“Psalmės“ – vertingiausias tremties poezijos kūrinys

© Autorių teisės 

Draudžiama visą ar dalimis kopijuoti, spausdinti ar kitaip panaudoti medžiagą be autoriaus sutikimo. Leidžiama naudoti tik mokymo(si) tikslais. Pakoreguota magistro darbo ištrauka skirta tik mokymo tikslams ir priklauso Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedros magistrantei DALIAI MEKŠĖNAITEI (2010). Bet kokiu atveju autorės prašymu paskelbtos medžiagos ištrauka gali būti ištrinta. Visas autorės darbas paskelbtas ČIA.

 Antanas Miškinis

Literatūrologas Jonas Šlekys Antano Miškinio tremtyje parašytas “Psalmes“ (40 eilė­raščių ciklą) pavadino vertingiausiu tremties poezijos kūriniu, kuriam nusakyti tiktų paties poeto mintis: “Didelė kančia, man rodos, yra lygi džiaugsmui.“

Mirus Stalinui, poetas Antanas Miškinis, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, išėjo į laisvę, tačiau saugumas privertė jį savo kūryba “pašlovinti ciesorių“. Vieni jį už tai smerkė ir tebesmerkia, kiti – teisino ir teisina, nes taip elgtis buvo priversti ir kiti kūrėjai. Už “Psalmių“ skaitymą (šis eilėraščių ciklas plito iš rankų į rankas ir buvo perrašinėjamas) 1957 metais buvo galima gauti penkerius metus kalėjimo.

Apie tai, kaip buvo restauruota ir kaip dabar saugoma poeto dukters Jolantos Garjonienės Utenos rajono savivaldybei dovanota Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinė sodyba, papasakojo rajono meras Alvydas Katinas. Jis pasidžiaugė Juknėnuose vykstančiais literatūriniais renginiais bei Antano Miškinio vardą įamžinančia literatūrine premija, skiriama už aukštaitiškos dvasios puoselėjimą poezijoje. Šios premijos laureatais jau yra tapę poetai Petras Panavas ir Jonas Strielkūnas. Antano Miškinio eilėraščių bei laiškų ištraukų paskaitė aktorius Petras Venclovas, grojo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuikininkų ansamblis, nuotaikingą ištrauką iš “Žaliaduonių gegužės“ suvaidino Valentinas Eismantas ir Vidas Rakauskas. Visi renginio dalyviai gavo atminčiai Utenos kraštotyros muziejaus išleistus lankstinukus apie poetą Antaną Miškinį.

———————————————————————-           

Dalia Mekšėnaitė. A. MIŠKINIS: REZISTENCIJA AR PRISITAIKYMAS. Magistro darbas

Darbo vadovė doc. V. Juknaitė

Vilnius, 2010

„Psalmių“ netikėtumai

      1989 metais pasirodžiusi knyga „Sulaužyti kryžiai“ sukrėtė visuomenę, nes joje išspausdinta tremties lyrika, laiškai broliui Motiejui ir kartu su poetu lageryje kalėjusių draugų prisiminimai netikėtai atvėrė A. Miškinį kaip visai kitą, niekam nepažįstamą poetą. „Psalmių“ eilėraščių ciklas visai Lietuvai leido suvokti poeto gyvenimo ir kūrybos dramą, kuri buvo slėpta daugelį metų. „Psalmės“ atvėrė kaip ir kiek poetas suvokia sovietinę sistemą ir kiek ji jam buvo nepriimtina. Žmogaus vidinė laisvė ir neišvengiamas pavojus, kai nebeturi kito pasirinkimo ir gali būti sunaikintas, leido poetui prabilti visiškai neįpareigojančia poetine kalba.

      1948 m. A. Miškinis, nugabentas į Sibiro mirtininkų lagerius, susidūrė su žiauria lagerių gyvenimo tikrove, žmogaus nužmoginimo, absurdiška stalinistinio režimo tvarka, laužančia žmogų ir „iš išorės“, ir „iš vidaus“. Poetas negalėjo susitaikyti ir likti pasyvus. Nuo gimimo buvęs judrus, atlapaširdis, optimistas, šviesus, džiaugsmingas žmogus lageryje stengėsi morališkai palaikyti tautiečius bei savo nuoširdžia tautišką savimonę keliančia kūryba skatino savo nuteistųjų bendražygių viltį ir tikėjimą Dievu bei šviesesne ateitimi. Viename iš laiškų broliui Motiejui A. Miškinis yra apie tai užsiminęs: „Visa laimė, yra visur daug mūsų tautiečių. Taip ir glaudžiamės vieni į kitus. Įpratom į viską žiūrėti stoiškai, dažnai su įprastu humoru. Taigi dvasinės sveikatos ir kitiems dar perteikiu, nes labai jau baisu, kai žmogus pradeda grimzti į neviltį ir nupuola dvasia.“

      Stiprus dvasia ir tikintis Dievą A. Miškinis buvo mažu vilties švyturiu visiems – net ir vilties nustojusiems lagerio gyventojams. Jis visą gyvenimą buvo tvirtai įsitikinęs, kad poetas – tai aukščiausia žmogaus kategorija, o poeziją suprato kaip dieviškąją dovaną, kaip sielos, jausmų, emocijų atsivėrimą pasauliui. Poetas Sibiro lageriuose patyrė baisią asmeninę dramą, kurią stengėsi išgyventi savyje ir neafišuoti kitiems. Jis viešai neprotestavo ir prieš žiaurų stalinistinį režimą, nes joks protestas tokiomis sąlygomis buvo neįmanomas. Jo susitvardymas virto tyliu vidiniu protesto balsu prieš totalitarinį režimą, žmogaus niekinimą, nužmoginimą ir naikinimą. A. J. Greimas teigia, kad „žmogaus veiksmų moralumas gimsta iš jo santykių su kitais žmonėmis.“ Lagerio siaubas įkvėpė aukščiausio poetinio lygmens lyrikai, atveriančiai meilės Tėvynei, gimtinei, motinai motyvus, krikščioniškosios pasaulėvokos ir tautinės pasaulėžiūros įvaizdžius. „Psalmėmis“ išreiškė humaniškumo ir filosofinio mąstymo principus, pilietinį žmogaus apsisprendimą nesitaikyti su okupantų ideologija. „Psalmių“ ciklas buvo „neįsipareigojusi poezija“, net nesitikint, jog ji kada nors bus išspausdinta. „Psalmės“ tapo poeto rezistencinės kovos tęsiniu, liudijančiu aukštą žmogaus – poeto moralę, pasmerkusią žmogaus engimą, pasaulio moralinį skurdumą bei dvasinę degradaciją.

      Pradėta kurti 1948 m. Kauno saugumo kalėjime ir užbaigta 1949 – 1953 metais Mordovijos lagerio aplinkoj ši lyrika virto išsigelbėjimu daugybei žmonių. Kaliniai ,,Psalmių“ tekstus, rašytus ant cemento maišų skiaučių, išmokdavo atmintinai – kaip tikėjimo maldą. „Psalmių“ žodžiai tapo savotišku dvasios apsivalymo ritualu: išsikalbėjimas, išsiraudojimas apvalo skaudančią sielą ir teikia vilties bei tikėjimo šio siaubo laikinumu ir šviesesne ateitimi gimtinėje, ten, kur esi laukiamas, mylimas ir kur tuo metu „nuvesti gali tik sapnai“. Dėl to poetas net ir žiauriausiomis sąlygomis priėmė pasaulį tokį, koks jis yra, ir vykdė savo misiją – kurti ir tikėti Lietuvos laisve bei priešintis stalinistinei ideologijai. A. Miškiniui ypač būdingas brandus suvokimas, kad esi kenčiančios ir kovojančios tautos dalis, o priešinimąsi okupacijai jis laikė žmogaus politiniu ir moraliniu apsisprendimu. Kaip ir partizanų dainų autoriai, poetas „Psalmėse“ brėžė griežtą skiriamąją liniją: vienoje pusėje jis pastatė kenčiančią lietuvių tautą, o už jos paliko viską naikinantį blogį – svetimtaučius okupantus ir degradavusius kolaborantus. A. Miškinis tikėjo, kad doras žmogus negali susidėti su tais, kurie ateina į tavo žemę su tankais ir automatais. Tačiau poetas nestojo į ginkluotą kovą su blogio slibinais. Jo tikėjimas, viltis, noras matyti gėrio triumfą pasireiškė pasyvesne kovos forma – kūryba, balansuojančia ant gyvenimo ir mirties ribos. A. Miškinis apie tokią kovos formą viešai pasisakė eilėraštyje ,,Regėjimas“:

Mačiau, trėmimuos klykia kūdikėliai,

Tuo džiūgauja per prievartą minia…

Tai šito melo niekaip nepakėliau  –

Kovon išstojau nuoga krūtine.

      Kiekviename ,,Psalmių“ ciklo eilėraštyje ypatingai jaučiama skaudi, asmeninė, iškentėta žmogiškoji patirtis bei paties poeto moralė ir vertybės, matant gyvenimo neteisybę ir lagerio siaubą. Tiesos ieškojimas ir jos išsakymas tapo vienu iš pagrindinių „Psalmių“ motyvų.

      Žmogaus būties estetinės transformacijos leido poetui priešintis pasaulio chaosui, disharmonijai išlaikyti gyvą dvasią, šviesią mintį, jausmo galią paversti regėjimo galia sapnuose, atsiminimuose apie gimtuosius namus, tėviškę, brangiausią žmogų – motiną. Prisiminimai, atsinešti iš gimtosios Lietuvos, ir visų išgyvenimų įspūdžiai iškilo kaip kuriančioji jėga, kuri apsaugojo nuo moralinio žlugimo ir dvasinio apakimo bei psichologinio paklydimo baisiuose stalinistinės sistemos labirintuose.

      Dehumanizuotoje aplinkoje, prižiūrėtojų nelaisvėje išsaugoma vienintelė žmogaus nežlugdanti ir nesmerkianti laisvės teritorija – šviesiausia siela, kurią stiprina namų prisiminimai.

      Tokio istorinio laikotarpio chaose gimusi poeto kūryba išsiskyrė savo ypatingu gimtųjų namų, mylimų žmonių ilgesiu bei viltingu žvilgsniu į šviesią ateitį, kuri kažkada dar leis apkabinti senutėlę motiną, pražydusią kaip pavasario obelis, berymančią po langu ir ašarotom, gailiom akim bežiūrinčią į šaltą laukų tolį, užuosti sprogstančių beržų kvapą, paliesti bręstančio rugio varpą, paimti į rankas gimtosios žemės saują.

      Begalinis ilgesys – ne tik skaudžių regėjimų, sapnų, savotiškos meditacijos bei svaiginančių, raminančių minčių šaltinis. Jis palaiko ir paguodžia ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai nustekentą žmogų. Apie namų ilgesį ir nostalgiją A. Miškinis rašė savo broliui: „ <…> aš mačiau alkanų ir nušalusių, pavargusių, buvo momentų, kad ir pats gyventi lyg nebenorėjau; tai vis baisūs dalykai. Bet niekas manęs iki šiol dar neįtikino, kad fizinės kančios yra baisesnės už nostalgiją.“ Tėvynė – tai šilčiausių, žmogiškiausių jausmų bei minčių aruodas, talpinantis savyje daugybę emocijų ir išgyvenimų, kurie ypač juntami būnant toli nuo jos, būnant atskirtam, paniekintam ir išduotam. Išdavystės motyvas „Psalmėse“ tampa vienu skaudžiausių temų, todėl, kad išduoda tautiečiai, ir žmogus tremtyje nebegali pasitikėti kitu žmogumi.

      Nostalgiškas kalbėjimas apie tėviškę išduoda nuolatinės grėsmės nuojautą ir baimę. O skausmingas vienatvės motyvas eilėraščiuose išreiškiamas nerimu, gyvų emocijų grandine, nes baiminamasi, kad Lietuva bus pražudyta ir išduota savų, kaip tai atsitiko pačiam poetui.

      Eilėraštyje ,, Neramūs sapnai“ lyrinio subjekto vidinė būsena skyla į dvi dalis: tai, kas matoma tėvynėje iki tremties – šviesu, gaivu, ramu („Tokia rimtis, kad ant saulužės tako, /Atrodo, net rugiai siūbuot paliaus“); „ <…> tykiai Nemunėlis teka“), tačiau kaliniui lagerio situacijoje net sapne kyla įtampa ir baimė („Einu drebėdams, kad nepastebėtų / akis nereikalinga, netauri“). Lyrinis subjektas net ir tėvynėje nėra saugus, todėl išsako tikrąją vidinės įtampos, tremties ir kančios priežastį:

Dairaus – keliai, atrodo, lyg ne tie čia…

Kas juos nubarstė kruvinom gėlėm…

Už ką jūs išdavėt mane, tautiečiai,

Kentėjimui, klajonėm didelėm?

      Išdavystės motyvas, tampantis skauduliu ir negyjančia žaizda, liudija A. Miškinio asmeninę patirtį. („Krūtinėj liko nuosėda karti“; „Kas bus, jeigu ir vėl tave išduos?“). Lyrinis subjektas – ne išdavikas ir ne parsidavėlis. Tai garbingas, tikintis krikščionis – gėrio, lygybės grožio kūrėjas, kuris nepriima svetimų idėjų ir Dievų. Dėl to pajuntama paties poeto politinė ir pilietinė pozicija: A. Miškinis niekada nepripažino naujos stalinistinės sistemos atėjimo ir valdžios, su kuria koloboravo tautiečiai išduodami savo artimus tam, kad išliktų patys.

      Šiame eilėraštyje ypač aiškiai išryškėja lyrinio subjekto pilietinė pozicija nesilenkti sovietų okupacijai, atėjusiai su ginklu į jo gimtinę bei išplėšusiai viską, kas brangiausia žmogaus sielai: tikėjimą Dievu, gimtąja kalba, idealus, tiesą bei teisę, užgimusią tautoje, šeimoje, žmoguje. Nebūti tėvynės išdaviku, nepasiduoti atėjūnui slibinui, neparklupti prieš jį ant kelių – štai kas svarbiausia poetui. Likti pačiam savimi, atsakingam už savo tautą, jos moralę ir už savo šeimą bei jos garbę yra svarbiau nei lagerio šaltis ir žiauri jo realybė. Būti išniekintam pragaro kančių – tai lengvesnė bausmė, nei būti atstumtam mylimų žmonių:

Ar aš Antikristui galėjau lenktis,

Ar aš galėjau pasielgt kitaip?

Kaip aš tada galėčiau peržengt slenkstį,-

Namai mane paniekintų piktai.

      Moralumą lyrinis subjektas atsineša iš gimtinės, iš meilės gimtai žemei, tradicijų, tikėjimo („Siekiu išbučiuot medinį kryžių“). Kryžius – krikščioniškosios kultūros įvaizdis , kuris kai kuriose psalmių vietose įgauna kitą atspindį – biblinį motyvą – Kristaus nukryžiavimą, kurį simbolizuoja tremties kančia, nelaimė („Bet kryžius virsta tiesiai ant pečių“).

      Kryžius gimtinėje tampa aukščiausių sakralinių vertybių simboliu:

Šventadieniais kryžius gėlėm aptaisę,

Nušvitę bėgome giedot maldų.

      Jis suburia žmones į vieną vietą; su juo eilėraščiuose susiejamas ritualinis laikas: Kalėdos, Sekminės, Velykos.

      Grįžimui į tėvynę lyrinis subjektas pasirenka ypatingą sapno formą, kuri perauga į meditacinį sielos atsiskyrimą nuo išvargusio, paliegusio tremtinio kūno. Sapnas nukelia į tėvynę, kur ,,kažkas laukia, mini ir myli“, kur esi sveikas, sotus, saugus. Šie žodžiai konfrontuoja su tremtyje esančio kalinio padėtimi, pažemintojo, pasmerktojo vidine sumaištimi, kurią naikina kalinio mintys, skriejančios į tėvynę, piešiamą gamtos vaizdais: sniego ir žiedų baltumu, ritualinių švenčių akcentais, jausmų atpalaidavimu – ašaromis, glamonėmis, ilgesiu. Sapnas – vienintelė forma, išlaikanti harmoningą pasaulį. Atbudimas – baimė, grįžimas į skaudžią realybę, kurią bandoma sulaikyti („- Kur tu, brangioji, margam svietužy?“).

     Sapnas apvalo, taurina sielą, nes kalinys įgauna dvasinės tvirtybės, nors akimirksnį atsiriboja nuo pažeminimo, pajunta buvusios žmogiškosios egzistencijos grožį. Lyrinis subjektas gyvena praeitimi, jos prisiminimai – gražiausi jo dabarties momentai. Čia, lageryje, nėra nei Kalėdų, nei kitų ritualinių švenčių, vėl grįžtama į realybę, kuri nusakoma trumpais sakiniais: „Gena į darbą. Kažkas keikias“. Lagerio situacija ir žmogaus nužmogėjimas A. Miškinį paverčia tremties rezistentu, kuris diena iš dienos turi skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo ir visa tai prisiimti kaip pareigą išsakyti pasauliui, teigiant gyvenimą, nuplėšiant okupacinio blogio kaukę, demistifikuojant melą. Sunkiausia ne būti poetu, sakančiu tiesą, bet jos ieškoti ir tokiu būdu nors po daugelio metų atskleisti ją pasauliui.

      Miškinio žmogus išlieka stiprus, nepaisant skausmu alsuojančių jausmų patirties, jis sugeba pamiršti kančias ir eiti dvasinių vertybių išgrįstu didžiuoju gyvenimo keliu („Kančias užmirta tautos pagaliau“) . Tai liudija apie žmogiškąją dvasios pilnatvę bei stiprybę, glaudų ryšį su pasauliu, mokėjimą atleisti net už baisias skriaudas. Tai atsinešama iš tėvų namų, šeimos dvasinės ir krikščioniškosios kultūros, kuri neatsiejama nuo moralaus žmogaus. A. Miškinis „Psalmių“ eilėraščiuose nesigilina į nusikaltėlių psichologiją, o tik įvardija jų veiksmus, kuriamą chaoso, tragedijos nuojautą. Taip sukuriamas apibendrintas, visa apimantis vaizdo universalumas, kuris, anot A. Milerio, suteikia galimybę „platesne koncepcija ir kalbėti ne paprastai apie žmones, o apie Žmogų“, pasitikėjimą juo. Todėl poetas ieško tiesos žmonių pasaulyje, tampa jų žiaurios būties liudininku ir prisiima didelę atsakomybę – papasakoti pasauliui apie nežmogiško gyvenimo situaciją lageryje.

      Gyvenimo siaubas sulaužytoj stalinistinės sistemos asmenybėj nurimsta būnant sakralinėj namų aplinkoj ir šiltame paguodžiančiame motinos glėby. Naktis ir sapnas – du slapti pagalbininkai, leidžiantys atsiskirti žmogaus sielai nuo sunkaus, iškankinto lagerių šalčio, bado ir ligų kūno.

Atklydau mintimi vogčiom ištrūkęs,

Kaip šešuolėlis prislinkau gatve

Pakol žvaigždes pridengęs laiko rūkas,

Pabūsiu, motinėlė, pas tave.

      Tačiau nubudimas, naujas rytas neša ne viltį ar tikėjimą geresne diena, bet sugrąžina į realybę ir atima tai, kas šiuo metu yra brangiausia.

      Tokiu žiauriu NIEKADOS nuskamba atsakymas į motinos klausimą: kada sugrįš mylimas sūnus namo:

Kai mėnulėlis šildys kaip saulužė,

Vidur žiemos pražydindams medžius,

Kai ąžuolai atžels audroj palūžę,

Kai vandenėliai ežeruos išdžius…

      Amžinas lagerių vergas – palaužtas, nebeturintis vilties kovoti, našlaitis… Našlaitystės tema plėtojama liaudies dainų motyvais, kai gamta padeda našlaičiui vargelį vargti, atstoja artimuosius („Mėnuo tėvužis budi per naktužę/ <…> Sietynas brolelis per laukelį lydi/ Į persiuntimo punktus etapus…“). Tačiau lagerio situacijose gamta (kaip liaudies dainose) netampa harmonizuojančia jėga, o našlaitystės tema įgauna politinį atspalvį: našlaitė yra Lietuva, su kuria susiejamos šviesiausios namų vizijos, apie kurias kalbama švelniai ir skaudžiausiai atveriama siela bei išsipasakojama gilia emocija. Itin subtilius jausmus A. Miškinis puoselėjo savo žmonai, kuri liko Lietuvoje su maža dukrele. Viename iš rankraščių yra eilėraštis „Mintis“, dedikuotas žmonai (tai liudija prierašas „Aliai (atsisveikinant)“:

Vai tu mano mielųjų mieliausia,

Aš toliausiai, toliausiai keliausiu.

  

Bet tai nieko. Mintis galingesnė

Ji prilygsta gyvenimo esmę –

Ji ir pančius ant rankų užkausto

Ji prikelia šalį prispaustą

 

Aš lankysiu Tave iš toliausia

Nes tu mielųjų mieliausia

Ar naktis bus ar auštantis rytas

Aš spindėsiu, kaip žvaigždė iškritus.

      ,,Psalmių“ cikle vyrauja statiškas pasaulio modelis, kurio lyrinis subjektas yra žmogus, neįvardijant jo kilmės, išsilavinimo, amžiaus. Aišku viena: lageris yra vieta ,,nuo mažų vaikelių“ iki senų žmonių. Todėl tragiško likimo lyrinis subjektas, išsiskiriantis vidine jėga, jaučiasi turįs didesnę patirtį, atėjusią iš susidūrimo su totalitariniu režimu. Jo patirtis atskleidžia daugelio išgyventą tragediją, todėl ir tampa rūsčiu teismu žmonėms, kaltiems už pasirinktą gyvenimo kelią – kito žmogaus nužmoginimą.

      Nesunku suvokti, kad A. Miškinis itin ilgai ir atsakingai kūrė savo ,,Psalmes“, nes poetas puikiai žinojo, kad šiuo neeiliniu eilėraščių ciklu jis įamžino meno žodyje savo paties ir visos lietuvių tautos, o drauge ir XX a. žmonijos tragišką likimą. Išrašęs ant cemento maišų skiaučių visą savo ilgesį, visą skausmą, visus pokalbius su Aukščiausiuoju ir maldas jam, visą lagerio ir stalinistinės santvarkos žiaurumą, poetas tokiu būdu pasidalino savo asmenine patirtimi su ateinančiom kartom.

      Prisiminimų autoriai visi kaip vienas tvirtina, kad A. Miškinis ir jo kūryba buvo jiems kaip oras, kaip balzamas, kad psalmės, nors jų autorius ir buvo fiziškai silpnas ir nuvargęs, žmones guodė ir palaikė.

      Šiurpą kelia atkurti Algirdo Jakimavičiaus, kartu kalėjusio lageryje, žodžiai, pasakyti A. Miškiniui: „Nepykite, poete, vis tiek gerai, kad jus pasodino. <…> Jeigu jūsų nebūtų pasodinę, tai būtut psalmių neparašę. Dabar mes jas turim“. Ir dar: „O juk visi žinojom – gyvi iš čia neišeisim. Šiandien tu dvėsk, o aš rytoj – toks buvo įstatymas <…> O su Miškiniu kitaip – geriau pats pašalsiu, bet jį reikia saugot“ . Šie žodžiai šiandien nuskamba kaip aukščiausias ir poeto, ir žmogaus įvertinimas: lageryje jį įvertino net ir tie, kurie prarado žmogiškąsias vertybes.

      Algis Tomas Geniušas prisimena: „Man teko nueiti šalia Antano Miškinio beveik visą jo golgotos kelią. Sulopytą bušlatą vilkėdamas, savo likimo kryžių jis nešė kantriai iri kukliai, niekada nedejuodamas, o priešingai savo niekad neišsenkančiu sąmoju ir šviesiu tikėjimu žmogaus kilniu pašaukimu jis kėlė savo bendražygiams dvasią. Kartu su visais jis ėjo dirbt, kur buvo siunčiamas, – negudravo ir neišsipirkinėjo, nebandė prasimušt į lagerio pridurkus, kurie sudarė lagerio administracijos patikimą ir paklusnią nomenklatūrą“. Laiške broliui Motiejui savo intymias mintis jis dėstė šitaip: ,,Vis dar tebetikiu, kad žmogus yra iš Dievo, nors dažnai baisiai sugyvulėjęs. Tatai dar duoda noro gyventi, taisyti save ir daryti įtaką kitiems. Su tautiečiais gyvenu gražiai. Yra žinoma, ir jų visokių, bet daugiausia, kur tik buvau, ką besutikau, vis naudojaus meile ir pagarba…. Nepasakysiu, kad tas laikas visiškai veltui nuėjęs. Pažinau daugelį žmonių (ir iš viso žmogų) ir daugelį tautų, daug ko išmokau, visų pirma atkaklaus patvarumo ir kantrybės. Po didelių hamletiškų galvojimų priėjau išvadą, kad pats svarbiausias dalykas yra dvasios ir sąžinės ramybė bei pusiausvyra, kai esi įsitikinęs savo galvojimo ir veiksmų teisingumu. Tada galva darosi ne tik blaivesnė, bet ir išdidesnė… Ak, gera kartais, kad žmogus dar nesijauti nugalėtojas, kol dar nesišypsai pačia baisiausia šypsena – nugalėto žmogaus. Juk ir vergas negi tas, kuriam pančius uždėjo ir prie galvos pririšo, o tas, kuris ėmė pančius bučiuoti… Kaip ten bebūtų, reikia likti žmogum, nors daugeliu atvejų tai yra gan sunki pareiga, net našta daugeliui“.

      Nei sovietinė stalinistinė valdžia, virtusi pragaro ugnim besispjaudančiu slibinu, nei išdavikai, nei mirties akistata neprivertė A. Miškinio ,,pančius bučiuoti“, nes stipri lietuviška krikščionio siela ir dvasinė tvirtybė pasirodė esanti neįveikiama ir nepalaužiama.

      Poetas išlaikė išdidaus, oraus žmogaus poziciją ir išliko žmogumi nepaisant žlugdančios santvarkos. Tai dar kartą patvirtina trumpas, bet tikrą taurų pasiryžimą likti žmogumi iki mirties atskleidžiantis eilėraštis ,,Sibire“, dedikuotas likimo draugui Antanui Dambrauskui:

Jei čia mirsim, tai mirsim kaip žmonės – gražiai:

Už tėvynę, už tiesą ir laisvę.

Mūs kelian veidmainiai neužklys, neužeis –

Jie kraujo nekalto prilaistė.

Mes pakelsim kančias ir kaitras, ir speigus!

Bet labiau nei nuo šalčio mes drebam,

Kad išliktų taurus ir garbingas žmogus,

Jis, nešiotojas dieviško prado.

Jei kas grįšim, tai grįšim kaip žmonės – gražiai,

Pavasariui griaudžiant aplinkui.

Mūsų niekas daugiau nebeskriaus, neįžeis…

Ir atleisim saviems kaltininkams.

      Prislopindamas savo skausmą, neiškeldamas jo virš kitų, A. Miškinis kalbėjo ir trečiuoju asmeniu: čia jis toks pat kaip ir kiti – gyvena lagerio pragare, kurį gali pamiršti tik sapne, kur išnyksta realus laikas ir erdvė, o sapnas virsta stereotipiniu: gimtojo krašto gamta, namais, šviesiu Tėvynės paveikslu – viskuo, kas toli nuo tremties gimtinėje, Lietuvoje, kas, matyt, ir padėjo poetui išgyventi nebesuvokiamose dūžtančio pasaulio formose, kuriose kinta ir Dievo kūrinio – žmogaus – pavidalas. ,,Psalmėse“ jis – žvėris, siaubūnas, bet neatstumtas Dievo, nes Dievas myli ir laimina kiekvieną – net ir didžiausią nusidėjėlį. Dialogai su Dievu primena paskutinio teismo giesmes, tačiau mirties riba nėra svarbi, nes daug svarbesnis yra žemiškasis gyvenimas, kuriame žmogaus prigimtinė teisė – gyventi pagal žmogiškumo dėsnius. Blogio galia nėra amžina, ji turi baigtis. Tuo ypač tikėjo poetas, net žiauriausiomis sąlygomis vykdęs savo misiją – jausti, priimti savin pasaulį ir – kurti. Čia jis pasireiškė kaip tikrasis neoromantikų programų skelbėjas: „Laikymasis su savaisiais, su savąja kultūra ir valstybe buvo jo tiesioginė kaip kūrėjo – piliečio pareiga“. Anot Ž. P. Sartro, „žmogaus vertė yra ne jo prigimtis, bet jo laisvė“.

 

Žmogus ir Dievas egzistencinėje siaubo akivaizdoje

 

      Sibiro mirtininkų lageriuose poetas suvokė, kad žemėje nėra tokios institucijos, kuri ištiestų pagalbos ranką šios nelaimės ir siaubo ištiktiems žmonėms, todėl beliko vienintelė viltis – Dievas, kaip amžinas tiesos nešėjas, kaip Angelas sargas, kuris, apšviesdamas žmogų savo dangiška šviesa, gali išvesti iš ,,tragiškos vergijos“ ir parodyti ,,prašvintantį rytojų“. Dėl to visai neatsitiktinai A. Miškinis pasirinko būtent raudos, giesmės, maldos žanrus, sujungdamas juos į vientisą nuoširdų atgailos, maldavimų, tiesos ieškojimo, klausimų ir atsakymų ciklą – psalmes. Lyrikoje psalmės žanro kūriniu išreiškiamas meldimo, padėkos ar šlovinimo motyvas. A. Miškinio „Psalmės“ kai kuriais motyvais priartėja prie Senojo Testamento biblinių psalmių. Bendravimui ir kreipimuisi į Aukščiausiąjį yra paskirtos septynios ciklo psalmės. Visos jos – tai graudūs maldavimai, kreipimaisi ir dialogai su visa valdančiu dangaus ir žemės karaliumi.

      Pirmajame ciklo eilėraštyje ,,Rūpintojėlių Lietuva“ kreipiamasi į Aukščiausiąjį („O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau“), kaip į paskutinę viltį, kurios maldaujama išvesti iš kančių ir vergijos. Tai primena šv. Mišių giesmę, kurioje šaukiamasi pagalbos, nes pragaro vartai jau atsivėrė žemėje:

Baisus devyniagalvis mus užklupo

Ir švaistosi gaisrais, kerštu, mirtim…

   Aliteracijos principu (eilėraščio posmuose kartojasi garsai r, s, š, ž ) sukuriamas šaižumo, pykčio, nesuvaldomos jėgos įspūdis, taip įvedant į aukščiausią kulminacinį tašką – nevilties, baimės ir nusivylimo momentą. Per užuominas apie Bibliją sukuriamas žemės, virtusios pragaru, vaizdas: baisus devyniagalvis švaistosi mirtim, pragaras atsiveria arti, krauju išmintos pėdos, gedulas apėmęs laiko, užplovė mus bedievių nerštas.

      Pirmasis ciklo eilėraštis virsta vidiniu monologu ne laukiant atsakymo, bet tikintis pagalbos, kad Dievas išgirs nevilties šauksmą. Dievo balsas lieka nebylus, bet išklausantis žiaurią gyvenimo tikrovę iš lyrinio subjekto lūpų, kurios kalba ne vien tik už save. Ypatingai juntamas lyrinio subjekto susiliejimas su savo gimtąja, nuskriaustąja tauta:

O Dieve, Dieve, didis Rūpintojau,

Išniekinti mes šaukiamės Tavęs –

Parodyk mums prašvintantį rytojų

Ir iš vergijos tragiškos išvesk.

      Tokioje situacijoje lyrinis subjektas tampa atsakingas ir už kitus – ne tik už save patį. Dėl to kreipiasi į Aukščiausiąjį mes vardu ir prašo palengvinti visų, esančių tremtyje, kančias. Ieškantiems tiesos žmonėms Dievas tampa aukščiausia pasąmonės, vilties ir išsigelbėjimo forma:

Jei Dievas didis Tu bei Rūpintojas,

Kurs ir žvaigždynų apregi kelius,

Išveski mus į švintantį rytojų

Iš slibino nasrų, iš sopulių.

      Baimės, skausmo, netekties ir viską naikinančios sistemos akivaizdoje žmonės jaučia bendrumą ir nusižeminę puola Aukščiausiajam po kojų. Šiame eilėraštyje žodis Rūpintojas įgyja dvi reikšmes: pirmojo posmo pradžioje Rūpintoju vadinamas Dievas. Taip sujungiami Dievo, kaip transcendentinės formos, ir Rūpintojėlio, kaip žemiškosios būties krikščioniškosios išraiškos, pavidalai į vieną, išryškinant žemiškojo ir dangiškojo pasaulio ribų išnykimą siaubo akimirką, kai tiesiogiai išsakomas kreipimasis bei pagalbos šauksmas. Paskutiniame posme Rūpintojėliui suteikiamas konkretus pavidalas, įkomponuojant jį į gimtinės peizažą: Lietuva – Rūpintojėlių kraštas. Nė viena tauta pasaulyje neturi tokios Dievo simbolikos, kuriai suteikiami ypatingi semantiniai kančios, atpirkimo simboliai. Rūpintojėlių Lietuvos neaplenkė istorinė realybė – tremtis ir okupacija. Dėl to Rūpintojėlis tampa visos lietuvių tautos simboliu, kuris lenkiasi prieš kitą Amžinąjį Teisingumą – Dievą, kad tas sustabdytų žmonių sužvėrėjimą bei apsaugotų visa, kas šventa. Atsiranda viešas protestas prieš okupantų agresiją, abejonė dėl ateities bei išlikimo, kurį nulemia piktavalio žmogaus siautėjimas:

Nežinom, kiek likimas bus nulėmęs

Ir kiek terios mus įžūli gauja;

Kapai išniekinti bus ir emblemos,

Ir dieviškas paveikslas žmoguje.

 

Tu išklausyk baisiausio mūsų riksmo,

Kitaip daug sielų nekaltų pražus <…>

  1. Baltakis ,,Psalmes“ yra pavadinęs tautos kančių metraščiu, o R. Tūtlytė – asmenybės dvasios drama pokario pragare. A. Miškinio dramatiški išgyvenimai ir sukrėtimas, kilęs lagerio pragare, susišaukia temų artumu su partizanų kūryba, kurioje išryškėja tie patys vienos akimirkos, vieno fragmento, abejonių ateitimi, siaubo, kaip elgiamasi su žmogumi ir tauta, motyvai.

      Eilėraštyje ,,Pasaulis be Dievo” tarsi duodamas atsakymas, už ką kenčia žmogus: už savo gyvulišką prigimtį ir bedieviškumą, tikėjimo neturėjimą ar savavališką jo netekimą, pasiduodant žemesniesiems savo norams ir instinktams, tarnaujant stalinistinei ideologijai (Šėtonas jį piktais nuodais apriejo, / Aptemdė protą, širdį ir akis…). Žmogus savo noru atsisakė sielos ir išsižadėjo Dievo (Nuo amžinybės pats jis atsisakė), o lyrinis subjektas tampa tarpininku, stovinčiu ant viduriniojo laiptelio – tarp Dieviškosios jėgos ir nudvasinto pasaulio dabarties. Jis tampa stebėtoju, todėl čia nebėra bendrumo jausmo, nes moralumas nesitapatina su niekšiškumu (lyrinis subjektas kalba trečiuoju asmeniu). Lyrinis subjektas kalba Dievui apie žūstančią žmogaus sielą ir apie dieviškumo bei tikėjimo apsireiškimo neišvengiamybę tam, kad būtų išgelbėtos naujai konstruojamame pasaulyje degraduojančios ir mirštančios gyvų žmonių sielos. Viename laiške broliui Motiejui A. Miškinis iš tremties rašė: „Šiaip jau pasaulis <…> ne tik sukolektyvėjo, bet ir suateistiškėjo. Tai tegu jis ir džiaugiasi, prisigaminęs mašinų, traktorių, lėktuvų ir vandenilinių bombų. Bet ir jis nebesidžiaugia, nes jau atėjo laikas šiaip ar taip pagrindinius klausimus išspręsti“. Man rodos, kad sumaterialėjusi ir suateistėjusi Europa bijo mirti ne tik dėl svetimų, bet ir dėl savų idealų“.

      Žmogiškumas ir tikėjimas ,,Psalmėse“ tampa neįkainojamomis vertybėmis, kurios tampa pagrindinėmis kovos formomis priešinantis prievartai ir smurtui. Ypatinga padėka už tikėjimo dovaną, kaip stiprią ir blogį nugalinčią jėgą žmogaus sieloje, nuskamba eilėraštyje ,,Regėjimas“. Čia ypač artimas Išganytojui pasirodo lyrinis subjektas, kuris visa savo esybe tiki ir yra dėkingas už galimybę tikėti ir būti palaimintam Aukščiausiojo šioje absurdiškoje, triuškinančioje žmogų realybėje:

Parpuolu alpdamas po Tavo kojų,

Ir balsas mano girdimas danguos.

Su džiaugsmo ašarom karštom dėkoju,

Kad ateini rūsin mane paguost.

      Kaip didžiausia pagarbos ir padėkos Aukščiausiajam išraiška yra atsiklaupimo motyvas, kuris išryškina ne tik krikščioniškąją pasaulėjautą, bet ir žmogiškąją pagarbą, toleranciją, išsiugdytą tėvų namuose ir išsaugotą net ir šiurpiausiomis gyvenimo akimirkomis. Taip atsiveria ne tik krikščioniškoji pasaulėvoka, bet ir nacionaliniai lietuvio bruožai – ramybė, santūrumas. A. Miškinio ,, Psalmių“ lyrinis subjektas, liudydamas gyvenimo bendrumą su Dievu (<…> Tu – Išganytojas, Tave pažįstu – / Gyvenimas Tu, kelias ir tiesa.), klaupiasi prieš Motiną, Dievą, kryžių. Tai kreipia jo mintis į kažką labai brangaus. Tokiu būdu atsiveria individuali lyrinio subjekto istorija ir situacija, atskleidžianti asmenybės tapsmo, tapatumo bei retrospektyvaus pasakojimo perspektyvą: tik tikintis ir Dievo žodžio besilaikantis žmogus gali atsiliepti į jo meilę, maldą, kas nulemia ir jo nusižeminimą maldos žodžiais išdrįsti kreiptis Aukščiausiojo užtarimo, kaip didžiausios gyvenimo dovanos, kurios reikšmę suvokti galima tik tada, kai žmogus priartėja prie Dievo (Tu man paguoda ir viltis didžiausia <…>). Lyrinio subjekto situacijoje leidžiama suprasti, kad jo santykis su Dievu nėra atsitiktinis ir prisimenamas tik ekstremalioje situacijoje. Malda ir kreipimasis į Dievą yra ir tautos tikėjimo bei dvasinės kultūros ženklas, liudijantis teisingą žmogaus gyvenimą, visų pirma – broliškos meilės įsakymo vykdymą. A. Miškinis pripažįsta, kad žmogus dažnai nesugeba tinkamai pajusti ir įvertinti dvasinio gyvenimo, kas veda prie egzistencinės degradacijos, visiško nesupratimo apie pasaulio harmoniją ir tikėjimo teikiamos paguodos. „Psalmių“ maldavimų tekstai yra liūdni ir nostalgiški, nes siejami su išsiskyrimo, mirties, kančios motyvais, tačiau A. Miškinio pasirinkta giesmės, maldos žanro forma suteikia viltį ir ramybę, nes tikimasi dieviškosios palaimos ir ramybės , kuri yra kitokia – Dievas nepasišalina nuo žmogaus. Juk ir atsisveikinimo kalboje Jėzus savo kalbą baigia tipišku žydų atsisveikinimu: Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę, tačiau iš karto prideda: Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Taigi „Psalmių“ lyrinis subjektas reflektuoja su tokiu pasauliu, kuriame iš Dievo ramybės ir meilės žmogui grįžta viltis ir tikėjimas harmoningu pasauliu, kur žmogus yra mylimas Dievo kūrinys. Todėl eliminuojama bet kokia kerštavimo galimybė (Atsižadu ir keršto, ir puikybės <…>). Norima pabėgti nuo slogių nuotaikų, pasitelkiant tikėjimo galią, nugrimztant į savo paties mintis, psichologiją, tačiau niekad nepamirštant savo baisios padėties lagerio aplinkoje.

      Lyrinis subjektas čia tarsi pasipriešina visiems, kurie buvo minimi eilėraštyje „Pasaulis be Dievo“. Jis – kūrėjas (Ir pašnibždom kamputy psalmes giedu, / Ir klausosi kalėjimas kurtus), šviesi asmenybė, palaiminta tikėjimo, maldos, sutvirtinta ramybės, šviesos nešėjas tamsiuose kalėjimo rūsiuose. Taip metaforiškai perteikiama kūrėjo – poeto misija šiurpioje istorinėje realybėje – nešti tikėjimą ir viltį, teisingumą bei dvasinę tvirtybę bendro likimo žmonėms: nesvarbu, kur būtų lyrinis subjektas, nesvarbu, kad ,,šaltas rūsys‘‘ ir tamsa aplink. Jo žodžiai tik įrodo, kad tikėjimas – visagalis išganymas, dėl to nei pančiai, nei storos mūro sienos, sargyba aplinkui, grotos negali sustabdyti nuoširdaus krikščioniškojo tikėjimo, nes Dievas yra pačiame žmoguje, jo sąmonėje, jo mintyse. Dievas – ne stabas, kurio nematantys silpnavaliai praranda tikėjimą ir palūžta arba sugeba šventą Dievo atvaizdą paversti materialia meno forma:

Vieniems – tik stabas tu. Kiti vežiosis,

Puoš muziejus menu iš praeities.

O man tu simbolis kančios didžiosios,

Prisikėlimo, įveiktos mirties.

      Dažnai lyrinio subjekto kreipimasis į Dievą, į Visagalį perduodamas kaip maldavimas (Dieve, padėk; Dieve, išklausyk), o kartais kaip pasąmonėje iškylantis skaudus priekaištas su daugybe retorinių klausimų: Kodėl taip kenčia žmonės? Kodėl skirta tokia dalia? Kodėl Viešpats nieko nedaro, kad išgelbėtų ir išvestų savo tikinčiuosius iš Sibiro šalčio ir mirties gniaužtų? Atrodo, kad tokiomis akimirkomis susvyruoja tikėjimas Dievo teisingumu, nes juntamas lyrinio subjekto nepasitenkinimas esama tikrove ir keliami filosofiniai egzistenciniai klausimai: kodėl kenčia be kaltės kalti? Kodėl Aukščiausiasis tai leidžia? Tada į žmogų prabyla atviras ir griežtas ,,sąžinės balsas“: pasigirsta užkoduotas balsas to, kuris valdo viską šiame pasauly (byloja sąžinės dangaus balsu). Iš aukštybių atsiliepęs Dievo balsas pasiekia žmogų, pateikdamas savotiškus atsakymus ir kaltinimus už tikėjimo silpnumą, apsimetinėjimą ir veidmainiavimą, artimo išdavystę, puikybę ir tai, kad krikščioniškumo pamatus ir dogmas sugriovę patys žmonės, ypač tikintieji, kurie tapo sovietų valdžios parsidavėliais:

Žmogus nupuolė taip žemai, kad gėda

Vadint jį žemėj Dievo kibirkštim –

Kaipo žuvis kad žuvį brolį ėda,

Vaikų krauju jo pirštai suteršti.

      Sąžinės balsas yra baisiausia bausmė kiekvienam žmogui. Tik jis vienas gali nuteisti ir atleisti, paguosti ir nubausti. Ypač tokioje siaubo ir mirties akivaizdoje sąžinė tampa rūsčiu priekaištu, primenančiu apie pamintą žmogiškąją ir krikščioniškąją moralę:

Ar jūs nebuvot godumu paklaikę

Pasitikėjimu savom jėgom?

Ar Dievą Gyvąjį širdy išlaikėt,

Ar tenkinotės vien tik apeigom?

  1. Miškinis aiškiai priartėja prie bibliškojo prado, prie dešimties Dievo įsakymų, kuriuos sulaužę visi bus pasmerkti pragaro kančioms. Tikėti ir turėti vieną Dievą reiškia mylėti artimą – kaip patį save. Vadinasi, atsiduoti ir pasiaukoti gėrio valiai, už kurią vėliau bus atlyginta. Bet kenčianti tauta traktuojama kaip silpnadvasė, kaip išpuikusi savo turtais ir apsimetinėjimu, kaip nevertinanti to, ką turėjo netolimais prieškario laikais:

Graudu, kad jūs per greitai užsimirštat

Ir šaukiatės manęs tik parblokšti.

Aš jums dar tiktai parodžiau savo pirštą,

Bet nebijokite, kas dar ištiks…

      Grasinantis Dievo balsas nuskamba kaip aukščiausia pasaulyje bausmė žmonijai už visas nuodėmes prieš Dievą ir prieš artimą. Sąžinės balsu į žmogų prabylantis Dievas griežtas, bet kartu ir suteikiantis viltį, teisingas. Jis žino, kad:

– Juk žemėj viskas mainos ir trūnija,

Nelieka niekas niekas pastovus.

Ir šiai supūti leisiu tironijai

Nežiūrint jos raketų, bombų ir laivų.

      Vilties šviesa nuskamba Dievo žodžiai, nešantys tikėjimą geresniu rytojumi ir šviesesniu ateities kartų gyvenimu. Nes ši, kenčiančioji, karta jau yra sulaužyta morališkai ir fiziškai, išniekinta, suluošinta ir palikta be mažiausios vilties lašelio išlikti, išlaikyti žmogiškąjį pradą bei orumą, paskandinta svetimtaučių atėjūnų ideologijoje. Patyrusiems blogį bus atlyginta (Evangelijoje yra kalbama apie Išganytojo atėjimą ir pasaulio atsinaujinimą). Kalbama apie sielą, dvasinį prisikėlimą – tuo A. Miškinis labiausiai išsiskiria iš kitų poetų. Tai yra jo žmogiškosios pasaulėžiūros apoteozė, o kartu ir krikščioniškosios moralės įprasminimas, estetinė pozicija, iškelianti žmogiškumą kaip aukščiausią vertybę, kuri gyvenime susiejama su kitomis vertybėmis.

      Keletas A. Miškinio psalmių primena maldą, nes kenčiančiam žmogui malda yra dvasinis apnuoginimas, skausmo pančių numetimas nuo gležnų pečių, ant kurių žiauri kasdienybė uždėjo sunkų kryžių. Dievui visada išsakoma tai, kas aktualiausia, kas labiausiai slegia širdį. Dėl to kiekvienas žodis yra svarbus ir apgalvotas. Religingumo aspektą A. Miškinio „Psalmėms“ suteikia beveik pažodžiui kartojami maldos „Tėve mūsų“ žodžiai: O! Tėve Mūsų, / Kurs Esi Danguos <…>. Tiesioginiame kreipimesi į Dievą skamba stiprus ir skausmingas lyrinio subjekto balsas, kuriam rūpi tautos likimas, persunktas fizinės kančios:

Ant sopulių mums kraujas sukrekėjo,

Pašiurpo nuo tylėjimo grubaus.

O Viešpatie, ar jau tikrai reikėjo

Mums šitaipos paniekint ir nubaust?

      Šis motyvas primena Kristaus nukryžiavimą, tik Kristaus vietoje atsiduria totalitarinio režimo auka – lagerio siaubui pasmerktas žmogus. Poetui skaudžiausia jame žudanti dvasinė mirtis ir degradacija:

Žmogus – tai pabaisa, kada nuslysta

Ir apsireiškia visiškai nuogai.

Ten karceriuose inkščia sifilistai,

Ten prostitutės draskosi nagais.

 

Ten mažamečiai lytiškai iškrypę,

Baisiausiai keikias – kas dar bus?

Kažkas iš proto kraustos, kaukia, trypia,

Graibydamas pirštais geležies virbus…

      Jei ateinančio Dievo paveikslas piešiamas šviesiom spalvom ir mintim, tai lagerio tikrovė vaizduojama pasibaisėtina: žmogus yra puolęs, atsisakęs tikėjimo, neatgailaujantis, toliau darantis nuodėmes, virtęs arba paverstas žvėrimi (Mačiau aš jį šėtono nugalėtą / Jį be tikėjimo ir atgailos, Mačiau koks archibestija jisai <…>). Stalinistinė santvarka pavertė žmogų sraigteliu, vergu, gyvuliu, kuriam neberūpi niekas, o žiauri gyvenimo realybė drasko jo sielą, užvaldytą šėtono:

Žmogus, netekęs visko, išbadėjęs,

Keiksmais dar spjaudos ir kraujų skrepliais;

Jau nebėra nė trupinio idėjos –

Už duonos riekę žarnas tau paleis…

 

Už duonos žiauberį, už lėkštę kruopų

Arba už spirito lašus kelius

Jis atiduos ir pražūčiai Europą, Ir ištrėmimui jūsų vaikelius.

<…>

Nes taip jau jis labai žemai nusmukęs,

O prisikelti pats nepajėgus.

<…>

Suniekint kas pajėgs šėtonui snukį,

Kad keltųsi atgimstantis žmogus?

      Eilėraštyje „Žmogus iš vidaus“ lyrinis subjektas tampa žiauraus žmonių nužmoginimo ir degradacijos liudytoju. Tai atviriausias ir baisiausiom spalvom „Psalmėse“ nutapytas žmogaus paveikslas. Iš arti matomas pragaras, į kurį pateko žmonės, sukūrė pabaisas, tačiau visa tai matantis lyrinis subjektas pakyla aukščiau realybės:

Man suteikė likimas retą progą

Pažvelgt į sielą žmogui iš arti…

Ir kaip širdis iš nuogandžio nesprogo?

Krūtinėj liko nuosėda karti.

      Iš tokių paveikslų A. Miškinis ,,Psalmėse“ kuria chaosą, pakrikusį pasaulį, žmogų, virtusį pabaisa „iš išorės“ ir ,,iš vidaus“ arba šešėliu, nieko nereiškiančiu lagerio numeriu toje aplinkoje, kurioje vertybės nebetekusios prasmės, o pasaulis – be harmonijos, jame mažai dvasingumo, kuris yra lietuvių tautos tradicinis gyvenimo būdas, o jo aukščiausia išraiškos forma yra Dievas. Žmogus yra klajūnas – kenčiantis, paniekintas, atskirtas nuo gimtinės ir mylimų žmonių. Poetui ,,klaiku“, todėl suvoktą istorinę realybę, kurią išgyvena pats savyje, turi išsakyti visam pasauliui. Tas pasaulis tremtyje buvo jo likimo žmonės, kurie jau lageryje įvertino „Psalmių“ unikalumą už stalinistinį režimą triuškinančią žodžio jėgą. „Psalmių“ tekstus kaliniai išmokdavo atmintinai, jos plito į tolimiausių stalinistinio režimo lagerių kampelius, ėjo iš lūpų į lūpas. Miškinių sodybos – muziejaus muziejininkė Rima Gaidienė pasakoja, kad Zarasų rajone Užėniškių kaime gyvenusi Adelė Gaidienė, kalėdama Kazachstano lageryje, buvo atmintinai išmokusi keletą psalmių. 

   Miškinis poetiniu žodžiu prabyla apie tikėjimą, primindamas apie žmogaus vertybes, ir viliasi, kad žmogus negali išlikti moralus be Dievo, krikščioniškųjų vertybių, taip išreikšdamas protestą prieš tuos, kurie prievarta išstūmė Dievą iš žmonių gyvenimo ir širdies. Lenino pradėta ateistinė ideologija Sovietų Sąjungoje buvo nukreipta prieš tikėjimą ir žmogų, bet poetas ,,Psalmėse“ akcentuoja, kad susiformavęs lietuvių tradicinis tikėjimas gelbėja žmogų pačioje baisiausioje istorinėje realybėje, veda šviesos, žmogiškumo ir pilietiškumo keliu į tiesą, išsilaisvinimą ir nepriklausomybę, kurią jis išreiškė taip: Ir vis dėlto aš esu labai laimingas, kad neturėjau progos dainuoti vergiškų dainų.

      Taigi „Psalmės“ atveria visiškai kitokį, neįsipareigojusį jokiai ideologijai, tik savo vidinei tiesai ir žmogiškumo teigimui poetą. ,,Psalmės“ išreiškė poeto vidinę dramą, patirtą lagerių pragare, ir atskleidė vertybes, kurias A. Miškinis puoselėjo gyvenime ir teigė kūryboje, pasmerkdamas pasaulio moralinį skurdą ir dvasinę degradaciją, nesitaikydamas prie stalinistinės ideologijos.

      Tyliuoju rezistentu jis išliko net ir būdamas lojalus sovietinei valdžiai, kai rašė antisovietinius eilėraščius, kuriuos slėpė arba paskaitydavo draugams. Vidinis moralinis apsisprendimas išliko nepakitęs visą gyvenimą.

      Santykį su pasauliu ir moralumą poetas išlaikė, remdamasis krikščioniškąja pasaulėjauta ir žmogiškąja prigimtimi, neleidusia prarasti žmogiškumo net ir pačią dramatiškiausią gyvenimo akimirką ir tokiu būdu priešintis sovietinei ideologijai. A. Miškinis – poetas, kurio kūryba (atmetant deklaratyviąją sovietinę) turi didelę išliekamąją vertę, o moralinė poeto pozicija negali kelti abejonių dėl kolaboravimo.

Literatūra

  1. Miškinis A. Arti prie žemės. – Vilnius, 1963.
  2. Miškinis A. Eilėraščiai. – Vilnius, 1960.
  3. Miškinis A. Rinktiniai raštai. T.1. – Vilnius, 1991.
  4. Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. – Vilnius, 1989.
  5. Tūtlytė R. Antanas Miškinis. Monografija. – Vilnius, 1997.
  6. Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. – Vilnius, 2007.
  7. Dambrauskas A. Viskas praeina. – Vilnius, 1991.
  8. XX amžiaus lietuvių literatūra. – Vilnius, 1994.
  9. Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. Akademinio kurso paskaitos. – Vilnius, 2007.
  10. Satkauskytė D. Lietuvių neoromantikų poezija. – Vilnius, 2001.
  11. Sprindytė J. Lyrizmas šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Stiliaus aspektas. – Vilnius, 1989.
  12. Subačius R. Dramatiškos biografijos. Kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai. – Vilnius, 2007.
  13. Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius, 1991.
  14. Pasaulio lituanistų bendrija. Priklausomybės metų (1940-1990) lietuvių visuomenė: pasipriešinimas ir / ar prisitaikymas. – Vilnius, 1996.
  15. Kavolis V. Civilizacijų analizė. – Vilnius, 1998.
  16. Naujasis Testamentas [iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas]. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006.
  17. Donskis L. Rubrikos: Visuomenė: Komentarai ir pokalbiai. – Vilnius, 2008.
  18. Arendt H. Totalitarizmo ištakos. – Vilnius, 2001.
  19. Krivickas B. Lietuvių literatūros skaitiniai 12 klasei. – Kaunas, 1996.
  20. Areška V. Lietuvių tarybinė lyrika. – Vilnius, 1983.
  21. Kmita R. Lietuvių poezijos modernėjimas sovietmečiu. – Literatūra, 2006.

Dar žiūrėkite: Psalmės.mp3, Antano Miškinio lyrika.mp3, Antano Miškinio istorijos lūžiai.mp3, Pasakojimai.mp3

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: