Sausis ir liaudies prietarai

Sausio mėnesį gimę kūrėjai

Sausis

Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta,

Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,

Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.

Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė

Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.

Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams

Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.

Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams

Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais

Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,

Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.

Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės

Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.

Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,

Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai

Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.

Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą

Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės

Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,

Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,

Ant visų baisių klampynių kelią padarė

Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.

Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą

Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,

O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,

Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,

Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.

Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo

Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.

Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,

Būriškai po stogais jų stovėdami dreba

Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.

Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,

Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint

Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.

Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,

Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,

Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,

O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.

Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,

Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.

Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,

O mus jis besipurtindams į stubą suvarė

Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.

Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,

Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.

Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,

Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam

Ir tykiam kampe, žiemos n’atbodami keršto,

Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.

Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,

Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,

Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.

Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,

Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;

O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,

Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam

Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.

Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo

Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.

Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?

Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?

Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!

Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!

Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą

Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.

O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,

Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,

Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;

Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.

Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,

Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę

Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.

O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję

Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.

Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!

Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį

Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.

Bet ir juodo jie daugsyk n’atbodami buliaus,

Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.

Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,

Kartais taip n’atboj, kad vos į pagirį traukias

Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.

Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!

Kristijonas Donelaitis. Metai. Žiemos rūpesčiai (ištrauka)

Senolių išmintis

* Jei sausio 1-ąją spaudžia stiprūs šalčiai ir truputį pasninga, galima laukti gausaus derliaus.

* Seniau sakydavo, jog sausio pradžioje išgirsi naminį svirplį – geras ženklas, pranašaujantis sėkmę visiems metams.

* Jei sausio mėnesio pradžioje danguje gausu žvaigždžių, užderės gausus javų ir uogų derlius.

* Stiprūs vėjai sausio pradžioje žada gausų riešutų derlių.

* Jei sausį nuolat pučia šalti šiaurės vėjai – metai bus derlingi.

* Jei dūmai iš kamino kyla aukštyn – bus giedra ir šalta.

* Jei paryčiais žvaigždės labai mirksi – bus pūga.

* Jei prie Mėnulio atsirado šviesulių – lauk atodrėkio ar pūgos.

* Jei sausio mėnesį varnos karksi – šals.

* Jei karosai kūdroje prie eketės plaukia – lauk speigų.

* Jei sausį dažnai pusto pūgos, ne koks oras bus ir vasarą.

* Varnos ir kuosos danguje skraido prieš sniegą, tupi medžių viršūnėse – prieš atšalimą, o leidžiasi ant žemės – prieš atšilimą.

* Jei katė miega susisukusi į kamuoliuką ir slepia snukutį – atšals.

* Šaltas sausis – vėlyvo pavasario lauk, jei sausis miglotas – bus šlapi metai.

* Koks sausis – tokia liepa.

* Jei sausio pradžia ir pabaiga graži, lauk gerų metų.

* Jei sausis šiltas, negreit bus pavasaris, o vasara lietinga.

* Sniegiena pragydo, o tvarte avys bliauna – pūgą jaučia.

* Vilkas sniegą žiaumoja – atodrėkis baigiasi.

* Lapė peliauti išėjo, sniegas atodrėkiu baigiasi.

* Jei Naujųjų metų saulė skaisti – būsią geri metai, jei ne – būsią blogi.

* Jei per Naujuosius metus medžius šerkšnas aptraukia – būsią geri metai, jei rūkai klosto žemę – bus blogi.

* Žąsys kūtėje (tvarte) girga – šaltus orus pranašauja.

* Kokia žiema, tokia ir vasara. Sausio galas su liepa duriasi.

* Žvirbliai skiedryne iš ryto į žabus sulindo, lauk stipraus šalčio.

* Varnos sniegu snapus valo – bus dargana.

* Kurtinys eglių, pušų spyglius šveičia, žiema būdą keičia (smarkiai šals).

* Sausis su storu sniegu, vasara su skalsiu rugiu.

 

Reklama

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: