Vytauto Mačernio kūryba

Filmas. Tragiškoji Vytauto Mačernio karta

Vytauto Mačernio biografija

  Gyvendamas gimtajame Šarnelės kaime Žemaitijoje, Vytautas Mačernis užaugo ir sukūrė daugumą savo eilėraščių. Nors stambus Mačernių vienkiemis buvo praskolintas, tačiau Vytauto tėvas gyveno gana poniškai – mėgo puotauti, medžioti. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antrasis vyriausias. Poeto giminės ir biografai teigia, kad motina laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylė ir nelabai mylėjo Vytautą. Galbūt dėl to jį daugiausia augino senelė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senelė mirė 1934 m., būdama 80 metų.

  1938 m. tėvas mirė, ir poeto mama liko su 2 paaugusiais ir 5 mažamečiais vaikais. V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o paaugusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pats susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „<…> Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

1939 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose.

1943 m. dėl karo uždarius universitetą, V. Mačernis grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. V. Mačernis mokėjo net 7 kalbas.

Mačernio žūties vieta Žemaičių Kalvarijoje

1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Vytautą, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys kaip įpratęs atvežė į Jurkų kiemą. Kaip iš poeto artimųjų ir kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V. Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli kaimynai greitomis sukalę karstą išvažiavo Ž. Kalvarijon laidoti poeto. Tačiau netoli miestelio jau dundėjo patrankos, krito artilerijos sviediniai, todėl artimieji velionį paskubomis išsivežė atgal Šarnelėn, kur ir palaidojo – vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo labai pamėgęs, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.

Vytauto Mačernio kūryba

  Mačernis – dūžtančių formų poetas. Vientisos meilės koncepcijos jo kūryboje nėra. Yra tik “formos” dažnai konfliktuojančios tarpusavyje, dūžtančios ir vėl gimstančios: švelnią meilės viziją, įkūnijamą senolės ar svajų mergaičių, keičia atšiauri realybė, nusivylimas, netikėjimas meile, sielojimasis dėl jos praradimo ir savanoriškas jos atsisakymas. Ne meilės ilgesys, o nuolatiniai klausimai inspiruoja ieškojimus, kančia it ugnis sutaurina ir išgrynina sielą, vienatvė padeda pasiekti idealų viršūnes.

  Apie meilę V. Mačernis pradėjo rašyti tik vėlesniuose savo kūriniuose – “Metų” ciklo sonetuose ir “Songs of Myself” bei “Trioletai”.

  “Metų” sonetuose bandoma aprėpti visas galimas žmogaus buvimo pasaulyje situacijas ir vaidmenis. Meilės temos traktuotėje norima suprasti būties alternatyvas ir prieštaravimus. Tai nėra vieno jausmo istorija. Tai veikiau noras analizuoti meilę kaip būties fenomeną. “Metų” ciklo sonetuose plėtojami du siužetai. Pirmasis – meilė mergaitei. Tai tyras, artimas draugystei jausmas, kai mylimoji tarsi “kūdikis nekaltas”. Antrasis – susijęs su nuopuoliu ir nuodėminga meile. 

  Mačernis labiau išplėtoja žemiškos meilės – nemeilės dramą, kurioje svarbiausi vyro ir moters vaidmenys. Tai ir vaikystės vizijų mergaitės, ir motinos nemeilė, ir donžuaniškumo elementai bei erotiniai motyvai. Meilės ilgesio motyvas skamba jau “Rudens” sonete. Ir kituose sonetuose ji matoma vizijos, sapno, svajonės erdvėje. Pirmasis meilės siužetas – kiek romantiška istorija apie neįvykusį dviejų jaunų žmonių susitikimą. Tas pats siužetas tęsiamas ir kitame sonete. Čia bendravimo galimybę provokuoja pati mergaitė, mesdama prie knygų rymančiam subjektui puokštę vasaros gėlių.

  Abiejuose sonetuose kalbama apie žvilgsnį, kuris reiškia komunikacijos ieškojimą. Troškimams nelemta išsipildyti. Vyro ir moters pasauliai yra skirtingi ir lieka uždari vienas kitam. Mergaitės pasaulyje vasara, laukai ir saulė, o vyro pasaulis telpa “kambario niūriam šešėly”, kur tik knygos ir vystančios gėlės.

  Idealusis ir laimingasis šio siužeto variantas – mylimoji laukia grįžtančiojo arba ateina pačiame vasaros gražume. Tokie yra šviesiojo siužeto vingiai.

  Moteriškoji kultūra yra kūrybos šaltinis, iš kurio semiamasi atgaivos ir įkvėpimo. Tačiau pati kūryba yra susijusi su nuopuoliu ir nuodėminga meile. Nuopuolio temą patvirtina ir “sodai vaisių uždraustų”, ir subjekto nerūpestingas užsimiršimas. Apie smuklių ir kekšių pasaulį kalbama “Žiemos” sonete. Subjektas jame bene vienintelį kartą išdrįsta pasirodyti niekingu ir menku, o savo gyvenimą laiko  nuopuoliu, kurį galima traktuoti keleriopai. Pats subjektas yra kūrėjas, atsidūręs “tvarkingos visuomenės paribyje”, t.y. smuklėje, o menininkas yra žmogus, kuriame pavojingai sumišusios piktosios ir gerosios jėgos. Į tokią dviprasmišką būseną yra patekęs ir šio soneto subjektas. Nuopuolio temos esama keliuose “Metų” ciklo sonetuose.

  Daugelyje “Metų” ciklo sonetų išsiskiria vyro ir moters pasauliai. Subjektas vyras V. Mačernio kūryboje gyvena intensyvų sielos gyvenimą, patiria sudėtingas ir prieštaringas būsenas, o mergaitės charakteristikos paprastai būna išorinės. Jos pasaulis paprastesnis ir, deja, menkesnis: grožis, paikumas, žaidimai ir savosios būties nesupratimas. Apie mergaitės vidaus pasaulį kalbama sonete “Tavo kūną aš regiu prie jūros…”. Norima įžvelgti, kas vyksta mergaitės sieloje pirmąsyk sutikus mylimąjį, kaip nerūpestingą ramybę keičia prieštaringi ir sunkūs jausmai, kaip drumsčiasi jos pasaulis. 

  Mačernio vyriškojo prado valdomame pasaulyje Dievo ieškojimas, pažinimas, kopimas į idealų viršūnes – vyro užduotis. Moters erdvė – dažniausiai miestas (nuopuolio zona), lyguma (o lygumų žmonės silpnakojai), buitis (poeto visada ironizuojama). 

  Mačernio herojus moters meilę aukoja dėl “aukštesnių”, vyriškų idealų. Nors poeto lyrikoje toks moters vertinimas dominuoja, vis dėlto moters paveikslas nėra vienspalvis. Egzistuoja “mergaitės kaip svajonės nerealios”, šalia aistringos ir nuodėmingos – nekaltybė. Riba tarp sakralumo ir nuopuolio neryški.

  Meilė V. Mačernio kūryboje yra vienintelė moteriai leista išgyventi “aukštoji akimirka”, atskleidžianti būties pilnatvę. Mylinti ir mylima ji prilygsta poetui, valdovui ir šeimininkui, svarbiausiems tematiniams subjekto vaidmenims, priartėdama prie vyro pasaulio vertybių. Meilė užpildo moters gyvenimą, o vyrui ji tik įgeidis ar įprotis. Meilėje moteriai juntamas pavojus prarasti pačiam save. Apie kovą sonetuose kalbama kaip apie nuolat vykstančią, kaip itin svarbu būties principą, o moteris yra gal ir nesąmoninga jos priešininkė, atitraukianti subjektą nuo kovos. Vyro dalia – amžinoji piligrimystė, kopimas i kalnų viršūnes.

Ir eilėraščiuose moteris paprastai paliekama lygumose, bet jai yra skiriama įkopusiojo į kalnų viršūnes kūryba. Eilėraštyje “Mergaitė ir žiedai” visa moteriškoji būtis atrodo šviesi, papuošta, nors ir priartėjanti prie būties skausmų ir baisumų. V. Mačernio požiūriu, moteris yra indas, kurį vyras užpildo savo dvasia.

  “Metų” ciklo sonetuose moterį prie vyro traukia jo dvasinis pasaulis, anot poeto, jo pasakos, sapnai ir mitai. Meilės tematikos eilėraščiuose subjektas ypač dažnai renkasi karaliaus ar valdovo vaidmenis, kartais imituoja Rytų gyvenimo scenas. Moteris turi puošti subjekto gyvenimą ir eiti paskui jį.

  Plačią vertinimo skalę leidžia per visą V. Mačernio kūrybą einanti moters ir žemės paralelė. Paradoksalu, bet žemiškumas ir nežemiškumas nėra antipodai, kaip ir žemė V. Mačernio kūryboje – ne vien pragmatinių verčių suma, bet ir mistinis atramos taškas. Tai paaiškina moters kaip vietos, kur galima būti mylint, traktavimas.

  Moters kūnas, kaip gamtos dalis dar saugo dieviškos meilės atmintį. Jo dėka moteris – bene vienintelį kartą V. Mačernio kūryboje – dalyvauja Dievo ieškojime (“Šokėja ir asketas”). Buvimas motery ir moters turėjimas savyje – tai aliuzija į harmonijos su pasauliu atkūrimą per meilę ir naujos kokybės gimimą. 

  Mačernio kūryboje nuolat siekiama priešybių sintezės, o idealųjį meilės variantą atskleidžia sonetų ciklas “Šokėja ir asketas”. Jame susitinka vyro ir moters pasauliai, vienas kitą papildydami ir įprasmindami. Bene vienintelį kartą moteriai leista dalyvauti ieškant Dievo. Cikle “Šokėja ir asketas” iki susitikimo su mylimuoju mergaitės gyvenimas ramus ir nesudėtingas. Vandens virtimas vynu kalba apie pažinimą per vyną ir apsvaigimą. Meilė moteriai suteikia šokio galią. Iškyla šviesiojo meiles siužeto ženklai – pavasaris, žiedai. Moters šokis padeda asketui atskleisti “Dievo paslaptis”. Šokis yra didžiausia moters galia, jai suteikta dieviškųjų ir gyvenimo išraiška.

  Taip yra ne tik rytietiškuose “Metų” ciklo sonetuose, bet ir “Pavasario” sonete “Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…” – ten mylimoji ateina “lyg šokdama, lengvai”. Tai rytietiškas moters, šokėjos ir gundytojos vaizdinys. Vienas iš V. Mačernio moteriškumo idealų – lengvas žingsnis, ritminga eisena.

  Cikle “Šokėja ir asketas” du priešingi pasauliai suartėja, bet dar kartą paryškina savosios lemties ir paskirties nesuderinamumą: vyro pasaulis – pažinimo siekimas, Dievo ieškojimas, amžinosios klajonės, lemtingai i erdves nukreiptas žvilgsnis. Moters gyvenimas sutelpa žemėje ir buityje, o šokis – trumpa atsivėrimo pasauliui valanda – yra jos buvimo paliudijimas. Subjektas yra klajūnas, kuriam priklauso pasaulio erdvės, o moters dalia – būti uostu, bokštu, žeme. Jai skirta laukti ir pasilikti. Jos ramybė ir pastovumas yra priešybė keliaujančiojo dvasios nerimui. Kelione yra skirta tik vyrui.

Mačernio kūryboje yra siekis ir ilgesys (“ieškojau moters”, “visi nori būti mylimi”). Tiesa, moteriai tenka transcendentinio vaidmens krislai: ji lėmėja (“Žiemos sonetai”), sudvasintos erotikos įkūnytoja, vyro idealu įkvėpėja, iškelianti iracionalųjį pradą. Jis ir ji V. Mačernio kūryboje išlieka “atskiri pasauliai savyje”, išsaugoję vienišų, bet nepriklausomų širdžių išdidumą.

  Grįžtant prie moters ir žemės paralelės V. Mačernio svarstymuose apie meilę, reikia pasakyti, jog tai nėra vien literatūrinės tradicijos plėtojimas. Net tada, kai poetas pralaužia dviejų žmonių santykių ratą ir operuoja bendresnėmis sąvokomis – meile gyvenimui, Dievui, žmonėms, – jo meilė nepasiekia kosminių aukštumų. Žvilgsnis į žvaigždynus (“Šokėja ir asketas”) prilygsta “aukštajai akimirkai”, tačiau gyvenimas teka žemėje, kur “žemiška” ir meilė: “Mirę jie yra mane čia žemėje mylėję” (“Songs of Myself”). Taigi V. Mačernio poezijoje meilė pirmiausia nukreipta į žmogų ir jo erdvę – žemę.

  1938 metais parašytame eilėraštyje “Mergaitei” norinčioji palikti tėvų namus vadinama “Nerimta mergaite”. Klausimu “Kokioj šaly tau gera bus?” atmetama laimės galimybė svetur. Išėjusioji raginama sugrįžti.

  Meilės temos traktuotę dar kartą patvirtina, kad vyro ir moters gyvenimas V. Mačernio kūryboje eina skirtingomis trajektorijomis. Vyro – kelionė, vienatvė, naktis, nerimas ir kančia, abejonių draskoma siela, asketiškas kambarys su knygomis, akimirkai prasivėręs dangus ar pasiekta kalnų viršūnė arba nuopuolio galimybė ir sūnaus palaidūno dalia. Moters – žemė, namai, svaigus pavasario sodas ar vasaros ramybė, šokis ir žaidimai, arba – miestas, smuklė, nuopuolis. Egzistencinę problematiką V. Mačernis sutelkė subjekto – vyro asmenyje, moteriai tik retkarčiais leisdamas priartėti prie vyro pasaulio. Tačiau moters meile tikrinami svarbiausi subjekto siekimai – kova, kūryba, Dievo ieškojimas.

Naudota literatūra

 

Balsevičiūtė V. “Vytautas Mačernis ir jo karta”, Naujosios literatūros studijos, V. 2001.

Balsevičiūtė V. Meilė: tyra ir nuodėminga // Literatūra ir menas, 1996 06 15, p. 12.

Balsevičiūtė V. Meilės tema žemininkų kūryboje // Metai, 1998, Nr. 11, p. 95-103.

Kriūnienė J.”Vytautas Mačernis ir Vakarų kultūros kontekstai”, K. 2002.

Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum / parengė V. Kubilius, V. 1990.

XX amžiaus lietuvių poezija / Sudarė V. Kubilius, V. 1991.

Papildomas šaltinis – internetas.

,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: