Rašytojui Jonui Mikelinskui atminti


Jonas Mikelinskas

2015 metų sausio 25 dieną, Vilniuje, eidamas 93-iuosius metus mirė įžymus lietuvių rašytojas, prozininkas ir eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Mikelinskas.

Išgirdęs ateities žingsnius

Jonas  Mikelinskas  – vienas įdomiausių lietuvių prozininkų ir – produktyviausių. Jis debiutavo gerokai vėliau už savo kartos bendraamžius. Pirmoji J. Mikelinsko knyga (apsakymų) „Senis  po  laikrodžiu“ pasirodė 1960  metais, kai  debiutantas  jau  buvo  bebaigiąs  ketvirtą dešimtį. Nuo paminėtos datos skaitytojai kas metai, kas antri ir tik retkarčiais kas treti išvysdavo naują J. Mikelinsko knygą. Ir ne…“eilinę“. Gana retas atvejis, kai su pirmąja knyga debiutantas atverčia novatorišką puslapį pasirinktame žanre. J. Mikelinskas „Senis po laikrodžiu“ buvo kaip tik tokia knyga.  Vos  tik  jai  pasirodžius,  kritikas  V.  Kubilius rašė: „Iš jaunosios prozininkų kartos artimiausias šiai naujai mūsų prozos tendencijai yra J. Mikelinskas. Jis – analitikas. Jo nevilioja romantika ir poetiška tapyba. Literatūra – tai psichologinis faktas, be jokių puošmenų, pagražinimų ir komentarų! Jis ima mažą tikrovės gabalėlį, ilgai ir atidžiai žiūri į jį per padidinamąjį stiklą, kol pamato jo šaknis, priežastis ir ryšius. O kai paaiškėja fakto struktūra, jo vieta visuomenės ir istorijos organizme, tada komentarai iš tikrųjų nebereikalingi“.

Pagrindines J. Mikelinsko meninio mąstymo, stiliaus ypatybes kritikas apibūdino taikliai. Bet jis rėmėsi tik pirmąja knyga. Vėliau kaip iš Amaltėjos rago pasipylę J. Mikelinsko apsakymai, apysakos, romanai gerokai pakoregavo kritiko teiginius – naujuose prozininko kūriniuose atsirado ir romantikos, ir poetiškų vaizdų, o ypač išsiplėtė sąlygiškoji sfera, kadangi autorius pamėgo vaizduoti savo personažų pasąmonės  pasaulį  – prisiminimus,  sapnus, vizijas. Lengva pasakyti: rašytojas pamėgo. Naujo stilistinio elemento atsiradimas kryptingo rašytojo kūrybiniame  kelyje  nebūna  atsitiktinis.  Formą lemia turinys,  o  pačią kūrybą  – kūrėjo  asmenybė.  Teisinga kritiko Vito Areškos išsakyta mintis, kad kūryba yra daugiau už talentą; talentas iš tiesų tėra tik priemonė išreikšti kūrėjo asmenybės turinį. Šių dviejų determinantų dialektika  neretai  paradoksali: žiūrėk,  vienam autoriui gamta atseikėjo talento net su kaupu, bet, laikui bėgant, jo kūryba pilkėja, senka, kadangi nebegauna pakankamai gyvybės syvų iš pačios kūrėjo asmenybės;  kitam  atvirkščiai – originali,  ryški  asmenybė, bet  stinga  ją išreiškiančio  talento.  Jonas  Mikelinskas šiuo atžvilgiu – „laimės kūdikis“, pasižymintis ryškio asmenybinėm vertybėm, savitu literatūriniu talentu.

Aštuntajame  praėjusio  amžiaus  dešimtmetyje daug  diskutuota  apie  pagrindinius  literatūrinius  herojus.  Diskutuota  dėl  daug  ko – dėl  jų teigiamumo, visuomeninės  pozicijos,  idėjiškumo,  principingumo.

Novelistikoje, matyt, būta daugoka nerišlios improvizacijos, nebūtinų lyrinių pasažų, tos vadinamos „niekieno žemės“. Tačiau J.M. apsakymuose tos „niekieno žemės“ nebuvo. Ryškų polinkį į saviraišką, į refleksiją šis  prozininkas įkūnijo  nedviprasmiškoje  autoriaus pasakotojo  pozicijoje.  Beveik  visiems  savo  personažams autorius iškelia pagrindinį – gyvenimo tikslo ir prasmės – klausimą;  gal  dėl  to  J.M.  kūriniuose  retos smulkiatemiškumo,  banalumo  apraiškos.  Jo  veikėjai sielojasi ne dėl neįsigyto deficito, ne dėl netvarkos batų taisykloje, jų interesai nesiriboja apkalbomis bei anekdotais tarnyboje ar užmiesčio viloje. Šiuo atžvilgiu suidealinti beveik visi J.M. personažai – nesvarbu, ar tai būtų inžinierius, mokslininkas, poetas, ar vairuotojas, kolūkietis, sargas.

Skaitydamas J. Mikelinsko kūrinius, išvysti turtingą kaimietiškos kilmės inteligento jausmų bei pojūčių gamą, sudėtingą jo dvasinės evoliucijos procesą. Dažname kūrinyje  Rašytojo  pasakotojo  išeities  taškas – atsigręžimas į praeitį, į vaikystę, į tą kraštą, iš kurio jis žengė į pasaulį. Dažnai tas atsigręžimas įgauna filosofinę aureolę, prisiminimai –nostalgišką intonaciją, stilistinė maniera – autentišką nuoširdumą. Suprantama, giliadugniame rašytojo „krepšyje“ ne viskas, kas buvo surasta kūrybos lauke/miške, tiko į pirmą ar aukščiausią rūšį. Sakykim, kritikai kartais papurkštaudavo dėl ne visada tinkamai  stilistiniame  audinyje  paslėptos  didaktinės gaidelės,  nes  J.M.  visada  buvo  taurių jausmų,  kilnių idealų, gėrio, grožio puoselėtojas. 

J. Mikelinsko debiutą stambiajame žanre lydėjo tokia pat sėkmė kaip ir smulkiajame (novelių, apsakymų) – romanas „Vandens nešėja“ (1964) buvo įdomus meninis žodis ne tik  toliau  gvildenant  pedagoginę tematiką, bet ir apskritai toliau vystant lietuvių romanistų meninius ieškojimus…“Gyventi – tai iš lėto gimti“ – šią A. de Sent-Egziuperi sentenciją J. Mikelinskas pasirinko romano epigrafu. Jis gana adekvačiai atspindi  autoriaus  moralinį imperatyvą,  poziciją, žmogaus tobulėjimo ilgesį. Kita vertus, tai analogiška humanitaro iš aps. „Lakštingala – pilkas paukštis“ Justo Vykinto (autoriaus alter ego), mintis, kad žmogus visada privalo būti „opozicijoje pats sau“, idant nesurambėtų, nesusitaikytų su pilka kasdienybe, nesustotų. Šis troškimas – raudona gija“, einanti per visą J. Mikelinsko kūrybą,  daranti  ją konceptualiai  vieningą,  pilietišką, dvasingą… 

J. Mikelinskas vienas pirmųjų  šiuolaikinėje  lietuvių prozoje parodė žmogų iš nematomosios, tarytum užtemdytos jo pusės, praplėtė asmenybės supratimo ir vertinimo skalę. Šis  prozininkas  mėgsta  gretinti  kontrastingas žmogaus likimo situacijas – gimimą ir mirtį, vestuves ir laidotuves, senatvę ir vaikystę. Pagrindinių J.M. herojų vidinis pasaulis labai turtingas, jie mėgsta atsiverti gamtoje, grįžti į gimtąsias vietas, likti akis į akį su savimi. Nerastume turbūt tokio J.M. kūrinio, kuriame į veikėjo vidinį pasaulį autorius nepažvelgtų iš pasąmonės,  sapnų,  vizijų sferos.  Rašytojas  anksti  suvokė intelekto nepasotinamumą, sielos procesų sudėtingumą ir gana atidžiai stebėjo kone masišką inteligentų susidomėjimą telekineze, ekstrasensais, biosrovėmis ir panašiais psichinio gyvenimo reiškiniais. Neatsitiktinai rašytojas tiek daug dėmesio skyrė pasąmoningajai žmogaus proto veiklai, sielos paslaptims. Jo personažų mąstymas skverbiasi į subtilias dvasinio pasaulio sritis, guja tabu iš tų teritorijų, kurios inertiškai laikomos neprieinamomis, nesuprantamomis. Taip J. Mikelinsko kūriniuose atsiranda  unikali  gyvenimiškoji  medžiaga  (romanas „Už horizonto – laisvė“), originalios filosofinės idėjos (apysaka „Lotoso žiedas,  arba  Sutvėrimas“),  dramatiškas tiesos ieškojimas (apysakos „Anonimas“, „Trys dienos, trys naktys“), autentiškas pokario rezistencijos tragizmo paliudijimas (romanas „Juodųjų eglių šalis“). Apysakoje „Trys dienos, trys naktys“ J.M. palietė temą, kuri  sovietinėje  lietuvių prozoje  ir  poezijoje,  galima sakyti,  buvo  visai  išnykusi.  Tai  –  bažnyčios, religijos, dvasingumo, tiesos ir tikėjimo temos, atvirai ir naujai gvildentos prozininkų Č. Aitmatovo, N. Dumbadzės, V. Tendriakovo, E. Vetemos ir kt.

Viena iš J. Mikelinsko kūrybos viršūnių – romanas „Kur lygūs laukai“. Į ją jis kopė nuosekliai, atkakliai, principingai. Naujasis romanas daug kam atrodė netikėtas rašytojo šuolis iš žemesniojo kūrybos lygmens į aukštesnįjį. Drįsčiau teigti, kad tas šuolis pačiam autoriui nebuvo netikėtas – romane jis sulydė daugelį tų teigiamų dvasinių ir meninių pradų, kurie jau pasireiškė ankstesniuose jo kūriniuose. Ir altruistas Ksaveras Pakrosnis (aps. „Senis po laikrodžiu“), ir kritiškasis Veiknys (aps. „Pūdas druskos“), ir intelektualusis Justas Vykantas, ir daugelis kitų apsakymų veikėjų, manau, budėjo ir tarnavo rašytojui, kai jis kūrė savo spalvinguosius naujojo romano kaimo žmones…Šis romanas sulaukė plataus skaitytojų atgarsio ir buvo įvertintas valstybine premija (1983 m. ).

„Mėgstu autorių mąstytoją, o literatūrą mąstančią, žodžiu, tokią, kuri stengiasi ne tik vaizduoti tikrovę, bet ir ją analizuoti, įprasminti, konstruoti, modeliuoti, nors čia kipšas nuolat šnibžda į ausį: „Oho, koks apetitas! Betgi juk visa mūsų išmintis prasideda ir baigiasi natūralios filosofijos trikampyje žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Ir viskas? Ir nieko čia nepadarysi?!“ Be abejo, suprantu, kad sunku prieš šį visagalį trikampį ką nors svaraus  priešpastatyti.  Nebent  galima  tik  pareikšti:

„Taip jau yra, toks liūdnas faktas. Ir vis dėlto…ne menkesnis  faktas  ir  tai,  kad žmogus  jau  gyvena,“  – rašė J. Mikelinskas autobiografijoje. Taip, J. Mikelinskas – vienas filosofiškiausių, eruditiškiausių mūsų prozininkų, ir – aktyviausių. Jį dažnai pamatysi Rašytojų sąjungos renginiuose, susitikimuose su skaitytojais. Jis niekada netūno užkulisiuose, visada turi ką pasakyti ir drąsiai lipa į tribūną. Matyt, neatsitiktina ir tai, kad antroje savo gyvenimo pusėje įvyko žanriniai pasikeitimai jo kūrybinėje laboratorijoje – grynuosius grožinio žodžio kūrinius (apsakymus,  apysakas  romanus),  nukonkuravo  esėjinio, publicistinio,  kritinio  pobūdžio  knygos  „Žmogaus esmė“, „Žmogus  ir  jo  legenda“, „Kad  Kodėl  taps  Todėl“, „Kodėl yra taip, kaip yra?“, „Niurnbergo šešėlis“ . Itin reikšminga tai, kad Jonas Mikelinskas įnešė daug naujo į gilesnį holokausto tematikos supratimą.

2002 metais Jono Mikelinsko kūrybinis kelias buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija…Prieš kelis dešimtmečius sukurtoje novelėje „Ateities žingsniai“ pasakotojas taria toliaregiškus žodžius: „Ir kaip tik čia, ant suolelio, prie tos senos trobelės, prie bevaisės obelies, aš išgirdau tai, ko nebeįmanoma iš-girsti mano metuose, – ramius ateities žingsnius“. Jono Mikelinsko gyvenime būta visko, jis, kaip sakoma, ir vėtytas,  ir  mėtytas  rašytojas,  bet  išsaugota  svarbiausia – išsaugotos gyvybinės šaknys su tauta, išsaugotas pilietinis  rūpestis  nacionaline  kultūra,  tradicijomis, išsaugota egzistencinė klausa – išgirsti ateities žingsniai.

Alfredas Guščius

(Varpas, 2012 m. gegužė)

***

Rašytojui Jonui Mikelinskui atminti 2012 m. vykęs Jono Mikelinsko 90-mečiui skirtas vakaras Rašytojų klube. Vakaro vedėjas prof. P. Bražėnas. Vakaro programoje apie rašytojo J. Mikelinsko asmenybę ir kūrybą kalba literatūros kritikė J. Sprindytė, rašytojas H. Čigriejus, poetas V. Braziūnas, prof. B. Genzelis, aktorė G. Urbonaitė. 

***

Kiti filmai

Kategorijos

Kiti šaltiniai

Garso įrašai

E-knygos

, , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: