A. Baranausko poema “Anykščių šilelis“

Anykščių šilelis

Garso įrašai: MEDIATEKA. Anykščių šilelis.wma

Antanas Baranauskas – žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos “Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreikškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.

Lietuvių literatūrai “Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje, lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį. Ir be praeities idealizvimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visą tai galime sieti su pagonybe. Taip pat A.Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotiškam rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus – miško. Tą A.Baranauskas supranta ir, nors giliai tiki krikščionišku Dievu bei ruošiasi tapti kunigu, gailisi pagonybės laikų, krikščionybę sieja su neteisingu miško kirtimu – “maž ir vierą įvedęs Jogaila išskynė”.

A.Baranauskas “kalnus kelmuotus” mato ir tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių, norėdami ir galėdami mokytis važiuodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje – taip galima būtų žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.

Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė retorikos dėstytojui, kad lietuvių kalba nėra skurdi, todėl A.Baranauskas ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai.

 

“ANYKŠČIŲ ŠILELIO“ PRASMĖ

Ši poema – tai vienas žymiausių lietuvių klasikinės poezijos kūrinių. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba nėra prastesnė už kitas. Atskleidė senovės Lietuvos legendas ir prislėgtos lietuvių liaudies skriaudas, lietuvių kalbos turtingumą, Lietuvos krašto ir savo mėgstamo Anykščių šilelio gamtos grožį. Kūrinio pirmoji dalis parašyta 1858 m., o antroji, prasidedanti žodžiais Ai būdavo, būdavo…“ -1859 m. A. Baranauskas sukūrė himną ne tik savo gimtajam Anykščių kraštui, bet ir liaudies žmogui, išaukštino ne tik Lietuvos žemės spalvų ir garsų grožį, bet ir kalbos, tautosakos bei tautodailės lobiais tą grožį įamžinusį liaudies genijų. Poetas parodė, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. Anykščių šilelyje“ atsispindi liaudies žmogaus pasaulėjauta, jo kūrybinės galios humanizmas, nepalaužiama laisvės meilė. Miško ir liaudies gyvenimo vaizdai poemoje leidžia pajusti baudžiavinės Lietuvos tikrovę 1863 m. sukilimo išvakarėse su jos prieštaravimais, su baudžiavos ir carinės priespaudos išvarginto žmogaus lūkesčiais. Anykščių šilelis“ yra originalus veikalas, išaugęs iš lietuviškos aplinkos, iš tragiškos Lietuvos padėties.

A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas.

Iš žmogaus ir miško santykių iškyla senovės lietuvių charakterių dorybės – darbštumas, tvarkingumas, kūrybinis darbas ir laisvės meilė. Miškas žmogų gelbėjęs ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet ir karų metais. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai. Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai suvokiamos gamtos jėgos. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo paveikslą juos sudvasino. Istoriniuose raštuose ne kartą minimas senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba buvo apgaubti ir šventųjų ąžuolynų likučiai Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai.

A. Baranauskas pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Vaizduodamas miško peizažą, A. Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių kontrastus bei kontūrus. Anykščių šilelyje“ gamtos fone iškyla žmogaus portretas. Jame atsispindi vidinis žmogaus pasaulis, didelė, tauri ir kūrybinga asmenybė. Tai A. Baranauskas iškėlė naujas liaudies žmogaus charakterio ypatybes – jo dvasines, estetines, kūrybines galias, kurios skatino žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir mąstyti.

Anykščių šilelis“ – tai kūrinys, vaizduojąs ne tik gamtą. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad poemoje tapomi vien senovės Lietuvos miškų vaizdai. Iš tikrųjų ši tema susipina su viso krašto baudžiavinio išnaudojimo ir carinės priespaudos naštą velkančios liaudies likimo tema. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė, pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba.

Poeto sielvartas dėl didžiausio Lietuvos turto – girių niokojimo perauga į protestą dėl krašto pavergimo, dėl žmogaus beteisiškumo. Lietuvos girių likimas poemoje yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių istorinių, socialinių negandų. Ne tik mišką, bet ir žmones alino, trypė karai ir marai, ugnis ir geležis. Tie miškai buvę tokie dideli, kad net pageltęs rudenio lapas pavasarį žalio susilaukdavęs. Žmonės, besigindami nuo bado, tuos miškus išskynė. Tačiau lietuvis, nuo amžių prie miško pripratęs, negalėjo plikuos plotuos nurimti, ir vėl žmonės užveisė šilelį. Džiaugės Anykščiai savo šileliu, jį mylėjo, nei vieno medelio nekirto, tik svetima valdžia, atėmusi iš žmonių šilelį, varė žmones miško kirsti. Ir šiandien liko šie kalnai kelmuoti, ašaromis aplaistyti, giesme apdainuoti.

Didingais senovės miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Šilelio likimas – tai visos Lietuvos likimas. Šilelio iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Koks yra lietuvis be miško? Tai tarsi žmogus be sielos…

 

Reklama

  1. #1 by Vaida on 2015/02/24 - 22:03

    Ačiū!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: