Maironio kūrybos savitumas

Maironis_apie1909

Poeto svarbumas. Maironis savo  kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -19  amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė:“ Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“.

Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data.

Maironis siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį. Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Eilėraščiuose „Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“.  Praeitis herojiška- tai būdinga romantizmui. Dabartis problematiška ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su nepriklausoma Lietuva.

Maironis- etapinis poetas, nes nuo jo galima žvelgti atgal – į Baranauską, Daukantą. Maironis yra perkūręs jų motyvus, sustiprinęs tradiciją. Galima žvelgti ir į priekį – į V. Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių. Iš Maironio matyti ryšys su rusų literatūra (A. Puškinu, M. Lermontovu, F. Tiutčevu), su lenkų (A. Mickevičiumi, J. Kraševskiu), su vokiečių – pir­miausia su J. V. Gėte. Svarbiausio Gėtės veikalo „Fausto“ – atgarsis jaučiamas Maironio librete „Kame išganymas“, taip pat ir atskiruose eilėraščiuose. Literatūros tyrėjas Donatas Sauka yra sakęs, kad „už „Pavasario balsų“ plyti visas pasaulinės literatūros vandenynas“. Tai reiškia, kad lietuvių literatūra jau gali iš to vandenyno pasisemti ir pati į jį įtekėti.

Poeto svarbą labiausiai lemia kūrybos meniškumo lygis ir ke­liamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, poveikis tolesnei literatūros raidai.

BIOGRAFIJOS DUOMENYS. Jonas Mačiulis, pasirinkęs Maironio vardą (atrodo, kad pagal netoliese buvusį Maironių kaimą), gimė 1862 metų lapkričio 2 dieną laisvų ir iniciatyvių ūkininkų šeimoje Pasandravyje, Betygalos parapijoje (Raseinių krašte). Dubysa – vie­na svarbiųjų lietuvių upių – tarsi istorinio ir kultūrinio šio krašto gyvybingumo arterija. Su Dubysos apylinkėmis susijusi Palemono legenda. Nuo XIII a. čia vyko kruvini mūšiai su kryžiuočiais. Sandrava, upelis, prie kurio gimė Maironis, – dešinysis Luknės – Duby­sos intakas. Betygala yra prie pat Dubysos, prie mažyčio Vieversos upelio. Minima jau XIII a. Mindaugo dokumentuose. 1592-1600 m. Betygalos klebonu buvo kanauninkas Mikalojus Daukša, vienas lie­tuvių raštijos pradininkų.

Betygalos piliakalnis ir Dubysos slėnis su aukštais šlaitais – pa­grindiniai Maironio gimtinės ženklai. Maži upeliai (Sandrava, Vieversa, Lelykas) savitai išraizgo šio krašto žemę, miškingą ir kalvotą. Poemoje „Jaunoji Lietuva“ Maironis tiesiogiai kalba apie gimtinę:

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,

Išpintos žemčiūgų vainikais margais!

Šalis, kur užaugau!

Krašto vaizdas veikia žmogų, ypač jautresnės prigimties. Maironis nepaprastai mėgo Dubysą, jos atkrančius. Vandens tekėjimas, banga­vimas kelia minčių, skatina lyginti įvairius reiškinius. Teka vanduo, eina laikas. Į tą patį vandenį negalima įbristi du kartus – vanduo jau kitas. Ir lietuvių kalboje su vandeniu sukurta daug perkeltinės reikšmės junginių (frazeologizmų): daug vandens nutekėjo (praėjo daug laiko), gyvasis vanduo (stebuklingą galią turįs), kaip į vandenį įkristi (dingti).

Netoli Betygalos įsikūręs Ugionių bažnytkaimis. Ugionių vardas sietas su senosios lietuvių tikybos laikais degusia amžinąja ugnimi. Iš Dubysos krantų trykšta ne vienas šaltinis, laikytas stebuklingu, turinčiu gydomosios galios. „Dubysos atkrančiai žali“ yra Maironio gamtojautos centras, jungiantis tekantį vandenį ir krantų pakilumą, aukštumą.

Nuo vaikystės Maironis pamėgo aukštumas ir vandenis; vanduo jam sukeldavo vaizdų, įvairių asociacijų  ( sąmonėje atsirandantis ryšys tarp reiškinių, vaizdinių, procesų), svarbių kūrybai. Žiūrėji­mas nuo kalno įsitvirtino kaip poetinė pozicija, leidžianti daug maty­ti ir suprasti. Gimtinėje užsimezgė ir gyvas istorijos jausmas, patirtas iš piliakalnių, milžinkapių, žmonių pasakojimų.

Baigęs Kauno gimnaziją, Maironis buvo apsisprendęs studijuoti filologiją, išvažiavo į Kijevo universitetą. Bet po metų įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Į kunigus Maironį įšventino vyskupas Antanas Baranauskas. Maironis tapo aukštu katalikų dvasininku; ilgą laiką buvo pareigingas Kauno kunigų seminarijos rektorius; krikščionybė, katalikybė buvo jo pasaulėžiūros pamatas. Todėl, kai buvo atmesta jo kandidatūra į vyskupus, jautėsi užgautas, neįvertintas.

Poezijoje išreiškė religinio tikėjimo prasmę, taip pat apėmė ir dau­gelį kitos dvasinės patirties dalykų: gamtos grožį, savitą lietuvišku­mo, kalbos, tėvynės, jos istorijos sampratą. Maironis yra jungiantis, sintetinantis kūrėjas.

Kurti ėmė anksti. Dar gimnazijoje pradėjo rašyti Lietuvos istoriją, kurią baigė seminarijoje. Čia paskelbė ir pirmuosius eilėraščius.

Maironis buvo vienintelis sūnus ir trijų seserų mylimas brolis. (Vėliau sesuo Marcelė buvo jo namų šeimininkė, kartu gyveno.) Mo­teriškąją įtaką namuose atsvėrė tėvas Aleksandras Mačiulis, stiprios prigimties, savarankiškas ūkininkas, prasilavinęs ir plačiau į pasaulį žvelgęs žmogus. Poemoje „Jaunoji Lietuva“ savo tėvo bruožus Mai­ronis suteikė svarbiausio veikėjo Juozo Rainio tėvui:

Na ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,

Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati.

Dieve, duoki jam Dangų! Nieks žmogaus nesutiko,

Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai…

Su vyrišku atkaklumu Maironis siejo ateitį ir gy­venimo pertvarkymus. Jo svarbiausias kreipinys skirtas vyrams: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…“. Bet jautė ir moteriškumo prasmę, sukūrė savitų moterų paveikslų. Artimoms moterims dedika­vo eilėraščių, jų nuotraukomis papuošė vieną „Pavasario balsų“ leidimą.

Viešumoje Maironis atrodė oficialus, šaltas, nebuvo linkęs rodyti savo širdies. Gyvenime bu­vo valingas, tvirtas, atkaklus. Mėgo ir sunkų fizi­nį darbą. Galėtume sakyti: gyvenimo tvarkytojo, statytojo tipas. Vaižgantas yra pastebėjęs, kad „statyti Maironiui buvo lyg koks prieprotis“. Nu­sipirkęs apleistus rūmus, Maironis savo pinigais juos sutvarkė ir testamentu paliko visuomenei. Maironio namuose Kaune įkurtas Literatūros muziejus, svarbiausia įstaiga, kaupianti ir sau­ganti literatūrinį palikimą, užsiimanti švietėjiška veikla.

Svarbiausios gyvenimo, veiklos ir kūrybos datos

1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravyje, Betygalos parapijoje (dab. Raseinių r.), pa­siturinčių ūkininkų Aleksandro ir Onos (merg. pavardė Kurmauskaitė) Mačiulių šeimoje gimsta sūnus Jonas.

1873 m. priimamas į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę.

  • gimnaziją baigia ir tų pačių metų rudenį įstoja į Kijevo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. „Novoje vremia“ („Naujas laikas“) redakcijai nusiunčia laišką, kuriame teigia, kad spaudos draudimas skatina lietuvių lenkėjimą.
  • Mačiulis išstoja iš universiteto ir įstoja į Kauno dvasinę seminariją.

1885 m. pradeda bendradarbiauti „Aušroje“ (straipsnis apie sorbų-lužitėnų tautinio sąjūdžio veikėją J. E. Smolerį, eilėraštis „Lietuvos vargas“). 

Studijuodamas seminarijoje parašo pirmąją ištisinę Lietuvos istoriją lie­tuvių kalba „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (paskelbta 1891 m.).

1888 m. pavasarį baigia seminariją. Vasarą įteikia A. Baranauskui savo poemėlės „Lietuva“ rankraštį (šis pirmas stambesnis poeto kūrinys anuomet liko nespausdintas). Rudenį pradeda studijas Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje.

1892 m. rugpjūčio mėn. akademiją baigia teologijos magistro laipsniu. Studijų metais spaudoje pasirodo nemaža Mačiulio eilėraščių, rašoma poema „Tarp skausmų į garbę“. Pradeda dėstytojauti Kauno dvasinėje semi­narijoje. Paskiriamas Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi (išbūna iki 1909 m.). Lemtingi metai Maironio kūrybinėje biografijoje: išleidžiama poema „Tarp skausmų į garbę“ (St. Garnio slapyvardžiu) ir poezijos rinkinys „Pavasario balsai“ (pasirašyta Maironio slapyvardžiu; įdėtas libretas „Kame išganymas“).

1904 m. išspausdinama poema lenkų kalba „Znad Biruty“ („Nuo Birutės kal­no“), sukurta dar XIX a. pabaigoje. Naujas „Pavasario balsų“ leidimas papildomas keletu eilėraščių, tarp kitų – ir „Tautiška daina“ (vėliau pavadinta „Kur bėga Šešupė“) bei „Vakaras“ („Ant ežero Keturių Kantonų“).

1907 m. pasirodo „Jaunoji Lietuva“ – kūrinys, išaugęs iš perdirbtos ir gerokai papildytos poemos „Tarp skausmų į garbę“. Tuo metu Maironis drauge su A. Jakštu-Dambrausku ir P. Būčių parengia „Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo programos projektą“. Gauna Žemaičių kapitulos (vyskupo patariamojo organo) kanauninko titulą.

1909 m. paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi (šias pareigas eina iki gyvenimo pabaigos). Išspausdinama poema „Raseinių Magdė“.

1911 m. Maironis tampa prelatu.

1913 m. išeina gerokai papildytas „Pavasario balsų“ leidimas (jame randame ir nau­jų eilėraščių, pavyzdžiui, „Ant Drūkšės ežero“, „Rudens dienos“).

1914 m. atmetama Maironio kandidatūra į Žemaičių vyskupus; skundžiamas Romai už seminarijoje varomą neva antilenkišką politiką.

1915-1918 m. per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su Kauno kunigų seminarija persikelia į Vašuokėnus, gyve­na Krekenavoje, rašo poemą „Mūsų vargai“.

  • „Pavasario balsų“ leidime, papuoštame „sesu­čių“ portretais, pirmąsyk įtraukiami eilėraščiai „Vasaros naktys“, „Lietuva brangi“, baladė „Jūratė ir Kastytis“. Atskira knyga paskelbia­ma poema „Mūsų vargai“, kurią Maironis buvo pradėjęs rašyti dar 1911 m,
  • pasirodo pirmoji  draminės  trilogijos  dalis: „Kęstučio   mirtis“,   vėliau –   „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Didysis Vytautas – ka­ralius“ (1930).
  • tampa naujai įkurto Lietuvos universiteto mora­linės teologijos katedros vedėju (būna iki gyve­nimo pabaigos).
  • parašo „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“ (išleista 1926 m. „Raštuose“). Skaito lietuvių lite­ratūros kursą 1923 m. rudens, 1924 m. pavasario semestre.

1926 m. pradeda leisti penkiatomį „Raštų“ rinkinį – pa­taisytą savo literatūrinį palikimą.

1926-1927 m. naujas intrigų prieš Maironį etapas: poetas skundžiamas Romai už neva erotinę lyriką (kaip įkaltis pateikiamas eilėraščio „Jo pirmoji meilė“ („Taip niekas tavęs nemylės“) vertimas be paskutiniojo posmo).

1932 m. birželio 28 d. poetas miršta. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazili­koje.

 

  1. Svarbiausi kūriniai:

a) eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895, 1905,1913,1920);

b) poemos „Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“;

c) istorinės dramos: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas-karalius“.

„PAVASARIO BALSAI“ – SVARBIAUSIA MAIRONIO KNYGA

Pavasario_balsai

1895 m. išleistą „Pavasario balsų“ rinkinį poetas taisė, pildė, leido naujus leidimus, bet pavadinimo nekeitė. Maironio pavasaris tiesiogine prasme yra atbudusi gamta, o  perkeltine- tautai dabar žiema (krūtinę apkala ledais). Tautos pabudimas – tai jos pavasaris, aktyvus siekimas laisvės. Balsai- darbai, atnešantys nepriklausomybę. „Lai­mėkite, jaunos pakylančios šalys!“ – ištaria Maironis poemoje „Jauno­ji Lietuva“. Poema papildo„Pavasario balsų“ poetinę programą:

 

Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą,

Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;

Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda

Tėvynę naujais atgimimo keliais!

 

POEZIJOS TEMA. Maironiui svarbi poeto, poezijos tema. Jis tar­si klausia, kas yra kūrybos galia, iš ko ji kyla. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus „Improvizaciją“. Romantizmas kūrėjo vaidmenį kėlė, skatino gilintis į kūrybinę prigimtį, siejo ją su paslaptimi.

Eilėraščio situacija. Lyrinis subjektas yra užsidėjęs poeto kaukę. Jis jaunas, bet pilnas kančios, nuliūdęs. Kodėl? Įsimylėjęs merginą, kuri paprasta, labai protinga. Meilė  pažadina jame poeto talentą – duoda galimybę kurti. Taigi mergina įgauna mūzos įvaizdį. Greitai jaunuolio poezija tampa žinoma, mylima visoje šalyje. Paskutiniame posme kreipiantis į mylimąją, paaiškėja, jog tai ne mergina, o tėvynė.

 Taigi eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ tema-  poeto mei­lė. Tai ypatinga galia, kupina kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi – jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys ir ta, kurios „pečių neapsupo šilkai“, kuri „proto netemdo gražybe“. Ryškėja moters, protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Svar­biausia poetui yra tai, kas žadina įkvėpimą, skatina kūrybai:

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė

Ir šventą neši įkvėpimą.

Poeto giesmė pasklinda po tą šalį, „kur Nemuno vandenys bėga“, sujungia ir sodžius, ir rūmus. Pabaigoje tu susiejama su tėvyne:

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš laurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Tu, jo numylėta tėvyne!

Paskutinį žodį poetas paryškino – lyg būtų norėjęs įduoti suprati­mo raktą. Bet eilėraščio tu, į kurią kreipiamasi, su kuria kalbamasi, lieka daugiaprasmė.

Maironis sukuria sudėtingą, tarsi besimainantį vaizdą, sulieja kelias prasmes. Kalbama ir apie moterį – mūzą, įkvėpėją, ir apie tėvynę, keliančią poetui prakilnius jausmus. Paskutiniame posme pasirodo Maironiui svarbi atminimo tema. Su tuo, kad žmogus gali būti at­menamas, atsimenamas, siejama prasmė – ypač kūrėjo. Kreipiamasi į tėvynę kaip į tu, kaip į asmenį Maironis suformavo asmeninį santykį su tėvyne.

Maironiui buvo svarbi ir kūrėjo atskiroji būtis, nes poetas, net reikšdamas tėvynės rūpesčius, lieka tas, kursai eina „nesuprantamas vienas keliu“.

Poeto, poezijos temos vienas svarbiausių centrų – eilėraštis „Po­ezija“, parašytas 1909 m., jau patyrusio poeto ranka. Čia ryškiausiai atskleidžiama kūrėjo būtis, grožio paslaptis.

   Eilėraščio situacija. Lyrinis subjektas išvysta ją, mūzą, romantiškomis aplinkybėmis: marios, mėnulis, naktis. Ji pasirodo jam kaip marmurinė statula, tad aišku, jog tai nėra realistinis vaizdas. Kad tai vizija, nusako ir paskutinis posmas (regėjimas prapuolė). Mūza paduoda lyrą, veda į užburtą šalį, kuri nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali eiti šiuo keliu. Mūza duoda galimybę kurti poeziją, galimybę kurti melodiją, jausti, bet ir kentėti ( III nuo pabaigos posmas). Tuo pasakoma poezijos esmė: ji gimsta iš kančios ir yra žodžio ir melodijos ryšys.  Pabaigoje, jau išnykus mūzai ( įkvėpimui, grožiui) širdis vėl kasdienybės varguolė, bet lyrinis subjektas jau nebegali pamiršti grožio.

 Apmąstant eilėraštį visada pravartu pažvelgti, ką apie jį sako tyrėjai. Maironio „Raštų“ pirmojo tomo (1987) komentaruose glaustai patei­kiamos kai kurios nuomonės dėl šio eilėraščio vertinimo. Eilėraščiu išreiškiamas tariamas (vizijoje-regėjime) susitikimas su Poezijos Mū­za ( Pagal Antikos mitą devynios mūzos, Dzeuso dukterys, gyvenusios Olimpe, globojusios dainius, poetus, meną, mokslą. Poeziją globojo deivės Erata, Kaliopė, dainavimą-Melpomenė), paslaptinga moteriška esybe, viliojančia savo nežemišku grožiu, vedančia į užburtą šalį. Puiki eilėraščio pradžia, kurioje jaučiama aki­mirka, kai iš tiesų žmogus lyg praregi, lyg įžvelgia tai, ko paprastai nemato, kas yra uždengta pilkos kasdienybės skraistės, – išvydimas yra lyg įvykis (I posmas).

Aukšta intonacija, pakylėtas kalbėjimas tarsi reikalauja erdvės, raiškaus tarimo, kirčių, priegaidžių, pauzių išryškinimo. Kaip lietu­vių tautosakoje yra lauko dainų, taip kai kurie Maironio eilėraščiai nurodo ryšį su atvira erdve, su stovėjimu ant kranto arba ant kalno, nuo kurio toli matyti. Matyti ir dideli vandenys. „Poezijoje“ – be­galinės marios, tviskančios mėnesienoje. Romantikams būdingas vaizdas.

Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą (nuo Antikos laikų dainius vaizduojamas su lyra rankose), veda į užburtą (pasakišką) šalį. Tik ta šalis nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali šiuo taku eiti. Po­etas (būtent apie jį kalbama, nors pats žodis ir neištariamas) yra išskir­tinis asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Jam atidengiamos grožio (gražybių) paslaptys, širdžiai duodami stebuklingi žodžiai, ausiai – dainos. Platesne prasme dainos, tokios svarbios visoje Mai­ronio poezijoje, čia reiškia garsą, toną, melodiją. Tarsi pasakoma pati poezijos esmė: žodžio ir melodijos, skambėjimo ryšys.

Eilėraščio vyksmas plėtojamas kaip regėjimas, kaip vaizduotės žaismas. Vaizduotė, galėjimas įsivaizduoti tai, ko realiai nėra, yra viena svarbiausių meninio talento ypatybių. Romantikai šią galią ypač pabrėžė. Eilėraštis baigiamas regėjimo išnykimu (akimirka, kuri sutapo su įkvėpimu), širdis vėl kasdienybės varguolė, bet ji negali užmiršti „veido paslaptingo“, tarsi akimirkai iš marių (paslaptingos būties) išnirusios pačios poezijos tviskėjimo. Kompoziciškai eilėraš­čio pradžią ir pabaigą sieja dvasinį įvykį žymintys žodžiai išvydau ir prapuolė.

„Poezijoje“ yra svarbiausi Maironio žodžiai – įvaizdžiai: žvaigždė, dangus, marios (vanduo), akys, krūtinė, širdis, ašaros, dainos, kraujas… Tai romantinė leksika, kuria atskleidžiamos aukštosios dvasios būsenos, jas atitinkantys, paryškinantys gamtos vaizdiniai.

Maironio poetinėje biografijoje „Poezija“ itin svarbi – ji liudija vaizduotės stiprumą, dvasinės patirties unikalumą, atski­rumą. Kartu ir ryšį su nuo Antikos einančia poezijos supratimo tradicija, perteikta romantizmui būdingu stiliumi.

 

PATRIOTINIAI EILĖRAŠČIAI. Nuo poeto, poezijos temos perei­sime prie Maironio patriotinių eilėraščių. Tai eilėraščiai Lietuvos tema, eilėraščiai apie Lietuvą. Jų centrą sudaro „Kur bėga Šešupė“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“, „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“. Maironio patriotinė lyrika dainuojama, giedama. Maironis yra po­etas – dainius. Dainuojama apie 50 Maironio eilėraščių. Prie jų populiarumo itin yra prisidėję kompozitoriai Juozas Naujalis ir Česlovas Sasnauskas.

Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir po­etinę geografiją. Panagrinėkime šiuo požiūriu eilėraštį „Kur bė­ga Šešupė“. Pirmiausia ji buvo pavadinta „Tautiška daina“: teksto dainiškumą ryškina sakinių skambumas, sklandumas, pakartojimų melodingumas. Eilėraštį sudaro šeši šešių eilučių posmai. Pirmuose dviejuose apsakoma Lietuvos erdvė:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,

Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!

Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja

Ir mūsų sesučių dabina kasas,

Kur sode raiboji gegutė kukuoja,

Ten mūsų sodybas keleivis atras.

Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,

Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Maironis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio (bėga, teka upės) ir kultūros (šneka broliai, skamba daina). Poetinis raginimas (siekimas paveikti gyvenimą) skirtas ir upėms, ir dainoms. Sodyba yra žemdir­bių kultūros raidos vieta. Maironis pirmas pateikia poetinį sodybos vaizdą: panorama susiaurėja, susitelkia į mažesnį plotą. Gėlynai, so­das, kukuojanti gegutė, sesutės, sena močiutė – sodybos akcentai.

Toliau klausiamąja intonacija, klausimų pakartojimais prime­nami metų laikai (svarbūs nuo K. Donelaičio), apibendrinamas laikas: „Mums savo tėvynė graži visados“. Ketvirtuoju posmu su­stiprinamas istorinis laikas, jo įsirašymas į geografinę erdvę, į kraštovaizdį. Tėvynė yra sava, jos žemė aplaistyta prakaitu, sava ir jos istorija, kelianti jausmų, stiprinanti atsiminimą:

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,

Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!

 Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,

Čia tiek atminimų atranda širdis!

Pasirodo svarbiausias Maironiui istorinio laiko herojus -Vytautas. Paminimi Lietuvos istorijos svarbiausių vietų akcentai – Žalgiris ir Vilnius. Nuo gamtinių erdvės linijų (Šešupė, Nemunas) kylama į tėvynės žmonių – prabočių – sukurtą erdvę:

Herojinė praeitis, už laisvę amžius kariavę bočiai tarsi įpareigoja ir poetą kalbėti herojine pakilia intonacija, tarsi pranašauti.

Eilėraščio pabaigoje pereinama į dar aukštesnį kalbėjimo lygį – krei­piamasi į Aukščiausiąjį, prašoma apsaugoti mylimą šalį. Mylimos šalies du svarbiausi ženklai -mūsų sodybos (dabartis) ir bočių kapai (praeitis). Poetas reiškiasi kaip tarpininkas tarp žmonių dabarties istorijos, tarp žemiško gyvenimo ir aukštosios valios arba šventumo.

Lietuvos temą galima skaidyti į daugelį atskirų potemių (gamta, kalba, istorija, religija, praeitis ir ateities projektai). Istorinė praeitis, herojiniai jos momentai Maironiui itin svarbūs. Jis kalba apie praeitį didžiuodamasis, aukštindamas protėvių žygius, jų šlovę. Laisvė iškeliama kaip svarbiausias kovų – karų argumentas.

„Pavasario balsuose“ Maironis sukūrė poetinį Lietuvos erdvė­laikį. Herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą – laisva tauta tarp kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė – kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis vietomis. Lietuvos laikas – nuo kuriuo nors būdu atsimenamos praeities iki dabarties.

Maironio poezijos žmogus (lyrinis subjektas) yra daugiapras­mis: ir stiprus, pranašiškas, žinantis, skatinantis veikti, ir abejojantis, vienišas. Maironis pirmas lietuvių kultūroje taip įtaigiai kalba apie tikėjimą ir pasitikėjimą, kito paslapties saugojimą. Žmogus siekia prasmės. Prasminga yra teisingai, dorai gyventi. Garbinga mirtis taip pat prasminga. Dainuojamais eilėraščiais, tokiais kaip „Oi neverk, matušėle!“, Maironis pasiekė tą žmogaus būties aukštį, kurį Antikos poetas Horacijus nusakė taip: Dulce et decorum est pro pairia mori (lot. „Malonu ir garbinga mirti dėl tėvynės“).

Romantikui žygis, kova, auka svarbiausia. Maironis pabrėžia ir darbą, jis kreipia akis į realius veiksmus, į gebėjimą dirbti. Gilin­damiesi į prigimtį, garantuojančią jausmų natūralumą, romantikai stiprino žmogaus ryšius su pirminiais, įgimtais dalykais: kalba, arti­miausia aplinka, tautosaka. Maironio romantizmas turi ryškų tau­tiškumo atspalvį, nes susijęs su lietuvių tautos rūpesčiu neprarasti savo istorijos, savo kalbos, išlikti tarp kitų tautų. „Pavasario balsų“ poetinis tonas raginantis: „Pirmyn į kovą už tėvynę“ („Pirmyn į kovą!“); „Petys į petį už tėvynę!“ („Želigovskiui Vilnių pagrobus“).

Maironio „Pavasario balsai“ apima daug laiko – nuo giliausios praeities iki švintančios ateities. Maironis apie Lietuvos praeitį kalba kaip apie garbingą; garbingumą pir­miausia liudija gebėjimas išsilaikyti sunkiose kovose, apsi­ginti apginant ir kitus. Maironis yra ir kritiškas praeičiai. „Praeitis Maironiui rodė, kad visų buvusių bėdų pagrindi­nė priežastis – per menkas kultūros prado reiškimasis. Iš čia išvada, kad vienintelis gyvybingos ateities laidas – visų tautos jėgų mobilizavimas kultūros kūrimui“. (Vanda Zaborskaitė) Maironis kultūrą supranta plačiąja prasme: ne tik meną, bet ir mokslą, darbą, gamybą. Arklas, knyga ir lyra yra maironiškieji kultūros įvaizdžiai („Užtrauksme naują giesmę“). Arklas ženklina darbą, triūsą, gamybą, knyga – švietimą, lyra – meną.

       Dabar aptarsime eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“

Teksto teoretikai pažymi išskirtinį teksto pradžios ir pabaigos vaidmenį kūrinio reikšmės struktūroje. Knygoje „Teksto analizė mokykloje“ pateikta lakoniška J. Lotmano reziumė: „Pradžia duoda kodą, pabai­ga m i t ą“. Kūrinio pradžia supažindina su meniniu pasauliu, situacija, kurių galutinis tikslas, prasminiai akcentai nėra visiškai aiškūs, neretai nusa­ko temas: pabaiga interpretuoja tą situaciją, o kartu ir visą pasaulį, kurį ne­išvengiamai modeliuoja kiekvienas meninis tekstas, pateikia išvadas. „Bloga pabaiga“ būdinga daugiau poleminei bei elitinei moderniajai literatūrai, o „lai­minga“ – tradiciniams, mitiniams, pramoginiams tekstams.

Tipas

Oratorinio tipo eilėraštis.

Situacija

Lyrinis subjektas kreipiasi  į lyrinį „mes“ (brolius lietuvius), ragindamas juos atsisakyti beviltiškų darbų, kurie išreiškiami alegorijomis, ir kilti į kovą už tėvynės ateitį.

Tema ( tinka rašyti įžangoje)

Žmogaus ir tėvynės santykis, pažymėtas patriotine laikysena.

Problema( tinka rašyti įžangoje)

Koks turėtų būti žmogaus ryšys su savo tėvyne, tauta?

Struktūra

Eilėraštyje galima įžvelgti tris segmentinius vienetus:

  1. Lyrinis „aš“ kalbasi su lyriniu „tu“ (I ir II posmai). Eilėraščio žmogus
    užima visažinio poziciją, kurią pabrėžia būsimojo laiko veiksmažodžiai ir nei­ginio vartojimas: „nebeužtvenksi“, „ne vaiko“, „nesustabdysi“, „nebsulaikysi“. Atsiranda alegorinis kontrastas: žiema- pavasaris ( carizmas- sąjūdis).
  2. Atsiranda lyrinis „mes“ (III-V posmai), išreikštas retoriniu kreipiniu „Vyrai lietuviai“. Lyrinis „aš“ įgyja daugiau klausytojų ir, tapdamas didesnės žmonių bendruomenės dalimi, ragina visus veikti bendrai. Šio kūrinio genezė susijusi su kova prieš lenkų dvarininkiškąįį nacionalizmą ir tuo metu eilėraštis buvo drąsus iššūkis. Poeto lyrikoje kariavimas, aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį būdingas tik vyrams. Antrojo segmento kalbėjimo būdui būdin­gos aktyvios tonacijos (liepiamosios nuosakos veiksmažodžių gausa), retori­nės priemonės (kreipinys, šaukiamieji sakiniai), lakoniškumas.
  3. Paskutinis posmas (VI) skamba tarsi viso kūrimo reziumė, jame reiškiamas kovos ryžtas. Tie, kurie nenori ginti Lietuvos, tegu miega, o tiems, kurie pasidavė carizmui, atsibos laukti, kol patriotai pasiduos ir liausis gynę tėvynę.

Idealo   ir   tikrovės   priešprieša

Iš pradžių prisimenama, kas būdinga romantiniam veikėjui (maištingumas, nerimastingumas) bei romantinei situacijai (dabarties ir ateities opozicija).  Nusprendžiama, kad bus žiūrima į šiuos aspektus. Pateikiamas analizės planas:

  1. Veikėjas- aktyvus žmogus, subrendęs kovai.
  2.  Patirties jis semiasi iš praeities (Daukša, protėvių kovos). Bet ką jam dabar ginti?
  3. Dabartis prilyginama nakčiai.
  4. Ateitis- auštanti diena.
  5. Kam reikalinga kova už ateitį? Pateikiami gamtos pavyzdžiai, alegorijos. Iškyla gamtos ir istorinis laikas.

Meilė tėvynei Maironio žmogui – ne pasyvi būsena, o įpareigojantis veiks­mui jausmas. Eilėraštyje iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios ir kovojančios asmenybės idealas. Naujos ateities žmogus turi būti drąsus, kad neišsigąstų „naujo kilimo“ ir sugebėtų pasveikinti ateinančią kovą. Naujas laikotarpis rei­kalauja kitokios dvasinės brandos asmenybės, nes „naujos idėjos – darbas ne vaiko“. Senų pažiūrų laikymasis, gyvenimo būdo nekeitimas tik trukdys „am­žių“ darbus. Taigi matome žmogaus dvasinės brandos opoziciją:

Vaikas (trukdymas, žaidimai) –        vyras (rimti darbai, branda).

Aktyvi žmogaus pozicija atsiremia į tautinio atgimimo pamatus. Kreipi­nys („Vyrai lietuviai“) nusako tos kovos aspektą. Eilėraštyje išryškėja nacio­nalinio išsivadavimo programa: „Ginkime k a l-    b ą, ž e m ę, jos b ū d ą!“ Šie veiklos orientyrai visiškai sutampa su Renesanso atstovo M. Daukšos tautos apibrėžimu, pateiktu „Postilės“ prakalboje. Eilėraščio žmogus ragina ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė“, vadinasi, susigrąžinti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Žmogui nebepriimtinas svetimas rūbas. Taigi išryškėja opozicija:

savas        svetimas, kurią galima vadinti pagrindine.

Kūrinyje dabartis, pažymėta vakarykščio atsilikimo ženklu, supriešina­ma su būsimos herojiškos ateities perspektyva. Tą opoziciją sustiprina varto­jamos laiko figūros:

Auštanti                           diena- naktis.
(šviesa)                                                                                                                                                                  (tamsa)

                             Šviesos motyvas orientuoja į sąmoningą žmogiškos egzistencijos suvoki­mą, gyvenimo kelio pasirinkimą.

Argumentuojant būsimos kovos būtinybę, jos teisingumą, remiamasi ne tik Dievu („Laimina Dievas sėjamą grūdą“), bet ir gamtos pavyzdžiais („Nebeužtvenksi upės bėgimo“). Pavasarinės upės, neišsitenkančios vagoje, įvaizdis ženklina atsinaujinimą, pabrėžia nacionalinės kovos gyvybingumą ir vienkartiškumą, išryškina sąsajas su didžiąja gyvybės visuma. Šis pavasario laikas pažymėtas ne tik astronominio, bet ir istorinio laiko ženklais. Bet koks pasipriešinimas tai gamtos / istorijos jėgai sukelia tik audrų žaibus – dar di­desnę gamtos stichiją. Taigi pavasaris, kuris siejamas su ateitimi, ženklinamas aktyvumu (bėgimas, mėtymas žaibų, griovimas), kilimu („kelias tėvy­nė“), o senasis laikas -statiškumu (ėjimas pamažu), trukdymu (užtvenktos upės, užverstos sienos). Taigi skirtingi laikai reprezentuoja ir prie­šingas vertybes:

laisvė-        nelaisvė.

Nors esamasis laikas ir ateities perspektyva yra opozicijoje, tačiau gili se­novė, jos vertybės eilėraščio žmogui yra siekiamybės objektas. Tuo būdu kū­rinyje išsaugojamas laiko vientisumas: praeitis yra prasminga ir tampa pamatu ateičiai, patvirtinamas romantinis laiko ratas.

Nuotaika

Pakili, jaunatviška, kupina herojinio patoso, optimizmo. Tikslūs kryžmi­niai rimai (bėgimo / kilimo, pamažu / baisu, vaiko / laiko), išlaikomi iki pat kūrinio pabaigos, pabrėžia pasirinktos žmogaus gyvenimo pozicijos teisin­gumą, pasirinkimo tvirtumą, nedvejojimą. Dinamiškumo meniniam vaizdui suteikia ne tik veiksmažodžių, bet ir veiksmažodinės kilmės (bėgimas, kilimas, atgimimas) daiktavardžiai bei veiksmažodinių formų (užtvenktos, bėgantis, auštantis, pavergtos ir t.t.) gausa.

Idėja  (tinka darbo apibendrinimui, nes tai atsakymas į įžangoje iškeltą probleminį klausimą)

Žmogus privalo moraliai atsinaujinti, harmoningai pritapti prie lietuvių tautos siekimų, dvasinio pakilimo ir humanistinio aktyvumo.

BENDRUMO IR ATSKIRUMO JUNGTIS „PAVASARIO BAL­SUOSE“. „Pavasario balsai“ apima visuomeninę, arba bendrąją, ir individualiąją, arba atskirąją, žmogaus būtį. Maironis savo lyrikoje atskleidė individualų žmogų, sustiprino individualybių (asmenybė, išsiskirianti tik jai būdingomis savybėmis iš kitų) reikšmę kul­tūroje.

Maironio lyrinis subjektas pasiryžęs tarnauti tėvynei. Bet žmogui reikia ir asmeninio gyvenimo. Būdamas kunigas Maironis negali viešai rodyti jausmų. Bet kažkur ir kažkam juos reikia išlieti, kitaip negalėsi gyventi. Tad jausmai dažnai išliejami gamtoje ir gamtai. Kai atsiduri gamtos galybių, meilės jutimų, mirties mįslės akivaizdoje, tai iš tikrųjų atsiduri akistatoje su pačiu savimi. Sunerimsti, ilgiesi, širdyje neramu. „sunku gyventi žmogui ant svieto“,- skundžiasi lyrinis subjektas. Poetas ieško pats ir kitiems padeda ieškoti atsakymų į visuotinius būties klausimus. Tokie eilėraščiai vadinami individualiąja, meditacine, egocentrine lyrika. Tokių eilėraščių centre- lyrinis subjektas tylos ir vienatvės aplinkoje.

Maironis kai kada mėgsta ir pasijuokti. Jo  juokas turi satyrinį atspalvį. Satyra pajuokia ir demaskuoja negerus gyvenimo reiškinius, žmogaus ydas. Žinomos Maironio satyros – „Mano moksladraugiams“, „Lietuva – didvyrių žemė“, „Nuolat verkšlenantiems politikams“. Jos skirtos tiems, kurie išsižadėjo jaunystėje suformuluotų tautos gerovės idealų ir pasirinko asmeninę materialinę gerovę.

„Vakaras…“ yra viena iš Maironio  egocentrinės poezijos viršūnių.

Iš tikrųjų šis eilėraštis yra formos tobulumo, tiesiog perregimo jos skaidrumo pavyzdys, kur lietuvių kalbos grožis, poetinės idėjos raiškumas yra pasiekęs dargi Maironio kūrybai retą lygį: taip meistriškai čia viskas — vaizdai, sakinio sandara, orkestracija, rimai — pajungti eilėraščio prasmei ir nuotaikai.

Pirmieji trys posmai reiškia ramybę ir tylų gaivumą.

Stebimas gamtos grožis puošnus (ežero skaisčios bangos — tarsi žalias smaragdas); jis gal būtų netgi tru­putį negyvas, primenąs teatro dekoraciją („Saulė… leidos sutingus“), jeigu ne tas vos juntamas „vėsos dvelkimas“, iš kalnų „skania sveikata“ papūtęs „rožių kvapas“. Ramumo įspūdį kuria ir šių posmų intonacija. Pirmojo ir trečiojo posmo sintaksinė struktūra visiškai vienoda, simetriška: kiekviename posme neilgi, be „įsi­bėgėjimo“ sakiniai, apima po dvi eilutes. Išsiskiria tik antrasis, vidurinysis posmas, stokojąs anų dviejų simet­rijos: pirmas sakinys teapima vieną eilutę, užtat antrasis išsiliejęs netgi trijose. Bet šiame posme ir vaizdas pla­tesnis, bendresnis, be konkretaus daiktiškumo — intona­cija pabrėžia jo skirtybę, drauge saugodama pirmąją eilėraščio dalį nuo monotonijos. Ramybės, nedrumsčia­mos pusiausvyros įspūdį stiprina ir bendroji šio frag­mento simetriška kompozicija, kur du vienodi posmai įrėmina tretįjį: jame išsakytas platesnis emocinis mos­tas nurimsta trečiajame posme, pakartojančiame eilė­raščio pradžią. Su bendrąja fragmento atmosfera deri­nasi nepilni, „prislopinti“ rimai.

Kiti trys posmai sudaro tarsi naują muzikinę frazę.

Pirmuosiuose posmuose buvo tik regimojo, girdimo­jo, jutiminio pasaulio vaizdai, o čia jie — efemeriškesni, dvasingesni — „Paukščių kelio žvaigždėto“ ir atsiminimų kupinos širdies peizažai… Šiek tiek pakitusi ir in­tonacija, alsuojanti kylančiu susijaudinimu.

Pirmasis šios dalies posmas („Audžiau nurimęs…“) tarsi kartoja ankstyvesniųjų sintaksinę sandarą: du vie­nodo ilgio sakiniai, apima po dvi eilutes. Bet iš tikrųjų tai ne pakartojimas, nes čia kita tvarka išdėstyti žodžiai: ten veiksmažodžiai — tariniai buvo nukeliami į sakinio pabaigą arba bent vidurį, o čia jie stovi pačioje pra­džioje, į eilutės pradžią atkeldami ir sakinio akcentą. Šitoks dar gana neryškus intonacijos pakitimas signali­zuoja ir apie vaizdo ir emocijos posūkį nauja linkme. Ta pačia linkme veikia ir paryškinta posmo garsinė ,,spalva“ (audžiau aukso svajones… aušros… lėkė jos, skrido, pilnos malonės…); šie platūs, atviri garsai stip­rina platumų, erdvių įspūdį.

Įsisiūbavusią antrojo šios dalies posmo emociją ati­tinka ir išraiška. Vienas sakinys apima jau visą posmą, jo emocingumą paryškina ir sintaksinis paralelizmas („vedė… kelias“, „lydėjo širdis“), ir inversija („paukščių kelias žvaigždėtas“), ir emocijos augimu pagrįstas laipsniavimas („į tolimąsias, į numylėtas“), ir, visų pirma, pats vaizdo platumas, sudarąs puikų perėjimą į trečiąją eilėraščio dalį — atsiminimų, tėvynės vaizdų sferą.

Bet antrajai, pereinamajai eilėraščio daliai priklauso dar vienas posmas „Kiek atminimų atsitikimų…“. Ir čia sakinys (dabar jau šaukiamasis) apima visą posmą, bet jis nekopijuoja ankstyvesniojo sandaros: jo tariniai („brėško ir švito“) nukelti beveik į sakinio pabaigą, ir dėl to posmo žodžiai tariami pagreitintu tempu, tarsi nekantriai skubant pasiekti tarinius, kurie tik ir atskleis viso sakinio prasmę. Inversiškai pasakytas epitetas „gy­vus kitados“ labai ryškiai išskiria tuos žodžius posmo audinyje, paruošia mus laukti iškylant poeto vaizduotėje tų gyvų atminimų atsitikimų. Bendrai laukimo, nekantrumo atmosferai akompanuoja virpanti, mirganti posmo orkestracija su trumpų i, it staccato, kontrastuojanti ankstyvesnio posmo ilgiesiems balsiams ir dvibalsiams.

Toliau eina pustrečio posmo didžiulis užmojis — eilė­raščio svorio centras, jo kulminacija.

Užplūdę tėvynės vaizdai „daiktiški“, pilni spalvų, jude­sio, dinamikos (kaip jiems kontrastuoja ramus, beveik statiškas Šveicarijos paveikslas!). Kiek stilizuoti, dai­niški vaizdai stačiai veja vienas kitą, apimdami vis pla­tesnius horizontus — nuo palangėmis besistiepiančių žiedų iki plačiai banguojančios Dubysos. Vaizdų dina­miką atitinka intonacijos platumas: per du su puse pos­mo liejasi vienas ilgas sakinys, kurio įsibėgėjimą dar stiprina ištisa jį sudarančių sintaksinių paralelizmų gran­dinė. Fragmento išskirtinumą pabrėžia skambūs rimai, puošni orkestracija („sužiurę žemčiūgų žiedai“, „kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų…“).

Vaizdų ir muzikos srautas nutrūksta trečiojo posmo viduryje:

Ten, kur Dubysos mėlyna juosta

Banguoja plati!..

 

Tarsi poetui pristinga jėgų, tarsi susijaudinimas pasie­kia tą ribą, kai jau pritrūksta žodžių ir reikia nutilti. Ir po ilgos pauzės:

Ko, ašarėle, ko tu per skruostą,

Kaip perlas, riedi?

Retorinis kreipinys išreiškiamas deminutyvu ir nurodo emocijų stiprumą: ašara išduoda žmogaus išgyvenimus dėl prabėgusios jaunystės.

Pagaliau nuaidi dar kupini susijaudinimo, bet jau tilstą, tarsi ištirpstą tyloje paskutinieji posmai. Eilėraš­tis baigiamas posmu, jau vieną kartą skambėjusiu eilė­raščio viduryje.

Tik ten jie skambėjo kylančiu susijaudinimu, pilnu lau­kimo, neramumo, o čia — aidinčiu atodūsiu, kuriame junti dar virpant eilėraščio sukeltų jausmų pažadintą asociacijų tylantį atgarsį.

Eilėraščio motyvas primena prieš dešimtmetį para­šytąjį ,,Rigi Kulm“: ir ten, ir čia to paties svetimo kraš­to grožybės, tas pats tėvynės pasiilgimas. Bet čia įsipi­na dar kitas išgyvenimas: poeto ilgesį žadina ne tik erdvės, bet ir laiko nuotoliai. Tolima tėvynė jam ne tik gimtoji žemė, bet ir kraštas, kur prabėgo jo „bran­giausi jaunystės laikai“. Tėvynė toli, bet į ją dar galima grįžti, ją dar galima viltis kada nors pamatyti. O pra­eitis, jaunystė — nebesugrąžinama, negrįžtamai praėju­si. Jos tad ilgesys — stiprus, skaudus, aštrus — suteikia jausmui tą kraštutinę įtampą, taip būdingą eilėraščiui. Kūrinio potekstėje juntamas ilgesys, vos viena kita užuomina teiškildamas tekste, praturtina ir pagilina emocinį kūrinio skambesį. Jaunystės ilgesio motyvas jį susieja su kitais dviem šio laikotarpio eilėraščiais, kurie Maironio poezijoje savo tema nuskamba labai naujai, būtent „Senatvė“ ir „Jaunos dienos“.

 

 

POEMA „JAUNOJI LIETUVA“ (1907)

Tai svarbiausias Maironio kūrinys iš jo didesnės apimties teks­tų – poemų, dramų. Pavadinimu pabrėžta – jaunoji Lietuva. Mai­ronis kalba apie tą Lietuvą, kuri nuo XIX a. pabaigos, nuo „Aušros“, „Varpo“ laikų tarsi budo iš ilgo miego, kėlėsi naujam politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Ir kitose Europos tautose veikė sąjūdžiai ar programos, akcentavę jaunumą, pavyzdžiui, „Jaunoji Lenkija“.

Lietuvą kėlė jauni žmonės, jautę bendrą Europos tautų pavasa­rio nuotaiką, siekę, kad lietuvių tauta neatsiliktų, nebūtų nustumta į istorijos pakraštį. Maironio „Jaunoji Lietuva“ ir atskleidžia budina­mą ir bundančią Lietuvą, dvaro ir kaimo žmones, moteris ir vyrus, jų pažiūras, pozicijas, idėjas. Poemos laikas – nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios, iki 1905 metų, iki Vilniaus Seimo, istoriškai labai svarbaus įvykio. „Jaunąją Lietuvą“ galima laikyti idėjų poema. Idė­jos pagrindžia herojines laikysenas ir intonacijas. Poema susijusi su romantine tradicija, nes jai būdingas pakilus kalbėjimas, taurūs žmonių jausmai, idealų svarba, pasiaukojimo ryžtas.

Poemą sudaro įžanga ir devynios giesmės. Buities paveikslai, jų poetiniai aprašymai jungiami su lyrinėmis dalimis- savarankiškais eilėraščiais.

Pagrindinis „Jaunosios Lietuvos“ veikėjas yra Juozas Rainys, „gyvas tėvo paveikslas“, perėmęs iš jo meilę savo kalbai, darbštumą, būdo lėtumą. Tyrėjai mano, kad Juozas Rainys turi autobiografinių bruo­žų, kad Maironis rėmėsi savo paties patirtimi sakydamas apie Rainį: ,Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos“. Juozas tėvų skir­ias kunigystei, dvasinės tarnybos ir pats nesibaido.

Jadvyga Goštautaitė – ryškiausia poemos veikėja moteris. Jadvy­ga – jautrios prigimties, muzika gebanti „ir skausmą, ir džiaugsmą atidengti laisvai“. (Jos mėgstama muzika primena Šatrijos Raganos „Sename dvare“.) Juozo ir Jadvygos meilė – svarbiausia poemos siužetinė linija. Išgirdęs širdies balsą Juozas renkasi ne kunigo, o teisininko kelią: „Kaip būsią paskiau, jis nežinąs, tik žinąs: / Į kuni­gus eiti šiandieną negali…“ Maironis ryžtingiau sprendė abejojančio jauno žmogaus likimą negu po kelių dešimtmečių V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“, bet taip pat pabrėžė kentėjimo, skausmo būtinumą meilei:

Širdis be karionės nemoka mylėti:

Be kliūčių ji gęsta aistra kibirkšties!

Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,-

Ten rankos jinai neišties.

Jadvyga ir Juozas turi kentėti dėl savo meilės, nes nelygi jų padėtis, Jadvygos tėvas slapta prašo Juozo palikti dukterį, pasiaukoti. Pana­šiai kaip „Vėlinių“ Konradas, Juozas mylimąja renkasi tėvynę:

Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!

Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!

Į darbą tada už prabočių kapus!

Jo darbas ir vargas čia bergždžiai nebus!

Juozas su draugais imasi lietuviškos kultūrinės veiklos, leidžia pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“. „Jaunojoje Lietuvoje“ Maironis perteikia pavasario nuotaiką, žmonių entuziazmą, kurį pakelti gali ir daina:

Jau slaviai sukilo.

Nuo Juodmario krašto

 Pavasaris eina Karpatų kalnais.

Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto

Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,

Sustoję į darbą už mylimą šalį,

 Prikelkime Lietuvą mūsų!

„Penktosios giesmės“ pradžioje aprašytas moldavų, serbų, vengrų, čekų, slovakų kilimas į kovą už laisvę. Su didele aistra ir tikėjimu šios kovos prasme Maironis ištaria: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys! / Už laisvę kariauti padės Visagalis!“ Ir Lietuva yra tarp šių jaunų šalių – jaunoji Lietuva.

Juozas Rainys už slaptą veiklą patenka į kalėjimą, suserga džio­va ir miršta. Jadvyga Goštautaitė tampa garsia muzike ir įsijungia į patriotinį lietuvybės darbą:

Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ yra svarbi kaip kūrinys, kuria­me per įvykius ir žmonių likimus atskleidžiamos patriotinės idėjos, romantinė pasaulėjauta, stiprus gamtos jausmas. Meniškiausios po­emos vietos yra lyrinės, artimos eilėraščiams. Ypatingai graži VII dalies pradžia ( „Ir kas do naktis“, Raštai, t.2,1988,p.82-83).

Poemoje „Jaunoji Lietuva“ Maironis išryškino abu žmogaus bū­ties planus: visuomeninį ir asmeninį, sujungė juos idėjomis ir jausmais, bet kartu parodė, koks sudėtingas yra gyvenimas, kupinas ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio, nusivylimo, nesupratimo.

 

Apibendrinimas

 

Maironis yra vienas svarbiausių lietuvių literatūros vardų. „Pavasario balsuose“, svarbiausioje savo knygoje, Maironis išreiškė lietuvių tautos atgimimo idealus ir viltis, suteikė jiems romantinį, herojinį matmenį. Maironio eilėraščiuose iškilo mąstantis, grožį jaučiantis, prasmės besi­ilgintis žmogus. Gražios kalbos, pakilios intonacijos, tauraus turinio Maironio eilėraščiai tapo populiarūs, virto dainomis. Poezija įgijo auto­ritetą savo tautoje, darė įtaką žmonių apsisprendimams, meno raidai. Maironio pėdsakas pereina per visą XX a. lietuvių lyriką – iki Salomėjos Nėries ir Justino Marcinkevičiaus.

Maironio talentas universalus. Jis rašė eilėraš­čius,poemas,istorines dramas,apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Poetas siekė pasisakyti svarbiausiais lietuvių istorijos, valstybės ir kul­tūros klausimais.

Poema „Jaunoji Lietuva“ išreiškia Lietuvą kėlu­sių jaunų žmonių idealus, pozicijas, laikysenas. Tai romantizmo tradicijos kūrinys, kuriam būdin­gas pakilus kalbėjimas, aukštas stilius. Poemoje išryškinti ir visuomeniniai, ir asmeniniai žmo­gaus būties aspektai, sukurtas įdomus siužetas, gyvi žmonių paveikslai.

Reklama

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: