Renesanso kūrėjai Lietuvoje ir Europoje

Renesansas

1. Kada egzistavo renesansas?  Nemažai tyrinėtojų renesansą laiko kaip milžinišką kultūrinę  bangą, kilusią VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje.

Prancūzų kalbos žodis renaissance reiškia atgimimą. Nuo XVI a. ši sąvoka vartojama apibūdinti perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius. Atgimimo akcentas atsirado dėl neigiamo viduramžių vertinimo: norėta pabrėžti, kad renesanso laikais vaduojamasi iš teocentrinio pasaulio suvokimo, iš naujo atrandama humanistinė Graikijos ir Romos kultūra. Iš pradžių lotyniškoji , o vėliau ir graikiškoji antika tapo neginčijamu autoritetu renesanso žmogui, o šimtmečiai, skyrę jį nuo antikos, pavadinti viduriniais amžiais.

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams (Anglija, Ispanija, Prancūzija).

Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas.

2. Humanistai ir humanizmas. Iš pradžių humanistais buvo vadinami humanitarinių dalykų ( lotynų, graikų kalbų, retorikos, poetikos, etikos, istorijos) dėstytojai.

Humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų – jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikanti didžiausia vertybe, vadinama humanizmu.

Humanizmas teigė, kad Renesanso žmogus nori džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, priešingai negu viduramžiais, kurie akcentavo nuodėmingą žmogaus prigimtį ir laimę tik po mirties. Antikos humanistai tvirtino, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę harmoniją, saiką, santūrumą, o renesanso mąstytojai kalbėjo apie neribotas žmogaus galimybes, kurias atskleisti tampa gyvenimo tikslu, jie labiau pabrėžė individo išskirtinumą, ypatingumą.

Renesanso laikais žmogus turėjo būti išsilavinęs. Tai reiškė, kad jis turėjo išmanyti ir kolekcionuoti meną, kurti poeziją, groti muzikos instrumentu, skaityti ir rašyti lotynų bei graikų kalba, kalbėti keliomis kalbomis, jei būtina, kautis, dalyvauti politiniame gyvenime, mokėti joti ir būti geros fizinės formos, būti gerų manierų.

3. Renesanso žmogaus pasaulėjauta. Kodėl žmogus Renesanse jautėsi toks išdidus? Tą sąlygojo keletas faktorių vienas jų tas, kad Renesansas pirmiausia – didelių geografinių atradimų ir mokslo vystymosi laikotarpis. Iš jų svarbiausi:

 

  • 1492 m. Kolumbas atrado Ameriką.
  • 1498 m. Vasko da Gama nuplaukė į Indiją.
  • 1522 m. Magelanas apiplaukė aplink pasaulį.
  • 1543 m. lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas paskelbė, kad Žemė sukasi aplink Saulę ir savo ašį. Jo heliocentrinės sistemos idėją matematiškai pagrindė Johanas Kepleris.
  • Išrandamas teleskopas (Galilėjus) ir mikroskopas.
  • Anglų mokslininkas Izaokas Niutonas atrado, kad balta šviesa sudaryta iš daugelio spalvų.
  • Greitą žinių ir kultūros plitimą sąlygojo spaudos išradimas. Apie 1440 m. Vokietis Johanas Gutenbergas sugalvojo panaudoti atskiras metalines raides bei presą, pavertusį spausdinimą mechaniniu darbu. 1445 m. Buvo išspausdinta vadinamoji Gutenbergo Biblija. Šie metai žymi knygų spausdinimo pradžią Europoje.

 

Taigi renesanso laikais pasaulis sparčiai plečiasi. Žmogų vilioja nepažintos erdvės ten, už horizonto, ir ši trauka lemia geografines keliones bei atradimus. Be kelionių naująjį pasaulėvaizdį esmingai formuoja astronomai ir fizikai, nustatę, kad Žemė nėra pasaulio centras, Saulę paskelbę tik viena iš žvaigždžių, įrodinėję daugybės pasaulių galimumą. Pažinimo aistra keičia mąstymą, skatina ieškoti naujų dalykų, atskleisti gamtos paslaptis.

Viduramžiais vyravęs suvokimas, kad Bažnyčios mokymas Dievo duotas, todėl esąs vienintelis teisingas ir viską paaiškinantis, renesanso mąstytojų nebetenkina. Kritikuojama scholastika ( krikščioniškosios filosofijos kryptis, kuri siekė išaiškinti ir logiškai pagrįsti tikėjimo tiesas), Aristotelio gamtos filosofija. Renesanso žmogui svarbu tyrinėti gamtą, pažinti savo namus – visą pasaulį. Bet tiesos jis ieško studijuodamas ir eksperimentuodamas, o paskui savarankiškai darydamas išvadas ( formuojasi naujas – empirinis- pasaulio pažinimo metodas).

Renesanso mąstytojams atrodo, kad viską, kas egzistuoja, galima pažinti. Pažinti negalima to, ko nėra. Leonardas da Vinčis teigė, kad net menas yra mokslas. Vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius jam buvo stebėjimai ir bandymai, todėl kruopščiai studijavo žmogaus anatomiją, domėjosi matematika, medicina. Jis sakė, kad yra menininkas, trokštąs išsigauti iš pasaulio ribų – užkariauti dangų ir pasinerti į vandens gelmes. Tuo pasireiškė renesanso žmogaus ypatybė: tik veiklus žmogus, patikėjęs savo proto galia, gali pažinti save ir pasaulį. Kita vertus, toks žmogus ima abejoti, darosi nepatiklus, kritiškai žvelgia į autoritetus, linkęs ginčytis su kitų požiūriu, ieško argumentų savo nuomonei pagrįsti. Beatodairišką veržlumą, drąsius veiksmus ima lydėti susimąstymas.

4. Renesanso prieštaringumas. Renesansas ne tik humanizmo, bet ir žiaurių religinių bei socialinių kovų metas. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Popiežiui reikėjo pinigų šv. Petro katedros rekonstrukcijai. Juos ir turėjo duoti nuodėmių atleidimas už pinigus. Liuteris tezėse rašė, kad tam, kuris nuoširdžiai meldžiasi, indulgencijos nereikalingos. Gailestingi darbai- štai tikrasis nuodėmių atleidimas. O jeigu tik, užuot padėjęs vargšui, perki indulgencijas, ne savo sielą gelbsti, o užsitrauki dievo rūstybę.  Jeigu popiežius žinotų apie pardavinėtojų apgavystes, jis verčiau leistų katedrai sudegti, negu ją statyti savo avelių odos, kaulų ir mėsos sąskaita. (S. Lvovas. Albrechtas Diureris, 1982,p.285)

Liuteris ragino grįžti prie tikrojo dievo mokymo. Kiekvienas krikščionis turi studijuoti Bibliją ir tarsi būti pats sau kunigas. Todėl kiekvienam turi būti prieinama Biblija, pamaldos laikomos vietine kalba ( pats Liuteris Bibliją išvertė į vokiečių k., sukurdamas vokiečių literatūrinės kalbos pagrindus). Dievo malonę ir atleidimą žmogus gauna ne per bažnyčią – jį išgano vien tikėjimas. Liuteris pabrėžė sąžinės laisvę, atsakomybę už savo veiksmus, žmogaus pareigas čia, žemėje. Dėmesys individui, jo asmeniniam bendravimui su Dievu buvo dėsningi, humanistinės pasaulėžiūros sąlygoti pokyčiai. Esminį skirtumą tarp protestanto ir kataliko galima nusakyti taip. Padaręs nuodėmę, protestantas sako: išpirksiu darbu, katalikas- išpirksiu malda.

Reformacija labiausiai ėmė plisti į Šiaurės ir Vidurio Europą  (Skandinaviją, Prancūziją, Čekiją, Vengriją, Lenkiją), kur katalikybė buvo gana jauna, ne tokia tvirta. Gimė nuo popiežiaus nepriklausoma protestantų bažnyčia, kuri turi konfesijų įvairovę: liuteronybė, evangelikai reformatai,kalvinistai, anglikonai. Kitos konfesijos: anabaptistai, adventistai, independentai, kvakeriai, metodistai, baptistai. Mažojoje Lietuvoje reformacija reiškėsi liuteronybe. Evangelikų reformatų bažnyčia buvo įkurta 1555 m. Radvilos Juodojo  J. Kalvano mokymo pagrindu. XVI a. Lietuvos reformatų bažnyčia pripažinta valstybės. Dabar Lietuvoje yra apie 50 liuteronų parapijų.

Kai kuriuose kraštuose dėl to kilo religiniai karai, liaudies bruzdėjimai, suliepsnojo eretikų laužai. Tiek katalikai, tiek protestantai negailestingai persekiojo kitatikius. 15 a. prasideda represijos prieš raganystę, ypač jos suaktyvėja, net tampa visuotine neganda 1580-1670 m. Inkvizijos laužuose buvo sudeginta tūkstančiai žmonių, apkaltintų raganavimu.

5. Renesanso menas. Jis dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas – nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus. Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Viduramžiški bokštai ir špiliai nebuvo madingi.

6. Literatūra.  

6.1. Poezija. Renesanso poetai, turėdami puikų pavyzdį – antikinę poeziją, siekė kurti epochos dvasią atitinkantį meną, tobulinti gimtąjį literatūrinę kalbą. Labiausiai populiarus tampa sonetas, kuris pirmiausia formavosi kaip meilės eilėraštis. Sonetas- griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, dažniausiai parašytas 10-13 skiemenų silabinėmis arba silabotoninėmis eilutėmis su tam tikra rimų sistema.

Vadinamąjį itališkąjį sonetą ištobulino Frančeskas Petrarka (1304-1374). Jis dažnai vadinamas pirmuoju humanistu, nes daug keliaudamas po Europą rinko, studijavo, komentavo antikos veikalus. Jis buvo tipiškas renesanso žmogus- smalsus, kritiško proto, troško pažinti pasaulį ir pats pelnyti šlovę.

Didžiausią šlovę jam pelnė lyrikos rinktinė italų kalba “Kanconjerė”- “Dainų knyga”, kurioje 366 eilėraščiai, iš jų 317 sonetų. Tai mylimajai Laurai skirta knyga. Vėlesniais laikais ji tampa idealios mylimosios simboliu.

Petrarka daro įtaką visai vėlesnei renesanso lyrikai: iš jo mokomasi ne tik soneto formos, bet ir jausmingai reikšti meilės ilgesį, liūdesį.

Angliškąjį soneto modelį įtvirtino Viljamas Šekspyras (1564-1616). Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidžia jausmus, neretai susimąsto apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą.

6.2 Proza Renesanso proza stebina temų ir žanrų įvairumu.

Tomas Moras (1478-1535)  knygoje “Utopija” pasakoja, kaip Utopijos saloje žmonės tvarkosi demokratiškai, gerbia žmonių lygybę, sąžinės laisvę, jos nariai dirba visiems privalomą naudingą darbą ir dalijasi jo vaisiais. Ten nieko nereiškia pinigai, o iš aukso kalamos grandinės vergams. Kad toks gyvenimo modelis nerealus, rodo pavadinimas ( gr. ou  topos- ne vieta, nesama vieta). Tokie kūriniai vadinami socialine utopija.

Ironiškas kalbėjimas, rodantis kritišką kūrėjo santykį su pasauliu, mėgstamas renesanso literatūroje. Erazmas Roterdamietis (1469-1536) parašo “Pagiriamąjį žodį kvailybei”, kuri jam gyvam esant išleidžiama 40 kartų. Knygoje kvailybė giriasi: tik ji teikia žmonėms malonumo ir varo pasaulį į priekį. Juk joks protingas žmogus nejudina piršto daugiau, negu būtina išgyventi. Net ir gyvenimas yra kvailybės žaidimas. Autorius pateikia daugelio kvailių galeriją, pajuokia atitrūkimą nuo gyvenimo, fanatizmą, godumą, puikavimąsi padėtimi ir kt.

Novelės pradininkas yra Džovanis Bokačas (1313-1375). Novelių rinkinyje “Dekameronas” jis reabilituoja meilės natūralumą, atvirai vaizduoja intymųjį žmogaus gyvenimą. Meilė jam stipresnė už proto balsą ir luomų skirtumus, todėl jos kerams paklūsta visi: vargšai ir turtuoliai, pasauliečiai ir dvasininkai. Meilė gali visai pakeisti net žmogaus gyvenimą. Kita didžiausia gamtos dovana- protas, gelbėjantis nuo tamsos ir kvailybės. Todėl jo veikėjai pasižymi sumanumu, išradingumu, šmaikštumu, aukštinamas jų dosnumas, gailestingumas, altruizmas, šaipomasi iš godumo, veidmainiavimo. Visa knyga teigia: reikia džiaugtis gyvenimu, nes jis – didžiausias gėris.

Fransua Rablė (apie 1494-1553) romanas “Gargantiua ir Pantagriuelis” dėl kandaus juoko, dėl žavėjimosi kūnu buvo draudžiamas pardavinėti, pasmerktas sudeginti.

Migelis de Servantesas (1547-1616) romaną “Don Kichotas” parašė kaip riterių romanų parodiją, nes 16 a. Ispanijoje buvo sukurta daug menkaverčių riterių romanų. Bet reikia prisiminti, kad riterių etika, nuotykių ieškojimo dvasia imponavo renesanso žmogui.

6.3.  Drama. Dramaturgija pakilimą išgyveno 16 a. pabaigoje, kai Italijoje išpopuliarėjo komedija del arte, Anglijoje kūrė Šekspyras, Ispanijos scenoje viešpatavo Lopė de Vega.

7. Novelė

Renesanse susiformuoja pasakojamasis žanras – novelė, Lietuvoje dar vadinama ir apsakymu.

Kas būdinga novelei:

  • veiksmas yra glaustas, išryškinama pasakojimo pradžia ir pabaiga.
  • Veiksmą sudaro svarbūs pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykiai, vykstantys dažniausiai neilgą gyvenimo laikotarpį.
  • siužetas remiasi ryškiomis priešpriešomis ir pasikeitimais, netikėtu vienos situacijos peraugimu į kitą, jai priešingą.
  • įvykiai pateikiami dinamiškai. Nuosekliai einama į kulminaciją, kurioje sprendžiamas pagrindinio veikėjo likimas – veikėjas arba apdovanojamas, arba baudžiamas ( dabar taip nebėra).
  • atomazga paprastai netikėta.
  • iš veikėjo biografijos paprastai paimamas vienas ar keli tarpusavyje susiję epizodai, kurie išreiškia svarbiausius jo charakterio bruožus.

Dziovanis Bokacas

8. Bokačo “Dekameronas”

Dekameronas

Novelės žanro pradžia siejama su italų rašytojo Bokačo (1313-1375) novelių rinkiniu “Dekameronas”. Jame į  vieną ciklą sujungta 100 novelių.

  1. Situacija. Kilus maro epidemijai, 10 jaunų Florencijos aristokratų pabėga į užmiesčio vilą – savotišką žemišką rojų idiliškos gamtos prieglobsty. 10 dienų jie linksmai leidžia laiką, džiaugiasi gyvenimu. Ir kiekvieną dieną kiekvienas pasakoja po istoriją apie meilę ir žmonių likimus.
  2. Veikėjai. Jose veikia miestelėnai, pirkliai, bet randame ir tradicinių viduramžių personažų- riterių, vienuolių, valdovų, didikų ir jų tarnų.
  3. Veikėjai daug keliauja, plaukioja jūromis, patiria netikėtų nuotykių.
  4. Autoriaus tikslas. Nuvainikuoti herojiškus riterių žygius, pasišaipyti iš apsimestinio šventumo, papasakoti, ką žmogui gali iškrėsti likimas, kaip jis turi bendrauti su kitais žmonėmis.
  5. Tuo skiriasi nuo viduramžių literatūros. Žmogus novelėse turi pasikliauti savimi, o ne Dievu ar valdovu.

9. Bokačas. Novelė apie Federigą ir jo sakalą.

1. Situacija.  Bokačo “Dekamerono” V dienos IX novelė vadinama “Federigas delji Alberigis ir jo šaunusis sakalas”. Tai viena istorijų, kurias pasakoja iš miesto nuo maro pabėgusi jaunuolių grupė. Kiekvienai dienai yra išrenkamas pasakojimų vadovas, vadinamas karaliumi arba karaliene. Jie jungia pasakojimus; kai baigiamas vienas, jie nurodo, kam tęsti toliau. Tad ir aptariamoji novelė prasideda nuo pasakojimo situacijos aptarimo (I-II pastraipos).

2. Pasakotojas. Pasakotojai yra 3:

  • pasakotojas, kuris veiksme nedalyvauja, bet iš šalies stebi, kaip 10 jaunuolių linksmina vienas kitą;
  • tos dienos karalius (karalienė), komentuojantis novelių turinį ir jų prasmę, suteikiantis žodį vis kitam kalbėtojui;
  • yra vardą turintis konkrečios novelės pasakotojas ( čia Filomena, kuri kartu yra ir karalienė).

3. Veikėjai:

  1. Federigas ir Džovana- pagrindiniai;
  2. Džovanos sūnus- šalutinis;
  3. Džovanos broliai, darbininko žmona- epizodinis;
  4. Sakalas yra kūrinio ašis. Apie jį sukasi veiksmas.

4. Laikas ir erdvė:

  1. laikas čia nėra minimas, nes jis visai nesvarbus;
  2. Erdvė- dvarai, kur gyvena Federigas ir Džovana. Jie netoli Florencijos.

5. Konfliktas. Jis novelėje svarbiausias.

  • Iš pradžių pristatomi abu veikėjai, nusakoma konflikto priežastis ir jo glausta istorija. Papasakokite. Florencijoje gyvena Federigas ir Džovana). Federigas yra šauniausias iš visų Toskanos jaunuolių. Jis įsimyli Džovaną, bet jo flirtas neįprastas: dalyvauja turnyruose, kariniuose žaidimuose, kelia puotas, dalija dovanas ir kitaip švaisto savo turtą. Bet Džovana į tai nekreipia dėmesio
  • Kokį viduramžių personažą primena toks Federigo elgesys? Federigas elgiasi kaip riteris: dalyvauja turnyruose ir akriniuose žaidimuose, savo širdies dama yra išsirinkęs Džovaną, kuri graži, dorovinga ir todėl į Federigą nekreipia dėmesio. Kaip ir dera riteriui, jis garbina ištekėjusią damą.
  • Kas vyksta toliau? Federigas iššvaisto turtus ir skurdas priverčia persikelti į kaimą. Jam lieka tik sakalas. Miršta Džovanos vyras ir ji išvyksta į dvarą, esantį netoli Federigo dvaro. Džovanos sūnus ima bendrauti su Federigu, pamėgsta jo sakalą.

6. Nuo šios vietos pasakojimo tempas lėtėja, minima vis daugiau detalių, kalbama apie Džovanos sūnų, kuris tampa savotiška šių žmonių susitikimo priežastimi. 

7. Koks berniuko vaidmuo? Dramatiškas. Jam susirgus ir panorus turėti sakalą, motina eina prašyti paukščio. Berniukas, nesulaukęs sakalo, miršta. Šis personažas yra tam, kad 1) suvestų personažus; 2) skatintų veiksmą. Jam neduodamas net vardas. 

8. Taigi Džovana ateina pas Federigą ir sukuria paradoksalią situaciją ( Skaitiniai, I dalis, p.276). Pasirodo, Džovana puikiai žino apie Federigo meilę, nors pasakojimo pradžioje buvo teigiama priešingai. Federigas atsako labai galantiškai, kaip riteris, galintis viską paaukoti dėl vieno mylimosios žvilgsnio. Beje, riteriškumas bus prisimintas ir kiek vėliau, kai dama ims prašyti jai atiduoti sakalą ( p.277 …dėl savo kilnumo ir riteriško mandagumo). 

9. Kokį sprendimą priima Federigas? Jis neturi kuo pavaišinti viešnių, bet kartu nenori pripažinti savo neturto ir nuvilti moterų. Tad ryžtasi paaukoti sakalą – brangiausią dalyką. 

10. Po pietų, nežinodama, ką suvalgė, Džovana ima prašyti atiduoti sūnui sakalą (p.277-278). 

11. Ką daryti Federigui? Riterio kodeksas reikalauja nedvejojant dovanoti prašomus dalykus. Federigas pasiruošęs tai padaryti, bet susiklosto paradoksali situacija. Federigas visą laiką elgiasi nuosekliai – netekęs visko, aukoja patį brangiausią. Džovana irgi nuosekli: mylinti mama nusižemina ir prašo sūnui geidžiamos dovanos. O norėdama palengvinti šį prašymą ji dar kartą nusižemina ir primena Federigui jo meilę

12. Taigi puikusis sakalas:

  • gali tapti berniuko gyvybės išgelbėtoju- tai kilnioji jo misija;
  • tampa kepsniu- tai ironiškoji jo misija, bet vėliau tapsianti kilnia.
  • Taip atsiranda netikėtumo efektas.

13. Džovana grįžta namo, vaikas miršta. Matydama tokį Federigo sielos kilnumą, Džovana už jo išteka. 

14. Kas gi novelės veiksmo variklis? Iš pradžių atrodė, kad moters grožis, bet dabar aišku, kad svarbesnė priežastis buvo Federigo pasirinktas riteriškai kilnus gyvenimo būdas. Net ir pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, Federigas elgiasi remdamasis tomis pačiomis vertybėmis ir už tai pasiekia tikslą- veda Džovaną. 

15. Koks gi čia netikėtumas? Federigas laimi ne įvykdydamas savo širdies damos prašymą, o padarydamas atvirkščiai- suvalgydamas su viešnia puikųjį sakalą.

16. Novelėje ryškus viduramžių ir renesanso laikų požiūris į likimą:

  • Antikoje likimas buvo svarbesnis už dievų valią, net Dzeusas paklusdavo likimui; 
  • Viduramžiais likimą lemdavo Dievas; 
  • Federigas sako, kad įsimylėjo Džovaną iš Dievo valios (p. 278); 
  • karalienė (p.274) sako damoms, kad jos pačios turi teikti sau malones; 
  • Taigi Federigas yra lyg ir viduramžių žmogus, bet jau linkstama (Džovana) į renesansą, kurio žmogus ima labiau pasitikėti savo jėgomis ir  kartais pasiryžta likimui pažiūrėti į akis.

Humanizmas Lietuvoje

10. Renesansas Lietuvoje.

10.1 Kultūriniai pokyčiai. XVI a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Jos akcentavo lotyniškumą, nacionalinį savitumą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose (15-16 a. vis daugiau didikų vaikų keliauja mokytis į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Nyderlandus), o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko mažiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. Turtingi didikai, valstybės, Bažnyčios, mokslo bei kultūros veikėjai (Albertas Goštautas, Mikalojus Pacas, Merkelis Giedraitis, Jurgis Radvila, Abraomas Kulvietis, Mikalojus Daukša ir kt.) ėmė kaupti knygas. Daugiausia gana brangių, meniškai įrištų spaudinių turėjo didžiojo kunigaikščio dvaras. Žygimanto Augusto bibliotekoje būta apie 4000 knygų.

Kultūrinį Lietuvos gyvenimą suaktyvino reformacijos judėjimas. Jo idėjas pradėjo skelbti išsilavinę lietuviai humanistai Kulvietis, Rapolionis, Zablockis. Kulvietis, remiamas Bonos, 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje jaunuoliai galėjo rengtis studijoms Europos universitetuose. Bet 1542 m. jis dėl liuteronizmo idėjų platinimo turėjo palikti Vilnių. Ir kiti naujojo tikėjimo gynėjai turėjo išvykti į Karaliaučių. Karalienei užtarus, po 2 metų Kulvietis galėjo grįžti į Lietuvą.

Pirmųjų protestantų, arba evangelikų, persekiojimai nesustabdė reformacijos plitimo, ypač kai ją parėmė didikai,  pirmiausia Mikalojus Radvila Juodasis. Viena iš sąlygų judėjimui stiprėti buvo savita religinės tolerancijos atmosfera, kuri Lietuvoje formavosi nuo ikikrikščioniškų laikų, nes valstybėje gyveno skirtingų tikėjimų žmonės. 1563 m. Seime buvo priimta privilegija, suteikusi lygias teises išpažinti ir skelbti bet kurią religiją. Bet greitai plintant radikalioms reformacijos kryptims, pradėta  baimintis neramumų, nemažai didikų atsimetė nuo reformacijos. 1569 m. Vilniaus vyskupas atsikvietė jėzuitų ordino vienuolių, kad šie padėtų stiprinti katalikybę. Amžiaus pabaigoje reformacijos judėjimas sparčiai silpo, sustiprėjo katalikų kova su eretikais.

Ir protestantai, ir katalikai daug nuveikė, rūpindamiesi švietimu, knygų leidyba. Jie steigė parapines mokyklas, kuriose tikėjimo tiesų buvo mokoma ir gimtąja kalba. Ir atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys. ( Pacituoti iš Sruogienės “Lietuvos istorijos”, p.156).

6-7 dešimtmetyje kai kurie didikai ( Radvilos, Vilniaus pilininkas Jonas Kiška), priėmę reformatų tikėjimą, steigė spaustuves protestantų raštams spausdinti. 16 a. pabaigoje knygų spausdinimu aktyviau susirūpino ir katalikai ilgiausiai veikė universiteto spaustuvė.

Renesanso epochos literatai  savo veikalus spausdino tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kūrė daugiausia lotynų., lenkų, vokiečių ar gudų kalbomis, kurios nuo seno buvo vartojamos rašto reikalams LDK teritorijoje.

 

Vartojamos kalbos Svarbiausi tekstai
Senoji gudų ( senoji slavų, rusėnų). Iki 17 a. pab. oficiali rašto kalba. Nuo 1697 m. įvedama valstybinė lenkų kalba. Lietuvos metraščiai. Lietuvos Statutas (LDK valstybės kanceliarijos archyvas, 14-18 a. dokumentai)- 3 redakcijos 1529,1566,1588.
Lenkų kalba Augustino Rotundo, Motiejaus Strijkovskio, Andriaus Rimšos publicistiniai, istoriniai darbai, grožiniai tekstai
Lotynų kalba Mikalojaus Husoviano, Mykolo Lietuvio, Petro Roizijaus, Jono Radvano, Andriaus Volano grožiniai, moksliniai, publicistiniai tekstai.
Lietuvių kalba Pirmosios religinio turinio knygos, negausūs proginės poezijos tekstai

Senosios Lietuvos rastija

10.2. Raštija.

10.2.1. Visuomeninės problematikos aktualumas

Stiprėjantys unijiniai ryšiai su Lenkija ir gresiantis valstybingumo nuosmukis suaktualino visuomeninę, tautinę problematiką. Lietuvos šviesuomenei kėlė susirūpinimą lenkų gyvenimo pakrikimas, anarchija, savivalė – ydos, nuo kurių reikėjo apsaugoti tėvynę. Ryškėjo nuostata, jog stipri Lietuvos valstybė klestėjo tik tol, kol rėmėsi sava kultūra, papročiais, kad orų ir laisvą būvį tik pati tauta gali susikurti. Todėl valstybės ir kultūros veikėjai vis plačiau svarsto valstybės ir piliečio santykius, teisės- laisvės- savivalės sąsajas.

Rūpinimasis krašto ateitimi ir humanizmo idėjos skatino Lietuvos šviesuolius populiarinti lietuvių kilmės iš romėnų legendą, sukurtą dar XV a. Daugelio Europos tautų mokyti žmonės ieškojo kelių į antikos pasaulį. Lietuvos humanistams romėniškosios kilmės teorija buvo svarbi ne tik ryšiams su antika įrodyti, bet ir apginti lietuvių kultūros savitumą, senumą, pagrįsti LDK savarankiškumą. Šią legendą veikale “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” aiškina Mykolas Lietuvis.

10.2.2. Lietuvos istoriografijos pradžia

XVI a. atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškoma ir istorinėje krašto praeityje, viliantis, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, keičiantis pasaulio vaizdinį, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą.

XVI a. buvo slavų kanceliarine kalba parašyta pirmoji ištisinė Lietuvos istorija- vadinamasis platusis metraščių sąvadas. Jo žinomi keli nevisiškai vienodi nuorašai, iš kurių vertingiausias – Bychovco kronika, parašyta LDK kanclerio, Lietuvos savarankiškumo gynėjo Alberto Goštauto iniciatyva. Skaitomos Metraščio ištraukos iš chrestomatijos (p.19-20). Kam buvo reikalinga romėniškos kilmės teorija? ( a) pagonybė, buvusi Lietuvos atsilikimo žyme, tapo pranašumu- romėniškuoju paveldu; b) romėniška didikų kilmė; c) paveldėti  iš romėnų herbai yra senesni negu lenkų. Taigi metraštyje keliama idėja neturi jokių mokslinių pagrindų, tik grynai emocinius, kad lietuviai yra pranašesni už lenkus. Apskritai, renesanso epocha lietuviams duoda tautiškumo sampratą. Gediminaičiai skelbiami Lietuvos valdytojais. Kunigaikštis Narimantas (atrodo, legendinis) davė Vytį. Kunigaikštis Šventaragis davė Lietuvai pagonių religijos centrą. Taigi metraštyje įtvirtinami Lietuvos valstybės istoriniai, tautiniai pagrindai: vardas (Lietuva), sostinė (Vilnius), valdančioji dinastija (gediminaičiai), herbas ( Vytis), religijos centras ( Šventaragio  slėnis).

Pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, parašytos lenkų kalba, autorius – Motiejus Strijkovskis ( apie 1547-1593).  Jo veikalas “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” išėjo Karaliaučiuje 1582 m. Autorius didžiausia dorybe laiko žmogaus veiklumą, dvasios jėgą, gebėjimą priešintis nepalankiam likimui, o didžiausia nuodėme- proto vangumą, tinginystę. Istorijos paskirtis- teikti nemarios šlovės pavyzdžius, tėvynei šlovės ieškoti. Ir asmens, ir tautos gyvenime didžiausias gėris- laisvė. Brangiausias tautos turtas- sava kultūra ir gimtoji kalba. Jo nuomone, lietuviai tapo kultūringa tauta savo pačios galiomis. Iki šiol populiarūs jo posakiai: “Istorija- gyvenimo mokytoja”, “Istorijos pažinimas- tautos subrendimo požymis”.

Strijkovskio darbai nuosekliai kėlė renesanso idealus- laisvą, savo galiomis pasitikinčią ir šlovės siekiančią asmenybę bei savarankišką, istoriniais žygiais, kultūros darbais savo buvimu įprasminančią tautą.

XVI a.  slavų kanceliarine kalba rašomas ir “Lietuvos statutas”- Lietuvos įstatymų rinkinys. Juo įtvirtinamas bajorų luomas, o miestiečių teisės suvaržomos.

Mikalojus Husovianas

10.2.3. Kūriniai lotynų kalba

Kaip ir Vakarų kraštuose, Lietuvoje lotynų kalba buvo mokslo, mokymo, literatūros, tarpvalstybinio bendravimo kalba. Jos vartojimą skatino krikščionybės įvedimas, humanizmo idėjos, romėniškosios kilmės legenda. Įkūrus Vilniuje universitetą, lotynų kalba itin išplito. 16 a.  ja parašyta itin daug veikalų , iš kurių geriausias – Mikalojaus Husoviano “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”. Jame autorius plačiai pavaizdavo krašto gyventojų papročius, sukūrė įspūdingų girių vaizdų, medžioklės scenų, užfiksavo nemaža politinio ir socialinio gyvenimo realijų.

10.2.4. Pirmosios lietuviškos knygos.

Susirūpinimą rengti pirmąsias lietuviškas knygas 16 a. viduryje lėmė ir bendras renesanso kultūros kontekstas, ir sparčiai plintanti reformacija. Reformatų nuostata, kad krikščioniškasis mokymas turi būti prieinamas kiekvienam tikinčiajam, vadinasi, perteikiamas gimtąja kalba, paspartino tautinių raštijų kūrimąsi. Bet pirmieji raštai lietuvių kalba buvo sukurti Prūsijos dalyje, vadinamoje Mažąja Lietuva.

1525 m. paskutinis Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas paskelbė Prūsiją pasaulietine valstybe ir tapo jos kunigaikščiu. Liuteronizmas pripažintas oficialia krašto religija. Jai populiarinti buvo du keliai – švietimo reforma ir knygų leidyba. 1544 m įsteigiamas Karaliaučiaus universitetas, į kurį kviečiami studijuoti įvairių tautų asmenys. Pvz., lietuviams ir lenkams buvo skirta po 7 stipendijas. Albrechtas rėmė reformacijos judėjimą Lietuvoje bei Lenkijoje, globojo mokytus žmones, rūpinosi leisti knygas ne tik lotynų ar vokiečių, bet ir lenkų, prūsų, lietuvių kalbomis.

Pasitraukęs iš Lietuvos Karaliaučiaus universitete kurį laiką dėstė Abraomas Kulvietis, Rapolionis. Manoma, kad šie Lietuvos šviesuoliai ir pradėjo rengti pirmąją lietuvišką knygą. Deja, abu mirė 1545 m., nespėję įgyvendinti visų sumanymų. Bendraminčių darbą teko užbaigti Martynui Mažvydui – jo parengta pirmoji lietuviška knyga “Katekizmas” buvo išleista Karaliaučiuje 1547 m. Mažoji Lietuva tapo lietuviškos raštijos centru.

Didžiojoje Lietuvoje tuo metu raštija  buvo kuriama daugiausia lotynų kalba ir neretai svetimšalių autorių. Protestantizmas, plitęs per Lenkiją, neišjudino tautinės kultūros darbui. Uoliausias protestantizmo skelbėjas Mikalojus Radvila Juodasis liepė šį tikėjimą skelbti lenkų kalba, kad visi suprastų.

Nors ir vėliau, bet nuosekliai lietuviška raštija Didžiojoje Lietuvoje suskato rūpintis ir katalikai. Per 200 metų Vilniaus universiteto spaustuvėje išleistos 85 lietuviškos knygos. Būtinybę krikščioniškąjį tikėjimą skleisti lietuvių kalba suvokė ir gynė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jo globojamas Mikalojus Daukša parengė pirmąją lietuvišką knygą Lietuvoje – “Katekizmą”, kurį jėzuitai išspausdino 1595 m. Taigi ir reformatai, ir katalikai pradėjo nuo elementariausių pamatinių tikėjimo knygų. Tačiau svarbu, jog jie knygų gimtąja kalba  leidimą suvokė ne kaip siaurai religinę užduotį, bet kaip kultūros, liaudies švietimo, dvasinio ugdymo darbą.

XVI a. buvo išleista 20 lietuviškų religinio turinio knygų – 16 Mažojoje ir 4 Didžiojoje Lietuvoje.

Lietuviški raštai atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir pas kaimynus. Plg.: pas latvius-1585, estus-1535, rusus-1525; lenkus-1513.

Mažvydas

10.2.5. Martynas Mažvydas (apie 1510-1563).

Manoma, kad jis kilęs iš Žemaitijos. 1546 m. kunigaikštis Albrechtas jį pakvietė į Karaliaučių ne tik dirbti liuteronų kunigu, bet ir leisti lietuviškas knygas. Per pusantrų metų Mažvydas baigė universitetą ( todėl manoma, kad buvo studijavęs anksčiau) bei parengė knygą.  Visą likusį gyvenimą dirbo pastoriumi Ragainėje. Vedė ten buvusio klebono vyresniąją dukterį, šelpė kitus jo vaikus ir, svarbiausia, rūpinosi lietuviškų raštų rengimu. Būdamas gyvas išleido 3 knygas: “Katekizmas”, 1547; “Giesmė šv. Ambraziejaus”,1549; “Forma krikštymo”, 1559. Dar 2 jo parengtas knygas po mirties išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas ( “Giesmės krikščioniškos” I ir II d.); o kn. “Parafrazis” ( maldos ir giesmės) – Jonas Bretkūnas.

Katekizmas – nedidelio formato 79 psl. Knygelė spausdinta daugiausia gotikiniu šriftu. Tiražas- 200-300 egz. Šiuo metu žinomi tik 2, esantys Vilniuje ir Torunėje.

Ši knyga turėjo būti universali: reikėjo mokyti žmones ne vien tikėjimo tiesų, bet ir skaityti gimtąja kalba, kad krikščioniškąjį mokymą suprastų, priimtų. Todėl knygos turinys gerokai platesnis, negu nurodo pavadinimas. Ją sudaro: 1. Lotyniškas ketureilis “Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei”; 2. Lotyniška pratarmė “Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams”; 3. Lietuviška pratarmė “Knygieles pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump”- pirmas originalus lietuviškas eilėraštis; 4. Elementorius, kuriame pirmąkart pateikiama lietuviška abėcėlė; 5. Katekizmas ( 10 Dievo įsakymų, poteriai, doroviniai pamokymai); 6. Giesmynas (11 giesmių su gaidomis).

10.2.6. Klausimai ir užduotys iš I eilėraščio.

  1. “Katekizme” autorius nenurodytas, Mažvydas juo buvo laikomas remiantis Vilento liudijimu. 1938 m. buvo atrastas akrostichas patvirtino Mažvydo autorystę. Sudėkite iš 3-19 eilučių pirmųjų raidžių lotynišką vardo bei pavardės formą.
  2. Suskirstykite prakalbą į 3 dalis ir kiekvieną įvardykite. ( I d. –knygelė kreipiasi į visus žmones ir ragina mokytis skaityti; II d. –knygelės ir valstiečio pokalbis apie tikėjimą; III d.- knygelės kreipimasis į ponus ir kunigus).
  3. Suraskite personifikaciją.
  4. Apie ką kalba valstietis?
  5. Ką turi daryti ponai?
  6. Kodėl ši prakalba vadinama naujos, renesansiškos, į liaudies švietimą, jos dvasios ugdymą orientuotos kultūros manifestu?
  7. Pagrįskite teiginį, kad tekstas yra dialogo formos.
  8. Eilėdara vadinama sintaksine-intonacine eilėdara. Nustatykite, kodėl? Teorija: sintaksinė-intonacinė eilėdara grindžiama tuo, kad sakinio dalys ir patys sakiniai panašiai išdėstomi visame kūrinyje.
    • kurios sakinio dalys yra toje pačioje vietoje;
    • kiek eilučių užima sakinys;
    • kaip jungiamos sakinio dalys, kur dažniausiai yra jungtukas.
  9. Ką duoda tekstui asindetoninė (bejungtukė) žodžių pora teksto pradžioje (iškilmingumo)?
  10. Suraskite periodą- ilgą, išbaigtą banguojančios intonacijos sakinį, sudarytą iš kylančios ir krintančios dalies (21-26 eil.).

 10.2.7. Apie ką I lietuviškas eilėraštis ( net 112 eilučių):

  • džiaugiamasi, kad pasirodė seniai laukta knyga;
  • eilėraštis- tai knygelės kreipimasis į skaitytoją (personifikacija) ir valstiečio atsakymas jai;
  • knygelė džiaugiasi atsiradimu, ragina visus ją skaityti ir mokyti vaikus, nebetikėti “senosiomis tamsybėmis” (pagoniškais papročiais);
  • valstietis atsako, kad jis geriau moka dirbti nei melstis. Dėl to Mažvydas priekaištauja ponams ir kunigams;
  • baigdamas pasižada daugiau išleisti lietuviškų knygų, o šį darbą prašo gerai priimti.
  • Šiandien skaitant šį eilėraštį atrodo, kad tai tik primityvių pamokymų rinkinys, parašytas nelabai suprantama kalba. Tiesa, įdomi kreipimosi forma, inscenizuojanti natūralų, gyvenimišką pokalbį ar ginčą, kur keliami klausimai ir netgi užrašomi galimi pašnekovo atsakymai. Taigi pabandykime įsivaizduoti Mažvydo situaciją. Šią knygą jis pristato žmonėms, kurie apie krikščionybę jau yra girdėję, bet jie dar neatsisakę ir pagonybės. Jie ir agituojami priimti naująją tikybą, todėl agituojamasis natūraliai ima klausinėti naujų dalykų, bet visuomet lygina su tuo, ką jau žino. Jeigu žmogui sakoma, kad jo dievai netikri, tu gyveni nedorai, neteisingai, tu būsi už tai nubaustas, o mes tau siūlome pažinti tikrąjį tikėjimą- turi prasidėti diskusija. Kadangi pratarmė yra tik dialogo imitacija, autorius rašo tarsi atsakydamas į pašnekovo klausimus. Pratarmėje kreipiamasi į valstiečius, poną ir kunigą. Daugiausia vietos skiriama paprastiems žmonėms – pastariesiems dar reikia aiškinti naujojo mokslo privalumus. Ir jis sako, kad krikščionių dievo išpažinimas yra prievolė, nors ir kaip tam būtų priešinamasi. Už neklusnumą žadama bausmė, už paklusimą- dangus. Reikalaujama pamesti pagonių papročius. Ponams prisakoma, kad šie ne tik lieptų žmonėms kas savaitę eiti į bažnyčią, bet ir prižiūrėtų kunigus, kad šie mokytų žmones; jeigu kunigai nevykdo savo pareigų, patiems skleisti naująjį tikėjimą. Tačiau svarbiausias dalykas- paties žmogaus gebėjimas skaityti ir suprasti Kristaus mokslą dabar, kai jau yra knyga.

10.2.8. Kokios literatūrinės šio eilėraščio ypatybės:

  • personifikacija;
  • akrostichas;
  • retoriniai sušukimai;
  • periodas (ilgas banguojantis sakinys- pats I sak.);
  • hiperbolė ir litotė;
  • archaizmai ir barbarizmai.

10.2.9. Knygos reikšmė. Pirmosios knygos išleidimas yra didžiulis žingsnis kiekvienos tautos istorijoje. Kaip sakė vienas antikos išminčius, knygos- tai mirę mokytojai, kurie visiems laikams lieka su būsimosiomis kartomis.

Mikalojus Daukša

10.2.10. Mikalojus Daukša (tarp 1527-1538 –1613). Švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, stambiausia lietuvių raštijos figūra, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių 16 a. – taip dažniausiai apibūdinamas Daukša. Svarbiausi jo darbai- iš lenkų kalbos versti “Katekizmas” (1595), “Postilė”(1599). Įdomiausias ir reikšmingiausias kultūros istorijai Daukšos tekstas- lenkiškai parašyta Postilės “Prakalba į malonųjį skaitytoją”.

Klausimai:

  1. Suraskite prakalbos kulminaciją ir pasirinkimą motyvuokite.
  2. Kokį naują – renesansinį- požiūrį į gimtąją kalbą iškelia Daukša? Kaip jį argumentuoja?
  3. Lietuva ilgus amžius buvo valstybė, kurios piliečiai vartojo skirtingas kalbas. Ką apie tai mąsto prakalbos autorius?

 Renesansas

11. Kuo mums svarbi renesanso epocha?

  • lietuvių kalba, iki tol vartota tik žodine forma, tapo rašytine kalba. Mažvydas pasidžiaugė, kad tauta turės savo knygas. Daukša išaukštino tautą ir jos kalbą;
  • atsirado pirmieji ištisinės Lietuvos istorijos veikalai. Tai slavų kanceliarine kalba parašyti, rankraštiniais nuorašais plitę vėlyvieji metraščiai ir 1582 m. išleista lenkų kalba Strijkovskio kronika”;
  • lengvai prieinamas tapo aukštasis mokslas. Protestantai mokėsi Karaliaučiaus universitete, įkurtame 1544 m., katalikai- VU, įkurtame 1579 m. Juose dėstoma lotynų k.;
  • prasidėjo didelis bajorijos lenkėjimas.

 

 Dar žiūrėkite:

Patarimai kuriančiam samprotavimo rašinį – 11-12 klasė

Atmintinė kuriančiam rašinį – 11-12 klasė

Rašytojų kūrybos atmintinė – 11-12 klasė

Rašytojų kūrybos kontekstai – 11-12 klasė

Srovės ir rašytojai – 11 – 12 klasė

Atmintinė, kaip atlikti skaitymo ir suvokimo užduotį – 9-10 klasė

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: