Išplėstinis planas ir tekstai

Kalbejimo iskaita

I teksto pavyzdys pagal išplėstinio plano formą 

(2014-2015 m.m.viešojo kalbėjimo įskaita)

  1. Temos pavadinimas – Kaip vaizduojama emigranto dalia XX a. II pusės ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.
  2. Sąvokos/raktiniai žodžiai – emigrantas, išeivis, monotonija, šiuolaikinis rašytojas, pokario kartos rašytojas.
  3. Probleminis klausimas – Kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas?
  4. Pagrindinė mintis – Nors literatūroje apie emigrantus, kurią skiria visas amžius, yra panašumų, tokių kaip patiriama beprasmybė ir monotonija, tačiau tada ir dabar vaizduojama išvykusiųjų iš tėvynės dalia skiriasi kalbant apie santykį su tėvynę ir emigracijos priežastis.
  5. Įžanga – Dar senovės graikų dramaturgas Euripidas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir emigrantai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos minusų, kasmet šis procesas tik didėja. Emigranto dalia literatūroje buvo aptariama tiek XX amžiaus II pusėje, tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas.
  6. Dėstymas:

1 pastraipos teminis sakinys – Palikus tėvynę yra susiduriama su kasdienybės rutina.

  1. Argumentas: Emigrantai dirba sunkius ir nuobodžius darbus.
  2. Argumentas: Tiek XX amžiaus II pusėje, tiek dabar aprašomas emigrantas bando įprasminti savo egzistenciją.
  3. Argumentas: Seniau ir dabar emigrantai svetimoje šalyje išgyvena beprasmybę.

Dalinė išvada – Taigi tiek XX amžiaus antros pusės, tiek ir mūsų dienų rašytojai emigrantą vaizduoja kaip atsidūrusį kasdienybės monotonijoje.

2 pastraipos teminis sakinys –  XX amžiaus antrosios pusės kūrėjas emigrantas dar išsaugojęs tautinę savimonę, tuo tarpu dabartiniais laikais vaizduojami veikėjai, bandantys atsikratyti savo kilmės.

  1. Argumentas: Pokario rašytojai emigrantai savo kūryboje nepamiršta Lietuvos.
  2. Argumentas: XX amžiaus II pusės emigravusiems poetams artima lietuviška kultūra.
  3. Argumentas: Šiuolaikinio rašytojo vaizduojamas emigrantas gėdijasi savo kilmės.

Dalinė išvada – Taigi XX amžiaus II pusės ir dabartinėje literatūroje emigrantų santykis su tėvyne yra skirtingas.

3 pastraipos teminis sakinys – XX amžiaus II pusėje daugelis žmonių, priešingai nei dabartiniais laikais, emigrantais tapo ne savo noru.

  1. Argumentas: XX amžiaus II pusės istorinės aplinkybės lėmė prievartinę kultūros žmonių emigraciją.
  2. Argumentas: Emigranto dalia XX amžiaus II pusės literatūroje skaudi ir žiauri
  3. Argumentas: Šiais laikais žmonės emigruoja siekdami geresnės karjeros.

Dalinė išvada – XX amžiaus antroje pusėje emigrantų  dalia buvo skaudi dėl prievartinio tėvynės palikimo, o šių laikų prozoje emigrantai vaizduojami kaip savarankiškai išvykę iš savo šalies.

  1. Apibendrinimas / Išvados – Apibendrindamas (-a) norėčiau pasakyti, kad emigracija literatūroje aktuali buvo tiek XX amžiaus II pusėje, tiek ir šiuolaikinių rašytojų kūryboje. Išeivio dalia visada vaizduojama jautriai, nes tai skaudi ir aktuali tema. Nors literatūroje apie emigrantus, kurią skiria visas amžius, yra panašumų, tokių kaip patiriama beprasmybė ir monotonija, tačiau tada ir dabar vaizduojama išvykusiųjų iš tėvynės dalia skiriasi kalbant apie santykį su tėvynę ir emigracijos priežastis.

Nurodomi informaciniai šaltiniai.

RIŠLUS TEKSTAS

          Dar senovės graikų dramaturgas Euripidas sakė: „Didžiausia nelaimė ― savosios tėvynės netekti“. Šią nelaimę patiria ir emigrantai, išvykdami iš tėvynės. Prarasdamas gimtąją šalį, kartu netenki ryšio su sava kalba, kultūra, žmonėmis ir aplinka. Nepaisant emigracijos minusų, kasmet šis procesas tik didėja.  Emigranto dalia literatūroje buvo aptariama tiek XX amžiaus II pusėje, tiek aprašoma ir šiuolaikinių rašytojų. Savo kalboje apžvelgsiu, kuo panašus ir kuo skiriasi XX amžiaus II pusės ir dabartinių rašytojų vaizduojamas emigrantas.

          Pirmiausia, palikus tėvynę yra susiduriama su kasdienybės rutina. Emigrantai išeivijoje priversti dirbti sunkius, nuobodžius darbus tam, kad išgyventų ir įprasmintų savo egzistenciją. Taip nutiko ne vienam XX amžiaus žmogui. Ypač antroje amžiaus pusėje, kada padidėjo emigracijos banga dėl pasaulinių karų, komunistinio ir fašistinio režimų. Dalis žmonių dėl patiriamų SSRS bei Vokietijos okupacijų  priešinosi aktyviai: prieš Sovietų Rusijos valdžią lietuviai kovojo tapdami partizanais, o prieš okupantus nacius – rengdami 1941m. birželio sukilimą. Likusieji kovojo pasyviau: boikotuodavo okupantų rengiamus mitingus arba turėdavo emigruoti, palikti tėvynę ir prisitaikyti gyventi svetur, kur laukė sunkūs darbai ir niūri kasdienybė. Tokioje situacijoje atsidūrė ir didžiausias lietuvių literatūros novatorius, išeivijos rašytojas Antanas Škėma. Nesiryždamas prisijungti prie antisovietinių partizanų, 1944m. rašytojas pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV, kur dirbo lifto aptarnautoju. Pagrįstas paties patyrimais išeivijoje išėjo A. Škėmos intelektualinis ― psichologinis romanas „Balta drobulė“. Pagrindinis veikėjas ― Antanas Garšva ― menininkas, emigravęs į JAV.  Kaip  ir pats autorius, Garšva dirba jam nemielą, nuobodų darbą. Keltuvininko pareigas jis prilygina „Sizifo darbui“. Romane įtikinamai perteikiama išeivio iš kitos kultūros patirtis bei būsenos problemos. Ankšta lifto erdvė ir nuolatinis ritualas ― viešbučio svečių kėlimas liftu („Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“) Antaną priverčia jaustis kaip vegetuojančią šinšilą. Kiekviena diena jam yra lyg rutina, tas pats ritualas: keltis. ėjimas į viešbutį, persirengimas liftininko uniforma ir darbas nuo ryto iki vėlaus vakaro. Vis dėl to, darbas tarytum įprasmina Antano būtį, jis turi priežastį dėl ko kas rytą keltis. Tačiau labiausia jam padeda išgyventi, atrasti save – kūryba, todėl Garšva rašo eilėraščius. Patiriama niūri kasdienybė ir noras svetimoje šalyje surasti savo vietą nesvetimas ir šiuolaikinės rašytojos Aušros Matulevičiūtės debiutinio novelių romano „Ilgesio kojos“ herojė Inesa.  XXI amžiuje žmonės dažnai emigruoja ne dėl istorinių aplinkybių, bet siekdami susikurti geresnį gyvenimą. Pati A. Matulevičiūtė jau dvyliką metų gyvena Prancūzijoje, todėl puikiai perteikia emigrantų dalią. Rašytoja teigia, kad emigracijoje „jautiesi svetimas“. Taip jaučiasi ir novelių romano herojė: Inesa bando pritapti Paryžiuje, mieste, kuris yra visiškas multikultūrinis mišinys, apsuptas skirtingų religijų, kalbų, elgesio modelių, skirtinų tautybių žmonių. Būtent tai ir sukuria svetimumo jausmą, todėl Inesa, bandydama bent kiek įprasminti savo emigrantišką dalią, diena iš dienos dirba nemielą darbą kavinėje. Tai dar labiau veikia heroję, niūri kasdienybė ją gniuždo, kelia liūdesį ir tėvynės ilgesį. „Kam visi ši beprasmybė, juk niekada šis miestas netaps namais“, ― svarsto moteris. Taigi, tiek XX amžiaus antros pusės, tiek ir mūsų dienų rašytojai emigrantą vaizduoja kaip atsidūrusį kasdienybės monotonijoje.

           Kita vertus, tarp išeivijos  kartos ir šių laikų rašytojų, patyrusių emigraciją ar kuriančių emigranto paveikslą, galima rasti ir skirtumų. XX amžiaus antrosios pusės kūrėjas emigrantas dar išsaugojęs tautinę savimonę, tuo tarpu dabartiniais laikais vaizduojami veikėjai, bandantys atsikratyti savo kilmės. Vienas aktyviausių pokario išeivijos poetų Kazys Bradūnas 1944 metais paliko tėvynę ir atsidūrė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Tuo metu  pokario stovyklose buvo susitelkusi didelė dalis lietuvių rašytojų ir menininkų, vyravo palanki kūrybai atmosfera.  K. Bradūnas, vėliau pasitraukęs į JAV,  daug nuveikė išeivijos lietuvių labui: suredagavo lietuvių poezijos antologiją „Žemė“,  dirbo Amerikos lietuvių literatūros žurnalo „Literatūros lankai“ redakcijoje, buvo atsakingas už kultūrinį žurnalą „Aidai“, kuriuo bandė pakelti išeivijos literatūros lygį, leido reikštis bendraamžiams poetams Alfonsui Nykai – Niliūnui ir Henrikui Nagiui.  Ne tik darbais, bet ir savo poezija K. Bradūnas neužmiršo paliktos Lietuvos, svetimoje šalyje bandė ją atkurti kūryboje. „Mes dantimis įsikandę laikomės tėvų žemės“ parašo poetas šalia savo eilėraščio „Milžinkapiai“, kuriuose išeivius apibūdina kaip „be lobių genties vienturius“. Be lobio ― be tėvynės, kuri gyva tik K. Bradūno poezijoje. Joje sutinkami agrarinės kultūros simboliai ( žagrės, rugiai, dirvonai, pilkapiai), ypatingai suasmeninama duona, kaip lietuvio išeivio ryšys su gimtine („Prie ugniakuro valgoma duona/ Duonos nemarumu tu tikėti imi“), bevalgydamas ją, lyrinis subjektas suvokia niekada nepamiršiantis gimtinės: „Niekados niekados/ Nepamiršiu maldos/ Grūdo runom širdy iškaltos“/ eil. „Duona“).  Priešinga situacija vaizduojama šiuolaikinio rašytojo, Kanadoje gimusio lietuvio Antano Šileikos romane „Bronzinė moteris“, patekusiame tarp šimto visų laikų geriausių Kanados knygų. Pats autorius, kaip pats save apibūdina, yra „tipinis Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių vaikas“. Nors ir niekada negyvenęs Lietuvoje, tėvynės neužmiršta: rašytojas puikiai kalba lietuvių kalba, domisi Lietuvos istorija. Tačiau romane A. Šileika perteikia kiek kitokią emigranto istoriją. Jaunas kaimo vaikinas Tomas Stumbras, kurio prototipas yra garsus Lietuvos menininkas Petras Rimša, siekdamas tapti žymiu skulptoriumi, atsiduria Lenkijoje, vėliau Paryžiaus mieste, galiausiai apsigyvena Kanadoje.  Emigrantas pirmiausia bando pritapti svetimoje šalyje mėgindamas išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros: jis gėdijasi savo kalbos, aistros lietuvių tautodailei, žemdirbiško kaimo kilmės. Savo tapatybę Tomas maskuoja bandydamas kuo greičiau išmokti svetimą kalbą, perimti vietinių papročius, kaip pvz.,  kavos gėrimas kasdien tuo pačiu metu. Ironiška, tačiau būtent grįžimas į lietuvišką kultūrą, nuo kurios Tomas taip bėgo, atneša jam svajotą pripažinimą. Vaikinas išgarsėja drožinėdamas mitologinius lietuvių dievus.  Taigi, XX amžiaus II pusės ir dabartinėje literatūroje emigrantų santykis su tėvyne yra skirtingas. Pirmu atveju –  jis stiprus, antru – jau prarastas.

          Tiek šių laikų, tiek ir praėjusio amžiaus emigrantai išgyvena niūrią kasdienybę ir turi skirtingą santykį su tėvyne. Be šito, dar vienas ryškus skirtumas – emigracijos priežastis. XX amžiaus II pusėje daugelis žmonių, priešingai nei dabartiniais laikais, emigrantais tapo ne savo noru. Dėl to meto istorinių aplinkybių, germanizacija, ne savo noru Lietuvą paliko ne vienas žymus kultūros atstovas. Prievartiniai žmonių trėmimai buvo ypač aktuali problema XX a. penktajame dešimtmetyje, naciams okupavus Lietuvą. Šalyje įvedę griežtą fašistinį režimą, vokiečiai vykdė lietuvių vyrų mobilizaciją į SS dalinius. Dauguma gyventojų, mėgindami priešintis nacių represijoms, nestojo į vokiečių organizuojamus karinius dalinius. Vokiečiai manė, kad prie to labiausiai prisidėjo lietuvių inteligentija, agituojanti studentus priešintis okupantų režimui, todėl kultūros ir meno žmonės buvo siunčiami į nacių koncentracijos stovyklas. 1943 metais  tarp kitų lietuvių inteligentų į Štuthofo koncentracijos stovyklą pateko ir žymus lietuvių XX a. pirmosios pusės prozininkas, poetas ir dramaturgas Balys Sruoga. Kūrėjo akistata su gyvybės niekinimu, įspūdžiai, patirti lageryje rašytoją įkvėpė parašyti smarkiai nuo ankstesnių lietuvių literatūros  kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą memuarinį romaną „Dievų miškas“. Jame aprašoma sunki priverstinai emigravusio rašytojo dalia. B. Sruoga Štuthofe kasdien patiria smurtą ir pažeminimus  ― lagerio budeliai kalinius muša lazdomis, vadina pašvinkusia rupūže, driskių kuinu. Išgyventi tokiomis sąlygomis autoriui padėjo ironija, gebėjimas į situaciją žvelgti su sarkastiška šypsena.  Balys Sruoga, 1945m. jau grįžęs į Lietuvą ir besigydydamas Birštono sanatorijoje, rašydamas „Dievų mišką“ ir prisiminimais nuklysdamas į Štuthofą, tarytum užsidaro savame kiaute, kur dar yra moralinių vertybių, ir viską mato iš šono, nepritardamas ir pašiepdamas lagerio valdžią, budelius ironiškai vadindamas „narsuoliais“ ir „karžygiais“. Tuo tarpu šiuolaikiniame Lietuvos prozininkės, publicistės ir poetės Birutės Jonuškaitės romane „Baltų užtrauktukų tango“ herojė emigruoja savo noru, siekdama susikurti geresnę karjerą. Laima ― šiuolaikiška išsilavinusi moteris, mokslininkė, kurią kviečia skaityti paskaitas Pitsburge. Moteris nieko nelaukusi išvyksta į emigrantų svajonių šalį, kur visi žybsi „baltais užtrauktukais“ – perlu žvilgančiomis, balintomis šypsenomis. Vis dėl to, herojės likimas emigracijoje nesusiklostė palankiai: kurdama vaistus nuo vėžio, moteris pati suserga šia niūria liga, kasdien yra priversta grumtis už gyvenimą. Šiuo aspektu, kaip ir B. Sruoga „Dievų miške“, B. Jonuškaitė kuria tragišką emigranto dalią. Visgi, ji skirtinga. XX amžiaus antroje pusėje emigrantų  dalia buvo skaudi dėl prievartinio tėvynės palikimo, o šių laikų prozoje emigrantai vaizduojami kaip savarankiškai išvykę iš savo šalies.

          Apibendrindama /-as norėčiau pasakyti, kad emigracija literatūroje aktuali buvo tiek XX amžiaus II pusėje, tiek ir šiuolaikinių rašytojų kūryboje. Išeivio dalia visada vaizduojama jautriai, nes tai skaudi ir aktuali tema. Nors literatūroje apie emigrantus, kurią skiria visas amžius, yra panašumų, tokių kaip patiriama beprasmybė ir monotonija, tačiau tada ir dabar vaizduojama išvykusiųjų iš tėvynės  dalia skiriasi kalbant apie santykį su tėvynę ir emigracijos priežastis.

II teksto pavyzdys pagal išplėstinio plano formą

(2014-2015 m.m.viešojo kalbėjimo įskaita)

Ar grožinės literatūros kūrinyje atpažįstami autoriaus biografijos faktai padeda suprasti kūrinį ar trukdo? Savo mintis pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais.

IŠPLĖSTINIS PLANAS

  1. Kūriniuose atpažįstamas autobiografiškumas – autoriaus biografijos faktai – padeda suprasti grožinės literatūros kūrinį.
  2. Kokius biografinius faktus autorius akcentuoja kūriniuose? Kaip šie faktai padeda suprasti tam tikras kūrinio vietas?
    • Biografijos faktai ilgojo žanro kūriniuose – Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė“.
      • Šatrijos Raganos pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės Lietuvos dvarą, jo buitį ir gyvenimą, bendravimą su kitais žmonėmis, vertybių ir svajonių šaltinį.
      • Antanas Škėma mini labia daug savo gyvenimo faktų, kurie padeda puikiai suprasti ne tik jo gyvenimą, bet ir emocijas, ir mintis.
    • Biografijos faktai poezijoje – Salomėjos Nėries rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraščiuose.
      • Salomėja Nėris romantiniuose eilėraščiuose perteikia nelaimingo likimo ir sąžinės graužiamos asmenybės emocijas.
  1. Kuo daugiau autobiografiškumo, tuo geriau galime suprasti bet kokio laikotarpio autorių kūrinius ir juose įžvelgti tokius dalykus, kurių galbūt nesuprastume nežinodami autorių gyvenimų.

Nurodomi informaciniai šaltiniai.

RIŠLUS TEKSTAS

          Grožinė literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Kiekvienas kūrinys turi savitų bruožų. Vienas iš tokių bruožų yra autobiografiškumas: tai kai autorius kūrinyje mini savo paties gyvenimo faktus. Kartais būtent šių faktų nežinant būtų ganėtinai sunku kūrinį suprasti. Savo biografijos neslepia ilgo žanro kūriniuose Šatrijos Ragana, Antanas Škėma, o poezijoje savo gyvenimą atskleidžia Salomėja Nėris.

          Du visiškai skirtingi rašytojai Šatrijos Ragana ir Antanas Škėma kūriniuose atskleidžia savo biografijos faktus. Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka „Sename dvare“, kurioje susikoncentruoja visa jos pasaulėžiūra ir meninės individualybės bruožai. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie devynioliktojo amžiaus antrosios pusės Lietuvos dvarą – Užvenčio dvarą, esantį Žemaitijoje, kuriame ir gyveno Marija Pečkauskaitė. Tai rašytojos vaikystės vieta, kuri vėliau iškyla jos atmintyje ir aprašoma kūrinyje. Rašytoja labai mėgo skaityti, buvo religinga ir muzikali. Labai mylėjo tėtį, mamą, kurios paveikslas aprašomas apysakoje. Vienas iš epizodų, kai mama groja pianinu, labai meniškas: „Senas rūmas gobias slaptinga skraiste ir ima svajoti, pilnas jazminų kvapų ir melodijų, sklindančių iš vieno jo kampo. Ten groja mamatė. Atsisėdusi ant didelės kanapos kertelėje, klausau, žiūrėdama, kaip mamatės rankelės, brėkio pilkume baltais balandėliais švytuodamos, greitai bėginėja po klavišus.“ Gausybė meninės raiškos priemonių, kaip epitetai „senas“, „slaptinga“, metafora, vaizdingi veiksmažodžiai parodo, kad ši mamos muzika jaudino mergaitės vaizduotę jau nuo mažų dienų, tai ir nulėmė romantinę pačios rašytojos pasaulėjautą. Taigi, Šatrijos Ragana apysakoje daugiausiai dėmesio skiria savo vaikystės prisiminimams. Dar vienas jau kitame, dvidešimtajame, amžiuje gimęs rašytojas prozininkas, modernizmo atstovas Antanas Škėma savo biografijos faktus aprašo psichologiniame romane „Balta drobulė“. Šį kūrinį galime drąsiai vadinti Škėmos gyvenimo kūriniu. Jame susijungia rašytojo patirtis, daugybė jo apmąstymų, idėjų. Tai pagrindinio kūrinio veikėjo Antano Garšvos istorija, gyvenant ir dirbant Amerikoje. Pats Antanas Škėma dirbo liftininku ir apie šį darbą rašo romane. Liftas – svarbiausia erdvė, atribojanti nuo pasaulio, kilimas ir leidimasis žemyn – ryškus monotoniškumas Garšvos pasaulyje, kurį jis norėtų iškeisti į kūrybą, į savęs atskleidimą. Antano Garšvos mylimoji Elena yra Birutės Pukelevičiūtės – poetės, prozininkės, dramaturgės – prototipas. Dar vienas labai svarbus faktas – Antanas Škėma visą gyvenimą turėjo didelę baimę, kad jo neištiktų tokia pati lemtis kaip ir motinos – beprotystė, todėl šia mintimi galima paaiškinti romano pabaigą, kai Garšva galiausiai išprotėja. Viena citata iš tos scenos: „Jo veidas šinšilo“ – bejausmis, nemąstantis, atitrūkęs nuo pasaulio. Taigi, ilgojo žanro kūriniuose atskleisti autorių biografijos faktai padeda suprasti jausmus ir emocijas, kurias realiai išgyveno rašytojas, lengviau suprasti kai kurias kūrinio vietas ir atpažinti realius žmones, kurie yra paminėti.

          Ne tik ilguose kūriniuose, bet ir trumpoje lyrikoje poetai rašo apie save. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra neoromantikės Salomėjos Nėries poezija iš eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“. Pagrindinės eilėraščių temos: kaltė ir atgaila, pasiteisinimai, tėvynės, artimųjų ilgesys, Lietuvos likimas. Karo metais priversta trauktis į Rusijos gilumą, ji daugumą išgyvenimų išlieja eilėraščiuose. Poetė jautė stiprius sąžinės priekaištus dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, jautėsi nusikaltusi savo gimtinei, jos žmonėms, kultūrai. Eilėraštis „Namo“ parašytas okupacijos laikotarpiu Ufoje, kai Salomėja Nėris buvo išgyvenusi ilgą ir skausmingą kelionę į Maskvą dviese su sūneliu. Lyrinis subjektas patyręs tuos pačius išgyvenimus keliauja tolyn kankinamas nežinios ir laikydamas savo vaiką už rankos : „Šiltą mažą rankelę/ Spaudžiu savo delne.“ Pats rankos spaudimas lyg savęs raminimas, šiokia tokia paguoda.  Čia išryškėja tėvynės ir artimųjų ilgesys. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos“ – ryškus savęs gailestis, sąžinės graužatis dėl klaidų. Kalbančiajai rami mirtis gimtojoje žemėje – tik siekiamybė. Atsiprašymas, atgaila poetės kūrybos skaitytojams buvo suprantami, šia tema taip pat parašyti eilėraščiai „Tolimas sapnas“, „Maironiui“. Salomėjos Nėries emocinė būsena ir gyvenimo klaidos, už kurias ji atsiprašo savo eilėraščiuose, tikri gyvenimo faktai. Taigi ir poezijoje atpažįstami biografijos faktai padeda suprasti lyrinio subjekto mintis, emocijas.

           Vadinasi, biografijos faktai, kurie yra atskleisti kūrinyje, mums padeda geriau suprasti jo prasmę, padeda skaityti „tarp eilučių“ ir įžvelgti potekstę, kai tai daro Antanas Škėma ir Šatrijos Ragana ilgojo žanro kūriniuose. Poezijoje emocinis lyrinio subjekto išgyvenimas mums tampa labiau suprantamas, kai žinome, kad autorius rašo autobiografiškai.

III teksto pavyzdys pagal išplėstinio plano formą

(2014-2015 m.m.viešojo kalbėjimo įskaita)

  1. Temos pavadinimas – Dėl didėjančio gyventojų mobilumo, informacinių priemonių poveikio ir kitų priežasčių lietuvių kalbos tarmės palaipsniui artėja prie bendrinės kalbos. Ar verta stengtis užtikrinant tarmių išlikimą? Argumentuotai išsakykite savo požiūrį.
  2. Sąvokos/raktiniai žodžiai – kalba, tarmės, bendrinė kalba
  3. Pagrindinė mintis –  Tam, kad lietuvių tarmės nebūtų pamirštos, reikia jas vartoti mūsų kasdienybėje, tačiau nuo realybės nepabėgsime, bendrinei kalbai vis tiek bus skiriama daugiau dėmesio.
  4. Įžanga – Tarmės – tai mūsų istorijos kalba. Terminų žodyne šis žodis reiškia kalbos rūšį, kuri vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Iš kartos į kartą mūsų protėviai perdavė daugybę tarmių. Mūsų nedidelėje valstybėje tarmių yra tiek daug ir tokių skirtingų. Tuo mes – lietuviai, ir išsiskiriame iš kitų, o norėdami ir toliau tokie būti turime stengtis puoselėti savo kalbą.
  5. Dėstymas:

1 pastraipos teminis sakinys – Tarmės svarbios mūsų istorijai.

  1. Remiamasi mokslininko ir lituanisto Juozo Pabrėžos žodžiais.

Dalinė išvada – Tarmių amžius siekia daugybę metų, jos yra labai svarbios ne tik tautos ir kalbos istorijai, bet ir naudingos mokėti jaunajai kartai.

2 pastraipos teminis sakinys – Šiandien tarmės vertinamos kitaip nei prieš 30-40 metų.

  1. Minimas žurnalas „Žemaičių žemė“.
  2. Minimas Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
  3. Cituojami Lietuvos kalbos instituto skyriaus vadovės profesorės Danguolės Mikulėnienės žodžiai.

Dalinė išvada – Norint išsaugoti tarmę reikia ja kalbėti savo kasdienybėje, jos nesigėdyti. Reikia skatinti žmones atsikratyti vis dar išsilaikiusių senų stereotipų.

3 pastraipos teminis sakinys – Tarmės palaipsniui artėja prie bendrinės kalbos.

  1. Cituojami žymaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio žodžiai.

Dalinė išvada – Bendrinė kalba – tai oficiali kalba, todėl normalu, kad tarmėms lieka vis mažiau vietos. Bet juk tarmės negali nesikeisti, jos yra gyvos, kaip ir pati kalba.

       6. Apibendrinimas / Išvados – Tarmių kitimo ir nykimo nesustabdysime, kadangi tai natūralus procesas. Kalba yra gyva, ji nuolat keičiasi. Tarmės yra bendrinės kalbos pamatas, iš jų ir susiformavo mūsų dabartinė šnekamoji kalba. Tarmės niekada nepakeis bendrinės kalbos, tačiau mes galime prisidėti prie jos puoselėjimo.

Nurodomi informaciniai šaltiniai.

RIŠLUS TEKSTAS

          Tarmės – tai mūsų istorijos kalba. Terminų žodyne šis žodis reiškia kalbos rūšį, kuri vartojama tam tikroje geografinėje teritorijoje. Iš kartos į kartą mūsų protėviai perdavė daugybę tarmių. Mūsų nedidelėje valstybėje tarmių yra tiek daug ir tokių skirtingų. Tuo mes – lietuviai, ir išsiskiriame iš kitų, o norėdami ir toliau tokie būti turime stengtis puoselėti savo kalbą. Tarmės svarbios tiek istorijai, tiek mūsų kalbai. Bendrinė kalba iš jų beveik šimtą metų sėmėsi visa, kas šioje buvo sukaupta geriausia. Bėgant metams, keitėsi ne tik žmonių požiūris į tarmes, bet ir pačios tarmės. Palaipsniui jos vis artėja prie bendrinės kalbos, tačiau tai tik įrodo, jos vis dar gyvos. Ar verta stengtis užtikrinant tarmių išlikimą?

         Tarmės svarbios mūsų istorijai. Vargu, ar rasime pasaulyje nors vieną kalbą, kuri neturėtų šiokių tokių atmainų. Galime tik didžiuotis, kad Lietuva turi tokią gausybę tarmių. Tarmių vartojimas rodo žmonių priklausomybę vienam ar kitam Lietuvos regionui. Jos ne tik garsina valstybės vardą, bet ir suteikia unikalumo. Mūsų kalba originali ir tuo, kad tarmės tarpusavyje skiriasi kur kas labiau, nei kitose šalyse. Kalbėdami tarmiškai, žmonės pagyvina kalbą, padaro ją spalvingesnę, saugo protėvių palikimą. Lietuvoje tarmės skirstomos į dvi pagrindines – aukštaičių ir žemaičių, kurios dar skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu – šnektomis ir pašnektėmis. Kiekviena tarmė ar net nedidelė atskiro kaimo pašnektė turi tik jai būdingų, subtilių ir sunkiai aprašomų intonacinių savybių, kurių negalima nei pakartoti, nei perteikti jokia kita tarme ar kalba. Šiandien tarmiškai šneka daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Vaikai mokymo įstaigose mokomi bendrinės lietuvių kalbos, tačiau šiomis dienomis rekomenduoja šalia bendrinės kalbos mokėti kalbėti tarmiškai. Štai žymių knygų „Žemaičių rašybos patarimai“, „Žemaičių rašyba“ autorius, mokslininkas Juozas Pabrėža sako, jos tarminės šnektos skiepijimas yra sveikintinas pirmiausia dėl to, kad gerai išmokus bendrinę kalbą, šalia jos – dar ir tarmę, vaikams susiformuoja dvi kalbinės sistemos, kurios labai padeda mokantis užsienio kalbų. Tarmės perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl svarbu tarminį kalbėjimą populiarinti mokyklose, kad vaikai nevengtų jo vartoti kalbėdami tarpusavyje. Ypač reikėtų pabrėžti ne tik tarmių, bet ir etninės kultūros svarbą. Tarmės yra neišsenkantis šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, žodynui gausinti. Tarmių amžius siekia daugybę metų, jos yra labai svarbios ne tik tautos ir kalbos istorijai, bet ir naudingos mokėti jaunajai kartai.

          Šiandien tarmės vertinamos kitaip nei prieš 30-40 metų. Anksčiau žmonės buvo labai neigiamai nusiteikę prieš tarmes, buvo suformuota nuomonė, jog tarmiškai kalba neišsilavinę, siaurų pažiūrų žmonės. Dalis Lietuvos jaunuolių vis dar mano, jog kalbėti tarmiškai yra senamadiška, kaimietiška. Prie tokio požiūrio daug prisidėjo sovietmetis, kuomet žmonės buvo skatinami vartoti tik bendrinę kalbą, o tarmes pamiršti. Laikui bėgant, tarmes pradėta labai vertinti, jomis rūpintis. Šiomis dienomis vyksta daug renginių tarmėms paminėti, organizuojamos įvairios akcijos, skatinančios kalbėti tarmiškai ir jų neužmiršti. Pagal atliktus tyrimus, labiausiai linkę jaunąją kartą skatinti kalbėti tarmiškai tie, kurie patys kalba tarmiškai. Štai daugiausia taip manančių yra Žemaitijoje, o žemaičiai – ypatingai savo tarmes saugo, jų tarmė labiausiai skiriasi nuo bendrinės kalbos. Žemaičių tarmė turi savo atskirus  kalbos požymius, todėl daugelis ją vadina ne žemaičių tarme, o žemaičių kalba. Be to, svarbu paminėti, kad čia tarme netgi vedamos kai kurios televizijos ar radijo laidos, leidžiami laikraščiai. Štai žurnale „Žemaičių žemė“ dalis straipsnių publikuojama vartojant žemaičių tarmę. Taip pat žemaičių tarmės pagrindu išspausdinta ir pirmoji lietuviška knyga – „Katekizmas“. Šios knygos autorius visiem puikiai žinomas lietuvių literatūros pradininkas Martynas Mažvydas. Norint išsaugoti tarmę reikia ja kalbėti savo kasdienybėje, jos nesigėdyti. Reikia skatinti žmones atsikratyti vis dar išsilaikiusių senų stereotipų. Daugeliuose internetinių tinklapių teigiama labai pesimistiška nuomonė, jog  lietuviai mažai vartoja tarmes, nebemoko savo vaikų, anūkų, tačiau moksliniai tyrimai sako visai ką kitą. „Jaunimas labai teigiamai vertina tarmę ir moka tarmę neretai geriau negu jų tėvai. Vidurinė karta ta prasme yra prarastoji karta. O jaunimas gražiai laikosi tarmės ir mes turime gražių pastebėjimų, kad ne tik žemaičiai vertina savo gimtąjį žodį, bet ir aukštaičiai“, – vienoje televizijos laidoje pasakojo Lietuvos kalbos instituto skyriaus vadovė profesorė Danguolė Mikulėnienė. Taigi, šiandien tarmės ypač vertinamos, kaip visas mūsų kalbos pamatas, didis paveldas.

           Tarmės palaipsniui artėja prie bendrinės kalbos. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. Prie šios kalbos kūrimo bei tobulinimo stipriai prisidėjo žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis. Savo  išspausdintoje knygoje „Lietuviškos kalbos gramatika“ jis rašė: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos priduoda jai tik savo geriausius  mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomojoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami.“. Bendrinė kalba buvo kuriama tam, kad skirtingomis tarmėmis kalbantys žmonėms lengviau susišnekėtų. Kalbininkas suprastino kai kuriuos žodžius, jų tarimą padarė suprantamą daugumai žmonių, standartizavo rašybą. Bendrinei kalbai būdingas tam tikrų taisyklių komplektas. Šiandien ji vartojama visur, ja leidžiami laikraščiai, žurnalai, knygos, ji vartojama mokslo, švietimo ir kultūros įstaigose. Laikui bėgant, tarmės keičiasi ir nyksta, tam didelę įtaką daro didelis bendrinės kalbos ribų išsiplėtimas. Kalbininkai teigia, kad tai natūralus procesas, kuris turi daugybę priežasčių. Štai daugiau tarmiškai kalbančių žmonių gyvena kaimuose, vis daugiau jų keliasi gyventi į miestus. Gyvendami mieste žmonės mažiau kalba tarmiškai, prisitaiko prie kitų miestiečių, pradeda vartoti bendrinę kalbą. Dar viena iš pagrindinių priežasčių yra natūrali kartų kaita. Jaunimas mokosi bendrinės kalbos, kadangi ji reikalinga visur: tiek moksluose, tiek darbe. Tai oficiali kalba, todėl normalu, kad tarmėms lieka vis mažiau vietos. Bet juk tarmės negali nesikeisti, jos yra gyvos, kaip ir pati kalba. Tarmių kaita garantuoja jų išlikimą, jeigu jos nekistų, greičiausiai jau būtų minimos kalbos istorijoje. Mano nuomone, galime stengtis daugiau bendrauti su artimaisiais tarmiškai, tam kad lietuvių tarmės nebūtų pamirštos, tačiau nuo realybės nepabėgsime, jos vis tiek liks nuošalyje.

           Kalbėdami tarmiškai, mes ne tik praturtiname savo kalbą, vaizdingiau išreiškiame mintis, bet ir prisidedame prie jos išsaugojimo. Lietuvių kalba, palyginus su kitomis šalimis jų turi daugybę ir todėl ji tokia išskirtinė. Tarmių kitimo ir nykimo nesustabdysime, kadangi tai natūralus procesas. Kalba yra gyva, ji nuolat keičiasi. Tarmės yra bendrinės kalbos pamatas, iš jų ir susiformavo mūsų dabartinė šnekamoji kalba. Tarmės niekada nepakeis bendrinės kalbos, tačiau mes galime prisidėti prie jos puoselėjimo. Geriausias būdas – imti pavyzdį iš žemaičių, juk jie dar ir dabar leidžia laikraščius ir veda televizijos laidas. Jų didžiavimasis savo tarme ir begalinis užsispyrimas išsaugos jų tarmę dar labai ilgai.

IV teksto pavyzdys pagal išplėstinio plano formą

(2014-2015 m.m.viešojo kalbėjimo įskaita)

  1. Temos pavadinimas – Lietuvos viešojoje erdvėje vykstančiose diskusijose dažnai pasigendama kultūringo, pagarbaus santykio su pašnekovu. Kaip vertinate mūsų visuomenės diskusijų kultūrą? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais.
  2. Probleminis klausimas – Kodėl viešoje erdvėje vykstančiose diskusijose trūksta pagarbos pašnekovui ir kaip galima šią problemą išspręsti?
  3. Sąvokos/raktiniai žodžiai – Viešoji erdvė, diskusija, kultūra.
  4. Pagrindinė mintis – Šiais laikais itin populiaru diskutuoti viešojoje erdvėje, tačiau diskusijose pasigendama pagarbos bei kultūros. Tai yra viena iš opiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje.
  5. Įžanga – Šiais laikais itin populiaru įvairiais klausimais diskutuoti viešojoje erdvėje. Diskusijos vyksta tiek socialiniuose tinkluose, tiek komentuojant straipsnius ir pranešimus naujienų tinklalapiuose. Viešojoje erdvėje aptariami politiniai, ekonominiai klausimai, pramogų pasaulio naujienos – viskas, kas aktualu šiuolaikiniam žmogui. Natūralu, kad diskusijų metu išsiskiria skirtingos nuomonės, nevienodai suvokiami ir įvertinami aptarinėjami dalykai, kyla nesutarimai, tačiau pastaruoju metu itin dažnai kalbama apie viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kultūrą. Teigiama, kad pasigendama įprastos pagarbos pašnekovui, kalbama nemandagiai. Savo kalboje papasakosiu, kaip aš vertinu mūsų visuomenės diskusijų kultūrą.
  6. Dėstymas:
  • Galima teigti, kad be viešosios erdvės ir galimybės diskutuoti nėra demokratijos, tačiau šiais laikais akivaizdžiai prastėja jos lygis ir kokybė, kurie yra priklausomi nuo viešosios erdvės autentiškumo.
  1. Straipsnis „Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje“

Dalinė išvada – Taigi dėl žmonių neatsakingumo už tvarką viešojoje erdvėje akivaizdžiai prastėja demokratijos kokybė ir tai yra problema, kurią išspręsti gali tik patys diskusijose dalyvaujantys asmenys.

  • Viena iš didžiausių problemų šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje erdvėje – galimybė anonimiškai reikšti savo nuomonę, tokiu būdu išvengti atsakomybės ir galimų pasekmių.
  1. Straipsnis „Viešojoje erdvėje – surogatai“
    Dalinė išvada – Taigi, galimybė diskutuoti anonimiškai savotiškai gelbėja nuo atsakomybės ir dėl to yra viena iš opiausių problemų šiuolaikinėje viešojoje erdvėje.
  • Iš esmės pagerinti situaciją viešojoje erdvėje nėra sunku – nors neįmanoma visiškai kontroliuoti diskusijų kultūros ir įsitikinti, kad nėra nepagarbos pašnekovui ar skaitytojui, galima nesudėtingai pagerinti bendrą diskusijų kokybę.
  1. Straipsnis „Kaip kurti asmeninę komunikaciją viešojoje erdvėje šiandien, kad netektų jos gailėtis rytoj?“
    Dalinė išvada – Laikydamiesi įprastų elgesio normų ir taisyklių bei prisiimdami atsakomybę už savo žodžius galime akivaizdžiai pagerinti diskusijų kokybę viešojoje erdvėje.

       7. Apibendrinimas / Išvados – Taigi diskusijos šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje erdvėje yra be galo populiarus reiškinys, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną. Kaip ir bet kokių kitų diskusijų metu, nesutarimai yra neišvengiami. Tai viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria šių dienų visuomenė – labai dažnai pasigendama mandagaus, kultūringo ir pagarbaus santykio su pašnekovu. Nors laisva diskusija yra privaloma demokratijos dalis, jos kokybės lygis vis mažėja, tam įtakos turi įvairūs veiksniai. Vienas iš jų – galimybė diskutuoti anonimiškai. Tačiau labai daug priklauso nuo mūsų pačių savikontrolės ir savo žodžių galios suvokimo. Manau, kad suvokdami šią problemą patys galime garantuoti aukštesnį kultūros viešoje erdvėje lygį.

Nurodomi informaciniai šaltiniai.

RIŠLUS TEKSTAS

          Šiais laikais itin populiaru įvairiais klausimais diskutuoti viešojoje erdvėje. Diskusijos vyksta tiek socialiniuose tinkluose, tiek komentuojant straipsnius ir pranešimus naujienų tinklalapiuose. Viešojoje erdvėje aptariami politiniai, ekonominiai klausimai, pramogų pasaulio naujienos – viskas, kas aktualu šiuolaikiniam žmogui. Natūralu, kad diskusijų metu išsiskiria skirtingos nuomonės, nevienodai suvokiami ir įvertinami aptarinėjami dalykai, kyla nesutarimai, tačiau pastaruoju metu itin dažnai kalbama apie viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kultūrą. Teigiama, kad pasigendama įprastos pagarbos pašnekovui, kalbama nemandagiai. Savo kalboje papasakosiu, kaip aš vertinu mūsų visuomenės diskusijų kultūrą.

           Galima teigti, kad be viešosios erdvės ir galimybės diskutuoti nėra demokratijos, tačiau šiais laikais akivaizdžiai prastėja jos lygis ir kokybė, kurie yra priklausomi nuo viešosios erdvės autentiškumo. Kyla klausimas – ar viešoji erdvė Lietuvoje jau nepataisomai sugadinta, ar vis dar neišpuoselėta? Andrius Navickas straipsnyje „Viešosios erdvės pasisavinimas Lietuvoje“ teigė : „Jau ne pirmi metai Lietuvoje aidi skambūs pranešimai, jog viešoji erdvė fragmentuota, suaižėjusi, nefunkcionuoja taip, kad demokratijos regimybė įgytų kūną“. Jis teigia, kad visuomenėje turime sukurtą demokratinės sistemos karkasą, tačiau iki šiol jo nesugebame užpildyti tinkamu turiniu. Šį teiginį patvirtina nuolat atsirandančios naujienos apie interneto komentatorius, kuriuos nubaudžia už nepadorius, netolerantiškus pasisakymus viešoje erdvėje. Užtenka paskaityti straipsnių antraštes : „Už komentarą apie čigonus Klaipėdoje nuteistas muzikos mokytojas“, „Nuteista buvusi medikė, raginusi gėjus pasodinti į dilgėlyną“, „70-metė gydytoja antrą kartą nuteista už rasistinius komentarus internete“. Tai parodo, kad net visuomenėje iš esmės gerbiami asmenys, tokie kaip daktarai ar mokytojai, nesilaiko įprastų demokratijos principų diskutuodami viešojoje erdvėje. Nekultūringas nuomonės reiškimas internete pasiekė tokį lygį, kad baudžiamajame kodekse atsirado naujas straipsnis, kuriame numatomos nuobaudos už viešą netolerancijos išreiškimą. Manau, kad žmonės, pasinaudodami elementaria demokratijos suteikta laisve pasisakyti bet kokiu klausimu ir viešai dalintis idėjomis, turėtų prisiimti ir atsakomybę už viešosios erdvės puoselėjimą. Andrius Navickas straipsnyje padaro išvadą : „Praradome ar vis dar neatradome? Paradoksalu, bet, regis, teisingi abu vertinimai. Vaduojantis iš totalitarinės santvarkos, viešąją erdvę teko kurti iš naujo. Tačiau ši kūryba nėra linijinis procesas. Veikiau galima kalbėti apie pakilimus ir atoslūgius.“ Taigi, dėl žmonių neatsakingumo už tvarką viešojoje erdvėje akivaizdžiai prastėja demokratijos kokybė ir tai yra problema, kurią išspręsti gali tik patys diskusijose dalyvaujantys asmenys.

          Viena iš didžiausių problemų šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje erdvėje – galimybė anonimiškai reikšti savo nuomonę, tokiu būdu išvengti atsakomybės ir galimų pasekmių. Žmonės supranta, kad gali nuomonę reikšti neatskleisdami savo tapatybės, dėl to dažnai antrą kartą nepagalvoja apie išreiškiamą mintį taip, kaip pagalvotų dalyvaudamas realioje diskusijoje arba tokiu atveju, jei pasirašinėtų savo vardu ir pavarde. Straipsnyje „Viešojoje erdvėje – surogatai“ kalbama apie anonimiškumo sukeliamas problemas. Leonidas Donskis, straipsnio autorius, su anonimais internete sieja net politines problemas. Jis  teigia : „O tai, kas šiuo metu vyksta mūsų didžiojoje politikoje, politinės sąmonės ir etikos požiūriu tiesiogiai siejasi su anoniminių komentatorių sfera. Ir vienur, ir kitur nesilaikoma civilizuoto elgesio normų. Ir vienur, ir kitur loginę argumentaciją bei žinias keičia paties žemiausio lygio plūdimasis. Ir vienur, ir kitur išplautos visos sąvokos ir atmestos visos vertybės. Galiausiai ir vienur, ir kitur nebėra laisvai įsipareigojusio ir atsakingo individo“. Iš tiesų galima teigti, kad panaikinus galimybę viešojoje erdvėje nuomonę reikšti anonimiškai stipriai sumažėtų netolerancijos lygis. Tame pačiame straipsnyje Leonidas Donskis teigia, kad apskritai nesupranta internetinių anonimų paskirties ir funkcijos. Jis tokią erdvę laiko puikia niša visiems, kurie nemoka bendrauti pagarbiai ir santūriai : nestabilios psichikos žmonėms, itin kompleksuotiems ir agresyviems asmenims ir tiems, kurie rašo užsakomuosius puolimus bei skundus. Ne mažiau problemų sukelia ir komentavimas pasislėpus po slapyvardžiu – kai kuriuose tinkluose turėti vartotojo vardą privaloma, tačiau nereikalaujama pateikti jokios asmeninės informacijos. Apskritai anketų kūrimas socialiniuose tinkluose turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų. Žmogus turi savo socialinį aprašymą, kuris archyvuose išlieka amžinai. Teigiama tai, kad žmogus negalėdamas būti anonimu privalo atidžiau apgalvoti, kaip išreiškia savo nuomonę tam tikrais klausimais. Tačiau kartais faktas, kad informacija yra pasiekiama visą gyvenimą, pakenkia pačiam žmogui – atsiranda tokių situacijų, kai randami netolerantiški visuomenėje žinomų žmonių komentarai, sukeliantys problemų. Pavyzdžiui, viena Graikijos sportininkė nepateko į olimpines žaidynes dėl vienos frazės socialiniame tinkle. Rašydamas straipsnio išvadą, Leonidas Donskis nepaprastai tiksliai apibūdina situaciją : „Yra tik kaitaliojamos socialinės kaukės – lygiai kaip ir slapyvardžiai – ir palaimingas neatsakingumas už nieką“. Taigi, galimybė diskutuoti anonimiškai savotiškai gelbėja nuo atsakomybės ir dėl to yra viena iš opiausių problemų šiuolaikinėje viešojoje erdvėje.

           Iš esmės pagerinti situaciją viešojoje erdvėje nėra sunku – nors neįmanoma visiškai kontroliuoti diskusijų kultūros ir įsitikinti, kad nėra nepagarbos pašnekovui ar skaitytojui, galima nesudėtingai pagerinti bendrą diskusijų kokybę. Pirmas ir tikriausiai svarbiausias žingsnis – neleisti žmonėms diskutuoti anonimiškai. Nederėtų leisti savo nuomonės reikšti ir prisidengus slapyvardžiu, kuris taip pat neatskleidžia asmens tapatybės. Sprendimų šiai problemai taip pat galima rasti Jūratės Ablačinskaitės straipsnyje „Kaip kurti asmeninę komunikaciją viešojoje erdvėje šiandien, kad dėl jos netektų gailėtis rytoj?“. Kiekvienas esame atsakingas už savo elgesį viešojoje erdvėje ir patys kuriame savo asmeninę komunikaciją, apie šią atsakomybę ir kalbama straipsnyje. Rašoma tai, ką turėtų prisiminti kiekvienas, įsitraukiantis į internetinę diskusiją : „Duoti įrankius, kaip elgtis internetinėje erdvėje yra tas pats, kaip tiesiog priminti žmogui, kaip jis turėtų elgtis viešoje erdvėje – gatvėje, svečiuose pas kažką. Atrodo elementarios tiesos, kurias mes labai dažnai užmirštame: galvok, ką sakai, galvok, kam sakai, galvok, kokius žodžius naudoji, ir galvok, kokioje būsenoje tai sakai“. Straipsnio autorė taip pat sujungia aktualius anonimiškumo ir savikontrolės klausimus ir į tai atsako paprastai : „Jeigu tu aiškiai suvoksi, kad nėra anonimiškumo, ir pasislėpęs po keistu vardu tu negali įžeisti kito žmogaus, tada tu nedarysi tų elementarių klaidų, kurios anksčiau ar vėliau atsilieps“. Viešųjų erdvių diskusijų kultūrą galima pagerinti tik tada, kai kiekvienas žmogus ima suvokti atsakomybę už savo žodžius, suprasti, kokia svarbi yra pagarba pašnekovui ar skaitytojui, apsvarstyti, ką gali pakeisti jo žodžiai. Laikydamiesi įprastų elgesio normų ir taisyklių bei prisiimdami atsakomybę už savo žodžius galime akivaizdžiai pagerinti diskusijų kokybę viešojoje erdvėje.

            Taigi diskusijos šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje erdvėje yra be galo populiarus reiškinys, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną. Kaip ir bet kokių kitų diskusijų metu, nesutarimai yra neišvengiami. Tai viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria šių dienų visuomenė – labai dažnai pasigendama mandagaus, kultūringo ir pagarbaus santykio su pašnekovu. Nors laisva diskusija yra privaloma demokratijos dalis, jos kokybės lygis vis mažėja, tam įtakos turi įvairūs veiksniai. Vienas iš jų – galimybė diskutuoti anonimiškai. Tačiau labai daug priklauso nuo mūsų pačių savikontrolės ir savo žodžių galios suvokimo. Manau, kad suvokdami šią problemą patys galime garantuoti aukštesnį kultūros viešoje erdvėje lygį.

Išplėstinio plano forma su teksto užuominomis

Šiandien esė žanrą yra išmėginę daugelis lietuvių rašytojų, o esė knygos pakliūva į skaitomiausių sąrašus. Kaip paaiškintumėte tokį esė populiarumą? Savo mintis pagrįskite literatūros pavyzdžiais.

                                                                                                          PLANAS

  1. Esė žanras šiandieniniame žmogaus gyvenime. (Šiandieniame pasaulyje žmonės vietoj technologijų ne retai pasirenka knygą. Be abejo, žmonės renkasi įvairių žanrų kūrinius, tai priklauso nuo jų pomėgių, mąstymo, požiūrio ir kitų dalykų, tačiau nesunku pastebėti, kad esė žanras tampa vis populiaresnis tiek tarp skaitytojų tiek tarp rašytojų. Taip pat vis daugiau eseistikos patenka į perkamiausių knygų sąrašus, vis daugiau eseistų gauna nacionalinius apdovanojimus. Tačiau kaip apskritai galima apibūdinti šią literatūros formą? Deja, literatūrologai neprieina vienos nuomonės, bet dabartinės lietuvių kalbos žodynas esė aiškina kaip įvairios tematikos straipsnį, kurio stiliui būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas. Taigi dabar savo kalboje, remdamasi literatūros kūriniais, norėčiau aptarti, kodėl esė susilaukė tokio didelio populiarumo tarp skaitytojų).
  2. Esė knygų kalba – šiuolaikinė.
  3. S. Parulskio kūryba – humoristinė, ironiška, kritiška ir savikritiška. (Kai kurios esė knygos parašytos tarsi šiuolaikine, grubia kalba, kas ir pritraukia skaitytoją. Argumentas – S. Parulskio eseistikos kūryba, kur apstu humoro, ironijos, kritikos, savikritikos, pavergia skaitytojus. Argumentas – Ironizuodamas tiek save tiek pasaulį S. Parulskis sulaukia daug dėmesio, kadangi žmonės kurie moka pasijuokti iš savęs yra daug įdomesni. Argumentas – Tačiau, be ironijos Parulskio tekstuose paprastai esama „nuogumo“ intarpų, savotiškų „egzistencinių skylių“, monologiško autoriaus balso, kas gali ypač sudominti skaitytoją, nes kiekvienas tam tikroje esė gali pažinti ir save. Dalinė išvada – Taigi Sigitas Parulskis ir jo parašyti esė rinkiniai „Nuogi drabužiai“, „Miegas ir kitos moterys“ bei kiti, sulaukė didelio dėmesio dėl tekstuose jaučiamos ironijos, naudojamų barbarizmų, žargonų, bet tuo pačiu ir autoriaus atsiskleidimo, sielos apnuoginimo, autorius sugebėdamas visą tai suderinti, tarsi pavergia skaitytojus).
  4. G. Beresnevičiaus kūryba, išsiskiria pilietiškumas, socialinis kritiškumas.  (Be abejo, ne visi skaitytojai mėgsta tokios stilistikos esė kaip S. Parulskio, kitiems įdomiau skaityti švaresnius tekstus, kur vyrauja visuomenei aktuali tematika apie istoriją, politiką, tautinę situaciją. Argumentas – Gintaro Beresnevičiaus eseistikos knyga „Vilkų saulutei“ puikus tokios kūrybos pavyzdys. Argumentas – Šios knygos sėkmės priežastis – griaunami istoriniai, politiniai, tautiniai stereotipai. Argumentas – Autorius sugeba paprastas buitiškas situacijas sulyginti su tautos situacijomis, kas ypač žavi skaitytoją. Dalinė išvada – Taigi G. Beresnevičiaus parašytas esė rinkinys „Vilkų saulutei“ sulaukė didelio populiarumo dėl visuomenei aktualios tematikos, bei įdomios, ne kasdieniškos kūrinių stilistikos).

III. Esė kūriniai, skubančiam žmogui tarsi išsigelbėjimas. (Sigito Parulskio esė rinkiniai pelnė populiarumą dėl savo grubaus rašymo, taip pat jo esė tekstuose žmogus gali pamatyti ir save. Visgi ne visiems tokio pobūdžio kūriniai patinka, tad čia populiarumo sulaukia G. Beresnevičiaus, kur daugiau kalbama apie gyvenimo prasmę, aktualias visuomenei temas, politiką, istoriją, tautos situaciją, tačiau į viską žvelgiama per visai kitą prizmę, skaitytojas. Apskritai, kalbant bendrai, esė daugeliui žmonių patinka dėl jų trumpumo, kai šiuolaikinis žmogus yra toks skubantis, tokios apimties kūriniai jam tarsi išsigelbėjimas, visgi, mano nuomone, kūrinys visų pirma turi būti įdomus, o ne trumpas, kad jis patiktų. Tad esė rinkinių populiarumas slypi autorių pasirinktų temų aktualume, stilistikoje).

Ruošiantis kalbėjimo įskaitai

Užduotis. Perskaitykite straipsnį ir apžvelkite jį pagal planą (apie 5 min.). Atsakykite į egzaminuotojo klausimus (apie 5 min.).

Planas:

  1. Įvardykite teksto temą.
  2. Papasakokite, apie ką rašoma tekste.
  3. Aptarkite tekste keliamas problemas ir autoriaus požiūrį į jas.
  4. Pasakykite savo nuomonę apie rašomus dalykus.

Jie kitokie

Kada studentai mokosi? Laikraščiuose ir žurnaluose rašoma tik apie laiką, praleistą naktiniuose klubuose, aludėse? Pagaliau ar turi jie kitokių vertybių nei linksmybės naktiniuose klubuose? ,,Šiandieniniai studentai gerokai racionalesni. Jie susiplanuoja laiką taip, kad net po nakties linksmybių rytą ateina žvalūs į paskaitas ir intensyviai mokosi, – nukerta bet kokias spekuliacijas apie bręstančią nerimtą dvidešimtmečių kartą
psichologė doc. Laimutė Jakavonytė. – Šiandieniniai studentai vis daugiau mokosi ir suvokia, kad jiems reikia ne tik diplomo, bet ir žinių”. Psichologė juokauja, kad didžiausia studijų krizė buvusi apie 1991-1995 m. Tuomet studentai net neatvažiuodavo į paskaitas iš Gariūnų – begalė jų anuomet uždarbiaudavo turguje.

Vilniaus universiteto prorektorė Birutė Pociūtė studentus užtaria dar labiau. ,,Šiandien ne tik pilnos auditorijos, bet studentai dar ir itin reiklūs dėstytojams. Jie nepatenkinti, jei nėra dėstytojo arba jei šis, neskaitęs paskaitos dėl komandiruotės, neorganizuoja papildomo užsiėmimo. Jie pajuto ne tik diplomo, bet ir žinių vertę”, – pabrėžė prorektorė.

Profesorius istorikas Edvardas Gudavičius galutinai išsklaidė abejones: ,,Nuo pat XI a., kai radosi pirmieji universitetai, studentams būdingos tos pačios savybės. Kad jie po krepšinio rungtynių išvarto žibintus, išdaužo tualetų klozetus – tai šitaip visais laikais studentai elgėsi”. Kita vertus, pasak pokalbininko, studentai yra tas būrys, kuris palaiko demokratines idėjas.

Pasikeitus požiūriui į mokslą, žinias, pasikeitė nuomonė ir dėl to, ko mokytis. Mažėja idealistinio požiūrio į mokslą, studijas. Gabiausieji nebesirenka, kaip prieš 10 ar net 50 metų, fizikos, medicinos, inžinerijos studijų. Nebepatrauklios ir sovietmečio elito atžalų šturmuotos meno, prekybos ekonomikos specialybės. Požiūris į studijas labai pragmatiškas. Stojama ten, kur baigus studijas įmanoma pasiekti gerą karjerą, gauti gerą atlyginimą. Apie penketą metų iš populiariausių specialybių nesitraukia teisė ir politologija. Istorikas Alfredas Bumblauskas tai aiškina labai paprastai: ,,Vyriausybė išpūtė teisininkų atlyginimus, tai ir plūstama į teisę. Politologija asocijuojasi su egzotinėmis diplomato karjeros galimybėmis. Dauguma neįstojusiųjų į šitas specialybes antru numeriu rašo istoriją. Vėlesniuose kursuose renkantis specializaciją šturmuojama Naujųjų laikų katedra. Mat šita specializacija siejama su politiko karjera”.

Toliau, pasak prorektorės B. Pociūtės, rikiuojasi vadybos, finansų studijos.

Vis dėlto A. Bumblauskas profesijų pasirinkimo ,,anšlagą” skiria į tris epochas: sovietmečio, iki nacionalinio egzamino ir po nacionalinio egzamino. ,,Nacionalinis egzaminas aplygino šansus įstoti į populiarias specialybes tiek elito, tiek paprastų piliečių atžaloms”, – pabrėžė istorikas.

Visi pokalbininkai iš akademinės bendruomenės sutiko, kad didžiausi idealistai – karta, įstojusi į universitetą pirmaisiais nepriklausomybės metais. Šita karta mažiausiai linksminosi. Jie labiau buvo pasinėrę į visuomeninį politinį gyvenimą, domėjosi aplinka, turėjo plačiausią pasaulėžiūrą. Šiandien, pasak A. Bumblausko, universitete nyksta universitetinė dvasia. Nors studentai ir vertina žinias, tačiau vertinimas labai savitas. „Požiūris į mokslus – kaip į liaudies ūkio šaką. Jei galima realiai pritaikyti gyvenime – mokysiuosi. Jei nėra praktinės naudos – neverta mokytis”, – pasakojo istorijos dėstytojas. Jis nuogąstauja, kad siaurėjant studentų akiračiui nebebus žmonių, suprantančių, kas vyksta, turinčių platesnes pažiūras.

Paklausta, į kokius fakultetus šiandien veržiasi dėstyti profesūra, B. Pociūtė sakė, jog įdomiausia tebėra bendrauti su fizikos specialybės studentais. ,,Jų požiūris į mokslą šiek tiek kitoks. Jie nesimoko tik dėl įskaitos ar egzamino, nereikalauja suteikti tik tų žinių ir įgūdžių, kurie pravers praktiniame gyvenime”, – sakė B. Pociūtė. Universitetinė dvasia taip pat gyva Psichologijos fakultete. Čia irgi veržiasi dėstyti profesūra.

                                                                                                                    (Pagal Jonę Kučinskaitę)

Kalbėjimo šablonas su pavyzdžiais

 

  1. Perskaičiau (kieno?) straipsnį / pasakojimą/ interviu (su kuo?) pavadinimu (pvz., Cunamis Palangos nenuplaus), kurio tema ….(įvardyti)

Perskaičiau Jonės Kučinskaitės straipsnį pavadinimu „Jie kitokie“. Šio pasakojimo tema „Šiuolaikinių studentų požiūris į mokslą.“

  1. Šiame straipsnyje / interviu rašoma apie ………..(santrauka)

Šiame straipsnyje autorė, iškėlusi probleminį klausimą „Ar studentai turi kitokių vertybių nei linksmybės naktiniuose klubuose?,  pristato akademinės bendruomenės nuomonę. Psichologė doc. Laimutė Jakavonytė teigia, kad studijų krizė, buvusi apie 1991-1995 m., kai daugelis studentų uždarbiavo Gariūnuose, jau baigėsi,  o šiandieniniai studentai  vis daugiau mokosi ir suvokia, kad jiems reikia ne tik diplomo, bet ir žinių. Studentus užtaria ir Vilniaus universiteto prorektorė Birutė Pociūtė teigdama, jog studentai pajuto ne tik diplomo, bet ir žinių vertę, todėl yra reiklūs ir dėstytojams. O profesorius istorikas Edvardas Gudavičius teigia, jog nuo senų senovės studentai ir linksmindavosi, ir mokydavosi.

Toliau žurnalistė aptaria, ką šiuolaikiniai studentai linkę rinktis ir teigia, jog požiūris į studijas labai pragmatiškas. Stojama ten, kur baigus studijas įmanoma pasiekti gerą karjerą, gauti gerą atlyginimą. Autorė savo teiginius paremia Vilniaus universiteto prorektorės Birutės Pociūtės bei istoriko Alfredo Bumblausko nuomone. Pastarasis profesijų pasirinkimo ,,anšlagą” skiria į tris epochas: sovietmečio, iki nacionalinio egzamino ir po nacionalinio egzamino. ,,Anot jo, nacionalinis egzaminas aplygino šansus įstoti į populiarias specialybes tiek elito, tiek paprastų piliečių atžaloms”. Tačiau šiandien, pasak A. Bumblausko, universitete nyksta universitetinė dvasia. Nors studentai ir vertina žinias, tačiau vertinimas labai savitas. „Požiūris į mokslus – kaip į liaudies ūkio šaką. Jei galima realiai pritaikyti gyvenime – mokysiuosi. Jei nėra praktinės naudos – neverta mokytis”. Jis nuogąstauja, kad siaurėjant studentų akiračiui nebebus žmonių, suprantančių, kas vyksta, turinčių platesnes pažiūras.

 Aukštųjų mokyklų dėstytojų nuomone, vis dar įdomiausia bendrauti su fizikais, kurie  nesimoko tik dėl įskaitos ar egzamino, nereikalauja suteikti tik tų žinių ir įgūdžių, kurie pravers praktiniame gyvenime, bei psichologais.

 

  1. Šio straipsnio / pasakojimo / interviu autorius / Žurnalistas (koks?) / autorius (koks?) domisi (kokiomis problemomis/ klausimais?)… ir tai? vertina teigiamai/ neigiamai / kritiškai / optimistiškai / santūriai / dviprasmiškai (…) / ir džiaugiasi, jog…/ apgailestauja, kad … / liūdi, kad… / sielojasi dėl… / piktinasi, kad… / šaiposi iš… 

Šiame straipsnyje / interviu autorius / žurnalistas (koks?) nagrinėja / gvildena / aptaria / analizuoja / pristato / iškelia (…) aktualius / svarbius / įdomius (…) klausimus. Pavyzdžiui,…  Tai autorius vertina (kaip?)

Šio straipsnio autorę – Jonę Kučinskaitę – domina sklindančios kalbos apie bręstančią nerimtą dvidešimtmečių kartą. Ji nerimauja dėl to, kad laikraščiuose ir žurnaluose rašoma tik apie studentų laiką, praleistą naktiniuose klubuose bei aludėse.

Be to, autorei rūpi išsiaiškinti, kokios yra šiandieninių studentų vertybės, koks jų požiūris į mokslą. Akivaizdu, jog žurnalistė apgailestauja, kad šiandieniniai studentai nebesineria į visuomeninį politinį gyvenimą, mažiau domisi aplinka; nerimauja dėl to, jog siaurėja studentų pasaulėžiūra, mažėja idealistinio požiūrio ir vis labiau įsigali pragmatizmas.

  1. Skaitant šį straipsnį / interviu mane labiausiai sudomino (kas? Koks klausimas/problema?)/ man pasirodė labai aktualus / įdomus / svarbus / diskutuotinas klausimas/ problema (koks? Kokia?). Aš tai vertinu (kaip?)…. , nes /todėl, kad … (kodėl?)… Be to ,… / kitas dalykas … Taigi …(apibendrinti)

Šiame straipsnyje aptariamos mintys man iš tiesų pasirodė aktualios. Mano galva, noras įstoti į tokią specialybę, kurios studijas baigus įmanoma pasiekti gerą karjerą, gauti gerą atlyginimą, yra normalus ir sveikintinas. Prasčiau, jei stojama tik dėl to, kad būtų galima gauti tik aukštojo mokslo diplomą, o vėliau pasukama visai kitu keliu. Taip tik švaistomi pinigai ir laikas.

Be to, gąsdina tai, jog siaurėjant studentų akiračiui ateityje gali nebelikti stiprios akademinės bendruomenės. O juk ir mūsų vaikai kada nors sieks aukštojo mokslo…

Taigi, šitame straipsnyje išsakytos mintys man pasirodė aktualios ir įdomios.

  1. #1 by Ernis on 2016/05/12 - 18:24

    Nieko nesupratau

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: