Janinos Degutytės poezija

Janina Degutyte 

Lyrika – tai žmogaus dvasiniai rūpesčiai, joje jaučiamos laiko problemos ir klausimai. Lyrika nėra ir negali būti nepriklausoma nuo žmogaus ir visuomenės, žmogaus ir gamtos. Poezijoje sprendžiami būties klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybos išmintimi, istorija. J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, M. Martinaitis – trys poetai, trys sielų atsivėrimai.

 Salomėja NėrisJ. Degutytė kūryboje tęsia S. Nėries tradicijas, jai svarbios tikros meilės, ištikimybės, tiesos temos. Ji – išpažintinės-impresionistinės lyrikos kūrėja. Kurti pradėjo spontaniškai, nesitikėdama tapti poete. Pirmasis poetės rinkinys vadinasi “Ugnies lašai”. Jau pats pavadinimas rodo poetės poziciją. Ankstyvoji poetės kūryba – romantinė – lyrinė, vėlesnė – meditacinė. Ankstyvojoje kūryboje jaučiama S. Nėries įtaka. Jos poezijos žmogus yra moralinis maksimalistas, pasiryžėlis, nepripažįstantis jokių kompromisų. “Aš nenoriu laimės mažos, aš nenoriu mažyčio skausmo,” – kalba poetės eilėraščio žmogus. Svarbiausios kilnios žmogaus savybės yra meilė, ištikimybė.Poetė Judita Vaičiūnaitė

 Marcelijus MartinaitisNereikia poetės žmogui mažų jausmų, nereikia nieko trupučio. Viskas arba nieko. Itin subtiliai poetė jaučia gamtą. Gamtos pasaulis atviras, nepridengtas, dramatiškas. Žmogus susilieja su gamta, gamtoje jis nesijaučia vienišas, nejaučia baimės. Svarbiausias gamtos ženklas – medis (klevas, beržas, obelis). Gamtos vaizde labai svarbi spalva: sutemos šviesios alyvinės, šešėlis tamsaus violeto. Gamta sužmoginama, o žmogui suteikiamos gamtos savybės.

 Poetė kūryboje žvelgia į tautos istoriją, svarbus mitologinis apibendrinimas. J. Degutytei artimas  Antigonės mitas, iškeliantis meilę, ištikimybę.

 “Antigonė” – taip pavadintas vienas poetės eilėraštis. Jis sukurtas pagal antikos dramą “Antigonė”. J. Degutytės eilėraštyje Antigonė atsisveikina su pasauliu, su savo mylimuoju, su sūnumi, kurio nebus, nes karalius atėmė galimybę mylėti žmogų, sukurti šeimą: “Lik sveikas, sužadėtini…  Lik sveikas, sūnau…” Antigonė – meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Labai savita eilėraščio skyryba: daug brūkšnių, daugtaškių. Ši skyryba žmogui leidžia susimąstyti, savaip pažvelgti į eilėraštį. Eilėraštis griežtas, talpus, mintys nuoseklios, aiškios. Eilėraštis yra modernus. Jis pradedamas tradiciniu ketureiliu, kurio pagrindą sudaro kryžminis rimavimas. 

 Degutytė yra sukūrusi gražių eilėraščių apie Lietuvą, gimtąją kalbą. Poetė mąsto apie istoriją, kultūrą, tautos likimą. Vėlesniuose eilėraščiuose poetė stengiasi įsiklausyti, suprasti kitus, o ne tik lieti savo jausmus. Iš poetės lyrikos dvelkia šviesus, šiltas eilėraščio gerumas. Pirmieji eilėraščiai silabotoninės eilėdaros, vėliau laisvėja. Poetė teigia, jog “eilėraštis – ne monologas, tai pokalbis su žmogumi”.

Janinos Degutytės eilėraščio “Antigonė” analizė

Antigone

  Dievas apdovanojo žmogų, savo kūrinį, laisva valia ir įpareigojo tęsti jo kūrybą. Laisvė yra mylinčio ir pasitikinčio Dievo dovana jam, o blogis ir kančia atsiranda tada, kai nemokame šia dovana tinkamai naudotis. Žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jis jaučia ne tik fizinę, bet ir dvasinę kančią. Ji gali būti ne tik skausminga, tačiau ir grūdinanti, taurinanti, nuskaidrinanti, kūrybinga. Tad poetės J. Degutytės išgyventas katarsis iškėlė ją į gilesnio mąstymo ir brandžios kūrybos pasaulį. Eilėraščiuose iškyla aukščiausia laimė ir giliausias skausmas. Gilinimasis į žmogaus jausmus atskleidžia poetės humanistinę pasaulėžiūrą (požiūris į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį). Šios idėjos leido plėtotis intelektualiajai kūrybai, kuri leido lietis lyrikai – žmogaus dvasiniams rūpesčiams, laiko problemoms ir klausimams. Poezijoje sprendžiami būties klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi liaudies kūrybos išmintimi, istorija. J. Degutytei svarbios tikros meilės, ištikimybės, tiesos temos. Ji – išpažintinės – impresionistinės lyrikos kūrėja. Jos gamtos pasaulis atviras, nepridengtas, dramatiškas. Jame žmogus susilieja su gamta, gamtoje jis nesijaučia vienišas, nejaučia baimės.

  Eilėraštis “Antigonė” sukurtas antikos mito apie Antigonę pagrindu, kuris iškelia meilės, ištikimybės temas. Antigonė – moteris, kurios meilė broliams buvo stipresnė už visus draudimus. Ji – meilės, grožio įsikūnijimas, ji nemirtinga, nes meilė amžina. Antigonė – stipri, drąsi, ryžtinga, o kartu jautri, mylinti. Ji saugo tas vertybes, kurias ne žmogus, o dievai davė. Antigonės paveiksle randama įprasminta idėja – žmogus turi būti gražus, didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. Tad Antigonė ir yra gražiausias žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų nustatytų papročių ir įstatymų. Ji gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais: saugo protėvių moralės nuostatus – draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms.

  Kūrinys pradedamas atsisveikinimu su tai, kas jos laukė ateityje. Kreipimusi į būsiančio laiko veikėjus. Išsiskyrimas su laukiančiais, gražiausiais gyvenimo džiaugsmais. Vidiniu monologu išaukštinamas stipriausias jausmas- meilė. Antigonę meilė atvedė į pasaulį, ji ir išves. Meilė broliams, žuvusiems mūšio lauke. Meilė abiem, nepaisant jų praeities veiksmų. Paskutinėje akimirkoje išliko virpančio “paryčio gūsis”, parodantis užgęstančios gyvybės virpėjimą. Nebaigtą, daugtaškiu nukirptą mintį pratęsia atsisveikinimo pabaigoje įžiebta viltis- “aš sugrįšiu”, kurią, antrame posmelyje, sutvirtina dar didesnis ryžtas ir įsipareigojimas: “aš tūkstantį kartų grįšiu”. Ir vienintelė priežastis: “pusiaunakčiais laidoti brolių. Čia atsiskleidžia didžiausias Antigonės pasiaukojimas broliams. Jai teks eiti per “ugniavietes”, “smėlį raudoną”, “lietaus pritvinkusį molį”. Tačiau tai tik sustiprina jos ryžtą, kuris pakartojamas: “grįšiu”. Iš ėjimo aplinkybių sužinome jos kilnių siekių paprastumą: “aš eisiu basa. Mano rankos beginklės ir tuščios”. Bet tik beginklis žmogus visagalis. Jam nesutrukdo jokie įstatymai. Antigonei nesvarbūs jokie keiksmai, aplinkinių abejingumas, pečių gūžčiojimas ar teisimas. Iš antrojo posmelio sužinojome, jog ji tūkstantį kartų grįš, o iš paskutiniojo posmelio, kad ją tūkstantį kartų teis. Antigonei niekas nesvarbu. Kaip ir pirmojo posmelio tiesa apie meilės vaidmenį Antigonės gyvenime, taip ir teiginys, esantis eilėraščio pabaigoje, jog jos “nuteisti negali” yra tvirti ir nepaneigiami. Pabrėžiama beginklės Antigonės galybė ir nepažeidžiamumas prieš bet kokius įstatymus, baisiausias bausmes. Paryškinamas ėjimas. Nesibaigiantis ėjimas, “”kaip vaiduoklio”, per “žemę sūrią”. Sūrumas, druska – antikos mitų įvaizdžiai, stiprinantys žmogaus siekius, valią, kontrastas stipriems jo jausmams. Eilėraštis pabaigiamas mintimi, jog nėra jėgos sulaikančios “eiti per žemę” laidoti brolių…

Advertisements

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: