Draudžiamų knygų likimas

Biblioteka

    Pirmasis Mazvydo Katekizmo puslapisVisais amžiais, kai tik lietuviška knyga atsirado, ji buvo naikinama, deginama. Degino ją priešingos  ideologijos atstovai. Protestantai degino katalikiškas knygas, katalikai – protestantiškas. Caro valdžia per visą 40 metų spaudos draudimo laiką įnirtingai degino visas lietuviškas knygas ir laikraščius. Nuo pat lietuviškos knygos atsiradimo iki spaudos atgavimo (1547–1904) knygų negalėjo būti labai daug sunaikinta, nes pirmųjų knygų tiražai buvo maži, apie 100–300 egzempliorių, ir per metus nedaug jų teišeidavo. Per visą spaudos draudimo laiką rusai tegalėjo sudeginti tik atimtas iš knygnešių knygas, kiek jie kuprinėje galėjo panešti, arba per kratas, kur atsitiktinai atrastų nedidelį kiekį, nes visas tiražas buvo užsienyje. Pavyzdžiui, ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.

     Istorikas Vytautas Merkys    Istorikas Vytautas Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.

     Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

     Viena kita knyga buvo sunaikinta ir Nepriklausomosios Lietuvos cenzūros, bet tai palyginti nedideliais kiekiais. Pvz., iš „Sakalo“ leidyklos išleistų daugiau kaip 600 knygų, tik vienas Teofilio Tilvyčio humoristinių eilėraščių rinkinys „Sveiki, broliai dainininkai“ buvo cenzūros konfiskuotas.

Profesorius Vaclovas Birziska     Visai kas kita, kai į mūsų knygų saugyklas – leidyklų sandėlius ir bibliotekas įsisuko bolševikai ir hitlerininkai 1940–1945 m. ir vėliau. Profesorius Vaclovas Biržiška savo knygoje „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (I d.) rašo, kad „1940 metais vasarą iš Šv. Kazimiero draugijos sandėlių pro langą tiesiai į kiemą buvo verčiamos didžiausios krūvos knygų išvežti į Petrašiūnų popieriaus fabriką“. Čia tarp kitų voliojosi Šventojo Rašto knygos, Salomėjos Nėries versta vienuolės rašytojos Messetti „Ritos laiškai“ ir kiti kūriniai. Buvo visa sunaikinta, neatsižvelgiant į turinį: vadovėliai, religinė ar grožinė literatūra. Kai vokiečiai užėmė Lietuvą, prisimena profesorius V. Biržiška, buvo gautas vokiečių valdžios įsakymas atrinkti „Sakalo“ leidyklos sandėliuose bei knygynuose esančias knygas ir išgabenti į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Į sąrašą pakliuvo tarybiniais metais išleistos knygos apie Klaipėdos kraštą ir vokiečius: I. Šeiniaus romanas „Ziegfried Immerselbe atsijaunina“, I. Simonaitytės „Raštai“, M. Urbšienės studija „Klaipėdos krašto paraštėje“, taip pat P. Cvirkos, S. Nėries, A. Venclovos, V. Montvilos, J. Janonio ir kitų kūriniai, žinoma, ir visa tarybinė propagandinė literatūra. 

 Biržiškos knygoje pateikiama įrodymų ir faktų, koks likimas ištiko naikinamų ir draudžiamų knygų. Pavyzdžiui, 1941 m. vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo sumanyta paruošti spaudai Maironio eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Poeto B. Brazdžionio iniciatyva iš pradžių atspausdinta tik 3000 egzempliorių (VIII leidimas), bet po kelių mėnesių atėjo atsakymas, kad „Pavasario balsų“ spausdinti neleidžiama. Tie 3000 egzempliorių buvo sukrauti į kampą, uždengti makulatūra ir kitais leidiniais ir išgulėjo iki 1943 m. rudens, kol vokiečiams leidus atnaujino „Sakalo“ leidyklos darbą. Tačiau grįžus tarybų valdžiai buvo gautas įsakymas visą „Pavasario balsų“ tiražą išvežti kaip makulatūrą į Petrašiūnų popieriaus fabriką.

Cenzura    Po karo, Tarybų valdžios metais valdžia ypač netoleravo dalies išeivijoje leistų knygų, egzistavo cenzūra – kad negali išleisti, negali parašyti taip, kaip nori. Knygų buvo daug, bet išrenkamos tos, kurios netiko režimui, buvo priešiškos politiniam režimui. Sovietmečiu  visa cenzūros sistema veikė dviem būdais. Pirma, buvo sukurti cenzūros mechanizmai, neleisdavę atspausdinti spaudinių, kuriuose būtų negeistinų minčių. Antra, buvo draudžiama įvežti iš užsienio šalių literatūrą (pvz., Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“, Boriso Pasternako „Daktaras Živagas“.), nes prieštaravo supratimui, kokia literatūra gali būti leidžiama. Be to, iš bibliotekų lentynų dingo ir religinės knygos. Sovietmečiu dėl spaudos režimo ribojimo buvo uždrausti ir literatūriniai kūriniai, pavyzdžiui, Juozo Baltušio apybraižų knyga „Tėvų ir brolių takais“. Joje pateikiami įspūdžiai iš viešnagės JAV. Žaismingoje knygoje buvo nedaug kapitalizmo kritikos, vos išleista ji greit tapo bestseleriu, tačiau netrukus iš bibliotekų lentynų tyliai dingo. Istorikai (pvz., D. Mačiulis) teigia, kad dingdavo ir valdžios veikėjų raštai. Po Stalino mirties daug jo politinės literatūros dingo iš bibliotekų, prie Brežnevo nebuvo Chruščiovo raštų. Bibliotekų lentynos susvyruodavo su partijos kursu.

     Draudžiamos knygos ir autoriai buvo traukiami į sąrašus. Pavyzdžiui, pokariu buvo sudaryti keli neleistinų knygų sąrašai. Viename jų atsidūrė nepageidaujami autoriai – iš viešo naudojimo turėjo būti išimamos visos jų knygos. Kituose sąrašuose buvo surašytos draudžiamos atskiros knygos, leistos tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Kiek vėliau, po Stalino mirties, sudarytas dar vienas sąrašas – jame atsidūrė sovietmečiu išleistos knygos, kurių autoriai dėl įvairių priežasčių papuolė į valdžios nemalonę.

LTSR     Tarybų valdžiai netiko knygos, kuriose atvirai kritikuotas komunizmas, sovietinė sistema, kuriose galėjo būti sovietinei propagandai prieštaraujančių faktų. Praktiškai netiko visos religinio turinio knygos. Užkliūdavo ir sistemai neparanki grožinė literatūra. Namuose laikydamas draudžiamas knygas galėjai būti apkaltintas antisovietinės literatūros laikymu ar net platinimu. Už tai grėsė griežtos sankcijos. Asmenims, įsitraukusiems į pasipriešinimo veiklą, tokia literatūra galėjo tapti papildomu kaltinimu.

    Vadinasi, buvo spaudos kontrolė, kurią vykdė „Glavlitas“ – negavus cenzoriaus leidimo, į viešumą niekas neišeidavo, ir politinio režimo diktatūros. Plečiantis ryšiams su užsieniu ir išeivija, knygų buvo atsivežama iš svetur. Vėliau knygos daugintos pogrindyje. 

    Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje 1988 m. draudimai dar nebuvo atšaukti, tačiau Sąjūdžio spauda jau ėjo. Valdžia cenzūros mechanizmų tuomet ėmė nebereguliuoti, kontrolė iš valdžios rankų išsprūdo.

     Dabar knygos leidžiamos legaliai, tačiau be specialaus raštiško autoriaus teisių leidimo draudžiama kopijuoti, platinti, redaguoti, dauginti (pvz., komerciniais tikslais). Ne per seniausiai Lietuvoje buvo skandalas dėl Vytauto Petkevičiaus knygos „Durnių laivas“, kuri buvo uždrausta dėl politinių sumetimų.

    Taigi visais laikais nuo rašymo iki leidybos knygų likimas buvo ir yra nepavydėtinas.

Advertisements

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: