V. Krėvės-Mickevičiaus kūryba

1. V.Krėvė-Mickevičius (1882-1954)

TURINYS

KŪRYBOS YPATYBĖS

PERSONAŽŲ YPATYBĖS

„SKIRGAILA“: ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA

ISTORINIS KONTEKSTAS

ĮVADAS

DRAMOS SITUACIJA

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA

PROBLEMOS

IDĖJA

ERDVĖ

LAIKAS

ŽANRAS

KOMPOZICIJA

I d. – „Tarp dviejų pasaulių“

II d.- „Aistrų sūkury“

III d.- „Palūžusios sielos“

IV dalis- „Bedugnė“

DRAMOS VEIKĖJAI

DRAMOS APIBENDRINIMAS

KŪRYBOS APIBENDRINIMAS

KŪRYBOS YPATYBĖS. Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių naciona­linės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgai­vino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškes­nę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentin­gai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje.

Krėvė gimė ir išaugo Dzūkijoje, Subartonyse – pasakomis, legendomis bei padavimais api­pintoje vietovėje. Gimtasis kraštas, jo spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvė­pė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai, Krėvė buvo savotiškas Lietuvos dainius ir žy­nys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta.

Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių – Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyve­nimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Pagal tematiką ir perso­nažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes.

Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištin­gas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikan­čio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila“ vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios parei­gos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, roman­tinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.

Antroje – ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsaky­mų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921-22) ir apysaka „Raganius“ (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realiz­mo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasmi­nimas. Senieji personažai („bedievis“ Vainorus, „raganius“ Gugis, skerdžius Lapinas) – civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, panteistine pasaulėjau­ta (Dievo ir pasaulio sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gam­ta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę.

Žmogaus būties klausimus Krėvė apmąsto dar vienoje – orientalistinių kūrinių grupėje, ku­rią sudaro „Rytų pasakos“ (1930; svarbiausias tekstas – budistinės tematikos apysaka „Pratje-kabuda“). Filosofines paraboles primenančiuose kūriniuose rašytojas išaukština žmoguje slypin­čias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją.

Tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas rašytojas svarsto epiniame veikale „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949-61, 2 d.). Tai bibliniais mitais paremtas dramatiškas veikalas. Jame rašytojas, gyvenantis toli nuo tėvynės (JAV, Pensilvanijoje), mėgino apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėti­mus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo.

PERSONAŽŲ YPATYBĖS

1. Kūrybos centre – stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų personažai Šarūnas ir Skirgai­la). 

2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo indi­vidualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas. 

   a) Jo personažams sve­timas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elg­tis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis pasku­tinėje „Raganiaus“ novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą „Šarūne“ ir „Skirgailoje“. Nėra meilės – nėra ir laimės, – pasakytų ir padavimų narsus kunigaikštis, ir senas kaimo skerdžius Gugis („Raganius“), net ir pačiu savimi nusivylęs Judas („Dangaus ir žemės sūnūs“).

 b) Kri­tinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių („Šarūne“ nesiskaitoma su niekuo), ar tėra komiškas ir greit išblėstantis ( Dvainis sekmadienį per pačias mišias kerta mišką) – vis viena tai ėji­mo „Prieš srovę“ situacija, kuri labai domino Krėvę. (Pri­siminkite romantizmo herojų – laisvą, išdidų, dažnai vie­nišą, atstumtą visuomenės.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakymas „Skerdžius“) ir Gugį (apysaka „Ra­ganius“) galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės lyg kokie atstum­tieji, „užribio“ žmonės (neturi kaip kiti sukaupę turtų), bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebi­na inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.

c) Taigi skir­tingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos, kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose.

„SKIRGAILA“: ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA

17. Scena iš V.Krėvės dramos SKIRGAILA Kauno valstybės teatre 1924m. Režisierius B.Dauguvietis

Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa­saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai.

Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili­zuotai vaizduojama senovinė aplinka – nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė­nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. Bet kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz., Lietuvos kultūrinio sa­vitumo likimas Europoje).

ISTORINIS KONTEKSTAS. „Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu­rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo.“ Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var­dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo­chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę.

Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin­ga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio­joje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 me­tais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil­niaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų ku­nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietu­vos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).

Skirgaila (»1353-1397 01 11  Kijeve). Manoma, kad jis, o ne Jogaila, nužudęs Kęstutį, prieš tai prieš jį suorganizavęs perversmą. Su Jogaila ir Vytautu nugalėjo K. Valenrodo vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę. Vytautui pradėjus karą Jogaila pašalino Skirgailą iš valdžios su sąlyga, kad Vytautas neatsiskirs nuo Lenkijos. Dėl to Vytautas paskiria jį valdyti Kijevą. Būdamas Vilniuje Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad į kraštą kėsinasi lenkai ir vokiečiai. Skirgaila nepasitiki ir Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.

Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš­tijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato­trūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re­liginė (Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau­tinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę.

Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa­krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau­siusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie­tuvą katalikiška šalimi.

ĮVADAS.  1924 m. Kauno valstybės teatre ėjo į pabaigą B. Dauguviečio režisuotas, 5,5 val. trunkantis premjerinis „Skirgailos“ spektaklis. Ant kapo, kuriame gyvą užkasė Kelerį, raudodama sukniumba Ona Duonutė. Skirgaila ( akt. P. Kubertavičius), kurio siautėjantis žiaurumas ir taip kėlė pasibaisėjimą, žengia prie merginos ir įniršio priepuolyje ją pasmaugia. Iš spektaklio žiūrovai išsinešė patį niūriausią  žiauraus Lietuvos valdovo įspūdį ir patį švelniausią žavaus jaunikaičio Kelerio ir jo meilės Onai Duonutei paveikslą.

1966 m. Vilniaus akademiniame dramos teatre vėl įvyko „Skirgailos“ premjera. Spektaklį režisavo ir Skirgailą vaidino J. Rudzinskas. Scenoje ant Kelerio kapo taip pat sukniumba O. Duonutė. Skirgaila scenoje vienas vienužis. Nė vieno artimo žmogaus jis nebeturi. Viskas prarasta. Skirgaila žengia kelis žingsnius ir skausmingai prisiglaudžia prie šalto, negyvo akmens.

Tad kyla klausimai: Kuris iš jų artimesnis Krėvės sumanytajam? Kas tas Skirgaila: žiaurus nugalėtojas ar nelaimingas nugalėtasis?

DRAMOS SITUACIJA. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgai­la – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplin­ka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai.

Jų politika – rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę – naujomis istorinėmis sąlygomis ne­veiksminga ar net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę.

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą.

TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks­mais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi­pildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa­prasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti.

Taigi Krėvė „Skirgailoje“ vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas.

PROBLEMOS. 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose; b) Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija.

IDĖJA. 1.Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja.

ERDVĖ. Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji).

LAIKAS. 14 amžiaus pabaiga, jau po Lietuvos krikšto (1387). Jos valdovas- Jogaila- Lietuvos ir Lenkijos valdovas, juo tapęs po Krėvos unijos (1385-1386).

ŽANRAS.  Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus;  pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški.

KOMPOZICIJA. Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he­rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“.

I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susideda iš 6 paveikslų.

                      I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Jie nepatenkinti, kad Skirgaila jų nepriėmė kaip pasiuntinių.

                      II paveikslas- tai pagoniškasis pasaulis. Skirgaila nebenori klausytis vaidilos Stardo pagoniškųjų dainų, nes jos nebeatitinka dabarties situacijos. Reikia priimti krikščionybę, nes ištiks prūsų likimas.

                      III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais.Vėliau paaiškės ir kaip: siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Sužinoma, kad pilyje gyvena sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Jaunas riteris Keleris skiria pasimatymą kunigaikštytės tarnaitei, jaunai gražuolei Oligei.

                      IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl susibičiuliavimo su priešais.

                      V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Lenkai jai siūlo tekėti už Skirgailos, bet ji nesutinka, įžiūrėdama čia klastą. Atėjęs Skirgaila aiškiai pasako, kad jis  imąs ją į žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos: jis niekam neleisiąs skaldyti Lietuvos. Kai mergina paprieštarauja, kad Dievas neleisiąs jos skriausti, valdovas aiškina, kas jos dievas pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra gyvenimo ant žemės. (I-V paveiksluose- išoriniai konfliktai).

                      VI paveikslas.  Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas. Atsisakydamas praeities, senų dievų, Skirgaila galvoja apie ateitį, apie krašto išgelbėjimą. Bet kaip? Krikščionybė priimta, tai kodėl kryžiuočiai puola Lietuvą? Todėl Skirgaila piktai pasisako ir prieš krikščioniškąjį dievą.

                      Taigi I veiksmas- tai veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Į pilį susirenka konfliktuojančiuos pusės. Lenkai nori atsiimti Volynės ir Podorės žemes, vokiečiai- sukiršinti lietuvius su lenkais, Skirgaila nenori atiduoti lenkams lietuviškų žemių ir todėl palieka pilyje Oną Duonutę. Tai išoriniai konfliktai. Bet ryškus ir vidinis konfliktas dėl religijos. Skirgaila palaiko krikščionybę, nes jis mato, jog taip Lietuvai bus geriau ateityje gintis nuo priešų. Stardas, aktyvus pagonybės propaguotojas mano, jog Lietuvai bus geriau su senaisiais dievais. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Nė vienas jam nepatinka, bet kaip toliau elgtis- nežino.

Perskaitykite l veiksmo II paveikslą ir atsakykite į klausimus.

  • Kokia yra senovės reikšmė, kuo pagrįstas jų poveikis žmogui? Kodėl sujau­dintas Skirgaila sako, jog dainomis norima jį sugundyti? Kodėl naujais laikai reikia naujų dainų?
  • Dainos nyksta, nėra linksmumo, pasaulis paseno, dievai apleido – kaip pakomentuotumėte šiuos bajorų teiginius? (Siekite su romantine istorijos )
  • Kaip vaidila Stardas reaguoja į liūdnus bajorų apmąstymus, kokia jo laikysena, tonas? Kodėl jis toks griežtas ir taip įsitikinęs savo teisumu? į ką labiausiai nu­kreipti jo žodžiai? Kas, Stardo nuomone, yra didžiausias Lietuvos priešas?
  • Kurie iš diskusijos dalyvių remiasi emocijomis, kurie – protu?
  • Kodėl šioje scenoje Skirgaila beveik nekalba? Kokia jo tylėjimo prasmė ir kuo ypatingos jo replikos bajorų ir vaidilos ginčo kontekste?
  • Kodėl Skirgaila nesutapatina valstybės valdymo ir tikėjimo reikalų? Kokios tautos vertybės lieka esmingiausios, svarbesnės net už krivių garbinamus dievus?

Skirgaila ir bajorai svarsto – ką turėjo, ką praranda ir kas jų laukia, jų emocijas sužadina vaidilos daina, šlovinanti senovę ir skatinanti herojišką veiksmą. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių. Tai romantinis praeities ir dabarties gretinimas: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra – ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų tarytum savaime viskas nusilpo: „pasaulis jau paseno“. Nykstančios dainos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą.

Tačiau bajorai mąsto ir apie dabartį, ieško išeities ir realiai verti­na savo galimybes, o jų idėjinis oponentas vaidila Stardas tarytum gyvena kitame – senųjų dievų pasaulyje, sakralioje erdvėje. Todėl jis samprotauja neistoriškai ir vadovaujasi pernelyg idealistiniais principais, savo poziciją stiprindamas patriotinėmis emocijomis. Vaidila ignoruoja politines aplinkybes, teigia, kad viskas priklauso nuo žmogaus valios. Lietuva jo akimis – šventas, bet uždaras ir nesi­keičiantis kraštas, jokių permainų jame negali būti. Tačiau šis Stardo puoselėjamas pasaulis, kuriame viešpatauja protėvių dvasia, labiau primena dausas nei tikrą gyvenimą.

Vaidila yra ideologas, jis veikia žodžiu, daina, įtikinėjimu. Ape­liuoja į klausytojo širdį, į jausmus, bet ne į protą. Kartais savo ugnin­gais žodžiais paveikia bajorus, bet ne Skirgailą, kuris šiame epizode mąsto tyliai ir nesileidžia į kalbas. Stardo kalba – manipuliacijos pa­vyzdys: naudojasi dainos ir žodžio įtaiga, intonacijomis, savo autori­tetingumu, mėgina užgauti bajorų ambicijas (kuriama ryški vertybių priešprieša: dabarties „vergai“ ir „senų tėvų narsumas“).

Skirgaila – analitiškai mąstantis personažas, jis pastebi Stardo argumentavimo būdą: „Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti“. Bet graži kalba dar nėra teisinga. Stardas žvelgia praeitin, o Skirgaila – į ateitį: „ateis laikai, kurių tu dar nenujauti“, „Tautų likimo tu nenusima­nai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jauna­martės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji“. Stardas dėl senųjų idealų aukoja tautos gyvybę, Skirgaila tuos idealus pasirengęs paaukoti dėl tautos gyvybės.

Taigi esminiai šios scenos oponentai yra vaidila ir valdovas. Stardas gundo Skirgailą garbės troškimu, bet valdovas atsispiria šiam gundymui, įveikia emocijas išmintimi, proto ga­lia, „tautų likimo“ žinojimu (Stardui subtiliai pri­menamas prūsų likimas). Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir papročiai -kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūrinės savasties pagrindas.

Personažų kalba emocinga, susijaudinimą išduoda gestai, gau­siai geriamas vynas lyg atpalaiduoja bajorus, leidžia jiems atviriau pasisakyti.

Vienas iš Skirgailos charakterio bruožų yra jo ironija bei sarkaz­mas. Šios komizmo rūšys reiškia intelekto galią – ironizuojantis vei­kėjas geba įžvelgti oponentų silpnybes bei ydas ir demaskuoti jas juoku. Todėl Skirgailos ironija rodo jo pranašumą prieš oponentus, kurie net nesuvokia Lietuvos valdovo kalbos subtilybių, jo kandžių klausimų ir pastabų.

Šiame epizode Skirgaila su paslėptu pasitenkinimu, provokuo­damas polemikos dalyvius tarytum naiviais klausimais atskleidžia krikščioniškojo pasaulio tautų nesantarvę ir išryškina po religijos skraiste slypinčius tikruosius lenkų ir vokiečių tikslus. Dabar jis ga­li konstatuoti tai, ką ir siekė įrodyti: teisingiausias yra krivis, t. y. senosios Lietuvos papročių kodeksas, kurio jis ir yra linkęs laikytis bei juo remtis gindamas Lietuvos interesus.

Perskaitykite l veiksmo V paveikslą.

  • Kaip šioje scenoje keičiasi personažų kalbos intonacija, santykiai?
  • Kokius kunigaikštystės bruožus įžvelgia Skirgaila ir kaip juos vertina?
  • Kokie Onos Duonutės argumentai ginant savo teises, kuo ji remiasi? Kokie ryškiausi kunigaikštytės charakterio bruožai?
  • Kokie Skirgailos tikslai išryškėja? Kaip jie siejami su Onos Duonutės likimu?
  • Kokie svarbiausi Skirgailos argumentai prieš krikščionybę? Kokiais būdais kunigaikštis turėtų išspręsti ginčą su krikščionių Dievu? Ką reiškia pasakymas:„Bet aš vis dėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą Dievą“ (prisiminkite Prometėjo mitą)?
  • Iš kurių šiame pokalbyje kylančių klausimų galima spręsti apie valdovo vidi­nius prieštaravimus? Kas neleidžia Skirgailai būti geram, jeigu jis to nori?
  • Jeigu susvyruoja Dievo idėja, kur žmogus turėtų ieškoti atraminių tiesos ir
    gėrio kriterijų? Pasamprotaukite apie išorinio autoriteto, dogmatinių tiesu ir žmogaus proto, savarankiškos minties idėjas. Ar šios dramos Viduramžių tematika neatspindi moderniojo žmogaus problemų, jo gyvenimo didžiųjų klausimų, susijusių su tikėjimu, tiesos ir gėrio paieškomis?
  • Kodėl tą patį reiškinį (griaustinį) abu personažai interpretuoja skirtingai?
    Kaip tai susiję su religijų kaitos, jų įvairovės ir kartu vienovės idėja (Skurdu­lio Praamžius)?

Rezgasi intrigos dėl Onos Duonutės, stiprėja jos vaidmuo, ryškėja paveikslas. Lenkams ji yra tik politinis įrankis. Kai jos nepavyksta išlaisvinti ir kartu su Lydos žemėmis ati­duoti Mozūrų kunigaikščiui, lenkai užsimano ištekinti kunigaikštytę už Lietuvos valdovo. Tai nelauktas veiks­mo posūkis. Lenkai mano, kad Ona Duonutė, tapusi Skir­gailos žmona, turėtų pakreipti jį į krikščionių tikėjimą ir taip susieti Lietuvą su Lenkija. Todėl Henrikas Mazovietis ciniškai žiūri į jos santuokos pažadus: „Fu! (Dumia jai į veidą) Štai padūmiau – ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!“; „Kaipo Skirgailos žmona, tu būsi čia šventos katalikų bažnyčios parama, dviejų tautų taikaus sugyvenimo ryšys. Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Vo­lynė ir Podolė lenkų globon. Taip lėmė visagalio Dievo apvaizda, ir nedrįsk jai pasipriešinti!..“

Skirgailai patinka Onos Duonutės principingumas ir drąsa, bet jam jinai taip pat pirmiausia yra tik politikos įrankis: „Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu“. Valdovui šalies likimas rūpi labiau nei žmogaus laimė.

Skirgaila šiame dialoge darosi atviras, išsikalba, net teisinasi: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti“. Tai būdinga didžiųjų epochos lūžių, krizės situacijai: nežinia, kas yra gėris, taip pat nežinomos ir blogio priežastys. Gėris Skirgailai nėra susijęs su krikščionybe – jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kuni­gaikštis vertina kaip silpnų, todėl piktų ir klastingų žmonių religiją. Negalėdami kovoti atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų apgauti stiprų priešininką ir pakirsti jo galią. Jautriai Onai Duonutei krikščionių Dievas geras, nes mylintis, Skirgailai – blogas kaip ir jo išpažinėjai. Taigi kokie žmonės, tokia ir jų religija (ši mintis teigiama ir senovės indų filosofiniuose tekstuo­se, kuriuose Krėvė ieškojo atramų savo pasaulėžiūrai). Dievo galios klausimas Skirgailos požiūriu apskritai problemiškas (kodėl visų nepadaro gerų, jei toks visagalis ir geras?).

Tikėjimas – svarbiausių žmogaus tiesų ir vertybių įprasmini­mas, ypatinga pasaulio interpretacija. Todėl gamtos reiškinį (griaus­tinį) palaikę dangaus ženklu, abu veikėjai jį interpretuoja visiškai skirtingai, pagal savo išankstinius įsitikinimus. Abu įsitikinę savo teisumu, o vienos tiesos nėra ir būti negali. Dievai šioje dramoje – po­litinių principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Kovos ir konkurencijos situacijoje kiekviena tauta tarytum pasisavina Die­vą, paverčia jį savo idėjiniu sąjungininku, ir tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir visų tautų Kūrėją (krivio Skurdulio Praamžius).

IŠTRAUKOS ANALIZĖ. ANALIZUOJAMA I DALIES V PAVEIKSLO SCENA  “NUO TADA, KAI ATEINA HENRIKAS IKI SKIRGAILOS ATĖJIMO“ (BALTOS LANKOS,1995, P.49-52).

Pirmą kartą skaitant dramos teksto fragmentą, atkreiptinas dėmesys į jo KOMPOZICIJĄ – dauguma epizodų kuriami kaip maža drama, turinti savo užuomazgą, vystymąsi iki kulminacijos, išorinio ar vidinio veiksmo peri­petiją, atomazgą. Kompozicijos dalis reikia ne tik įvardyti, bet ir pagrįsti; nurodyti, kokios temos ir problemos gvildenamos analizuojamame epizo­de (dialoge). Taip rašinio pradžioje apžvelgiame ir aprašome analizuoja­mo fragmento teminę ir kompozicinę visumą.

Aptariamo „Skirgailos“ epizodą skirstome į 4 dalis pagal tai, kurie veikėjai dalyvauja kiekvienoje scenoje.

I dalyje Hen­riko Mazoviečio ir Onos Duonutės dialogo pradžia (užuomazga) vyksta scenoje esant nebylioms stebėtojoms – merginoms, kurios V dalies pradžioje verpė ir dainavo kartu su Ona Duonute. Šioje fragmento dalyje kalbama apie esamą Onos Duonutės gyvenimo situaciją. Svarbu, jog situaciją personažai mato ir vertina visiškai skirtingai – Onos Duonutės žodžiuose kartojasi ne­laimės, Henriko Mazoviečio – džiaugsmo motyvas: O. D. „Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti mergelės širdį?“ H. M. „Džiaugtis tau reikia, ne liūdė­ti“. Dialogas prasideda užmezgant intrigą – kodėl Henrikas Mazovietis mano, jog iš tiesų į nepavydėtiną padėtį pakliuvusi Ona Duonutė turėtų džiaug­tis.

Antroji epizodo dalis prasideda Henrikui Mazoviečiui išvijus merginas iš menės. Šis skaitomame kūrinyje nelabai pastebimas pasikeitimas suteikia antrajai daliai – dialogo atkarpai – svarbaus, konfidencialaus, paslaptingo pokalbio įspūdį. Pašaliniams nematant, personažai gali nusiimti savo kau­kes ir pasirodyti tokie, kokie yra iš tiesų, atskleisti slaptus politinius suma­nymus (H. M. „Niekur tau vykti nebereikia. <…> Tau skirta užbaigti mūsų šventos karalienės darbas“). Henrikas Mazovietis kalba apie Onos Duonu­tės ateitį, jos istorinę misiją: „Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietu­vą“. Šioje dialogo atkarpoje įtampa stiprėja, nes, atskleisdamas savo planą, vyskupas sulaukia herojės pasipriešinimo. Dialogas išsirutulioja į persona­žų konfliktą, jų kalboje ir elgesyje ima dominuoti ne saikingumas ir etike­tas, o kraštutinumai (O. D. „Geriau mirsiu.“ H. M. „Mirtis negelbės“). Kon­fliktas plėtojamas supriešinant Onos Duonutės sugebėjimą tvardytis ir argumentuoti savo nuomonę su Henriko Mazoviečio nemokėjimu tvardy­tis, logišką argumentaciją užgožiančiu emocijų prasiveržimų, patyrus, jog moteris, laikyta beteise ir silpna, išdrįso jam nepaklusti.

Trečioji epizodo dalis – konflikto kulminacija. Čia dominuoja Ona Duo­nutė. Savo poziciją ji pagrindžia dviem pagrindiniais argumentais: asmeni­ne valia („aš savo likimo valdovė“) ir Dievo įsakymų pildymu („aš <…> Dievo akivaizdoj esu pasižadėjusi“). Šioje dalyje mes daugiau sužinome apie Onos Duonutės praeitį (santykiai su Mozūrų kunigaikščiu), apie da­bartinio elgesio motyvus, t. y. paaiškėja, kodėl ji žavisi Mozūrų kunigaikš­čiu (O. D. „Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane ir nuo jūsų apginti, ir iš Skirgailos rankų išvaduoti“). Henrikas Mazovietis šioje dialo­go atkarpoje netenka prieš tai turėtos pusiausvyros, jis neberanda logiškų, krikščioniška morale pagrįstų argumentų. Į Onos Duonutės žodžius reaguo­ja vis emocingiau ir tarsi praradęs sveiką protą savo elgesį ir Onos Duonu­tės tolimesnio gyvenimo planą tapatina su Dievo valia (O. D. „Dievo aki­vaizdoj esu pasižadėjusi…“ H. M. „Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!“). Henriką Mazovietį išveda iš pusiausvyros netikėtas herojės pasipriešinimas jo planui („Negirdėtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta!“). Konflikto kulminacijoje vyskupas išeina, taip ir nesugebėjęs priversti Onos Duonutės paklusti. Viena vertus, taip jis pralaimėjo „dvikovą“, tačiau kita vertus, jis atstovauja valdžios galiai, todėl išeidamas įsako Jonui Skarbekui: „Išaiš­kink tu jai, kuo gresia jos sielai prieštaravimas man, kuris jai Dievo lėmimą skelbiu!“ (Išeina, piktai trinktelėjęs durimis.)

Ketvirtoji dalis – Onos Duonutės pokalbis su visą laiką tylėjusiu Jonu Skarbeku. Tai aptariamo epizodo atomazga, herojės praregėjimas. Ona Duo­nutė supranta, kad vyskupas siekia tik politinės naudos. Atkreipkime dėmesį, jog dialoge ji nesureagavo į šį ketinimą išdavusią frazę (H. M. „Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Volynė ir Podolė lenkų globon.“<…> O. D. „Ir aš turiu būti Skirgailos žmona?“). Po emocingo dialo­go su Henriku Mazoviečiu pereinama prie ramaus kalbėjimo, įsiklausymo į kito tariamus žodžius. Ona Duonutė savo pasikeitimą apibūdina naujais žodžiais, nes supranta, kokie naivūs buvo vyskupui pateikti argumentai (O. D. „Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane ir nuo jūsų ap­ginti, ir iš Skirgailos rankų išvaduoti“). Nauja herojės patirtis išreiškiama jos kalboje iki tol negirdėtais, naujais žodžiais. Reikiamus žodžius ji išgirs­ta Jono Skarbeko kalboje (J. S. „Kunigaikštyte, praregėk Dievo sprendimą“. <…> O. D. „Aš praregėjau“). Šioje epizodo dalyje -konflikto atomazgoje -herojė jau yra įgijusi daugiau patirties, savo ateitį gina apeliuodama nebe į fizinę jėgą ar valdžios galią, o į garbę. Pasikeičia Onos Duonutės vertybių kriterijai, po dialogo su Henriku Mazoviečiu svarbiausiomis vertybėmis tam­pa teisingumas ir garbė: „Jis apgaulingas žmogus, ir aš jo nenoriu klausyti. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventas vyre, nes galiu ir tau pagarbos netekti“.

Antrą kartą skaitydami epizodą, pasižymėkime DOMINUOJANČIUS PERSO­NAŽO (-Ų) CHARAKTERIO BRUOŽUS. Atkreipiame dėmesį, jog dialoge tarsi dviko­voje personažai puola ir atsitraukia, kalba atvirai arba veidmainiauja, su­tinka arba prieštarauja. Būtinai atkreipkime dėmesį į remarkas (autoriaus siūlomą personažo elgesio scenoje interpretacijos variantą; pagalvokime, kaip jos galėtų būti pakeistos).

Aptariamo epizodo pradžioje personažai elgiasi pagal tradicinės hierar­chijos modelį – vyskupas Henrikas Mazovietis pranašesnis už Skirgailos pilyje įkalintą Oną Duonutę. Remarkoje nurodoma: Ji bučiuoja jam ranką, o jis, padėjęs kairiąją ranką jai ant galvos, pastebi, kad Ona Duonutė nelaiminga ir apsiverkusi. Herojė pokalbio pradžioje nuolanki ir nusižeminusi: „Aš ne­užsitarnavau Dievo malonės, jei mane ištiko tokia nelaimė“. Herojės nuolan­kumą ir liūdesį vyskupas supranta kaip pasipriešinimą jo valiai („Kaip drįsti priešintis ir netikėti manim, kuris esu Dievo sprendimų skelbėjas? A? Nu­sišluostyk ašaras ir sukalbėk su kunigu Jonu „Te Deum laudamus“…). Taigi pirmoje dalyje liūdesys ir nuolankumas skatina tolesnį dialogo plėtojimą.

Antroje dialogo dalyje keičiasi emocinė Onos Duonutės būsena, liūdesį nustelbia noras suprasti vyskupo mintis: „Ko verkti ir aimanuoti turiu, aš žinau, bet kodėl turiu džiaugtis, mano širdis nenujaučia“. Šiame sakinyje sugretinamos protą ir emocijas žyminčios sąvokos – žinojimas ir jausmai (širdis nejaučia). Ši nuoroda įspėja apie greitai įvyksiantį Onos Duonutės perėjimą nuo emocionalaus reagavimo į logišką savo situacijos vertinimą, savosios pozicijos argumentavimą. Ona Duonutė, iš bejėgės aukos tapdama lygiaverte vyskupo pašnekove, išprovokuoja Henriko Mazoviečio pyktį, išmuša jį iš pusiausvyros: „Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas“. Remarkoje nurodoma Henriko Mazoviečio reakcija – lyg nustebęs net paky­la ir eidamas į ją susidėjęs rankas ant krūtinės: „Aš nesu tau draugas!“ Jis dar gali tvardytis, nors nepakantumą herojės prieštaravimams išduoda kūno kalba, sudėtos ant krūtinės rankos, tarsi laikančios krūtinėje kylantį susi­jaudinimą, pyktį. Vyskupas susitvardo ir „tvirtai“ praneša, kokia misija yra numatyta Onai Duonutei: „Taip lėmė visagalio Dievo apvaizda, ir ne­drįsk jai pasipriešinti!..“ Bet Ona Duonutė išdrįsta, ir Henriko Mazoviečio kalboje pasipila gąsdinimai pragaru, reikalavimai susitaikyti su likimu: „A <…> turi nusilenkti Dievo lėmimui“. Emocinė įtampa pasiekia apogėjų, kai Henrikas Mazovietis pademonstruoja savo aukščiausią galią, panaiki­na herojės pažadus: „Fu! (Dumia jai į veidą) štai padūmiau – ir nebėra tavo pažadų“. Tačiau Onai Duonutei tai nepadaro įspūdžio, ji, priešingai, ima kalbėti išdidžiai, atsistojus: „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė ir jūsų tikslų auka būti nenoriu“. Henrikas Mazovietis į šį pareiškimą reaguoja sunkiai tvardydamasis, jo kalba ir elgesys rodo pasidavimą emocijoms, pykčiui; Onos Duonutės savitvarda išprovokuoja jį atskleisti savo nepakantų, cholerišką charakterį. Šis – trečiasis – dialogo epizodas kuriamas greitai kylant personažo emocijų išraiškos kreivei (priešais ją stovėdamas, rankas ant krūtinės susidėjęs, rūsčiu balsu): „Tu manai, kad <…> ! Tu manai, kad <…> A? Pragare amžinai degsi už tokią mintį! <…> A? Supranti? <…> Negirdėtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta! <….>“ (Išeina, piktai trinktelėjęs durimis.)

Ketvirtajame epizode Jonas Skarbekas ir Ona Duonutė kalba visiškai ki­tokiu tonu, ramus kalbėjimas pasitelkiamas išreiškiant aukščiausią herojės minties pakilimą, Ona Duonutė atrodo visiškai pamiršusi ankstesnį savo bejėgiškumą ir verksmingumą.

Trečią kartą skaitydami APIBENDRINKIME PERSONAŽŲ SANTYKIUS, PAGRĮSKIME DIALOGE VYKSTANČIUS PASIKEITIMUS (IŠ NEŽINOJIMO Į ŽINOJIMĄ, IŠ SUTIKIMO Į PRIEŠTARAVIMĄ AR ATVIRKŠČIAI). Šioje rašinio dalyje analizuojamo kūrinio FRAG­MENTĄ SUSIEKIME SU KŪRINIO VISUMA. Turime atsakyti į klausimą, kaip perso­nažų santykių pasikeitimas siejasi su dramoje vaizduojamais įvykiais (tra­dicinėje dramoje vaizduojami įvykiai siejami priežasties-pasekmės ryšiais), kaip epizode įvykęs vidinis personažų pasikeitimas įtakos jų santykius su kitais, šiame epizode nedalyvavusiais, dramos personažais.

Aptartame epizode itin reikšminga yra 1. nauja Onos Duonutės patirtis: emocijas ir moterišką silpnumą nugali protas, ji suvokia politinių žaidimų ir juos žaidžiant naudojamų priemonių negarbingumą. Herojės sąmonin­gumas akcentuojamas neatsitiktinai – toliau, jai bendraujant su Keleriu, pagrindiniu žmogaus vertinimo kriterijumi bus šiame epizode suvokta gar­bės vertybė, riteriškas garbės kodeksas. O juk tai nulems tolimesnius dra­mos įvykius ir Kelerio – lengvabūdžio riterio – pasikeitimą. Tolimesnius tragiškus įvykius (stojišką Kelerio pasiaukojimą) paryškina, išskiria kaip ypatingą vertybę ir aptartame epizode vaizduojamas 2. nesusivaldantis, su stojišku riterio elgesiu kontrastuojantis Henriko Mazoviečio charakteris. V. Krėvė, kurdamas šį fragmentą, susiejo personažų santykiuose keletą konflikto raiškos lygmenų: viena vertus, tai idėjinis ir moralinis konfliktas, kita vertus – skirtingų personažų charakterių susidūrimas. Tokio persona­žų santykių vaizdavimo vertė glūdi minties ir emocijų išraiškos suderini­me. V. Krėvė nesiekia visko išreikšti žodžiais, jis palieka erdvės aktoriaus išreiškiamiems psichologiniams niuansams, teatrinei interpretacijai. Tuo V. Krėvė išsiskiria XX a. pirmosios pusės lietuvių dramaturgijos kontekste, kur dauguma dramaturgų neatsispiria pagundai visą personažo esybę iš­reikšti viena – žodinės saviraiškos priemone.

 

II d.- „Aistrų sūkury“– iškyla romantiški meilės polėkiai.

                      I paveiksle Kelerį įsimyli Oligė. Šis lovelasas prašo, kad jį įleistų pas Duonutę slapta. Kryžiuočių tikslas – pagrobti merginą iš pilies.

                      II paveiksle Keleris ateina pas Oną, įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir prižada ją išvaduoti iš Skirgailos jį nukaudamas. Ona Duonutė dovanoja jam savo žiedą.

                      III paveiksle Oligė, apgauta riterio, praneša Skirgailai apie riterių sumanymą. Skirgaila įsako suimti Kelerį ir uždaryti į kalėjimą. Šiam pasiseka pabėgti, padedant Stardui, kuris mano, kad svečias yra neliečiamas. Pašaukęs popą, Skirgaila jam liepia sutuokti jį su kunigaikštyte. Popas tai padaro prievarta.

                      Taigi II dalyje Skirgaila, paisydamas Lietuvos interesų, nepaiso jokių žmogiškųjų jausmų.

II dalyje iškyla romantinės personažų peripetijos. Čia stiprėja Skirgailos, kaip asmens, dra­ma. Jo širdis linksta į tai, kas sava. Tačiau jis skausmingai suvokia, kad laikai ir papročiai pasikeitė: „Nekalbėk man apie dievus: jie neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.“ Dievų valią turi pakeisti žmogaus valia (vokiečių romantinės pasaulėjautos „gy­venimo filosofo“ F. Nyčės atgarsiai Krėvės kūryboje).

Į sceną išeina impozantiškas Kryžiuočių ordino riteris, moterų širdžių ėdikas Keleris („Nėra tokios moters, kuri, man panorėjus, nebūtų mano.“). Juo pasinaudodami vokiečiai nori priartėti prie val­dovo ir sužinoti jo paslaptis. Tačiau veiksmas staigiai pasisuka – ri­teris įsimyli Oną Duonutę tauria romantiška meile.

Keleris – Don Žuano tipo personažas – išvydęs tikrąjį grožį pasi­keičia: „Toji valandėlė, kada pažvelgiau į skaisčias, žydrias ir liūdnas akis, mane kitu pavertė <…>. Tu kaip Dievo angelas tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą pakitėti, mano širdį su­liepsnoti tyria kaip dangaus rasa meile. Ji nepanaši į tą, kurią iki šiol buvau jautęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti <…>, noriu būti vien tavo draugas ir brolis.“ Toks staigus pasikeitimas psicho­logiškai neįtikinamas, bet jis sudaro prielaidas dramos tragiškai atomazgai, suteikia kūriniui ryškesnio romantinio kolorito. Roman­tizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų, pažadina moralinį jausmą, sustiprina valią.

Taigi Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę. Jam baisi atrodo mintis, kad ši trapi būtybė, jo vaizduotėje suspindusi šventosios aureole, galėtų atitekti baisiam pagoniui: „Tu, kuriai kojas bučiuoti man būtų didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus niauraus stabmeldžio lėbavimus!“ Keleris – politinis Skirgailos priešas – tam­pa jo asmeniniu priešu, konkurentu meilės srityje. Todėl dramą, pra­dėtą valstybių ir kultūrų konfliktais, pabaigoje vainikuos tragiškas meilės trikampio archetipas.

 

III d.- „Palūžusios sielos“. TRYS HEROJAUS ŽINGSNIAI BEDUG­NĖS LINK. STARDO MIRTIS.

                      I paveiksle mirtinai sužeidžiamas mūšyje, kurio metu dalis valdovo kareivių perbėgo pas Vytautą ir Skirgaila pralaimėjo mūšį, Stardas . Mirusįjį pakrikštija vienuolis Jonas. Ši žinia suglumina Skirgailą: „Galingas tavo dievas, pope, kad pajėgė palenkti net jį“.

                      II paveiksle Skirgailai pranešama, kad Keleris nori įsibrauti į pilį. Jo nuotaika bjauri dėl pralaimėto mūšio ir Stardo atsivertimo prie naujųjų dievų. Dabar jis nebetiki nei dievais, nei žmonėmis. Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės- kalba jis. Čia įvyksta lemtingas pokalbis su kriviu Skurduliu dėl religijos. Skirgaila ima suprasti, kad svarbiausia ne išpažįstama religija, bet žmogaus moralė: išgyventi savo amžių taip, kad savo darbais nenuskriaustum kitų ir nepriverstum jų kentėti. Skurdulis per savo amžių suvokė, kad dievai- tai besivystančios žmogaus sąmonės vaizdinys.

                      III paveiksle Skirgaila eina pasikalbėti su Ona Duonute. Jis nori su ja kalbėtis kaip su žmona, nori, kad ji suprastų jį, bet Ona Duonutė, įsimylėjusi Kelerį, ryžtingai atsisako bendrauti su Skirgaila ir informuoja, kad ji renkasi garbingesnį riterį. Supykęs valdovas pažada jai dovanoti Kelerio galvą.

                      Taigi III dalyje Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus paveiktas, pajunta, kokia našta istorijos jam uždėta, nusivilia žmonėmis, politika, todėl nori ramiai gyventi tik asmeninį gyvenimą, ir siekia tariamosios žmonos meilės. Bet supykęs už tai, kad Ona Duonutė pasirinko Kelerį, Skirgaila vėl tampa žiaurus. Nuo dabar jis riedės tik į bedugnę.

Trečioji dramos dalis reikšminga Skirgailos dvasios permainomis ir greitėjančiu veiksmu – prasideda herojaus dvasinis ir moralinis žlugi­mas. Jis išdėstomas tarytum trimis pakopomis.

Pirmas lūžis susijęs su svarbiais religiniais pasaulėžiūros princi­pais. Jis įvyksta Stardo mirties ir jo apgaulingo pakrikštijimo sceno­je. Vaidila Stardas buvo Skirgailos idėjinis oponentas, o kartu – jo dvasinė atrama, jo slaptoji esmė. Melagingas pranešimas apie Stardo priešmirtinį atsivertimą į krikščionybę Skirgailą pribloškia. Žmogus, kurį jis laikė principingu ir patikimiausiu iš savo aplinkos, tarytum išdavė visa, kas buvo vertinga, sudavė smūgį giliausiems kuni­gaikščio įsitikinimams. Ši žinia išmuša pagrindus iš po Skirgailos kojų, sukausto jo, kaip valdovo, valią.

Skirgailos neviltis atsispindi replikoje bei remarkose: „(Priėjęs la­voną) Ech Starde, Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau… (Sumojęs ranka) Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar… (Palytėjęs lavoną koja) Tu niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu…“ Valdovas nebeturi į ką atsiremti: „Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.“ Todėl jo veiksmai netenka motyvacijos, veikla – prasmės, o visi žmonės atrodo nepatikimi. Tai reiškia – visas pasaulis yra priešiškas, visų reikia saugotis ir gintis.

KRIVIO SKURDULIO MORALINIS MOKYMAS. Antras herojaus dvasios lūžis taip pat susijęs su svarbiais, šįkart labiau moraliniais pasaulėžiūros klausimais. Jis įvyksta, kai Skirgaila tikisi išgirsti kito „ideologo“, krivio Skurdulio, patarimą ( III dalis, II veiksmas) . Netekęs Stardo Skirgaila kreipiasi į Skurdulį, nes šis taip pat yra senųjų vertybių gynėjas ir gali sustiprinti idėjines valdovo pozici­jas, suteikti argumentų jo kovai. Taigi Skirgaila siekia nuraminimo, prašo patarimo, tiesos žodžio, o Skurdulio apmąstymai jį pribloškia. Pasirodo, nėra nekintančių tiesų ir vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė (Praamžius) lieka ta pati. O jei taip, tai nėra nei į ką atsiremti, nei dėl ko kovoti. Vadinasi, dievai netikri, kovos bergždžios, tik žmogaus kančia reali (budizmui artima idėja). Galų gale viskas priklauso tik nuo žmogaus vertinimo, nuo jo požiūrio. Skirgailai kyla dar daugiau klausimų: jei dievai kei­čiasi, jei ir tauta su savo papročiais turi keistis, – kam tada reikėjo tiek daug kovoti, kam tiek aukų?

Lietuvių žynio siūloma išeitis – nepriversti kitų kentėti, būti geram – tai amžinas moralinis principas, nereikalaujantis ypatingo heroizmo. Vadinasi, nėra tokių didelių tikslų, dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu nugyventi kuo paprasčiau, kuo taikiau. Skirgailai, veiksmo žmogui, tokia pasyvios etikos filosofija netinka ir jis pagrįstai klausia: ar galima ramiai ir dorai gyventi, kai aplinkui tiek daug grėsmės, kai visi vidaus ir išorės priešai siekia savo tikslų, pražūtingų Lietuvos žmogui ir valstybei?

Prieš tai Skirgailai smūgį sudavė Stardas, kuris, pasirodo, melavo apie ištikimybę tėvų tikėjimui ir papročiams, dabar vėl viską supai­niojo Skurdulis savo miglotu mokymu apie gėrį. Skirgaila norėjo gauti argumentų kovai, o išėjo priešingai – slysta iš po kojų visi pa­grindai, vis daugiau randasi abejonių. Skirgaila yra protingas, bet neišauga iki tikrosios išminties, lieka aistrų sferoje – tokia veikėjo dramatizmo esmė.

 

III  veiksmas, III paveikslas. I dalis. Onos Duonutės jausmai skirti kitam.

  • Remdamiesi dramos kontekstu, paaiškinkite Skirgailos vertybių pasikeiti­mą – kodėl svarbiausia jam darosi meilė moteriai?
  • Ką Skirgaila pasiryžęs paaukoti dėl šeimyninės laimės?
  • Kokia esminė Skirgailos klaida šioje scenoje? Kodėl Ona Duonutė yra įsitikinu­
    si savo pozicijos teisumu, o herojus apgailestaudamas prisipažįsta klydęs?
  • Palyginkite Skirgailos nuotaikas ištraukos pradžioje ir pabaigoje ir argumen­tuokite jų pasikeitimą.

Trečioji Skirgailos palūžimo scena – asmeniška ir intymi, susijusi su Ona Duonute. Skirgaila ateina pas ją išskėstom rankom ir atvira širdimi, nuslopinęs savo egoizmą. Jis pirmą kartą veikale toks gera­noriškas, mylintis – atsisakęs svarbių valstybinių reikalų mėgina rasti laimę ir ramybę bent asmeniniame gyvenime. Jis apsisprendęs, yra net pasiryžęs atsisakyti valdžios ir turi naują tikslą, naujus gyvenimo pagrindus – meilę moteriai.

Veiksmo situacija dviprasmiška: Skirgaila pamato Oną Duonutę besišypsančią ir, kaip būdinga mylinčiam žmogui, mėgina apgauti save, aiškindamasis jos šypseną kaip palankumą sau. Tačiau moteris laiminga ne dėl Skirgailos – ji skaito jo konkurento Kelerio laišką, džiaugiasi riterio jai rodomais jausmais.

Šioje scenoje svarbu herojaus būsenos pasikeitimas. Skirgaila atėjo su geru žodžiu, ieškodamas paguodos ir meilės, jai atskleidžia savo sielvartą. Tačiau jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi galios. Onai Duonutei ūmus ir niūrus Skirgailos charakteris, jo kategorišku­mas yra atstumiantis. Juo agresyviau jis elgiasi, juo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o kunigaikščio padėtis – beviltiškesnė.

Paaiškėjus tiesai Skirgaila išeina žiaurus ir nusivylęs – viskas apsiverčia aukštyn kojom. Atėjo ieškoti draugystės, o išsiskyrė kaip priešai. Jo bedugnė vis gilėja, ir ją gilina jis pats. Onos Duonutės el­gesys išprovokuoja herojų žiaurumui: Skirgaila pažada jai Kelerio galvą, ir kaip valdovas jis privalės savo žodį tesėti. Visi geri norai dingsta, Skirgaila vėl užima rūstaus valdovo poziciją.

Išryškėja ir Onos Duonutės nauji charakterio bruožai. Kūrinio pradžioje ji buvo tarytum žaisliukas likimo ir šio pasaulio didžiųjų rankose, o dabar įgyja jėgos, oriai gina savo teises, dvasiškai yra net tvirtesnė už Skirgailą. Ir Skirgaila tai supranta, todėl kaip pralaimė­jusiam, bet ambicingam žmogui jam lieka vienintelis kelias – žiaurus kerštas, kuris padėtų bent kiek primiršti skaudų pralaimėjimą. Skir­gailai, kaip ir kitiems Krėvės romantiškiesiems herojams, žmogiškoji laimė nėra duota.

Taip keliais etapais palūžta Skirgailos siela: jis nebeturi kuo tikėti, nebelieka dėl ko gyventi, vienintelį toliau galimą jo veiksmą diktuoja pyktis, įniršis. O neapykanta reiškia žmogiškojo prado sunaikinimą, dvasinę tuštumą, vedančią į bedugnę.

GALIMA ŠIOS SCENOS INTERPRETACIJA.

TEMA. Kaip sunku būti vienišam.

PROBLEMA.  Ką daryti, kad nebūtum vienišas?

IDĖJA. Žmogus turi remtis kitu žmogumi.

VERTYBĖ.  Žmogaus ryšys su žmogumi.

KONFLIKTAS. Išorinis- Onos Duonutės ir Skirgailos, nes vienas kito nesupranta. Vidinis- Skirgailai sunku susivokti, kas svarbiau: žmogus ar valdovas.

KOMPOZICIJA. 2 dalys. Pirmoje Skirgaila geras, antroje- piktas.

SITUACIJA.  Skirgaila, pralaimėjęs lemiamą mūšį ir praradęs Lietuvos valdovo sostą, sužinojęs, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijo, prarado tikėjimą žmogaus kilnumu ir dorumu. Jis suvokia, kad kaip politikas ir žmogus pakliuvo į aklavietę. Niekas jam nebeteikia stiprybės. Ir tada jis ryžtasi eiti pas Oną Duonutę ir pirmąkart pasikalbėti normaliai, kaip žmogus su žmogumi.

Šioje scenoje Krėvė kuria vis labiau intensyvėjančią Skirgailos jausmų ir minčių kaitą. Iš pradžių abu veikėjai geros nuotaikos, bet ji kilusi dėl skirtingų dalykų: Ona Duonutė gavo laišką iš Kelerio, Skirgaila, atėjęs pasiguosti, mano, kad moteris džiaugiasi jo apsilankymu. Tą nurodo merginos šypsena ir Skirgailos ištiestos rankos ir žodžiai: „Tu jau lioveisi pykti“; Onos Duonutės atsakymas: „Atleidžiu, nes aš krikščionė“. Skirgailą, atrodo, tai tenkina, bet tolimesni merginos žodžiai, kad savo meilę ji atiduos Dievui, suneramina ir tą parodo remarkos: pažvelgia iš padilbų, nuleidžia galvą. O gal jo prisipažinimas toks intymus, jam taip neįprasta tarti paprastus žodžius, kuriais atsiprašoma, prašoma? Visgi suprantame, kad ryžtasi prabilti tiesiai, vyriškai, kaip ir šnekėdavo su draugais ar priešais. Tik dabar atsiveria nebe valdovas, o žmogus: niekada nemylėjęs moters, netgi nemąstęs apie meilę jai. Tik TĖVYNĖ, tik LIETUVA buvusi jo didžioji meilė. Dabar pavargęs nuo viso to, tad trokštąs tik vieno: kad Ona Duonutė, kurios šypsena jį pakerėjo, būtų su juo.

Kuo didesnes viltis puoselėja Skirgaila, kuo intymiau atsiveria, tuo didesnis vėliau prasiveržia pykčio ir nuoskaudos protrūkis. Tiesa, pirmą kartą išgirdęs Onos Duonutės pastabą, kad ne jam skirta šypsena, Skirgaila reaguoja ramiai.Kunigaikštytei antrą kartą pakartojus savo pastabą, Skirgaila tęsia kalbą gana ramiai. Tik iš jo žodžių išryškėja šio žmogaus tragizmas- jis be galo vienišas. Bet Ona duonutė nusiteikusi ryžtingai. Balsas įgauna vis daugiau neapykantos. Ji išaiškina, kaip galima įgyti moters meilę, ir išsako savo nuostatą: prievarta mylimas nebūsi.

Autorius kuria šią sceną ne kaip argumentuotą dialogą, bet kaip kenčiančių ir vis labiau vienas kitą norinčių įskaudinti žmonių konfliktą. Tad nenuostabu, kad Skirgaila į pyktį atsako pykčiu. Apie santuoką jo nuomonė nepakitusi, patriarchalinė: mano žmona esi ir turi klausyti. Taip pasibaigia I dalis.

II dalyje pokalbis pasisuka apie Kelerį, kurį Ona Duonutė charakterizuoja taip:“Jis kilnus riteris, narsus ir tvirtas vyras“. Skirgaila pritaria šiai nuomonei. Šis teiginys sukuria paskutinį argumentą. Valdovas iš pradžių dar mano, kad merginai Keleris imponuoja dėl savo nutrūktagalviškumo, bet išaiškėjus, kad ši iš tikrųjų įsimylėjusi riterį ir jį pasirinktų, įtūžta. Bet pyktį dar valdo ir tai patvirtina remarka: „ilgai žiūri į ją“. Gal jam patinka riteriškas kunigaikštytės tiesumas? Merginai vėl atsakius tokiu pačiu tonu, Skirgaila supranta jos išdidumo esmę: ji- valdovo duktė, ne vergė, jos poelgis garbingas, ji elgiasi pagal savo įsitikinimus.

Dabar Skirgaila pakeičia sėdėjimo pozą. Iki tol pasilenkęs, žiūrėjęs šnairuodamas    ( taigi kaip ir nusižeminęs), dabar jis išsitiesia oriai, kaip ir privalu sėdėti valdovui. Ir atsako taip pat oriai, kaip valdovas ir riteris: padovanosiu jo  galvą. Suprantame, kad kova tarp dviejų vyrų bus negailestinga kaip riterių turnyre, nes įžeistas valdovo vyriškumas.  Ona Duonutė dar tiki dievo gailestingumu. Skirgaila neprieštarauja:“ Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs jo nesulauksi nei tu, nei kiti“.

Šiame epizode atsiskleidžia Skirgailos tragizmas –užslėptoji asmenybės dalis, išdidaus valdovo ir bejėgiškumo persekiojamo žmogaus vidinis dvilypumas. Jis trokšta moters meilės,bet ją suvokia ne kaip dviejų žmonių tarpusavio ryšį, o kaip įsakymo vykdymą. Onai Duonutei tam pasipriešinus, prasiveržia įžeisto, pažeminto vyro nuoskauda ir pavydas.

Kuo reikšminga ši scena: 1. Po Stardo mirties, pralaimėto mūšio Vytautui ( vadinasi, praradęs Lietuvos valdovo sostą), Skirgaila pakyla į dar nuožmesnę kovą. 2. Skirgaila su Keleriu kovoja kaip su konkurentu ir mėgina apginti įžeistą vyriškumą. 3. Skirgaila, praradęs viltį, kviečia į nebylią dvikovą  krikščioniškąjį dievą. Susitaikymą ir palengvėjimą jam galėtų atnešti tik Dievo bausmė- tada jis patikėtų, jog kovojo ne prieš tuštumą. 4. Įtampa kuriama nuosekliai: teigimas ir neigimas išauga iki gyvybės ar mirties klausimo, kurį dramaturgas kuria pasitelkdamas biblinę asociaciją ( kuriama atvirkščia Salomės, pareikalavusios šv. Jono Krikštytojo galvos, situacija- čia mylimojo galvą pasiūlo valdovas, o siaubo apimta herojė turi laukti, ar šis pažadas bus ištesėtas).

 

IV dalis- „Bedugnė“. Veikėjų sielos patekę į bedugnę.

                      I paveiksle Keleris patenka į pilį pas Oną Duonutę ir prisipažįsta ją mylįs ir kviečia bėgti kartu. Duonutė atsisako. Keleris supranta atsisakymo priežastį ir bučiuoja ją. Užgirdęs ateinant Skirgailą Keleris bėga.

                      II paveiksle Keleris patenka į koplyčią, kur pašarvotas Stardas, išmeta lavoną ir pats atsigula į karstą, nes kito išėjimo nėra. Skirgaila niekur neranda riterio, nors visi jį įtikinėja, kad mergos mačiusios Stardo šmėklą.

                      III paveiksle šalia karsto atsistoja Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Tai idealas ir realybė. Tai vidinės Kelerio mintys,sprendžiančios dilemą, ką daryti. Jeigu sujudėsi, visi išsigąs ir kelias bus laisvas. Tai tamsiojo vyro mintys. Bet tada tavo mylimosios bus suterštas vardas      ( Šviesusis vyras), nes kelias į koplyčią eina tik per jos miegamąjį. Tu šiandien baisia mirtimi mirsi ( Tamsusis), bet užtat tavęs laukia amžina šviesa ( Šviesusis). Pūsteli vėjas, atmeta marškos kraštą nuo velionio veido. Skirgaila pastebi, kad ne Stardas karste ir įsako užkalti karstą ir laidoti.

                      IV paveiksle kareiviai bijo laidoto, nes karste girdėti dejavimas. Visgi laidojama griežtai įsakius Skirgailai kiemo vidury, ant tako.

 Paskutinioji dramos dalis – tiesiog atomazga, kurioje tragiškai išsisprendžia visos užsimezgusios intrigos. Baigiasi Skir­gailos – žmogaus ir valdovo – pralaimėjimo istorija. Senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimtini. Artimi valdovui žmonės miršta arba traukiasi nuo jo, Ona Duonutė jį atstumia. Skirgailos širdyje susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis. Dramos finalas ypač niūrus, dvelkiantis gotikiniu siaubu.

Keleris slapta įsigauna į pilį pas Oną Duonutę. Persekiojamas ku­nigaikščio žmonių, pasislepia, išmetęs Stardo lavoną, karste. Riterį kankina žiaurios abejonės: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negar­bę mylimai moteriai, ar leistis tyliai palaidojamam. Ši pasirinkimo situacija, susijusi su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės teksto modernumo ženklas – tokias situacijas (arba-arba) vėliau savo kūriniuose vaizduos egzistencinės literatūros autoriai – A. Kamiu, Z. P. Sartras ir kt.

Labai svarbios finalinės scenos, kur autorius įveda sąlygiškas vei­kėjų figūras – Šviesųjį ir Tamsųjį vyrus, simbolizuojančius Kelerio vidinę kovą tarp gyvybės instinkto ir garbės principų. Taigi situacija ribinė – tai esminis žmogaus išbandymas, jo principų ir vertybių patik­rinimas. Krėvė čia tarytum klausia – kas yra žmogus, kaip jis gali atsi­skleisti nebūties akivaizdoje, kokia jo egzistencijos ir jo tiesos vertė.

IV veiksmas, III paveikslas. Kelerio dvasios išbandymas

1 Pakomentuokite šių sąlygiškų personažų simbolines reikšmes, aptardami juos charakterizuojančias spalvas, jų esminius teiginius, argumentus. Ir šviesiosios, ir tamsiosios Kelerio pusės argumentai yra įtikinami. Vis dėlto reikia rinktis arba baisią, bet garbingą mirtį, arba gėdinga gyvenimą išsigelbė­jus. Ar galima įžvelgti autoriaus poziciją? Argumentuokite. Kurį iš oponentų palaikytumėte jūs?

2 Kaip šiam egzistenciniam apsisprendimui akompanuoja fone girdimas apeiginis, Stardo laidotuvėms skaitomas Skarbeko tekstas? Kokias nuotai­kas sukelia? Ar jis sustiprina Kelerio ryžtą aukotis dėl mylimo žmogaus, ar priešingai – skatina abejones, palaužia drąsą?

3 Kaip būtų galima interpretuoti tokį pasaulėžiūrų disonansą: žmogaus dvasios ir moralinių principų išaukštinimas aukojant net gyvybę (Šviesusis vyras); gyvybės laikymas vienintele vertybe ir jos gelbėjimas bet kuria kaina (Tam­susis vyras); visiškas gyvenimo vertės paneigimas, pesimistinis žmogaus egzistencijos ir jo dvasinių galimybių vertinimas (Skarbeko tekstas – mirties miegas geriau už gyvenimą)? Pasamprotaukite, kas yra etinis idealizmas, materializmas ir nihilizmas.

4 Ar Keleriui šioje laisvo pasirinkimo situacijoje gali padėti kokia nors kita –žemiškoji ar antgamtinė -jėga? Pagalvokite, kodėl sąžinė vadinama aukščiau­siu žmogaus teisėju. Žinodami, kad Keleris laisva valia pasirenka mirti, kaip jį vertiname? Kokią žmogaus idėją autorius teigia šiuo paveikslu? Kodėl panašios moralinės vertės ir tragiškos didybės neįgyja Skirgaila, pagrin­dinis dramos personažas, kodėl tokią idealistinę aureolę autorius suteikia svetimšaliui ir net lietuvių tautos priešui – Kryžiuočių ordino riteriui? (Jūsų samprotavimai gali būti visiškai originalūs ir savarankiški, nes atsakymų į šiuos klausimus Krėvei skirtoje literatūroje nerasite.)

DRAMOS VEIKĖJAI. Svarbiausia dramoje – personažų pasisaky­mais (replikomis) išreikšta minčių bei idėjų kova, jų siekis primesti oponentams savo valią. Draminį veiksmą plėtoja pagrindinių perso­nažų konfliktas, intriguojantis, įtraukiantis skaitytoją.

Pagrindiniai Skirgailos oponentai yra jo politiniai priešai – Lenki­jos dvasininkai ir riteriai, Kryžiuočių ordino atstovai. Šie personažai Lietuvai priešiški, jie nesutaria ir tarp savęs, todėl iš esmės yra nei­giami. Į lietuvius žiūri iš aukšto, kaip į laukinius, save laiko aukštes­nės kultūros nešėjais. Blogiausias iš jų Lenkijos atstovas, vyskupas Henrikas Mazovietis – gudrus, ciniškas, pasipūtęs. Jis savo politinių tikslų siekia nepaisydamas žmoniškumo ir net diskredituodamas krikščionybę, kurios idealams turėtų atstovauti.

Tačiau ir kai kurie Lietuvos priešai turi patrauklių bruožų. Skir­gailai patinka kryžiuočio Kelerio drąsa, jo riteriška garbės samprata; daug šviesių bruožų turi lenkų vienuolis Jonas Skarbekas.

Dramos „lietuviškųjų“ personažų sistemą sudaro trijų luomų atstovai: bajorai (karių luomas, kuriam priklauso ir kunigaikštis), kriviai (žyniai, šventikai) ir vaidilos (savotiški tautos poetai, giesmi­ninkai). Kariai ir kunigaikščio valdžia yra teisingumą vykdanti ir tautos saugumą garantuojanti jėga; žyniai – dvasiniai tautos vadovai ir jos tradicijų saugotojai; vaidilos savo giesmėmis suteikia tautos idėjoms bei mitams psichologinio (estetinio) poveikio galią.

Luomų santarvė reiškia tautos stiprybę, bet Krėvės dramoje, vaiz­duojančioje lūžio epochą Lietuvoje, tarp karinės ir dvasinės jėgos atstovų atsiranda įtampa. Vaidila Stardas darosi svarbiu Skirgailos oponentu – visa, kas susiję su senove, jam šventa, jis jaučiasi esąs įga­liotas senųjų Lietuvos dievų, todėl labai kategoriškas, ragina išvyti iš šalies visus svetimšalius su jų svetimu dievu. Skirgaila, nors jam Stardo idėjos artimos, ieško protingų, Lietuvai naudingų sprendimų. Tačiau ir jo protą temdo aistros, egocentriški sprendimai.

Išskirtinis, dramatiškai lyriškas „Skirgailos“ personažas –kūrinio ašis, apie kurią sukais visi įvykiai- Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė. Agresyvūs trijų valstybių atstovai mato ją kaip naudingą politinį įrankį, manipuliuoja jos jausmais ir visiškai ignoruoja jos teises. Iš pradžių ji atrodo kaip nuolanki auka, tyki ir pamaldi mergina, nekritiškai žvelgianti į gyvenimą. Tačiau gindama savo taurius jausmus, priešindamasi vyriškojo pasaulio agresijai, ji darosi vis tvirtesnė, oresnė ir įgyja herojės bruožų.

Skirgailos charakteris jungia didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas – Lietuvos žemių vientisumas. Dėl valstybės interesų jis galėtų atsisakyti net valdžios: „Jei žinotau, kad jie [Jogaila ir Vytautas] geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą.“ Tai aštraus proto, nuolat svarstantis esminius pasaulėžiūros klausimus valdovas. Krikščiony­bę jis vertina kritiškai, viduje nuo jos atsiriboja, bet senų dievų taip pat nelaiko tautos gyvenimo lėmėjais – jie niekuo nebegali padėti. Skirgaila yra rūstus ir garbingas valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Kitus žmones jis vertina ne pagal tautybę ar tikė­jimą, bet pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palanku­mą. Pasiaukojęs tautai aukos reikalauja iš kitų, net ir meilės srityje. Skirgailos frazės egocentriškos, jose dažnai skamba vienintelis argu­mentas: aš taip noriu.

Šis egocentrizmas griauna valdovo dvasią. Skirgaila darosi vis įta­resnis, kerštingesnis. Uždarumas, nepasitikėjimas žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam – taip herojus pradeda griūti iš vidaus. Krėvės drama iš esmės yra Skirgailos dvasinio žlugimo istori­ja. Palaidodamas gyvą Kelerį, herojus nužudo ne tik priešininką, bet ir savo paties žmoniškumą, moraliai susinaikina. Skirgaila nemoka savęs įveikti, todėl jis pralaimi kaip žmogus.

Pagrindiniai dramos personažai pasižymi psichologiškumu, jų veiksmai motyvuoti, charakterių raida nuosekli ir logiška, išskyrus galbūt Kelerio moralinį pasikeitimą, kurį galima paaiškinti tik re­miantis romantine meilės samprata.

Prometėjiška – sukylanti, kenčianti ir pralaiminti – asmenybė, he­rojaus maksimalizmas, griaunančios aistros, jausmų ir proto kova, tūžmingas nerimas, esminiai gyvenimo klausimai ir niūri veikalo dvasia – visi šie požymiai leidžia priskirti Krėvės dramą romantinės kūrybos tipui. Romantinė pasaulėjauta skatina dramaturgo dėmesį mitologizuotai tautos istorijai, legendinėms jos asmenybėms, žmo­gaus vertybių kaitos problemoms. Didinga, maištaujanti ir pralai­minti žmogaus dvasia – romantinės dramos esmė.

CHARAKTERIŲ APIBENDRINIMAS.

SKIRGAILA pagrobia Oną Duonutę, kad būtų išlaikytos Lietuvos valstybės žemės.

Jis ryškus valdovas (išorinis konfliktas): 1. Lietuva turi būti savarankiška valstybė, tad kovoja prieš  Jogailą (uždaro Gardino pily) ir Vytautą. Jam pralaimi. 2. Nenori, kad Lydos žemė atitektų kaip kraitis Mozūrų kunigaikščiui. Juk Volynės ir Podolės žemės jau kaip kraitis atitenka Lenkijai.

Dramoje ryškus ir vidinis konfliktas, iš kurio suvokiame, koks gi žmogus Skirgaila: 1. Suvokia, kad tauta nebegali gyventi pagoniškai, bet nesupranta, kodėl krikščionybę reikia nešti krauju. 2. Jaučia gėdą ir panieką sau pačiam, kad turi elgtis prieš savo įsitikinimus ir naudotis nešvariais ginklais- melu ir prievarta- prieš moterį. 3. Sukrečia tariamas Stardo apsikrikštijimas. Nuo tada dingsta dvasios atrama- tikėjimas žmogumi ir dievais- nebeaišku, kuris Dievas yra tikras. 4.  Nesupranta Skurdulio teiginio, kad Dievas yra žmogaus sieloje. 5. Sudvejojęs, gal jis klysta, nebepajėgia vienas išlaikyti žmogiškojo skausmo ir eina paguodos ieškoti pas žmoną, tačiau, iš jos sulaukęs pasipriešinimą, dar labiau nusivilia gyvenimu. Ir eina į bedugnę, nes ryžtasi žvėriškam kerštui. 6. Neišlaiko ir garbės įstatymo: liepia palaidoti gyvą Kelerį; išsitraukia durklą prieš ant kapo sukniubusią moterį.

Skirgailos tragedijos priežastis gali būti ši: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus, negerbiu jo teisių.

ONA DUONUTĖ – Lydos kunigaikštytė. Iš pradžių tyli mergina, bet pažinusi tikrąją meilę, tampa ori, narsiai gina savo teises.

KELERIS rimtai įsimyli Oną Duonutę, todėl tampa mirtinu Skirgailos priešu. Iš pradžių lengvabūdis donžuanas vėliau įvykdo savo priesaiką. Tamsaus ir šviesaus vyro pokalbis – tai riterio garbės saugojimo akcentas. Netekti garbės riteriui yra blogiau už mirtį.

STARDAS. Jis- pagonybės gynėjas. Sulaužo net kankles, nes jos nebereikalingos: jei girioje nebėra dievų, tai nebeskamba giria, tad ir dainuoti nebėra kam.

SKURDULIS giliau supranta dievus. 1. Jie gyvena ne ąžuolynuose ir šventovėse, o žmogaus sielose. Tad kam tada reikalingos visos kovos? 2. Tauta kaip ir žmogus auga, tad ir dievų samprata turi keistis. Skurdulis apibrėžia humanizmo esmę: gyventi reikia taip, kad nenuskriaustum kitų ir nepriverstum jų kentėti.

DAUGAILA. Labai žmoniškas vadas, kuris gali paguosti ir Skirgailą. Jis pritaria ir Kelerio aukai: „…dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali“.

KRYŽIUOČIAI Vartenbergas ir Keleris nori sukiršinti lietuvius ir lenkus ( siūlo Skirgailai karaliaus karūną, o paskui sugalvoja pagrobti Oną Duonutę).

LENKAI Mazovietis, Zindramas nori, kad Skirgaila būtų Jogailos vasalas. Jie atvyko sutarti dėl Volynės ir Podolės žemių atidavimo, todėl pritaria Skirgailos vedyboms su Duonute. Jonas iš Bychovo yra paskirtas patarnauti kaip dvasios tėvas krikščionei Onai.

DRAMOS APIBENDRINIMAS

 

Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi: 1.  kaip valdovas, nes  neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje. 2. Užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus – žiau­rumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Tačiau Skirgaila nebuvo blogas žmogus. Ne kartą dramoje kartojama: „Aš noriu visiems gera, bet nežinau, kaip tai pasiekti“. Ko jis nežinojo? 1. Nesuvokė Skurdulio išminties.2. Skirgailą nugalėjo valdovo pareigų našta, vienatvė, sielvar­tas, graužatis. 3. Jis troško būti kilnus ir taurus kaip kiti, bet negalėjo.

Ar keitėsi Skirgaila? Taip, ir gana nuosekliai: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbin­gas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame pačiame, dėl jo paties ypatybių.

Vidinis herojaus konfliktas ne išsprendžiamas, bet baigiasi tragedija. „Skirgailos“ herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina. Šis posūkis – palūžusio žmogaus, o galbūt ir palūžusios epo­chos judesys.

Įdomus draminis sprendimas, susijęs su dviejų personažų transforma­cija: pralaimint Skirgailai vis daugiau reikšmės įgyja jo priešininkas Keleris, kuriuo išreiškiamas aukštųjų principų triumfas. Aukodamasis dėl moters garbės, pasirinkdamas baisią mirtį jis tarytum laimi, o Skir­gaila savo žiaurumu pralaimi. Žemiškojo kapo duobė praryja moraliai prisikėlusį Kelerį, o moraliai miręs Skirgaila prasmenga dvasios tuštu­mos bedugnėje. Taigi Krėvės dramoje pralaimi herojinis ir triumfuoja moralinis romantizmas – dvasinių idealų pergalė.

Krėvės kūryba ypatinga tuo, jog ji dialogiška: veikėjų išsakomi argu­mentai vienu metu yra ir įtikinami, pagrįsti, ir kartu prieštarauja vieni kitiems. Tai veiksmui suteikia įtampos, sustiprina intrigą ir įtraukia skaitytoją, kuris yra priverstas ne tik stebėti veikėjų idėjines kovas, bet ir pats ieškoti sprendimo, vertinti, kieno pusėje tiesa, kaip jis pats mąstytų panašioje situacijoje. Krėvės pavaizduoto pasaulio jau seniai nebėra, bet jo kūryboje iškelti didieji žmogaus egzistencijos klausimai išlieka, nes jie esminiai ir neišvengiami: į juos kiekvienas žmogus turi rasti atsakymą pats – atsakydamas apie savo buvimo prasmę ne tiek mintimis ar žodžiais, bet visu savo gyvenimu.

KŪRYBOS APIBENDRINIMAS

 

Kūryboje Krėvė galutinai atsisakė didaktizmo ir mo­ralizavimo, atviro simpatijų ir antipatijų rodymo. Žmo­gus jam įdomus netikėtais poelgiais, vidiniu pasauliu, o ne kaip gerų ar blogų savybių derinys.

*

Kaip ir romantikai, Krėvė atsigręžė į viduramžius, bet ne todėl, kad išaukštintų tautos didybę (lietuvių vienybę, drąsą, pasiaukojimą tėvynei). Rašytojui rūpi išaukštinti žmogų – vienišą, nesuprastą, maištingą.

*

Romantikai atsigręžia į tautosaką. Krėvė taip pat re­miasi liaudies kūryba, tačiau laisvai perkuria tautosaki­nius siužetus, herojus individualizuoja, vaizduoja kaip kenčiančias, trokštančias laimės, nevaržančias savo pri­gimties asmenybes.

*

Viena pagrindinių Krėvės dramų, padavimų ir orientalinių kūrinių temų – meilė. „Raganiuje“ apie meilę kalba­ma ne tik kaip apie laimės sąlygą, bet ir kaip apie griau­namąją jėgą. Meilės jausmas siejamas su prigimtim.

*

Romantikų herojai abejojo idealais, galimybe juos įgy­vendinti. Krėvės veikėjai nuolat abejoja gyvenimo tvarka, civilizacijos skiepijamomis normomis. Jų maištas kyla iš nepasitenkinimo savo gyvenimu, laimės troškimo, noro elgtis pagal save. Jiems didžiausia vertybė — laisvė.

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: