Rašytojų kūrybos atmintinė

Brandos egzaminaiMieli abiturientai, Jūs ruošiatės lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui. Mes siūlome žymiausių rašytojų svarbiausius kūrybos akcentus, kurie galbūt praverstų per egzaminą, kas labiausiai įsimintina rašant rašinį, remiantis literatūros pavyzdžiais. Jei nespėjote perskaityti kai kurių kūrinių, rasite literatūros kūrinių ekranizacijas (spektaklius, filmus).

ATMINTINĖ. Primename, jog rinkdamiesi temą privalote laikytis šių reikalavimų, nes darbai vertinami pagal skirtingas lenteles. Jei pasirinksite literatūrinį rašinį ir parašysite kaip samprotavimo, Jūsų darbas bus nieko vertas, ir atvirkščiai. Tad įsiskaitykite žemiau reikalavimus, kuo skiriasi dviem punktais rašinių tipai.

 

 

Literatūriniam rašiniui remtis dviem autoriais: vienu iš nurodytų lietuvių autorių ir savo nuožiūra pasirinktu kitu lietuvių autoriumi.

Literatūrinio rašinio reikalavimai

1. Plėtoti temą, pateikta tema interpretuoti ir suprasti literatūros kūrinį (ar jo fragmentą).

2. Pakanka parodyti literatūrinę brandą (remtis literatūros pavyzdžiais).

————————————————————————————

Samprotavimo rašiniui remtis pasirinktu privalomos literatūros kūriniu ir tinkamu kontekstu; remtis ir asmenine patirtimi.

Samprotavimo rašinio reikalavimai

1. Išsiaiškinti (išspręsti) problemą, remiantis daugiau literatūros pavyzdžiais ir iš dalies siejant su gyvenimu.

2. Pakanka parodyti kultūrinę brandą (problemų sprendimo ir argumentavimo gebėjimus, kalbos vartojimo efektyvumą ir raštingumą), t. y. daugiau apie visuomenės gyvenimo problemas iš dalies siejant su literatūros pavyzdžiais.

 

KRISTIJONAS DONELAITIS (1714-1780)

 

                      K.Donelaitis – pirmasis didelis lietuvių poetas, parašęs 6 pasakėčias ir poemą „Metai“. Pasak S.Žuko, epinė poema „Metai“ – pirmasis didesnės apimties lietuvių literatūros tekstas ir bene vertingiausias kūrinys mūsų literatūros istorijoje. „Metų“ tema – lietuvių būrų bendruomenės gyvenimas XVIII a. Rytų Prūsijoje. Poemoje ne tik daug etnografinių duomenų, bet tai ir valstiečio savimonės liudijimas.

 

* Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su  ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.

 

* Donelaičio stiliui įtakos turėjo keletas epochų. Baroko pėdsakų randame stiliuje, leksikoje (vartojami grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai). Taip pat barokinis yra gyvenimo trumpumo motyvas, gąsdinantys pragaro, šienaujančios giltinės vaizdai. Su klasicizmu galima sieti: keturių metų laikų formą  (kompozicija), b) hegzametrą, c) veiksmo vietos bei personažų pastovumą d) poemos didaktiškumą- pasakotojo siekimą pamokyti. Griežti moraliniai vertinimai poemoje perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti gyvenimo reiškinių priežastis, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su švietimo idėjomis reikia sieti ir lietuviškumo gynimą.

* Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. (Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu.

 

Pritaikęs kasdieninei žmonių kalbai antikinį hegzametrą, K.Donelaitis pradėjo proziškąją (sietiną su sodriu, šiurkščiu žodžiu) lietuvių poezijos stilistinę kryptį. Kita kryptis – liaudies dainų pakylėta, nušlifuota deminutyvinė poetika. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Dažnai gamtos vaizdas tampa alegorija, metafora, pretekstu didaktiniams pasakotojo ar personažo samprotavimams. Galima suaktualinti kūrinį ir galvojant apie uždaro gyvenimo tvirtumą  ir atviro gyvenimo gundymus (Veikėjai vertinami pagal gebėjimą dorai gyventi, pagal laikymąsi krikščioniškų normų. Būrai išlaiko beveik viską, nes neišeina iš kaimo, lieka būrais ir saugoja savo tradicijas).

 

 MAIRONIS (1862-1932)

Lietuvių literatūroje skiriame ikimaironinę ir pomaironinę lyriką, nes Maironis pradėjo naują lyrikos etapą. Svarbiausias jos bruožas, jog lyrika tampa nebe dainuotine, o rašytine. Ryšiai su tautosaka stiprūs, bet jau ne liaudies daina diktuoja turinį ir formą. Ji tik tarnauja poeto meniniam sumanymui. Tokio tautosakiškumo paženklintas ir pirmasis (ir, galima sakyti, vienintelis) šio XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios romantiko poezijos rinkinys „Pavasario balsai“. „Pavasario balsuose“ Maironis sukūrė poetinį Lietuvos erdvė­laikį. Herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis vietomis. Lietuvos laikas – nuo kuriuo nors būdu atsimenamos praeities iki dabarties.Maironis savo kūryboje kalba ir apie asmeninius žmogaus išgyvenimus, savitą dvasinę patirtį.

 

* Maironis siejamas su romantizmo literatūra. Eilėraščiuose iškyla didingi vaizdai (pilys, jūros, girios, upės). Nuotaika kraštutinė: entuziazmas arba pasipiktinimas, džiaugsmas arba liūdesys. Lyrinis „aš“ – stipri, savarankiška  asmenybė. Jis maištingas, jo jausmai audringi. Pabrėžiama skausmo, kančios taurinanti reikšmė.

* Maironis kultūrą supranta plačiąja prasme: ne tik meną, bet ir mokslą, darbą, gamybą. Arklas, knyga ir lyra yra maironiškieji kultūros įvaizdžiai („Užtrauksme naują giesmę“). Arklas ženklina darbą, triūsą, gamybą, knyga – švietimą, lyra – meną.

* Maironio talentas universalus. Jis rašė eilėraš­čius, poemas, istorines dramas, apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Poetas siekė pasisakyti svarbiausiais lietuvių istorijos, valstybės ir kul­tūros klausimais.

* Eilėraščiai įvairių tipų: manifestiniai (oratoriniai), meditaciniai.

* Eilėraščiai dažnai komponuojami kaip paralelės arba kontrastai, turi aiškią pabaigą (mėgstama žiedinė kompozicija).

* Kalbama „aukštuoju stiliumi“: kalba pakylėta, vengianti visko, kas šiurkštu. Kalbai skambumo, melodingumo suteikia puiki silabotoninė eilėdara.

* Maironio tematiką ir problematiką nulemia istorinė XIX a. Lietuvos situacija bei romantinė poeto pasaulėjauta: tėvynės laisvė, grožis, poetas ir tėvynė, žmogaus nerimas ir idealo ilgesys.

 

Maironis yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros vardų. „Pavasario balsuose“, svarbiausioje savo knygoje, Maironis išreiškė lietuvių tautos atgimimo idealus ir viltis, suteikė jiems romantinį, herojinį matmenį. Maironio eilėraščiuose iškilo mąstantis, grožį jaučiantis, prasmės besi­ilgintis žmogus. Gražios kalbos, pakilios intonacijos, tauraus turinio Maironio eilėraščiai tapo populiarūs, virto dainomis. Poezija įgijo auto­ritetą savo tautoje, darė įtaką žmonių apsisprendimams, meno raidai. Maironio pėdsakas pereina per visą XX a. lietuvių lyriką – iki Salomėjos Nėries ir Justino Marcinkevičiaus..

 

JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

 

J.Biliūnas – rašytojas, aktyviausiai veikęs pasibaigus spaudos draudimo laikui, pirmasis  išreiškęs lietuvių literatūros modernėjimą. Jo kūryboje ryškus žvilgsnis gilyn į žmogaus dvasią, ryškus polinkis į subtilesnę psichoanalizę yra būdingas XXa. pradžios lietuvių literatūros bruožas, skiriąs ją nuo XIXa. realizmo. Produktyviausias J.Biliūno kūrybos laikotarpis – 1904-1907 metai. Rašytojas padovanojo lietuvių kultūrai puikių novelių („Brisiaus galą“, „Kliudžiau“, „Ubagą“, „Laimės žiburį“, „Vagį“) bei apysaką „Liūdna pasaka“.

 

                      * Biliūno prozos pasaulis tikroviškas, dažnai paremtas autobiografine medžiaga. Pasakojimas lyriškas (dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu), subjektyvus. Pasakotojas pats dalyvauja veiksme arba užjaučia, supranta veikėją.

* Žodis kūrinyje taupus, vaizde virpa paslėpta emocija. Stiliuje dominuoja ne vaizdingumas, o emocingumas. Gausu jausminių epitetų, palyginimų. Sakiniai turi paryškintą ritmą, daug pauzių ir nutylėjimų, už kurių slypi kūrinio potekstė.

* Žvilgsnis nukreiptas į vidinį žmogaus gyvenimą, o ne į išorę.

* Svarbiausios vertybės – užuojauta skriaudžiamam, sąžinė, supratimas.

* Labai iškalbinga J.Biliūno kūriniuose detalė (akys-žvaigždės „Liūdnoje pasakoje“, sulaužytos strėlės „Kliudžiau“ ir kt.).

 

Jonas Biliūnas su­telkė literatūros žvilgsnį į išskirtines žmogaus situacijas (skriaudos, nuoskaudos, kaltės, išdavystės), siekė kalbėti santūriai, lakoniškai, vengė tiesiogiai mokyti, moralizuoti. Jis pirmas nustebo, kad taip gražiai rašo Žemaitė, bet pats ėjo jau kitu keliu: vietoj paprastos psichikos žmonių, gyvenančių daugiausiai kasdieninės buities materialiniais rūpesčiais, kuria sudėtingesnį žmogų, praveria jo egzistencinę (būties), moralinių išgyvenimų patirtį. Jonas Biliūnas – pirmasis lietuvių rašytojas, modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam europietišką formą. Visažinį epinį pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje susitikdamas, užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Už regimų Biliūno įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų: atsiveria po­tekstė.

 

 

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS (1893-1967)

 

Svarbiausia V.Mykolaičio-Putino savybė – filosofinė pasaulėjauta. Jis sąmoningai siekė filosofiškai įprasminti vaizde gilias mintis. Jam svarbi refleksija (gilus susimąstymas, samprotavimas). Visa V.Mykolaičio-Putino kūryba kyla iš tų pačių impulsų: iš pastangų apmąstyti, aprašyti, išreikšti įvairias žmogaus būties situacijas, būsenas. Šis rašytojas yra išbandęs visų literatūros rūšių pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių šešėly“ yra Putino viršukalnės.

„Altorių šešėly“, pasak A.Nykos-Niliūno, tai buvo pirmas modernaus romano pavyzdys lietuvių literatūroje. Pirmą kartą buvo sukurtas toks sudėtingas žmogaus paveikslas, pateikta gili ir detali vidinių išgyvenimų analizė.

 

Lyriką sąlygiškai galima skirstyti į 3 periodus: ankstyvąją neoromantinę, simbolistinę ir brandžiąja posimbolistinę. Simbolistinės kūrybos periodas, kurio viršūnė eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927) – reikšmingiausias visoje lietuvių poezijoje.

 

„Altorių šešėly“ Lyrika
* Žanras – intelektualinis psichologinis romanas. Čia vyrauja vidinių procesų, dvasios pasaulio erdvė. Kūrinio problemos kyla iš svarstymų, ieškojimų. Jausmai ir mintys vienodai svarbūs. Romane daug minčių apie kūrybą, poeziją, jos impulsus.

* Tema – Liudo Vasario gyvenimas, prasidedantis nuo kunigų seminarijos ir sustabdytas jau pasiryžus kunigystės atsisakyti.

* Tai ne autobiografinis romanas, bet sudaro autobiografiškumo iliuziją, todėl didina skaitytojų susidomėjimą.

* Kūrinio idėjinę prasmę sudaro veikėjo siekimas dvasios pilnatvės, prigimtinis noras atsiriboti nuo prievartos, veidmainystės, dogmatiško šventeiviškumo ir melo.

* Pagrindinis veikėjas – jautrus kūrėjas, regintis pasaulio grožį, žmogaus taurumą, natūralų gamtos gyvybingumą. Prieinama prie išvados, kad kūrėjui kančia, vidinė kova neišvengiami, bet dvasios laisvė – svarbiausias siekimas ir neblėstantis idealas.

*Visus Liudo Vasario vidinius konfliktus ryškina kiti personažai, ypač moterys: Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė.

* Simbolizmą pranašauja vaizdai: kosminės erdvės, kalnynų peizažai, žemė ir dangus, viršūnių ir gelmių opozicijos. Taip atsiranda įtampa, disonansas.

* Simboliais išreiškiamas prieštaravimas tarp žmogaus prigimties ir idealios būties. Maištingo žmogaus dvasia sukyla  prieš ją ribojančius varžtus, žmogus siekia išsaugoti vidinę laisvę.

* Putino eilių pagrindas – gamta. Ji stebima gro­žio požiūriu: įsižiūrima į saulėlydžius, į dangaus skliauto erdves, į tolimus horizontus, į šviesias žvaigždėtas naktis. Tokiose panoraminėse erdvė­se nepaprastai stipriai pajuntama būties visuma, žmogaus būties ir kosminio ritmo sąsaja. Stebintysis įsijaučia į kosmosą, įsiklauso, įsižiūri.

* Poeto lyrikoje gamtos erdvė panoraminė: tarsi būtų žiūrima iš paukščio skrydžio, nuo kalnų ar stovint „ant lygaus lauko“, iš kur matomi tolimi horizontai, kur dangus susiliečia su žeme. Kosmoso visuma Putino poezijoje sudėta iš aiškių priešybių – „viršūnių“ ir „gelmių“.

* Mėgstamiausias Putino laikas – naktis. Naktį tarsi sustiprėja intuicija, galia įžvelgti pasaulio paslaptis. Naktį lyrinis subjektas patiria ir savo vienišumą, atskirtumą.

* Putino lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o visų reiškinių ir žmogaus sąsaja, būties paslaptimi. Jis trokšta priartėti ne tik prie reiškinių paviršiaus, bet ir prie pačios jų esmės.

* Putino lyrika priskiriama filosofinės lyrikos tipui.

V.Mykolaitis-Putinas – puikus žmogaus minčių ir jausmų tyrinėtojas, ryškus tarpukario Lietuvos rašytojas modernistas.

Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui, savistabai ir sa­vianalizei „Altorių šešėly“ laikomas psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) – intelektualiu romanu. „Altorių šešėly“ ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iš tiesų buvo naujas žingsnis lietuvių literatūroje. Modernia anuo metu pasa­kojimo technika, aktualia problematika Putino romanas praaugo to meto, t.y. XX a. pirmos pusės,  stambiosios prozos kūrinius.

 

Putinas – disonansų poetas. Jo eilėraščių lyrinis subjektas jaučia ne­dermę ir žmoguje, ir pasaulyje. Putino lyrikoje ypač svarbios drama­tiškos priešpriešos tarp proto ir jausmo, tarp sielos ir kūno. Priešybes, reiškinio abi puses mato tik mąstantis žmogus, kuris stengiasi suvok­ti pasaulio sąrangą ir savo vietą joje. Putinas – intelektualus poetas. Lyriniai ciklai labiausiai tiko jo kontrastingai emocijai, prieštaringai minčiai išskleisti. Poetui būdingas labai rimtas ir pagarbus žmogaus sielos prieštarų apmąstymas, taurus susikaupimas.

 

VINCAS KRĖVĖ-MICKEVIČIUS (1882-1954)

             Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas neoromantikas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių naciona­linės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgai­vino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškes­nę Lietuvos istoriją. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Drama „Skirgaila“ vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo. Joje svarbios parei­gos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, roman­tinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.

DRAMOS SITUACIJA. Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje.

PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. PROBLEMOS. 1. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose; b) Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje, tragedija.

IDĖJA. 1.Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip akcentuoja Skurdulis, Daugaila). 2. Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja.

ERDVĖ. Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji).

LAIKAS. Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili­zuotai vaizduojama senovinė aplinka – nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė­nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera.

ŽANRAS.  Kūrinys yra tragedija, nes: a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos Duonutės sielvartu; b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip valdovas ir kaip žmogus;  pats Skirgaila sukuria tragišką situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK; c) susiduria stiprios asmenybės- Skirgaila- Keleris-Duonutė; skirtingos idėjos- pagonybė ir krikščionybė. Jų susidūrimai tragiški.

KOMPOZICIJA. Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he­rojaus būsenas ir veiksmo slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“.

             Krėvės kūryba ypatinga tuo, jog ji dialogiška: veikėjų išsakomi argu­mentai vienu metu yra ir įtikinami, pagrįsti, ir kartu prieštarauja vieni kitiems. Tai veiksmui suteikia įtampos, sustiprina intrigą, skaitytoją priverčia ne tik stebėti veikėjų idėjines kovas, bet ir patį ieškoti sprendimo, vertinti, kieno pusėje tiesa. Krėvės pavaizduoto pasaulio jau seniai nebėra, bet jo kūryboje iškelti didieji žmogaus egzistencijos klausimai išlieka, nes jie esminiai ir neišvengiami: į juos kiekvienas žmogus turi rasti atsakymą pats – atsakydamas apie savo buvimo prasmę ne tiek mintimis ar žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa­saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai.

 

JURGIS SAVICKIS (1890-1952)

 

                      A.Nyka-Niliūnas yra pasakęs: „Savickis lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dai­liai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtariai stebinčių kaimiečių tarpe“. Iš tiesų buvo panašu, kad taip ir atsitiks: Adomas Jakštas pirmąjį J.Savickio novelių rinkinį „Šventadienio sonetai“ sukritikavo, pavadinęs autorių „modernistu ir dekadentu“. J.Savickis sąmoningai rinkosi moderniosios literatūros raiškos kelią. Netikėtumas, kitoniškumas, ypatingumas – šio rašytojo pasakojimo principas. Kūrinio išraiškingumo siekimu jis artimas ekspresionizmui.

 

* Pirmus apsakymus Savickis pradėjo spausdinti dar XX a. pra­džioje, o žymiausias savo knygas išleido trečiame dešimtmetyje. Tai novelių rinkiniai „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928). Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951 m., jau gyvendamas Prancūzijoje. Šiuose rinkiniuose pub­likuota apie 30 novelių.

* Nuo tradicinės lietuvių prozos Savickio novelės skiriasi jau tema­tika – jose neretai rašoma apie tolimų šalių miestus, uostus, kurortus, o jeigu prabylama apie lietuvišką sodžių, tai kalbantysis dažniausiai esti jam svetimas – miestietis, menininkas ar aristokratas.

* Labiausiai nuo tradicijos Savickio proza skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata ir stiliumi.

* Savickio prozoje nėra klasikinei realistinei prozai būdingo visažinio pasakotojo, kuris aiškiai įvertintų vaizduojamus įvy­kius, sukurtų vienaprasmę tikrovės interpretaciją. Savickio pasakoto­jas yra labai arti personažo, jo ir veikėjo požiūris bei mintys neretai susipina; pasakojimo perspektyva ( nutolęs taškas, iš kurio kas nors stebima, vaizduojama) dažnai ir netikėtai kaitaliojasi.

* Savickio kūrinių meninį žavesį lemia ir jo stiliaus meistriškumas: hu­moras, ironija, žaidimas su skaitytojo atmintyje susiklosčiusiais kokių nors situacijų, personažų vaizdiniais, nuorodos į kitus literatū­ros kūrinius, kultūros įvaizdžiai, simboliniai elementai (ryšku novelėse „Vagis“, „Ad astra“ – užuominos į J.Biliūno kūrybą).

* Savickio proza yra labai koncentruota: jo tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai talpūs, čia nerasime nė vieno blankaus, be papildomo prasminio krūvio pasakyto žodžio.

 

                      Jurgis Savickis – ryžtingiausias XX a. pradžios lietuvių prozos atnau­jintojas. Jis labiausiai nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvių literatūros pasaulėvaizdžio ir nuo realistinės bei romantinės literatūros tradicijų. Sa­vickio prozoje nauja tai, kad atsisakoma patikimo, visažinio pasakotojo, tekstas tampa daugiareikšmis, gausu kultūrinių asociacijų, užuominų bei poteksčių. Su Savickiu į lietuvių literatūrą įžen­gia moderniosios civilizacijos žmogus – ironiškas, skeptiškas, paveik­tas veržlaus, kintančio gyvenimo, tačiau kartu gyvai jaučiantis grožio, kultūros, tvirtų etinių žmogaus gyvenimo pamatų vertę, besiilgintis pastoviųjų žmogiškų vertybių.

 

 ANTANAS VAIČIULAITIS (1906-1992)

Kaip rašytojas Vaičiulaitis yra pir­miausia novelistas, išleidęs šešis šio žanro kūrinių rinkinius. Iš jų svarbiausi prieškaryje išleisti „Vidudienis kaimo smuklėj“ (1933), „Pelkių takas“ (1939), išeivijoje pasirodę „Kur bakūžė samano­ta“ (1947), „Vidurnaktis prie Šeimenos“ (1986). Vaičiulaitis savo prozoje teikė pirmumą ne logikai, protui,  o emo­cijai, kvietė labiau pasitikėti intuicija, tikrovę regėti „dvasios akimis“.

Galima išskirti tokius A. Vaičiulaičio novelistikos bruožus:

* Jam  artimos moderniojo meno tendencijos, tačiau svetimas tuščias eksperimentavimas, kai ieškoma tik formos naujoviškumo. Jis siekė atsiriboti nuo grynojo realizmo, natūralizmo, tačiau taip pat vengė vaizduoti ir prieštaringos jausenos ir mąstymo žmones.

* Vaičiulaitis nerodė žmogaus „iš vidaus“, ne­sistengė narplioti painių vidinių žmogaus išgyvenimų. Veikėjai neskirstomi į gerus ar blogus. Jie daž­nai patiria didelius sukrėtimus, tačiau rašytojas tai vaizduoja santūriai. Kūno poza, veido išraiška, žvilgsnis, rankos judesys – šios detalės daugiau pasako nei ištarti žodžiai (realizmo požymis).

* Novelės for­ma klasikinė: susikoncentruojama į vieną įvykį, kurio atomazga dažnai netikėta, per  įtampą atsiskleidžia veikėjo charakteris, kiek­viena konflikto detalė lemtinga.

* Tokią novelės struktūrą modeliuoja pasakotojas, kuris neleidžia nei laisvai tekėti ir šakotis įvykiams, nei daugiažodžiauti. Gyvi ir natūralūs dialogai, taupūs aprašymai derinami su besikeičiančia veikėjų nuotai­ka. Vaičiulaičiui užtenka išorinių priemonių – taiklaus žodžio ir gesto, kad susidarytų veikėjo išgyvenimų vaizdas.

* Pasakotojas visažinis: jis stovi anapus vaizduojamo pasaulio, nesmer­kia ir neteisina savo veikėjų, tačiau žino ir mato už juos kur kas dau­giau. Pasakotojas tarsi sako, kad žmogaus išmintis, gudrumas, norai ne nuo paties žmogaus priklauso, kad yra galia, kuri veda, ir žmogus neperpras tos išminties, jeigu neįsiklausys į gamtą ir save, neišmoks skai­tyti jam siunčiamų ženklų. Įsiklausys – eis savo keliu ir patirs santarvę su pasauliu; bus aklas ir kurčias – pralaimės, likimas jam iškrės piktą pokštą (atsiųs nelaimę ar mirtį). Ypač pabrėžiamas veikėjų gerumas.

* Novelėse su tragiškais finalais (ir romane „Valentina“) ypač meist­riškai kuriama įtampa. Žmogaus ėjimą į mirtį pranašauja daug ženklų, kuriuos pastebi akylas skaitytojas, bet ne veikėjai. Pasakotojas praskleidžia veikėjų likimus ir leidžia skaitytojui pajusti tai, ko veikėjai dar nenujaučia. O jei ir nujaučia, tai išsiduoda tik gestu ar žvilgsniu. Gal todėl Vaičiulaitį galima vadinti vienu iš subti­liausių lietuvių prozininkų, ugdančių skaitytojo atidaus įsiskaitymo į kūrinį įgūdžius.

*Vaičiulaitis išsiskyrė iš gausios ano meto literatūros, kuri nuolat skelbė socialinių, politinių ar moralinių idėjų programas, nes siekė atsiri­boti nuo aktualijų ir tikrovės aprašymo. Aprašinėti faktą, auklėti ar ver­tinti jam buvo atgrasu. Prasmingas toks menas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų, – sakė rašytojas apie literatūrą. Jis stengėsi peržengti ribą tarp fakto ir vaizduotės, todėl ne viena jo novelė grindžia­ma poetinių įsivaizdavimų logika: prasidėję skaitytojo atpažįstamoje tikrovėje, novelės įvykiai pereina į fantazijos sritį. Taip supinami skir­tingi pasakojimo planai: realistinis, pasakos, filosofinis.

                A.Vaičiulaičio kūryba šiandien gali pasirodyti kiek netikėta pabrėžtina darna, programiškai atsiribojusi nuo avangardisti­nių eksperimentų. Ji kalba apie santaikos su savimi ir būtimi kupiną žmogaus pasaulį, pasaulį, kuris XX a. katastrofas išgyvenu­siam žmogui gali atrodyti negrįžtamai pra­rastas. Tačiau ar tokia kūryba nėra geriau­sias liudijimas, kad darnus žmonių, daiktų, gamtos sugyvenimas tebėra įmanomas? Jo prozai apibūdinti tinka sąvoka, kurią jis pats vartojo, kalbėdamas apie savo mėgstamą tuometinę prancūzų literatūrą – magiškasis realizmas. Paprastumo ir subtilumo dermė, šviesi idealistinė pasaulėvoka leidžia Vaičiulaičio kūrybą apibūdinti ir kaip estetinį realizmą, neorealizmą.

 

 SALOMĖJA NĖRIS (1905-1945)

 

S.Nėries poezija – ne idėjų, ne filosofinė poezija. Jos lyrika kyla iš jaus­minių patyrimų, iš konkretaus gyvenimo užrašymo. Poetės kūrinių esmė – tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. Eilėraštis konstruojamas taip, jog susidaro įspūdis, kad jis yra pačios autorės lyrinė išpažintis. Nuo savo debiuto (rinkinio „Anksti rytą“) iki paskutinio rinkinio karo metais („Prie didelio kelio“) S.Nėris –  ryški neoromantikė. Emocingumas, pasaulėjautos maksimalizmas, tautosakiškumas, svarstomi esminiai  gyvenimo ir meilės, gyvenimo ir amžinybės klausimai – svarbiausi jos kūrybos bruožai.

 

* S.Nėries kūryba – itin vienalytė, tačiau joje galima išskirti bent tris ryškesnės kaitos etapus: pirmasis – ankstyvoji, jaunystės, pakiliai jaus­minga, daininga romantinių įvaizdžių lyrika (rinkiniai: „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“), antrasis – vėlesnioji, brandesnių jausmų, realistiškesnių įvaizdžių meditacinė lyrika (rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“) ir trečiasis – karo meto lyrika (rinkiniai: „Dainuok, širdie, gyvenimą“, „Prie di­delio kelio“).

* Pirmojo etapo lyrika pasižymi ryškesne emocijų palete, aiškia romantine stilistika, pasaulėjautos maksimalizmu ir nuotaikų kraštu­tinumu. Rinkinys „Anksti rytą“ liudija džiugų ir optimistinį po­žiūrį į pasaulį, o  „Per lūžtantį ledą“ -jau dramatišką, vietomis net tragišką.

* Antrojo etapo lyrika emociškai santūresnė, nors eilė­raščiuose poetė svarsto esminius gyvenimo ir meilės, gyvenimo ir amžinybės klausimus (garsūs eilėraščiai- „Diemedžiu žydėsiu“, „Tu nubu­si“, „Alyvos“). Šiai lyrikai būdingas objektyvesnis, be romantinio patoso, realistiškesnis eilėraščio vaizdas ir jį persmelkianti bū­ties vienovės, sutaikančios savo gelmėj visus kraštutinumus, pajauta.

* Karo meto lyrika pažymėta gilių prieštaravimų – šalia menkaverčio propagandinio pobūdžio eiliavimo („Poema apie Staliną“, „Bolševiko kelias“) esama tikros, sukrečiančios ligi sielos gelmių lyrikos (ei­lėraščiai – „Sakalai broleliai“, „Dainuok, širdie, gyvenimą“, „Grįšiu“). Joje vyrauja itin skaudžios ir sudėtingos gyvenimo ir mirties temos, realistiškes­nis vaizdas, subtiliai naudojami tautosakiniai motyvai (rinkinys „Dainuok, širdie, gyvenimą“, karo metų rinktinė – „Prie didelio kelio“).

* S.Nėries lyrikai būdingas dainiškumas, t.y. jos eilėraštis artimas liaudies dainai, nes grindžiamas pakartojimais, gamtos ir žmogaus paralelėmis, jis melodingas, naudojamasi tautosakos vaizdiniais.

* Lyrinis „aš“ atviras, nuoširdus, emocingas.

 

Ypatingai moteriška pasaulėjauta, atsiskleidusi S.Nėries lyrikoje, suteikė neoromantinei lyrikai daug naujų potėpių. Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliais psichiniais niuansais, S.Nėris susikūrė savo švelnųjį stilių – tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenančių žodžių stilių. Lietuvių poezijoje ji, kaip ir J.Aistis, arčiausiai priėjo iki grynojo lyrizmo pavidalų. Lyrikės pasaulis –  ne vien svajonės, ilgesys, dramatiška meilė, bet ir skaudaus, sudėtingo tautos likimo istorijos kataklizmuose lyrinis liudijimas.   S.Nėries eilėraštis ilgam tapo lyrinio eilėraščio modeliu. Jos kūryba – viena iš lietuvių poezijos viršūnių, jos tradicijos vaisingai skatino P.Širvio, J.Degutytės kūrybą.

 

 HENRIKAS RADAUSKAS (1910-1970)

 

H.Radauskas, kaip vienas reikšmingiausių lietuvių poetų, atsiskleidė išeivijoje. Jis nuosekliausias estetizmo idėjų reiškėjas lietuvių poezijoje. Mene svarbiausias dalykas yra pats menas, jo vidinių dėsnių realizacija. Ginama savaiminė, autonominė meno prasmė ir vertė. Svarbiausi H.Radausko poezijos rinkiniai – „Strėlė danguje“(1950), „Žiemos daina“(1955) – ryškiausi estetizmo pavyzdžiai lietuvių lyrikoje.

 

*Eilėraštis – tai fikcija (prasimanymas), paskos sekimas, gražus vaidinimas – ir nieko daugiau. Pabrėžiamas atsiribojimas nuo realybės: politikos, istorijos ir kt.

 

* Lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus (kaip neoromantikai), greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį. Matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, veiksmo užuomazgas ir atomazgas.

 

*H.Radausko eilėraštyje detalės tikros, bet jos gyvena pagal sapno logiką. Tame pačiame eilėraštyje vienas vaizdų klodas gali būti poetiškai transformuojamas (kaip neoromantikų), o kitas ironiškas ir proziškas (kaip ekspresionistų).

 

*Dalis jo eilėraščių yra skaidrūs, kupini gyvenimo džiaugsmo ir grožio pajautos, dalis prisodrinti kultūros įvaizdžių.

 

*Vėlyvojoje kūryboje gausu niūrokų, katastrofinių vaizdų bei nuotaikų.

 

*Dėl darnios klasikinės formos – taisyklingos  eilėdaros, tikslaus rimavimo – H.Radausko eilėraščiai lengvai įsimenami, virsta savotiškais poezijos mylėtojų slaptažodžiais.

 

H.Radauskas – tikras, „grynas“ modernistas, visa savo kūryba stengęsis literatūrinius (meninius) dalykus atskirti nuo visuomeninių vertinimų (politikavimo, moralizavimo). Iš pasigrožėjimo ir nustebimo kyląs džiaugsmas, anot H.Radausko,- tikroji meno paskirtis. Niekam kitam eilėraštis neturi tarnauti: nei politikai, nei etikos sargams. Akivaizdu, kad H.Radauskas puikiai vykdė savo programą: jo eilėraštis – gražus fantazijos žaidimas, pilnas daug ką sakančių kultūros įvaizdžių, teikiantis skaitytojui intelektualinį džiaugsmą.

 

 ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961)

 

A.Škėma ėjo lietuvių literatūroje dar nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Jo estetines pažiūras formavo Vakarų kultūra. Tai modernus vakarietiškas rašytojas. Stambiausias jo kūrinys, romanas „Balta drobulė“, parašytas „sąmonės srauto“ forma su gausiomis aliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, filosofiją, literatūrą, istoriją, mitologiją, folklorą. Storas kultūros sluoksnis padeda atskleisti didelės erudicijos intelektualo charakterį.

 

* „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apiben­drinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vie­natvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys.

* Žanras.Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laikas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.

* Pavadinimas.Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1.  krikščioniškąją  (ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule.

* Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos suda­ro romano problematiką.  Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės?

* Pasakotojas. Pasakojimo būdas. Romane vyrauja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas Garšva. Išorinė tikrovė egzis­tuoja kaip Garšvos sąmonės produktas; viskas, ką jis mato, girdi, užuodžia, yra įtraukiama į vidinę prisiminimų, jausmų, asociacijų, vizijų erdvę. Tačiau, be Garšvos vidinių monologu, sakomų pirmuo­ju asmeniu, girdėti ir trečiojo asmens balsas, kuris paaiškina, ką per­sonažas veikia ir kur jis yra. Be šio pasakotojo įsikišimo kai kurių dalykų tiesiog negalėtume suprasti, nebūtų įmanoma ir papasakoti, kaip atrodo išprotėjęs Garšva. Pirmojo ir trečiojo asmens kaitalioji­mas daro keistą poveikį skaitytojams: atrodo, kad tai pats Garšva apie save mąsto ir kaip „aš“, ir kaip „jis“. Skyriuose „Iš Antano Garš­vos užrašų“ kalbama pirmuoju balsu.

* Antanas Garšva – tikras XX a. žmogus, pakėlęs didžiulį katastrofišką epochos krūvį. Emigranto padėtis neatitinka Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Iš to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) pralaimi, iškyla kitos dvasinės atramos: žmogiškoji savigarba, solidarumas su kenčiančiu, kūrybinis sąžiningumas, meilė. Škėmos žmogus ilgisi tiesos ir Dievo, bet nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės yr nuo jų atskirtas.

* Stilius. Stilistika paklūsta neurotinės sąmonės pulsavimams: ji itin ekspresyvi, dinamiška. Energinga trumpa frazė, lietuviškas- amerikietiškas slengas. Po vaizdų srautu ir fragmentiškomis pasakotojo pastabomis reikia įžvelgti gilesnę prasmę turinčias metaforas, simbolius.   

 

                      Taigi A.Škėma – žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma rašytojas yra vienas reikšmingiausių to meto lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek ankstesnei pesimistinei modernizmo klasikai (F.Kafkai). A.Škėmos kūryba  pilna tragizmo ir ironijos. Jo poetika vadinama siurrealistine – iracionalūs (protu nepaaiškinami) vaizdai, pasąmonės srautas, vizijos, sapnai. Įvairios pasaulio detalės tikroviškos, bet visuma – alogiška.

JUOZAS APUTIS (1936- 2010)

 

J.Aputis – vienas produktyviausių ir reikšmingiausių prozininkų, novelių ir apysakų autorius. „Keleivio novelės“(1980), „Gegužė ant nulūžusio beržo“(1986) – reikšmingiausi rašytojo  novelių rinkiniai. Žmogiškumas ir dvasingumas – svarbiausios, labiausiai prozininko akcentuojamos vertybės. Jas būtina perduoti ateities kartoms ir apginti nuo įvairiais pavidalais besireiškiančio smurto (ir fizinio, ir psichologinio). Atmintis, jautrumas, užuojauta kitam, sąžinė (kaip ir J.Biliūno kūryboje) geriausiai padeda saugoti  žmogaus esmę – jo dvasingumą.

 

* Temos: vaikystės ir jaunystės išgyvenimai, kuriuose ieškoma atsakymo, kaip gyventi pakitusiame pasaulyje; trapaus gerumo, svajonės susidūrimas su šiurkščia jėga, prievarta, smurtu, tuščiu optimizmu, garsiais šūkiais; dvasinis žmonių ryšys svetimame pasaulyje ir kt.

* Pasakojimas būdas. Išlaikydamas tradicinės epinės sandaros elementus (įvykį, personažą, dialogą), J.Apučio novelės stovi arčiausiai lyrikos savo pasaulėvaizdžiu ir tonacija. Pasakojimą rikiuoja ne tiek personažų veiksmai, kiek paties pasakotojo komentuojanti, prisimenanti, apmąstanti intonacija. Pasakotojas atviras, ieškantis kontaktų su skaitytoju. Epinį vaizdą pasakotojas pakelia virš kasdienybės, sureikšmina, supoetina.

*Kontekstas. J.Apučio balse lyg girdime graudų J.Biliūno susirūpinimą dėl nelaimingo žmogaus, atlaidų P.Cvirkos šypsnį dėl lietuvio kaimiečio naivaus graudumo, J.Grušo susimąstymą dėl totalitarizmo, smurto prieš gležną žmogaus dvasią. J.Apučio novelistika turi daug bendro su B.Radzevičiaus kūryba: abiem būdingas pabrėžtas dvasingumas.

* Laikas, nuotaika, santykis su pasauliu, idėja. J.Apučio vaizduojamas laikas lietuviams yra tragiškas: užkariautojai, grėsminga jėga sugriovė šimtmečiais kurtą gyvenimą. Kūrinių pasaulis liūdnas, bet ne tragiškas. Praradimai jo žmogų dvasiškai turtina, stiprina. Šalia J.Apučio lyriško pasakotojo yra skaidrus epinis pasaulis, guodžianti objektyvaus laiko tėkmė, kartų kaita.

* Stilius atskiruose kūriniuose skirtingas: gali būti lakoniškas, santūrus, o kartais daug asociacijų, vaizdus, artėjantis prie modernaus „ sąmonės srauto“.

 

J.Apučio kuriamas pasaulis ir paprastas, ir slėpiningas. Jis atsiveria greičiau širdžiai negu protui. Lyg tvirtinama, jog ne viskas taip paprasta ir aišku, kaip iš paviršiaus atrodo. Tokia ir J.Apučio novelė: atrodo, paprasto siužeto, kasdienė situacija, bet už šio paprastumo slypi sudėtingas žmogaus dvasios pasaulis. Rašytojas į savo kūrybą tarsi sudėjo visą XX a. lietuvių novelistų patirtį, patvirtino ir pratęsė jų skelbiamas humanizmo idėjas.

 

 ROMUALDAS GRANAUSKAS (1939)

 

R.Granauskas – žymus prozininkas, apysakų ir novelių autorius. „Duonos valgytojai“(1975), „Baltas vainikas juodam garvežiui“(1987), „Gyvenimas po klevu“(1988), „Raudonas ant balto“(2000) – jo reikšmingiausios knygos. R.Granausko prozoje vaizduojamas laikas – agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų.

 

*R.Granausko prozoje galima atpažinti „tikro žemaičio“ charakterį: senųjų pastovumo siekį, prisirišimą prie užgyventos vietos (kaimo, sodybos, trobos, medžio), prie daiktų ir šventenybių (koplytstulpių, kapų, švenčių). Veikėjai šiek tiek užsisklendę, daug kalbasi su savimi. Ir veriasi žmogus  atskleisdamas susikaupusias paslaptis apie tai, kaip jis jaučia laiką, erdvę, gyvenimą, mirtį, šventumą. Taigi nereikėtų teigti, jog R.Granausko kūriniai yra tik apie kaimą, juk čia prisikasama iki paslaptingiausių šiuolaikinio žmogaus kompleksų, sąmonės lūžių, jutimų.

*  R.Granausko prozoje beveik išnyksta žmogaus buvimas kaip pasakojimo centras. Svarbiausias rašytojo rūpestis – istorinė tautos lemtis.

* Seniesiems kaimo gyventojams priešinama jaunoji karta, kuri gyvena inertiškai, jiems daiktai jau nebeturi simbolinės reikšmės, jų pasaulis chaotiškas, susijęs ne su kultūra ir jos vertybėmis, o su fiziologiniais dalykais.

* Destruktyvi ir absurdiška istorija suardė gamtos ritmą. Ir kalba R.Granausko kūryboje jau nėra tokia reikšminga. Tikrieji dalykai pasakomi mintyse, o juos išgirsta tas, kas gyvena būties tyloje. Lemtingose vietose R.Granausko personažai nutyla, įsižiūri į juos supantį pasaulį, į likimą bylojančius daiktų ženklus.

* Pasakotojo distancija nuo personažo minimali. Toks pasakojimas vadinamas tiesiogine menamąja kalba. R.Granausko novelė – lyrinės prozos pavyzdys.

* R.Granausko stilius keičiasi – nuo poetiško, pakilaus, oratorinio (iškilmingo, ritmiško kalbėjimo, gausių metaforų) iki buitinio sodrumo, ryškaus žemaitiško kolorito ir šnekamosios kalbos intonacijų.

                      R.Granausko savitumą bei meninį novatoriškumą sunku atpažinti dėl itin ryškaus tradicinio vaizdavimo objekto – kaimo, dėl įprastos lietuvių literatūroje tematikos ir problematikos. Pažvelgus paviršutiniškai jis yra realistinės krypties rašytojas, autentiškai vaizduojantis lietuvišką kaimą ir jo žmogų. Tikroviškos, konkrečios situacijos, kasdieniška aplinka, kaimo žmogui lengvai atpažįstamos buities detalės. Tačiau daiktiškas pasaulis mitologizuojamas, viskas čia turi savo vietą ir simbolinę prasmę. Kaip būdinga modernizmui, daiktai yra ženklai, reiškiantys laiką, kažką simbolizuojantys, lemtingi. Jie atveria potekstę, kuri kalba  apie sunką žemiškąją būtį, mitologinį laiko ratą. Nėra čia jokios išganymo vilties, o yra tik amžinojo sugrįžimo galimybė. Sukurtas pasaulis mus sukrečia, o guodžia tik mitinė pasaulėžiūra, mitinė sąmonė, kuri jaučiama potekstėje ir kuri nepripažįsta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.

 

 JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (1930-2011)

 

Just.Marcinkevičius – sunkaus Lietuvos laiko poetas. Jo kūrybos sužydėjimas tarp 1968 ir 1978 metų. Šį esminį poeto laiką pažymi lyrikos rinkinys „Liepsnojantis krūmas“, poetinė drama „Mažvydas“, eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, baladžių poema „Devyni broliai“. Trisdešimtųjų metų kartos poeto kūrybos centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės.

 

* Tėvynė, žemė, motina, kalba, meilė – tos vertybės įtvirtinamos visai kitaip nei neoromantikų. Jos keistai nutylimos, perkeliamos į potekstę. Elipsė ir nutylėjimas Just.Marcinkevičiaus kūryboje yra savitõs poetinės kalbos priemonės: pauzėmis, nutylėjimais, užuominomis ir prasminiais akcentais pasakyti tai, ko atvirai pasakyti negalima (ezopinė kalba).

* Just.Marcinkevičius – klasikinių lietuvių poezijos tradicijų sekėjas. Jis kūrė idiles, balades, elegijas, raudas, eilėraščius lyg dėkojimus, prašymus, užkeikimus… Dažniausiai poeto eilėraščius galima būtų laikyti meditacine lyrika.

* Just.Marcinkevičius lyrikoje sėkmingai naudoja tautosakos (dainų, raudų, pasakų) motyvus, jiems suteikia naujos, aktualios prasmės.

* Poetas siekė, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir auklėtų, turtintų žmogaus dvasią. Iš žodžių ir daiktų sukūrė vaizdą žmogaus, kuris žavi taurumu.

* Just.Marcinkevičiaus poezijos dvasia – priešprieša tam, ką skelbė oficiali ideologija – sovietinei tautų niveliacijai, jėgos, prievartos kultui. Ji atitiko daugumos lietuvių giliausius lūkesčius, jų dorumo, tiesos sampratą ir pasiilgimą.

 

* Just.Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ atgaivino lietuvių dramaturgijoje poetinės dramos tradiciją. Čia atskleidžiamas pagrindinio veikėjo mąstymas, pasaulio suvokimas, todėl tokie svarbūs tampa personažo monologai.

* „Mažvyde“ pareiga žodžiui,  pareiga savo žmonėms tampa sunkiu, į kalną ritinamu akmeniu. Mažvydas, kaip mitologinis Sizifas, per skausmą ir kančią ritina akmenį į kalną, nepaisydamas, kad jis gali nugarmėti į prarają. Be tos naštos jis neįsivaizduoja gyvenimo.

* „Mažvyde“ yra ne viena simbolinė scena (ąžuoliuko sodinimas, finalinis žodžio „Lietuva“ skaitymas).

 

Pagal V.Kubilių, Just.Marcinkevičius natūraliausiai sujungė savo kūryboje lietuvių literatūros artumą žemei su romantiniu dvasingumo pradu. Atsigręžęs į Lietuvos istoriją, kultūrą, krikščioniškąsias vertybes, Just.Marcinkevičius sovietinės ideologijos metais sugebėjo prabilti aktualiai ir nuoširdžiai, dėl to buvo toks populiarus. Klasikinė forma ir gilus filosofiškas turinys – ryškiausi poeto kūrybos bruožai.

 

 JUDITA VAIČIŪNAITĖ (1937-2001)

 

J.Vaičiūnaitė lietuvių literatūroje laikoma miesto poete. Anot poeto M.Martinaičio, poetė miesto nepriešina su gamta ir valstiečio pasaulėjauta, mieste galima gyventi, mylėti, džiaugtis, patirti nekasdieniškų įspūdžių, kurių nėra nei gamtoje, nei kaime. Mieste susitinka istorija, pasaulis ir dabartis. Nors poetės temų diapazonas platus: kelionių įspūdžiai, meilė, dailė, muzika, mitologija, vaikystės patyrimai, tačiau jos kūryboje vis dėlto dominuoja Vilnius, jo kultūra, istorija. Poetei rūpimos temos atsispindi ir ryškiausių poezijos rinkinių pavadinimuose: „Po šiaurės herbais“, „Smuikas“, „Seno paveikslo šviesa“, „Kai skleidžiasi papirusas“. 

 

* J.Vaičiūnaitė pastebi grožį kasdienybėje, buities smulkmenose, eilėraščiuose įvardija daug aplinkos daiktų. Poezijos vaizdas detalus, konkretus.

* Poetę domina senovės laikų žmonės, tačiau ne jų heroizmas, o žmogiškasis dramatizmas, aistros, likimai.

* Nemažai sukurta eilėraščių-kaukių, kada leidžiama monologu prabilti istorinėms asmenybėms, mitologiniams personažams.

* Eilėraščio pagrindas – dažnai viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos. Vaizdai fragmentiški, susieti asociacijomis, detalės ryškios, spalvingos.

* Poetinio veiksmo vietos neretai gerai atpažįstamos: Vilniaus skveras, skersgatvis, kavinukė, salė.

* Didžiausios poetės vertybės – grožis ir meilė, atmintis. Grožis ar praeities taurumas atsiveria staiga, kaip praregėjimas, sielos nuskaidrėjimas. Tokios akimirkos romantizuojamos.

 

                      Menkiausi kasdieniniai nutikimai J.Vaičiūnaitės regimi kaip mažos teatro intermedijos, muzikos kūrinių motyvai, paveikslų fragmentai. Jos eilėraščiuose  praeities Vilnius gyvas, romantiškas, jaučiamas dabartyje. Kaip teigia M.Martinaitis, „Į lietuvių kultūrą ir literatūrą J.Vaičiūnaitės kūryboje įrašomas miestas, panašiai kaip miškas (girios) A.Baranausko ar S.Daukanto veikaluose“.  Taigi poetę galėtume pavadinti miesto romantike ir kartu estete, šiek tiek primenančia H.Radausko lyrikos gerbėją.

 

 VANDA JUKNAITĖ (1949)

                      „Gyvenimas yra tai, kas yra virš mūsų jėgų“,- yra pasakiusi mūsų dienų prozininkė V.Juknaitė. Šiandien ją pažįstame kaip socialiai aktyvią asmenybę, rašytoją, kuri savo kūriniuose ypač aštriai kelia tiek socialinius, tiek moralinius, tiek egzistencinius klausimus. Jos kūrinių centre – moteris sunkių išbandymų akivaizdoje, gyvenanti net ir tada, kai gyvenimas virš jos jėgų. Apie tai kalbama svarbiausiuose rašytojos kūriniuose – romane „Šermenys“ ir apysakoje „Stiklo šalis“.

 

* „Stiklo šalis“ – psichologinė apysaka.

* Centrinė figūra – moteris, motina. Jos išgyvenimai, krizės, gyvenimo atramos paieška, ryšys su vyru ir vaikais – svarbiausios apysakos temos.

* Tekste pasakojama iš moters perspektyvos, t.y. pasaulis regimas jos akimis.

* Veikėjai bevardžiai – tai aliuzija į bet kurią šeimą.

* Kai kurie realybės vaizdiniai, situacijos įgyja simbolinę prasmę: pasaulis už stiklo, šuniukų skandinimo scena ir kt.

 

                      Daugelio V.Juknaitės kūrinių idėjinę prasmę galima būtų nusakyti taip: „buvimas prie ribos, nuolat primenantis, kad gyvenimas baigsis, leidžia jį matyti nepaprastą, visa ko pilną“(G.Šmitienė). Ribinių situacijų vaizdavimas leidžia V.Juknaitę gretinti su didžiaisiais XX a. egzistencialistais, tačiau rašytoja nėra tokia pesimistiška. Atvirkščiai, išbandymai tik sustiprina žmogų, leidžia pajusti didžią gyvenimo vertę ir džiaugsmą (hemingvėjiška nuostata).

 

VYTAUTAS MAČERNIS (1921- 1944)

 

                      Apie V.Mačernį sakoma: poetas-filosofas, „žemininkų“ kartos poetas, „Vizijų“ autorius. Iš tikrųjų visi apibūdinimai  gana tikslūs. Savo kūriniuose V.Mačernis – visada ieškantis tiesos, visada klausiantis, namai ir gimtoji žemė – svarbiausios poeto vertybės, tvirčiausia atrama absurdo ir nevilties pilname, karo dūmuose paskendusiame  XXa. vidurio pasaulyje. Apie tai jis kalba tiek vieninteliame baigtame eilėraščių cikle „Vizijos“, tiek „Metų sonetuose“.

 

                       V.Mačernio poezija labai susijusi su filosofiniu kontekstu. Europoje formuojasi egzistencinės filosofijos idėjos apie žmogaus būtį, atsiranda naujos sąvokos (rasė, giminė, žemės ir namų samprata). Poetas irgi klausia ir ieško. Ir randa. Ne pagal amžių brandžiai suvokia kuriančio jaunuolio ( aiškiai atsispindinčio poezijos lyriniame „aš“) pašaukimą – įsipareigoti namams, žemdirbių genčiai. Iš čia (iš namų, protėvių) semiamasi ir jėgų. Mačernio programą perėmė poetai „žemininkai“ – K.Bradūnas, H.Nagys, A.Nyka-Niliūnas. 

 

 BALYS SRUOGA (1896-1947)

 

                      B.Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas. Turbūt nėra kultūros srities, kur jis nebūtų palikęs savo pėdsako. Poetas simbolistas, tiek satyrinio, tiek poetinio teatro kūrėjas, kritikas, savito stiliaus meninių memuarų autorius, literatūros profesorius. Teatras B.Sruogai buvo viena iš didžiausių aistrų. Net kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje parašė keletą komedijų. „Milžino paunksmė“ – viena iš originaliausių lietuvių dramaturgijoje poetinių dramų. Ne tik savita Jogailos traktuote, bet ir tuo, kad pagrindinis veikėjas – Vytautas – taip ir neišvedamas į sceną. Tad kas gi tampa svarbiausiu dalyku šioje dramoje? 

 

                       Kuo nauja B.Sruogos drama lietuvių dramaturgijos istorijos? Tai naujas romantinės poetinės dramos etapas. Nors istorija ir toliau poetizuojama, bet kartu kupina kartėlio, ironijos, širdgėlos ir tragizmo. Drama tampa teatrališkesnė, dinamiškesnė, žodis natūralesnis, išvaduotas iš patetiškos deklamacijos. Pjesėje dera rimtumas ir komiškumas. Siekiama ne atpasakoti praeities įvykius, o atskleisti žmogiškąja personažų pusę. Vertybės darosi aktualios ne praeičiai, o šiandienai. 

 

 MARCELIJUS MARTINAITIS (1936-2013)

 

                      M.Martinaitis debiutavo lietuvių literatūros padangėje septintajame dešimtmetyje, vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu. Tai vienas iš produktyviausių lietuvių poezijos  laikotarpių. M.Martinaitis buvo vienas iš tų poetų, kuris praturtino lietuvių poeziją savo originaliosiomis „Kukučio baladėmis“, paradoksalia lyrikos kalba, savitu eilėraščių tautosakiškumu.

 

                        M.Martinaičio poezija savo turiniu, teigiamomis vertybėmis tęsė neoromantikų, J.Marcinkevičiaus, J.Degutytės, A.Maldonio tradiciją. Tėvynė, žemė, meilė, užuojauta – vertybės, kuriomis matuojamas žmogus. Tačiau iš folkloro atėję baladžių personažai, naivi, liaudiška, paradoksali lyrinio „aš“ mąstysena, XIX a. kultūros kontekstas, ironija – leido apie brangias vertybes prabilti be dirbtinos patetikos ir sentimentalumo. Naujas kalbėjimas privertė skaitytoją suklusti ir išgirsti.

Reklama

, ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: