilentas (apie 1525-1587) — Mažvydo pusbrolis, protestantų kunigas, dirbo Karaliaučiaus lietuviškos parapijos klebonu, išleido Mažvydo     (po jo mirties) dviejų dalių giesmyną „Giesmės krikščioniškos“, išvertė į lietuvių kalbą Naujojo Testamento ištraukų ir kt.)

 

MAŽVYDAS

Taip ir gyvenam, Vilentai, ir vystam

Lyg nušalnotos rudeninės žolės,

Kurios dar vis atsimena, kad saulė

Šiltesnė būdavo anksčiau. Jau temsta,

Brangusis Vilentai, ant mūsų dirvų.

Jau vis dažniau dairausi į aruodus,

O jie, brolau tu mano, nepilni:

Neužauginta, išbarstyta…

 

VILENTAS

Liaukis!

Tai ką tada šnekėt kitiems?

 

MAŽVYDAS

Ne šitaip

Gyvenimas matuojamas.

 

VILENTAS

O kaip?

 

MAŽVYDAS

Aš irgi nežinau. Tačiau ne šitaip.

 

VILENTAS

Mielasis mano, tavo Katekizmas…

Arba Giesmynas — peržiūrėjau visą —

Titano darbas!

 

MAŽVYDAS

Ė, greičiau Sizifo…

 

VILENTAS

Tu žodį iškirtai — kaip akmeny!

 

MAŽVYDAS

Taip, taip — dabar tą akmenį į kalną

Stumiu, ritu, keliu… o rankos silpsta.

Paleisi — nugarmės. Ir pagalvoji:

Kuriems velniams tos pastangos…

 

VILENTAS (pasipiktinęs)

Martynai!

 

MAŽVYDAS

Palauk, palauk — žiūrėsiu, ar ilgai

Lietuviškai sakysi Karaliaučiuj

Pamokslus savo…

 

VILENTAS

Kol klausys — sakysiu.

 

MAŽVYDAS

O aš taip negaliu.

(Patylėjęs)

Jei tas akmuo,

Kur, kaip sakai, iškirtom savo žodį,

Į prarają nukris — tai mūsų darbas

Ir mūs gyvenimas neturi tikslo.

Prasmės neturi.

(Nusijuokęs)

Argi ne kvailys!

Atsimeni, jaunystėje kartojau:

„Geriau prarasti Lietuvą nei Dievą.“

Nepažinau tada, mielasis mano,

Nei Lietuvos, nei Dievo. Šitiek metų

Tarytum karčią metėlių arbatą

Geriu aš pareigą. Tik pareiga

Mane čia atvedė ir čia paliko.

Bijau prisipažinti, kad ne Dievui

Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui,

Kurį reikėjo iš mirties vaduoti,

Kuriam pavidalą reikėjo rast,

Kad jis galėtų amžiuose paliudyt

Buvimą savo ir galbūt gyvybę.

(Prisimindamas)

Atsimeni, kaip savo Katekizmą

Tiesiog iš Jono Veinreicho spaustuvės

Mes kunigaikščiui nunešėm? Ar tu

Atsimeni, ką jis tada pasakė?

„Per Dievą, — sako, — Lietuvą atvesiu

Į Prūsiją. Ko nepadarė kardas,

Tą padarys knyga ir Dievo žodis.“

Ir taip pasakė ne bet kas, o buvęs

Kryžiuočių ordino magistras. O,

Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!

Kokia ironija! Įsivaizduoji,

Pats savo rankom sau neriesi kilpą.

(Patylėjęs)

Buvau ketinęs likti Karaliaučiuj,

Tačiau po žodžių tų apsigalvojau.

Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.

Kad ginčiau žodį. Žodis mano Dievas.

Čia aš galiu naudingas būt lietuviams.

O ten — tik Prūsijos valdovui.

 

VILENTAS (užsigavęs)

Liaukis!

Mes irgi dirbam…

 

MAŽVYDAS

Dirbat? Ką jūs dirbat?

Vienintelės lietuviškos bažnyčios

Nebeišlaikot… Rašto nebemokot…

Vaikai, girdėjau, vokiškai šveplena.

 

VILENTAS

Kieno šveplena, o kieno ir ne.

Žmonių mums trūksta.

 

MAŽVYDAS

Tarp žmonių gyvenat.

 

VILENTAS

Giesmyno tavo laukiam, kad su juo

Galėtumėm bent per bažnyčią gintis.

 

MAŽVYDAS

Aha, giesmyno! O galbūt jūs laukiat

Arkangelo, kuris iš Dievo rankų

Atneš kaip Mozė akmeninę knygą

Su įsaku: mylėkit savo kalbą

Ir ja kalbėkit?

 

VILENTAS

Viskas, mano mielas,

Sudėtingiau. Kur kas sudėtingiau.

Pats supranti: Ragainės bažnytėlė —

Ne Karaliaučiaus katedra… Kas žino,

Ką mato kunigaikštis nuo jos bokšto…

 

MAŽVYDAS (piktai)

O ką jis mato? Mūsų neveiklumą,

Apsileidimą, tingulį ir baimę?

O gal jis mato, kad trumpiausias kelias

Į žmogų — per jo pilvą? Juo ir eina,

Ir užkemša pirmiausia gerkles tiems,

Kurie lietuviškai dar keiktis moka.

O jūs pilnom gerklėm ir švebeldžiuojat:

„Mein lieber… O! Mein lieber… dankeschon!“*

(* Mano mielas… O! Mano mielas… nuoširdžiai dėkoju! (vok.))

(Rodo į žvaigždę ant Vilento krūtinės)

Blizgučiais apsikarstėt… Pagalvokit,

Už ką juos gaunat…

 

VILENTAS (sumišęs)

Bet ir tu, Martynai,

Iš kunigaikščio nuolatos prašai

Tai šio, tai to… Laiškais jį atakuoji!

 

MAŽVYDAS

O aš ne sau. Matai, kaip gyvenu:

Nenutukau. Ne kažin ką ir gaunu.

Kai užpernai čia lankės kunigaikštis,

Tai mano darbo nepagyrė, ne.

Tik tiek pasakė: „Lojantis šuva

Už liūtą miegantį pavojingesnis.“

Ir liepė antrą pastorių atsiųsti

Man į pagalbą. Vokietį! O kam?

Kas čia supras jį, kas čia jo klausysis?

Tai va, ką mato jūsų kunigaikštis

Pro Karaliaučiaus katedros vitražą.

(Atleisk mums, Dieve, mūsų nekaltumą,

Kaip jo kaltes mes jam, deja, atleidžiam!)

Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!

Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu,

Laikysiu, stumsiu, risiu jį į kalną,

Kaip tas Sizifas akmenį… O galgi

Tasai akmuo Sizifui — ne bausmė,

O laimė? Ne kančia — o džiaugsmas? Gal

Be to akmens gyvenimo nebūtų…

[…]

 

 

Epilogas

 

Už ilgo Mažvydo stalo prie katekizmo

palinkę keletas galvų. Stalo gale — Mažvydas

 

MAŽVYDAS

Kad jau raides išmokot pavadinti,

Pradėsim skiemenuot, sąbalsines

Pridėdami prie kiekvienos balsinės.

Žiūrėkite į knygą ir kartokit

Drauge su manimi.

 

VISI CHORU

„bė-a“ bus „ba“,

„bė-e“ bus „be“, „bė-i“ bus „bi“, „bė-o“ bus „bo“,

„bė-u“ bus „bu“…

 

MAŽVYDAS

Labai gerai. Dar sykį.

 

CHORAS

„bė-a“ tai „ba“, „bė-e“ tai „be“, „bė-i“ tai „bi“,

„bė-o“ tai „bo“, „bė-u“ tai „bu“…

 

MAŽVYDAS

Dar sykį!

 

Mažvydui pamažu keliantis, skiemenavimas

tilsta. Dabar spindulys apšviečia tiktai jį,

kitų veidai boluoja prietemoje. Iš ten

girdėti duslus skiemenavimas, neaiškus

murmesys, kuris niekaip negali išaugti į

pirmą žodį

 

MAŽVYDAS (iškilmingai)

Mėginsime sudėti pirmą žodį.

Klausykitės gerai… Širdim klausykit!

Kai tarsit šitą žodį, tai ant lupų

Pajusite medaus ir kraujo skonį,

Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,

Užuosit šieno ir liepynų kvapą,

Regėsit baugų debesio šešėlį

Per lauką bėgant… Taigi pamėginkim.

(Skiemenuoja vienas)

„El-ie“ bus „Lie“, „tė-u“ bus „tu“, „vė-a“ bus „va“.

Kartokite! Kartokit ir klausykit.

Tamsoje girdėti neaiškus murmesys

Ar girdit jau?

Skiemenavimas garsėja ir ryškėja. Pakilę nuo

stalo, visi priartėja prie Mažvydo

 

CHORAS

„El-ie“ tai „Lie“, „tė-u“ tai „tu“,

„vė-a“ tai „va“…

 

MAŽVYDAS (šaukia)

Ar girdit?

 

CHORAS (sunkiai ir nedarniai sudeda iš skiemenų)

Lii-eeet-uvvv-aaa…

 

MAŽVYDAS

Visi kartu! Dar sykį!

 

CHORAS (darniau)

Lie-tu-va!

 

Kurį laiką visi klausosi, tarytum iš tikrųjų jausdami

ant lūpų medaus ir kraujo skonį, tarytum laukdami

ir nesulaukdami sugrįžtant ką tik ištarto žodžio aido.

Tyloje leidžiasi uždanga

 

Praktinės užduotys ir klausima

1. Koks esminis konfliktas išryškėja Mažvydo ir Vilento pokalbyje?

2. Kokį pavojų lietuviškas Dievo žodis Prūsijoje kelia Lietuvai? Atsakymą pagrįskite citatomis.   

3. Ką reiškia dirbti Sizifo darbą? Kodėl Mažvydas savo darbą lygina su Sizifo darbu?

4. Dialoge kelis kartus minimas akmuo. Kokia šio įvaizdžio reikšmė?

 5. Aiškindamas žodžio „Lietuva“ prasmę, Mažvydas kalba metaforiškai — kaip suprantate jo mintis?

 

109.    1. Kuo dramaturgas J. Grušas savitas ir originalus?

110. „Barbora Radvilaitė“ (ištraukos):

  • Pirma dalis;
  • Trečia dalis.
  • Algis Samulionis „Drama apie paklydusio pasaulio šviesą“.

 

Dramų apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją yra kūrę Balys Sruoga („Barbora Radvilaitė“, liko nebaigta), Raimundas Samulevičius („Karūna ir smėlis“), bet didžiausio populiarumo susilaukė Grušo drama. Jos sėkmę neabejotinai lėmė ir legendinis režisieriaus Jono Jurašo spektaklis Kauno dramos teatre (dailininkė Janina Malinauskaitė, pagrindinių vaidmenų atlikėjai Rūta Staliliūnaitė ir Kęstutis Genys). Cenzūra spektaklį draudė rodyti, reikalavo keisti režisūrinius sprendimus, netgi tekstą. Jurašas, protestuodamas prieš sovietinę konjunktūrą, 1972 m. parašė viešą laišką LSSR kultūros ministerijai, kuriame iškėlė kūrėją varžančius dalykus.

Šis laiškas tuomet Lietuvoje nebuvo skelbtas. Jurašą atleido iš vyriausiojo režisieriaus pareigų ir privertė emigruoti; jis išvažiavo į JAV. Sielodamasis, kad spektaklis liks nesuvaidintas, Grušas ryžosi kupiūruoti: žodžius „Lietuva“, „tėvynė“ vienur pakeitė į „šalis“, kitur visai išbraukė. Bet aktoriai liudija, kad, vaidindami po premjerinių spektaklių, kupiūrų dažniausiai nepaisė.

 

Barbora Radvilaitė

(ištraukos)

 

Pirma dalis

 

[…]

Barboros Radvilaitės menė. Pro langą

įšoka juokdariu apsirengęs Žygimantas Augustas

 

BARBORA

O Dieve! Juokdarys!

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Taip, juokdarys!

 

BARBORA

Kas čia?! Karalius? Ne… Nesuprantu.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Tai aš — tikrasis juokdarys. Anas —

Šešėlis mano varganas.

 

BARBORA Išeikit!

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Jūs galite karalių išvaryti,

Bet juokdario neišvarysite.

 

BARBORA

Maldauju jus! Prašau su ašarom…

Išeikite! Pasigailėkite…

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

O štai ir jūs, ir jūs nesugalvojot

Ko nors geresnio, juokdare pavirtot.

Prieš ką atsiklaupei? Prieš juokdarį

Ar prieš karalių? Nebėra karaliaus!

Yra tik amžinas, įsimylėjęs,

Iš proto besikraustąs juokdarys.

Pažvelkite, koks laisvas jis dabar.

Juk tai žmogus be apgaulingų kaukių,

Taisyklių, dogmų, nuostatų… Žmogus,

Kuris pasaulį susprogdins, bet laimę

Sau pasiims — tą mažą, kvailą laimę,

Už aukso kalnus neparduodamą.

Tikrasis juokdarys — tai aš, tai aš —

Karalius, šliaužiantis prie mylimosios kojų.

 

BARBORA

Netekot proto!.. Viešpatie, atleiski…

Ir šitaip gali pasielgt karalius?..

Aš nemaniau… Aš… žodžių nerandu.

 

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Ir aš taip pat, mana širdie. Juokinga!

Terauda angelai dangaus. Tu juokis.

Pabėki nuo niekšystės, beprotybės,

Nes jų tu niekad nesuprasi.

 

BARBORA

Karaliau!..

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

O ne! Aš juokdarys! Kažką svarbaus

Užmiršęs. Atsikeršyti užmiršęs

Žmonėms. Pabėgęs nuo savęs. Nuo dangaus!

Karaliui bėgti nedera. Žinau.

Pasaulis sujauktas. Ir beprotybės pilnas.

Pasaulis pasipiktinęs pats savimi

Ir savo apgailėtinais dievais.

Niekšybė ir garbė — dvi seserys.

Abidvi kekšės… Taip, abi, tylėkit.

Niekšybė ir garbė — sesulės kekšės!

Tylėkite!.. Ir nieko nenorėkit

Žinoti… Juokis! Juokis, mano meile!

Na štai, tu ir juokies… Bet tu verki!..

 

BARBORA

Karaliau! Mylit ne mane…

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Tave!

Vienintelę! Tave! Kaip skausmą savo…

 

BARBORA

Įsiveržėte kaip audra, karaliau…

Karaliau mano… Argi jūs nežinot,

Kad sunaikinsite mane.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Barbora,

Žinau, kad myli tu. Ir myliu aš.

 

BARBORA

Bet aš nenoriu būti sunaikinta.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Ir aš taip pat! Matai! Pamyniau viską.

O vardan ko? Vardan vienatvės? Paniekos?

Ne! Vardan meilės! Ir neprieštarauk.

Vis vien bus tai, kas turi būti!

[…]

 

 

Trečia dalis

 

Krokuva. Karaliaus pilis. Už lango minios

keliamas triukšmas. Šauksmas

 

Vivat karalienė!

Vivat!

Vivat!

 

DAILININKAS

Dangus ir žemė! Žemė ir dangus

Pilni bus atvaizdų… Dangus ir žemė!

 

MINIOS ŠAUKSMAI

Vivat! Vivat!

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Dar kartą pasirodyk jiems, Barbora.

 

BARBORA

Ką pažadėti jiems turiu, karaliau?

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Nereikia nieko. Tu juk ne politikė…

Palauk! Teisybę pažadėk.

Barbora išeina į balkoną

 

MINIOS ŠAUKSMAI

Vivat karalienė!

Vivat!

Vivat!

Vivat!

Crescat!

Floreat!

Grįžta Barbora

 

BARBORA

Pasimečiau… Tik pasakiau: gyvenkite!

Laimingi būkite!

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Gerai! Puiku!..

Dabar tau reikia pailsėt, Barbora.

Nepaprastai išbalusi buvai.

Atrodė, sąmonės gali netekti.

 

BARBORA

Tai nuo vitražų atspindžių. Rausvi,

Gelsvi ir violetiniai! Šimtais

Spalvų sušvito saulė. Pasirodė

Lyg sapnas. Lyg dangaus užburtas sapnas.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Bet liūdesį matau aš akyse.

Mieloji mano, nuostabioji mano

Valdove.

 

BARBORA

Viešpatis apvainikavo

Tarnaitę savo. Keista man ir liūdna!

Baisu ir nuostabu!.. Galiu šiandieną

Daug prikalbėt niekų.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Puiku! Kalbėk! Juk mes vieni.

 

BARBORA

Žygimantai Augustai!

Sunku suprasti… Daužėsi širdis…

Teisybė ir jėga pas Viešpatį —

Kartojau priesaikoj. O laimė? Kur?

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Many! Tavy! Tarp mudviejų! Karūnoj!

 

BARBORA

Karūnoj!.. Spindi, akina, svaigina…

Karūną niekinau ir troškau kaip

Išganymo. Aš apžiūrėsiu dar,

Ar ji ne kruvina. Atrodo, ne.

O kas joje? Teisybė? Dievas? Nėr

Nei Dievo, nei tiesos! Tai kas yra?

Rubinai? Auksas? Valdymo galia?

Bet ji Aukščiausio rankose!

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Tu verki?

 

BARBORA

O Lietuva! Manoji meile! Bausk

Mane, jeigu tarp deimantų yra

Bent lašas kraujo. Išganyk mane,

Jei deimantuose šviečia meilė tau.

Per amžius būk laisva, o Lietuva.

Ir buk visiems teisinga ir gera.

Kai valanda išmuš, priglausk mane.

Tau — karūna!.. Žygimantai Augustai!

Atleiski man. Tokia mana malda.

 

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS

Tiek sielvarto joje! O to nereikia.

 

BARBORA

Žinau. Nereikia. Aš norėjau mirčiai

Paskelbti iššūkį. Bet aš šaukiau,

Visa širdim šaukiau gyvenimą.

Samulionis. Drama apie paklydusio pasaulio šviesą

 

[…] Skirtingų tiesų ir interesų kova dramoje ryškinama daugiausia sudėtingais Barboros, Žygimanto Augusto ir Bonos paveikslais. Kiti dramos personažai įvedami ir grupuojami taip, kad jie ne tiek demonstruoja savo žmogiškąją pilnatvę, kiek personifikuoja vieną ar kitą politinę ar moralinę tendenciją: Radvilos — valstybingumo siekį, Papagoda — atvirą niekšybę, amoralaus tarno psichologiją, arkivyskupas Dzierzkovskis — fanatišką užsispyrimą. Gal tik Elzbieta, pirmoji Žygimanto žmona, vienoje jai skirtoje scenoje subtiliai prasiskleidžia kaip nelaiminga, giliai kenčianti moteris.

Su šiluma dramoje sukurtas titulinis personažas — Barbora Radvilaitė. Grušas kelis kartus yra sakęs, jog šį personažą tiesiog mylėjęs, užtat labai bijojęs, kad jis neišeitų sentimentalus, vienpusis. Grušo Barbora visą laiką aktyviai gina savo orumą, savo teisę „turėt šventus, neliečiamus jausmus“. Sykį parduota už didelius turtus (vedybos su Goštautu), ji nebenori būti žaisliuku jokiame sąmoksle, tegu ant antros svarstyklių lėkštės būtų dedami patys švenčiausi dalykai — artimųjų padėtis ir gerovė, tėvynės ateitis. Visą laiką jai vaidenasi „švento kūdikio“ Elzbietos likimas — ir ne tik nuo nuodų nugaišę du šunys, bet — dar labiau — prieš mirtį išpažintas jos beteisės „mažos sesers gyvenimas“ — be džiaugsmo ir laimės, sušildytas nebent retkarčiais pro langą įskridusios kregždės (neatsitiktinai kregždės motyvas dar sykį švysteli priešmirtiniuose Barboros monologuose). Barbora — nuskaidrinanti aplinką asmenybė, kaip ir Beatričė iš kitos Grušo dramos „Meilė, džiazas ir velnias“; kartu ji — ne gėrio, šviesos gyvenime simbolis, o reali — mylinti, kenčianti, kovojanti — moteris. Ilgai priešinusis Žygimanto norui matyti ją karūnuotą, įžeista gina savo teisę būti karaliene. Trumputis Barboros monologas po karūnavimo — vienas gražiausių Grušo kūryboje, į jį dramaturgas sudėjo ne tik savo meilę gimtajam kraštui, bet ir savąją žmogiškumo nuostatą:

 

O Lietuva! Manoji meilei Bausk

Mane, jeigu tarp deimantų yra

Bent lašas kraujo. Išganyk mane,

Jei deimantuose šviečia meilė tau.

Per amžius būk laisva, o Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera.

Kai valanda išmuš, priglausk mane.

 

Ne mažiau sudėtingas dramoje Žygimanto Augusto paveikslas. Pradžioje šis personažas aplinkinių apibūdinamas gan ironiškai — kaip lengvabūdis palaidūnas; tiesa, čia pat užuomina ir apie jo renesansiškai turtingą rūmų biblioteką su Erazmo Roterdamiečio, Melanchtono, Liuterio, Kalvino veikalais. Susitikimas su Barbora Žygimantui Augustui tampa tarsi naujo gyvenimo pradžia („Anas karalius mirė“). Meilė išvaduoja jį nuo „apgaulingų kaukių“, suteikia vidinės laisvės ir kartu supriešina su savąja aplinka, prie kurios jis iki tol daugiau ar mažiau taikėsi. Prasideda nuožmi kova dėl mylimo žmogaus, ir šioje kovoje Žygimantas Augustas ne tik parodo atkaklumą, politiko išmintį, bet, kaip Grušo pjesėse beveik visada būna, atsiskleidžia ir kaip mąstantis žmogus („Ieškosiu, / Dėl ko gyventi šitoj žemėj verta“)     Kaip tik Žygimanto Augusto lūpomis dramoje išsakomos mintys apie beprotybe tapusią tikrovę, krauju suteptas dideles tiesas, stabais virstančius ir protą sukaustančius dievus, apie istorijos ratą, kurį gali pasukti net beprotis. Karalius — juokdarys, — taip save ne sykį dramoje pavadina Žygimantas Augustas, ir šis apibūdinimas reiškia ne tik dėl meilės besikraustantį iš galvos karalių, bet ir karalių — tiesos ieškotoją, savo siekimų pataisyti pasaulį donkichotiškumu primenantį daugelio kitų Grušo pjesių herojus. Barboros mirtį Žygimantas išgyvena irgi ne vien kaip asmeninę tragediją, bet ir kaip visos epochos luošumo ženklą („Kaip gyventi tam pasauly, / Kur žudomi geriausi iš geriausių, / Ir Dievas žudomas žmogaus širdy?!“). Teisus yra J. Lankutis, teigęs, jog „Barboroje Radvilaitėje“ Grušą domino „ne tiek aistrų stichija, kiek jos etinis įprasminimas“.

Jėgas, su kuriomis konfrontuoja Žygimantas ir Barbora, dramoje personifikuoja Žygimanto motina Bona. Tai bene tradiciškiausiai (marčių nuodytoja) traktuojamas kūrinio personažas. Tačiau ir šiuo atveju dramaturgas toli gražu nesitenkina siužetine personažo funkcija. Dramoje aiškiai juntama ne tik Bonos garbėtroška, bet ir didelė šios moters valia, protas, sugebėjimas suimti į savo rankas beirstančią valstybę (istorikų liudijimu, Žygimanto Augusto motina iš tikrųjų buvo rimta, svarbias reformas krašte įgyvendinusi politikė). Bona Grušą domina ir kaip tironiškos savimonės įsikūnijimas, kaip valdžios fenomenas, paties personažo lūpomis apibūdinamas aforistine formule: „Žvėris — valdžios dvasia“.

Yra dramoje dar vienas, į akis nekrentantis, bet dramaturgui irgi labai būdingas klodas — apmąstymai apie žmogaus laikinumą, apie tikras ir tariamas vertybes, dalykus, kurių akivaizdoje kasdienybė įgauna visai kitą prasmę ir kitus matavimus. Kai kuriose „Barboros Radvilaitės“ scenose tai šmėkšteli kaip iš pirmo žvilgsnio atsitiktinė, su veiksmu nesusijusi replika, — kaip kad puotoje seno bajoro susigraudinimas dėl iš nieko gimstančio ir į nieką virstančio žmogaus („Kaip šešėliai praeisime. / […] Pikta ranka pateps / Juodais darylais mus, ir susiliesim / Su amžina naktim“). Tačiau ir visa Grušo drama — apie meilės ir gėrio galią. Ypač atvirai šis motyvas įvardijamas kūrinio epiloge, kur nesibaigiančios procesijos (Barboros laidotuvės? vėlių eisena?) fone choras gieda himną viskam, kas amžinybės akivaizdoje žmogų daro žmogumi:

 

Pagarbinkim meilę,

Pagarbinkim gailestingumą,

Pagarbinkim šviesą

Paklydusio pasaulio.

Kas nusigręš nuo tavęs,

Garbins žvėries paveikslą.

Meile, tu atneši viltį,

Tu atveri dangų

Ir žmogui duodi gerąją sielą.

Stabams tu atimi galią

Žudyti.

 

Šiuo požiūriu visiškai suprantamas paties Grušo atsakymas į klausimą apie dramos genezę: „,Barborą Radvilaitę“ seniai svajojau parašyti; žavėjo mane Barbora, kuri buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo; būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir skleidė pasauliui savo vidinį spinduliavimą; tokiems neatleidžiama. Žavėjausi didžia ir galbūt didžiausia mintimi. Kiekvienu metu galėjau tą tragediją parašyti ir tikriausiai būtų išėjusi tokia pat.“

Įvykių pakylėjimas iki filosofinio poetinio lygmens leidžia Grušo „Barborai Radvilaitei“ pritaikyti (šalia paties dramaturgo vartotų dramos ir tragedijos terminų) poetinės dramos apibūdinimą. Tam poetiškumui, beje, daug padeda ir eiliuota kalba, kartais suteikianti Grušo draminei kūrybai patetikos, ceremonialaus dialogo atributikos, tačiau ir padedanti pakilti nuo buities, išgryninanti kuriamą tikrovę. […]

„Barbora Radvilaitė“ — būdingas Grušui kūrinys. Jis akivaizdžiai demonstruoja ir rašytojo kūrybos manierą, ir jo veikaluose vyraujančią atmosferą, kupiną įtampos ir tragiškos šviesos, dvasinio ir intelektinio intensyvumo. Kartu tai rašytojo humanisto balsas, kupinas nerimo dėl žmogaus ir tikėjimo jo galiomis.

 

Praktinės užduotys ir klausima

1. Nurodykite I dalyje pateiktos scenos veiksmo užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą

2. Kaip suprantate Žygimanto Augusto žodžius apie sujauktą ir beprotybės pilną pasaulį?

3. Panagrinėkite Žygimanto Augusto paveikslą I dalies ištraukoje. Užpildykite lentelę:

 

 Žygimanto Augusto-karaliaus drama Žygimanto Augusto-žmogaus drama Vertybės, kurias jis pasirengęs ginti
     

 

111.      1. Kuo biografija skiriasi nuo autobiografijos?

112.        Esė žanro savitumas

 

Esė (pranc. essai — bandymas) — nedidelės apimties prozinis kūrinys, straipsnis, kuriam būdingas stilistinis laisvumas, subjektyvus požiūris. Esė gali būti filosofinio, mokslinio, politinio, meninio pobūdžio. Eseistika ypač išplito XX a. antroje pusėje kaip spontaniškai atsiveriančio ir laisvai besišakojančio minties proceso išraiška. Rašytojai ima aiškinti literatūrą, filosofiją, gyvenimą: pateikia savo nuomonę, rašo nesislėpdami už personažo, kalba pirmuoju asmeniu, savo vardu, diskutuoja su tariamu adresatu. Esė vertinamos laiko aktualijos, daug cituojama, citatos interpretuojamos, dažnai joms suteikiama visai kita prasmė. Kūrėjui svarbu pasakyti savo individualų požiūrį į gyvenimą, meną, literatūrą, žmogų, save. Todėl kalbama ne tiek apie gyvenimą, kiek apie gyvenimo reikšmę. Tarsi atsisakoma kurti griežtos žanrinės formos kūrinius. Dabar eseistika tapo beveik ketvirtąja literatūros rūšimi greta epikos, lyrikos ir dramos.

Eseistika yra tarpinė literatūra: joje dokumentinė įtaiga ir tikroviškumas egzistuoja lygiagrečiai su fikcija (menine išmone) ir autoriaus vertinimu. Ekskursai, prisiminimai, aliuzijos, ironiškas požiūris, ironiška distancija savo paties atžvilgiu, replikos, paradoksalus mąstymas, egzistencinės gelmės ilgesys ir kitokio gyvenimo rūpestis, filosofinis požiūris į gyvenimą ir žmogų, žodžio įtaiga — būdingiausi šiuolaikinės eseistikos stiliaus bruožai. Eseistika imli aplinkai, asmeninei patirčiai, aktuali, greitai reaguoja į visus gyvenimo, kultūros ir politikos reiškinius, patogi kūrėjui, nes nereikalauja baigtos formos. Artima skaitytojui savo problematika. Skaitytojas tarsi provokuojamas atsakyti į esė keliamus klausimus. Apskritai klausimai tampa svarbesni nei atsakymai ar idėjos.

Kaip savita intelektualiosios prozos rūšis, pasižyminti mąstymo laisve, eseistika įsitvirtino septintame dešimtmetyje. Eduardo Mieželaičio knygose „Duona ir žodis“ (1965), „Čia Lietuva“ (1968) svarstoma Lietuvos kultūros, literatūros bei ryškiausių jos asmenybių tema. Iš refleksijų, aforizmų, autobiografijos fragmentų, programinių deklaracijų sudėtas Justino Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ (1971). Jame ryškus gyvenimo prasmės ir pamatinių vertybių ieškojimas ir moralinių nuostatų deklaravimas.

Daug esė Lietuvos istorijos, kultūros, gamtosaugos temomis buvo parašyta Atgimimo metais ir turėjo poveikio visuomenės laisvėjimui. Atgavus nepriklausomybę esė tematika ir išraiškos būdai keičiasi. Pasitelkdamas mokslininko ir poeto patirtį Marcelijus Martinaitis kuria esė apie nykstančią tūkstantmetę agrarinę kultūrą, analizuoja tautosakos žanrus ir lietuvių literatūrą tradicinės kultūros kontekste. Sigito Parulskio esė būdinga paradoksalių, t.y. neįprastų, minčių žaismė, paslėptos citatos ir parafrazės, šokiruojantys vaizdai, ironiškas mąstymas. Vanda Juknaitė pabrėžia socialinį ir moralinį vertinimą, pilietiškumą, žmoniškumą, teigia pozityvias vertybes.

Antiteziniu*  mąstymu, asociatyvių vaizdų gausa, intymus nuoširdumo intonacija išsiskiria Donaldas Kajokas. Jo esė „Komentarai“ (1990), „Dykinėjimai“ (1999) pilna citatų, kurios yra gera dingstis mąstyti įvairiomis temomis, daug minties šuolių iš Vakarų kultūros į Rytų, autorius samprotauja apie gyvenimą ir savo asmeninę bei kultūrinę patirtį, parodo būties grožį, slypintį paprastume (ne prastume). Kelionių įspūdžiai ir Vakarų kultūros žmogaus sąlytis su Rytų kultūra bei filosofija aprašomi Jurgos Ivanauskaitės eseistikoje. Jos trys esė knygos, skirtos Tibeto tautai ir kultūrai, gali būti laikomos kelionių apybraižomis, kurių pagrindinė veikėja yra pat autorė.

Antikonformisto**  moraline pozicija, neigiančia sovietinę sistemą, mąstymo programiškumu ir intelektualumu pasižymi Tomo Venclovos eseistika. Sigito Gedos eseistiniuose apmąstymuose atsiveria lietuvio moralinė ir estetinė savimonė, modernaus ir laisvo žmogaus mąstymo paradoksalumas, kritiškai vertinami lietuvių literatūros kūrėjai taikant jų kūrybai aukščiausius meniškumo reikalavimus.

 

* Antitezė — stilistinė figūra, priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ir emociniam įspūdžiui sustiprinti.

** Konformistas — politinis ir moralinis prisitaikėlis; antikonformistas — nepaklūstantis esamai tvarkai ir vyraujančiai nuomonei žmogus.

 

Vytautas Kubilius

 

Žanrų kaita ir sintezė“ (ištrauka)

Esė — esminio galvojimo teritorija

1

Kiekviena epocha išsaugo tokią žanrinę formą, kuri labiausiai atliepia jos esmę. XIX amžių — deterministinės* logikos, socialinių dėsnių algebros, triumfuojančio realizmo amžių — reprezentuoja romanas. Ar turi savo būdingą žanrinę formą mūsų laikas — pasaulinių karų, kosminių kelionių, spalvotos televizijos ir stilistinio pliuralizmo** laikas?

Į reprezentacinės formos vaidmenį aktyviausiai pretenduoja esė, neapibrėžtas rašymo būdas, atsiradęs paribio zonoje tarp mokslo, filosofijos ir meno. Jis atitinka šios epochos antiliteratūrinį nusiteikimą — pastangas išsiveržti iš literatūriškumo sferos, iš žanro kanonų ir kriterijų […]. Jis ardo nusistovėjusias ribas tarp meno ir tikrovės — žengia į tokias gyvenimo sritis, problemas ir aspektus, kurių menas nemato ir nepripažįsta, naudoja mokslinius medžiagos rinkimo ir apdorojimo metodus, o kartu remiasi meninio suvokimo būdais: nuojauta, vizija, simbolizacija, vaizdiniu regėjimu, potekste. Jis koncentruoja intelekto kūrybinę galią […], kuri veržiasi viešpatauti tiek XX a. moksle, tiek ir mene.

Kai kuriose Europos literatūrose esė įgavo tokio idėjų turtingumo, spontaniškos mąstymo laisvės, sugestyvios išraiškos, kad virto kone dominuojančia jėga, užgožiančia savo populiarumu romaną, poeziją, dramą […]

Literatūros teorija vis dar nežino, ką daryti su išsišakojusia eseistika — ar pripažinti jai meniškumo statusą, ar atiduoti žurnalistikai. […] Ar tam kliudo tik nusistovėjusios nuo antikos laikų klasifikacijos schemos, kuriose nebuvo įrašyta eseistikos? Bet kitados tose schemose nebuvo ir romano. O gal literatūros prigimtis iš esmės priešinasi logiškų sąvokų invazijai, dienoraščio užrašų, laiškų, atsiminimų, mokslinių tyrinėjimų, filosofinių svarstymų nereguliuojamai maišačiai, kurią įteisina esė?

Vienur esė vadinama tiesiog straipsniu arba apybraiža. Kitur literatūriniu moksliniu eskizu. Trečiur analitinės-interpretacinės prozos kūriniu. Esė ribos — poetinė proza, iš vienos pusės, o iš kitos — filosofinis traktatas. Tai nauja literatūros klasė, išrasta XVI a. pabaigoje prancūzų filosofo M. de Montenio, kuris savo knygas vadino vieša išpažintimi. Esė rašiniai primena parlamento debatus, sąmojingus salono pašnekesius, misionierių pamokslus. Tai chameleoniška forma, nesavarankiška ir negryna, atsiradusi niekieno žemėje, kur nėra jokių estetiškumo ženklų. Eseistika gausiai cituojama, bet neanalizuojama ir nevertinama. Tai sunkiausiai įvaldoma ir sunkiausiai apibūdinama forma. […]

Romanas ar drama semia savo motyvus iš gyvenimo, o esė dažniausiai kalba apie jau suformuotus ir egzistuojančius dalykus, kurie virsta autoriaus gyvenimo samprata, vizijos, utopijos modeliu. […]

Tai eksperimentinio mąstymo metodo išraiška: eseistas savo objektą klausinėja, liečia, bando, svarsto pagal įvairius aspektus, nepalikdamas jo nė akimirkos pastovioje pozicijoje. Daiktai ir mintys eseistiniame kūrinyje iškyla ne ramybės ir amžinumo būklėje, o kaip reliatyvūs daiktai ir reliatyvios mintys.

Jei esė yra „savarankiška kūrybos rūšis“, tai ko ji reikalauja iš kūrėjų? […]

Esė kūrinį, nepaisant apie ką būtų parašytas (Himalajų upes ar šumerų mitus, Edipo kompleksą ar „Don Kichotą“), galima pavadinti esminio galvojimo teritorija. Eilėraštis metaforizuoja esmės nuojautą, romanas užkloja ją detalėmis, drama išsklaido į dialogines partijas. O eseistas iškart braižo reiškinio esmės projekciją. Jos ieškojimas ir suvokimas — eseistinio kūrinio nervas. Toji esmė — kūrinio eiga ir tikslas — nėra apriorinė tezė, o vidinis išgyvenimas, trykštantis iš rašančiojo asmenybės egzistencinių pagrindų ir sprendžiantis klausimą — kaip gyventi toliau. Jos neįmanoma pasiekti lineariniu*** galvojimu, palengva kopiant nuo vieno tiesos laiptelio ant kito. Jos nepraskleidžia mokslinių žinių suma kaip statiškas vienetas. Eseistas mąsto iškart keliais kanalais ir juda iškart keliomis kryptimis, pasikliaudamas savo vidine logika, kuri nepripažįsta dedukcinės****  vieno teiginio subordinacijos*****  kitam. Savo svarstymus jie pradeda nuo to, kas jam svarbu, ir baigia ten, kur jam patinka, nepaklusdamas planingam dėstymui. Jis ieško žmogaus patirtyje visumos elemento, kurį lengviau nujausti negu apibrėžti ir įrodyti. eseistas yra medituojantis žmogus — vienas ar kitas įvykis, reiškinys, meno veikalas jam yra tik pretekstas pasinerti į esmės stebėjimą, kuriam vis dėlto suteikiamas tikro atsitikimo bei objektyvaus dėsnio pavidalas. Jis kalba ne apie tai, kas išgalvota, o kas tikra, iškentėta, skaudu. Eseisto mintys laksto į visas puses, rodos, be jokios tvarkos, o tuo pačiu metu sukasi vis kitokiais viražais apie tą patį centrą. Džiaugsmingas laisvumo pojūtis ir kartu nematoma vientisumo grandinė. Mąstymo judrumas, fundementalumas, sugestyvumas yra svarbiausia eseisto kūrybinė galia, nes esė iš tiesų yra intelektualinės prozos rūšis, bręstanti aukštos dvasinės kultūros klimate.

2

XX a. literatūros žanrų sistemoje esė — agresyviausias partneris. Jis įžūliai braunasi į poezijos rinkinius, išstumdamas eilėraščius. Jis pertraukia romano fabulą ir net grasina ją išardyti, pakeisti intelektualinių svarstymų, atsiminimų, kelionės įspūdžių montažu (atsirado net pavadinimas — „romanas-esė“). Jis skverbiasi į kritiką, griaudamas savo dinamiška mąstysena ir intymiu nuoširdumu jos tezines konstrukcijas, pamokomą toną, sukalkėjusią mokslinę stilistiką.

Lietuvoje esė kaip rašymo tipas ir knygos struktūra atsirado visiškai neseniai. Tai pastarųjų poros dešimtmečių kūdikis, jau pakankamai muskulingas ir garsiai šaukiantis. […]

Eseistas stovi vienas pats, be autoritetų užtvaros ir viską paaiškinančių teorinių schemų, prieš tokius klausimus, kurie jam turi egzistencinę reikšmę. Tai, ką jis sako, yra seniai prasidėjusio ir nesibaigusio galvojimo tąsa. Tai, ką jis teigia, nėra abstraktūs samprotavimai, o liečia jį patį. Esė kūrinyje realizuojama etinė žmogaus situacija, moralinių sprendimų galia, dvasinis asmenybės potencialas. Rašymas eseistui yra tarsi ne profesija, o tik būtinybės paliudijimas. Taip susidaro ypatinga tikrumo, nuoširdumo, susikaupimo intonacija, o moralinis autoritetas tampa eseisto jėga (kurios taip trūksta profesionaliajai kritikai). […]

Lietuvių romanistams, poetams, dramaturgams kol kas nėra ko baimintis, kad eseistika užgrobs jų teritorijas. Ji tik signalizuoja apie žanrų nepastovumą ir fikcinio vaizdavimo formų silpnėjimą XX a. literatūroje. Ji teigia laisvo mąstymo jėgą ir grožį. Ji ryškiai interpretuoja, įprasmina ir išaukština kultūros vertybes, kuriose su tokia viltimi ieško egzistencinės atramos šiuolaikinis žmogus.

* Determinizmas — filosofinė teorija, teigianti esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastingumą.

** Pliuralizmas — skirtingų, bet lygiateisių požiūrių (t. p. organizacijų) buvimas visuomenėje (valstybėje).

*** Linearinis — linijinis, aiškios krypties.

** Dedukcija — išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles.

**** Subordinacija — pavaldumas.

 

Kaip rašyti esė?

 

Esė — tai gana laisvos formos ir stilistikos mokslinio tipo tekstas, kuriame išreiškiama gana subjektyvi rašančiojo nuomonė. Mokyklinis rašinys yra viena iš esė formų. Nors esė struktūra gana laisva, tačiau vis dėlto būtinos tokios dalys: įžanga (problemos kėlimas, suintrigavimas), temos plėtojimas (problemos skaidymas dalimis, argumentacija, jos parėmimas citatomis, vaizdiniais), išvados (pagrindinis akcentas).

Įžangoje keliama problema.

Sudominęs skaitytoją keliama problema, rašytojas pateikia savo samprotavimus, kuriuos paremia argumentais. Samprotavimai gali išplaukti vienas iš kito, gali būti vardijami iliustruojant juos meniniais vaizdais, autoritetų citatomis. Pastraipos pabaigoje pateikiamos dalinės išvados. Pabaigoje tos dalinės išvados tartum suvedamos į pagrindinę išvadą, tačiau svarbiausia suteikti joms naują kokybę, nekartoti tai, kas jau pasakyta.

Tiksliau pasakius — susilaikyti ir nepateikti galutinių išvadų per anksti, labai gerai, jei ta dalinė išvada šokiruojanti, — tai skatina skaityti toliau. Dažnai rašiniai nepavyksta kaip tik todėl, kad mokinys nekantrauja iš pat pradžių atskleisti savo nuomonę, pasakyti pagrindinę mintį, išvadą — tai, ką reikėtų palikti pabaigai.

Kartais sunku pradėti ir baigti rašinį. Gera pradžia turi iš karto suintriguoti, nustebinti, gal net sužadinti nepasitenkinimą — taip skatinamas susidomėjimas tolesne pasakojimo eiga. Kad rašinys būtų gražiai užbaigtas, turi atrodyti, jog daugiau nėra ką pridurti. To galima pasiekti susiejant pradžią ir pabaigą.

 

Praktinės užduotys ir klausimai

 

  1. Remdamiesi Kubiliaus straipsniu ir literatūros teorijos žiniomis užpildykite lentelę. Nurodykite kiekvienos literatūros rūšies požymius.

 

Aspektas Epika Drama Lyrika Eseistika
Vaizdavimo objektas        
Kūrybos šaltiniai        
Stiliaus bruožai        
Atstovai ir kūriniai        

 

113.

  Just. Marcinkevičius apie Mažvydą(pasirinkti a arba b)Perskaitykite tekstus, atsakykite į klausimus ir atlikite užduotis.

 

A

 

Mažvydo asmenybė, jo idėja ir laikas seniai traukė mano dėmesį. Kontinentas, kurį jis atrado ir įdavė mums į rankas — didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga! Nežinau, ką galima padaryti daugiau žmonių labui, humanizmo ir pažangos, lietuviško žodžio labui. Argi ne jis suteikė balsą amžinybėje, prakalbindamas mūsų širdis taip intymiai, šiltai ir betarpiškai: „Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“?

Istorija, deja, išsaugojo labai nedaug duomenų apie Mažvydo gyvenimą bei veiklą. Nežinoma net jo gimimo data ir vieta. Nedaug turime šaltinių ir paminklų, bylojančių apie to meto kultūrą ir buitį, socialinius, religinius, tautinius, kitus ideologinius vaizdinius. Todėl, restauruojant epochą ir žmones, ne sykį teko vadovautis analogija, pasiremti intuicija, fantazija.

 

B

 

Vilentas

Mielasis mano, tavo Katekizmas…

Arba Giesmynas — peržiūrėjau visą —

Titano darbas!

 

Mažvydas

Ė, greičiau Sizifo…

 

Vilentas

Tu žodį iškirtai — kaip akmenį!

 

Mažvydas

Taip, taip — dabar tą akmenį į kalną

Stumiu, ritu, keliu… o rankos silpsta.

Paleisi — nugarmės. Ir pagalvoji:

Kuriems velniams tos pastangos…

Poetinė drama „Mažvydas“

 

 

1. Kokia pagrindinė šių ištraukų tema?

2. Palyginkite Mažvydo paveikslą abiejose ištraukose (koks Mažvydas, kaip kuriamas jo paveikslas).

3. Ar visada sutampa istorinė ir meno tiesa? Kaip ši problema sprendžiama „Mažvyde“? (Atsakydami remkitės ištraukomis)

4. Nurodykite kūrinio, iš kurio paimta B ištrauka, žanrą. Atsakymą pagrįskite remdamiesi ištrauka.

5. Koks kontekstas suteikia B tekstui filosofinį apibendrinimą (nurodyti konkrečiai)?

6. Kurių funkcinių stilių yra šie tekstai?

 

 

Just. Marcinkevičius. „Žodžiai“ 

Atidžiai perskaitykite tekstą ir atsakykite į klausimus.

 

— pabusiu — pabūsiu — pajusiu —

esamas — jau — esu —

lauktas — nelauktas — jūsų —

visas — visiems — visų —

 

artimas — tolimas — savas —

kartu — atskirai — pro tave —

į seną — neatrastą — salą —

į tave — į save —

 

į daiktą — į žodį — į mintį —

tikėt — nusivilti — laukt —

pažinti — atmesti — priimti —

ir mažai — ir per daug —

1971 m.

 

 

1. Kaip konstruojamas eilėraštis?

2. Kokia pagrindinė eilėraščio mintis?

3. Kurių kalbos dalių žodžiai sudaro trečią strofą?

1 eilutė

2 ir 3 eilutės

4 eilutė

4. Kokią teksto prasmę kuria toks kalbos dalių grupavimas?

5. Raskite antonimus (trečioje strofoje). Kokį opozicinį vaizdą jie kuria?

6. Sukirčiuokite:

į daiktą — į žodį — į mintį —

tikėt — nusivilti — laukt —

pažinti — atmesti — priimti —

ir mažai — ir per daug —

7. Koks metras (parašykite konkretų pavadinimą) vyrauja?

8. Apibendrindami įrodykite, jog čia eiliuotas tekstas, o ne prozinė kalba.

 

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: