Vaižganto “Dėdžių ir dėdienių” veikėjai

Dedes ir dedienes

Apysaką “ Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas.

“Dėdės” ir “ dėdienės” – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. “Dėdės” – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: “Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausią draugą – smuiką, kuris leidžia jam užmiršti ir sunkų vargą, ir žmonių skriaudas, ir savo širdies liūdesį. Jis vis griežia tą pačią melodiją, kurią galima išgauti tik stipriai įaugus į gamtą. bet, pasirodo, kad šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: “Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.” – jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį suprasti. Kai skausmo replės sugniauždavo širdį: “… skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, supratųjį. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas.

Antras pagrindinis kūrinio veikėjas – Severja. ji savo prigimtimi artima Mykoliukui. Juos abu sieja širdies jautrumas, grožio jausmas. Severiutė kupina jaunystės žavesio, švelnumo. Sunki gyvenimo našta užgriūva ir jos pečius. Mykoliukas ir pamilsta tokią Severją, ir ji jam neabejinga, tačiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, ji jo atsižada, pasirinkdama tijūną Rapolą. Severiutė turėjo stiprų šeimos jausmą, ji žinojo, kad Mykoliukas, būdamas tik “dėdė”, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio. Tačiau likimas nepasigailėjo ir Severiutės. Ji taip pat tampa “dėdiene” – ujama ir niekinama. Pradžioje, netekusi vienintelio žmogaus, kuriuo ji rūpinosi, Severja pajunta darbo beprasmiškumą ir pradeda lankytis karčemoje kartu su kaimo vyrais. Tačiau tai tik laikinas maištas, kuriam nutrūkus, Severja paguodą randa maldoje.

Tijūnui Rapolui Geišei nesvetimas gilesnis dvasingumas, savotiška vidinė kultūra. Tai “protingas beraštis ir nematyto sąžiningumo”, mėgėjas pasakoti būtas ir nebūtas istorijas, ji tik yra klausytojų. Ramus, pakankamai protingas “Rapolas tiesiog sukvailioja iš laimės”. Meilė jį darė geresnį, žmoniškesnį. Netekęs tijūno padėties, Rapolas palūžta, vengia bet kokio darbo. Tai tinginystė, o ne kokia negalia.

Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo.

MYKOLIUKAS

Juozas Tumas-Vaižgantas savo apysaką pradeda įžanga, kurioje pristato keistą ir sunkiai šių laikų žmogui suvokiamą socialinį tipą – “dėdes ir dėdienes”: “Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.” Vaižgantas pasakoja ne apie tokius dėdes ir dėdienes pas kuriuos drąsiai “užvažiuosi, drąsiai kalbėsies, nakvynės ir vaišių lauksi (…)”.  Jis pasakoja apie šeimoje “atliekamus”, neapmokamus samdinius, niekuomet dėkingumo nesulaukiančius gimines. Giliai širdyje vyksta aplinkiniams nematomos, bet skaudžiai ir giliai išgyvenamos asmeninės dramos. Šiam socialiniam tipui priklauso ir apysakos veikėjas Mykoliukas-Mykolas.

Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis ryškiai kinta visos apysakos metu. Skaitytojas seka jo asmenybės pasikeitimus ir išgyvenimus. Pirmą kartą Mykoliuką pamatome tokį: ”O “Mykoliukas” – jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų.” Keista, trisdešimties metų vyrą vadinamą mažybiniu vardu, galima būtų įsivaizduoti paliegusį, silpną ir dėl to taip šaukiamą, bet ne -”jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali.” Tai kodėl jis Mykoliukas? Tikrai ne iš meilumo jį taip šaukia: “niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių; niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu žodžiu neatlygino.”  Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir nelaimingas.  Tačiau Mykoliukas šypsosi, nors ir “visai ne šiam pasauliui”.  Būtent ta šypsena ir išreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis neša nesiskųsdamas. Tai pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele dalimi nulėmusi jo gyvenimą. Pabrėžiamas ypatingas veikėjo ryšys su gamta. Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą ryškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko smuiku čirpinama melodija: ” Lygiai taip pat (…) čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.”  Vienintelį kartą savo gyvenime Mykoliukas pabunda iš to pragaištingo sąstingio. Savo vertę suvokti jam padeda meilė. Mykoliukas, būdamas visai gražios išvaizdos: “juodi juodi plaukeliai(…) , tamsus tamsus veidelis (…), graži graži lietuviška noselė”, visai lengvai būtų galėjęs susitvarkyti savo gyvenimą, vesti mylinčią žmoną, susilaukti vaikų. Mykoliukas pasiaukoja dėl savo brolio šeimos. Jis suvokia, kad be jo ūkis neišsilaikys. Meilė jį paverčia iš Mykoliuko “dėde Mykolu”, subrandina ir užaugina. Vardo pasikeitimas dar kartą išreiškia Mykoliuko charakterio dvilypumą, kurį paryškina nelaimingos meilės jausmas. Jei jaunystėje jis buvo Mykoliukas, kitų nesuprastas, savo pasaulyje gyvenantis, visus darbus nudirbantis ir , regis, jokio vidinio orumo neturintis, tai po trisdešimties metų, užsitraukus širdies žaizdoms, matome jau nebe pastumdėlį Mykoliuką, o nepakeičiamą darbininką,  kiek iš aukšto į visus žiūrintį, kitų pagarbos užsitarnavusį, nors vis taip pat nesuprastą ir dėkingumo nesulaukiantį dėdę Mykolą, Dzidorių Artoją. Tai meilė pakeičia pakopą, ant kurios stovi Mykoliukas. Jaunystėje nusižeminusį ir su viskuo sutinkantį, jį  iškelia aukščiau kitų. Išoriškai Mykoliukas nelabai tepasikeičia. Tai jo vidus “priauga” išorę. Mykoliuko vidinį pasaulį užgrūdino jo paties valia ir sugebėjimas atsisakyti meilės vardan brolio šeimos, iš kurios jis nelaukė ir nepatyrė jokio dėkingumo. Pergalėjęs save, giliai paslėpęs savo jausmą, Mykoliukas subręsta, įgauna vidinio orumo ir atsparumo išoriniam pasauliui. Save įprasmindamas darbe, Mykolas išoriškai įprasmina ir savo gyvenimą, nors savo vidumi jis jaučia, jog “gyvenimas tik per jį persirito neužkliudydamas”. Apie Mykolo atsiskyrimą nuo žemiškojo gyvenimo byloja ir jo portretas antrojoje apysakos dalyje : “Palaidi, ant kelnių išskleisti kaip rusų marškiniai plakasi pakinkliuose (…) krūtinėje prasiskėtę, rodė ją nežmoniškai apaugusią juodais plaukais (…) Tai darė įspūdžio, lyg užantyje tebūtų buvus tuštuma, ne kūnas.” Ne veltui autorius įpina tokį palyginimą. Taip dar kartą pabrėžiamas Mykolo atsiskyrimas nuo materialaus pasaulio. Kūno tarsi nėra, bet jaučiama didžiulė jėga, kuri sklinda iš vidaus. Ir naujoji Mykolo pravardė apie tai kalba – Dzidorius Artojas… Šventojo vardu ne kiekvienas vadinamas, ne veltui ir Mykolui ta pravardė “prilipo”.  Išsiskyrusi buitinė ir dvasinė plotmė liudija keistą ir tragišką žmogaus likimą. Meilė jį pakylėja aukštyn, tačiau per aukštai, kad jis būtų galėjęs džiaugtis gyvenimu ir būti laimingas.”(…) Dzidorius Artojas gyveno žmonėms ir su žmonėmis. Pats sau jis visai kitaip gyveno (…).” Mykolas sielvartingai susitaiko su likimu, guosdamasis praeities prisiminimais, tyliai slėpdamas širdyje gražų jausmą. Jis nedaro jokios nuodėmės, jis nemyli ištekėjusios moters, tik su liūdesiu savyje nešiojasi  jaunystės meilę, tarsi brangią dovaną, brangiausią, kokią tik buvo gavęs ar galėjo gauti.

Mykoliukas-Mykolas, Dzidorius Artojas – tai gyva vidinė žmogaus drama, kurią atskleidžia Vaižgantas savo apysakoje. Aplinkybių suvaržytas žmogus savyje nešiojasi neįkainojamą brangenybę, jam vienam tesuprantamą ir kita nepakeičiamą. Kaimo aplinkoje, paprasčiausiomis aplinkybėmis meistriškai sukeliama vidinių išgyvenimų audra. Tai ne tik visapusiškai pristatytas socialinis tipas, bet ir atidus žvilgsnis į žmogaus buities ir dvasinį pasaulį skiriančią bedugnę.

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: