Henriko Radausko kūryba

h_radauskas_eilerasciai

Henriko Radausko kūrybos apžvalga (eilėraščių aptarimas)

Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. H. Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po 5 m. persikėlė į JAV, dirbo įvairius darbus. Nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka“.Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas2Jau pirmajame rinkinyje „Fontanas“ (1935) H. Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai. Eilėraštį projektavo kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartymais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tiesoms. Griežta eilėraščio strofa, sustabdžiusi besisukantį verpetą, virsta alogiška kontradikcijų pyne:

Vienkiemy kvailas spindinčiom akim šunytis

Loja į drebantį klane mėnulį jauną.

Namo parėjęs jaunikaitis pradeda rūkyti

Ir užsimerkęs nusišauna.“

Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo sankryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris“. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtingiausių dalykų. Vaizduotės skrydis drąsus, lengvas ir plastiškas.

Henrikas Radauskas1Susiklostę moderniosios lyrikos atmosferoje, H. Radausko eilėraščiai ėjo savo keliu nesiblaškydami ir mažai tesikeisdami iš rinkinio į rinkinį: „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Eilėraščiai” (1965). Jis nepasidavė avangardistiniam plakatiškumui, o fanatiškai ieškojo pačios tiksliausios, mikroninės prasmės dalelytės, tvirtos sakinio disciplinos, aiškios ir išbaigtos kompozicijos. Jis neprisiėmė sielvartingos melancholijos ir bejėgiškumo intonacijų, o pulsavo tramdomo vidinio smarkumo, pavasarinio ūžesio jėga. Kategoriškai nusigręžė nuo bet kokios retorikos, paklusęs akmeizmo tezei: vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė. Sudėliotas iš konkrečių, regis, visai savarankiškų vaizdo kadrų, tarytum vitražas.

Radauskas – centrinė XX a. lietuvių lyrikos figūra, pakreipusi jos raidą individualių koncepcijų ir individualių stilių vaga, įtakingai vadavusi poetinį žodį iš utilitarinės tarnybos politinėms ideologijoms ir praeinantiems režimams.

 

Eilėraščius galima atsisiųsti:

STRĖLĖ DANGUJE.doc

FONTANAS.doc

 

„Pavasario naktis“

Henrikas Radauskas, vienas žymiausių savito stiliaus lietuvių poetų, kurio kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. Dažniausiai jis nesiekia intymiai išsakyti savo jausmus, greičiau pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas. Į eilėraščio erdvę patekę daiktai ir reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes. Šiuos bruožus matome H. Radausko eilėraštyje „Pavasario naktis“. 

Šiame eilėraštyje akcentuota lyrinio vyksmo erdvė, laikas čia tarsi sustojęs, neegzistuoja. Eilėraščio žmogus stebi pavasario naktį, dalyvauja joje visais savo pojūčiais: klauso lakštingalos giesmės, jaučia alyvų kvapą, stebi medžius. Šis vaizdas jį užlieja, susimaišo ir virsta prisiminimais, kurie skraido mėnesienoj. Panašių vaizdų galime pamatyti H. Radausko eilėraščiuose „Tvanki naktis“, „Raudoni medžiai“. Juose panašus augalų, medžių motyvas. Jie suasmeninami, jiems suteikiama ypatinga galia. 

Pirmoje strofoje nusakomas ne tik pavasario nakties ypatingumas, joje tarsi apkaltinama lakštingala („Skambi lakštingala triukšmingai gieda“), mėnuo („O žalias mėnuo per medžius atrieda / Ir ima šviesti tiesiai į akis“), jog neleidžia lyriniam subjektui užmigti. Ypatinga naktis sužadina jo jausmus ir jis pradeda stebėti tą vaizdą. Alyvų kvapas, medžiai, lakštingalos giesmė – visa tai susilieja į viena ir lyrinis veikėjas pradeda mąstyti, atsiminimai užvaldo jo mintis. Jo prisiminimai – gražūs, kadangi tokioje naktyje jie jam tampa angelais („Atsiminimai skrenda mėnesienoj / Kaip angelai“). Eilėraščio žmogus jau nebegali miegoti: „Ir aš nebegaliu / Užmigt nuo liepos silueto sienoj“. Šis naktinis siluetas, sienos atspindyje susiliejęs ir iškreiptas, greičiausiai jam primena prarastus jausmus, gal moterį? Jis nestebi medžio pro langą, o žiūri į netikrą atspindį ir jo sukelti pojūčiai nebeleidžia jam nurimti. 

Paskutinėje strofoje atspindėta laiko tėkmė. Ypatingoji naktis tarsi nutrūksta ir eilėraščio žmogus išgirsta laikrodžio tiksėjimą. Nebėra nei alyvų kvapo, nei medžio silueto, nei mėnulio spindulių – vien tiksėjimas: „ Ir bėga jo tiksėjimas per stalą / Į džiaugsmą didelį, kurio nėra“. Eilėraščio žmogus jau yra patyręs, jog laikas – melagis, jis nepasitiki juo ir supranta, jog viltis, kad ateitis atneš džiaugsmą labai maža ir, greičiausiai, netikra.

Šiame eilėraštyje matome kaip aplinkiniai veiksniai įtakoja lyrinį subjektą. Jis pats nesako kaip jaučiasi, nesiguodžia, tačiau jo būseną matome lakštingalos giesmėje, mėnulio spinduliuose, medžio siluete, laikrodžio tiksėjime. „Pavasario naktyje“ kalba ne žmogus, o daiktai.

 

„Pasaka“

Nepriklausomoje Lietuvoje poetas išleido tik vieną rinkinį “Fontanas“, dar tris knygas išleido emigracijoje: “Strėlė danguje“, “Žiemos daina“, rinktinę “Eilėraščiai“. Menas, poetinė kūryba H.Radauskui buvo patikimiausia dvasios atrama visose gyvenimo negandose. Poetas visur ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Grožis – aukščiausia vertybė, gilioji kūrinio prasmė. Žavi poeto eilėraščių vaizdai, tobula konstrukcija, kalba.

Bendroji poeto nuostata išreikšta programiniame eilėraštyje “Pasaka“. Eilėraštyje matome būdingąsias H.Radausko poezijos ypatybes. Pirmiausia tai – poeto kelionė iš tikrovės į pasaką. Pasaulis žiaurus, šaltas, klastingas, jis tyčiojasi iš žmogaus svajonių, jo kančių: “Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą“. Žiauriai tikrovei priešinasi Pasaka. Joje viskas galima, ji – laisvė. Nusivylęs pasauliu, poetas pasineria į Pasaką: “Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. Eilėraštyje į Pasaką keliaujama per civilizaciją ir gamtą. Civilizacija gniuždo žmogų, todėl poeto įkvėpimo versmė – gamta. Pasaką poetas randa gamtoje. Labai griežta eilėraščio kompozicija: yra 3 loginės dalys. Pirmoji išreiškia vyksmo visuotinumą, antroji dalis įprasmina Pasaką, jos motyvus, trečioji dalis (paskutinė strofa) yra išvardinė, išreiškianti atvirkščius tikrovės ir Pasakos santykius. H.Radauskui svarbiau eilėraščio estetinė pusė, nes menas jam buvo absoliutus pasaulio centras. Eilėraštis parašytas silabo-tonine eilėdara, rimas tikslus. Yra eilėraštyje gražių epitetų (karšta ašara, šaltas žiburys, beprotiškai geltonas), palyginimų (Pasaka gieda kaip lakštingala), metaforų (mirga margas spindulių lietus), personifikacijų (kalba akmuo, medis nebylys, pasaulis juokiasi). Pasaka – tai simbolis grožio, svajonės, dvasingumo. Gamtai ir menui skirta daugiausia poeto eilėraščių. Jei grožis – didžiausia vertybė, tai gamta – grožio šaltinis. Poetas į gamtą žvelgia lyg dailininkas, išgyvena ją. Gamta H.Radausko lyrikoje universali, neturi konkretaus krašto žymių.

 

“Gėlės audroj”

Peizažinis eilėraštis „Gėles audroj“- jau iš eilėraščio pavadinimo galima spėti, kad eilėraštyje vaizduojamas gamtos grožis (tiesioginė pavadinimo prasmė). „Veiksmas “ ir vyks gamtos prieglobstyje. Tai draugiška, šilta, sava aplinka. Juk būtent gamtoje, kaip teigė H. Radauskas, gali rasti nusiraminimą, poilsio akimirką. Vandens ( šiuo atveju lietaus) svarba gamtai: „Lietus išpylė žalią spalvą “. Pabrėžiama, kaip po lietaus atgyja gamta, viskas tarsi nuskaidrėja. Eilėraštyje tiek augalai (gėles). Tiek gamtos reiškiniai (lietus, audra) yra personifikuojami: „Dvi baltos rožės purtė galvą.“ Balta spalva- tai nekaltumo, šventumo, tyrumo simbolis. Iškyla tarsi meilės įvaizdis (dvi rožės), kuris vėliau bus plėtojamas dviejų viduramžių literatūros herojų meilės istorijoje. Netikėtas palyginimas: „Kaip širmas žirgas lietuje“. Antrajame posmelyje „audros dievaitė žaliaakė “, kuri galėtų būti pavasario metafora. Išryškėja ciklinis laikas. Juk pavasaris- vėjavaikiškas, daugiau laimės ir džiaugsmo po šaltos žiemos sąstingio atnešantis laikas: „Ji juokės ir sakė, / Žaibais žibuokles plakdama. “. Pavasaris atneša daugiau optimizmo į žmonių širdis. Nuo pavasario gamtos reiškinių neatskiriama ir audra su žaibais. Visame eilėraštyje jaučiamas spalvos ir judesio vieningumas (baltos rožės purtė galvą; žaliaakė dievaitė pralėkė, juokėsi; žaibais žibuokles plakdama ir t.t. ).H. Radausko poezijoje labai daug dailės, muzikos įvaizdžių, pradedant antika, jos mitais ir kita. Ne išimtis ir šis eilėraštis. Trečiajame posme iškyla Šekspyro sukurtų herojų- Otelo ir Dezdemonos istorija. Per audrą šėlstantis, apsiniaukęs dangus lyginamas su Otelo iš meilės kilusiu įniršiu bei pykčiu. Gamtos reiškiniai gretinami su herojų vidiniais išgyvenimais (tarsi paralelė). „Tragiška aistra “- lyg Otelo pražūtinga meilė, sužinojus apie Dezdemonos neištikimybę. Eilėraštyje dominuoja lyg pasakojimas, lyg aprašymas iš šalies bundančią gamtą. Sunku būtų rasti nuoseklią įvykiu eigą- eilėraštį jungia ta pati erdvė (gamta), tas pats laikas (pavasaris) ir herojai (Otelas ir Dezdemona)- fragmentiška kompozicija. Dezdemonos ir Otelo istorija virtusi klasika. Ji buvo Otelo mylimoji. „Nusigandusi gražuolė “- ne veltui ji bijojo Otelo įniršio- už savo poelgį sulaukė „atlygio “… Jos apgailestavimas dėl savo poelgių- tai tarsi „neužmirštuolės verksmas paupy “. 
Eilėraštis sudarytas iš 4 ketureilių posmelių. Rimuojama labai tiksliu kryžminiu rimavimo būdu.
„Gėlės audroj“- tipiškas H. Radausko kūrinys. Akcentuojamas gamtos grožis, kartu gretinant jį su lyrinio herojaus vidiniais išgyvenimais. Dažnai H. Radausko eilėraščiai skirti intelektualiems skaitytojams, kitu atveju- būtų sunku suprasti pagrindinę eilėraščio mintį.

 

“Mirties angelas”

  Henrikas Radauskas – lietuvių poetas, modernistas. Jo kūryba yra nauja ir savita. Poeto eilėraščių negalime priskirti konkrečiai srovei, jo poezija yra tarsi įvairių srovių mišinys. H. Radausko kūrybai būdingas nusivylimas tikrove, nusikėlimas į pasakų pasaulį, nuodugnus gilinimasis į žmogaus emocijas, ieškojimas grožio buityje bei jį supančioje aplinkoje,. Gamta poetui yra grožio šaltinis, o grožis – didžiausia vertybė, ir tai atsispindi jo kūryboje. H. Radausko eilėraščiuose svarbiausia yra kalba, kuri kelia estetinį pasigerėjimą. Paskutiniame poeto rinkinyje „Žaibai ir vėjai“ juntamas mirties nujautimas, vilties, kada nors išvysti geresnį rytojų, praradimas. Henrikas Radauskas – lyrinių eilėraščių meistras, susikūręs savitą stilių.
Analizuojamojo eilėraščio pavadinimas yra „Mirties angelas“. Mirties angelas yra iš dviejų skirtingų pradų sudarytas vienas objektas, mišinys tarp Dievo pasiuntinio – angelo, kurio misija yra saugoti žmogų visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, ir mirties, kuri yra visa ko pabaiga. Tokia samplaika atskleidžia poeto pasaulėžiūra. Jis tiki, jog tik mirtis gali išvaduoti iš visiškos nevilties gniaužtų. Taigi mirtis yra tapatinama su angelu, kuriama blogio ir gėrio, šviesos ir tamsos sąjunga.

  Eilėraštyje vyrauja du pagrindiniai motyvai. Tai vilties praradimas bei artėjančios mirties nujautimas. Apie artėjančią mirtį H. Radauskas užsimena jau eilėraščio pradžioje : „Jisai ateina..”. Tas „Jisai“ yra mirties angelas, jis eina „per granito kiemą“. Granitas yra tvirta, kieta uoliena, ir tai kuria tvirto pagrindo vaizdą. Ėjimas tvirtu pagrindu – tai užtikrintumas. Mirties visagališkumą bei neišvengiamą jos apsilankymą atspindi paskutiniosios strofos pirmoji eilutė: „Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką.“

  Rinkinio pabaigoje yra autoriaus apmąstymai, apibendrinantys eilėraščius. Apie mirties nujautimą H. Radauskas rašo: “Mirties tarnaitė – šviesa, [-] mato žilą balandį – užsimerkusį, laukiantį mirties…”. Tai, jog šviesa ir mirtis yra glaudžiai susijusi pabrėžia paskutinė pirmosios strofos eilutė: „ Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.“ Diena ir yra šviesa, o mirtis, nors ir kitų žmonių gretinama su tamsa, H. Radausko eilėraštyje yra kitokia. Ji yra susitapatinusi su diena ir tai įrodo, jog tas „Jisai“ tikrai yra pavadinime minimas mirties angelas.

Mirties motyvas ryškinamas ne tik per poetizuotą mirties angelo atėjimą, bet ir per gamtos vaizdus. Gamta H. Radauskui yra labai svarbi, per ją jis kuria grožį bei gilinasi į žmogaus emocijas. “Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra…” – žolė yra pats paprasčiausias gamtos objektas. Šiame eilėraštyje žolė yra ruda. Ruda spalva gamtoje simbolizuoja mirtį. Gamtos mirimas prilygsta grožio mirčiai ir todėl viskas dūžta, viskas nyksta. Ir taip pereinama prie vilties praradimo motyvo.

  Apie vilties praradimą, kada nors išvysti geresnį rytojų H. Radauskas rašo “vilties augalas [.]tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui. Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį “. Šiuos žodžius, eilėraštyje „Mirties angelas“, poetas reprezentuoja žodžiais: „ Ligonio akys mato: laumės juosta / Kvatojančiom papūgom byra žemėn.“ Laumės juosta – tai vaivorykštė. Ryškios spalvos, tokios kaip papūgos, simbolizuojančios laimę, sunyksta. Šitokia laimės pabaiga rodo sapno, kuris H. Radauskui yra labai svarbus, sunykimą, o jo praradimas prilygsta bet kokios vilties, patenkinti savo dvasinius troškimus, praradimą. Dar šį motyvą papildo paskutiniosios strofos antroji eilutė: „ Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Pirmajame H. Radausko rinkinyje „Fontanas“, kuris buvo parašytas trisdešimčia metų anksčiau, kai poetas dar tikėjo viltimi, pasakos galia ir neturėjo jokios minties apie artėjančią mirtį, savo eilėraštyje „Pasaka“ rašė: „ Voras su trupiniu į dangų kelias “. Nors ir mažai vilties, nors ir ta viltis tik trupinys, tačiau voras, laimės simbolis, tą vilties trupinėlį „į dangų kelia“, o eilėraštyje „Mirties angelas“ tas pats voras: „tinklą tarp žvaigždžių kabina“. Realybėje voro tinklai kabo ant pasenusių, retai valomų daiktų, o H. Radausko eilėraštyje jie kabo ant žvaigždžių, kurios dažniausiai asocijuojamos su svajonėmis, pasiekimu to, kas labai sunkiai įmanoma. Taigi voratinkliai ant žvaigždžių reiškia svajonių nusidėvėjimą, jų atsisakymą bei vilties praradimą jas pasiekti.
H. Radauskas, kaip ir daugelis žmonių, svarstė egzistencinę problemą. Tai parodo paskutinės eilėraščio eilutės „ O angelas, į židinį įėjęs, / Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.“ Natūraliame pasaulyje gamtos dėsniai sutvėrė taip, jog žarijos virsta pelenais, o eilėraštyje „Mirties angelas“ eilės tvarka – sukeista. Čia galime įžiūrėti pagoniškuosius papročius. Pagoniai mirusiuosius sudegindavo, ir iš jų kūnų likdavo tik pelenai, neturintys jokių gyvybinių ženklų. Taigi pelenus galime asocijuoti su visišku mirimu, o žarijas su dar turinčiu gyvybinės jėgos objektu, tik tą gyvybinę jėgą reikia įpusti. Kitaip tariant, žarijos yra tarsi gyvenimo pusiaukelė, kai dar žmogus turi vilties. Jei kas įpučia ugnį, t. y. aistrą ir norą gyventi, žmogus gyvena, o jei ne, viltis miršta ir žmogus nebeturi jokio noro gyventi, jis virsta tuščiu bei sausu kaip pelenai, ir jį gali išgelbėti tik mirtis. Čia mirtis tampa išsivadavimu, tarsi antra galimybe tapti žarija. Apie mirtį kaip išsivadavimą užsimenama ir pirmosios strofos trečioje eilutėje „Paglosto medį, vandenį ir katę.“ Paglostymas yra švelnus gestas, mes glostome, kai guodžiame, glostome, kai norime suteikti kam nors malonumą. Taigi mirtis, rodydama tokį šiltą gestą, vaizduojama kaip išvaduotoja.

  Dabar grįžkime prie paskutiniosios eilutės. Žarijų ir pelenų eiliškumo sukeitimas, parodo, jog H. Radauskas tikėjo reinkarnacija. Paskutinę eilutę galime nusakyti šiais žodžiais: „gimstame, kad ieškotume, ieškome, kad nusiviltume, nusiviliame tam, kad mirtume, o mirštame tam, kad vėl gimtume“.

  Taigi Henriką Radauską galime vadinti pačiu tikriausiu lietuvių modernistu. Jo poezijoje labai svarbus žodžio skambumas, pačios poezijos grožis ir meniškumas. Visa tai H. Radauskas kūrė susikūręs savitą stilių ir taip jis išliko originalios poezijos atstovu.

 

„Ruduo“

Poeto eilėraštis „Ruduo“ taip pat gamtinis, jo vaizdai atskleidžia aplinkos grožį rudens metu. Garsusis estetas tai atskleidžia savitai ir ypatingai, naudodamas tam tikras tik jam vienam būdingas menines priemones.

Eilėraščio pavadinimu įvardijamas vaizduojamasis laikotarpis, metų laikas- ruduo. Iš to galima spręsti, kad eilėraštyje bus gausybė rudens epizodų. „Rudens“ kompozicija uždara, jos pagrindas- peizažas. Lyrinis subjektas Radausko eilėraštyje- stebėtojas. Tiesa, antrajame posme jis virsta veikėju, tačiau atlieka tą pačią funkciją- stebi: „ Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu“. Taigi daugiausiai kalbama trečiuoju asmeniu, eilėraštyje figūruoja ne vienas, bet keli veikėjai.

Pirmajame eilėraščio „Ruduo“ posme vaizdas kuriamas sinestezijos principu. Akcentuojama raudona spalva: eilėraštis pradedamas epitetu „Raudonos uogos“. Ši spalva pasirinkta neatsitiktinai, tai rudens, saulės simbolis, kuris apibūdina uogas ir reiškia derlių, vaisingumą ir brandą. Lapų spalvą nusako palyginimas „kaip iš vaško“. Toliau nuo konkrečių rudens elementų staiga „peršokama“ prie viso pasaulio: „Pasaulis miršta, silpnas ir gražus“. Šiais žodžiais atsiskleidžia paradoksalus lyrinio subjekto kaip stebėtojo požiūris į rudens paveiktą, mirštantį pasaulį- jis subjektui atrodo gražus. Tai netikėta ir savita stebėtojo nuomonė. Kitos dvi posmo eilutės apie debesį, „draskomą“ vėjo. Čia vaizdas taip pat papildomas sinestezijos elementais- judesiu ir garsu: „ vėjas debesį ties kaimu drasko“, „ rėkia debesis“. Personifikacija kuriamas neigiamas ir ne itin idiliškas rudens vaizdas, pavartojami nelyriniai, netikėti ir lyrikai nebūdingi žodžiai („rėkia“, „drasko“). Taip pat stebėtojo įžvelgiama paralelė tarp debesies ir žmogaus („į žmogų panašus“) rodo ir formos svarbą poetui. Taigi įvairiomis priemonėmis: spalvos, garso ir judesio akcentavimu, personifikacija, palyginimais ir netikėtais epitetais, skleidžiasi net tik gražus, bet ir pavojų pilnas rudens vaizdas.

Antrajame posme labai jaučiama neigiama nuotaika ir pavojinga rudeninės aplinkos įtampa. Nors ir čia daug spalvų („pilkam danguj“, „ geltoni lapai“), tačiau daug labiau akcentuojamas judėjimas: „lapai dreba“, „eidamas“, „šoka“. Tuo atskleidžiama rudens dinamika, jo judėjimo grožis. Įtampa kuriama epitetais „švininį rudeninį grabą“, „ liepsnos lapų- žiburių“. Grabu lyrinis subjektas vadina rudeninio, mirštančio miško aplinką, o spalvota medžių lapija jam atrodo liepsnojanti. Visa tai kuria savitą ir originaliai matomą grožį, juk pavojingas ir šiurpus ruduo stebėtojui atrodo gražus ir mielas. Šiame posme, kaip niekur kitur eilėraštyje, ryškiausiai pasireiškia lyrinis subjektas. Jis įvardijamas pirmu asmeniu: „aš (…) žiūriu“. Ryškus lyrinio subjekto atsiradimas rudens vaizdui suteikia daugiau prasmės, jaučiamas savitas ir originalus žvilgsnis į rudens aplinką. Tad meninėmis priemonėmis ir įtempos nuotaikos jausmu poetas kuria aliuziją į mirtį, kuri eilėraščio stebėtojui ypatingai graži ir patraukli, jis žavisi mirštančiu pasauliu.

Trečiajame H. Radausko eilėraščio „Ruduo“ posme tęsiama pavojaus ir mirties nuojauta bei artuma. Vėl vėjas vaizduojamas kaip nenugalima griaunanti gamtos stichija: „ Didžiulis vėjas seną pušį laužo“. Taip pat šermukšniai aprašomi neįprastai, personifikuotai, ne tik atskleidžiant jų spalvos ryškumą, bet ir sustiprinant mirties aliuziją: „ Šermukšnių kekės dega miškuose“. Laužymo ir degimo vaizdai reiškia nykimą, mirtį, gamtos stichijų pranašumą prieš kitus gamtos elementus. Paskutinėse eilėraščio eilutėse atsiranda dar vienas naujas veikėjas: „Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo/ Rudens žolėj klajojanti dvasia“. Dvasios kaip naujo veikėjo atsiradimas eilėraščiui teikia mistiškumo, fantastiškumo pojūtį, taip mėgstamą esteto Radausko. Čia irgi galima įžvelgti sinestezijos elementą- judėjimą („klajojanti dvasia“). Dinamiškumas, stichijų šėlsmas ir ryškių spalvų akcentai kuria nepaprastą rudens grožį.

Kaip visi H. Radausko eilėraščiai kupini estetizmo ir grožio sakralumo, taip ir šis eilėraštis „Ruduo“- rudens grožio etalonas. Personifikacija, sinestezijos elementais, tik pačiam Radauskui būdingais netikėtais ir kartais nelyriniais epitetais bei palyginimais sukurtas dinamiškas, kupinas enrgijos, spalvų, mirties ir mistiškumo rudens vaizdas. Kiekvienas žodis ar frazė „lenkiasi“ grožiui kaip aukščiausiai meno išraiškai.

 

“Mergaitė pajūry”

Radausko kūryboje nedominuoja autoriaus išgyvenimai, jausmai, viską stengiamasi parodyti protu, intelektu bei vaizduote, daug dėmesio skiriama daiktams bei jų reikšmėms. Tai pagrindinis H. Radausko bruožas, išskiriantis jo kūrybą iš kitų.

Ne išimtis yra ir mano analizuojamas dviejų strofų eilėraštis “Mergaitė pajūry”. Jau pirmoje eilutėje mes sutinkame tokį H. Radauskui būdingą gilinimąsi į daiktus, detales, o ne į dalomą visumą. Mus šokiruoja “rausvos mergaitės kojos” – ne visa mergaitė, o tik jos detalė, jos kojos. Rausva kojų spalva – grožio spalva teikianti estetinį pasigėrėjimą.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana paprasta – rausvos kojos nueina pajūriu, tačiau skaitydami toliau, mes matome, kad eilėraščio struktūra anaiptol nėra elementari, labai paprasta ir lengvai suvokiama. Jame yra tarsi dvi temos – viena konstatuoja įvykius, pasakoja atsitikimą, veiksmą, o kita – lyrinio “aš” tema, jo prisipažinimas, atsivėrimas skaitytojui. “Mergaitė pajūry” strofų struktūra būdinga H. Radausko eilėraščiams: pirmose dviejose kiekvienos strofos eilutėse gvildenama pirma tema, o paskutinėse dviejose – antra. Pirma tema – “rausvos mergaitės kojos”, veiksmas vyksta pajūry. Pastebime, jog kojos iš pradžių “nueina jūros krantu”, o po to “eina tarp kriauklių, žolelių”. Tai akivaizdus distancijos neatitikimas laiko atžvilgiu – jos jau nuėjo, nutolo, ir staiga jos vėl čia pat, vėl eina. Tai verčia daryti išvadą, jog pasakojama ne apie veiksmą, ne apie tikrovėje vykstantį reiškinį, o apie kažką statiško, nekintamo. Kadangi H. Radausko kūryba siejasi su kultūros, meno vaizdais, tuomet pirmoji tema gali būti užfiksuota paveiksle arba vaizduotėje, o ne natūroje. Šiuo atveju viskas sutampa – kojos gali tuo pat metu nueiti ir būti čia pat, “mindyti baltas putas”. 

Sugrįžkime į dvi paskutines pirmosios strofos eilutes, antrosios temos pradžią. Čia mes sutinkame lyrinį “aš”, kuris iš pat pradžios, kaip būdinga daugelyje H. Radausko eilėraščių, yra nukeltas į pirmosios strofos vidurį, tarsi ne toks svarbus, antrarūšis. Šis veiksmas vyksta neapibrėžtoje laiko erdvėje – “tiek naktų”, taip pat ne realybėje – “meno sapnas”. Su pirmąja tema lyrinio “aš” atsivėrimą, prisipažinimą jungia tas pats objektas – “kojos”, apie kurias šnekama abiejose temose.

Antrosios strofos pradžioje įžvelgiamas ryšys su antikos mitu apie Afroditę, graikų grožio ir meilės deivę, laikomą grožio idealu. Šias asociacijas sukelia pakrantės vaizdas: ‘Jos eina tarp kriauklių, žolelių/ Jos mindo baltas putas”. Tai tarsi dar labiau sustiprina grožio, estetinio pasitenkinimo įspūdį eilėraštyje. Grožis išaukštinamas kaip vertybė.

Paskutinės antrosios strofos eilutės “Ir puola širdis ant kelių/ Prieš tas žydinčias radastas” išreiškia susižavėjimą, įspūdį. Čia “rausvos mergaitės kojos” palygintos su “žydinčiomis radastomis”. Spalvų suderinimas (rausvos radastos ir rausvos kojos) tik pagilina grožio įspūdį ir tarsi dar kartą susieja pirmą eilėraščio temą su antrąja.

Kalbos paįvairinimui ir praturtinimui autorius vartoja vaizdingus veiksmažodžius (“klajoti”, “mindyti”). “Rausvų kojų” sulyginimas su “žydinčiomis radastomis” išreiškia autoriaus grožio suvokimą, jo požiūrį. Norėdamas sukelti meninį įspūdį, jausmingumą bei pabrėžti “rausvų kojų” grožį, autorius panaudoja personifikaciją (“ir puola širdis ant kelių”). Epitetai (“rausvos”, “baltos”, “žydinčios”) ne tik suteikia vaizdingumo, praturtina kalbą, bet ir pabrėžia svarbias detales. Grožio išaukštinimas liudija, jog H. Radausko eilėraštis “mergaitė pajūry” artimas estetizmo srovei.

Šiuo kūriniu H. Radauskas įrodo, kad jis – tikras lietuviško eilėraščio meistras. Sudėtinga eilėraščio struktūra, puikiai parinktos mitų asociacijos, prasmę turinčios detalės ir spalvos – visa tai sudaro nuostabų apgalvotą meno kūrinį.

 

„Homero jaunystė“

Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti poetai. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai literatūros krypčiai. H. Radausko kūryba – tarsi įvairių srovių (neoromantizmo, avangardizmo) samplaika, tarsi gražiai derintis individualusis stilius.

Šis eilėraštis – lyg vieno žmogaus, šiuo atveju, Homero pasakojimas, išgyvenimų srautas. Eilėraščio kalbantysis, iš kurio lūpų liejasi sparnuotos mintys, panašus į epiškąjį Homerą, kuris, kaip žinome, buvo dainius, genialus poetas nukėlęs skaitytoją iš žemės pasaulio į Dievų sritį. Radauskas Homero įvaizdžiu, atrodytų, nukelia į šį nežemišką Antikinį pasaulį patį lyrinį subjektą, nes pasaulis eilėraštyje idealizuojamas, sudievinamas.

Kalbama apie praėjusį, nepamirštamą laiką, gyvenimą lyg pasakoje, apie, iš gausybės rago besiliejančius, turtus. Tai ir žydinčios gėlės, ir maisto, ir netgi gėrimų įvairovė. Prisimenama kiekvienas garsas: ,,Man piemenys grojo vamzdeliais”, skonis: ,,Aš valgiau nežemišką duoną”, kvapas: ,,Ir bitės kvepiantį medų gabeno”. Visi smulkiai, be galo spalvingai apibūdinti jutimai, vaizdai rodo, koks svarbus, nepakartojamas laikas supo eilėraščio žmogų. Sukonkretindami, galbūt galėtume teigti, jog visas šis praėjęs laikas – Homero jaunystė, kol jis dar nebuvo apakęs. O dabar, praradusiam regos dovaną, dainiui prisimenama kiekviena smulkmena.

Eilėraštyje persipina H. Radausko, kaip lietuvių pasaulio atstovo, ir antikinio pasaulio motyvai. Juk Homeras turėtų gerti ne ,,putojantį pieną”, o vyną”, valgyti ne ,,nežemišką duoną”, o egzotiškus vaisius. Tačiau galbūt šiais aspektais atsispindi Radausko polinkis kurti kitokį pasaulį, transformuoti realybę.

Eilėraščio žmogus jaučia beribį pasitenkinimą savimi. Atrodo, jog žvaigždės (kosmoso atstovės) verčia gamtą jam tarnauti. Antai net ir vynuogės sirpsta vien tik jam. Visi vaizdai labai dinamiški, juda, keičiasi. Rodosi, jog visas pasaulis jam po kojomis, o iš pat širdies gilumos besiveržianti daina nuteikia dar optimistiškiau. Pasaulis nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis, pražysta begaliniu grožiu: „žėrinti diena“, „šviesi banga”, ,,žydinti gėlė raudona”. Taip atsiskleidžia eilėraščio estetinė funkcija.

Poetiniam žodžiui įkvepia pasaulinė mitologija ir kultūra. Radausko poezijos gamta panaši į Antikos mitų gamtą: platanas, vynuogės, užuomina į didžiuosius graikų karus. Taip pat pasitelkiami muzikos meno įvaizdžiai – vamzdeliai, lyra.

Gamta – išgyvenimo šaltinis ir minties uostas. Lyg vienintelis prieglobstis lyrinio “aš” minčiai. Visas džiaugsmas, jausmai ir apmąstymai susilieja su gamta. Kūrėjas gali sunaikinti realybę, kuri jo nepatenkina ir susikurti naują pasaulį. Poeto siela, pilna siautulingo svaigulio, atranda prieglobstį tik kūryboje. Taip viskas persipina.

Skaitant H. Radausko kūrybą niekada nebūna nuobodu. Savo netikėtais pasakymais ir sugretinimais poetas neleidžia nugalėti monotonijai. Jo eilėraščiai ne tik skamba maloniu muzikiniu grožiu, harmonija, bet ir atskleidžia tam tikrą mintį, kuri yra paslėpta puikių sąskambių šydu. Neretai norint ją užčiuopti reikia iššifruoti daugybę simbolių, bet tai tik padaro eilėraščio skaitymą įdomesniu.

…Nužudyti tikrovę ir pagimdyti stebuklingą pasaulį…

 

„Žodis“

Henrikas Radauskas – XX a. rašytojas. Tai savitas poetas – grynojo meno ir grynosios poezijos atstovas. Menas jam buvo didžiausia vertybė. H. Radauskas kūrė grožį – tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos žavesį, poetas stengėsti jį perteikti ir savo poezijoje. Į originalią vienovę poetas sujungė simbolistų kosmines vizijas, neoromantikų išdailintą kaimo peizažą ir avangardistų futuristų techniškosios civilizacijos kraštovaizdį.

Nagrinėjame eilėraštį “Žodis“ iš rinkinio “Žiemos daina“. Eiliuotas kūrinys parašytas ne Lietuvoje, o Čikagoje.

Iš eilėraščio konteksto suprantame, kad poetas kalba apie gimtąją kalbą, jos žodžio ir knygos vertę. Pirmoje posmo eilutėje suprantame, kad žodis yra griaunamas, naikinamas. Mums tai parodo šie žodžiai: “Jie kirviu sukapojožodį…“ Kirvis simbolizuoja karą, griovimą, sunaikinimą. Todėl matome, kad didelės galios ir pasipriešinimo žodis neturi. Antroje eilutėje matome, kad žodis užrakintas “vario raktu“ reiškia, kad erdvė yra uždara, nes raktas turi duris, o durys turi uždarą patalpą. Trečioje eilutėje erdvė nesikeičia. “O jis mūro akmenį skrodė“ Suprantame, kad kalbama apie žodžio galią, nemirtingumą, nenorą pasiduoti. Paskutinė posmo eilutė leidžia suprasti, kad žodis stengiasi išlikti ir yra ryžtingai nusiteikęs.

Antrame posme erdvė pasikeičia. Tai galime suprasti iš žodžių: “…puolė javai…“, “…nutilo paukščiai…“, “Jis aidėjo…“ Matome, kad ervė atvira. Įžvelgiame, kad poetas kuria kaimo paveikslą: “Prieš jį puolė javai ant kelių ir nutilo paukščiai kada jis aidėjo aklų trobelių…“ Iš šių eilučių suprantame, kad žodis yra gerbiamas ir mylimas kaimo žmonių.

Trečiame posmelyje erdvė nesikeičia. Matome, kad metų laikas yra žiema, o dienos laikas – rytas, mums tai parodo šie žodžiai: “Vakarų aušros ramume,…“tik rytais kyla aišra ir būna labai tylu ir ramu. Iš pirmos eilutės suprantame, kad žodis svarbus ne tik gamtai, bet ir jaunajai kartai. Tai simbolizuoja žodžio išlikimą. “Jį augino didelis Laikas…“ Tai yra įasmeninimas, “nes žodis augo ir plėtėsi“, po truputį skverbėsi į šviesą…

Paskutiniame posme pasikeičia metų laikas. Šaltą žiemą pakeičia pavasaris. Matome nuotaikos kaitą, džiaugsmą, gamtos pagyvėjimą, pavasario dvelksmą. “Saulė pramušė plutą švino“. Tai rodo, kad saulė stipresnė už šviną, tai lyg palyginimas su žiema, su žodžio išsilaisvinimu iš šaltos, niūrios žemės.

Henriko Radausko eilėraštyje “Žodis“ vaizduojama gamta, jos grožis, galia. Jos reiškiniai – tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, į žodžio ir kalbos svarbą visuomenei, kad žodžio negalima naikinti ir griauti. Poetas parodo mums, kad žodį, tai yra savo kalbą, privalome mylėti ir branginti…

 

                                 ”Rytas geležinkelio stoty’’

  H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei.

H. Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika. Ne išimtis ir eilėraštis ”Rytas geležinkelio stoty”.

  Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia, išreiškiamos H. Radausko idėjos, jo filosofija. Eilėraštyje labai aiškiai jaučiama permainų, naujovių, laisvės dvasia. Vaizduojamas naujos eros, naujo pasaulio gimimas, veržlus naujovių atėjimas. Bet visos šios naujovės – tai ne dangaus dovana, tai atkaklaus darbo rezultatas.

Juk H. Radauskas taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje. Jo manymu, visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu. Taip ir eilėraštyje po truputi ryškėja vaizdas, kontūrai, nors dar ir tolimi, neryškūs:

                              Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo

                              Išėmęs mėto tolius ir medžius.

  Visos šios naujovės, šie pakitimai šluoja sau nuo kelio visą senąją tvarką su visais jos šalininkais, nors tai kai kam irgi sukelia skausmą:

                              Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

  Bet tai neišvengiama, visų permainų metu yra joms besipriešinančių, nepatenkintų. Ta senosios tvarkos stoiška ramybė, idiliškas pasaulėlis vaizduojama trečioje strofoje:

                              Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę,

                              Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis

                               Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.

  Bet ir čia jau įsisuko permainų vėjas, kurį simbolizuoja virš lovos kabantis laikrodis, rodantis nesustabdomą laiką ir pranešantis apie artėjantį rytą, atnešantį naują gyvenimą.

  Galutinai šioms naujovėms konkretus pavidalas suteikiamas paskutinėje strofoje:

                              Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą.

  Inkilas – tai naujos gyvybės, pavasario, džiugių permainų ir pasikeitimų simbolis. Žydra spalva sukuria aukštą, didžiulę erdvę, kurioje nėra ribų svajonėms, siekiams ir troškimams. Permainos daromos tikintis viską pakeisti į gerąją, o ne į blogąją pusę, todėl joms ir suteikiama žydra – svajonių ir vilties – spalva. Kitoje eilutėje dar labiau ryški – kontrastas tarp senosios tvarkos ir ateinančių naujovių. Šis kontrastas sukuriamas naudojant dvi priešingas spalvas:

                              Raudoną dėmę tarp žalių beržų.

  Gamtoje, tarp žalių beržų, niekada nerasi ryškiai raudonos spalvos. Būtent šis nenatūralus derinys ir pabrėžia priešingybę nusistovėjusiai tvarkai.

  Negali poetas pamiršti ir kitos šios revoliucijos pusės. Tai ta visuomenės dalis, kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir kvailai pešasi dėl materialių dalykų, pamiršdama aukštesnes vertybes. Jiems rūpi tik savi reikalai, tik juos liečianti materialioji šio perversmo pusė:

                              Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio

                              Dėl saujos saulės avižų.

  Bet kad ir kaip tai būtų žema – tai neišvengiama, nes visada atsiras žmonių, kuriems jie patys yra svarbesni už bendrus visuomenės interesus.

  Skaitant H. Radausko kūrybą, niekada nebūna nuobodu. Savo netikėtais pasakymais ir sugretinimais poetas neleidžia monotonijai paimti viršų. Kadangi visi šie įdomūs sąskambiai dar yra įvilkti ir į nuostabaus rimo rūbą, skaityti poeto kūrybą yra tikras malonumas. Bet tai nereiškia, kad jo kūryba neturi minties. Mintis yra, tik ji paslėpta po viršutine puikių sąskambių plotme. Neretai, norint ją užčiuopti, reikia iššifruoti daugybę simbolių, bet tai tik „padaro“ eilėraščio skaitymą įdomesniu. Todėl drąsiai galime teigti, jog H. Radauskas – ne tik vienas originaliausių, bet ir vienas įdomiausių lietuvių poetų.

 

„Laiškai sau pačiam“

Pats kūrinio pavadinimas skaitytojui nurodo, kad šio eilėraščio lyrinis subjektas yra pats autorius. Jis vaizduojamas kaip individuali asmenybė, nepriklausanti nuo išorinių etinių normų, o tik nuo savo sąžinės. Tai būdinga vadinamai dorovinei autonomijai. Jau pirmoje kūrinio eilutėje jaučiamas poeto atsiribojimas nuo jį supančios aplinkos: ,,Vos liesdamas daiktus ir žmones, / Aš laikausi pats už savęs”. Nors apie erdvę eilėraštyje tik užsimenama, nėra įvardijamos ir priežastys dėl kurių lyrinis ,,aš” nori atsiriboti nuo jį supančio pasaulio. Galima tik spėti, kodėl autoriui nėra artima jį supanti tikrovė. Galbūt jis negali paklusti tikrovės dėsniams. Tikrovė negatyvaus žvilgsnio nusipelno dėl to, kad ji priešiška žmogui, kad ji stoja skersai kelio žmogaus svajonėms ir idealams. O pats poetas bejėgis prieš tikrovę ir nieko joje negali pakeisti ar pataisyti. Tai parodo lyrinio subjekto suvokiamą pasaulio iracionalumą ir destruktyvumą. Savitą autoriaus polinkį į asmeniškumą dar aiškiau patvirtina paskutinės strofos pradžia: ,,Negaliu nė vienam padėti / Ir padėti man neprašau”. Kūrinyje kalbama apie vienatvę, kurios dramatišką prigimtį atskleidžia dangaus kaip tam tikro simbolio naudojimas. ,,Dangaus malonės” nebuvimas šiame kontekste gali būti suvokiamas kaip Dievo apleistos žmogaus sielos klaidžiojimas po pasaulį: ,,Ir einu be dangaus malonės / Per pasaulio gatves”. Turinio ir kompozicijos požiūriu šis eilėraštis visai nesudėtingas: jis sudarytas iš tradicinių ketureilių, lengvai atpažįstamas ir jo tipas – tai filosofinio pobūdžio kūrinys. Intonacija yra emocinė, o autoriaus vaizduojamoje pasaulėjautoje glūdi, nors ir neakcentuojama, pasaulio katastrofos nuojauta: ,,Mus nelaimės veja, kaip aras / Veja bėgančią avį laukais”. Eilėraštis ,,Laiškai sau pačiam” dvelkia niūriomis nuotaikomis. Liūdesys pasmerkia poetą vienatvei, uždarumui, skausmingam sąlyčiui su aplinka. Poetas čia vienišas, jis abejingas ir svetimas kitiems, laikosi ,,pats už savęs”, eina per pasaulį ,,be dangaus malonės”; niekam negalėdamas padėti, jis neprašo, kad ir jam kas padėtų, sau pačiam rašo laiškus – eiles. Eilėraštis kuriamas ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, su dominuojančiu lyriniu ,,aš”, o kaip dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis, sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje. Henriko Radausko poezija neįprasta tuo, kad joje sunku apčiuopti autoriaus jausmus, nereiškiamos jokios visuomeninės idėjos, neaprašoma tikrovė. Radausko poezijos šaltinis – menas, kultūra, jau išbandytų, nugludintų, prasmių prisodrintų poetinių motyvų žaismas. Radauską reikia skaityti sąmoningai, atpažįstant jo naudojamus įvaizdžius, jautriai įsiklausant į vidinius meninio teksto sąskambius, žavintis jo vidinėmis garsų, spalvų bei formų dermėmis. Poeto estetizmas nereiškia atsiribojimų nuo tikrovės, kūrybos neturtingumo, – priešingai jo eilėraščiuose švyti pasaulio grožio kibirkštys, poezijos visumoje atpažįstama tam tikra būties samprata, – tik visos šios žmogiškos patirtys lūžta per meno kūrinio prizmę, sustingsta trapioje, tačiau kristališkai tyroje ir taisyklingoje poetinėje struktūroje.

 

“Gėlė ir vėjas”

 Radauskui svarbu netikėtumo efektas, spalvų ir garsų asociacijos, ironija. Tai ryšku ir eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“. Jame gamtos grožis atskleidžiamas, kaip stebuklas, kuris visada yra unikalus. Iš eilėraščio pavadinimo galime matyti žodžių žaismą, dinamiškumą. Gėlė tai grožio simbolis, o vėjas asocijuojasi su lengvabūdiškumu, nepastovumu. Eilėraščio pasaulis yra labai spalvingas, žaismingas. Svarbią vietą užima gamta, jai suteiktas ypatingas žavesys. Eilutės sudėliotos labai harmoningai, o jų paskutiniai žodžiai rimuojasi. Tai suteikia kūrinio nuotaikai pakilumo ir žaismingumo. Eilėraštis prasideda gėlės ir vėjo pašnekesiu. “Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj, O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-“ Tai tarsi personifikuota dviejų jaunuolių kalba. Gėlė – tai jauna mergina, o vėjas lengvabūdiškas berniokas, kuris nenurimsta nepaskleidęs naujienų. “Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam“. Viso eilėraščio centras – vėjas. Jis viską išjudina iš sąstingio klaidingom šnekom. Atrodo visas pasaulis atbudo naujam gyvenimui, kada sužinojo naujieną. “Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų, / Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos“. Eilėraščio pagrindinis kūrimo įrankis yra netikėtumas. Nerūpestingumo ir linksmumo įspūdį galima pajusti pirmuose eilėraščio posmuose. Niekas nestovi vietoje, viskas tarsi veržiasi, bėga į priekį. Žaismingumas ir netikėtumas trečiajame eilėraščio posmelyje tarsi sustingsta. “Ir nutarė nelaukus pražyst gėlė gera“. Bet tas netikėtumo sąstingis greitai prasisklaido ir vėl grįžtama prie įprastinės eilėraščio nuotaikos. “Lingavo vėjas šaukdamas: Balta, balta, balta!“. Kūrinio lyrinis „aš‘- tai nerūpestingas stebėtojas, kuris viską mato iš šono, tarsi tai būtų graži pasaka, kurioje viskas atgyja: vėjas, gėlė. Jis į viską žvelgia su meile ir džiaugsmu. Taigi eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“ H. Radauskas kuria nepaprasto atgimimo vaizdą. Tai pasiekti gali tik talentingas poetas, galintis į įprastus dalykus pažvelgti kitaip: meniškai, sąmojingai, jautriai įsiklausant į vidinius meninio teksto sąskambius, gėrintis vidinėmis garsų, spalvų bei formų dermėmis. 

Impresijos.mp3

Kiti filmai

Kategorijos

Kiti šaltiniai

Garso įrašai

E-knygos

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: