Atminties raiška Czesławo Miłoszo romane „Isos slėnis“

Isos slėnis

Rašytojo, poeto, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo (1911-2004) kūryboje įamžinti praėjusio amžiaus įvykiai ir personažai kaskart į skaitytoją prabyla vis naujomis prasmėmis. Novatoriška, filosofiška ir imanentinė pasaulio pažinimo nuostata – taip galima būtų apibūdinti visa, kas rašytojo sukurta, nuveikta, pasisakyta.

Česlovas MilošasTotalitarinis režimas, politinės katastrofos, emigracija ir savos aplinkos netektis išugdė jautrų žmogaus vertės suvokimą, dominuojantį tarp daugybės pasiūlytų temų Miłosz‘o kūriniuose. Rašytojo asmenybė formavosi įvairiatautėje aplinkoje, lydima amžiaus peripetijų, galbūt tai lėmė jo kūrybos išskirtinumą, kitoniškumą. Miłoszo kūryba eina vienoje gretoje su žinomiausiais XX amžiaus rašytojais. Iš jo mokėsi kelių kartų poetai. Rašytojo kūriniuose išsakytos idėjos pažįstamos mūsų krašto žmonėms. Jos svarbios bei aktualios vertybių krizės ištiktai šiandienos visuomenei, išgyvenančiai dinamiškoje jų kaitoje.

Miłoszo kūrybai būdingos žanrinės formos – eilėraščiai, poemos, esė, romanas. Miłoszo universalumas išsiskiria metafiziniu jautrumu, nepailstama kova tarp gėrio ir blogio pradų, griežtu ir kiek tiesmuku tiesos išsakymu. Rašytojo patirtis atsispindi literatūriniame palikime: knygose „Rodzinna Europa“ („Gimtoji Europa“, 1958), „Ziemia Ulro“ („Ulro žemė“, 1977), „Szukanie ojczyzny“ („Tėvynės ieškojimas“, 1992), „Piesek przydrożny“ („Pakelės šunytis“, 1997), „Dolina Issy“ („Isos slėnis“, 1955) ir kt. Tačiau rašytojo kelias prasidėjo dar universitete, tuomet išėjo jo poezijos rinkiniai „Poemat o czasie zastygłym“ („Poema apie sustingusį laiką“, 1933) bei „Trzy zimy“ („Trys žiemos“, 1936).

Pirmoji Miłoszo knyga lietuvių kalba – eilėraščių rinkinys „Epochos sąmoningumo poezija“ (vert. Juozas Kėkštas, 1955). Tačiau lietuvių literatūros istorijai labai svarbus romanas „Isos slėnis“ (vert. Algis Kalėda, 1991) dėl keleto priežasčių. Pirmoji susijusi su paties Miłoszo tautiškumo samprata. 1999 metų interviu rašytojas taikliai pastebėjo, kad Lietuvos tautiškumas susiformavo filologiniu pagrindu, kitaip nei, pavyzdžiui, airių, kurie, nors ir rašo angliškai, o ne senąja airių kalba, vis dėlto yra laikomi airių rašytojais. Nepretenduojant į jokias nacionalistines klasifikacijas, „Isos slėnis“ lietuvių literatūros istorijai tampa svarbiu kontekstu. Antroji priežastis, tapusi šio straipsnio objektu – tai fundamentalioji „Isos slėnio“ atmintis, kuri susijusi su Lietuvos kultūra ir istorija.

Patirties užrašymo prielaidos Isos slėnyje

Romanas įdomus daugeliu aspektų: žanriniu nehomogeniškumu, temų įvairove, vaizdinga ir užburiančia kalba. Pristatytas skaitančiai Lietuvos visuomenei kaip autobiografinis romanas, „Isos slėnis“ vis dar laukia išsamesnių mokslinių tyrimų. Analizuojant romano prasminį sluoksnį, tekstinę struktūrą, išryškėja ypatingas esė ir autobiografinio romano derinys. Abiems aptariamiems žanrams būdingas praeities akcentavimas: esė žanrui priskiriamas pasakojimas iš dabarties perspektyvos, o autobiografiniame romane pateikiamas vientisas, nuoseklus retrospektyvus pasakojimas apie save, pasirenkant vieną kurį gyvenimo etapą. Lemtingi gyvenimo laikotarpiai – vaikystė, paauglystė tampa pasakotojo apmąstymų objektu. Autobiografiniame romane, kitaip nei memuaruose ar atsiminimuose, įvykiai kuriuose dalyvavo autorius, tampa fonu, atskleidžiančiu asmens tapsmo istoriją. Esė teksto pasakojimas yra autoriaus savirefleksija čia ir dabar, apie dalykus, kurie jau yra susiformavę jo sąmonėje. Dėl Miłoszui būdingo eseistinio mąstymo, romane „Isos slėnis“ atmintis fragmentiška, tačiau tuo pačiu ir jungianti.Česlovas Milošas

Miłoszo gimtinė – Šeteniai, kraštas vidurio Lietuvoje šalia Nevėžio. Galbūt čia ir reikėtų pradėti ieškoti kelio, vedančio į jo kūrybos pažinimą. Čia, „mitų ir poezijos žemėje“, senelių dvare gimė rašytojas. Augo tuometinio lietuviško dvaro apsuptyje, ugdomas senelio knygų išminties, o jautrią būsimo rašytojo vaizduotę audrino kaimo žmonių pasakojimai, Nevėžio žemių padavimai ir mitai. Vėliau Miłoszas išvyko mokytis į Vilnių, kur pateko į aplinką, kurioje buvo veikiamas įvairių kultūrų įvykių ir reiškinių. Susiklosčius nepalankiai politinei situacijai ir įsigalėjus Sovietų režimui, Miłoszas buvo priverstas emigruoti. Jis grįžo į nacių valdomą Varšuvą, tačiau prisijungęs prie pasipriešinimo naciams judėjimo, pasitraukė į Krokuvą, vėliau dirbo kultūros atašė Amerikoje. Nutraukęs santykius su tuometine Lenkijos vyriausybe, 1951 metais Miłoszas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje. Sudėtingi likimo posūkiai ir išgyvenimai prasmingai sudėlioja ir kai kurias rašytojo kūrybos detales. Pokalbiuose su Aleksandru Fiutu, Miłoszas sakė, kad „Isos slėnį“ rašęs „tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą, norėdamas patikrinti, ar atsivers užakusi poetinė gysla“ (6: 35).

Miłoszo romane tiesa nėra įgyjama asimiliuojant aplinką. Tiesos siekiama per patirtį – kelionę į savo vidinį pasaulį, kuris valdomas ne tik emocijų, jausmų, vidinių pulsų, bet ir ankstesnės patirties – kelionės po realųjį pasaulį. Naujos mintys, pojūčiai įgyjami šios kompleksinės sintezės metu.

Suprasti romano „Isos slėnis“ prasminį lygmenį ir prakalbinti tekstą gali padėti esė žanro tekstiniai elementai. Vienas svarbiausių eseistikos ypatybių – subjektyvumas, kartais dar vadinamas asmenybiškumu. Tarp rašančiojo ir teksto objekto turi būti išlaikyta laiko distancija, kad apie aprašomus dalykus autorius būtų susiformavęs individualų požiūrį. „Isos slėnį“ Miłoszas rašė Prancūzijoje, kuomet jį ir aprašomus įvykius bei vietas skyrė maždaug 35 metai. Tai nemažas laiko tarpas žmogaus atminčiai. Tačiau jis netrukdo teksto tikrovei, nes net ir įsivaizduoti, sukurti elementai tekste veikia lygiateisiškai su realiais. Isos slėnio pagrindinis herojus Tomas – berniukas, išgyvenantis virsmo ir tapsmo laikotarpį. Išgyvenęs ribinę situaciją, vaikas pereina į suaugusiųjų pasaulį ir bando jį suprasti. Pasakotojas romano herojaus vidinius išgyvenimus ir dramas sujungia su pasakojimais apie karą.

Per pasaulį slinko karas, ir Ežerų kraštas jau pačioje karo pradžioje buvo paimtas iš rusų caro, kurio kariuomenė patyrė pralaimėjimą. Vokiečius Tomas matė tiktai kartą, Jų buvo trejetas, raiti ant gražių žirgų. (2: 33)

Šioje citatoje papasakojamas pirmas berniuko susitikimas su vokiečių karininkais. Tačiau svarbiausia, kaip šį susitikimą traktuoja pasakotojas:

Derėtų papasakoti jo [vokiečių karininko] likimą, kuris niekada neperžengs tikimybės ribų. Vaikščiojo apie Ginių bažnyčią ir, atsirėmęs į akmenų tvorą, uoliai kažką piešė bloknote. Galbūt jis prisiminė panašias medines Kirchen, prieš karą matytas Norvegijoje. <…> Tomo Jis nepastebėjo nei dabar, nei (o kodėl tai turėtų būti neįmanoma?) po dvidešimties metų, kai sėdėdamas generoliškame automobilyje, prigrūstame apklotų ir termosų, atrėmęs riebų pagurklį į uniformos apykaklę, važiavo vieno Rytų Europos miesto gatvėmis, ką tik užimtomis fiurerio kariuomenės. Tomas (tarkime) gniaužė kišenėse kumščius ir nė nenujautė, kad šis užkariautojas – buvo jo trumpalaikė meilė. (2: 34)

Pasakotojas, aprašydamas dramatišką situaciją, atskleidžia Tomo jausmus, kai meilė ir pasigėrėjimas virsta neapykantos jausmu, panika ir nepasitikėjimu. Vėliau Miłoszas atkartojo šią situaciją vienoje esė „Karas“:

Gerai atsimenu vieną 1914 metų vaizdą. Skaisti saulė, veja, sėdžiu ant suoliuko su jaunu kazoku, kuris juodas, susijuosęs diržu ir man labai patinka. Ant jo krūtinės sukryžiuotos juostos su šoviniais. Ištraukia kulką ir iš gilzės ant suoliuko išpila parako grūdelius. Tada įvyksta tragedija. Myliu baltą avinėlį. Ir štai kazokai žolėje jį gaudo, pastoja jam kelią. Norėdami papjauti. Pamiltasis kazokas pašoka jiems padėti. Aš klykiu iš nevilties, negalėdamas pakelti neišvengiamos nelaimės: pirmasis protestas prieš Būtinybę. (1:40)

Esė žanras atveria autoriui temų įvairovę. Tačiau autoriaus laisvė pasirinkti temą priklauso nuo jį įtakojančių veiksnių. Šiuose pacituotose fragmentuose Miłoszo subjektyvų pasirinkimą lėmė jo asmeninė patirtis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad romano pradžia ir pabaiga, siužeto linijos yra atsitiktinės. Chronologinės ribos įrėmina berniuko tapimą suaugusiu, perėjimą į kitą, suaugusiųjų pasaulį. Tačiau braižomos istorinės romano ribos daug platesnės, talpinančios genties susiformavimą, tautų konfrontacijas, giminės kilmę ir viso to chaotiško būvio pabaigą – berniuko brandą. Kaip skaitytojas turėtų rekonstruoti ir interpretuoti loginį ratą? Galbūt prasmės kodu gali tapti Šetenių dvaras?

Dvaro atspindžiai

Įvairių žanrinių formų tekstai, kurie paremti atsiminimais, dažniausiai turi autobiografinių elementų. Philippe‘as Lejeune‘as tokią pasakojimo perspektyvą vadina autobiografine retrospekcija, tai „atminties susigrąžinimo veiksmas, kuriuo gyvenimo faktai yra rūšiuojami, atrenkami ir organizuojami į rišlų pasakojimą“ (10: 35). Iš pirmo žvilgsnio tokią pasakojimo perspektyvą pasirenka ir Isos slėnio autorius. Remiantis Vanagaitės pastabomis, „<…> vaikystė, labiausiai nutolusi žmogaus patirtis, autobiografijoje suponuoja ir didžiausią deformacijų pavojų bei vienpusišką šiandieninės autoriaus aš situacijos iliustraciją“ (10: 37). Miłosz‘o pasirinkta romano forma padeda išvengti šių pavojų, bei labai aiškiai apibrėžia atminties svarbą asmens formavimuisi.

Šetenių dvaras buvo Miłoszo vaikystės mikrokosmo centras. Dar vaikystėje pajuto dviejų kultūrų poveikį. Būsimojo rašytojo tėvai buvo kilę iš Lietuvos bajorų – šlėktų giminės. Nors namuose vyravo lenkiškoji kultūra, kalbėjo lenkų kalba, Miłoszas nebuvo izoliuotas nuo lietuviškos aplinkos, bendraudamas su kaimo žmonėmis pažino ir savo protėvių tradicijas, pajuto pagarbą jų papročiams ir istorijai. Nevėžio upės slėnis bei dvaro apylinkės įkvėpė romaną „Isos slėnis“. Autoriaus nusiteikimas savo teksto atžvilgiu paliudija, kad iš giliausios praeities kampelių atgaivinama tai, kas pasakotojui padeda atskleisti personažo pasaulio suvokimą. Miłoszas yra sakęs, kad gimtoji žemė, istorija, aplinka ir žmonės yra rašytojo kūrybos esatis, stiprybė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos“ (9: 27). Todėl jam buvo sunku suprasti, kodėl jo amžiaus žmonės nebrangina svarbiausios žmogaus savasties – atminties: „<…> Planetoje, kuri kiekvienais metais mažėja, fantastiškai plėtojantis žiniasklaidai, vyksta procesas, kuris lig šiol išslysdavo iš apibrėžimų ir kurį galima pavadinti atminties atsisakymu“ (9: 35). Gimtieji Šeteniai Miłoszui visada buvo ta vieta, kuri vedė savęs pažinimo link, formuodami jo pasaulėvoką net tuomet, kai rašytoją nuo gimtųjų vietų skyrė laiko ir atstumo distancija: „Ne viename priėmime Vašingtone ar Paryžiuje, kai malonaus virpulio apimtos entuziastiškos damos artindavosi prie Raudonojo, tobulos dabarties nejaučiau. Mane supo per daug šešėlių: kardų žvangėjimas, renesansinių suknių šlamesys, kvapas senų namų, kur pilna kailių ir ginklų, karietos, aprūdiję šarvai netikrove vertė tai, kas dėjosi aplinkui. Visi velnio gundomi, visi pirštuose laikantys rožančiaus karoliukus, besiblaškantys tarp katalikybės ir erezijos, man mirkčiojo su humoru“ (1: 35). Ir visi tie prisiminimai, visas atminties svoris buvo Miłosz‘o kūrybos „labai asmeniškas raktas“. Rašytojas pasakojo, kad mintis parašyti romaną visuomet kildavo vidinės tuštumos metu, tad Isos slėnis esąs „užslėptas teologinis traktatas“ (6: 140). Tačiau eseistinis subjektyvumas, kuriuo pasižymi Miłoszo romanas, yra kartu ir kolektyvinis, formuojamas ne vieno individo, jį veikia visi įtraukti diskursai, intertekstai, tekstai, likę paraštėse.

„Isos slėnyje“ dvaras tampa atminties simboliu, padedančiu atkoduoti teksto prasmes ir prarastis. Remiantis Lotmanu, kolektyvų kaita neįtakotų tekstų, jeigu nesikeistų literatūros tradicija, tuomet „žanro atmintis išlaikytų tekstą suprantamą“ (7: 296). Tačiau esti atminties simboliai – ženklai, kurie padeda atkoduoti teksto prasmes ir prarastis. Dvaras romane nėra tik Tomo gyvenamoji vieta. Tekste jis pats save reprezentuoja. Jau paties žodžio dvaras semantinis laukas sugestijuoja jo istoriškumą ir ypatingas funkcijas. Pasakotojui tenka sudėtingas uždavinys – gvildenti senųjų dvaro prasmių atgarsius įvairiuose personažo gyvenimo situacijose. Vadovaujantis Michailo Epšteino eseistikos teorija, ne dvaras, o dvariškumas yra autoriaus tikslas. Dvariškumas Miłoszo kūryboje nėra atsitiktinė sąvoka. Aleksandras Fiutas yra prašęs rašytojo pakomentuoti kadaise jo išsakytą nuomonę apie Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrowicz, 1904–1969) filosofines pažiūras. Tuomet Miłoszo atsakyme nuskambėjo ir jo paties viena svarbiausių kūrybos nuostatų, jog žmogaus sąmonės objektai apima begalybę dalykų, kuriuos galima tik apmąstyti: „<…> Nežinau, kodėl, bet aš visada instinktyviai palaikiau kraštutinį realizmą. Gal net Tomo Akviniečio realizmą. Yra arkliškumas, yra arklys – arkliškumo realizacija. Nekalbu per daug rimtai. Nėra reikalo čia diskutuoti didžiai filosofiškai. Norėčiau, kad tai būtų, sakykim, tik simpatijos. Aš net norėčiau būti prieš nominalistus. Man labiau patinka tikėti, kad yra arkliškumas ir jo realizacija – arklys (6: 85 – 86). Miłoszo išsakytose mintyse atsiveria jo pasaulio suvokimas: svarbu ne tai, kas bendra, kas egzistuoja paviršiuje, svarbiausia tai, ką pats žmogus subjektyviai apmąsto ir priima kaip asmenišką prasmę. Šias Miłoszo filosofines mintis vėliau išplėtojo Epšeinas, pavadindamas jas nuline disciplina: „tyrinėti arklį galima ir zoologijos, ir istorijos, ir ekonomikos ar karo aspektu, tačiau tokioje situacijoje arklys lieka nesusietas su zoologijos, istorijos ar ekonomikos supratimu. Arklys kaip toks, nesusietas su viena kuria iš šių disciplinų, kasdienybės sampratos daugiareikšmiškumu, yra nulinės disciplinos objektas“(5).

Pradžių pradžia

Dominique Maingueneau rašymo dvare situaciją suprato kaip asmeninę patirtį: „Norint parašyti tokią knygą, norint pavaizduoti beatodairiškas ir juokingas aukštuomenės žmonių elgsenas, reikia būti iš to pasaulio ir kartu jame nebūt; būti iš jo, kad pažintum, ir nebūti jame, kad aprašytum“ (8: 63). Miłoszą nuo romano laiko skiria kelių dešimčių metų skausminga patirtis. Šetenių dvaras atsiduria Giniuose. Tai transformuotas pavadinimas; 1934 m. Šetenių apylinkių žemėlapyje yra įrašyta gyvenvietė Gineitai.

Miłoszas pokalbiuose su Fiutu detaliai atpasakojo kiekvieną dvaro erdvę, tarytum dailininkas nupiešė Šetenių dvarą. Paties Miłoszo pasisakymai leidžia manyti, kad galima tapatinti pasakotoją ir romano autorių: „Isos slėnyje“ yra ir tikslus sluoksnis, ir, žinoma, dvaro, Šetenių aprašymas yra tikslus. Herojai tiksliai aprašyti, tik intriga labiau pramanyta ir simbolinė“ (6: 146). Paklaustas, ar romanas atitinka realijas, jis atsakė: „Detalės labai tikslios, ir vietovės labai tiksliai aprašytos, bet visa, kas ten vyksta vienos apskrities ar vieno valsčiaus ribose, iš tikrųjų atsitiko, kai buvau vaikas, įvairiose vietovėse, o ne vienoje“ (6: 37).

Romane dvaras tampa visos Tomo giminės – tėvų, senelių ir protėvių gyvenimo simboliu. Dvaro reikšmę Miłoszui bei jo kūrybai apibūdina tokie jo žodžiai: „<…> viskas sukasi mikrokosme prie Nevėžio upės. Ten buvo apsivedama, ten buvo praleidžiamas visas gyvenimas ir ten numirštama. Pasaulio vizija buvo statmena: nedidelis rėžis labiau plokščios nei apskritos žemės su dangumi virš jos“ (1: 23). Romane supoetintu Isos slėniu tapusių Nevėžio žemių aiškus vaizdinys tarytum suliejamas jau pirmuose pasakojimo puslapiuose apie to krašto žmonių kilmę „Kas jie bus rytoj? Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų pradingę amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – arba tiktai vienas metraštininkas“ (2: 10). Vėliau Miłoszas parašys, kad tai tik iš dalies tiesa, tikslus tik pirmasis pasakojimo sluoksnis: „Praeitis netiksli. Kas ilgai gyvena, žino, ką regėjo savo akimis, apaugo paskalomis, legendomis, didinančiais arba menkinančiais gandais“ (3: 59).

Kitas atmintį simbolizuojantis lygmuo romane yra dvaro daiktai. Miłosz‘o kūryboje daiktai ypatingi, jie impresionistiškai perteikia realybės vaizdinius: „Nors tiesa ir tai, kad tik suvokta grėsmė, persekiojanti tai, ką mylime, leidžia pažinti laiko lygmenį ir kiekviename daikte, kurį matome ir liečiame, jausti praėjusių kartų esamybę“ (4: 12). Miłoszas aprašo dvaro daiktus tarytum Šardeno paveiksluose: „Kai pradėjo vaikščioti, daug laiko jam (Tomui) prireikė, kol apžiūrėjo kambarius ir visus užkaborius. Valgomajame bijojo prisiartinti prie ceratinės kanapos – ne tiek dėl portreto, vaizduojančio rūstų vyriškį su šarvais, iš po kurių kyšojo kraštelis purpurinio rūbo, kiek dėl dviejų baisingai perkreiptų molinių veidų, stovėjusių ant lentynėlės“ (2: 12). Dvaro daiktai – ceratinė kanopa, prosenelių portretai, knygos – romane yra dar vienas sąsajos taškas, kuris jungė Tomą su jo gimininės istorija. Vienoje esė Miłoszas yra rašęs: „Pasilikau apsuptas atgijusių daiktų didybės“ (Esse, 1954). Perskaitęs romaną, skaitytojas pasilieka su atgijusiais Surkontų dvaro daiktais ir jų istorijomis.

Tomo kitoniškumas slypėjo jo giminės istorijoje. Pasakojimai apie senelį Surkontą, apie sukilimus, apie kalvinus, apie narsią panelę Pliaterytę ir daugelis kitų kaimo pasakojimų (apie Magdaleną, apie Pakėną, apie Baltazarą), kurie lėmė Tomo formavimąsi. „Tomas gimė, kai dvaras jau nyko“, kai visos istorijos jau buvo pergyventos, tad Tomą pasiekė jau patirties pavidalu ir tapo paties Tomo patirtimi: „Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą (2: 111). Dvaras, kuriame gyveno Tomo protėviai yra materialus praeities kūnas, tai – atminties metafora. Jei Tomas empatiškai išgyvens jų istorijas, jis pats įgis tą stiprybę, kurią teikia dvaro – atminties metaforos – sienos: „Tomas dar turėjo kada nors įgyti tą laimę, o gal ir ne; šiaip ar taip, akimirkos, tokios kaip tas pašnekesys su seneliu, glūdėjo jo sieloje, laukdamos amžiaus, kada iš tolumų ataidėję prislopinti balsai tampa vertingi“ (2: 111).

Pabaiga

Apibendrinant kalbėjimą apie atminties fenomeną romane „Isos slėnis“, dvariškumo reprezentacijas (dvaro daiktai, dvare gyvenę ir gyveną žmonės, įvairios istorijos, dvaro gyvenimo aktualijos), galima daryti prielaidą, jog autorius sąmoningai pasirinko retrospekcinę pasakojimo perspektyvą. Tačiau viską keičia romano pabaiga, kuomet pasakotojas į personažą kreipiasi antruoju asmeniu: „Belieka tau palinkėti laimės, Tomai“ (2: 298). Lejeune‘as teigia, kad atmintis dominuoja tik prisiminimų lygmenyje. Romane „Isos slėnis“ pasakojimas pakeičia kryptį. Jei prieš tai dominavo retrospekcinis pasakojimas, tai romano atomazgoje pasakojama iš dabarties perspektyvos. Tai nebūdinga tradicinei autobiografinio romano sampratai. Tarytum prasiveržia eseistinio teksto strategija, padiktuodama reikšmines žodžių eiles. Miłoszas yra sakęs, kad „Kiekvienas poetas priklauso nuo tų kartų, kurios rašė jo gimtąja kalba, jis paveldi stilius ir formas, ištobulintas tųjų, kurie gyveno iki jo“ (9: 19). „Isos slėnyje“ išsikristalizuoja atminties konceptas, kai personažas per atmintį pažįsta pasaulį ir save.

Šateiniuose, Miłoszo gimtinėje, trykšta maitinantis jo kūrybą šaltinis. Savo gimtuosius namus eilėraštyje iš ciklo tuo pačiu pavadinimu Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų rašytojas apibūdino kaip savo pradžių pradžią: „Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavimi, čia, Kur pramokau keturių pasaulio šalių“. Pats autorius neneigia pasirinktos tematikos autobiografiškumo, tačiau „Isos slėnio“ nederėtų laikyti giminės metraščiu, atsiminimų knyga ar autobiografija. „Isos slėnio“ pasakotojas kontempliuoja aplinkinį pasaulį, pasakodamas vieno berniuko asmenybės tapsmo istoriją, kuri vietomis atspindi paties Miłoszo patirtį.

VDU žurnalas „Sesija“ | Kristina Grinkevičiūtė | Taikomosios politikos institutas, 2012

Advertisements

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: