Mariaus Katiliškio kūryba

MARIUS KATILIŠKIS (1914-1980)

Marius Katiliskis

Biografijos bruožai. Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje. Buvo gegužės mėnuo:

Akys apraibo nuo neišpasakytai balto žagarvyšnių žydėjimo abiejose pusėse reto didumo Stungių ir Veršių kaimų vyšnynuose.

Čia pat švokštė miškas. Turėjau peilį ir iš alksnio pasidariau švilpynę. Vasarai baigiantis tėvas nusivedė ir prirašė į ketvirtą skyrių. /…/ Ir tas nenugalimas gimtinės ilgesys, kad, eidamas namo tris kilometrus, bliaudavau visa gerkle.1

Vis dėlto greitai priprato naujoje labai gražioje, miškingoje vietoje, ir visai didelei šeimai Katiliškės tapo gimtaisiais namais. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Turėjo vyresnį brolį ir daug seserų. Vasaromis ganė, ūgtelėjęs dirbo ir kitus ūkio darbus, nors pašaukimo ūkininkauti nejautė.

Žagarėje baigęs progimnaziją, tarnavo kariuomenėje, o grįžęs įsidarbino Pasvalio bibliotekoje. Labai traukė knygos, jų prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti. „Visi gerieji lietuvių rašytojai žavėjo, ką čia ir sakyti. Pamenu tik, kad kartą apmaudingai išsitariau – kad sugebėčiau rašyti taip kaip Petras Cvirka, tai ko bereikėtų.. ,”2 Bibliotekoje, be abejo, buvo ir pasaulinės literatūros vertimų. M. Katiliškiui artimi tokie autoriai kaip Selma Lagerlof, Augustas Gailitas, Knutas Hamsunas, Viktoras Hugo.

Pirmasis apsakymėlis pasirodė 1932 metais. Apsakymus ir eilėraščius spausdinosi Šiaulių savaitraš­tyje „Naujienos”, žurnaluose „Karys”, „Trimitas”. Literatų dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva” (1931-1940), kurį redagavo J. Keliuotis. B. Brazdžionis prisimena:

Albinas Vaitkus buvo baigęs keturias klases (progimnazijos, – E. B.), taigi jau mokslo ragavęs, su literatūra susipažinęs. Ne išmoktu, bet natūraliu pasakojimu, sodriu žodžiu, gaivia fraze jis tuojau užimponavo sostinės literatus, o redaktorius galėjo didžiuotis atradęs natūralų talentą, kurio žmonės ir situacijos buvo plėšte išplėštos iš gyvenimo, dar garuojančio gyvybe.3

1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas”, tačiau tais pačiais metais rašytojas pasitraukė į Vakarus, ir „Sakalo” leidykloje likusio mašinraščio likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius laikė jį dingusiu. Tik 2002 metais Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje juos atsitiktinai aptiko iš Čikagos atvykęs rinkti medžiagos dokumentiniam filmui lietuvių televizijos vedėjas Arvydas Reneckis.

Atrastoji pirma M. Katiliškio knyga išleista 2003 m. Jos leidėjas Šiaulių universiteto doc. Stasys Tumėnas įžanginiame žodyje rašo apie neįtikėtiną mūsų dienų stebuklą:

„Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą: „Seno kareivio sugrįžimas”. 1944. Apačioje antspaudas, patvirtinantis, kad rankraštis gautas iš „Sakalo” knygų leidyklos. Kas lėmė, kad būtent šį aplanką iš šimtų greta buvusiųjų pasiūlė žvilgtelėti ar­chyvo darbuotoja? Matyt, liks paslaptis, kodėl 12 metų po Nepriklausomybės atgavimo archyvo darbuotojos šio rankraščio „nepastebėjo”. Tikėtinos dvi versijos: 1. Sovietmečiu uoli, patriotiškai nusiteikusi darbuotoja paslėpė šį rankraštį, kad jis nebūtų sunaikintas. Vėliau jis galbūt buvo pamirštas, o gal darbuotoja mirė. 2. Padėtis, verčianti pamąstyti ir paabejoti, ar kruopščiai dirba mūsų įstaigų darbuotojai, nežinantys, kokias tautos vertybes jie saugo savo saugyklose. Pačios darbuotojos apie tai nieko nepasakė.”4

Pasitraukęs į Vakarus, M. Katiliškis keletą metų gyveno Vokietijoje, kurį laiką studijavo meną Freiburge. 1948 m. išėjo novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda”. Nuo 1949 m. apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Dirbo fabrikuose. Rašymui laiko turėjo labai mažai. Tačiau išleido dar du apsakymų rinkinius („Šventadienis už miesto”, 1963 bei „Apsakymai”, 1975 ) ir tris romanus: „Užuovėja”, 1952 m., „Miškais ateina ruduo”, 1957 m., „Išėjusiems negrįžti”, 1958. Po autoriaus mirties išleistas ketvirtas jo romanas – „Pirmadienis Emerald gatvėje”, 1993 m. 

Katiliškio knygas leido Vlado Civinsko vadovaujama „Terros” leidykla. Gyvas būdamas rašy­tojas iš išeivijos literatų nesulaukė tokio įvertinimo, kokio akivaizdžiai buvo nusipelnęs. Tačiau keletą premijų yra gavęs: Lietuvių Enciklopedijos leidyklos premiją, Lietuvių rašytojų draugijos premiją ir Santaros – Šviesos kūrybinę premiją.

Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. Kankino Lietuvos ilgesys. Ieškodamas ramybės ir artimes­nio kontakto su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą išliko skaudus. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti”gavimo proga 1960 metais rašytojas kalbėjo:

Savoji žemė kaip buvo, taip ir pasiliks ta pati, sunki, nepažeidžiama, nors viską mes panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją nublanksta, o mes tik plėšoms be reikalo. Bet gal tai būtina, kad įrodžius savo teisę joje gyventi, savo protestu įrodžius prigulmingumą žemei? /…/

Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?5 Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepe­nų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Mirė 1980 metais gruodžio 17 dieną. Palaidotas Čikagos Lietuvių Tau­tinėse kapinėse.

KŪRYBA. Mariaus Katiliškio kūrybos pristatymą dabar jau galime pradėti nuo pirmosios jo paties, trisde­šimtmečio pradedančio autoriaus, parengtos, nors tik po šešiasdešimties metų išleistos knygos „Seno kareivio sugrįžimas”. Apie ką mums byloja M. Katiliškio retrospektyva? Pirmiausia matome jį praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio literatūros ir jo paties vėlesnės kūrybos kontekste. Tai brandi, klasikinei tradicijai artimo rašytojo knyga. Atpažįstame nuosaikiai modernų autorių, ekspresyvų, dinamišką, bet ne ekspresionistą, poetiškos impresijos meistrą, bet ne impresionistą, realistą, bet neišsitenkantį buitinio realizmo tradicijoje. Tokią kūrybą tiktų apibūdinti kaip psichologinį realizmą. Psichologizmo vaidmuo jo pirmojoje knygoje labai svarbus, tačiau jis nėra panašus į modernizmui būdingą sąmonės ir pasąmo­nės srautą. M. Katiliškiui psichologinė analizė yra objektyvios charakterio motyvacijos būdas, keliant esmingus humanistinius egzistencinius klausimus. Jo vaizduojamas pasaulis perskeltas į du priešingus polius, nors psichologinės kolizijos toli gražu nėra vienareikšmės juodo-balto, gėrio-blogio, tiesos ir melo opozicijos. Rašytoją jaudina fundamentalios būties problemos, į kurių sūkurį pakliūva jo herojai. Visuose rinkinio kūriniuose susiduria blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, tikrų ir ta­riamų vertybių grumtynės, nusikaltimas ir bausmė. Prieškario lietuvių literatūra dar neišpažino vertybių reliatyvumo, nebesulipdomai subyrėjusios asmenybės. Ir M. Katiliškio knygoje humanistinės vertybės nekvestionuojamos. Nors jos toli gražu nėra reiškiamos didaktiškai, bet šviesa, sklindanti iš meninio teksto gelmės, išduoda nedviprasmišką autoriaus poziciją.

Tarp didesnės apimties apysakų nepasimeta žavi novelė „Skara”. Čia dviejų priešingų pasaulių – protingo, realaus, bet žiauraus ir neprotingo, iliuzorinio – sankirtoje šviečia amžinoji vertybė – Motinos meilė, prilygstanti gyvybei. Stambiausia knygoje apysaka „Miškai”. Tai pasakojimas apie eigulį, vienišą vilką, klajojantį savo valdose tik savo antrininko vilkšunio draugijoje. Eigulys gyvena lyg bandytų apgauti gyvenimą ir save, nuduoti, kad nieko neatsitiko. Tačiau jį persekioja baimė ir netikrumas, gyvenimas slysta iš rankų, viskas aplink jį griūva. Mat praeityje jis drauge su dviem sėbrais miške išprievartavo ir uždusino merginą. Rašytojas įtaigauja, jog didžiausia bausmė žmogui yra jo paties nenuraminama sąžinė, kuri iš vidaus ardo asmenybę, kol pagaliau ta nuolatinė liguista būsena išsiveržia į paviršių ir nusikaltėlis išsiduoda. Turime savotišką nusikaltimo ir bausmės variantą. Nusikaltimas turi būti atpirktas, tai neišvengiama, tokia yra būties duotybė, – tarsi teigia rašytojas.

Nemažiau įdomi klasikinio modelio apysaka „Senis ir auksas”. Sukurtas įspūdingas seno šykštuolio tipas. Didelis kiekis aukso senio sąmonėje pakeičia savo funkcijas: nustoja būti materialine vertybe, o tampa dvasiniu, kultiniu objektu:

„Auksui jis meldėsi. Jį garbino. Jo akivaizdoje alpo. Savo gyslų kraują supylė ten. Jis liko kurčias aimanai, keiksmui, prašymui, bet jo ausyse be atvangos skambino gitaros ir ragai pūtė vieną himną. Auksas. Auksas. Auksas. Visad, per amžius amžinuosius.” (p. 188-189.)

Tačiau gerokai daugiau vietos apysakoje skirta jaunam miestiečiui Pilypui, kuris įspėja senio pa­slaptį ir apsisprendžia pagrobti jo auksą. Suradęs senio lobį, jaunuolis pasimeta, išsigąsta atsivėru­sių galimybių, kurias reikia derinti su moralinėm nuostatom. Vyksta sudėtinga vidinė kova. Turtingas poetiškas tekstas kupinas simbolinių ženklų ir perspėjimų. Įspūdinga apysakos pabaiga – paskutiniai gęstančios Pilypo sąmonės vaizdiniai: užkeiktą auksą saugoję velniai kvatoja ir šoka aplink jį. Apysaka realistinė, bet per visą ją eina pasakų motyvai – kolektyvinės žmonijos patirties, išminties, žmoniškumo kvintesencija. Pamatinių dorovės normų nesilaikantis žmogus iš anksto pasmerktas.

Rašytojui, matyt, buvo itin svarbi paskutinė knygos apysaka, davusi pavadinimą visai knygai – „Seno kareivio sugrįžimas”. Ji ypač subtili ir jaudinanti. Po devynerių metų klajonių į tėviškę grįžta karčios kareivio duonos ragavęs, svetimose žemėse kariavęs Anicetas Šimkus. Deja, čia niekas jo nebelaukia. Broliai išsigandę ir nusiminę, kad reikės iš naujo dalyti žemę, tėvų palikimą. Mylimoji mirusi, jo dukterį augina patėvis. Pajutęs gimtinės svetimumą, Anicetas tą pačią naktį palieka namus. Siužetas labai paprastas. įdomiausia čia – herojaus išėjimo ir grįžimo situacijų apmąstymas, prieštaringų dvasinių būsenų išklotinė. Žmogaus sieloje susitinka du skirtingi pasauliai – praeities ir dabarties tėviškė. Namai nebeatpažįsta jo, o jis namų. Apysakos žavesys ir originalumas sklinda iš pasakotojo, iš jo pasakojimo magiškos jėgos ir grožio:

Žemė smaguriavo tąja šilima, kurią jai dar taip gausiai siuntė saulė. Ir gėrė, ir traukė ją, alsavo ir siurbė į save kiekvienu plyšeliu, pumpuru, šakute, ražienos vamzdeliu, lyg skubindama prisisotinti šaltoms dienoms.

Ir niūniavo traškią dainą žalios musės ir širšės, kaip baugūs naikintuvai pro šalį urzgė, ir žiogeliai dar tebežlegėjo. Tiltais vertėsi grybai, varnuogės juodavo – tos rūgščios rudeniškos avietės ant kilpomis išraizgytų aštrių virkščių didžiausiam uogaujančių basų vaikų pykčiui.

Iš šakų tankmės skyrėsi parudavęs lapas ir supdamasis tykiai tykiai gulė ant motinos žemės, lyg pasiryžęs suklostyti savo tėvo – medžio – šaknis, idant neturėtų vargo šaltą žiemą ir pavasarį vėl su­klestėtų

Kaip besikvatojančios merginos balti dantys beržynėlis draikėsi gelstančiom kasom. (p. 222.)

Sunki išeivio dalia neleido rašytojui daug sukurti, tačiau jo proza suręsta iš tokios fundamentalios ir tvarios medžiagos, kad jos svoris šiandien jau niekam nekelia abejonių.

Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria ro­manai – „Užuovėja”, „Miškais ateina ruduo” ir „Išėjusiems negrįžti”. M. Katiliškis arė klasikinės tradicijos dirvą, nenusileisdamas savo pirmtakams. Mūsų klasiką vienija agrarinės kultūros žmogaus pasaulėjauta, suvokimas, jog tautos identiteto paieškos ir išlikimo galimybės vis dar sietinos su žemdirbio kultūra. Kad ir kiek prievartavo tautą permaininga jos istorija, religijų kaita, civilizacijos žingsniai, seniausių pamatų niekas nebegali pakeisti. Ir XX amžiaus antroje pusėje dar vis turėjome kūrėjų, kurie ir po šiurpiausiais griuvėsiais regi tuos pamatus ir į juos atsiremia. Prie tokių priklausė ir M. Katiliškis. Tų tradicijų gran­dys, prie kurių jungiasi Katiliškis, gana akivaizdžios. Tai antlaikiai Vaižganto lietuviškumo fenomenai , tai Krėvės skerdžiai, kurių dvasinė patirtis ateina iš labai toli ir nežino senaties. Jie skaudžiai išgyvena naujų laikų ribą, pragmatiško žmogaus bedvasiškumą, jo iškritimą iš gamtos.

Novelių romane „Užuovėja” autorius peržengia istorinį laiką ir socialinę empiriką, siekdamas bendres­nių ir amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per ketverius metų laikus. Po prologo („Lietus”) seka pirmoji pavasario novelė „Polaidis”, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį ar­chajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. ūkininko mintys apie gyvenimą ir mirtį, apie žemę, atsiveriančią ir grūdui, ir kapui, yra tokios natūralios ir esmingos, kad galime jas pavadinti lyg kokia „žemės filosofija”. Senasis Dryža tvirtai žino savo gyvenimo paskirtį ir, atlikęs pareigą žemei, ramiai pasitinka mirtį, nusilenkia gamtos kvietimui. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros sa­vitumo žymė. Pavasario žemė, naujas jos gyvybės ciklas žymi ne tik daigo pradžią, jauno įsitvirtinimą ir visų gaivalingų jėgų suvešėjimą, bet ir seno pasitraukimą, natūralią gyvybės baigtį. Senojo valstiečio Dryžos išėjimas iš šio pasaulio apgaubtas iškilmingos šventinės nuotaikos. Paskutinės dienos darbai ir mintys maksimaliai sureikšminti, pakylėti, ritualizuoti, apibendrintai išreiškiantys visos žemdirbių genties šimtmečių paveldo turinį. Alaus darymo ritualu ūkininkas pakartoja žemės apvaisinimo aktą.

„Polaidyje” akcentuota pradžios ir pabaigos sankirta, nuolatinio atsinaujinimo idėja yra lyg kamer­tonas, lemiąs visos knygos skambėjimą. Svarbus darnos, viso, kas gyva žemėje, vienybės akcentas. Darbo ir maldos, darbo ir šventės kaitos ritmas – tai kasdienybės ir sakralumo, materialinės ir dvasinės kultūros, seno ir naujo pusiausvyros ženklai.

Prasminga, kad romanas pradedamas aukščiausia gaida, pačių seniausių ir švenčiausių vertybių ekspozicija. Tai yra aiškus rašytojo atskaitos taškas. Kitose novelėse leidžiamės vis žemiau iš sakraliosios, išgrynintos erdvės, pasinerdami į gamtos, kaimo darbų ir žmogaus dvasios stichiją. Visos dešimt novelių tvirtai sukabintos vienos fundamentalios idėjos. Tą idėją galime sudėti į vieną talpų žodį, turintį ir elementarią, ir simbolinę prasmę, – n e d e r m ė. Taip pavadinta trečioji pavasario novelė, tačiau ir kitos galėtų turėti tokį pavadinimą, nes kiekvienoje rašytojas mato įvairiais pavidalais besireiškiančią nedermę, irstančią įprastą tvarką. Kas ir kodėl suyra , nedera M. Katiliškio pavaizduotame pasaulyje?

Rašytoją, visame kame ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos galimybių, labiausiai žeidė suirusi der­mė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų. Jis troško išlaikyti pasaulio ir žmogaus stabilumą. Tačiau tragiškas istorinis posūkis, valstybės netekimas lietuvių tautai lėmė didžiulį dvasinės ir materialinės kultūros nuosmukį. Rašytojas ciklinio, mitinio laiko suponuotoje žemdirbio gyvenimo erdvėje pranašiškai nužymėjo degradacijos kryptį. Paskutinėse žie­mos ciklo novelėse „Delčia” ir „Sniegas” geriama iki sąmonės netekimo. Gamtos sąstingis apėmęs ir žmogaus sielą. „Delčioje” ūkininkui galvą susuka du tradiciniai velnio gundymai – pinigais ir degtine. O „Sniege” dedamas paskutinis žmogaus nedoro elgesio akcentas. Nešvarūs kėslai, savimeilė, tuščios ambicijos įkaitina kaimietį ir jis piktavališkai nušauna miško gražuolę stirną. Tuštybės padiktuotas poelgis tampa simboliniu merdinčios žmogaus dvasios ženklu. Išniekinta mirtis, sutrikdytas natūralus gyvybės atsinaujinimo ritmas, paliudyta pražūtinga gamtos ir žmogaus nedermė. 

Katiliškis baigia „Užuovėją” dramatiškai užlūžusiu balsu. Kaip A. Baranauskas „Anykščių šilelį”, Krėvė „Skerdžių”, I Simonaitytė „Vilių Karalių”, R. Granauskas „Gyvenimą po klevu”. Visų jų sakyta tei­sybė apie savąjį istorinį laiką, bet pasakyta visiems laikams ir apie amžinus dalykus.

Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo” taip pat kaip ir pirmasis turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei de­terminizmo. „Užuovėjoje” Gružiškių kaimas „uždarytas” cikliniame metų laike, panaši ir antrojo romano laiko samprata. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, organiška jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo. Tačiau jaunoji karta suardo mitologinio pasaulėvaizdžio ribas ir aklai veržiasi į naują erdvę ir laiką. Tai neišvengiama , nors senieji pranašauja: „Nieko gero jau nebebus”.

„Užuovėjos” prasminis centras – lietuvis ir žemė. Antrojo romano ašis – lietuvis ir miškas. Galbūt Katiliškį paveikė A. Maceinos raštai. Juk tai jis rašė:

Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyve­nimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai.6

Galbūt tokios įtakos nė nereikėjo, nes, kaip minėta, M. Katiliškis pats savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos” atstovas. Jo vaikystės pasaulį supo „miškų lankas”, sodybą – paties sodinti medžiai. Apie juos rašytojas graudžiai rašo romane „Išėjusiems negrįžti”:

Jų šakos galingai susipins, sudarys užuovėją nuo šiaurės vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose žemėse. Niekas medžiams neįstengs pa­kenkti. Iš jų nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais. Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiskverbti į tėviškės molį?

Antrojo romano veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės medis – lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti romano pavadinime, o jo struktūroje jie tapę vienu svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas: „Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir vienu ap­vedimu uždarytos ankštame rate”. Autorius ne kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą: „uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške”. „Miškų ratas”, „miškų lankas” – vis tai rašytojo mėgstami apskritimo, uždaros erdvės vaizdiniai. Ir šiame romane rašytojo kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasarinio atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuota, bet ji yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą /…/ žiema žymi negandą ir vargą”).

Miško vaizdai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama metų laikų kaita, jie plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius. Romano struktūros ir semantikos atrami­niais taškais tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu miške. Dar ne pavasaris, dar tik traukiasi žiema. Mišką apėmęs visuotinis nerimas. Žmonės puola („žalios metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo kirviai.”) Miškas pa­smerktas. Iš jo traukiasi gyvatės – pati gyvybės, gyvasties esmė.

Nusausinimo darbai tyrelyje – antroji miško naikinimo banga – iškyla kaip totalinių pasikeitimų riba. Svieto perėjūnai zimagorai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą”, ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, alasas. Senieji bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibro­vėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose tveriasi toks pat chaosas kaip ir sudarkytoje gamtoje.

Rudenį ateina atomazga („Tada užsidegė miškas”). Gaisro apimto miško vaizdai yra trečioji romano kompozicijos atrama. Tai paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas.

Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke”; išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti se­naisiais kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose”. Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.

Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus, Agnės, Monikos ir Doveikos. Jie sudaro dvi opozicines poras. Tilius ir Agnė priklauso miško žmonių poliui, o Monika ir Doveika – civilizacijos po­liui. Visus keturis Katiliškis „patikrina” mišku. Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas”). Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais („Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje”; „Ji buvo kaip tas medelis.”). O Monikai gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama”). Doveikos valdose ypač gražus ir švarus miškas. Bet šeimininko santykis tik pragmatiškas („Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas.”).

Tilius ir Agnė tebėra kaimo bendruomenės atstovai, o ne savarankiškos individualybės, kurios galėtų imtis atsakomybės už savo likimą. Apie tai yra rašęs kritikas R. Šilbajoris:

Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę tiktai išreiškia; žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai išsako tai, kas gamtoje jau savaime glūdi.7

Doveika ir Monika, atėję į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą. Tačiau jie stokoja kultūros žmogaus intelekto ir moralės. Jų aktyvumas primityvus, agresyvus, plėtojasi necivilizuo­tomis formomis, atpalaidavus tamsiąsias prigimties jėgas, nežabotus instinktus. Doveika tampa turtuoliu, apgaule pasiglemžęs senųjų Striūnų ūkį ir visą gyvenimą skriausdamas silpnesniuosius. Monika irgi turi savanaudiškų kėslų, sutikdama ištekėti už turtingo senio. Jie abu tampa pavojingo užkrato nešiotojais, kurie negali nei patys būti laimingi, nei kitų padaryti laimingų. Visi keturi, nors ir dėl skirtingų priežasčių, yra pavaldūs likimui, neįspėjamiems jo dėsniams.

Storiausiu brūkšniu brėžiama pagrindinio romano herojaus Tiliaus Gelažiaus likimo linija. Jo gyve­nimas tarsi pakartoja visos „miško tautos” epopėją. Tiliaus charakteris ir likimas skleidžiasi nuolatinio nerimo ir įtampos situacijose, reikalaujančiose pasirinkimo, apsisprendimo. Tokia yra jau pradinė si­tuacija, nuo kurios rašytojas pradeda vynioti savo veikėjo gyvenimo kamuolį. Sutinkame Tilių dirbantį pavasarėjančiame miške su zimagorais. Tačiau jam tai laikinas darbas. Jis laukia pakvietimo į valdišką darbą. Šeštadienį rengiasi namo, bet . neišeina, pasigeria, įsivelia į muštynes, pakliūva daboklėn ir kaip baustas praranda teisę dirbti pasienio policijoje. Laukia vėl zimagoro dalia prie melioracijos darbų. Laikinai nueina padirbėti pas ūkininką, bet. pasilieka. Meilės dilema Agnė-Monika irgi išsisprendžia be jo pastangų. Laimi stipresnė, agresyvesnė („Jis negalėjo atsispirti su įnirčiu plaunančiai vilniai”). Ir pagaliau, kai su gaisrais ateina ruduo, Tilius visai aiškiai pajunta savo išsipildysiančios lemties valandą: „Akių vyzdžiai išsiplėtė, suvokus negailestingą įspėjimą, kad laikas yra atėjęs ir jam”. Kraupdamas iš mirtinos baimės, jausdamas, jog netrukus viską praras, jis lydėjo gęstančią saulę taip, lyg ją regėtų paskutinį kartą. Ačiau vis tiek nuolankiai priima visa kaip „lemties pirštą”. Jau romano pradžioje nu­skambėjusiam retoriniame klausime – „Argi visa, ką jis darys, jau iš anksto pasmerkta nesėkmei ir pražūčiai?” – daugiau pasmerktumo negu vilties.

Prie kiekvienos dilemos rašytojas stabteli, drauge su herojumi svarsto jo pasirinkimo variantus ir analizuoja pasidavimo likimui priežastis. Tilius yra kryžkelės žmogus, būdingas tarpukario nepriklauso­mos Lietuvos, dar jaunos valstybės, nespėjusios įsitvirtinti Europoje, situacijai. Pradėjęs, bet netesėjęs. Išėjęs, bet neparėjęs.

Tilius, išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus, pakliūva į naujas, netradicines socialines aplinkybes. Kraštas civilizuojasi, jaunimui veriasi platesnės galimybės ir perspektyvos. Ne vienas išsiveržia iš uždaro kaimo gyvenimo, išsimokslina, gauna tarnybas miestuose. Tilius taip pat turi šviesių siekimų, bet dėl varganos socialinės padėties ir menko išsilavinimo jaučiasi aplenktas bendraamžių ir paliktas vienas. Neturtas, tėvo netektis, vienišumas išugdė nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumo jausmą. Valingam žingsniui, sąmoningam poelgiui reikia pastangų, kurių niekas nepalaiko, kurioms niekas nepaskatina. To­kios aplinkybės kartu su pasyvia lietuvio prigimtimi ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui.

Kaip pats rašytojas suderina savyje lietuvio konservatyvumą, idealistinį troškimą išsaugoti savo žemdirbių tautos archajišką etninę ir etinę kultūrą ir modernaus XX amžiaus žmogaus pasaulėžiūrą, supratimą, jog ir socialinis bei ekonominis progresas, ir intelektualinė kultūra eina kartu su civilizacija? Visa suprasdamas, autorius tik parodo, per kokią sumaištį ir chaosą kuriamos naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės kelią.

Romane „Miškais ateina ruduo” gausu tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpio ženklų. Knygą galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško, t. y. iš mitologinės sąmonės į istorinę. Mažas, miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa miniatiūriniu visos Lietuvos modeliu.

Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai – miško, žmogaus ir tautos istorinė lemtis – sugula į vieną. Tačiau didžiausia rašytojo sėkmė vis dėlto yra charakteriai – be galo gyvi, savaimingi ir taip aistringai trokštantys laimės, kad net negali smerkti jų, kai jie klysta.

Romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje” išleistas tik po rašytojo mirties – 1993 metais. Vaizduojamas nenusisekęs lietuvio išeivio gyvenimas Amerikoje. Jau rinkinyje „Apsakymai” (1975) Katiliškis parodo sunkią nepritapusių naujame krašte žmonių dalią. Vieni baigia amžių senelių prieglaudose, kiti užsidir­ba pragyvenimui fabrikuose, tačiau yra praradę bet kokį gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Laisvalaikiu beprasmybę skandina degtinėje. Toks ir romano herojus, per girtuoklystę praradęs fabrike du pirštus, atleistas iš darbo, pamestas žmonos, pagaliau turi laiko susimąstyti apie beviltiškai iš rankų slystantį gyvenimą. Sodri lietuviška kalba čia bepasirodo tik prisiminimų epizoduose, o herojaus dabartį lydį amerikietiškas žargonas.

Stambiausias M. Katiliškio romanas „Išėjusiems negrįžti” skirtas parodyti pokario išeivių traukimąsi į Vakarus. Sąšaukų su šiuo istorijos tarpsniu randame daugelyje išeivijos kūrinių. Gerokai suliteratūrinti, bet įspūdingi Jurgio Jankaus noveliniai pasakojimai, sujungti į knygą „Naktis ant morų”. Itin iškalbūs pabėgėlių stovyklos epizodai A. Škėmos romane „Balta drobulė”. Ta pati chaoso ir vidinio sutrikimo dvasia padvelkia ir iš B. Pūkelevičiūtės knygos „Aštuoni lapai”. Medžiagos pobūdžiu artimiausi M. Katiliškio knygai yra A. Barono memuarai „Laiptai ir bedugnės” ir V. Būtėno (slap. V. Ramojus) publicistinė kny­ga „Lenktynės su šėtonu”. Neretai sutampa faktai, detalės, situacijos, tačiau menine kokybe nė vienas Katiliškiui negali prilygti.

„Išėjusiems negrįžti” – šioje formulėje užkoduotas dramatiškas vidinis herojaus konfliktas ir viena svarbiausių knygos idėjų. Kaip tik šie momentai – meninis charakteris ir sudėtingas kūrybinis sumany­mas – pakelia kūrinį nuo memuarų iki romano. Idėjinė šerdis, varinėjanti romano kraują, yra neramus, pasakojimo subjektą nuolat lydintis klausimas – „kodėl aš pabėgau, kodėl palikau gimtuosius namus?” Kas tai? – sekdami subjekto proto ir širdies konfliktą, klausiame savęs, – egzistencinis ar tik psicholo­ginis rūpestis – kaltės, atgailos jausmas, noras pasiteisinti? Problema iškelta iki būtiško lygmens, kur telpa viskas ir dar lieka erdvės neįspėtai žmogaus gyvenimo mįslei. Rodos, sudėti visi taškai, surinkti visi argumentai, rodantys, jog pasilikti buvo neįmanoma. Geriau mirtis negu Sibiro lageriai. Tačiau tas tariamas aiškumas, kad tu pasielgei teisingai, palikdamas Lietuvą, nesuteikia sielai ramybės. Ir po dau­gelio metų ji šaukiasi gimtosios žemės, ir nėra didesnės bausmės žmogui, kaip tos žemės netekti.

Visas romanas, pradedant pavadinimu, persmelktas neišsprendžiamo konflikto įtampos – bėgimo ir žiūrėjimo atgal. Kūrinio motto paimti žodžiai iš Luko evangelijos: „Bet juodu privertė jį, sakydamu: Pasilik su mudum, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi. Ir jis ėjo su jais”. Herojus nepakluso tėvų prašymui ir evangelijos logikai – išėjo.

Pradžios žodyje autorius įvardija tris pasirinkimo kryptis, kurios romane ne kartą primenamos: „Vieni ėmė ir nesipriešino, kiti piktai susigrūmė. O mirė ir vieni, ir kiti”. Trečiųjų pasirinktam keliui skirta knyga. „.išėjusieji nebegalėjo nė sugrįžti, nė kur kitur kaip nors pritapti sena, nusistojusia tvarka. Nesakoma, jog tai visuotina žūtis fizine prasme, bet kažkas labai artima tam, nežiūrint gaižaus noro ir desperatiškų pastangų išlikti /…/ Gal tai mūsojo amžiaus ir mūsiškės genties, paženklintos kryžiumi, savybė, ir todėl turima priimti be priekaištų”. Pasirinkimą lėmė gyvybės instinktas, troškimas išlikti. Ar tai taip maža ir nereikšminga, kad net smerktina? Čia turbūt ir yra ta briauna, kur susiliečia ir išsiskiria egzistencinė ir psichologinė tiesos. Pirmoji nepripažįsta išlygų ir kompromisų, antrajai reikia mūsų supratingumo ir istorinės nuovokos. Ar šiaip, ar taip mąstysime apie emigranto kaltę ir atsakomybę, atsiremsime į objek­tyvias istorines aplinkybes ir mūsų geografinę padėtį, – į tą kryžių, kurį iki šiol nešėme, norėdami išlikti. Reikia įvertinti ir tai, kad pabėgėliai, patys grįžtantys pelenais, gimtajai žemei parneša savo kūrybinį palikimą. „Išėjusiems negrįžti” – svari to palikimo dalis.

Romane išskleista žmogaus dvasios istorija, bet ji panardinta į visos tautos lemties apmąstymus. Romano pasakotojas-subjektas yra tas fokusas, kuris surenka platų įspūdžių srautą į vieną tašką ir juos paleidžia, suteikęs reikiamą kryptį, savaip įprasminęs. Pasakojime vienas šalia kito klojasi, vienas su kitu pinasi keli prasminiai intonaciniai motyvai. Svarbiausias, visai knygai toną duodantis yra paties pasa­kotojo intonacinis laukas, kuriame skleidžiasi subjekto dvasios istorija, mąslus, išmintingas jo žvilgsnis, graudus sielos šauksmas:

Prakiurs dangus ir verks, ir raudos šaltomis, sielvarto išgraužtų akių ašaromis. Verks dangus kartu su mumis. Dangus raudos už mus, už mus, paklydusius sūnus, savo žemę ir savo tėviškes apleidžiančius. Apleidžiančius taip negražiai, taip gėdingai.

Nugręžkim akis į savo žemę paskutinį kartą. Pasisemkim po saują iš šalikelės dirvų. Gal atsiras geradaris, kuris tą saują žemės užpils ant tavo pavargusių ir užmerktų akių.

Storiausią prasminį knygos plotą sudaro kareivio dalia, jo buitis ekstramaliomis karo sąlygomis. Ka­reiviškos kasdienybės vaizdai formuoja siužetinį knygos vientisumą. Herojaus ir jo bendražygių bei juos nuolat lydinčių pabėgėlių nueitas kančių kelias nuo Žemaitijos laukų iki Vokietijos – tai ir yra romano siužetas. Įstabi yra šiame romane psichologinė kareivio išgyvenimų tiesa, persmelkianti visą turtingą spalvų ir atspalvių pasakojimą apie nuolatinį bėgimą nuo rusų tankų it lėktuvų antskrydžio, bėgimą nuo Sibiro ir nuo mirties, apie gėdingą negalėjimą kautis su užpuoliku, ginti savo žemę. Tai paniekinto lietuvio kareivio beviltiško likimo kronika. Kareivis susitaiko su mirtim, jei ji reikalinga tėvynei, bet kaip susitaikyti su klaikia beprasmybe?

Pasakojamąjį laiką autorius suvokia visos mūsų istorijos perspektyvoje. Nėra neutralios informacijos, viskas pakylėjama iki visuotinumo dimensijos („Tą dieną sugriovė Papilę, seną ir garsingą vietovę. Taip buvo naikinamos mūsų gyvenvietės, pilys ir sėdybos. Kiek ilgai jų galėjo užtekti?”).

Pakilaus, poetiško kalbėjimo intonaciniam laukui priklauso ir fundamentalus valstiečio pasaulėjau­tos jutimas. Iki pamatų sugriuvęs pasaulis matomas ir vertinamas ne kario, o žemdirbio akimis. Minos lyginamos su akėčiomis: „akėja žemę tokiu pat tikslumu, kaip modernios spyruoklinės akėčios”. Apie sužeisto kareivio kraują pasakoma taip: “Ir išbėgs, ko gero, visas, kaip pragręžto beržo sula”. Apie kulką: „aš tariausi girdėjęs sau skirtos bitelės skrydį”. Tokie palyginimai ir metaforos romane nėra pavienės ar atsitiktinės poetinės figūros, o vientisa ir darni mąstymo, jutimo ir kalbėjimo sistema. Ne viena proga autorius prasitaria: „Mano prasčiokiška ir nesugadinta kaimiečio prigimtis.”

Kartais atrodo, jog pasakojantis ir veikiantis subjektas skęste paskęsta karo realybėje, persiima žiauriais nerašytais jos įstatymais ir pasirengęs pateisinti nužmogėjimą. Tačiau taip neatsitinka. „Per dori buvome ir per geri, atėję iš doro ir nesugadinto krašto”. Dar gyva tradicinė lietuvio moralė, sutvirtinta Dekalogo. Apie šiandieninę Lietuvą Katiliškis taip nebegalėtų pasakyti.

Karo kelią per Lietuvą, Žemaitiją kareivis nueina valstiečio kojomis ir savo krašto tragediją vertina valstiečio širdim. Tris kartus pasikartoja nenupjautų rugių, vasarojaus motyvas. Traukimosi pradžioje ru­giai, nuolankiai nusvarinę galvas, laukia dalgio; vėliau miežiai, avižos, nebesulaukdamos pjovėjų, barsto sudžiūvusį grūdą. Ir pagaliau bėgliams apleidžiant Lietuvą: „Avižėlės liūdnai šnarėjo ir miežių varpos nuknebo ir akuotais susmigo atgal į žemę. Niekas jų nepjovė ir nesuko pradalgės”. Be ūkininko sugriuvo amžinoji darna. Baisi jo, pakilusio su viesulu, lemtis, kaip ir to, trumpam likusio ir netrukus ištremto į Sibirą. Tautos tragedija rašytojo sukrečiamai apibendrinta kulminacinės įtampos, šiurpo ir nevilties ku­piname skyriuje „Bažnytinis vynas”. Žiemos naktis. Pūga, dvidešimt šeši laipsniai šalčio. Užpustytais ir dar pustomais keliais traukia „vargo kolona” – pabėgėlių vežimai su vaikais, seniais, pėstieji, kareivių vora. „Daugeliui toji naktis buvo paskutinė”, – sako M. Katiliškis. Ir štai toje emocinės įtampos viršūnėje rašytojas kuria miniatiūrinį Lietuvos paveikslą, įvardydamas svarbiausias sudedamąsias jos dalis, išlai­kydamas ir istorinės tragedijos tūrį, ir mitologinį belaikiškumą:

Neįžvelgiamas ir neapsakomas skausmas, sukrautas poros arklių traukiamame vežime. Paliktos sėdybos, kaimai ir miestai. Bažnyčios su amžinu varpo gaudesiu ir kapų aukštumos su bočių ir prabočių kaulais. Ir šulinio rentinys, kaupęs gaivą šimtams metų, nuprausęs kiekvieną, su kūdikio riksmu įžengusį po tėvo stogu, ir nuprausęs kiekvieną, pašarvotą pagarbiai ant lentos, prieš išnešant jį iš tų pačių namų. Ir šeimos altorėlis, ir žalumynais iškaišytas kryžius prie varčios, ir baigiąs sutrūnyti medinis dievas, įkeltas po liepos šakomis. Ir slenkstis, nugaląstas kojomis, ir asla, išduobta klūpančių kelių, ir smilkimui nunokusi kadugio šaka, ir giliai įrėžti karbai nurūkusioje lubų sijoje, bylojantys nemarius namų įvykius. Ir paskutinis žvilgsnis į saulėleidį pro galinį langą, ir saulės patekėjimas, prasikošiantis sodno viršūnėmis. Ir vėjas, vėjas, gimtųjų laukų vėjas, šiaušęs čiukuro šiaudus, duskinęs langines, kedenęs atsegiotą antį, išrausęs vagas veide ir poakiuose, įpūtęs židinio liepsną ir užgesinęs blausiai mirksinčią žvakę tėvo galvūgalyje.

Romane „Išėjusiems negrįžti” M. Katiliškis iškyla kaip dramatiškos istorinės lietuvių lemties vaizduo­tojas. Tačiau rašytojas gerai jaučia pasaulio ir žmogaus būties vieningumą, visa ko pusiausvyrą kaip dėsnį. Todėl net karo sukeltoj anarchiškoj realybėj jis nesutrinka, lyg Dievas, žinąs kosmoso kūrimo principus bei tvarką. “Juk tvarka ir chaose išsiryškina, ir lygtis privaloma visur”, – nuolat kartoja rašy­tojas. Tokia pozicija – tai klasiko privilegija. Jo proza talpi kaip pats gyvenimas. Bet kurį jos lygmenį apibūdina platus priešybių repertuaras: karas ir taika, gyvenimas ir mirtis, namai ir pasaulis, praeitis ir dabartis, jausmai ir protas.

Nepaprastai turtinga Katiliškio kalba. Vis padejuodavo, kad redaktoriai daugelio jo žodžių nesupranta ir išbrauko: „Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų /…/ Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios”8

Katiliškio stilius šakotas. Liaudišką paprastumą keičia barokiškai turtingas puošnumas; ramų ir tiesų pažvelgimą – ironijos geluonis; epinį plotį ir objektyvumą – atvira lyrinė emocija ar turininga intelektualinė remarka. Toks sinkretinis stilius ypač būdingas romanui „Išėjusiems negrįžti”. Kai kas Katiliškio prozą vadina buitine. Tai netiesa, nes ji poetiška, o poetiškumas kaip tik suteikia jo kūrybai ir mitologinę, ir filosofinę dimensiją.

LITERATŪRA

  • Marius Katiliškis, [Vietoj autobiografijos], in: Egzodo rašytojai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, 381.
  • Ten pat, 391.
  • Bernardas Brazdžionis,
  • Stasys Tumėnas, Dar vienas M. Katiliškio sugrįžimas, in: Marius Katiliškis, Seno kareivio sugrįžimas, Šiauliai: „Šiaurės Lietuva”, 2003, 6-7.
  • Marius Katiliškis, Aukščiausia kaina., in: Išėjęs negrįžti, Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1986, 20.
  • Antanas Maceina, Raštai, Vilnius: Mintis, 1991. – T. 1, 474-475.
  • Rimvydas Šilbajoris, Netekties ženklai, Vilnius: „Vaga”, 1992, p. 335.
  • Marius Katiliškis, Apie tėviškę, kūrybinį darbą ir gyvenimą svetur, in: Išėjęs negrįžti, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986, 26-27.

ELENA BUKELIENĖ

2005

 

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: