Bendrosios stiliaus kultūros pažeidimai

mokovas

Bendrosios stiliaus kultūros pažeidimai

 

Ta pati kalbos išraiškos priemonė gali pažeisti ne vieną stiliaus reikalavimą. Pvz., veiksmažodinio daiktavardžio junginys su kilmininku sakinyje Sekančioje (= Kitoje, tolesnėje?) poemos dalyje poetė vaizduoja klastingą Vokietijos užpuolimą kenkia kalbos gyvumui ir aiškumui, yra dviprasmis: ar Vokietija ką užpuolė, ar ją kas užpuolė?

Bene daugiausia mokinių rašiniuose yra kalbos tikslumo klaidų. Visas jas skiriame į 4 didesnes grupes: leksines, darybines, morfologines ir sintaksines tikslumo klaidas.

Leksinės tikslumo klaidos esti dvejopos: žodis netinka dėl savo semantinio arba emocinio atspalvio. Ypač dažnas netikslumas – pavartotas ne tas leksinis sinonimas ar kitas artimareikšmis žodis:

Stepukas vėl ėmė drožinėti (= pjaustinėti) eglę. Joje nebuvo (= neliko) net laisvos (= sveikos?) vietelės.

Aš niekada nežinodavau, kurią pamoką mane pakvies (= pašauks) atsakinėti.

Gauti gerą derlių nuolat maišydavo (kliudydavo) blogos oro sąlygos.

Tamsi aplinka, žiaurūs žmonės Katrę sužlugdė (= pražudė).

Kurmelio paveikslas nenustoja savo vertės (reikšmės) ir mūsų dienomis.

Taip pat būdingas stiliaus trūkumas – gana bendras, „universalus” veiksmažodis ar jo vedinys ten, kur tiksliau išreikštų mintį konkretus žodis:

Miegantį Petruką pamatė šeimininkas. Jis paėmė Petruką (čiupo, griebė vaiką) ir pradėjo mušti.

Netikslus žodis dažnai pažeidžia semantinį derinimą:

Žmogus, nesustabdydamas žingsnių (= nesustodamas, nelėtindamas žingsnių), ėjo toliau.

Semantinio derinimo ypač dažnai trūksta ten, kur mokinys bando pasakyti vaizdingiau, vartoja palyginimą, kuria tropą:

Rytui prašvitus, išsekinta, nuvargus lyg šešėlis minia traukia į aprūkusias dirbtuves.

Mokytojas jaučia didžiausią atsakomybę dėl savo išleistų į gyvenimą sėklų.

Nejaučiant žodžio emocinio atspalvio, rašoma:

Motina iškart atgavo jėgas ir nukulniavo namo.

Veiksmažodis kulniuoti yra vaizdingesnis už savo sinonimą eiti, bet turi tam tikrą neigiamą, menkinamąjį niuansą ir todėl šiame sakinyje netinka.

Iš darybinių tikslumo klaidų būdingiausios yra netikslus priešdėlių, taip pat priesagų vartojimas. Tos klaidos būna trejopos: a) ne tas priešdėlis, b) nereikalingas priešdėlis, c) trūksta priešdėlio, pvz.:

a) Algiukas nepasižvalgęs (= neapsižvalgęs) skubėjo per gatvę.

Kai nuskynė obuolius, visi atėjo (= suėjo) į trobą.

b) Mergaitės rovė burokus, moterys kitoje lysvėje nupjaustė (= pjaustė) nuo kotų kopūstų galvas.

O didžiosios morkos paliko (= liko) žemėje.

c) Sviedinys pakilo aukštai ir krito (nukrito) anapus tvoros.

Viename skersgatvyje ji sutiko nepažįstamą vyriškį, kuris jos klausė (= ją paklausė), ar ji ieškanti Petro.

Analogiškos būna ir priesagų klaidos, pvz.:

a) Petro Viliaus veidmainystė (= veidmainiškumas).

b) Užžėlė išmindyti (= išminti) takai.

c) Motina pažino, kad tai šoferis, kuris veždavo (= vežiojo, vežiodavo) jos Petrą.

Mokiniai mėgsta vartoti vietoj daiktavardžio žmonės jo vedinį žmonija, nes nemato jų reikšmės skirtumo, renkasi skambesnį, aukštesnį žodį:

Visos profesijos vienodai reikalingos žmonijai.

Čia tas žodis išvis nereikalingas.

Svarbiausias morfologines tikslumo klaidas sudaro vardažodžių ir veiksmažodžių formų netikslus vartojimas. Pasirenkama ne ta daiktavardžio skaičiaus forma:

Visa tai sukurta statybininko ranka (= rankų).

Bombonešių ūžesiai (= ūžesys) motiną gąsdino daugiau negu perkūnas.

Šitokios klaidos rūpi ir kalbos kultūrai, ir stilistikai: norint jų išvengti, be gramatikos taisyklių, reikia išmanyti ir kalbos polinkius, turėti kalbinę nuojautą. Panašus tuo atžvilgiu paprastųjų ir įvardžiuotinių formų netikslus vartojimas. Dažniau pasakoma paprastoji forma, kur taisyklingesnė ir tikslesnė būtų įvardžiuotinė, rečiau įvardžiuotinę lytį randame ten, kur reikia paprastosios:

Gandrai atsisveikina su gimtu (= gimtuoju) lizdu.

Katrė – nelaimingųjų (= nelaimingų) vedybų auka.

Iš veiksmažodžio formų netikslumų pirmiausia minėtinas netikslus laikų vartojimas. Galima skirti tris mokėjimo parinkti tinkamą laiko formą pakopas. Pirmoji – kai suvokiamos laikų derinimo įvairių rūšių sudėtiniuose sakiniuose normos. Tų normų pažeidimas yra gramatikos klaida:

Staiga jis stabtelėjo prie namo, apaugusio vijokliais, žvilgterėjo į tą pusę ir pamatė, kad visas namas skendėjo (= skendi) liepsnose.

Kita pakopa – laikų formų derinimas kontekste: mokėjimas pasakoti vienu laiku, kur galima, įvairinti laikus. Čia apie laiko formos tinkamumą spręsime ne iš sakinio konstrukcijos, o iš teksto turinio, iš konteksto, todėl šie atvejai pridera ir stilistikai:

Skersgatvyje motiną sulaiko kažkoks žmogus. Jis paklausė motiną: …

Bepradedant rašyti, pasigirsta muzikos garsai. Rašytojas uždarė langą.

Abiem atvejais čia reikia pasakoti vienu laiku; arba esamuoju, arba būtuoju kartiniu. Trečioji, aukščiausia mokėjimo vartoti laikų formas pakopa — tai gebėjimas naudotis tų formų sinonimika, perkeltinėmis reikšmėmis.

Retas mokinys, atpasakodamas svetimas mintis, pasinaudoja dalyvine kalba, jos modaliniais atspalviais. Paprastai tokiais atvejais verčiamasi asmenuojamosiomis formomis:

Lenkų literatūros mokytojas išpeikė lietuvių kalbą. Ji netinka (= netinkanti) nei poezijai kurti, nei gilesnei minčiai išreikšti.

Būdingiausios sintaksinės tikslumo klaidos yra šios: netikslus linksnių ir prielinksninių konstrukcijų vartojimas, netiksliai nustatytos sakinio ribos, netiksli žodžių tvarka, netinkamai parinktas sintaksinės konstrukcijos tipas (ne tas sintaksinis sinonimas ir kt.). Daugelis linksnių ir prielinksnių vartojimo klaidų yra ne stiliaus, o kalbos, sintaksės klaidos. Stiliaus klaidoms bei trūkumams skirsime tokį linksnių ar prielinksnių vartojimą, kai bendrinėje kalboje esama geresnių variantų arba kai iškreipiama mintis (pastaraisiais atvejais netikslumą paprastai rodo platesnis kontekstas):

Labai gražus ir mano gimtasis miestas Šiauliai (= Šiaulių miestas).

Katrė grubiai atsako Vingienei  (= į) jos užgauliojimus.

Lašelis nukrito tiesiai į rūtą (= ant rūtos).

Kai neatsižvelgiama į minčių glaudumą, netiksliai nustatomos sakinio ribos: arba a) be reikalo nejungiami į sujungiamąjį sakinį artimos prasmės savarankiški sakiniai, arba b) į vieną sakinį sudedami keli tolimesnes mintis reiškiantys dėmenys, kuriuos turėtų skirti taško pauzė:

a) Senelis juos norėjo pavaišinti. Bet berniukai atsisakė.

Motina išvydo savo mylimą sūnų. Ir jos akys nušvito kaip rasa kaitriai saulutei patekėjus.

b) Gydytojas apžiūrėjo Kazbeką ir ėmė gydyti, Kazbekas pasveiko.

Mažame žemės lopinėlyje yra tokių gražių, didingų upių kaip Nemunas ar Šešupė, darbštūs Lietuvos žmonės, linksmos jų dainos.

Sintaksės normos panašūs atvejai aiškiau nepažeidžia, todėl jie ir rūpi stilistikai.

Stilistinė žodžių tvarkos klaida – tai netikslus prasminių akcentų išdėstymas sakinyje ar tekste. Žemesniųjų klasių mokiniams neretai sudaro sunkumų rašinėlio pradžia, pirmojo sakinio žodžių tvarka: juo reikia ir veikėją pristatyti, ir šį tą pranešti:

Iš mokyklos Jūratė ėjo namo (Jūratė ėjo iš…).

Petriukui karvelį padovanojo draugas (= Draugas padovanojo Petriukui karvelį).

Netiksli žodžių tvarka atpasakojimo plane:

Vėl žinutė apie sūnų.

Sugrįžta sūnus.

Veiksnio inversija čia stilistiškai nemotyvuota: nėra reikalo veiksnį pabrėžti, nes juo žymimas minėtas veikėjas, pasakymo tema. Kiti pavyzdžiai:

Miškuose ir laukuose pradėjo gėlės žydėti (= žydėti gėlės).

Mergaitė su draugais skubėjo į mokyklą. Kelias buvo slidus. Lėtai keliu (= Keliu lėtai) važiavo mašina.

Prasideda nepakeliamas jaunosios Vingienės gyvenimas jau nuo pat pirmosios dienos pas uošvius (= Jau nuo pat pirmosios dienos pas uošvius…).

Iš dažnesnių netikslių konstrukcijų minėtini sakiniai su jungtuku bet, taip pat pastebimas šalutinių pažyminio sakinių su jungiamuoju žodžiu kuris įsigalėjimas ten, kur tikslesnė būtų kita konstrukcija:

Jonukas norėjo prieiti prie riešutyno, bet prie jo gulėjo gyvatė (= Šalia riešutyno, prie kurio Jonukas norėjo prieiti, gulėjo gyvatė). Berniukas gyvatės nepastebėjo ir ją užmynė.

Barbutė viską papasakojo Cvirkienei, bet jos pasakojimas pagražintas (= papasakojo pagražindama).

Jo marškiniai buvo suplyšę, pro kuriuos matėsi (= ir pro juos buvo matyti) žaizdota nugara.

Iš trijų vyrų išsiskyrė vienas, kuris (= jis ir) išgelbėjo berniuką.

Nejausdami prasminio ir stilistinio sintaksinės konstrukcijos atspalvio, mokiniai nesugeba parinkti kontekstui tinkamiausio sintaksinio sinonimo:

Vytukas su Vidu nubėgo į stotį. Jie laukė, kada atvažiuos dėdė (= laukė atvažiuojant dėdės).

Jie įsivaizduoja save ryžtingais, stipriais žmonėmis (= įsivaizduoja, mano, tariasi esą ryžtingi, stiprūs žmonės), o iš tikrųjų yra tik menki padarėliai, siūbuojantys nuo kiekvieno vėjo gūsio.

Kalbos aiškumo klaidas, kaip ir tikslumo, skiriame į leksines ir gramatines. Neaiškumų gali kilti dėl neapdairiai pavartoto kontekstinio sinonimo:

Iš nendrių išlėkė gulbinas ir puolė arklius. Kaštanius paėjęs toliau atsigėrė. O Balčiui gerti neleido gražuolis.

Tik žinodami atpasakojimo turinį, suprantame, kad gražuoliu mokinys vadina gulbiną. Kartais mokiniai be reikalo vartoja sinonimus, tą patį daiktą vadindami čia pat tai sviediniu, tai kamuoliuarba tai valtimi, tai laivu, pvz.:

Jis pačiupo sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai nežinojo, kad Algis pagrobė kamuolį.

Senelis turėjo valtį. Senelis su Rimuku dažnai plaukdavo laivu.

Daiktų pavadinimai čia artimi terminams, todėl sinonimų vartojimas trukdo suprasti tekstą.

Sunkina minties supratimą žodis, kai jis čia pat vartojamas kita reikšme:

Namie liko tik bobulė su vaikais. O darbo bobulei liko tiek, kad nežinai ko griebtis.

Samdinys yra laikomas gyvulio vietoje. Jis laikomas beteisiu žmogumi.

Vengdami tokio kartojimo, ieškome sinonimų, keičiame sakinio konstrukciją.

Nelogišką arba neaiškią mintį daro trūkstamas žodis (leksikos semantikos vienetas) bei trūkstama sakinio dalis (sintaksės vienetas):

Ne ką geresnis moters likimas (= likimas parodytas) ir kituose apsakymuose.

Algiukas pagriebė sviedinį ir nubėgo į alyvų krūmą. Vaikai niekaip negalėjo surasti (sviedinio ar Algiuko?).

mama suprato, kad ir vėl gavo dvejetą (kas gavo?).

Aiškumui kenkia minties šuolis (logikos klaida) – ištisų sakinių praleidimas:

Viename nedideliame miestelyje naktį užsidegė namas. Name paliko kokių šešerių metų berniukas.

Tarp tų sakinių turėjo būti pasakyta Visi išbėgo ar pan.

Būdinga aiškumo klaida yra neapdairus įvardžio vartojimas. Įvardžiu išreikšta sakinio dalis kelia dviprasmybę, kai tas įvardis gali būti siejamas ne su vienu prieš einančio teksto žodžiu:

Pirmoje dalyje nupieštas gražus Šveicarijos ežero vaizdas, antroje – Lietuva. Poetui patinka ši (katra?) šalis, tačiau Maironiui ji (?) kažkokia šalta, svetima.

Kenkia aiškumui skaičiaus formų nederinimas:

Dirdai mirus, šeima suyra. Kiekvienas iš  (= šeimos narių) nori pasigrobti kuo daugiau tėvo palikto turto.

Taip pat sunkina minties supratimą nepamatuotas skaičiaus formos kaitaliojimas tekste. Rašydami apie daugelį vienarūšių daiktų, asmenų, mokiniai vartoja tai daugiskaitą, tai apibendrinamosios reikšmės vienaskaitą:

Bernelis nupjaus dobilėlį, kai jis išdžius, mergelės juos sugrėbs, paskui bernelis dobilėlį sušers žirgeliui.

Panašus kaitaliojimas galimas, bet jam privaloma tam tikra tvarka, pakankamas formų nuotolis.

Didesnio apdairumo negu asmenuojamoji forma reikalauja neveikiamoji rūšis. Ja pasakomo veiksmo atlikėjas esti reiškiamas kilmininku. Kadangi kilmininkas gali žymėti ne tik veikėją, bet ir veiksmo objektą (papildinį) ar pažyminį, tai, neapdairiai pavartotas, jis gali būti dviprasmis, pvz., rašinyje apie Maironį:

Kaip prošvaistė iškyla šviesūs Lietuvos praeities prisiminimai. Jo praeitis idealizuojama.

Galima pagalvoti, kad jo (Maironio) praeitį kažkas idealizuoja, nors mokinio norėta pasakyti, jog Maironis idealizuoja Lietuvos praeitį. Neveikiamoji rūšis gali kelti dviprasmybę ir dėl kitos priežasties: ja reiškiamas veiksmas gali būti suprastas ir kaip procesas, ir kaip veiksmo padarinys, pvz.: Žygaičiai pokario metais buvo apgriauti. Miestelis buvo apgriautas (jį apgriovė) karo metais, o pokario metais kurį laiką dar buvo griuvėsių.

Dviprasmybė gali kilti dėl neapdairiai pasirinktos žodžių tvarkos:

Upėje augo tarsi gulbės baltos vandens lelijos.

Žinia apie karą Klangiuose sprogo tarsi bomba.

Ar lelijos augo tarsi gulbės, ar jos buvo baltos tarsi gulbės? Ar žinia apie karą Klangiuose, ar Klangiuose sprogo? Dviprasmybės nebūtų, taip pasakius:

Upėje augo baltos tarsi gulbės vandens lelijos; Upėje augo vandens lelijos, baltos tarsi gulbės. Žinia apie karą sprogo Klangiuose tarsi bomba.

Sakinį daro griozdišką ir sunkina minties supratimą ilgas pažyminys prieš pažymimąjį žodį:

Katrės paveikslas liks lietuvių liaudies atmintyje švelnios, tvarkingos, tyros sielos, darbščios, norinčios mylėti ir būti mylimos, siekiančios lygių teisių šeimoje ir visuomenėje ir dėl jų kovojančios moters pavyzdžiu.

Kalbos glaustumo trūkumų esama įvairių: vienur sakinyje nereikalingas tik vienas žodis, kitur „tušti” ištisi sakiniai, ištisos pastraipos, visas rašinys. Dažnai būna brauktini kartojamieji žodžiai:

A. Baranauskas pirmiausia aprašė regimuosius įspūdžius, paskui uodžiamuosius įspūdžius ir girdimuosius įspūdžius.

Kitas moters paveikslas – Marcės paveikslas.

Kartą, kai motina kambaryje virė bulves, į kambarį įpuolė Barbutė.

Nors iš eilėraščio pavadinimo atrodo, kad eilėraštyje bus pavaizduota jūra, bet, eilėraštį perskaičius, išryškėja visai kita mintis.

Vyrai paleido arklius atsigerti vandens. Staiga iš nendryno išlėkė gulbinas. Jis neleido atsigerti vandens.

Būdingas parazitinis žodis yra įvardis savo:

Šeimininkas greitai susidraugavo su savo žirgu. Žirgas taip pat priprato prie savo šeimininko.

Ji pasisodino savo kaimynę ir liepė jai pasakoti.

Nereikalingi esti ir kiti įvardžiai:

Jie pakvietė Algį žaisti su jais kartu.

Ji norėjo dar  paklausti, bet nebegalėjo jo sustabdyti.

Jie tarytum dėkojo Tadui už  išgelbėjimą.

Aukštesniųjų klasių mokiniai pavartoja nieko nepasakančių dalyvinių pažyminių:

Pirmoji dalis – tai pavaizduotas Šveicarijos ežero vaizdas.

Tuščių, nereikalingų esti įvardinių pažyminių:

Paties žodžio „žygdarbis” prasmę žmonės nevienodai supranta.

Aplink tylu, ramu, nesiaučia jokios karo audros.

Be reikalo įkišamas prieveiksmis, dalelytė:

Jos poezijoje taip pat reiškiama gana stipri meilė tėvynei.

Visada tylus, užsidaręs, nemėgo per daug tuščiai plepėti.

Nepamiršo ji apdainuoti savo gimtojo Kiršų kaimo ir net Suvalkijos lygumų.

Visaip stengiamasi palengvinti ir taip sunkų statybininko darbą.

Pastarajame sakinyje žodžiai ir taip pažeidžia logiką, suponuoja prieštaringus sprendimus.

Ne tik glaustumui, bet ir tikslumui (semantiniam derinimui), ir logikai kenkia pleonazmai:

Šiuose rinkiniuose jau ryškiai jaučiamas kitoks poetės žvilgsnis į ją supančią aplinką.

Pažiūrėjus iš tolo, mano gimtoji tėviškė iš tikrųjų labai didelė ir graži.

Sviedinys pakilo į aukštį, sublizgėjo saulėje ir nukrito anapus tvoros.

Yra mokinių, linkusių tuščiažodžiauti, kalbėti vis tą patį kitais žodžiais:

Kiekvieną minutę, kiekvieną valandą Žemės rutulyje iškyla vis puikesnių ir aukštesnių pastatų, kurie vienas už kitą stiebiasi vis aukščiau, lyg kokie dangoraižiai.

Tokios ,,kūrybos” nepataisysime, išbraukę nereikalingus žodžius. Teks patarti mokiniui disciplinuoti mintį, mokytis kalbinės išraiškos ekonomiškumo.

Iš kalbos vaizdingumo trūkumų ir klaidų pirmiausia minėtinas stilistiškai neutralus, nevaizdingas žodis ten, kur rašinio turinys, aptariama situacija reikalauja ekspresijos, vaizdo:

Vieną pavakarę už durų kilo baisus bildesys. Į kambarį įėjo Jonas. Jis buvo visas purvinas, dumbluotas.

Ant žemės matyti minkštučiukai samanų patalai.

Vietoj paryškintų veiksmažodžių reikėtų pavartoti įvirto, įgriuvo, ištiesti, pakloti ar pan. Vaizdingumas turi būti tikslingas, prasmingas. Ne kiekvienas vaizdingas pasakymas yra geras. Pvz.:

Motina negalėdavo miegoti naktimis. Jos juodus plaukus papuošė sidabrinės gijos.

Ši metafora čia netinka dėl prasminio atspalvio ir dėl trafaretiškumo. Rašytojo tekste, kurį mokinys atpasakojo, irgi yra tropų, bet jie pabrėžia ne žilų plaukų gražumą, o motinos rūpestį, sielvartą;

Nemigo naktys šerkšna nubėrė tamsius jos plaukus.

Suprantamas ir skatintinas nuoširdus mokinių noras rašyti gražiai, vaizdingai. Griaudamos išviršinę kalbos logiką, įprastinį semantinį junglumą, vaizdinės išraiškos priemonės turi laikytis vidinių kalbos dėsnių, motyvacijos. Kai to nepaisoma, sukuriami pavyzdžiai „auksinių minčių” skyreliams:

Darbo rankos aria grublėtą žemės veidą.

Dar gilesnė (= stipresnė, didesnė) meilė Tėvynei užverda jos širdyje.

Galėtų tokių jaunuolių ir nebūti, bet vėl kaip šmėkla iškyla tėvų abejingumas savo vaikams, nesidomėjimas jų vidiniu pasauliu, jų draugais ir elgesiu.

Kalbos gyvumo trūkumai – tai nemotyvuotas tų pačių žodžių, frazių, tų pačių formų kartojimas, monotonija ir nemotyvuotas veiksmažodžio keitimas neveikiamuoju dalyviu, veiksmažodiniu daiktavardžiu ir pan. Neveikiamoji rūšis netinka reikšti greitiems, staigiems veiksmams: dalyvis prislopina dinamiškumą:

Tik staiga vieną rytą berželis buvo nulaužtas.

Stilingesni, gyvesni taptų ir pasakymai, veiksmažodinius daiktavardžius pakeitus veiksmažodžiais:

Tėvo pamokymas Praną dėti kapeiką prie kapeikos (= Tėvas pamoko Praną…).

Kalbos skambumo trūkumus sudaro ausį rėžiantis tų pačių ar panašiai skambančių žodžių susidūrimas ir kartojimasis, vienodų skiemenų susibėgimas, atsitiktiniai rimai, asonansai, aliteracijos ir kiti stilistiškai nepateisinami sąskambiai:

Bet gyvatė atsipeikėjusi taip skaudžiai kirto, berniukas net aiktelėjo iš skausmo.

 (vatinuką) pamato zylutė. Ji nutupia ant vatinuko peties.

Su ašaromis mes atsisveikinome su mišku.

Iš krūmų išlindo gyvatė. Jis jos nepamatė.

Ne visus tokius pasakymus skubėsime taisyti: kurie ne kurie iš jų, ypač keli pastarieji, nors nepageidautini, bet pakenčiami, leistini. Fonetinės klaidos pataisomos nesunkiai: vienodai skambantiems žodžiams parenkami sinonimai, keičiama žodžių tvarka, nereikalingi žodžiai išbraukiami arba įterpiama naujų.

Galiausiai minėtini kalbos turtingumo trūkumai. Kai mokinio žodynas neturtingas, o kalbos sintaksinė sandara neįvairi, jis įkyriai kartoja tuos pačius žodžius, tas pačias frazes, tų pačių tipų sakinius. O tokia kalbos išraiška būna monotoniška, negyva, nesklandi, neskambi: dėl kalbos išteklių nežinojimo ar nemokėjimo jais naudotis pažeidžiami kone visi stilingos kalbos reikalavimai.

Įkyrus tų pačių ar bendrašaknių žodžių kartojimas yra bene būdingiausias mokinių kalbos stiliaus trūkumas. Daugelis žemesniųjų klasių mokinių nesugeba išsivaduoti iš vieno žodžio nelaisvės, nusakydami tą patį veiksmą, įspūdį:

Visi su noru keliaujame. Man pasidarė labai smagu. Su slidėmis man teko keliauti pirmą kartą. Pagaliau atėjo vakaras. Visi keliavome namo. Keliavome labai pavargę. Pagaliau iratkeliavome į savo mokyklą.

Man labiausiai patinka žaisti krepšinį, tinklinį, futbolą. Ne vien patinka žaisti, bet ir patinka žiūrėti, kai žaidžia kiti. Ne vien patinka sportas. Bet man patinka ir važinėti mašinomis.

Aukštesniųjų klasių mokinių darbuose įkyriai bado akis veiksmažodžiai parodo, aprašo, vaizduoja, atskleidžia. Žinoma, didesniame darbe apie rašytojo kūrybą tų žodžių kartojimosi nelengva išvengti, bet reikia išmokti nekartoti jų gretimuose sakiniuose, kaitalioti juos tarp savęs, rasti vaizdingesnį jų pakaitą, o svarbiausia – keisti šablonišką sakinio konstrukciją (Poetas pavaizduoja… Šiame kūrinyje A. Baranauskas aprašo…) kitomis (Eilėraštyje skamba..; Prieš mus iškyla..; Susipažįstame su..; Skaitome knygą apie..; Ši knyga – tai pasakojimas apie…). Įkyriai esti kartojamas kūrinio žanras:

Gamtine tematika parašytų eilėraščių yra nemaža. Vienas iš tokių eilėraščių yra „Kur bėga Šešupė”. Eilėraštyje poetas atkuria Lietuvos vaizdą.

Žemesniųjų klasių mokiniai rašiniuose vis kartoja tą patį veikėjo pavadinimą: Sigutė, Sigutė, Sigutė.., Algis, Algio, Algiui.., jis, jo, jam… Kai pradedami rašyti literatūriniai rašiniai, iškyla dar viena kliūtis – rašytojo vardas, ir vėl tas pats: Maironis, Maironis, Maironis arba poetas, poetas, poetas… Tėra vienas kelias išvengti tokių klaidų – išmokti naudotis kontekstine sinonimika, perifrazėmis:Sigutė – ji, mergaitė, našlaitė, našlaitėlė, vargšė mergaitė; Maironis – jis, poetas, dainius, „Pavasario balsų” autorius.

Dažnai kartojami jungtukai, įvardžiai, įvardiniai prieveiksmiai, ypač sakinių pradžioje arba jungiant sakinius:

Poetas nori, kad tėvynė išgarsėtų, kad kitų šalių žmonės sužinotų, kad yra šalis su didžiomis upėmis, kuri vadinasi Lietuva.

Jis yra tik individualus maištautojas, kuris, netekęs darbo dėl ligos, kurios priežastis – fabrikas, nutaria nusižudyti.

Tada meška nuėjo. Alionuška vėl verkia. Tada prie medžio priėjo vilkas. Alionuška su vilku irgi nepanoro eiti namo. Tada vilkas nuėjo.

Nemaža ir ištisų frazių, ypač šabloniškesnių, kartojimo:

Maironis yra vienas iš Lietuvos poetų, kuris savo kūryboje daug vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Savo kūryboje poetas dalį vietos skyrė satyriniams eilėraščiams.

Pagrįstai sakoma: kalbos ištekliai – stiliaus pamatas.

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: