Romantizmo ir realizmo palyginamoji lentelė

ROMANTIZMAS (XVIII a. pab.-XIX a. I pusė)		REALIZMAS (XIX a. vidurys-XX a. I pusė)
1. Atsiradimo veiksniai	Atsiranda kaip priešprieša klasicizmui dėl proto padiktuotų principų: taisyklingumo, aiškumo, simetriškumo, nuosaikumo. Kai 19 a. visoje Europoje pavergtieji kraštai ėmė priminti pavergėjams apie save, ir Lietuvoje praūžė du sukilimai: 1831 m. ir 1863-1864 m.	1. Atsiradimo veiksniai	Nepasitenkinimas atsiradusia socialine nelygybe ir iš to kylantys streikai, sukilimai, 1848 m. revoliucijos Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje. Dideli gamtos ir istorijos mokslų laimėjimai (Darvino teorija, diskusijos apie gyvūnų kovą dėl būvio; suvokimas, kad istoriją lemia asmenybė, liaudis, ekonominės sąlygos).
2. Problemos	Realaus ir įsivaizduojamo pasaulio priešybė. Romantikai nesitenkina esama tikrove ir bėga į svajonių, idealų pasaulį, nes tikrovė nehumaniška, priešiška žmogaus prigimčiai, slopinanti jo polėkius. Romantikams svetimas daiktų kultas. Pasaulyje turi vyrauti ne materialiosios vertybės, o dvasinės. Tad iškeliamas nuoširdumas, tyrumas, meilė.	2. Problemos	Rašytojams iškyla naujos problemos: Ar gamtos mokslų dėsnius galima taikyti žmogui ir visuomenei? Kokią įtaką žmogui daro aplinka? Nuo ko priklauso žmogaus charakteris, elgesys, psichologija? Ar aplinka atspindi žmogaus charakterį? Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme.
3. Gyvenimo ir pasaulio principai ir normos	Ypač patraukli pasakos erdvė, nes ji sujungia realųjį pasaulį su fantastiniu. Kūryboje daug dvasių ir demonų: iš kalnų plyšių išlenda nykštukai ir naminėliai, bangose teškenasi laumės, po žemę slankioja numirėliai, šiurpus ir baisus velnių ir vaiduoklių pasaulis skverbiasi į gražų gyvenimą. Reikalauja vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus individualumo. Filosofija pabrėžia nebe proto pirmenybę, bet jausmą ir intuiciją. Literatūroje vertinama tai, kas fantastiška, neįprasta, egzotiška, o ne tai, kas paprasta, kasdieniška. Visuomeninė situacija: prancūzų revoliucija (1789-1794). Napoleono karai, tautiniai sąjūdžiai. Įsiviešpatauja nebe pono, bet pinigo valdžia, todėl žlunga viltys, kurias sukėlė kapitalizmas: geriau, teisingiau gyventi.	3. Gyvenimo ir pasaulio principai ir normos	Aprašant gyvenimą būtina pateikti daug kruopščiai aprašytų detalių. Materialiuose aplinkos daiktuose rašytojai įžvelgia savo personažų jausmų ir charakterio savybių atspindžius. Žmogiškąją būtį sudaro ne tik minčių pasaulis, bet ir žmogų supanti aplinka: jo namų baldų forma ir išdėstymas, pasirinkti drabužiai, jų spalvos ir t.t. Romane ar apsakyme turi būti charakteris, kurį lemia aplinka. Charakterį kuria: a) fizinė išvaizda; b) veido bruožai; c) drabužiai; d) gyvenamoji aplinka; e) elgesys. Šis žmogus turi būti individas: pasižymėti specifiniais bruožais, atitinkančiais jo visuomeninę padėtį ir aplinką. Kartu šis žmogus privalo turėti tipo savybes. Gyvenimą reikia vaizduoti tokį, koks jis yra. Jei visuomenės gyvenimas sugedęs, realistas turi tik tokį ir vaizduoti. Todėl realistai dažnai vaizduoja žemesnius visuomenės sluoksnius ir asocialias žmonių grupes: įtartinus asmenis, vagis, laisvo elgesio moteris ir pan.
4. Laikas	Romantikus žavi pietų ir rytų kraštai, utopinės šalys, kur egzistuoja idealizmas. Nuostabūs laikai – viduramžiai, kai valdė Vytautas. Blogi laikai – caro valdoma Lietuva.	4. Laikas	Dabartis. Laikas nusakomas labai tiksliai. Jaučiama ir ateitis laiko perspektyva. Istorinis linijinis.
5. Erdvė (veiksmo vieta)	Nerasdami vietos dabartyje, veikėjai dažnai perkeliami į įsivaizduojamą pasaulį: tolimus viduramžius, pasakų šalis, ateitį. Nuostabi erdvė – Lietuvos glūdūs miškai. Bloga erdvė – plyni laukai.	5. Erdvė (veiksmo vieta)	Nusakoma labai tiksliai (išsamiai) ir plačiai aprašoma. Vieta turi būti tiksli. Veiksmas aprašomas chronologiškai, vienas įvykis sąlygoja kitą. Erdvė – istorijos, kultūros, kurios kūrėjas yra pats žmogus. Vientisa, apibrėžta erdvė.
6. Veikėjai	Nepatenkinti savo aplinka, todėl dažnai gyvena svajonių pasaulyje. Neeilinis, kartais keistas, kitų nesuprastas žmogus. Galingos valios, didelių siekių, stiprių aistrų, labai protingas ir fiziškai stiprus. Jausmai ir išgyvenimai taip pat stiprūs. Dažnai už įstatymo ribų esantis asmuo: plėšikas, valkata, visuomenės laikomas nusikaltėliu, tačiau iš tikrųjų kilnus ir nesavanaudiškas, linkęs aukotis. Dažnai nusivylęs visu pasauliu, netiki visais žmonėmis, laimės buvimu, todėl nutraukia ryšius su kitais žmonėmis, užsisklendžia savy, būna be galo vienišas. Jei myli – tai taip stipriai, kad nuo meilės galios ledynai ištirptų; jei nekenčia – neapykanta tokia stipri, kad gali išeiti iš proto. Išdidumas neleidžia pasiduoti kasdienybei, bet likimas gramzdina į neviltį ir haliucinacijas. Tiek stiprus, kad gali tvarkyti visatą, ir tiek silpnas, kad nuolatos kenčia. Veikėjas – tėvynės žmogus. Tai vieniškas kovotojas su pasauliu.	6. Veikėjai	Tai mąslaus ir jautraus žmogaus paveikslas. Tai žmogus, kuris svarsto, ieško tiesos, sugeba suprasti greta esančio skausmą ir pajusti jam užuojautą. Kito žmogaus skausmas primena, padeda įsisąmoninti ir išreikšti savąjį. Biliūno veikėjas nuolat eina, bręsta, vertina pasaulį ir savo ryšį su kitu žmogumi.
7. Gamta	Gamta turi būti didinga, paslaptinga, lemti veikėjų nuotaikas. Todėl  vilioja šėlstantys vandenynai, snieguotos kalnų viršūnės, gilūs ir niūrūs tarpekliai, tankūs miškai, mėnesienos burtai ir t.t. Tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinės, neįžengiamos girios – viskas turi būti paslaptinga, gūdu, šiek tiek grėsminga.	7. Gamta	Mažai vaizduoja gamtą, kurioje žmogus užsimiršta, jaučia paslaptį, nes užvis svarbiau yra žmogus. Gamta – tik fonas. Ji teikia sveikatos, yra moralinis fonas (paprastai tai tėviškė, turinti etinę reikšmę).
8. Idealas	Asmeninė ir politinė laisvė. Iškeliama tautiškumas samprata. Romantikai palaiko po Napoleono pralaimėjimų pasipylusius tautinius judėjimus: Graikija kovoja prieš Turkijos priespaudą, Lietuva – Rusijos; neramu Ispanijoje, Austrijoje. Kai kurie romantikai patys dalyvauja šiose kovose: Baironas, Mickevičius, Petefis, Maironis. Todėl viena dažniausių romantikų temų – laisvė. Svarbiausias idealas – ginti lietuvių kalbą, kelti iš kapo jos istoriją, žadinti sutryptą savigarbą. Parodyti, kokia galinga praeity, Didžiųjų kunigaikščių laikais, buvo Lietuva ir kas iš jos beliko dabar, caro laikais. Labai išaukštinama visa, kas lietuviška: kalba, daina, papročiai, kaimas, pakelės Rūpintojėlis. Sudaromas vaizdas, kad mano tėvynė – mano absoliutas.	8. Idealas	Tobula visuomenė, kurioje visi žmonės lygūs, nėra išnaudojimo. Svarbiausia  vertybė – žmogiškieji santykiai, paremti Dekalogu. Visuose kūriniuose jis moko, kaip įveikti moralinį blogį (retai – socialinį).
9. Būdingi stiliaus (rašymo) bruožai	Laisva kompozicija. Stilius fragmentiškas, emocionalus, pabrėžiamas ekspresyvumas, ironija. Būdingi paslapties, fatališkos meilės, siaubo, mirties motyvai. Sekama tautosaka.	9. Būdingi stiliaus (rašymo) bruožai	Paprastumas ir aiškumas, objektyvumas, konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas.
10. Pasakojimas ir pasakotojas	Pasakotojas subjektyvus. Žmogaus vidiniai išgyvenimai uždari, veikėjai arba lyrinis subjektas kalba pats su savimi. Tai vidinis monologas. Pasakotojas, kaip ir veikėjas, daug svarsto.	10. Pasakojimas ir pasakotojas	Paprastas, dažniausiai III a. (J.Biliūno pasakotojas – veikėjas – dažnai kalba I asmeniu, dėl to lengviau parodyti žmogaus vidinius išgyvenimus). Pasakotojas visažinis. Vaizduojamais daiktais, reiškiniais, įvykiais, žmonėmis nesidomima savaime, jie priklauso nuo pasakojančio asmens ir nuo jo keliamų problemų. Pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre ir tik jis vienas suvokia ir nustato daiktų  vertę. Gausu dialogų.
11. Konfliktas	Idealo ir tikrovės, vieniško kovotojo konfliktas, romantinė meilė	11. Konfliktas	Socialiniai (populiariausi), psichologiniai, moraliniai, buitiniai.
12. Temos	Praeities (kovų su kryžiuočiais, feodalinės Lietuvos garbinimo), individualių išgyvenimų, nacionalinio išsivadavimo kovos ir patriotizmo, tėvynės meilės temos.	12. Temos	Skriauda ir aukojimasis dėl kitų laimės. Pasakodamas apie skriaudžiamus, siekia sužadinti žmogaus sąžinę. Ji leidžia matyti, jausti, užjausti šalia esantį. Rašytojo žvilgsnis visada nukreiptas į šalia esantį. Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
13. Garsiausi lietuvių romantikai	S.Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.	13. Garsiausi lietuvių realistai	Pirmosios rašytojos – Žemaitė, Lazdynų Pelėda, G. Petkevičaitė-Bitė. Daug realizmo elementų V. Kudirkos prozoje. Jų apsakymams, apysakoms, pjesėms būdinga tamsaus pobaudžiavinio Lietuvos kaimo ir satyrinis caro valdininkų vaizdavimas. J. Biliūnas tradicinę tematiką papildė psichologiškumu, krikščioniškąja tematika, kalbėjimu I asmeniu. A. Vienuolis, V. Krėvė, Vaižgantas, derinę savo kūryboje su neoromantizmo elementais, ėmė subtiliau vaizduoti žmogaus vidinį pasaulį. Nuo XX a. 4-o dešimtmečio vis daugiau rašoma realistinių romanų (V. Mykolaitis-Putinas, J. Grušas, Jonas Marcinkevičius, I. Simonaitytė, P. Cvirka, J. Baltušis).
14. Būdingi žanrai	Lyrikos: baladė, eilėraštis, daina, lyrinė draminė poema,  eiliuotas romanas. Epo: istorinis ir psichologinis romanas, fantastinė novelė, romanas. Dramos: romantinė tragedija.	14. Būdingi žanrai	Epo: socialinis romanas, apysaka, lyrinė novelė. Dramos(rečiau): – drama.

Bendras realizmo ir romantizmo bruožas – kova prieš klasicizmą (griežtas meno taisykles, prieš gamtos ir visuomenės tvarką pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius, prieš tai, kad tik protu viską galima suprasti, kad logika – neginčijama tiesa). Menas turi kalbėti apie amžininkus ir kelti aktualios dabarties problemas, o ne sekti antika.

Skirtingas realizmo ir romantizmo bruožas: realizmas kritikuoja už per didelį svajingumą, atitrūkimą nuo realybės, per didelį žmogaus dvasingumą, o romantizmas dievina svajingumą, žmogaus dvasingumą, nepripažįsta realybės.

Romantizmo ir realizmo palyginamoji lentele.doc  Dokumentas užšifruotas ir saugomas slaptažodžio. Norėdami atidaryti failą, turite gauti slaptažodį el.paštu: dalykasinfo@gmail.com