2017 m. Nacionalinio diktanto “Bedugnė” I turo tekstas

 Skelbiamas 2017 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo diktanto tekstas su rašybos ir skyrybos ypatumų paaiškinimais. Teksto autorius – Alvydas Šlepikas.

Alvydas Šlepikas

BEDUGNĖ

 

Naktį pasnigo, miškas nubalo. Nendrės, juosiančios ežerėlį, buvo tarytum paslaptingi hieroglifai, kaligrafo įrėžti į tylą, neperskaitomi, todėl nebylūs. Tik du didžiuliai krankliai vartėsi, žaidė ore vis sugrumėdami toli girdimais balsais. Miškas stovėjo tarytum rikiuotė baltų ir juodų pėstininkų. Ežero vanduo buvo juodas ir slėpė bedugnę. Lygaus paviršiaus nežeidė net menkiausias vėjelis, tik tamsiajame veidrody atsispindėjo pakibęs (tiesiai pačiame paveikslo viduryje) plaštakos formos debesis.

Danius sėdėjo ant tvirto, nors seniai sukalto lieptelio meškeriotojo vietoje – to pensiono prižiūrėtojai taip puikiai rūpinosi viskuo: aplinka, tyla, suoleliais, takais. Danius sėdėjo ir juto, kad, nepaisant šalčio, lėtai besismelkiančio į nugarą ir sėdmenis, nepaisant nevisiškai žieminių batų, jo sąmonė pradeda žvelgti giliau, suprasti daugiau. Apie paukščius, apie debesį ir apie patį save. Varnai vartėsi danguje, o jų broliai dvyniai nardė ežero veidrody, skrydžio stygomis pjaustydami atsispindinčią dangaus plaštaką.

Danius klausėsi tylinčių medžių, tylinčių nendrių ir bežadės gelmės. Saulė pasislėpė, ėmė snyguriuoti. Rodėsi keista, kad neįmanoma pasakyti, koks gi dabar paros metas. Danius pasijuto laimingas pirmą kartą po šitiek dienų, po šitiekos metų. Žmogus užsimerkė ir išgirdo švelnius, vos juntamus, vos girdimus lyg garsus, lyg dainavimą. Atrodė, kad mažytės neklaužadų pėdutės bėga pačiu vandens paviršiumi, ir kiekvienas jų sukeltas ratilėlis aidi it lūžtanti snaigė. Danius atmerkė akis – ir tikrai, pirmiausia išvydo ženklus vandenyje. Tuos mažų pėdučių sukeltus ratilus. Vėliau įsižiūrėjęs pamatė būtybes, kurios smalsiai stebėjo žmogų, ir rodėsi, kad didelės, palyginti su gležnais jų kūneliais, akys juokėsi. Bėginėdamos virš grasios užpelkėjusio ežero juodumos jos tarytum koketavo. Kiekvienas jų žingsnis skambėjo.

„Keista, būtent taip jos ir atrodo“, – nusistebėjo Danius. Kitame ežero krante nuo meldo nukrito sniegas. Danius nedrąsiai šyptelėjo. Švelniai, tačiau vis dėlto taip šiurkščiai pūstelėjo vėjas. Krankliai nuskrido, tyliai sušnarėjo pakrantės žolė, Daniaus krūtinėje ėmė augti tuštuma. Keistas garsas gręžė erdvę.

Tai jos.

Taip, tai tos skaidrios, švelnios būtybės, tai jos taip bjauriai griežė dantimis. Beje, jos nebeatrodė tokios nekaltos, o jų mąsliose akyse atsispindėjo bedugnė. Tie padarėliai nebesišypsojo, bet šiepėsi, ir baimė pradėjo semti Danių tarytum dvokus pelkynų vanduo. Tos aštriadantės beždžionėlės čiuožė vandens paviršiumi vis artyn.

Danius pajuto siaubą, sugniaužiantį sielą šaldančiais, stingdančiais pirštais.

Netikėtai išgirdo balsą:

– Tėti, jeigu tas paveikslas tave gąsdina, aš jį nukabinsiu.

 

Diktantas „Bedugnė“ (su RAŠYBOS paaiškinimais)

Diktantas „Bedugnė“ (su SKYRYBOS paaiškinimais)

 

Žiūrėkite:

2017 m. Nacionalinio diktanto „Bedugnė“ garso įrašas

Nacionalinis diktantas 2016 (ieškokite 2016 m. tekstų „Sugrįžtuvės“, „Parytys“)

Nacionalinis diktantas 2015

Nacionalinis diktantas 2014

Nacionalinio diktanto “Senelio laiškas” tekstas

Nacionalinio diktanto “Gyvasis kultūros vanduo” tekstas

 

Reklama

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: