Viešojo kalbėjimo įskaitai darbų pavyzdys

Dvyliktokų įskaita1

Kai atidžiai perskaitysite Pasiruošimas viešajam kalbėjimui reikalavimus, Jūsų baigiamasis kalbėjimo darbas (planas ir tekstas) turėtų atrodyti taip, kaip pateikta (dvyliktoko ir dešimtoko pavyzdžiai). Beje, būtina nurodyti literatūros šaltinius.

1 pavyzdys (2014 m. lietuvių kalbos ir literatūros įskaita)

KALBA

8. Kaip Cicerono moralinių reikalavimų oratoriui laikomasi šiandien? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais.

Planas

I. Visi esame girdėję apie žymiuosius senovės graikų ir romėnų filosofus – oratorius – Platoną, Ciceroną, Isokratą, Marką Antonijų ir kitus. Tačiau keičiantis epochoms, keitėsi ir oratoriaus paveikslas. 

II. Cicerono moraliniai reikalavimai ir politinė retorika.

  1. Šių laikų visuomenėje rasti aukštus Cicerono reikalavimus atitinkantį oratorių yra itin sudėtinga. Tačiau, mano nuomone, vienas iš galimų pasirinkimų yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama. (Būtent tokie visuomenės veikėjai, kaip prezidentas Obama, patvirtina tai, jog taip seniai Cicerono aprašytos oratorystės normos yra vis dar gyvos ir jų laikomasi).
  2. Kalbėdama apie Cicerono retorikos įtaką šiandienos oratoriams, norėčiau paminėti ir Algirdą Kaušpėdą – žymų architektą, legendinės roko grupės „Antis“ įkūrėją ir vieną iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių. (Taigi „Anties“ lyderio kalba primena romėnų oratoriaus Cicerono vieną iš moralinės lygybės klausimų, kuris teigia, jog visi turi politinės lygybės teisę apsispręsti, kad priimant bendrus valstybės sprendimus išrinktieji politikai paisys žmonių konkrečių interesų.).
  3. Dažnai kyla klausimas – „Oratorystė – įgimtas talentas, Dievo dovana ar išmokimas?“. Žymi politikė Nijolė Oželytė, pagarsėjusi savo emocingomis ir drąsiomis viešomis kalbomis, teigia, kad visos kalbos yra tiesiog gudri spekuliacija – retorika yra tai, ko nėra. (Patys žymiausi pasaulio oratoriai yra turtingi savo vidumi, savo mintimis ir idėjomis, kuriomis jie dalinasi su visu pasauliu).
  4. Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės retorika tam tikrais aspektais, manau, taip pat galėtų būti vertinama pakankamai gerai, nors ir dažnai susilaukia priešiškų vertinimų. („Kovingoji“ – taip vienu žodžiu prezidentės retoriką apibūdina Regina Koženiauskienė, Vilniaus universiteto profesorė).

III. Apibendrindama galiu pasakyti, jog nors toli gražu ne visi šių dienų oratoriai, tačiau tikrai yra tokių retorikų, kurie atitinka labai aukštus Cicerono reikalavimus. (Savo neverbaline kalba, aktorystės talentu, stulbinančia atmintimi mus stebinančius vis kitaip, vis įdomiau ir kūrybingiau.).

TEKSTAS (pagal planą)

I. Oratorystės menas ir jo svarba žinoma nuo pačių seniausių laikų. Visi esame girdėję apie žymiuosius senovės graikų ir romėnų filosofus – oratorius – Platoną, Ciceroną, Isokratą, Marką Antonijų ir kitus. Tačiau keičiantis epochoms, keitėsi ir oratoriaus paveikslas. Drįsčiau teigti, kad šiandieniniai oratoriai nebėra tokie išprusę eruditai, kokie buvo senovėje, nes šiandien oratoriumi vadinamas kiekvienas kokiai nors auditorijai kalbantis žmogus, jam nebetaikomi tam tikri kokybiniai kriterijai. Šiandieniniam oratoriui užtenka turėti tik vidinio žavesio, charizmos, malonaus balso tembro ir tikėti tuo, ką jis sako, o senovėje oratoriai buvo vadinami „gerais vyrais, turinčiais iškalbos patirtį“. Kyla klausimas – kuo skiriasi tie „gerieji vyrai“ anksčiau ir dabar? Anksčiau oratoriai turėjo būti visapusiškai išprusę, garbingi, sąžiningi, teisingi, drausmingi, pareigingi, atitinkantys senovės romėnų gyvenimo principus apibrėžiantį idealą, nes retorika tuo metu formavo visuomenines ir politines viešojo gyvenimo normas. Šiandien būti tuo „geru vyru“ yra daug lengviau, nes niekas nebesigilina į oratoriaus asmenines savybes, jo išprusimą.

II.1. Šių laikų visuomenėje rasti aukštus Cicerono reikalavimus atitinkantį oratorių yra itin sudėtinga. Tačiau, mano nuomone, vienas iš galimų pasirinkimų yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama. Jo oratorystės sugebėjimai leidžia jam tvirtai laikyti galingiausia pasaulio šalimi vadinamos JAV valstybės vadžias. Įtikinamai nuoširdžiomis prezidento kalbomis patiki tūkstančiai JAV piliečių. Būtent dėl savo iškalbos Obama, nors būdamas visiškoje opozicijoje su daugeliu rasistiškai nusiteikusių žmonių, tapo JAV prezidentu jau antrąją kadenciją. Prezidento retorika dažnai prilyginama net garsiam kovotojui už juodaodžių teises Martinui Liuteriui Kingui. Obamos kalbos paliečia ne tik vietinių amerikiečių širdis. Kalba, kurią prezidentas pasakė Kaire, musulmonų ir islamo tematika, įtikino daugelį žmonių, jog vadinamasis ,,švelnusis valdymas“ žodžiais bei diskusijomis yra daugiau negu įmanomas. Barakas Obama idealiai atitinka Cicerono reikalavimus. Jis išsilavinęs – baigęs Harvardo universitetą, turintis be galo daug patirties. Žmogus idealistas, kuris būdamas juodaodis, užaugęs dviejų rasių šeimoje, neturintis jokios realios galimybės siekti aukštesnių tikslų, patikėjo stebuklu. Nuėjo be galo ilgą kelią – nuo imigranto iki šalies prezidento. Visą šią patirtį jis puikiai perteikia savo kalbose. Kai Obama sako kalbą, ji skamba taip, jog atrodo, kad kiekvienas kalbos žodis buvo apgalvotas ir sklinda iš pat autoriaus sielos gelmių. Tai atitinka Cicerono reikalavimą, kad kalbantysis turi ir privalo savyje derinti kalbą su aktoryste, o oratorystę su politika. Manau, daugelis suklystų pamanę, jog Obama tikrai mokėsi arba bent jau tobulino savo aktorystės sugebėjimus. Nedaugelis kitų dabartinių oratorių, politikos veikėjų geba taip žaisti balsu – kalbėti taip, kad kiekvienas suprastų giliausią mintį. Prezidentas, nepaisant visų ankstesnių kalbėjimo įgūdžių, taip pat yra puikiai įvaldęs gestikuliaciją. Kiekvienas gestas patvirtina faktą: prezidentas nesako kalbos publikai, jis kalbasi su publika. Būtent tokie visuomenės veikėjai, kaip prezidentas Obama, patvirtina tai, jog taip seniai Cicerono aprašytos oratorystės normos yra vis dar gyvos ir jų laikomasi. Atsiranda žmonių, kurie nepasiduoda suvienodėjusiai visuomenei ir kuria tai, kas tikra ir vertinga.

Taigi, galima teigti, kad B. Obama – charizmatiška asmenybė, puikus oratorius, sugebantis pritraukti didžiules minias ir sujaudinti jas iki sielos gelmių.

II.2. Kalbėdama apie Cicerono retorikos įtaką šiandienos oratoriams, norėčiau paminėti ir Algirdą Kaušpėdą – žymų architektą, legendinės roko grupės „Antis“ įkūrėją ir vieną iš Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių. Algirdas Kaušpėdas, jo asmenybė, nuomonė ir pasakyta vieša kalba man įstrigo po 2013 metų Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo. Būtent Algirdą Kaušpėdą aš laikyčiau geriausiu šiandienos visuomenės oratoriumi. Per Pasaulio jaunimo susitikimą A. Kaušpėdo pasakyta vieša kalba sulaukė ypatingai didelio dėmesio ir buvo palydėta garsiais plojimais. Pacituosiu keletą ištraukų iš šios kalbos: „Tautos migracija gali padėti, o ne pakenkti Lietuvai. Šiuolaikinė migruojanti Lietuva gali padėti lengviau integruotis į pasaulį ir turtinti tapatybę. Neskubėkime kiekvieno išvažiuojančio lietuvio apšaukti emigrantu, – ragino A. Kaušpėdas. – Didžiausia mūsų problema yra ne emigracija, o demografija. Todėl kreipiuosi į jus – gimdykite, gausinkite Lietuvą. Tauta – ne vien „Švyturio“ alus ir krepšinio pergalės, tai yra mūsų įsipareigojimas vienas kitam gerbti, kurti, mylėti, – kalbėjo pranešėjas. – Lietuvybė turi įgyti naują kokybę. Neišsiversime be naujų išmanių lyderių, kurie suformuos intelektinį tautos stuburą. (…) Mes, lietuviai, turime mokytis mylėti kitą, mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti. Mokytis gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Mokytis tikėti, kad galime būti puikūs – tada tokie ir tapsime. Dabar esą visi svajoja būti milijonieriais. Architektas pakvietė susirinkusį jaunimą balsuoti, ką rinktųsi – tris milijonus milijonierių ar riterių Lietuvoje. Už pirmuosius rankas pakėlė vos vienas kitas žiūrovas. „Turėti ar būti – štai klausimas. O gal įmanoma suderinti: Lietuva – turtingų riterių šalis?“ – retoriškai klausė „Anties“ lyderis. „Vytis galėtų reikšti šviesos ir tiesos karį, tviskančiu kalaviju vaikantį tamsumas“. Toks įtikinamas kalbančiojo požiūris – gebėjimas įtaigiai, bet paprastai ir aiškiai dėstyti savo mintis auditorijai – primena iškalbą Cicerono, kuris tapo įtakingu Romos imperijos politiku.

Manau, kad ši pasakyta vieša kalba privertė jaunimą susimąstyti apie savo dvasines ir moralines vertybės, paskatino pagalvoti apie patriotiškumo jausmą ir dar kartą įtikino, kad materializmas nėra gyvenimo siekiamybė. Aš pritariu šiam žmogui, kuris turėjo daug galimybių išvykti svetur ir padaryti įspūdingą karjerą, tačiau jis pasirinko gyventi tėvynėje ir čia puoselėti savo idėjas bei darbus. Manau, A. Kaušpėdas turi visas asmenines savybes, būdingas senovės „geriems vyrams“. Visi galime tik pavydėti ir didžiuotis A. Kaušpėdo iškalba, charizma, pozityvumu ir išmintimi, kuri per visą jo gyvenimą „keliavo“ kartu su muzikiniu ir lyderystės talentu. Taigi „Anties“ lyderio kalba primena romėnų oratoriaus Cicerono vieną iš moralinės lygybės klausimų, kuris teigia, jog visi turi politinės lygybės teisę apsispręsti, kad priimant bendrus valstybės sprendimus išrinktieji politikai paisys žmonių konkrečių interesų.

II.3. Dažnai kyla klausimas – „Oratorystė – įgimtas talentas, Dievo dovana ar išmokimas?“. Žymi politikė Nijolė Oželytė, pagarsėjusi savo emocingomis ir drąsiomis viešomis kalbomis, teigia, kad visos kalbos yra tiesiog gudri spekuliacija – retorika yra tai, ko nėra. Pasak jos, oratorystės menas yra reikalingas apkvailinti minias žmonių, pasitelkiant į pagalbą keletą šokiruojančių žodelių. Ypač tuo naudojasi politikai ir rinkodaros specialistai, nes jiems retorika yra reikalinga apgaudinėti visuomenę ir parduoti produktą. Tai vadinama politine prostitucija. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tačiau oratorystės menas yra labai galinga jėga, kuri abejingų nepalieka, tik skiriasi to meno panaudojimo tikslai. Galima teigti, kad dažniausiai didžiulio klausytojų dėmesio sulaukia tos viešos kalbos, kurios pamini opias visuomenės problemas – rasinę diskriminaciją, emigraciją, asmenybių degradavimą, sumaterialėjimą. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai yra labai galinga jėga, kuri gali kiekvieną žmogų sunaikinti arba pakylėti. Tai priklauso tik nuo pačio žmogaus elgesio su turtais. Nors sakoma, kad ne piniguose laimė, tačiau galima ta laime dalytis su artimaisiais arba visu pasauliu, galima pagydyti sunkiai sergančiuosius arba padėti skurstantiesiems. Patys žymiausi pasaulio oratoriai yra turtingi savo vidumi, savo mintimis ir idėjomis, kuriomis jie dalinasi su visu pasauliu, todėl belieka tik priimti arba pasmerkti jų gyvenimiškas tiesas ir įžvalgas.

II.4. Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės retorika tam tikrais aspektais, manau, taip pat galėtų būti vertinama pakankamai gerai, nors ir dažnai susilaukia priešiškų vertinimų. Prezidentė daugelį metų dalyvavo Europos politiniame gyvenime ir turi pakankamai gyvenimiškos patirties, anot Cicerono, itin reikalingos laisvam kalbėjimui. Gaila, bet dažnai Grybauskaitės viešosios kalbos vertinamos neigiamai dėl tokių frazių kaip: ,,Manęs laukdami pareigūnai „drebina kinkas” arba „Kai kurie (ministrai) gal ir ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia”. Daugelis Lietuvos viešojo gyvenimo veikėjų tokius pasakymus vertina kaip ,,kolchozo“ pirmininkės ar karės retorikos atspindžius. „Kovingoji“. Taip vienu žodžiu prezidentės retoriką apibūdina Regina Koženiauskienė, Vilniaus universiteto profesorė. „Kovingoji retorika – visiškas prezidentės charakterio atitikmuo, tai galima matyti, jausti iš leksikos, iš gramatinių formų, iš gana įsakmių pirmojo asmens ir kitokių formų, kurios rodo, kad kitaip tos retorikos negalima apibūdinti“. „Jaučiuosi priekinėse ugnies linijose“- dar viena frazė įrodanti, jog Grybauskaitė ruošiasi kovai arba jaučiasi kaip karys fronte. Politologas Vladimiras Laučius tai aiškina taip: esą prezidentė paprasčiausiai pildo rinkiminius pažadus. Esą jos įsakmi retorika siejama su Lietuvos visuomenės žmonių norų išpildymu. D. Grybauskaitė tapo prezidente dėl vienintelės pagrindinės priežasties – galbūt įvaizdžio, galbūt teisingos nuostatos, jog būtent šis žmogus yra pakankamai tvirtas ir sugebės su šaknimis išrauti Lietuvos politiniame gyvenime įsišaknijusius politikus – aferistus. Šiandien teigti, kad D. Grybauskaitės kalbėjimo maniera žmonėms nepriimtina, būtų beveik tolygu pasakymui, kad D. Grybauskaitė yra labai nepopuliari. Taigi, trumpai tariant, nors tvirta ir savotiška, bet D. Grybauskaitės retorika atitinka Cicerono reikalavimus. Kiekvienoje D. Grybauskaitės kalboje pastebima silpnoka neverbalinė kalba. Todėl D. Grybauskaitė toli gražu neprilygsta pirmam mano minėtam pavyzdžiui, t. y. Barakui Obamai. Tačiau prezidentę vadinti nacionaline Lietuvos oratore tikrai galima.

III. Žmonės oratorystės meno mokosi ir jį tobulina jau daugiau kaip 2500 metų. Viešo kalbėjimo įgūdžiai išlaisvina ir sustiprina kiekvieno žmogaus asmenybę. Tai yra nepaprastai galinga ir svarbi priemonė siekiant įkvėpti, įtikinti ir valdyti klausytojus. Oratorystė kiekvienam iš mūsų padeda tapti kritiškai mąstančiais, vertinti ir suprasti skirtingus požiūrius, susidaryti savo nuomonę ir ją ginti, lavinti įžvalgą. Kasdieniniame gyvenime visos šios savybės pakelia asmenybės vertę. Šiuolaikiniai darbdaviai gerus bendravimo įgūdžius ir laisvą elgesį prieš žmonių minią prideda prie ieškomų būsimų naujų darbuotojų vienų svarbiausių savybių. Tai yra ypač aktualu jaunimui.

Apibendrindama galiu pasakyti, jog nors toli gražu ne visi šių dienų oratoriai, tačiau tikrai yra tokių retorikų, kurie atitinka labai aukštus Cicerono reikalavimus. Savo neverbaline kalba, aktorystės talentu, stulbinančia atmintimi mus stebinančius vis kitaip, vis įdomiau ir kūrybingiau. Kaip sako Ciceronas: ,,Nereikia tikėti viskuo, ką girdime“, tačiau pasitikėti išsilavinusiais ir padoriai mąstančiais oratoriais tikrai galime.

2 pavyzdys (2014 m. PUPP įskaita)

KULTŪRA

  1. Kurį lietuvių kultūros reiškinį – literatūrą, kiną, teatrą – ir kodėl laikytumėte didžiausia visų laikų vertybe? Pristatykite jį ir pagrįskite savo pasirinkimą.

Planas

I. Lietuvių kultūros reiškiniai – visų laikų vertybės.

II. Literatūra – didžiausia kultūros vertybė.

  1. Lietuvių literatūroje glūdi istorinė tautos patirtis ir praeitis.
  2. Kalba ir literatūra – neatskiriami tautos simboliai.
  3. Knygos – prasmingo gyvenimo liudininkės.

III. Literatūra – sielos veidrodis.

TEKSTAS (pagal planą)

 

I. Nuo senų laikų žmonės kūrė: rašė knygas, režisavo filmus, statydavo spektaklius. Tokie užsiėmimai teikdavo laimę, vertė mąstyti apie gyvenimą, kasdienybę, kas sieja visus žmones visais laikais – reikėjo pastebėti amžinąsias vertybes ir pateikti kūrinyje. Tiek literatūra, tiek kinas bei teatras visada žmogui teikdavo malonę, juk gera atsipalaidavus paskaityti kūrinį, pažiūrėti įdomų filmą, pamatyti gyvą spektaklį. Ypač jei pagrindinė tokio kūrinio mintis yra susijusi su tikru gyvenimu, kasdienybe, netgi rūpesčiais – žmogų domina tai, kas susiję su juo. Išties sunku pasakyti, kuris lietuvių kultūros reiškinys yra pati didžiausia vertybė. Tačiau geriau pagalvojusi aš manau, kad svarbiausia yra literatūra. Mūsų tauta garsėja daugeliu garsių rašytojų, kurie turėjo ypatingą talentą rašyti – be vaizdų ir vaidinimo apibūdinti situacijas, nupasakoti išvaizdą ir daugelį kitų smulkmenų pateikti popieriaus lape. Norėčiau aptarti keletą lietuvių literatūros kūrinių ir įrodyti, kad vis dėlto literatūra yra pati didžiausia kultūros vertybė.

II.1. Literatūra yra viena iš meno šakų – rašytinis ir sakytinis žodžio menas. Lotyniškas žodis literatūra reiškia tai, kas parašyta. Tik jos dėka plačiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų istoriją, grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų pačių gyvenimišką patirtį, tarsi gyvename daugybę gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu. Literatūra – tai patirtis. Įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, suvokiame savo idealus, tikslus. Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms, nes knygose sukaupta tūkstantmečių informacija, kuria mes naudojamės, kaip gyvenimo pagrindu.

Literatūra – tai istorinė tautos patirtis ir praeitis. Įsisavindami šią sukauptą patirtį mes tobulėjame, suvokiame savo idealus, tikslus. Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms. Literatūroje yra vaizduojami vidiniai žmogaus išgyvenimai, jausmai, kurių vienas svarbiausių – meilė.

Vaizduojama meilė šeimai, vaikams, moteriai, tėvynei, žemei, kūrybai ir t.t. Dažniausiai lietuvių literatūroje vaizduojama meilė tėvynei ir meilė asmeniui. Jau lietuvių tautosakoje atskleidžiama žmogaus pakylėta, didvyriška, pasiaukojanti meilė tėvynei ir rami, santūri, lyriška, supoetinta žmogaus meilė kitam žmogui. Lietuviai santūrūs, drovūs ir apie žmogaus asmeninius jausmus kalbėjo paslaptingai. Tokia tradicija tęsiama ir grožinėje lietuvių literatūroje.

Apie meilę tėvynei pirmiausia norėčiau pradėti kalbėti nuo žmogaus, kuris buvo labiausiai pasiaukojęs tautai. Tai – Vincas Kudirka. V. Kudirka parašė „Tautišką giesmę“. Kudirka siekė išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Tėvynė suvokiama kaip visų motina, jos praeitis – didvyriška, o dabartis ir ateitis turi būti šviesi;  ji yra didvyrius, stiprius sūnus auginanti žemė. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. V. Kudirka  ragino lietuvį likti lietuviu,  kreipė jo žvilgsnį į praeities didybę bei gimtos šalies grožį ir taip žadino meilę tėvynei Lietuvai. Jis  ragina vienytis ir dirbti vardan Lietuvos, žadina kilnius jausmus motinai, gimtajai žemei, skatina siekti tėvynės garbės(„Gražu, gražiau ir gražiausia“) . Kudirka savo eilėraščiuose ragina šviestis ir pasiaukojamai dirbti gimtojo krašto gerovei, ugdyti tautinį susipratimą, smerkiamas savanaudiškumas, išsižadėjimas tautinių interesų dėl “trupinėlio aukso, gardaus valgio šaukšto”, išsigandus galimų kliūčių ir sunkumų („Labora“).

Kalbėdami apie meilę tėvynei, negalime užmiršti lietuvių romantiko Maironio (Jono Mačiulio). Maironis sukūrė daug patriotinės lyrikos, kurios svarbiausia tema – Lietuvos praeitis.  Maironiui Lietuvos istorija tampa įkvėpimo šaltiniu ir skatina rašyti apie tuometinę, varganą Lietuvos padėtį. Jis meilę tėvynei reiškia panašiai kaip ir V. Kudirka – patriotiniais šūkiais, kvietimais dirbti tautai ir aukotis aukštiems idealams. Maironio lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie Tėvynę. Jais poetas žadino lietuvių tautinę savimonę. Geriausiu pavyzdžiu patriotizmui skatinti žiloje senovėje Maironis poetizavo lietuvių kovas su kryžiuočiais, Vytautą Didįjį, tvirtas pilis, kovas už laisvę. Jis aukštino tautines vertybes – kalbą, dainas, geltonkases lietuvaites, gražias sodybas ir darželius… Maironio eilėse regima ir puikių Lietuvos peizažų su charakteringais kraštovaizdžiais. Eilėraščių lyrinis subjektas jausmingai išsako meilę tėvynei. Ši meilė yra ir asmeniškas, ir tautą vienijantis aspektas. Tėvynė aukštinama ir tautos vardu. [”Graži tu mūsų, brangi tėvyne!”]. Maironis savo eilėraščiuose išreiškia susižavėjimą protėvių pasiaukojimu, tačiau jo kūryboje jau aptinkame  ir tokių  eilėraščių, kuriuose galima atrasti ir individualių, asmeninių jausmų. Maironis savo eilėraščiuose išreiškia ir meilę moteriai. Moterį poetas vaizduoja kaip tautinių savybių saugotoją, ją poetizuoja. Moteris – tyrumo simbolis.

Taigi grožinėje lietuvių literatūroje nuo meilės tėvynei pereinama prie žmogaus individualių išgyvenimų, meilės kitam žmogui, prie vyro ir moters meilės.

II.2.  Kalba ir literatūra yra du neatsiejami ir vienas nuo kito priklausomi dalykai. Nei literatūra, nei kalba neegzistuotų viena be kitos, nes literatūra saugo ir įamžina kalbą, o ir kalba nebūtų tokia prasminga, jei nebūtų literatūros.

Kalba yra vienas iš svarbiausių tautos simbolių, taip pat kiekvieno žmogaus pirmasis žingsnis link egzistavimo. Manau, kalbėjimo meną reiktų vadinti seniausiuoju iš menų, nes jis atsirado kartu su žmogaus atsiradimu.

Literatūra yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Vienose ar kitose situacijose su ja susiduria visi. Aš pamilau grožinę literatūrą, nes jau nuo vaikystės beveik kasdien su ja susiduriu: močiutė prieš miegą man dainuodavo lošines, mama sekdavo pasakas, skaitydavo istorijas. Vėliau pati išmokau skaityti, ir nuo tos dienos visada turiu kokią nors knygą, kurią skaitau, kai tik turiu laisvo laiko. Mano mėgstamiausia literatūros rūšis yra drama. Joje vaizduojamas kasdienis žmogaus gyvenimas, konfliktai, be to, draminiai kūriniai yra skirti vaidinti, o aš iš prigimties esu meniškos sielos. Skaitydama draminį kūrinį galiu lyginti jį su savo gyvenimu, galiu laisvai įsijausti į savo mėgstamo veikėjo vaidmenį. Draminius kūrinius paprasta skaityti, nes jie parašyti vaidmenimis, turi aiškų siužetą, kuris atskleidžiamas dialogais ir monologais. Na, o mėgstamiausias mano kūrinys, žinoma, yra Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“. Mėgstu ir epiką. Mano mėgstamiausias epikos žanras yra romanas. Tikriausiai todėl, kad širdyje esu romantikė.

Deja, vis mažiau jaunuolių supranta ir tinkamai įvertina teigiamą literatūros įtaką. Šiuolaikinio žmogaus suformuotas stereotipas – tai žmogus, kuris kartais paskaito žurnalus ar laikraščius. Jaunimo tarpe nėra madinga skaityti knygas, nebent gyvenimo aplinkybės verčia. Dažnai jaunimo skaitoma literatūra būna tik mokykliniai vadovėliai. Vis mažiau žmonių skaito savo malonumui, teisindamiesi, jog tam neturi laiko. Iš mūsų kasdienio gyvenimo knygas palaipsniui išstumia televizija, internetas, radijas ir kitos šiuolaikinės technologijos. Taigi turime saugoti literatūrą nuo išnykimo, nes kiekvieną dieną ši grėsmė vis didėja.

II.3. Knygos kuria prasmingą gyvenimą. Knygoje gausu skirtingų žmonių gyvenimo džiaugsmo patirčių ir įžvalgų, kurios įkvepia, pakylėja virš kasdieninių rūpesčių, buities rutinos ir padeda suprasti, kad tikrojo gyvenimo džiaugsmo priežastys visada yra šalia. Knygų autoriai kviečia skaitytoją pasinerti į prasmingą gyvenimo džiaugsmo galimybių paiešką ir pateikia praktinių patarimų, kaip pakviesti daugiau džiaugsmo į savo ir savo brangiausių žmonių gyvenimą. Tai knyga – dienoraštis, kurią norisi nuolat turėti su savimi kiekvienam, siekiančiam praturtinti savo kasdienybę gyvenimo džiaugsmo idėjomis ir būti savo prasmingo gyvenimo kūrėju.

Prognozių apie knygos ateitį daug. Visais laikais žmonėms rūpėjo tas klausimas. Po kiekvieno naujo išradimo buvo pranašaujama knygos mirtis. Pesimistai mano, kad tik 4-5 proc. ateities žmonių dar skaitysią knygas: esą, jų vietą užims kompiuteriai, televizija ir kitos vizualinės priemonės. Knyga kaltinama, kad ilgai spausdinama, ir informacija spėja pasenti. Jai priekaištaujama, kad yra sunki, didelė ir užima daug vietos. Tačiau kiti mano, kad knyga ir naujų technologijų pasaulyje užims savo garbingą vietą.

Austrų rašytojas Stefanas Cveigas, mąstydamas, kas gali ištikti knygą, rašė: „Nesenstanti ir neįveikiama, nugalinti laiką, yra knyga. Ji – mūsų gyvenimo pagrindas, dabartis ir ateitis“. Visiškai sutinku su šiais jo žodžiais ir, manau, jog knyga dar ilgai gyvuos ir lygia greta eis su kitomis šio šimtmečio technologijomis. O kaip bus iš tiesų, parodys Laikas…

Juk knygos – didelės išminties, darbo ir žinių lobynai. Tik jų dėka mokslas tobulėja ir kinta. Todėl, manau, jog knygų reikšmė yra neįkainojama, nes skaitymas lavina kiekvieno žmogaus vaizduotę, kūrybingumą, sugebėjimą įsijausti į kito asmens emocijas, suprasti jo pasaulėjautą. Žmogus, skaitydamas knygą, niekada nebūna vienišas, – su juo yra knyga, kuri praturtina jo dvasinį pasaulį. Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime knyga užima tam tikrą vietą. Vieniems knyga yra gyvenimo dalis, kitiems laisvalaikio praleidimo būdas, o, kitų žmonių nuomone, knygos skaitymas yra tuščias laiko praleidimas. Taigi knygos skaitymas iš tikrųjų yra prasmingas laiko praleidimas: leidžia pasisemti gyvenimiškos patirties ir įgūdžių.

III. Pabaigoje noriu pacituoti Cicerono mintį: “Namai be knygų – tai kaip žmogus be sielos.” Man ši mintis yra labai svarbi, nes kiekvienai asmenybei formuojantis reikalingos žinios ir patirtis. Skaitydami mes atrandame save, įgauname žinių ir patirties, tad iš kur mes sukaupsime tos patirties, jei ne iš knygų, iš literatūros?

Advertisements

  1. #1 by Dešimtokė on 2016/02/24 - 13:23

    Šie pavyzdžiai tinka rašyti 10 klasės kalbėjimą?

    • #2 by žinovas on 2016/02/24 - 14:52

      Pirmasis – dvyliktoko, o antrasis – dešimtoko pavyzdys. Beje, artimiausiu metu pateiksime išplėstinio plano formą viešajam kalbėjimui.

  2. #3 by vaida on 2016/02/12 - 18:43

    Man pagal tema reike plano tiktais 10kl

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: